Laisvės kovų archyvas 28 T 2000

Šios knygos puslapiuose noriu sugrįžti į praeitį, į tą netolimos mūsų istorijos laikotarpį, kurį savo krauju rašė partizanai - mano broliai, draugai, kaimynai. Aprašyti tai, ką dar prisimenu, ką papasakojo tėvai, kaimynai, artimieji, ką radau partizanų dokumentuose ir buvusiame KGB archyve.

Po 18 metų grįžęs iš kalėjimų, lagerių ir tremties bandžiau rinkti žinias apie savo žuvusius brolius-partizanus Antaną Kvedarą-Tautvydą ir Stasį Kvedarą-Jaunutį, bet tuo metu žmonės nenoriai kalbėjo ir mažai ką sužinojau apie jų partizaninę veiklą ir žuvimą. Tik Sąjūdžiui prasidėjus, atsirado galimybė daugiau sužinoti apie brolius ir kitus mano krašto partizanus. Keletą dokumentų apie brolį Antaną-Tautvydą gavau iš “Laisvės kovų archyvo” redakcijos. Prieš trejetą metų gavau leidimą naudotis Lietuvos Ypatingojo archyvo bylomis ir suradau labai daug istorinės medžiagos apie partizaninę veiklą Kėdainių rajone 1944-1954 m.; apie visiškai slaptus KGB sekimo ir puolimo planus prieš veikiančius partizanų būrius, apie agentų ir informatorių verbavimą, jų pranešimus KGB tarnyboms ir kt.

Padėdamas tvarkyti išlikusio “Prisikėlimo” apygardos partizanų archyvo dokumentų kopijas (Tremties ir Rezistencijos muziejus Kaune), radau daug reikšmingų žinių: kautynių aprašymus, partizanų Karo Lauko Teismų (KLT) nuosprendžius šnipams, agentams ir išdavikams, išdavikų tardymo protokolus ir daug kitų žinių apie partizaninę veiklą.

Suradau ir keletą buvusių partizanų, jų ryšininkų ir daug žmonių, prisimenančių netolimos praeities partizanų gyvenimą.

Kad tai, ką radau archyvuose ir sužinojau iš tų laikų gyvų liudininkų pasakojimų, neliktų užmarštyje ir nors iš dalies išsipildytų žuvusių partizanų svajonė - nebūti užmirštiems ir jų archyvuose išsaugoti partizaninės kovos dokumentai būtų paskelbti laisvoje Lietuvoje, šia knygele bandau tai padaryti.

Skaityti daugiau: ĮŽANGA

APIE PIRMĄSIAS KĖDAINIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ KAUTYNES

Pirmosios Kėdainių krašto partizanų kautynės Pušynės miške (1944 m. gruodžio 16 d.) pagal gyvų liudininkų pasakojimus aprašytos I.Meškausko knygoje “Kraupūs žodžiai” II d.

Nei partizanų archyve, nei dabartiniame Lietuvos Ypatingajame Archyve (LYA) jokių dokumentų apie tas kautynes neradau. Apie kautynes Lenčių miške (1945 02 15) taip pat nieko naujo archyvuose neradau. Tik partizanų archyve papuolė dokumentas, kažkodėl pavadintas “Griaužių kautynėse žuvusių partizanų sąrašas (1945 02 15)”. Be to, apie tas Lenčių miške įvykusias kautynes partizanų archyve suradau eilėraštį “Lenčių kautynėms paminėti (1945 02 16)”. Autorė - “Baltija”. Kas ji? Gal kas nors prisimins to eilėraščio autorės pavardę?

Partizanų archyve rastuose dokumentuose aprašomi dar keli mūšiai su juos apsupusia kariuomene ir vietiniais stribais.

Tai Paskirdonio k., Krakių vls. 1944 m. lapkričio mėn. puolamosios kautynės Gersonių vnk., Krakių vls. 1945 m. birželio 24 d. kautynės. 1945 m. liepos mėn. puolamosios kautynės Ilgižių k., Betygalos vls. ir 1945 m. gruodžio 31 d. kautynės Ruseinių miške.

Graužių kautynėse žuvusių partizanų sąrašas (1945 02 15)

Eil.

Nr. Pavardė ir vardas Gyven.vieta Pastabos

1. Pabarčius Vladas Pakarkliai, Krakių vls.

2. Usockis Juozas

3. Valaitis Antanas Lapkalnis, Krakių vls.

Skaityti daugiau: APIE PIRMĄSIAS KĖDAINIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ KAUTYNES

MŪŠIS VALATKAIČIŲ PELKĖJE

Apie mūšį, vykusį 1945 m. rugpjūčio 3 d., turiu keletą dokumentų iš partizanų archyvų, iš KGB bylų, Juozo Paliūno prisiminimų knygą ir keleto gyvų liudininkų pasakojimų.

