_files/I-Laisve-1993-115(152)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji ........................................................... 2
Nerimastis vietoj džiaugsmo
Sulaikykime atsirandantį tautos plyšį
Skaitytojų žodis .................................................... 5
Laiškai iš Lietuvos — apie Lietuvą .................................. 6
Arkadijus Beloborodovas, Kelias į laisvę ........................... 10
Valentinas Markevičius, Lietuvos Antigonė .......................... 12
Kazys Bradūnas, Gyvenimas be antraščių (poezija) ................... 14
ILF konkurso juri protokolas ....................................... 16
Česlovas Grincevičius, Romano konkursas labai pasisekė ............. 17
Vytautas Volertas, Nuo pramanų iki tikrovės ........................ 20
Zigmas Slibinas, Antroji Vasario šešioliktoji ...................... 26
Juozas Rygelis, Mūsų išeivija ir Lietuvių Bendruomenė
ateities perspektyvoje ....................................... 36
Česlovas Stankevičius, Vyriausybės pasikeitimas ir Lietuvos
politinės raidos perspektyvos ................................ 44
Vidmantas Valiušaitis, Pasikalbėjimas su vysk.Sigitu Tamkevičium ... 54
Valdemaras Katkus, Kraštas, kuriame mažai tautai pavojinga gyventi . 56
Zenonas Prūsas, Imperializmo tendencijos dabartinėje Rusijoje ...... 61
Jonas Pabedinskas, Kairiosios minties vyravimas Lietuvos ekonomikoje 67
Juozas Baužys, Ir vėl savaitė Dainavoje ............................ 71
J. B., Nuostabus Domo Akstino darbas ............................... 78
Vilius Bražėnas, Demokratija neužtikrina laisvės ................... 80
Su rūpesčiu sutikome deimantinę Vasario 16-tosios sukaktį: Lietuvoje vis dar sunkus kelias į laisvę. Išeivijoje — mažėjantis entuziazmas Lietuvai, susirūpinimas taupyti jėgas jos pačios egzistencijai pratęsti. Laukiame kažkokio stebuklo, nes jaučiame, kad, poeto žodžiais, gyvenimas darosi be antraščių. O gal iš tiesų turės ateiti nauja kartą, kol galutinai išdrįsime išeiti pro atvertus vartus į pilnutinę laisvę? Tokios mintys atsispindi šio numerio puslapiuose.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1993 115(152)
VEDAMIEJI
VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI— tai mūsų tautos valstybingumo atstatymo šventė, tai diena, prieš 75-rius metus pradėjusi naują Nepriklausomos Lietuvos istoriją, įjungusi Lietuvą į laisvųjų valstybių bendruomene. Tiesa, tos dienos idėjai įgyvendinti reikėjo ir Lietuvos savanorių, savo pasiryžimu ir savo kraujo auka išvedusių tautą į laisvę. Deja, trumpai tegyvenome laisvi. Atėjo naujos ir dar žiauresnės priespaudos metai. Tauta verkė, žudoma šaltoje Sibiro šiaurėje, kankinama kalėjimuose, iš žmonių širdžių buvo negailestingai raunamas tikėjimas ir pats žmoniškumas. Tik Viešpaties valia nežinoma: po žiaurių tautos kančių pamažu atėjo naujas Atgimimas, atvedęs tautą prie Kovo 11-tosios, iš naujo prikėlusios Lietuvą naujam Nepriklausomybės tarpsniui. Tad šią žiemą minime dviejų reikšmingų datų sukaktis. Abi jos — Vasario 16 ir Kovo 11 — išreiškė nepaprastai didelį tautos pasiryžimą ir valią gyventi laisvėje, nežiūrint pavojų ir rizikos. Tai buvo drąsūs žingsniai, padaryti be jokių abejonių, pilni pasitikėjimo lietuvių tauta ir Apvaizda. Bet tai buvo 1918 ir 1990 metai.
Skaityti daugiau: NERIMASTIS VIETOJ DŽIAUGSMO
Šiuo metu kas ketvirtas lietuvis gyvena už Lietuvos valstybės ribų. Žinome, kad tautos įvairiai vertina savo emigrantus. Didesnės tautos dėl savo išeivių nesijaudina. Net ir tokia maža tauta, kaip Airija nerodo susirūpinimo dėl gausios emigracijos. Priešingai, jų vadovai yra pareiškę, kad pasiliekantiems liks daugiau duonos, o išeiviai paremsiu pasilikusius moraliai. Tačiau Lietuvos padėtis yra kitokia. Lietuvos valstybė atsikūrė tarp didelių ir agresyvių kaimynų, kurie laikas nuo laiko trypė Lietuvos žemę savo batais. Lietuvos gyventojų nėra per daug, kad neužtektų jiems vietos ir duonos. Karas ir okupacijos sunaikino apie 27% etninės Lietuvos gyventojų, daugiausia inteligentijos. Per paskutinę okupacijų buvo mėginta pagaminti naujos inteligentijos pagal sovietinį kurpalį. Tik maža jų dalis paveldėjo tautinį idealizmą iš savo tėvų. Geležinė uždanga neleido jiems susipažinti su Vakarų pasaulio laisvės samprata, laisvosios rinkos ekonomika ir krikščioniškos moralės principais.
Labai gaila, kad tiek mažai beliko gyvų partizanų — mūsų tautos gražiausio žiedo. Jie ir šiuo metu liudytų lietuvių tautos idealizmą ir besąlyginį pasiaukojimą.
