PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 1 (1458) SAUSIS - JANUARY 1970 
Klaipėdos paštas.... (viršelis)
Nr. 2 (1459) VASARIS - FEBRUARY 1970
P. Jurkus...... (viršelis)
T U R I N Y S
Balys Auginas— Amžiniems lietuviško pajūrio sūnums
A. Budreckis— Jasinskis—Lietuvos Jakobinas
R. Liormonas— Lietuviai kariai Vokietijos kariuomenėje
K. Ališauskas— Pirmojo Atskiro Lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono tragedija Sibire
M. Karaša— Nepamirškime Karių-Kankinių
O. Urbonas — Žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą
B. B.— Europos gynyba
J. Miškinis— Lietuviais esame mes gimę
K. Uogintus— Nepriklausomybė ir savanoriai
B. Brazdžionis— Mūsų žygis į Vilnių
Z. Raulinaitis— Apuolės užpuolimas
Lietuviai kariai Laisvajame Pasaulyje
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Karinės Žinios
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1970m. 1-2 Turinys, metrika
Balys Auginas
(Sonetas mūsų Baltijai)
LAIVAI, pakrauti ilgesiu, iškėlė burę—
Rūkuos sutirpsta artimi veidai, audroj nugurę.
Ir bangos miršta, dūždamos į aštrią uolą,
Ir iš dangaus gintaro skaidrios žvaigždės puola —
Krante—sudegusių mažų žvaigždžių skeveldros—
Suskilę šukės pasakų auksinės geldos,
Lyg irklo šipuliai pailsusios kelionės —
Kristalais sutrupėję viltys ir svajonės —
Ir kai rytais merginos renka pajūry gintarą —
Viliūgė jūra atvilnijus pažadais jom šnara.
Ir vėl naujų troškimų valtys jūroje paskęsta —
Žmogaus širdis, dienų migloj, vėl dovanoja klastą,
Nes ji pažįsta ilgesį. Ir žydraakę jūrę:—
Kaip moteris — ji audžia laimės ir mirties tau burę —
J. Juodis — NERINGA
BALYS AUGINAS
Sausio 15-tąją sukanka 47-neri metai nuo atmintinų Klaipėdos atvadavimo kovų, kai Klaipėdos kraštas su pačiu Klaipėdos miestu ir uostu grįžo atgal į lietuviškų rankų globą, į savo lietuvišką šeimą. Keturiasdešimt septintoji sukaktis mums vėl primena anas šaltojo sausio dienas, kai Klaipėdos kraštas, vietos sukilėlių ryžtu ir drąsa, pasiaukojimu ir gyvybės kaina buvo atvaduotas ir įjungtas į laisvosios Lietuvos šeimą.
Viena mintis, viena širdis ir ta pati atkakli laisvės ugnis žėrėjo sukilėlių akyse. Visi — ir jaunuolis, atitrūkęs nuo mokslo suolo, ir artojas grublėtomis rankomis ir žilstelėjusiais paausiais, ir studentas ir atsargos karys — stojo vienon greton Tėvynės pajūrio ir savosios jūros ginti nuo svetimųjų įsibrovėlių, kurie per šimtmečius galando dantis, norėdami įsitvirtinti Lietuvos žemėje ir pasigrobti vienintelį Lietuvos uostą. Tačiau pajūrio amžinieji sūnūs nesutiko vergauti — jie pasiryžo verčiau mirti negu savąją jūrą ir žavingąsias smėlio kopas atiduoti svetimiesiems.
Šimtmečius trukusioj kovoj dėl Klaipėdos ir baltųjų pajūrio smilčių, kartų kartos pajūrio brolių ir sesių žuvo didvyrio mirtimi kartu su didžiuoju Herkum Mantu priešakyje, narsiai kovodami prieš kryžiuočius. Kartų kartos sugulė į baltąjį pajūrio smėlį, uždengdami juo savo jaunystę, pasiryžimą būti laisvais ir atkakliai skelbdami pasilipusiems savąjį testamentą: GYVENTI LAISVAIS SAVOJE ŽEMĖJE!
Skaityti daugiau: AMŽINIEMS LIETUVIŠKO PAJŪRIO SŪNUMS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Lietuvos sukilimo 1794 m. prieš rusus vadas, poetas, karštas demokratas ir mūsų krašto patriotas — Jokūbas Jasinskis buvo modernių laikų pirmasis mūsų nacionalistas ir demokratizmo skelbėjas. Deja, jo asmenybę lenkai savinosi, o mūsiškiai, susižavėję Kosciuška, užmiršo, kad ir buvo kitų tos gadynės didvyrių.
Generolas Jokūbas Jasinskis
I. KILMĖ
Jokūbas Jasinskis gimė 1759 m. šlėktos šeimoje. Tikslios datos nežinome. Yra ginčijamasi, kur jis yra gimęs. Anktyvesnieji biografai teigia, jog Jasinskis gimęs Vilniuje, o istorikas Henrykas Moscickis nukelia gimimo vietą į Kujavą. Moscickis yra pirmasis lenkų istorikas pasisavinęs Jasinskį ryšium su gimimo vieta. Nors daugumas biografų rašo, kad Jasinskio tėvų kraštas buvo Lietuva ir kad jisai nepaprastai daug nuveikęs jos labui, Moscickis teigė, kad Jasinskis yra didlenkis (wielkopolanin). Jo argumentas pagrįstas vienu Jasinskio išsireiškimu: “Esu lenkas, laisvai tą priėmiau visa siela, protu, kalba ir veiksmu. Ne tiek buvimu, kiek žinojimu.” (žr. H. Moscicki, General Jasinski i Powstanie Kosciuszkowskie, psl. 53)
Skaityti daugiau: JASINSKIS — LIETUVOS JAKOBINAS
1944 -1945 METAIS
PLK. R. LIORMONAS
1941 m. birželio 21 dieną Vokietijos kariuomenė puolė Sovietų Rusiją visu frontu ir triuškindama rusų kariuomenę, buvo prasiveržusi net ligi Volgos upės. Vos vos nepaėmė net Stalingrado (dabar Volgogradas) miesto.