Juozas Paliūnas-Rytas (tuo metu slapyvardžiu Vairas) rašo:

“...rugpjūčio mėn. pradžioje lietus lyja visą dieną. Negalime įvykdyti numatyto iš esamos stovyklos išsikėlimo. Pavakary, apstojus lietui, kiti draugai išvyksta išrinkti naujos stovyklos. Esamoje stovykloje stovime seniai, dar prieš Šaukoto puolimą, be to, takai išsimynė. Grįžo šlapi draugai ir pareiškia suradę naują vietą stovyklai. Visi aptarę, kad šią naktį turi grįžti Rasas, o Kriviaus sveikata pagerėjusi (iš po Šaukoto operacijos persišaldė, 39 laipsniai), be to, didelė rasa, tai nutarėm keltis rytoj. Lietaus išvarginti visi užmiegame mirtinu miegu... Sargybinis: “Kas?” Vėliau vėl kartoja: “Kas?” Visi šokstame iš miego, griebiame už ginklų ir, apleidę guolius, išsidėstom pelkėje (apsistojimo vieta didelėse švendrėse). Pasigirsta balsas: “Šviesiausias Rasas, nebijokit!” Rasas ir kiti partizanai grįžta iš apylinkės parnešdami spaudą ir kt. Sutikriname, ar visi ginklus buvo paėmę ir juokaudami, kad šilčiau būtų, sugulame į guolius. Klausėmės naują spaudą ir kt. Dar saulei netekėjus, virėjas pasilieka virti pusryčius, o kiti - ramiai užmiegame gaivinančiu rytiniu miegu...

Aš, pusiau miegodamas, girdžiu pasikartojantį balsą - “kas?” Klausia patylomis, kad bereikalingai neišbudintų miegančių partizanų. Trečiu klausimu - “kas?” - vyrai... užverda pragariška priešo ugnis ir šauksmai “ura!” Aš parkrentu išgrįsto rajono viduryje. Nesulaukdamas komandos, atidengiu vieną seriją į priešą. Vėliau pilvu prišliaužiu prie guolio, paimu atsarginės apkabos diržą bei granatas. Priešas šaudo pragariška ugnimi ir komanduoja: “Pirmyn, pirmyn...”

Skaityti daugiau: MŪŠIS VALATKAIČIŲ PELKĖJE

POVILO LIGEIKOS PRISIMINIMAI APIE BROLĮ ANTANĄ-PERKŪNĄ

□Antanas Ligeika-Perkūnas

Antanas Ligeika-Perkūnas, g.1923 m. Leonavoje, Tytuvėnų r., gyveno Godų vls., Grinkiškio vls. Užėjus okupantams 1945 m. pavasarį išėjo partizanauti. Stovykla buvo Bargailių pelkėje prie Praviršulio ežero. Vaclovas Gudaitis-Rasas, Antanas Ligeika-Perkūnas ir Balandis grįždami užėjo pas Balinskus Gedraičių k., kurie palaikė ryšius su partizanais, ir jie užtikrino, kad apylinkėje ramu. Grįžę į stovyklą nuramino draugus, kurie jau ruošėsi išsikelti. Paryčiui stovykla buvo apsupta. Per mūšį žuvo keturi partizanai: Norkus, Skaburskas, Jaščiolda ir Antanas Ligeika. Žuvę partizanai buvo palikti neva dėl sužeisto NKVD kapitono.

Skabursko mama (tikriausiai ne viena) pasiekė stovyklą, bet sūnaus paimti neįstengė. Grįždama žymėjo kelią, lauždama medelių viršūnes.

Pelkei užšalus, Antano sesutė Joana ir Antano mergaitė Mikasė Gurčinaitė su partizanais Antanu Brazausku-Žaibu iš Paberžių ir Kazimieru Laužiku-Briedžiu iš Čerkosų k. pagal Skaburskienės atžymas surado kelią į stovyklą ir keturis žuvusius. Atpažinę Antaną, pralaužė ledą, nuplovė griaučius ir parnešę į tėviškę kieme po kryžiumi palaidojo. 1972 m. naktį slapčia Antano palaikus perlaidojo į Pašušvio kapinaites.

Likusius tris žuvusiuosius palaidojo partizanai. Deja, laidoję partizanai irgi žuvę, atrasti tų kapų nepasisekė.

Už išdavystę Balinskus ir sūnų partizanai nubaudė.

Povilas Ligeika
Šiauliai, 2000 m.