Skaityti daugiau: SULAIKYKIME ATSIRANDANTĮ TAUTOS PLYŠĮ
(...) Gavau nepilnus Brazaičio raštus, 7 atskirus „Į laisvę” numerius ir dar kelias kitas knygas. Už tai dėkoju jums.
Žiūrėdamas į Jūsų ,,Į laisvę” išorinę išvaizdą, prisimenu aną pogrindinę, kuri buvo tokia menkutė, skurdi. Taigi iš išvaizdos labai negiminiškos. O idėjiškai, manau, abi jos yra artimesnės. Prie anos pogrindinės ir aš esu nagus prikišęs, nes nuo nr. 2 1943 m. pradžioje iki 1944 m. birželio mėn. buvau vienas iš pagrindinių juodadarbių jos gamintojų (rinkimas, spausdinimas). Kitas toks buvo a.a. Povilas Malinauskas, dalyvavęs juodame darbe ir dar išgabenęs produkciją pagrindiniam paskirstymui ir palaikęs ryšį su redakcija. Buvo ir trečias žmogus, kuris išmokė rinkti ir kitų dalykų, o pradžioj ir pats rinkęs, aprūpinęs dažais ir kt. Tai labai svarbus žmogus, bet be jo atsiklausimo jo pavardės nesakau. Iš viso tą „lizdą" žinojo 6 žmonės, 3 jų jau mirė.
Skaityti daugiau: RAŠO POGRINDŽIO Į LAISVĘ DARBUOTOJAS:
Laiškai iš Lietuvos. Visi jie buvo rašyti po praeito rudens Seimo rinkimų Lietuvoje. Rašo giminės, draugai, pažįstami, išlieja savo širdį, neviltį... Beveik visuose jaučiamas kažkoks liūdesys, kad žmonės tėvynėje pasidarę nebegalvojančiais, kad materija nugalinti idealizmą, kad tauta esanti dvasiškai palaužta. Kituos laiškuose skaitome nuoseklią įvykių analizę, juose rašoma apie žmones, kurie nebeturi tikro lietuvybės jausmo, kuriems rūpi tik skaldyti ir valdyti, kurie jau nuo seno išmokę klastingai išprievartauti tautos valią.
Kadangi tie laiškai rašyti ne žurnalui, o privatiems asmenims, laiškų siuntėjų pavardės nespausdinamos.
Užhipnotizuotas apakimas
Rinkimai įvyko... Dešinieji viską padarė, kad pralaimėtų. Apakimas buvo fantastiškas, niekas adekvačiai realybės nesuvokė, o kurie suvokė, buvo apšaukti priešais. Didelė bėda, kad nebuvo sukurta jokios normalios dešiniosios partijos. Visus dešiniuosius hipnotizavo charizmatinė Landsbergio figūra, lyg ir savaime galinti garantuoti ir darbo ir rinkimų sėkmę...
Padėtis, be abejo, tapo gerokai komplikuota. Šiaip ar taip, tame LDDP sąraše yra daug abejotinų žmonių, neduok Dieve, jeigu jie sieks revanšo... Beje, mano nuomone, jeigu LDDP sustiprins savo pozicijas, jinai turėtų greitai skilti į ortodoksus ir pragmatikus...
V. D. - Vilnius,
1992, lapkritis
Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS—APIE LIETUVĄ
Šio straipsnelio autorius Arkadijus Beloborodovas yra maskvietis inžinierius, dabar jau pensininkas, gyvenąs Lietuvoje, tapęs nuoširdžiu lietuvių tautos bičiuliu. Jis tobulai išmokęs lietuvių kalbą, atmintinai deklamuoja Maironį ir kitus Lietuvos poetus, rašo į lietuvišką spaudą, dalijasi mintimis, analizuoja padėtį. Šitas jo straipsnelis, kurio mintims galima šimtu procentu pritarti, buvo išspausdintas Anykščiuose leidžiamam laikrašty „Žiburys", Nr. 11 (25), 1992 gruodžio mėn. (Red.)
ARKADIJUS BELOBORODOVAS
...Iškovoti laisvę sunku. Tai įnirtinga kova. Pakilimas — visų aiškiai matomas heroizmas. Kur kas sunkiau įveikti kasdienius sunkumus. Tačiau tai būtina, norint laisvę išlaikyti. Be to kasdienio pasiaukojimo laisvė išbėgs, nelyginant vanduo iš kiauro indo. Reikia kasdien nugalėti ir save. Vergas gi pasilieka vergu savyje ir laisvoje šalyje, jeigu vergauja pykčiui ir kerštui, turto troškimui. Tai apakina žmogų. Šitaip jis tampa ne tik kitiems, bet ir pats sau priešu. Tokiais atvejais išnyksta tiesos ieškojimo troškimas, artimo meilė, santarvė ir vienybė. Tai principai, kurie taip buvo branginami „senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių". Argi tik tada turime jausti vienas kitą, stovėti greta, kai gresia mirties pavojus?
„O, Dievuliau, duok mums proto ir daugiau sveikos doros, argi jau ant mūsų ploto vien tik usnys bekeros" (Maironis). Dešimtmečiais ugdomas blogis padarė savo. Nenuostabu, kad nemažai tokių, kurie neatskiria tiesos nuo klastos ir melo. Nemato skirtumo tarp tų, kurie kovojo už laisvę, kentėjo, ir tų, kurie juos persekiojo, siekė karjeros, o dabar visomis išgalėmis siekia kad ir toliau klestėtų.