Kai 1943-1944 metų žiemą rusai apsupo Stalingradą, vokiečių armijos tame apsupime kapituliavo. Prasidėjo visuotinis vokiečių kariuomenės traukimasis iš Rusijos. Kartu su vokiečių daliniais pasitraukė ir keliolika lietuvių vad. Savisaugos dalinių batalionų.
Šie lietuvių daliniai buvo suorganizuoti vokiečių okupacinės karinės vadovybės Lietuvoje leidimu iš buvusių Lietuvos karių savanoriškais pagrindais. Jų uždavinys buvo kovoti su rusų komunistų partizanais užfrontėje ir kartais padėti vokiečių kariuomenei fronte.
Pasitraukimo pasėkoje 1944 m. liepos mėnesį Raseinių, Eržvilko ir Tauragės apylinkėse atsirado net keli lietuvių batalionai, kurie vokiečių karinės vadovybės įsakymu buvo nuginkluoti. Kiek anksčiau buvo nuginkluota ir gen. Plechavičiaus 1944 m. suorganizuota Vietinė Rinktinė, kurios batalionai buvo daugiausia Lietuvos Rytuose, taip pat ir Vietinės Rinktinės karo mokykla Marijampolėje.
Daugumas lietuvių Savisaugos batalionų karininkų buvo pasiųsti į surinkimo punktą Drezdene, gi Vietinės Rinktinės karininkai — daugumoje į koncentracijos stovyklą Latvijoje, iš kur vėliau buvo perkelti į Stutthofo koncentracijos stovyklą.
Nuginkluoti Savisaugos batalionų (ir kai kurių Vietinės Rinktinės dalinių) kareiviai buvo aprengti vokiečių Luftwaffe (aviacijos) uniforma ir, vokiečių sargybinių lydimi, buvo išvežti į įvairias Vokietijos vietas. Daugiausia jų 1944 m. vasarą buvo Štettino, Štralzundo ir Weimaro miestuose. Tų nuginkluotųjų lietuvių karių susidarė gan didelis skaičius: apie 10-12 tūkstančių. Po kelių savaičių (kartais kelių mėnesių) apmokymo jie buvo paskirstyti įvairioms pagalbinėms Luftwaffe tarnyboms: prie miglavimo (maskavimo dūmais) įrengimų, oro balionų užtvarų, telefono ir telegrafo vario vielų rinkimo. Dalis specialistų — kaip mechanikai, elektrikai, staliai ir kiti pateko ir į specialius dalinius. Keliasdešimt, o gal ir keli šimtai šių vyrų buvo išmėtytų ir kitose dalyse: artilerijoje, pėstininkuose, sargybų daliniuose, pateko net į parašiutininkų (Fallschirmjäger) dalinius, ypatingai Italijoje.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI KARIAI VOKIETIJOS KARIUOMENĖJE
KAZYS ALIŠAUSKAS
Per I Pasaulinį karą (1914-1918) daugelis lietuvių atsidūrė Rusijoje. Vieni jų buvo paimti į rusų kariuomenę, kiti ten liko pabėgėliais nuo karo audros. Daug jų pateko į Sibirą, Uralo kalnyną ir Pavolgį. Bolševikams įvykdžius Rusijoje perversmą 1917 m. pabaigoje, prasidėjo pilietinis — naminis karas. Baltieji rusai — caro valdžios šalininkai, kariavo su raudonaisiais-komunistais. Tai buvo arši, žūtbūtinė kova. Laimingi buvo tie lietuviai, kurie 1918 m. sugebėjo sugrįžti į Lietuvą iš Rusijos. Pasinaudojo proga sugrįžti tik tie, kurie gyveno vakarinėje Rusijos dalyje — arčiau Lietuvos. Gyvenantiems prie Uralo kalnų ir Sibire galimybių sugrįžti į Lietuvą nebuvo. Tad jie ir pateko pilietinio karo sūkurin.
Lietuviai kariai patekę Sibiran ir prie Uralo kalnų nebežinojo ką daryti. Raudonieji juos gaudė ir ėmė į savo kariuomenę, baltieji darė tą patį. Visa tai atlikdavo su grasinimais — žudyti nepaklusus.
Prie Uralo kalnyno, čekai turėjo savo kariuomenę — apie 40,000 vyrų. Lenkai, serbai, latviai organizavo savus karinius vienetus. Lenkai į savo dalis priiminėjo ir lietuvius. Jieškodami saugesnės padėties, lietuviai glaudėsi prie tvarkingesniųjų. Tokių būdu Čialiabinske ir vėliau Boguruslave prie Uralo kalnų — Pavolgyje, 1-am lenkų šaulių Tado Kosciuškos pulke, atsirado 7-ta grynai lietuviška kuopa. Vadovauti šiai kuopai buvo paskirtas lietuvis karininkas P. Linkus-Linkevičius.
Skaityti daugiau: Pirmojo atskiro lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono tragedija Sibire
V. Perminas
Be rekviem, be kunigų,
Be saliutavimų, be šūvių;
Į duobę įmetė šiaudų—
Ir įstūmė nežinion, kaip šunį. ..
Senutė tyliai poterius šnibždėjo,
Prie kapo draikėsi šiaudai;
Rasotą rytą jie blizgėjo
Kaip paauksoti mamos virbalai.
Krauju taškyti medžių lapai,
Lyg peteliškės išskėstais sparnais;
Apklojo jie nežinomojo kapą
Įvairių spalvų rudens dažais.
Šermukšniai, spanguolės raudonos
Mirgėjo lyg žiedai pavasarį;
Apglėbus kapą drebulė geltona
Numetė po krikštolinę ašarą. . .
Ir Tu, spalvuotasis ruduo,
Prašyk rūpestingąją Madoną
Pavasarį prie kapo, kur akmuo,
Kad pasodintų nors vienišą aguoną. ..
Margai spalvuotą rudens rytą
Vėjas, skerdžius ir Madona
Atkels lapus tuos aptaškytus —
Fanfarai gros, triumfuos aguona. .