LIONGINO MEŠKAUSKO - SAKALO PRISIMINIMAI

Lionginas Meškauskas

□Lionginas Meškauskas

Aš, Lionginas Meškauskas, iš Kėdainių aps. Krakių vls. Vantainių k. dviejų brolių ir dviejų seserų šeimoje gyvenau iki 1945 m. Antrą kartą rusams okupavus Lietuvą, man reikėjo į kariuomenę, bet brolis Aleksas pertaisė pasą, todėl dar pasilikau namuose, o brolį Joną suėmė ir išvarė į frontą. Aleksas, užėjus rusams, iš pat pirmų dienų pradėjo slapstytis. Vėliau išėjo į mišką. Nuolatinės kratos, tardymai ir Alekso paieškojimai mane privertė pasekti brolio pėdomis. 1945 m. gegužės mėn. išėjau į mišką, o rugpjūčio mėnesį rusų kariuomenė apsupo Deveikiškių mišką. Iš jo mes norėjome pasitraukti į Dotnuvos mišką. Beeidami patekome ant pasalos. Buvo sužeisti Jankauskas iš Deveikiškių k. ir Pranas Čiapas. Grįžę atgal į Deveikiškių mišką, nutarėme niekur nesitraukti ir, išsidėstę tankiame eglynėlyje, nusprendėme atidengti ugnį tik tada, jeigu rusai užeis tiesiai ant mūsų. Laimei, praėję tankias eglutes, praėjo pro šalį mūsų nepastebėję. Tik į trečią dieną galėjome išvežti Jankauską į ligoninę, kur jis ir mirė.

Skaityti daugiau: LIONGINO MEŠKAUSKO - SAKALO PRISIMINIMAI

ŽUDYNĖS RUSEINIŲ KAIME

Apie Ruseinių kaimo žudynes buvo rašyta laikraščiuose, I.Meškausko knygoje “Kraupūs žodžiai”. Tai daugiausia liudininkų pasakojimai. Yra netikslumų. Pvz., tai įvyko ne 1946 m., o 1945 m. lapkričio 4 d., sekmadienį.

Išlikęs to įvykio aprašymas: šių žudynių organizatorių Kėdainių NKGB opergrupės viršininko majoro Todeso ir Kėdainių NKGB viršininko Rugienio raportas, rašytas generolui-majorui Efimovui. Tai keturių lapų dokumentas rusų kalba. Jo trumpas turinys toks.

1945 m. rugsėjo mėn. pradžioje Kėdainių NKGB užverbavo agentą “Kibirkštį” - buvusį Kuročkos būrio partizaną. “Kibirkštis” padėjo surasti ir suimti LLA vadą “Margį”.

Patikrinus agentą praktiniam darbe, jis buvo pasiųstas surasti Kielės-Paukščio būrį. Jam pasisekė susitikti su Kiele, parašiutininku Dalboku-Imperatoriumi ir įgauti jų pasitikėjimą.

Spalio 7 d. “Kibirkštis” per Dalboko ryšininkę Mariją Kantautaitę gavo kvietimą ateiti į susitikimą. Per susitikimą iš Dalboko gavo atsišaukimų, kad juos išplatintų, bet agentas atsišaukimus perdavė NKGB. Pastarojo nurodymu jis atsišaukimus įdavė Krakių gimnazijos mokiniams. Su suimtuoju gimnazistu Žideliu suvaidino atsišaukimų platinimą, dėl ko buvo suimta 10 mokinių. Agentas “Kibirštis” nebuvo įtartas.

Spalio mėn. pabaigoje “Kibirkštis” per būrio ryšininkes Kantautaitę, Stasę Kielytę ir Mažeikaitę buvo pakviestas į vakaronę, kurioje turėjo dalyvauti Kielė-Paukštis, Dalbokas ir Gudaitis.

Vakaronė turėjo įvykti lapkričio 4 d., sekmadienį, Mato Mažeikos (slapyvardžiu “Partizanų tėvas”) sodyboje, Ruseinių kaime viduryje miško.

“Buvo paruoštas toks operacijos planas:

1. Kibirkštis” nueina pas Mažeiką sekmadienį apie 12-13 val.

Skaityti daugiau: ŽUDYNĖS RUSEINIŲ KAIME

LABŪNAVOS KAUTYNĖS IR PO TO SEKĘ IŠDAVYSTĖS

Tai - pats skaudžiausias smūgis partizaniniam sąjūdžiui Kėdainių rajone. Apie šias kautynes, įvykusias 1946 m. gruodžio 25 d., per Kalėdas, buvo rašyta I.Meškausko knygoje “Kraupūs žodžiai” (II d. Kėdainiai, 1996. P. 118-123) ir A.Bružo knygoje “1946 metų Kalėdos Labūnavos dvaro bokšte”. (LKA. T.24. P.190).