Skaityti daugiau: KELIAS Į LAISVĘ
_files/I-Laisve-1993-115(152)-3.jpg)
Nuotr. A. Barzdžiaus
VALENTINAS MARKEVIČIUS
Esu ne rasistas ir ne nacistas. Ne prokuroras ir ne teisėjas. Nes ne mūsų teisė teisti šioje žemėje...
Tačiau klaikiai nejauku, kai Lietuvos miestuose ir kaimuose kartu gyvena aršios praeities budeliai ir kankiniai. Vienoje laiptinėje, viename name...
Gerai ir blogai, kad esame ne aiškiaregiai. Kaip pasijustum, tarkim autobuse, sėdįs su sadistu ar lietuvybės, žmogiškumo naikintoju?
Viename pakaunės kaime gyvena daugelio nekaltų žmonių žudikas stribas, o gretimai — pasmerktųjų sielų gelbėtoja. Apie nusikaltėlį, nežinantį bausmės skonio, šį kartą nekalbėsiu. Per daug didelė jėga saugo jo ramybę. Verčiau apie gerumą. Neeilinį, nekasdienišką, klasišką. Galima sakyti, apie lietuvišką Antigonę.
Marcelė Mačiukienė jau į aštuntą dešimtį pradedanti kopti moteris. Klausiu, kiek pensijos gaunanti?
— Trylika rublių.
Skaityti daugiau: LIETUVOS ANTIGONĖ
_files/I-Laisve-1993-115(152)-4.jpg)
KAZYS BRADŪNAS
Poetas Kazys Bradūnas, kuriam Vilniuje paskirta 1992 metų Lietuvos valstybinė literatūros premija už dvi pastarąsias, jau Lietuvoje išleistas jo poezijos knygas: „Prie vieno stalo" (1990) ir „Duona ir druska" (1992). Nuotrauka Vytauto Maželio.
GYVENIMAS BE ANTRAŠČIŲ
Gyvenimas be antraščių praėjo —
Nei pavienių eilėraščių, nei skyrių,
Tik vieno gausmo žodžiai,
Tarti visatos tyloje
Ir skambtelėję giminės grandy
Su ta pačia žeme, debesimis,
Su darbo prakaitu ir poilsio palaima,
Burtažodžiu, malda,
Su pūstery apgobta žarija,
Su peržegnotu pamatu.
Skaityti daugiau: Kazys Bradūnas, Gyvenimas be antraščių
Į LAISVĘ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti romano konkurso Lietuvoje esančios komisijos dalies posėdžio, įvykusio 1993 sausio 19, Vilniuje,
PROTOKOLAS
Į LAISVĘ fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, minėdamas savo 30-ties metų sukaktį, 1990 lapkričio 28 d. Vilniuje, Čikagoje ir Niujorke paskelbė rezistencinio romano konkursą Lietuvos ir išeivijos rašytojams. Buvo sudaryta bendra vertinimo komisija: Česlovas Grincevičius, Paulius Jurkus, Vytautas Volertas, Leonardas Žitkevičius (JAV) ir Vytautas Kubilius, Vidmantas Valiušaitis, Vanda Zaborskaitė (Lietuvoje). Iki vėliausios rankraščių įteikimo datos, t.y. 1992 gegužės 1, komisija susilaukė 31 romano rankraščio. Konkursui pateikti ir įvertinti rankraščiai yra šie:
Skaityti daugiau: ILF konkurso juri protokolas
Į Laisvę fondo romano konkursas, paskelbtas 1990 metais, pasibaigė sėkmingai. Dalyvavo net 31 autorius. Konkurso tikslas buvo sukurti kūrinį, kur atsispindėtų lietuvių tautos rezistencija okupacijų ir priespaudos metais. Per paskutiniuosius 50 metų tauta patyrė tiek daug kančių, kad visa tai turėtų išlikti ne vien istorijos knygose, bet ir dailiojoj literatūroj, ypač romane. Buvo kviečiami dalyvauti visi rašytojai ir Lietuvoje, iš už jos ribų.
Rašytojų atsiliepimas buvo didesnis nei tikėtasi. Vargiai yra buvę, kad tokiam stambiam kūriniui, kaip romanas, atsirastų tiek daug rankraščių. Rengėjų buvo numatyta data 1992 pradžioje paskelbti laimėtoją ir įteikti premiją, bet praktiškai to nebuvo galima padaryti, ir įteikimas nusitęsė iki šių metų pradžios. Jokiu būdu nebuvo įmanoma per trumpą laiką perskaityti tiek rankraščių, juos įvertinti, pasidalinti nuomonėmis ir prieiti išvados, ypač, kad komisijos nariai gyvena vieni Vilniuje, kiti Kaune, o Amerikoj irgi — vieni rytiniam pakrašty ir net Čikagoje. Tikrai nelengva buvo susisiekti komisijos nariams, visai neįmanoma sueiti į krūvą, padiskutuoti.