Ir iš priespaudos lukšto kieto
Prisikels užmirštieji milžinai;
Ir generolui skirtuoju lafetu
Bus vežami jų palaikai. ..
M. KARAŠA
Lietuvių tauta Sibirą prisimena kaip tolimą kraštą, kuriame lietuvis patyrė daug vargo, skaudžių kentėjimų, nemažai ir gyvybių ten neteko. Juk nuo pirmojo lietuvių sukilimo 1861, iki šių dienų, lietuviai tebetremiami į Sibirą už tai, kad nori būti lietuviais, nori būti laisvi ir nepriklausomi.
Su jautriu susikaupimu ir įsijautimu laisvajame pasaulyje, mes lietuviai, viešai prisimename 1940 m. trėmimus. Atiduodame užtarnautą pagarbą žuvusiems ir nukankintiems dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Šiame rašinyje noriu prisiminti ir priminti prieš penkiasdešimt metų Sibire įvykusį skaudų ir kruviną įvykį, tai I Sibiro Lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono aštuonių karių nužudymą, 1919 metais, gruodžio mėn.8 d.
Nebuvau to įvykio liudininku, todėl apsistosiu tik prie vieno kario kankinio gyvenimo, būtent prie karininko Jono Eiduko. Mudviejų gyvenimo takai susibėgdavo nuo pat vaikystės, kurią praleidome tame pačiame gimtajame kaime. Taip pat kartu bridome į pradžios mokyklą gretimame kaime, kartu lankėme vidurinę mokyklą ir pagaliau, kartu kovojome su ginklu prieš komunistinę raudonąją armiją Sibiro platumose.
Karininkas Jonas Eidukas gimė 1893 m. (?) Paberžių km., Biržų apskr. ir valsč., vidutinio ūkininko keturių vaikų šeimoje. Nuo pat mažens Jonas turėjo sunkų gyvenimą. Tėvų ūkyje ištikęs gaisras sunaikino visus trobesius. Nebaigęs pradžios mokyklos, kuri per 1905 m. revoliuciją buvo uždaryta, Jonas išvyko į Rygą jieškoti uždarbio, kad pagelbėtų tėvams. Kepykloje dviračiu vežimėliu kiekvieną ankstyvą rytą išvežiodavo kepsnius krautuvėms. Laisvalaikiu mokėsi.
Skaityti daugiau: NEPAMIRŠKIME KARIŲ - KANKINIŲ
O. URBONAS
Hamburgo gatve eina žmogus. Nieko jame ypatingo, galėtų būti ir koks buhalteris, ar smulkus pirklys, vienu žodžiu, žmogus, kaip ir daugelis kitų. Jam 53 metai, atrodo jis stiprus ir sveikas. Ir jo pavardė nieko ypatingo nesako: Naujeks (Naujokas?).
Tačiau britų istorikas Harold Reitlingeris kada tai rašėl kad “šio žmogaus memuarai būtų be gali naudingi istorikams”.
Ir štai, tie atsiminimai parašyti ir jau viešai pasirodė. Prasideda jie, tiesiog, napoleonišku sakiniu: “Esu žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą. Prieš 20 metų aš vadovavau operacijai, kuri davė Hitleriui pagrindą pulti Lenkiją”.
1939 m. rugpiūčio 8 d. hauptšturmfuereris Naujeks, ypatingai svarbiems uždaviniams agentas, buvo iššauktas I SS vyriausią štabą Berlyne. Apie tą 4 aukštų pastatą Prinz Albertstrasse 8, anais laikais žmonės tik paslapčiomis tekalbėjo ir tai tik apsižiūrėję, ar kas nors neklauso. Be minėto Naujekso į štabą buvo iššauktas geštapo šefas Muelleris ir kriminalinės policijos vadas Nebe. Priimti juos turėjo Reinhard Heydrichas, antrasis po Himlerio slaptosios policijos aparate.
Heydrichas tuojau perėjo prie reikalo: “Mano ponai, aš tik ką nuo Fuehrerio. Reikalas, apie kurį mes kalbėsim, yra labai jautrus. Dėl to, ne tik prašau, bet ir reikalauju, traktuoti jį kaip ypatingai slaptą dalyką ... Lenkijos puolimas paskirtas rugpiūčio mėnesio galui ir mūsų uždavinys yra įrodyti, kad puolančioji pusė yra Lenkija. Lenkijos parubežyje turi įvykti toks incidentas, kad ir bailiausiam vokiečiui pasirodytų aišku, kad toliau toleruoti tokios padėties negalima”.
Skaityti daugiau: Žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą
B. B.
Ankstyvesniuose KARIO puslapiuose yra tilpę straipsnių Europos “išvadavimo” ir gynybos klausimais. Iš vienos pusės, komunistinis blokas vykdo manevrus kaip atmušti “imperialistų” užpuolimą ir kaip priešpuoliu išvalyti Europą nuo kolonistų; iš kitos pusės, stumdomo NATO rūpesniai, kaip sudaryti karinių jėgų pusiasvyrą, kad atlaikius “išvaduotojų” galimą ginkluotų jėgų spaudimą.
Augantis Vakarų valstybių ekonominis pajėgumas komunistų ekspansijos galimybes Europoje mažina.
1966 m. NATO pasitarimuose Briuselyje buvo prieita išvadų, kad nežiūrint didėjančio Sovietų pajėgumo, tikslai keičiasi — Sovietų pagrindinė agresija Europoje visai nedaleidžiama (amerikiečių nuomonė). Tačiau ši pavojinga išvada Vakarų sąjungininkus gali lengvai užmigdyti, ir pastangos išlaikyti fizinį jėgų balansą gali baigtis Sovietų naudai.
Neatsižvelgiant į nuomones, pagrindinis klausimas šiuo metu būtų, ar dabartinė NATO gynybos struktūra ir strateginės koncepcijos yra pakankamos apginti Europą. Įdomu būtų pažvelgti ar Prancūzijos išstojimas iš NATO susilpnino gynybos pajėgumą.