Atsiminimuose “Partizano keliu” Juozas Paliūnas-Rytas rašo: "... Už savaitės grįžta iš Kauno Rasas, kuris pareiškė, kad partizano Vingio prašomas, nurodęs mūsų gyvenamą vietą ir pakvietęs Kūčių valgyti. Aš ir Paukštis Rasui pareiškėme nepasitenkinimą. Kažkokio instinkto vedamas, siūlau apleisti esamą vietą. Rasas ir Paukštis pasiūlo šventes praleisti...

Gruodžio mėn. 25 d. į svečius atvažiuoja prt.Margis ir Teodoras. Teodoras pratęsia mūsų dokumentų galiojimo laiką (jie visi juda laisvai, viešai, aš sėdžiu ištisai kambaryje, niekam nesirodau). Išleidžiame vieną numerį “Katiušos”, sudarome žuvusių prt. sąrašus, padarome nutarimą, kad kiekvieną mėnesį, ne mažiau vieną kartą važiuoti į savo judėjimo rajoną, tikslu padaryti operacijų ir kt.

Gruodžio mėn. 27 d. rytą Rasas išeina į darbovietę. Kambaryje liekame aš, Paukštis, Margis, Teodoras ir šeimininkė. Per retą lango užuolaidą matome ateina du aukšto ūgio civiliai apsirengę vyrai. Juos atveda direktoriaus (mano brolio) tarnaitė. Kadangi dieną ir naktį durys prancūzišku raktu užrakintos buvo, Paukštis pašoka kalbėdamas: “Turbūt mane kviesti į darbą ateina”, ir išeina jų pasitikti. Lauke prieš duris Paukštį sutinka nepažįstamieji. Abu laiko kišenėse rankas. Pasisveikindami nusilenkia. Prašo Paukščio, kad jis nuvestų juos pas direktorių. Paukštis, prie jo greta nepažįstamas, iš paskui eina antras nepažįstamasis ir tarnaitė. Tai viską matome. Margis, nežinodamas aplinkos, juokiasi. Aš įtariu ir skubiai pasiunčiu šeimininkę pažiūrėti prie kontoros, nes per pušyną nesimato. Nubėgusi kiek šeimininkė atbėga atgal ir praneša, kad vėl tie patys 2 ateina. Įsakau pasirengti. Mano kailinius Paukštis išsinešė, todėl neapsirengęs griebiu už pistoleto ir atsarginių šaudmenų, atidarau iš antros namo pusės langą. Pats pirmas, iš antros pusės Margis ir Teodoras išbėgame į pušyną. “Kas čia darosi?” - klausia Margis. Atsakau, kad išdavystė. Dar įsitikinimui sugalvojau užeiti pas vieną lenkaitę, kuriai tik atvažiavęs buvau pasirodęs, ir jos paprašyti nors kailinius, nes aš tik su švarku, basomis kojomis įsistojęs į šliures ir be kepurės. Be to, jos prašysim, kad išžvalgytų... Mūsų nusiųstas žvalgas į nurodytą vietą nesugrįžta - reiškia sulaikyta. Pavojus rimtas, skubiai traukiamės. Traukiantis pastebim ginkluotus rusus, kurie supa mūsų gyventas vietas...

Skaityti daugiau: LABŪNAVOS KAUTYNĖS IR PO TO SEKĘ IŠDAVYSTĖS

BIRUTĖS BŪRIO VADAS ANTANAS KVEDARAS-TAUTVYDAS IR JO PARTIZANAI

BIOGRAFIJOS

1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė Oną Žukaitę-Kvedarienę (g.1900 m.) su jos sūnumi 4 metų Romualdu (g.1943 m.). Antanas Kvedaras (g.1928 m.) su tėvu Antanu (g.1891 m.) slapstėsi, o kitas sūnus Stasys (g.1933 m.) mokėsi Krakių gimnazijoje. Kai trėmimo vykdytojai atėjo Stasio suimti, jis draugų padedamas suspėjo pabėgti. Vėliau slapstėsi ir gyveno netoli Čekiškės, o 1950 m. išėjo pas partizanus.

Antanas Kvedaras 1948 m. gegužės 23 d. išėjo pas savo krašto partizanus, su kuriais ir anksčiau palaikė ryšius.

Apie jų partizaninę veiklą gyvų liudininkų ir jų kovos draugų neradau -visi žuvę. Buvusios ryšininkės: Birutė Štuikytė-Urbonienė - Alytuje, Elytė Triukaitė-Bitelė - Jurbarke, Aldona Brazytė-Ragaliauskienė - Jonavoje, Ona Mackevičiūtė-Biliūnienė - Jonavoje, Regina Mackevičiūtė-Urbonienė - Garliavoje, Genė Budaitė-Sarapinienė - prie Pernaravos, Birutė Šašytė-Kvedarienė - Kaune, Liucija Valiulytė-Adomaitienė - Šilainių k., Krakių sen., praėjus 50 metų, to meto įvykius prisimena miglotai, kartais netiksliai. Todėl apie partizano A.Kvedaro-Vytenio, Tautvydo ir S.Kvedaro-Jaunučio veiklą ir žūtį liudija tik partizanų ir KGB archyvuose likusiais dokumentai.