Skaityti daugiau: ROMANO KONKURSAS LABAI PASISEKĖ
_files/I-Laisve-1993-115(152)-5.jpg)
Skaityti daugiau: LIETUVOS SPAUDA APIE KONKURSĄ
VYTAUTAS VOLERTAS
Romano konkursas
Literatūra kūrybiniame pasaulyje užima didoką kampą, tačiau jos, kaip ir kiekvieno žmogaus kūrinio, vertinimai nesutinka. Čia skirtumai skonyje yra baisesni už prozaiškiausio skonio, būtent maisto skonio, skirtumus — vieni giria žalias austres, kiti apie jas negali ir kalbėti, tačiau žmonės nėra verčiami valgyti tuos patiekalus ar patiekalais vadinamus organinės aplinkos objektus, kurių nepriima jų virškinimo instumentacija. O kūrybos vertimuose labai dažnai egzistuoja moralinė prievarta ir psichologinis egzekucionizmas — jei nepagirsi darbo, kuris man patinka, būsi neišmanėlis ir mano intelektualinėje plotmėje neegzistuosi. Todėl vienų buhalterijoje turime herojus autorius, o kitų vedamose ataskaitose tie patys autoriai yra paversti šapeliais.
_files/I-Laisve-1993-115(152)-7.jpg)
Šio straipsnio autorius rašytojas Vytautas Volertas ir poetė Julija Gylienė literatuos vakare, Dainavoje, buvo pagerbti gėlių puokšte. Nuotr. J. B.
Nors yra ir tokių pilių, apie kurias einama griežiant dantimis, tačiau dėl minios nuotaikų bijoma jas užpulti. Geriausiu tokių atvejų pavyzdžiu yra Bernardas Brazdžionis, skonio, o gal ir meninės ideologijos šantažo objektas.
Prieš kalbant apie Į LAISVĘ FONDO romano konkursą, pakartosiu daugumai žinomus faktus — kas vertina ką, kas siūlo premijas, kas jas gauna, kas norėtų gauti.
Skaityti daugiau: NUO PRAMANŲ IKI TIKROVĖS
Taip pavadino savo ilgesnę apybraižą ilgametis rezistentas prieš vokiečių ir sovietų okupantus, tuo laiku jau buvęs jiems žinomas Zigmo Slibino vardu. Daugelis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje studijavusių Kauno VD universitete, jų tarpe ir šio žurnalo redaktorius, gerai pažinojo autorių kaip veiklų studentą ateitininką.
Čia spausdiname tik ištraukas iš antrosios jo apybraižos dalies, pavadintos ,,Antroji Vasario šešioliktoji". (Pirmoji apybraižos dalis apie Ateitininkų sąjungos bylą 1944 m. rudenį buvo išspausdinta,,Ateities" žurnalo Nr. 2, 1992, kovas-balandis.) Savo įžangoje autorius paaiškina, kodėl jo visa apybraiža pavadinta Trijų Vasario 16 vardu. Jis taip rašo:
Reikalinga iš karto padėti išsiaiškinti, kodėl jos trys. Pirmoji Vasario 16 ir yra pagrindinė priežastis, kodėl atsirado ir visos kitos. Nepriklausomybės aktas uždegė kiekvieno doro lietuvio širdyje tą ugnį, kuri palaiko tautos dvasią iki šiolei. Prie pirmosios tektų priskirti ir Ateitininkų sąjungos bylą, nes jau keturiasdešimt penktųjų vasario 16 už grotų enkavedistų buvo pasodinti du šios bylos dalyviai: tėvas A. Bieliūnas ir Bronelė Karaliūnaitė. Prie pirmosios norėčiau priskirti ir dar vienos bylos dalyvius, kurie buvo suimti keturiasdešimt aštuntaisiais taip pat vasario pradžioje. Tai Jonas Boruta, Vincas Bazilevičius, vėliau Antanas Miškinis ir kiti. Kaip paaiškėjo, iš viso šioje byloje buvo surinkti 33 asmenys, šiose abiejose ir dar keletoj kitų bylų teko dalyvauti neakivaizdiniu būdu ir man.
Skaityti daugiau: TRYS VASARIO 16
ZIGMAS SLIBINAS
Vėlyvą 1944-jų metų rudenį palikau Kauną, nes čia jau pradėjo siautėti enkavedistai ir prasidėjo suiminėjimai. Dirbau vyriausio inžinieriaus pareigose fabrike pafrontėje, kur nepasiekė Berijos-Suslovo komanda, o viešpatavo raudonarmiečiai su kontrarazvetka. Čia iš griuvėsių kėlėme nuniokotą karų Klaipėdos kraštą. Teko eiti įvairias pareigas: ir direktoriaus ir mašinisto, o kartais ir kroviko, nes buvome likę keli sveiki vyrai tarp pulko darbininkių.
Neramus 1945-jų metų ruduo vėl atvedė mane į Kauną, kur Raudonojo Kryžiaus ligoninės palatoje, prie NKVD-isto peršauto mano brolio Vytauto lovos aš vėl susitikau Onytę Etmanavičiūtę, jau paleistą iš kalėjimo po ateitininkų bylos.
Kalėjimas, tardymai ir vėl kalėjimas taip ir surišo mudviejų gyvenimą visam laikui.
Pasipildė šeimos archyvas tik kalinių dirbiniais iš Kauno kalėjimo kameros: draugės Alės padovanotu duoniniu rožančiumi, pynele iš čiužinio siūlų, nosinėle iš skiautelių. Juos vėliau papildė Lukiškių kalėjimo relikvijos ir pluoštas prisiminimų. O tų prisiminimų pynė vėl vedė per Lietuvos žemę nuo vieno krašto iki kito. Nuo Kauno iki Rokiškio, nuo Velniakalnio iki Kupiškio, Kuršėnų, Daugelių ir vėl iki Vilniaus saugumo rūsių. (...)