Kaip žinome, NATO karinė struktūra grindžiama nuostatais, patvirtintais 1952 m. Sąjungininkų karinių jėgų Europoje vyriausiojo štabo; šie nuostatai buvo sudaryti remiantis duomenimis, surinktais Vakarų žvalgybos, apie Sovietų karinį pajėgumą. Ano meto skaičiavimu, Sovietai galėtų sudaryti 160-176 divizijas, ir dar 50-60 divizijų suorganizuoti iš satelitų. Sąjungininkų buvo nuspręsta pastatyti prieš 90 divizijų, iš kurių 60 turėtų būti skirta centriniam frontui (šis skaičius niekad nebuvo pasiektas).
Skaityti daugiau: EUROPOS GYNYBA
(Vasario 16-tosios proga)
JONAS MIŠKINIS
Nors XX šimtmečio pradžioje pasaulis mažai pažino Lietuvą, tačiau visame mūsų krašte skambėjo lietuviškos dainos.
Drauge su lietuviškų dainų gražiais garsais ėjo, plito ir skrido kultūros keliu lietuvių tautos lietuviškos dvasios išsilaisvinimas iš vergijos. Buvo atgauta spaudos laisvė, lietuviškumas tautoj vis plačiau ir smarkiau reiškėsi.
Užėjo I Pasaulinio karo audra. Ginklu ir smurtu didžių valstybių galiūnai sprendė tarpusavio ginčus. Šalia ginklų ir smurto jie naudojo kovai ir dvasios ginklus. Kariaujančios valstybės, siekdamos rasti sau daugiau prijautimo ir draugų ir tuo pačiu labiau susilpninti priešo priespaudą, paskleidė pasauliui naujų idėjų. Įvairių tautų simpatijoms pritraukti paskelbė tautų apsisprendimo teisę, tai yra, kiekvienos tautos teisę į nepriklausomą gyvenimą. Mesta idėja, sąlygoms susidėjus, susipratusiose tautose tapo kūnu. Eilė tautų, kitos globojamos, sukūrė savo savarankiškas valstybes.
Lietuvių tauta nuoširdžių, ypač ginklo, globėjų neturėjo. Priešingai, aplinkui, viduje ir išorėje, turėjo daug atvirų ir užsislėpusių priešų, kurie tykojo Lietuvą pasisavinti, pavergti.
Reikėjo savo jėgos
Tuo brutaliu jėgos viešpatavimo metu mūsų garbingų tautos veteranų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tada atėjo laikas ir lietuvių tautai parodyti savo jėgą, susipratimą, subrendimą.
1918 m. vasario mėn. 16 d. paskelbtoji nepriklausomybė buvo idėja — didžiausios laisvės idėjos vainikas. Bet kaip kiekvieną idėją, taip ir ją, ant karo griuvėsių išdygusią, reikėjo jėga ir ginklu apginti nuo pašaliečių pasikėsinimo.
Skaityti daugiau: Lietuviais esame mes gimę
KALPAS UOGINIUS
Savo šventes turi tikybos, turi tautos, turi organizacijos, turi ir paskiri asmenys. Švenčių tikslas — paminėti kokį nors svarbų atsitikimą iš tautos, organizacijos, arba asmens gyvenimo arba kokį religinį momentą. Svarbiausias atsitikimas ar tai religijoje, ar tautos ar organizacijos, ar paskiro asmens gyvenime, tai jo pradžia.
Vasario 16-sios šventė — tautos šventė — labai glaudžiai susieta su kariais-savanoriais, kurių ryžto ir aukų dėka tapo įgyvendintas tą dieną Lietuvos Tarybos paskelbtas nepriklausomybės atstatymo Aktas. Todėl kūrėjai-savanoriai Vasario 16-ją laiko savo didžiausia švente. Tėvynėje tą šventę švęsdavome didžiausiu dvasios pakilimu, visą šalį paskandinę trispalvių vėliavų jūrose, tūkstantinėms minioms dalyvaujant bažnyčiose, prie nepriklausomybės paminklų, Laisvės Varpui skambant. Šiemet, jau 29-ti metai, kai Vasario 16ji mums nebe džiaugsmo, bet didžio ir gilaus susikaupimo šventė. Ją minint nebe Laisvės Varpas mums skambės, bet kankinamos ir žudomos mūsų tautos dejonės ir aimanos. Tauta tremiama iš savo gimtosios žemės į Sibirą, į šiaurės-rytų tyrlaukius, kasyklas nepakeliamiems darbams. Ten kankinama ir badu marinama. Gi, likę Lietuvoje, jei ne fiziškai, tai dvasiniai terorizuojami: vaikai verčiami niekint savo tėvus ir vyresniuosius, spiaudyti į visą kas buvo ir yra brangu ir šventa, žeminti savo tėvynės praeitį, žaloti jos dabartį ir už viską, kas mūsų tautai blogai daroma, vergiškai žemintis, dėkoti ir garbinti “vyresnįjį brolį” maskolių. Bolševikų priespauda, savo rafinuotu žiaurumu ir ciniškumu tūkstanteriopai pralenkia carinę-muravjovinę.
Pasaulyje nieko nėra amžino. Viskas praeina, tik didžiųjų įvykių pėdsakai palieka istorijoje ir kiek ilgėliau prisimenami. Praeityje ir Lietuva buvo didelė, galinga ir garsi. Prieš jos galybę priešai drebėjo. Laiko tėkmėje sąlygos pakito. Kai Lietuva pateko rusų carų valdžion, kai ją ėmė valdyti maskoliai, lietuvis buvo paverstas vergu, baudžiauninku. Rusas ir lenkas ponas plakė lietuvį rykštėmis, dalinosi mainais, mainė į šunis, bepramogaudami statė taikiniu ir šaudė. Graži lietuvių kalba buvo pajuokiama, lyginama vilkų staugimui.
Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖ IR SAVANORIAI
žvilgsnis Vilnių nuo Karoliniškių kalvų (1957 m.)