Pirmos sunkios kautynės, kuriose dalyvavo ir partizanas A.Kvedaras-Vytenis, įvyko 1949 m. sausio 23 d.

Apie Ruseinių miške 14-ame kvartale 1949 m. sausio 23 d. vykusias kautynes ir tos partizanų stovyklos išdavikus

Kautynių bei susidūrimų aprašymas Nr.2 1949 III 12

1. Ruseinių miške 14 kv., Josvainių vls.

2.1949 m. sausio mirt. 23 d. 8 val. Kautynės tęsėsi 4 valandas ir priešas be kautynių persekiojo 4 val.

□Antanas Kvedaras-Tautvydas

Skaityti daugiau: BIRUTĖS BŪRIO VADAS ANTANAS KVEDARAS-TAUTVYDAS IR JO PARTIZANAI

JUOZAS PALIŪNAS-RYTAS.

Juozas Paliūnas-Rytas

□Juozas Paliūnas-Rytas

JO VEIKLA,SEKIMAS IR ŽŪTIS

Apie Juozą Paliūną ir jo veiklą reikėtų rašyti labai daug, kad pilnai suprastume ir įvertintume jo kovą ir darbus, kuriuos nuveikė per savo neilgą gyvenimą.

Savo gyvenimo atkarpą nuo 1941 m. iki 1950 m. Juozas Paliūnas aprašo prisiminimų knygelėje “Partizano keliu”, rašytoje pogrindžio sąlygomis. Įžangoje jis sako: “... tai gali pareikalauti ir mano gyvybės. Tas dėl Tėvynės laisvės nebaisu, tik paskutinę gyvybės atidavimo minutę noriu būti su ginklu rankoje ir kautynių padėty.

Tam pasirengdamas, surašau savo pergyventus atsiminimus 1941 06 10-1949 12 30 pavergtoje Tėvynėje. Stengiuos rašyti tyra dvasia, be menkiausių nukrypimų. Todėl šį mano asmenišką dokumentą, jei Tėvynės laisvės kovos pareikalautų mano gyvybės, prašau perduoti mano artimiesiems”.

Atsiminimuose J. Paliūnas beveik nieko nerašo apie savo šeimą, tėvus, brolius, žmoną, vaikus ir draugus. Nes bijojo, kad jo užrašai gali kiekvieną akimirką pakliūti į priešų rankas. (Taip ir atsitiko, kai savo prisiminimus ir “Prisikėlimo ugnis” laikraštėlių pasiuntė gydytojui Vytautui Remeikai-“Žibutei”, kuris savo paslaugas čekistams pasiūlė pats ir buvo užverbuotas kaip agentas “Čestnyj” apie 1950 m.)

Jau šiais laikais suradau J.Paliūno-Ryto brolio Antano sūnų, profesorių Vytautą Paliūną, Kovo 11-osios akto signatarą, J.Paliūno sesers Palmyros sūnų Soterą Ragauską, J.Paliūno anūkes: Aušrinę ir Simoną Krištonaites. Gavau seną Paliūnų šeimos nuotrauką.

Juozas Paliūnas-Vairas, Saulė, Rytas augo gausioje tėvo Jurgio Paliūno ir Onos Masytės Paliūnienės šeimoje. Gyveno 8 broliai ir sesuo.

Jų šeima pradėjo retėti: jau 1935 m. mirė vyriausias brolis Antanas.

Skaityti daugiau: JUOZAS PALIŪNAS-RYTAS.

KGB AGENTAI, INFORMATORIAI, SKUNDIKAI

OKUPACINIO REŽIMO IR JO NUSIKALTIMŲ DOSJĖ

Buvusių agentų, informatorių pranešimai, kurių labai daug yra KGB agentūrinėse ir kitose bylose, vaizdžiai parodo, kokį niekšišką darbą jie dirbo. Dėl jų išdavysčių Lietuvoje buvo sunaikinta tūkstančiai partizanų, ištremta, suimta tūkstančiai partizanų ryšininkų, rėmėjų. Ne visi jie mirė ir žuvo Sibiro ar Šiaurės platybėse. Dar gyvi liudininkai, prisimenantys tuos niekšus.

Ką galėjo žinoti sovietų kareiviai arba iš Sovietų Sąjungos atvykę čekistai apie partizanų slaptavietes, bunkerius, stovyklas? Tai sužinodavo vietinių gyventojų, čekistų užverbuotų agentais ir informatoriais.