Penkiasdešimt pirmųjų vasario mėnesį jau augo keturios dukros: istorija kartojosi — aš aštuntas šeimoje ir pirmasis sūnus. Daugelių plytinėje tuo metu buvo susitelkę daugiausia iš tėviškių išvaikyti, ar vežimų išsklaidyti valstiečiai. Dabartiniais terminais vadintume: labai darnus ir susiklausęs kolektyvas. Kas be ko, ir iš ten vieną kitą išsivesdavo tiesiai iš darbo. Atėjo ir mano eilė.
Skaityti daugiau: ANTROJI VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
JUOZAS RYGELIS
Dar praeitą pavasarį redaktorius kreipėsi su klausimais, liečiančiais lietuvių išeivijos ir Lietuvių Bendruomenės ateitį. Atsakyti į šiuos klausimus nelengva, nes tai reikalautų spėliojimų. Tačiau, pasiremiant tam tikra statistika apie lietuvių išeiviją ir palyginant ją su Amerikos visuomene, galima padaryti kai kurias prielaidas ir iš jų ieškoti sprendimų.
* * *
Kiekvienas žmonių susibūrimas, kuris turi užsibrėžęs specialius tikslus ir jų siekia, sudaro savo bendruomenę. Kai kalbame apie lietuvius Amerikoje ar kituose pasaulio kraštuose, mūsų mintys pirmoj eilėj krypsta į organizacijas, bažnyčias, susirinkimus, kultūrinius pasireiškimus. Visa ši veikla priklauso nuo aktyviai prie jos prisidedančių skaičiaus, jų rodomo entuziazmo. Tik yra dar ir kitas faktorius — laikas. Lietuviai išeiviai, dideliais skaičiais atvykę į Ameriką 19-tojo amžiaus antroje pusėje, daug padėjo Lietuvai, jos vardą iškeldami pasaulyje ir apskritai padėdami lietuviams įvairiais būdais. Išeiviai, atvykę prieš 19-tąjį šimtmetį, dingo kitų išeivių masėje, nepalikę žymesnių savo veiklos ženklų. Daugelio nė pavardės nežinomos. Didele dalimi tas pats darosi ir su čia gimusia karta, o dar blogiau bus su tolimesnėmis kartomis. Todėl pravartu pažvelgti į praeitį ir žmones, kad būtų galima daryti kokius nors sprendimus dėl ateities veiklos.
Skaityti daugiau: MŪSŲ IŠEIVIJA IR LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ ATEITIES PERSPEKTYVOJE
ČESLOVAS STANKEVIČIUS
Česlovas Stankevičius, šio straipsnio autorius, buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas, šiuo metu yra delegacijos deryboms su Rusija dėl kariuomenės iš Lietuvos išvedimo vadovas, o taip pat specialus ypatingų misijų ambasadorius. Š.m. sausio 27-28 dienomis dalyvavo Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių surengtame politinių studijų savaitgalyje ir skaitė šią ir dar kitą paskaitą.
Šiuo savo pasisakymu nepretenduoju į išsamią ir objektyvią Lietuvos gyvenimo apžvalgą ir Lietuvos politinės raidos prognozę. Prašau vertinti mano teiginius kritiškai, tik kaip mano asmeninį požiūrį, mano susirūpinimą dėl galimos Lietuvos politinės raidos.
POLITINIŲ LAIKOTARPIŲ KAITA
Išrinkus Seimą ir dabartinę Lietuvos valdžią, baigėsi ir nugrimsta istorijon ištisas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. Šiam laikotarpiui ir tik jam buvo ryškiai būdingi tam tikri politikos principai, politinės kultūros ir visuomeninės raiškos bruožai, kurie dabar jau nebepasikartos. Mano nuomone, būdingiausias ir reikšmingiausias praėjusio laikotarpio bruožas — idealistinė politinės veiklos ir pilietinio aktyvumo motyvacija. Moralios ir principingos politikos nuostatas Lietuva paskleidė net ir tarptautinėje bendrijoje.
Dabartinėje Lietuvos politinio ir visuomenės gyvenimo arenoje reikšis ne tik kiti žmonės, ne tik bus veikiama kitokiu būdu, bet ir vyraus visiškai kitos vertybinės nuostatos.
Skaityti daugiau: VYRIAUSYBĖS PASIKEITIMAS IR LIETUVOS POLITINĖS RAIDOS PERSPEKTYVOS
_files/I-Laisve-1993-115(152)-11.jpg)
Kauno senamiestis su Rotuše ir Jėzuitų bažnyčia. Nuotr. R. Rakausko.