BAL. BRAZDŽIONIS
Vos tik II Pasaulinis karas įsiliepsnojo, Lietuva buvo tuoj jo paliesta, nors mūsų valdžia ir pasiskelbė neitrali. Staigus Lenkijos kritimas, Lietuvai davė progą, be jokių sąlygų, atsiimti Vilniaus kraštą kartu su sostine. Taip, tačiau, neįvyko, Sovietų Rusija su nacių valdžia pasidalino Lenkijos valdytas sritis. Vilnius ir Rytų Lietuva tapo Sovietų okupuota. Lietuvos valdžia 1939 m. spalių pradžioje tarėsi su Sovietų Rusija ir pasirašė sutartį, kad Vilniaus kraštas nėra jų gera valia, grąžinamas Lietuvai.
“Vilnius mūsų— Lietuva rusų”. Kai tik sutartis įsigaliojo, Sovietai įvedė karinių įgulų dalis į Lietuvos teritoriją — Gaižūnų paligoną ir kitur. Tas sudrebino kiekvieną lietuvį.. Nuo to momento paplito niūrus perspėjantis šūkis: “Vilnius mūsų — Lietuva rusų”.
Tomis dienomis man teko būti atostogose Pasvalyje, kur organizacijos ir visuomenės atstovai senose kapinėse iškilmingai padėjo vainikus prie žuvusių už Lietuvos laisvę paminklų. Visas miestas ir kaimai — plėvesavo Trispalvėmis, buvo lyg džiaugsmo šventė, tačiau nerimo — irgi nemaža.
Vos kelioms dienoms praėjus, buvau iššauktas iš atostogų ir grįžau į Radviliškį - Šarvuočių Rinktinę, kur tuoj laukė pasiruošimas žygin į Vilnių. Keli Pasvalio gyventojai palinkėjo man ir Lietuvos kariuomenei sėkmės šiame žygyje ir — dabotis Sovietų pinklių.
Vilnius grįžta Lietuvai.Mūsų spauda mirgėjo stambiomis antraštėmis. Vykstant per Kėdainius į Vievį ir kitus miestus, mūsų tankų daliniams, stebėjau tautiečių linksmus veidus ir girdėjau jų linkėjimus. Sovietai, tačiau, mūsų greitai vykdytą žygį ėmė ir sulėtino. Teko išbūti ties Vieviu net dvi savaites, iki prasidėjo tikrasis žygis į Vilnių. Per tas dvi savaites, Vilniaus gyventojų pranešimais, Sovietai skubiausiai apiplėšė Vilniaus miestą — sunkvežimiais dieną ir naktį vežė viską tolyn į Rusiją.
Taigi, dvi savaites Lietuvos kariuomenė stovėjo ties demarkacine linija iki, pagaliau, Sovietai spalio 27 d., iš ryto, leido Lietuvos kariams peržengti sieną ir užimti kraštą.
“Vilniaus kalneliai, sveikiname jus”.Mes, jaunieji laisvos Lietuvos kariai, pradėjom žygi į Vilnių, su šypsena veiduose. Visais keliais į Vilniaus kraštą pasipylė gražios lietuviškos karių dainos, kurios aidėjo po laukus, kaimus ir miestus. Vilniaus krašto gyventojai mūsų kariuomenei sutikti iškėlė didingus, iš gėlių supintus vartus su užrašais: “Sveikiname Lietuvos Kariuomenę”, “Sveiki Mūsų Broliai Lietuviai” ir kt. Pakelėse, rinkosi tūkstančiai gyventojų ir mus gražiai pasitiko, su gėlėmis ir ašaromis. Pirmoji žygio diena, nors pasitaikė niūri ir lietinga, tačiau, labai įspūdinga. Mūsų kariai vis traukė: “Marš marš pro Žvėryną, palei kalną Gedimino”.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽYGIS Į VILNIŲ
Z. RAULINAITIS
I
Ištisas IX amžius Baltijos kraštams reiškė užpuolimus, plėšimus ir naikinimą. Didžiosiomis upėmis į Europos žemyną be paliovos veržėsi vikingai.
Gindamiesi nuo vikingų - varingų įsiveržimų aisčiai statė pilis prie svarbesniųjų susisiekimo arterijų — upių, šalia prekybinių kelių ir ypač jų kryžkelėse. Mat prekybininko numintu keliu žygiuodavo ir priešų kariuomenės.
Žiemgaloje, dabartinėje Latvijoje, Dauguvos krantus saugojo bent 22 pilys. Prie Gaujos upės rasta 10 piliakalnių, prie Ventos — Abavos stovi 16 piliakalnių. Pagal prof. F. Balodį viso Latvijoje rasta apie 306 piliakalniai ir bent 63 įtvirtintos slėptuvės2. Įdomu, kad daug tų piliakalnių randasi Latvijos rytiniame pakraštyje, kai pav. Toluvos srityje, kuri iš rytų yra saugoma nepereinamų pelkių, piliakalnių rytuose yra mažiau2
“Penkiose valstybėlėse (civitates) kuršių, kurie buvo ypatingai karingi, randama beveik nenutrūkstanti piliakalnių tinklo grandinė ir čia taip pat galima pastebėti įtvirtinimų sistemą nukreiptą ypač prieš puolimus iš Baltijos jūros, todėl daugiausia surištą su upių krantais”.2 Tokią išvadą daro Balodis.
Nustatyta, kad Kurše buvo 79 pilys. Jos visos buvo statytos ginti kelius į krašto gilumą.
Be šykščių istorinių žinių, vikingų žygius į Aisčius liudija atrasti jų pėdsakai kolonijų, įtvirtinimų, kapų, ginklų ir kitų radinių pavidale. Jau esam minėję Gruobyną, seną kuršių pilį, kuri VII a. buvo užimta danų ir švedų ir tik tuoj po 800 metų vėl grįžusi į kuršių rankas. Minėta buvo švedų karių kolonija Semboje Viskiautuose, prie Kranto vietovės, kurią, atrodo, švedai įsteigė tuoj po to, kai prarado Gruobyną.