Juos galima netgi suskirstyti į grupes. Pirmiausia, agentai savanoriai, pasiūlę čekistams savo paslaugą dėl karjeros, geresnio darbo, pinigų. Tokių buvo nedaug.

Informatoriais būdavo verbuojami užsiregistravę partizanai, gyventojai, suimti už ryšius su partizanais arba už paramą jiems. Silpnesnius, baimės palaužtus, užverbuodavo. Vieni jų tarnaudavo sąžiningai ir už ypatingai sėkmingas išdavystes gaudavo užmokestį.

Trečioji grupė - suimti už ryšius su partizanais arba pasidavusieji partizanai, kuriuos užverbuodavo ir siųsdavo atgal į būrį arba į “nelegalų” gyvenimą: jie, pasiekę partizanus, pasipasakodavo apie užverbavimą ir pasilikdavo būryje. Jie ir žūdavo kartu su visais.

Skaityti daugiau: KGB AGENTAI, INFORMATORIAI, SKUNDIKAI

KITŲ AGENTŲ IR INFORMATORIŲ PRANEŠIMAI

Visiškai slaptai

Agentūrinis pranešimas

Informatorius “Nevėžis" Priėmė: Sagaidak, Ščerbakov

1951XII 23

Informatorius, vykdydamas užduotį, gruodžio 11 ir 12 d. du kartus susitiko su partizanų tėvu Antanu Kvedaru, kuris šiuo metu gyvena pusiau legaliai. Pirmas susitikimas buvo pas Biliūną iš Ruseinėlių k. (...)

Per susitikimą Kvedaras papasakojo, kad prieš rinkimus jį pas Biliūną sulaikė kareiviai ir pristatė į Kėdainių MGB, kur keturias paras tardė, o po to paleido. Per tardymą klausinėjo, kur yra partizanai ir jo sūnus, kuris yra būrio vadas. Kvedaras neprisipažino, kad susitikinėja su sūnumi ir nepasakė, kur yra partizanai.

MGB jam pasiūlė greitai iš to rajono išvykti (...)

Informatorius iš Biliūno namų nuėjo į Deveikiškių k pas Budrį, ten greitai savo daiktų pasiimti atėjo Kvedaras (...) Trise išgėrinėjo ir Kvedaras daug atviriau papasakojo apie savo sūnus ir partizanus. Jis sakė, kad dažnai susitinka su partizanais ir visada jie ko nors prašo ir todėl jis visą laiką gyvena baimėje (...)

Skaityti daugiau: KITŲ AGENTŲ IR INFORMATORIŲ PRANEŠIMAI

MGB PLANAS LIKVIDUOTI PASKUTINĮ KĖDAINIŲ KRAŠTO PARTIZANĄ PRANĄ PRŪSAITĮ-LAPĘ

Tvirtinu Visiškai slaptai

LTSR Vidaus Reikalų ministras Liaudis
1954 m. balandis

Pasinaudojus agentais “Neringa”ir “Lukiu”, suimti arba likviduoti vienišą partizaną “Lapę”, priemonių

Planas

1954 m. kovo 29 į 30 dieną pas agentę “Neringą” buvo atėjęs vienišas partizanas Lapė -prabuvo iki ryto ir žadėjo vėl ateiti per Velykas (balandžio 13) arba po Velykų.

Panaudojus “Neringą ”, siūlau šias priemones:

1. Agentui “Neringa" duoti “kilimėlį” (kovrik)*, su tokiu apskaičiavimu, kad jį panaudotų, kai pas ją ateis “Lapė”, o po to praneštų mums.

------------------
* Spėjama, kad ši ypatinga priemonė yra grindų kilimėlis, išmirkytas ypatingu skysčiu, kurio kvapą galėtų užuosti pėdsekys šuo. - Red.

2. Nuo balandžio 16 iki 25 d. turėti grupę MGB-istų su spec. šunimi. Grupė, gavus iš “Neringos” signalą, vyksta į vietą ir veikia priklausomai nuo aplinkybių -partizaną “Lapę”suima arba likviduoja. Paruošta spec.grupė su šunimi partizanų Ulicko ir Noreikos suėmimui arba likvidavimui padedant agentams “Valei" ir “Birutei"yra kariniame dalinyje.