Su vyskupu Sigitu Tamkevičium kalbasi,,Laisvosios Europos" radijo korespondentas Kaune Vidmantas Valiušaitis
V. V.: Rinkimų kampanijos išvakarėse Lietuvos Vyskupų konferencija išplatino ganytojinį laišką, pavadinta „Kuriant brolišką ir laisvą Lietuvą". Tame laiške, greta sielovadinio žvilgsnio į Lietuvos tikrovę, krikščioniškos žmogaus ir pasaulio vizijos, pateikiama pastabų ir dėl naujo visuomeninio klimato Lietuvoje sukūrimo. Laiške, be kita ko, buvo pasakyta, jog valdžios struktūrose lig šiol dalyvauja ne tik tikri Lietuvos patriotai, bet ir buvusieji sovietinės santvarkos aktyvistai. Nors daugelio politinė laikysena pasikeitė, bet kai kuriuos slegia kolaboravimo su okupantais našta. Remiantis evangeliniu sūnaus palaidūno palyginimu, neužtenka vien grįžti į Tėvo namus ir sėstis prie vaišių stalo, šventė ateina į namus, kai sugrįžusysis savo širdyje ir prieš visą šeimyną gailisi už kaltes. Elementari išmintis, politinis įžvalgumas turėtų skatinti buvusius sovietinės santvarkos aktyvistus ne slapukauti slogioje tyloje, bet drąsiai ir viešai pasmerkti visus nusikaltimus ir atitaisyti skriaudas nukentėjusiems. Esame įsitikinę, kad jie dar turi galimybę atlikti nuoširdžia atgailą ir pakeisti gyvenimo būdą". Jūsų Ekselencija, kaip matote besiklostančią Lietuvos vidaus gyvenimo padėtį savo Ganytojiškuoju žvilgsniu rinkimų į Seimą rezultatų šviesoje?
S. T. Ruošdami ganytojinj laiškų, mes, vyskupai, atkreipėme dėmėsi i sūnų palaidūnų, nes per 50 okupacijos metų tokių sūnų buvo gana daug. Žinojome, kad daugelis jų norės sugrįžti atgal ir norėjome priminti, kad sugrįžimas atgal galimas tik per atgailų. Labai gaila, kad daugelis nenori suprasti elementarių atgailos dėsnių: klaidų pasmerkimo, atsiprašymo ir blogio pataisymo.
O rinkimų rezultatai nustebino ir giliai įskaudino, nes daugelio žmonių apsisprendimų nulėmė,,Egipto mėsa ir svogūnai", o ne ištikimybė Lietuvai. Kągi, esame tokie, kokie esame. Tikiu, kad iš savo klaidų mes mokysimės, nors pamokos kartais labai skaudžiai kainuoja.
Skaityti daugiau: TURĖS ATEITI NAUJA KARTA
Užsienio valstybių įtaka Lietuvos politikai
VALDEMARAS KATKUS
Šis pranešimas apie užsienio valstybių politikos įtaką Lietuvos politikai buvo skaitytas 1992 m. gegužės 11 dieną Vilniaus Menininkų rūmuose, Į Laisvę Fondo studijinės savaitės atidaromojo posėdžio metu. Jo autorius — Valdemaras Katkus, buvęs Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų viceministru ir nepaprastu įgaliotuoju ambasadoriumi. Valdemaras Katkus yra taip pat Į laisvę Fondo Lietuvos filialo tarybos narys, o nuo šio numerio dalyvauja ir Į Laisvę žurnalo redakcinėje kolegijoje.
Šios mano mintys keliais bruožais palies kai kuriuos Lietuvos užsienio politikos aspektus tarpukaryje ir dabar, o taip pat ir mūsų kaimyninių arba apskritai užsienio valstybių įtaką Lietuvos vidaus politikai. 1940-taisiais metais Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Molotovas brutaliai pasakė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui: „Jūs turite būti pakankamai realistas, kad suprastumėte, kad mažųjų tautų laikas yra praėjęs”. Tuo pačiu metu, kai Raudonoji armija judėjo link Baltijos valstybių, Winston Churchill, nujausdamas Vokietijos puolimą, ragino Britų kabinetą imtis visų priemonių to išvengti, pabrėždamas, kad nebūtų leidžiama mažosioms tautoms surišti sąjungininkų rankas. Reiškia, mažosios valstybės turėjo išnykti. Demokratija Europoje buvo tuo metu mirusi. Lietuva ir daugelis kitų mažųjų valstybių buvo okupuotos. Ši demokratijos problema tad nėra išimtinai palietusi tik Lietuvą ir tik su Lietuvos valstybe susijusi.
Skaityti daugiau: KRAŠTAS, KURIAME MAŽAI TAUTAI PAVOJINGA GYVENTI
ZENONAS PRŪSAS
Paprastai, kai imperijos sugriūva, jas sukūrusios tautos dažniausiai nebenori būti imperialistinėmis. Pavyzdžiui, vargu ar būtų galima surasti daug anglų, kurie norėtų atstatyti Britų imperiją. Ir vokiečiai, atrodo, gerokai pasikeitė, pralaimėję Antrąjį pasaulinį karą. įdomus yra ir rusų tautos nuotaikų keitimasis. Kai prieš trejetą metų buvo iškelta mintis, kad gal ir pati Rusija turėtų pasitraukti iš Sovietų Sąjungos, tada tokia mintis daugumai rusų atrodė absurdiška. Bet tai įvyko net dvejiems metams nepraėjus. Gal tokia yra natūrali imperijų žlugimo eiga? Pradžioje, kai kuriasi imperija, didžioji tautos dalis pritaria, bet kai pamato, kiek daug pastangų ir pasiaukojimo reikia tokiai imperijai išlaikyti, daugelis atvėsta. Grįžtama į natūralias savo tautos ribas. Taip buvo su romėnais, anglais, vokiečiais. Juk prisimename vokiečius 1935-45 metų laikotarpyje. Jei jie ir nenorėjo užvaldyti viso pasaulio kaip rusai komunistai, vis dėlto bandė pasiglemžti didelę Europos dalį ir išplėsti vokiečių tautos ribas. O šiandien vokiečiai ne tik pasitenkina natūraliomis savo tautos ribomis, bet dar net leidžia lenkams pasilaikyti Sileziją ir dalį Rytprūsių — anksčiau daugiausia vokiečiais apgyventas sritis.