Per Viskiautus ėjo prakybinis ir karinių žygių kelias į Kuršių mares ir iš jų į Nemuno žiotis, o iš ten į Lietuvą ir toliau į Rytus. Taigi, valdydami Viskiautus, švedai tuo pačiu valdė ir Kuršių mares ir Nemuno žiotis, vieną iš kelių į Rytus.
Skaityti daugiau: APUOLĖS UŽPUOLIMAS
Miré šie buvę kariai: mjr. Norbertas Aleksis, žuvo automobilio nelaimėje, Waterbury (žinomo komp. A. Aleksio sūnus), praėjusio karo metu jis tarnavo JAV aviacijoje; mano kaimynas, plk. Pov. Žilys žuvo nuo plėšikų smūgių tarnybos metu, Čikagoje, spalių 26 d.; plk. P. Genys mirė po sunkios vėžio ligos, rugsėjo 15 d. Čikagoje (jo bičiuliai vieton vainikų, sudėjo 143 dol. ir įrašė LF nariu); Vokietijoje, Miesau mst., mirė Kostas Gulaitis, kuris 12 metų dirbo JAV pagalbiniuose armijos daliniuose; II Pasaul. karo veteranas Al Bernauskas-Sharkey mirė rugsėjo 24 d., Pittston, Pa., sulaukęs 51 m., jis dirbo prie Tobyhanna armijos stovyklos, o karo metu buvo laivyne ir kovojo Pacifike; viršila Povilas Pretkus mirė Toronte, 67 m. amžiaus; Juozas Gerlikas, Dariaus ir Girėno posto narys, mirė Čikagoje, spalio 31 d.; kpt. Kostas Čeledinas mirė Endrijave, Kretingos apsk., ilgai tarnavęs 8 pėst. pulke; kpt. Jonas Raščius mirė Kūčių dieną, sulaukęs 71 m., gyv. Hartforde, Conn.; Čikagos ramovėnas Vladas Jautakis mirė, paliko šeimą; Raymundas Bartkus, 32 m., žuvo po elektriniu traukinėliu Čikagos mieste, tarnavo du metus JAV armijoje ir buvo 112 L. Vyčių kuopos narys; Antanas Virbickas, 20 m., lapkričio 21 d. žuvo P. Vietname, gyv. West Paterson, N.J.
— Kpt. Gediminas Senuta, kilęs iš Brocktono, Mass., laimingai atliko karo tarnybą Vietname ir buvo perkeltas į Tailandą.
— Antanas Janušas, iš Čikagos, nesenai nuvykęs į P. Vietnamą tapo sužeistas priešo padėtos minos; laimingu būdu išliko gyvas ir jau sveiksta. Jo tėveliai ir draugai linki jam sėkmės.
— Kun. A. Švedas, buvęs JAV karo kapelionas, dabar dirba Argentinoje; buvo atvykęs į JAV aplankyti savo artimuosius.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai Laisvajame Pasaulyje
KARYJE dažnai tenka skaityti įvairių atsiminimų iš netolimos praeities, daugiausia paliečiant laikotarpį II Pasaulinio karo ir Nepriklausomos Lietuvos žlugimo tragediją. Paskutiniu metu pasirodė gana vaizdžiai aprašyti vieno jauno lietuvio pergyvenimai karo lauke, pavadinti “Jaunas žemaitis rytų ir vakarų fronte”, kur aprašoma vokiečių-bolševikų karas su jo visomis baisybėmis. Čia tenka paminėti, kad tai nebuvo tik vieno vienintelio jaunuolio pergyvenimai. Panašioje padėtyje atsidūrė ir sunkiai įsivaizduojamus sunkumus pakėlė šimtai, ar gal ir tūkstančiai lietuviško jaunimo, iš kurių vieniems buvo lemta sugrįžti į normalų gyvenimą, o kiti paaukojo savo gyvybę ir patys nežinodami už ką.
Toliau KARIO 9 nr. (pr. m.) seka truputis prisiminimų buv. Nepr. Lietuvos policininko Kaipo Uoginio iš beatsikuriančios Lietuvos laikotarpio. Čia pirmiausia padėka priklausytų KARIO leidėjams už suteiktą galimybę ir buvusiems policininkams išeiti viešumon su savo pergyvenimų atsiminimais ir reikia tikėti, kad buv. policininkai pasinaudos šia proga ir papildys KARIO puslapius savo rašiniais. Juk, tikrumoje, kario ir policininko pareigos nebuvo perdaug skirtingos — ir vieni ir kiti stovėjo Nepriklausomos Lietuvos valstybės sargyboje; tik su tuo skirtumu, kad kariai vedė kovas karo lauke, kur priešas liko nugalėtas, o policininkai, su nemažu budrumu, sekė tą patį priešą, kuris pralaimėjęs karo lauke, neatsisakė tikslo sunaikinti beatsikuriančią Lietuvą ir savo veiklą nukreipė į pogrindį.
Skaityti daugiau: KARYS ir atsiminimai
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.
IŠKILMINGAI PAMINĖTI ŠAULIAI IR LIETUVOS KARIUOMENE
Padėkos Dienos savaitgalyje Torontas šventė Vl. Pūtvio šaulių kuopos 15 metų gyvavimo sukaktį. Į iškilmes iš Čikagos buvo nuvykę Šaulių S-gos pirm. Vladas Išganaitis, CV nariai — Algirdas Budreckas ir Mykolas Maksvytis.
Lapkričio mėn. 29 d., šeštadienį, šv. Jono Kr. parapijos salėje, Toronto Pūtvio šaulių kuopa surengė iškilmingą pobūvį, į kurį atsilankė daug šaulių ir kviestų svečių.
Garbės svečiai ir prezidiumas: Lietuvos gen. konsulas J. Žmuidzinas su žmona, ŠS pirm. V. Išganaitis, ŠSCV nariai — Algirdas Budreckas ir Mykolas Maksvytis, iš Detroito St. Butkaus š. kp. pirm. V. Tamošiūnas ir “Švyturio” kp. pirm. M. Vitkus, Montrealio Mindaugo kp. pirm. J. Petrauskas, Hamiltono Algirdo kp. pirm. P. Kanopa, KLB valdybos atstovas J. Simanavičius, Sav. - Kūr. pirm. V. Štreitas, Ramovėnų pirm. p. Alonderis, Skautų — K. Batūra, Estų atstovas R. Tralla ir kt. Iš Detroito buvo atvykęs į iškilmes CV šaulių garbės teismo narys Marijonas Šnapštys.