Skaityti daugiau: MGB PLANAS LIKVIDUOTI PASKUTINĮ KĖDAINIŲ KRAŠTO PARTIZANĄ PRANĄ PRŪSAITĮ-LAPĘ

ČEKISTŲ PLANAI, KAIP SU AGENTŲ PAGALBA SUKOMPROMITUOTI PARTIZANŲ VADUS

Tvirtinu Visiškai slaptai

Kauno MGN valdybos
virš.-pulkininkas Sinicin
1950 metų rugsėjo

Priemonių, kaip kompromituoti buvusį “Kęstučio” apygardos vadą Danilevičių, slapyvarde “Vidmantas”

Planas

1949 m. gegužės mėn. “Kęstučio” apygardos vadas “Vidmantas” ir jo adjutantas mūsų agentų buvo atviliotas į Kauno miestą, bet iš jam paruoštos pasalos pabėgo ir vėl grįžo į būrį. Jo adjutantą Švelnį Kauno sr. MGB sučiupo ir pagal jo parodymus “Kęstučio” apygardai buvo duotas operatyvinis smūgis. “Vidmantas” iš pareigų buvo pašalintas ir “vyriausios vadovybės" iš Žemaitijos pervestas į Šiaurės-Rytų apygardą.

“Vidmanto” atvykimas pas buvusį apygardos vadą “Šarūną” 1949 m. lapkričio mėnesį, sutapo su tos apygardos “Algimanto" štabo likvidavimu. 45-os apygardos partizanai žuvo arba buvo suimti (agentūrinė byla “Kanibalai”).

Nors per Kauno MGB valdybos atliktą operaciją žuvo ir “Vidmantas”, apie tai partizanai nežino, ir kai vėliau iš mūsų agentūros sužinota, tarp Šiaurės ir Rytų Lietuvos vyrauja didelis įtarimas, kad “Vidmantas” buvo pasiųstas MGB organų, kaip “vyriausios vadovybės”pasiuntinys.

Skaityti daugiau: ČEKISTŲ PLANAI, KAIP SU AGENTŲ PAGALBA SUKOMPROMITUOTI PARTIZANŲ VADUS

MGB AGENTAI: IŠDAVYSTĖS IR BAUSMĖS

Partizanų dokumentai apie KGB agentus, jų išdavystes ir jų nubaudimų

1944 m., kada raudonosios gaujos antrą kartą įsiveržė į Lietuvą ir bolševikai Lietuvoje paskelbė mobilizaciją ir pradėjo mūsų jaunų vyrų gaudymą, beveik visi jauni vyrai, kas ginklą vartoti gali, suėjo į miškus ir su ginklu rankoje priešinosi - kovojo prieš priešo neteisingas užmačias - mobilizaciją.

Įsisteigus partizanų Pelėdos daliniui Ruseinių, Grašvos ir Juodžių miškuose (Kėdainių aps.), į aukščiau minėtą dalinį atvyko Kazys Venckus ir Jonas Venckus - abu gyveno Karmėlavos vls., Kauno aps., kurie buvo priimti partizanais ir pasivadino slapyvardžiais: Kazys Venckus-Ąžuoliukas, o Jonas Venckus-Klajūnas.

1946 m., kada bolševikai paskelbė amnestiją-legalizaciją ir visokiais būdais pradėjo partizanus vilioti pas save, abu Venckai - Ąžuoliukas ir Klajūnas -paniekino partizano garbę, sulaužė priesaiką ir 1946 m. sausio mėn. legalizavosi ir apsigyveno Kaune.

Po legalizacijos bolševikai užverbavo Kazį ir Joną Venckus (agentas “Sizak” ir agentas “Grom” - D.K.) ir 1947 m. birželio mėn. su specialia misija nusiuntė juos pas savo buvusius kovos brolius partizanus atlikti judošiško darbo.

Skaityti daugiau: MGB AGENTAI: IŠDAVYSTĖS IR BAUSMĖS

VORKUTOS BĖGLYS

KALĖJIMUOSE IR LAGERIUOSE

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOJE

Gimiau 1925 m. spalio 22 d. Šmotiškių k., Krakių vls. Mokiausi Deveikiškių ir Pilsupių mokyklose. 4-is skyrius baigiau Pajieslio pradinėje mokykloje. 5-ą ir 6-ą skyrius baigęs Krakėse, įstojau į Kėdainių gimnazijos pirmąją klasę.

Sovietų valdžia išvaikė Krakėse buvusias vienuoles kotrynietes, jų turtą konfiskavo, o nebaigtame įrengti vienuolyno pastate įkūrė vidurinę mokyklą. Buvo išdraskyta didelė vienuolyno biblioteka. Mes, moksleiviai, rinkome išmėtytas knygas, žurnalus, laikraščių komplektus. Aš iš jų rinkau straipsnius apie Tarybų Sąjungą ir susidariau labai neigiamą požiūrį į naująjį okupantą. Bolševizmo priešu tapau prieš pat karo pradžią, prasidėjus Lietuvos žmonių suėmimams ir trėmimams.