Skaityti daugiau: IMPERIALIZMO TENDENCIJOS DABARTINĖJE RUSIJOJE
JONAS PABEDINSKAS
_files/I-Laisve-1993-115(152)-12.jpg)
Lietuvos dešinė — ją sudarančios grupės, frakcijos ar partijos — buvo taip vadinama daugiausia dėl jos pasisakymo bei nusistatymo prieš komunistus ir buvusių komunistų grupes, o ne dėl jos politinių pažiūrų ekonomikos srityje. Ir taip pasiliko iki šių dienų. Tik pradėjus diskutuoti ekonomines krašto problemas, dešinieji, jau nebe kaip vyriausybės rėmėjai, sprendžiant specifinius klausimus, pasirodys, kas ir kiek iš jų pasisakys už kolektyvizmą, o kas daugiau už individualią sistemą. Pasirodys, kurios grupės norės didesnės valdžios įtakos viešajame valstybės gyvenime, o kurios leis piliečiams patiems apsispręsti dėl savos buities. Iki šiol patys pagrindiniai krašto valdymosi nusistatymai pasirodžiusiose politinėse deklaracijose arba priešrinkiminėse programose buvo išreiškiami tik bendrybėmis. Kairiesiems dabar iškėlus specifinius pasiūlymus, turės į juos konkrečiai reaguoti ir kitos grupės. Tokiu būdu, galima tikėtis, kad pradės išryškėti ir tų susigrupavimų ekonominė pasaulėžiūra.
Jonas Pabedinskas, šio straipsnio autorius, praeitos vasaros studijų savaitėje, Dainavoje. Nuotr. K. Ambrozaičio.
Sąjūdžio rėmėjai ir jam prijaučiantys iki šiol mažai toleruodavo kitokią nuomonę net ir ekonominiais klausimais, laikydami bet kokią vyriausybės veiklos kritiką nepatriotiniu pasireiškimu. Arba kiekvienu atveju eini su vyriausybe, arba savo skirtingu nusistatymu palaikai buvusius komunistus, vadinamąją kairę. Tik „nuosaikiesiems" taip aiškiai pralaimėjus per paskutiniuosius Seimo rinkimus, ne vienas dešinysis po rinkimų apie juos gražiai atsiliepė ir prisiminė jų gerą įtaką buvusiai Aukščiausiajai Tarybai. Yra pasisakymų, kad ekonominiu galvojimu sucentrėjusi Krikščionių demokratų partija galėtų užimti centro vietą, jeigu tik ji parodytų ir savo dešinesni nusistatymą ekonominiais klausimais, duodama kitokias išeities galimybes nei Darbo partija.
Skaityti daugiau: KAIRIOSIOS MINTIES VYRAVIMAS LIETUVOS EKONOMIKOJE
_files/I-Laisve-1993-115(152)-14.jpg)
1992 studijų savaitės dalyviai Dainavoje renkasi nuleisti vėliavas. Nuotr. K. Ambrazaičio.
JUOZAS BAUŽYS
Kai praeitais 1992 metais didžiulį mūsų išeivijos dėmesį buvo pasisavinusi Lietuva, kai į ten jau nuo pat ankstyvo pavasario vyko būriai ekskursantų ir pavienių keliautojų, buvo nelengva įprastoje Dainavoje sušaukti bičiulius į tradicinę studijų ir poilsio savaitę. O ji vis dėlto įvyko — nors ir greitosiomis suruošta, nors savo dalyvių skaičiumi gal ir mažiausia, bet pakankamai gera, jauki ir, svarbiausia, darbinga. Darbinga ta prasme, kad buvo pašvęsta daugiau laiko saviems organizaciniams LFB reikalams ir įvairiems pokalbiams. Be abejo, šį kartą atsirado daugiau laiko ir maloniam poilsiui prie Spyglio.
Lietuviškomis temomis
Tai buvo iš eilės jau 36-toji JAV ir Kanados lietuviškų studijų savaitė, rugpjūčio 23-29 dienomis. Pirmąją savaitės paskaitą skaitė kun. Algirdas Paliokas, S.J., vos prieš keletą dienų atskridęs į Čikagą iš Kauno ir mielai sutikęs būti šios savaitės kapelionu. Jis buvo prašytas kalbėti apie religiją ir dvasingumą Lietuvoje okupacijos metu ir laisvėje, duoti palyginamąją-apžvalgą, nušviesti dabartinę situaciją. Štai kelios jo paskaitos mintys:
Tikėjimas Lietuvoje okupacijos metais buvo palaikomas vyresniosios kartos. Ypatingai didelis religijos persekiojimas vyko mokyklose. Nureliginimas paprastai ėjo kartu su nutautinimu. Bažnyčių lankomumas buvo sumažėjęs iki minimumo. Kunigų dalis buvo užverbuojami, kiti nepajėgūs. Tačiau pasipriešinimas buvo gajus: LKB Kronika, perrašomos knygos, neakivaizdinė pogrindžio seminarija išlaikė tikėjimą gyvą.
Skaityti daugiau: IR VĖL SAVAITĖ DAINAVOJE
_files/I-Laisve-1993-115(152)-23.jpg)
Kauno viešojoje bibliotekoje nuo 1992 gruodžio 7 iki 22 d. buvo suruošta neeilinė paroda, pavadinta KOVOSE UŽ LIETUVOS LAISVĘ. Jos eksponatai — kopijos įvairių originalių dokumentų, laiškų, leidinių, archyvinės medžiagos, pogrindinės poezijos, atsiminimų — į parodos lankytojus prakalba apie tautos praeitį ir rezistenciją. Parodą surengė Į laisvę fondo Lietuvos filialo Rezistencinio paveldo komisija, o jos pagrindinis autorius ir organizatorius yra Domas Akstinas. Dar komunistinės priespaudos metais jis jau perrašinėdavo ir kitaip multiplikuodavo vertingas, tačiau draudžiamas knygas bei retus rankraščius: Šapoką, Maceiną, Kuraitį, Šalkauskį, Ivinskį ir kt. Rinko ir partizanų bei tremtinių dainas, prisiminimus, įvairius partizanų veiklos dokumentus.
Apie šį jau 30 metų besitęsiantį Domo Akstino darbą ir jo suruoštą parodą š.m. sausio 8 d. XXI amžiaus numeryje rašo J.R.: „...Tai savotiška paroda. Jos eksponatus galima ne tik apžiūrėti, bet imti į rankas, vartyti, skaityti jų tekstus... tada jie prakalba istorijos kalba, lankytoją sudomina, sujaudina, ir jis, užmiršęs laiką, paskęsta toje netolimoje praeityje... Rezistencinio paveldo komisija, gavusi dauginimo aparatūrą iš užsienyje (JAV) esančio Fondo centro, turi paprastą ir konkretų tikslą: medžiagą, kurios tėra vienas egzempliorius, padauginti ir tuo būdu užtikrinti, kad ji nežūtų. Iki šiol padaryta daugiau kaip 60,000 kopijų! Sunku įsivaizduoti, koks tai milžiniškas darbas, bet lengva suvokti, kad tai galima padaryti tik fanatiško pasiaukojimo, didelio entuziazmo dėka..."
Skaityti daugiau: NUOSTABUS DOMO AKSTINO DARBAS
1993 STUDIJŲ SAVAITĖS
• 2-roji Į laisvę fondo lietuviškų studijų savaitė Lietuvoje rengiama 1993 liepos 11-18 dienomis Birštone. Šios savaitė tema — „Lietuvos Nepriklausomybei 75-ri". Rengia JLF Lietuvos filialas. Laukiama svečių iš Amerikos ir kitų kraštų. Tuo tarpu platesnių informacijų dėl kainų, registracijos dar neturime.
• 40-ji Europos lietuviškų studijų savaitė bus rugpjūčio 1-8 dienomis Augsburge, Vokietijoje. Savaitę organizuoja Alina Grinienė ir R. Hermanas. Moderatoriai: dr. K. Čeginskas, dr. S. Girnius ir V. Natkevičius. Jau galima registruotis šiuo adresu: A. Girnius, Diamantstr, 8000 Muenchen 50. Nakvynė ir maistas — 490 DM. Registracijos mokestis — 100 DM.
Skaityti daugiau: 1993 STUDIJŲ SAVAITĖS, ATSIŲSTA PAMINĖTI
1992 m. Į laisvę rudens laidoje tilpo Juozo Baužio trumpas, tačiau ten nebuvusiam daug pasakąs, reportažas apie Lietuvoje vykusias ilgokas diskusijas tema — „Pilnutinė demokratija”. Į Laisvę fondo surengtų studijų minčių susumavimą pateikė Adolfas Damušis.
Abu straipsnius perskaičius, susidarė įspūdis, jog gera dalis pranešimų būta ne į temą. Taip pat atrodo, jog ir pati tema neatitiko studijų savaitės pagrindiniam siekiui, kurį, manytumei, tiksliai nusakė AT pirmininkas Vytautas Landsbergis: „kokia turėtų būti mūsų valstybė”. (Visi pabr. V.B.) Tad atrodytų, kad tai neturėjo nieko bendro su „pilnutine demokratija”.
„Demokratija” nėra nei ideologija, nei politinė programa, nei pasaulėžvalga, o tik, kaip Lietuvių Enciklopedija teisingai nurodo, „valstybės forma”. Tai tik viena iš valstybės formų, kaip antai monarchija, respublika, diktatūra, oligarchija bei anarchija. Skaitant reportažą ir pareikštų minčių santrauką peršasi išvada, kad svarstybose buvo siekiama Lietuvos, kuri būtų nepriklausoma valstybė, laisvame pasaulyje, valdoma laisvų žmonių, kur visi piliečiai turėtų lygias teises, kurias užtikrintų pagrindinis valstybės įstatymas — konstitucija, atremta „į krikščioniškas vertybes”.
Skaityti daugiau: DEMOKRATIJA NEUŽTIKRINA LAISVĖS
GARBĖS RĖMĖJAI: dr. K. Ambrozaitis, J. Ardys, dr. M. Arštikaitytė-Uleckienė, V. Baleišytė, K. Bružas, A. Dundzila, St. Džiugas, S. Girnius, prel. J. Kučingis, dr. V. Majauskas, V. Maželis, J. Mikonis, E. Pakulienė, dr. A. Šležas, A. Šmulkštienė, V. Volertas, dr. P. Žemaitis, LFB Čikagos ir Los Angeles sambūriai.
Skaityti daugiau: Į LAISVĘ 1992 metų aukos
Fotografinė kopija 
BOX 