Iškilmingo posėdžio metu pasižymėję šauliai buvo apdovanoti žymenimis. šaulių S-gos ordinus ir medalį įteikė ŠS pirm. V. Išganaitis. Jis, talkininkaujant A. Budreckui, prisegė žymenius: Pūtvio kp. garbės šauliui kun. P. Ažubaliui ir Elzei Jankutei — šaulių žvaigždės ordinus ir kp. pirm. S. Jakubaičiui — šaulių žvaigždės medalį. Vyčio kryžiaus ir šaulių ordino kavalieriui inž. J. Preikšaičiui skautų ordiną prisegė s. K. Batūra.
Iškilmingo posėdžio metu buvo daug sveikinimų ne tik žodžiu, bet ir raštu. Vėliau vyko vaišės ir geram orkestrui grojant, šokiai.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Įvado vietoje
1970 m. vasario mėn. 11 d. suėjo penkeri metai nuo LŠST ir kitų lietuviškų organizacijų garbės nario prof. dr. inž. Jono Šimuliūno mirties. Mirė Racine, Wis., palaidotas šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje, kur lietuviškoji visuomenė jam pastatė gražų paminklą.
Velionis buvo akademikas-pedagogas, visuomenininkas ir valstybininkas. Parašė septynias mokslines knygas, tačiau, nors ir labai atydžiai sekė periodinę lietuvių spaudą, joje savo rašiniais nesireiškė.
Turėjau laimės Profesorių gerai asmeniškai pažinti, nes jis visą laiką nuo atvykimo į JAV, 1950 m. pavasarį, išskiriant kelias savaites, buvo apsistojęs Detroite pas giminaičius dr. Joną ir Mariją Sims-Šimoliūnus, gyveno mūsų šeimoje. (Esu vedęs Profesoriaus dukterėčią Stasę Šimoliūnaitę.)
Jis mėgdavo daug pasakoti apie savo jaunystę, studentavimą bei tarnybų laikus. Daugiausia — apie Rygą, Petrapilį, Suomiją, keliones po Sibirą, Italiją, Angliją apie ano meto lietuvių veiklą, apie Lietuvos atsikūrimą ir t.t.
Mudu su žmona dažnai ragindavome, kad rašytų atsiminimus, bet vis žadėjo, vis atidėliojo ir nedaug terašė.
Yra likę kiek pieštuku rašytų rankraščių, iš kurių vieną, “Mano trumpa biografija”, spausdiname mirties penkmečio proga.
Vienok ir tie užrašai nėra pilni — nutrūksta dar Lietuvos valstybės atsikūrimo laikotarpyje.
T. T. Redaktorius
MANO TRUMPA BIOGRAFIJA
JONAS ŠIMOLIŪNAS
Gimiau 1878 m. gegužės mėn. 21 d., Lietuvoje, Panevėžio aps., Maldučių vls., Pušaloto parapijoje, Jusėnų kaime.
Skaityti daugiau: PROF. DR. INŽ. J. ŠIMOLIŪNO ATSIMINIMAI
Naujųjų Metų sulaukus
Kasmet atverčiamevis naują lapą—
Mūsų gyvenimo, troškimų ateities.
Jų nieks negali iš širdies išplėšti,
Nei užslopint švenčiausios laisvės — mūs vilties.
Įvairiai sutikome Naujuosius Metus: su ryžtu, susikaupimu, prisimindami praeitį, mielą tėviškę ir t.t. Linkėjome vienas kitam sėkmės, laimės, sveikatos. Dauguma sutikom Naujuosius Metus linksmai, triukšmingai, džiūgaudami, nors niekas nežinome ką rytojus mums žada.
Tačiau visi trokštame to pačio, kad mūsų gyvenimas kasmet būtų geresnis, šviesesnis, naudingais darbais atžymėtas.
Daug gero galime atlikti per šaulių organizaciją, įvairiais būdais pasitarnauti tavo tautai ir Nepriklausomai Lietuvai, šauliui-šaulei lietuviškumas visuomet pirmoje vietoje. Kur mes bebūtume, kokį darbą bedirbtume visuomet kartu galime būti ir Lietuvos ambasadoriais. Norint, vis daugiau progų ir būdų galime surasti savo kraštui reprezentuoti.
Šaulių Sąjunga gražiai pasitarnauja tautai, kaskart vis daugiau jaunimo prie šauliško darbo pritraukdama, svarbiausia tokio jaunimo, kuris kitur nedalyvauja. Vienetų tautinių šokių grupės, vaidinimo rateliai, chorai, šaudymo sekcijos — jų darbai: tai praktiški, jaunimą uždegą, užsiėmimai.
Sąjungoje turime daug gerų darbininkų — pasišventusių šaulių ir galim tikėtis, kad jų dėka mūsų organizacija kasmet vis stiprės.
Dvasinės paspirties pasisėmėme Jubliejiniais Metais suskridę kultūrinėn savaitėn Dainavoje.
Šiuos metus pradedame su entuziazmu ir greitai įvykstančiu Sąjungos atstovų suvažiavimu. Daliniams išsiuntinėta suvažiavimo programa. Detroitiečiai ruošiasi gražiam priėmimui.
Suvažiavę, susitikę iš įvairių vietovių pasidalinsime savo darbų rezultatais, naujų minčių, idėjų vieni iš kitų pasisemsime.
Norėtųsi šiame suvažiavime ir kuo daugiau sesių matyti. Jūs esate geriausios savo brolių talkininkės visuose darbuose, nes šauliška veikla ir jums nemažiau rūpi.
Atvykite, kad asmeniniai susitikę dar labiau šauliškoje dvasioje sustiprėtume ir naudingesnės ateities veikloje būti galėtume. Sesė K.
J. Narūne
ŽIEMA TĖVIŠKĖ]
( Nepriklausomoje Lietuvoje )
Pakinkysime bėriuką
Į naująsias rogutes.
Per sniegus, su skambaliukais
Žirgas mus į tolį neš ...
Viskas balta ... Snaigės sukas,
Rūke skęsta, kaip sapne ...
Ir tylu. Tik skambaliukai
Virpa oro erdvėje.
Toronto šaulė sesė L. Jonikienė naujai įsigytoje uniformoje.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Vakarų Vokietijos ginklaviman įvesti Pershing raketų batalionai. Pershing raketų tolinaša siekia iki 740 km.
Apsaugai prieš žemai skrendančius lėktuvus, vokiečiai apsiginklavo 20 mm dvivamzdžiais automatiniais pabūklais, vežiojamais trijų ketvirčių tonos sunkvežimių. Pabūklų greitošauda — 2000 šūvių per minutę. Tolišauda į oro taikinius — 2 km augščio, į žemės taikinius iki 4,5 km. Sviediniai — sprogstami, padegami ir šarvus pramušantieji.
1970 m. Vakarų Vokietijos kariuomenės ginklavimą praturtins virš 2000 “Marder” šarvuotų lengvų vikšrinių vežimų, pėstininkų transportui ir taktiniams veiksmams. “Marder” ginkluotas vienu 20 mm pabūklu, vienas kulkosvaidis įmontuotas lygiagrečiai su 20 mm pabūklu ir antras — pritaikytas priešlėktuvinei apsaugai. “Marder” šarvuotais vežimais numatoma aprūpinti 35 batalionus.
— Švedai pastatė, Muskoe saloje (60 km į pietus nuo Stokholmo), požeminę laivų statyklą ir taisymo dirbtuves. Statyba pradėta 1957 m. Kainavo 70 milijonų dolerių. Buvo iškalta virš 8 km ilgio tunelių su 35 metrų uolos danga (stogu). Turi sausus dokus ir eiles sandėlių medžiagoms; požemines dirbtuves, ligonines, atsarginę jėgainę ir kit.
— 1969 m. liepos mėn. imami karinėn tarnybon čekoslovakai naujokai, klausinėjami, pasisakė sekančiai: 53% domėjosi vidaus politika; 75% — prieš glaudesnius santykius su Rusija; 81% — prieš bendradarbiavimą su rusais; 56% — nematė pavojaus čekams iš vakariečių pusės (kaip rusai buvo skelbę) ypatingai iš Vakarų Vokietijos.
— Amerikiečiai perleidę japonams Okinavos salą gaus iš pastarųjų naujų užsakymų sprausminiams naikintojams F-4E ir F-4J - Phantom. 1969 m. japonai gavo iš amerikiečių apie 110 minėto tipo lėktuvų.
Skaityti daugiau: Karinės Žinios
PAGERBTI KOVOTOJAI UŽ LIETUVOS LAISVĘ
Lietuvos kariuomenės atkūrimo 51 m. ir Šaulių sąjungos įsteigimo 50 m. minėjimas, Los Angeles mieste, buvo pradėtas Šv. Kazimiero parap. bažnyčioje pamaldomis. Lapkričio 23-ji, sekmadienis, kaip tik ir buvo tikroji Lietuvos Kariuomenės Atkūrimo Diena.
Už žuvusius karius, šaulius ir partizanus mišias aukojo kun. dr. Algirdas Olšauskas, o pamokslą, šiam minėjimui pritaikytą, pasakė prel. dr. Juozas Končius, svečias iš Floridos. Pamaldose dalyvavo organizacijos su vėliavomis.
Parapijos salėje minėjimą pravedė O. Žadvydas, Juozo Daumanto šaulių kuopos pirmininkas. Įnešus į salę organizacijų vėliavas, po Amerikos; himno, invokaciją sukalbėjo ir žodį tarė prel. dr. J. Končius. Žuvusieji, kovotojai už Lietuvos laisvę buvo pagerbti tylos susikaupimu. Sveikinimo-žodį tarė dr. J. J. Bielskis, Lietuvos; gen. konsulas, ramovėm) ir šaulių garbės narys.
Teis. S. J. Paltus skaito paskaitą Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime. L. Kanto nuotr.
Paskaitą skaitė teis. S. J. Paltus. Meninę dalį pravedė Inga Tumienė. Moterų choras “Vakarų Aidai”, kurį sudaro dainininkės: Inga Tumienė, Onutė Orlovaitė, Janina Čekanauskienė, Janina Radvenienė, Adelė Narkevičiūtė, Birutė Dabšienė ir vadovė muz. Ona Metrikienė, padainavo keletą dainų. Solo atliko sol. B. Dabšienė ir sol. Vincas Šaras. Minėjimas baigtas Tautos Himnu.
Skaityti daugiau: Kronika
Tarp medžių šarmotų,
Keliais užpustytais,
Savanoriai jauni —
Skubėjo į prieš —
Kur liejasi kraujas
Dėl mūsų tautos;
Menkai apginkluoti,
Su rūbais savais,
Bet tvirtai pasiryžę,
Nebūti vergais.
Jie matė sugrįžtant
Sužeistus draugus,
Ar kryžiais, pilkais
Papuoštus laukus.
Jie likimą žinojo,
Bet tai neatbaidė —
Ir traukė į priešą
Suveržę diržus.
Daug kryžių pastatė
Jie savo draugams:
Kovose su lenkais,
Piktais bolševikais
Ir Bermonto gauja,
Už laisvę tėvynės
Ir garbei tėvų.
Negaila jiems vargo,
Nė kraujo pralieto.
Tik gaila tikrovės,
Kad daugel nežino
Sunkios jų dalies,
Ir nenori įvertint
Jų pakeltos kančios.
Jie mirė,
Kad mes dar gyventum
Ir būtum laisvi.
Tad lenkime galvas
Prieš karo didvyrius,
Pagerbkim jų norus gerus
Ir tvirtai pasakykim:
Jūs aukos per amžius
Mums pavyzdžiu bus.
Juozas
Lapkričio 18, 1969