Vokiečių okupaciją sutikome kaip išgelbėjimą nuo sovietinio teroro. Pirmus dvejus metus vokiečių spaudimo beveik nejutome. Jie tapo aršesni artėjant frontui: iš ūkininkų atiminėjo arklius, mobilizavo jaunus vyrus į savisaugos batalionus. Krakių gimnazijos vyresniesiems mokiniams kilo pavojus patekti į vokiečių rankas. Sužinoję, jog į miestelį atvažiavo vokiečiai, mokytojai mums leisdavo bėgti iš pamokų ir slėptis netoliese esančiose kapinėse. Kartais tuo piktnaudžiaudavome. Mokslas jau nelabai rūpėjo. Mokytojas Jonas Švėgžda iš vyresnių, veiklesnių mokinių suorganizavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) būrelį.

Skaityti daugiau: VORKUTOS BĖGLYS

BĖGU IŠ LAGERIO

Liūdnesnės padėties mano gyvenime nebuvo. Ką daryti? Viską “susumavęs”, nutariau bėgti iš lagerio. Pradėjau taupyti, nevalgyti duonos davinio. Kasdieną, paslėpęs po dvi riekeles, išnešdavau į darbo zoną ir paslėpdavau. Tuo metu gavau mažą siuntinuką iš tos pačios “parapijietės” Rūtos, kurios sūris labai padėjo “Oršos mūšyje”: truputį džiūvėsių ir gabaliuką lašinių.

Aleksas Lechavičius-Žiogas, buvęs amatų mokyklos moksleivis iš Kėdainių, buvo tik vienas man artimiau pažįstamas iš kalėjimo laikų žmogus. Jam pasisakiau, kad ruošiuosi bėgti iš lagerio. Norėjau palikti artimųjų adresus, kad jei dingsiu, žinotų, kam parašyti apie mano likimą. Lyg tyčia, kai jau buvau pilnai pasiruošęs bėgimui, iš mūsų lagerio pabėgo keli čigonai. Po dienos ar dviejų juos, negyvus, šunų ar sargybinių apdraskytus, paguldė prie vartų, pro kuriuos eidavome į darbą. Buvo nejauku, pagalvojus, kad gal po nepasisekusio pabėgimo ir aš galiu čia gulėti, bet kitos išeities nemačiau. Ryžtą sustiprino ir tai, kad Aleksas pasisiūlė bėgti kartu. Dviem vis geriau: ar miegant vienas galėtų budėti, ar susirgus bus reikalinga pagalba, o jei sugautų - dviese gal bandytume “užlaužti” persekiotoją.

Skaityti daugiau: BĖGU IŠ LAGERIO

Raseinių Magdė

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Raseinių Magdė (Stasė Kisielytė-Šurnienė)

VILTIES UGNELĖ

Stasė Kisielytė-Šurnienė gimė 1926 m. gruodžio 26 d. Justinavos k., Raseinių vls. Besimokant Skaudvilės gimnazijos 7-oje klasėje, 1946 m. vasario 6 d., buvo suimta. Tardyta ir kalinta Raseinių, Kauno, Vilniaus kalėjimuose. Rugpjūčio 10 d. atvežta į Pečoros lagerio persiuntimo punktą. Kalėjo Bielyj Ju, vėliau Mordovijos režiminiame lageriuose. Namiškiai buvo ištremti į Igarką. Tremtyje gyveno Krasnojarsko krašte, Kanske. Ten ištekėjo už buvusio politinio kalinio Juozo Šurnos. Į Lietuvą grįžo tik 1972 m.

□Eilėraščių autorė Stasė Kisielytė-Šurnienė-Raseinių Magdė su dukra Rūta ir vyru Juozu Šurna (miręs 1992 m.), buvusiu partizanu, Krasnojarsko kr., Kansko mieste tremtyje. 1962 m

Atleiskite už nesklandumą žodžių,
už paprastumą sakinių.
Vergijos dienos taip nuobodžios
ir aš jas eilėse miniu.

O jei kas svetima čia būtų,
ar jei nerastum čia savęs-
prašau, kaip sausą šakaliuką
Sudeginti mano eiles.

R. M. 1951 m.

Skaityti daugiau: Raseinių Magdė

Asmenvardžių rodyklė. Vietovardžių rodyklė

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Adomaitis, sl.Pavasaris 75
Aidas(ag.) 64,65,66
Albinas, žr. Bartkus Bolesas
Aldona(ag.) 85, 89, 90, 93, 94,105, 114
Alytė, žr.Rybelis Antanas
Algis, žr.Čižas Eduardas
Amalevičiūtė Laimutė 129, 130
Antanaitienė 80
Aras(ag.), žr.Butkus Bolesas
Arštikis Kazys 122
Arūnas 56,127

Skaityti daugiau: Asmenvardžių rodyklė. Vietovardžių rodyklė

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti