Karys 1955m. 3

Mūsų naujųjų ateivių įsijungimas į Amerikos lietuvių visuomeninį gyvenimą dar nėra, kažkaip, iki šiol baigtas. Leidžiant tremties dienas Vakarų Vokietijoj, didžiosios emigracijos išvakarėse gana plačiai nagrinėjom ir svarstėm, kaip turėtumėm tvarkyti organizacinį gyvenimą naujoj šaly. Veik visų bendroji nuomonė buvo tokia, kad atvykus į Ameriką nereikia dauginti organizacijų skaičių, bet pasistengti geriau pažinti Amerikos lietuvių sukurtas organizacijas, jų veiklą, spaudą ir įsijungti į mūsų senųjų ateivių visuomeninio gyvenimo užsuktą ratą.

Mintis buvo teisinga ir sveika. Čia atvykę radome platų ir išsišakojusį visuomeninį veikimą ir kiekvienas galėjome rasti draugiją, klubą ar kitą organizacinį vienetą atitinkantį mūsų paskirčiai ir pažiūrom. Amerikos lietuvių sukurtos organizacijos net laukė, kad naujai atvykusieji sustiprins jų gretas, kaip buvo įprasta vaizdžiai sakyti — duos joms naujo kraujo.

Bet senųjų ateivių viltys tik dalinai išsipildė. Dalis naujųjų ateivių suprato reikalą palaikyti senąsias organizacijas, išgirdo nuoširdų kvietimą ir įsijungė į tų organizacijų eiles. Tačiau naujųjų jėgų nedavėme tiek, kiek jų galime duoti, kiek jų buvo laukta ir kiek yra reikalinga. Todėl buvo ir tokių atsitikimų, kad prieš pusšimtį metų sukurtos draugijos nesulaukdamos naujos paramos, paskutiniųjų kelerių metų eigoje išnyko iš gyvenimo ir jų dešimtimis metų tausotas turtas nuėjo vėjais.

Skaityti daugiau: PALAIKYKIM AMERIKOS LIETUVIŲ SUKURTAS ORGANIZACIJAS

JONAS KAROLIS KATKEVIČIUS IR LAIMĖJIMAS TIES KIRCHHOLMU - SALASPILIU

Katkaus gusarai atakuoja ties Kirchholmu — 1605 m. rugsėjo 27 d.

350 METŲ SUKAKTIES PROGA

DR. V. SRUOGIENĖ

JONAS KAROLIS KATKEVIČIUS buvo garsaus Lietuvos senatoriaus Jono Jeronimo Katkevičiaus sūnus, gimęs 1569 m. Jis užaugo “išdidžiu ponu, kuris savo pavardę vien didžiomis raidėmis rašydavo”. Staigaus būdo, nesuvaldomo temperamento, o kartu jautrios širdies, savo kareiviams rūpestingas, visad optimistiškai nusiteikęs ir pasižymįs gyvu jumoro pajautimu. Dar vaikystėje, žaisdamas su draugais karu, jis visada būdavo vadu. Mokėsi Vilniaus Akademijoje, pirmaudamas istorijos, matematikos ir iškalbingumo pamokose, laisvai naudojo lotynų kalbą, su pamėgimu skaitė Plutarcho ir kitų klasikų raštus. Pasakojama, kad būdamas dar jaunu studentu, jis pasveikino įvažiuojantį į mūsų sostinę valdovą — Steponą Batorą — puikia lotyniška oracija, už kurią jam padėkojęs, Didysis Lietuvos Kunigaikštis taręs:

— Šis jaunuolis toli nueis!

Jonas Karolis iš Vilniaus išsiųstas su broliu į užsienį, iki 1589 m. studijavo Ingolstadte, paskiau kurį laiką Italijoje, rengėsi dar vykti į Ispaniją, bet jau 1590 m. grįžo į Lietuvą, čia jis savo Gudijos dvaruose ruošėsi kario amatui: piešė planus, kasė apkasus, surinkęs apylinkių ūkininkaičius, juos mankštino ir tt. Į karą prieš turkus jis išsiuntė ištisą korpusą, sudarytą iš jo paties apmokytų dvarų valstiečių.

Vedęs Sofiją Mieleckaitę, lenkų etmono ir Podolės vaivados dukterį, gražiai sugyveno — yra išlikę jo laiškai, rašyti tai “mylimai Zosytei, širdies patiekai” su nuoširdžiais pasipasakojimais apie kario nuotykius. Plataus mosto ponas, ištikimas katalikybei, pamaldus bažnyčių steigėjas (Kretingoje, Skuode, Kražiuose ir kt.), švietimo skleidėjas, duosnus ir gailestingas bet-kuriam vargšui. Kai jis su žmona eidavo į bažnvčia. vienas tarnas nešdavo maišą pinigų paskui jį, kitas paskui ponią — elgetoms dalinti. Betgi jis labai nemėgo vienuolių. Savo sūnui jis dėstė:

“... Kareiviai bijojo savo vado kaip ugnies, bet pasitikėjo juo ir visada klausė, žavėdamiesi jo puikia statūra, turtinga apranga ir didybe. Katkevičius mėgo gražius arklius ir brangius šarvus, tad, kai raitas puikiu žirgu su etmono buože rankoje išjodavo prieš kariuomenę ir prabildavo, atrodė kaip dievas Marsas, pasiryžimas laimėti persiduodavo ir jo kariams ... Didis vadas, dėl mažiausio nusikaltimo prasiveržiąs baisiu rūstumu, širdies gilumoje buvo jautrus ir gailestingas suvargusiems kareiviams... Visada davė gerą pavyzdį, kaip kęsti nepatogumus, šaltį ir alkį, kaip be poilsio dirbti, ir visad lygiomis su kareiviais kėlė karo sunkumus ... karo lauke nepermaldaujamas, puldavo kaip uraganas, bet kaip laimėtojas maloningas, belaisvius globojo, prižiūrėdavo, kad priešo lavonai būtų padoriai laidojami... Priešo akivaizdoje šis ugnies ir parako vyras apsispręsdavo žaibo greitumu, vieną akimirką susivokdavo susidariusioje būklėje ir lyg įkvėptas čia pat sukurdavo kautynių planą ... Ugnyje ir per puolimus prasiverždavo jame liūtas, kur puldavo nepaprastu smarkumu, pasitikėdamas savimi ir užgriūdamas visa naikinančia jėga. Kautynes visad laimėdavo savo pašėlusiu greitumu, o apsvaigintam priešui neduodavo atsipeikėti. Tai buvo puikus vyras, su

Pralaimėjęs prieš Katkų Švedijos Karolis IX, garsiojo karvedžio Gustavo Adolfo tėvas.

kuriuo nedaugelis vadų mūsų istorijoje galėtų susilyginti. Visada pasiruošęs didžiausiai aukai tėvynės labui, turėjo geležinę valią, buvo patvarus nelaimėje ir kuklus pasisekime”.*)

Skaityti daugiau: JONAS KAROLIS KATKEVIČIUS IR LAIMĖJIMAS TIES KIRCHHOLMU - SALASPILIU

ARTILERIJA ANTROJO PASAULINIO KARO METU

PLK. O. URBONAS

Antrojo pasaulinio karo pradžioje visuose pranešimuose dominavo žinios apie aviaciją ir šarvuočius. Pėstininkai ir artilerija, žinoma, kaip ir anksčiau kautynėse vaidino savo vaidmenį, bet apie juos mažiau buvo rašyta ir kalbėta, nes aviacija ir šarvuočiai kreipė į save viso pasaulio žmonių dėmesį. Karui einant toliau, vis dažniau teko įsitikinti, kad pėstininkai ir artilerija toli gražu savo senosios reikšmės nėra nustoję. Kai artilerija, tai jos dominuojantis vaidmuo pasireiškė vėlesnėje karo fazėje, būtent 1942—1945.

Jokios kautynės nebuvo pradėtos, ir tuo labiau laimėtos, be tam tikros jėgų koncentracijos, kuri daugiausia pasireiškė ugnies koncentracijos formoje. Kadangi artilerija yra ugnies koncentracijos ginklas, tad jos sprendžiamasis vaidmuo kautynių lauke pasireiškė vis ryškiau ir ryškiau.

Jungtinių Valstybių generolas J. A. Crane po karo pareiškė, kad “artilerija sudaro smūgio jėgą puolime ir stuburkaulį gynime”, kas, jo nuomone, ir buvo svarbiausia visose kautynėse Afrikoje ir Europoje. Kitas vyresnis generolas pareiškė, kad demokratinių valstybių kariuomenė iš viso nepajėgia pulti, jei priešo pasipriešinimas nėra artilerijos ugnimi palaužtas. Kaip pavyzdį jis paduoda veikimą dem. kariuomenių Italijoje, kur artilerija buvo priversta laikas nuo laiko duoti keletą šūvių, nežiūrint visiško pasipriešinimo nebuvimo, vien tik tam, kad parodytų pėstininkams, kad artilerija juos lydi.

Sovietai inspiruoti dideliais laimėjimais 1943—1945 metais, kurių dauguma buvo iškovota su artilerijos parama, įsivyravo posakis: “artilerija yra karo dievaitė”.

Skaityti daugiau: ARTILERIJA ANTROJO PASAULINIO KARO METU

PASIMATYMAS

V. JONIKAS

Naktis, kaip visos partizanų naktys,
Kol gali širdys tarp savęs sušnekti.
Kažkur mergaitė ilgėjosi ir meldės,
Į jos duris keleivis pasibeldė:

Labutis! Sveikas! Tai, suvėlavęs!
O, laukiamasai sveteli, — tujen — — —
Tai. nujautimas nepamelavo!
Toksai sušliuręs rudens lietuje.
Iš kur šią naktį, tokią negražią?

Po tiekos laiko beatėjau čia.
Atleisk. Perdaug jau buvau užmiršęs.
Ilgai kovojom. O švino širšės — — —
Manrods, geluonį krūtinė jaučia.
Oi, daug purvyno krauju nudažėm — — —

Kas tau? Berneli, tu visas virpi,
Kaip debesėlis esi išblyškęs.
Ir tavo rankos tokios užtirpę,
Ir kraujo lašas šitai nutiško — — —
Tu atsigulki, aš tuoj aprišiu!

Skaityti daugiau: PASIMATYMAS

EKSKURSIJA Į JŪRĄ

TEODORAS PAPARTIS

Kiek prisimenu, tai buvo 1929 m. liepos mėn. pradžioje. Diena buvo šilta ir graži. Saulė kaitino ir pylė savo karštus spindulius į Klaipėdos miesto gatvių grindinį. Visas miestas saulės kaitroje duste duso. Karo laivas “Prezidentas Smetona” Dangės upėje nuo įkaitintų saulės spindulių taip pat šviežių dažų garais sunkiai kvėpavo. Buvo paprasta darbo diena. Laivo įgula dirbo kasdieninį darbą. Vieni tvarkė kajutės (jūrininkų gyvenamos patalpos) kiti dažė, treti valė, šveitė kūryklas ir mašinos skyrių. Taip, kad visa laivo įgula triūso, dirbo.

Suskamba laive esantis telefonas. Laivo budėtojas skuba prie jo. Pasigirdo budėtojo balsas: “Tamsta vade, prašo jus prie telefono”. Laivo vadas ima telefono ragelį ir kalba. Baigus pasikalbėjimą, laivo vadas duoda įsakymą skubiai paruošti laivą išvykimui į jūrą ir papuošti jį tarptautinėmis signalinėmis vėliavomis. Po atlikto darbo laivo įgula turi persirengti švariais šventadieniniais drabužiais.

Išgirdus tokį laivo vado paliepimą, visa įgula susidomėjo ir pro šalį einantį laivo karininką jūreiviai užklausė: “Kas tai bus per šventė? Kas tai bus per iškilmės? Ar Prezidentas atvyksta laivą vizituoti? Ar kuris ministerių nori aplankyti laivą?” Laivo karininkas atsakė, kad berods reikės konservatorijos mokinių ekskursiją pavėžinti į jūrą. Sužinojus tai, jūreiviai nepaprastai apsidžiaugė, sakydami, kad nors vieną kartą metuose gražiųjų lyčių kojytės įžengs į laivą. Daugumoje jūreiviai buvo nevedę. Tad jie laukė ir dirbdami galvojo, kad čia bus puiki ir maloni proga susipažinti su ekskursantėmis. O susipažinus maloniai ir nuoširdžiai pasišnekučiuoti, arba, reikalui ištikus, būti jų nelaimės prieteliu. Daugelis jūreivių bedirbdami svajojo ir pynė savo mintyse planus, kaip ir kokiu būdu būtų geriau užmegsti su ekskursantėmis pažintį. O kiti taip toli savo mintyse buvo išsibėgėję, kad net galvojo apie sukūrimą šeimyninio gyvenimo.

Skaityti daugiau: EKSKURSIJA Į JŪRĄ

Kryžiuočiai

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

HENRIKAS SIENKIEVIČIUS

SANTRAUKA iš praėjusių numerių:

Tynece Laukinio Buliaus smuklėje, Mackai iš Bogdanieco su savo brolvaikiu Zbyška ten sustojusiems pakeliui į Krokuvą, teko susitikti Kęstučio dukrą kunigaikštienę Oną Danutę, Mozūrijos kunigaikščio Jonušo žmoną su jos dvariškiais. Jų tarpe Zbyškai iš karto patiko jaunoji Danutė, kuri kunigaikštienei skambino kanklėmis ir dainavo.

Jai bedainuojant, suolas, ant kurio ji buvo pasilipusi, staiga pasviro ir, jei ne Zbyška, kuris ją pagavo, ji būtų nukritusi. Kunigaikštienei patiko toks žvalus jaunuolis ir, matydama Danutės susižavėjimą juo, ji prisaikdino jį jos riteriu. Ta pat proga Zbyška prisiekė atkeršyti kryžiuočiams už Danutės motinos mirtį.

Macka, kuris svajojo atstatyti savo sugriautą tėviškę Bogdaniecą, įkalbinėjo Zbyšką vykti į Vytauto ruošiamą žygį prieš totorius: “Pasižymėsi, būsi apdovanotas. O tarp kitko, Dievui laimint, ir belaisvių gali prisirinkti be skaičiaus. Totorių vilna, kaip skruzdžių žemėje. Laimėjimo atveju, kiekvienam teks po šešiasdešimt belaisvių.”

Ir čia Macka, būdamas godus žemei ir darbo jėgai, pradėjo svajoti:

-o-

— Dieve mano! Parsivarai kokį penkiasdešimt vyrų ir įkurdini Bogdaniece. Išdirbtume ir dirvonuojančios žemės plotą ir praturtėtume abu. O tu žinok, kad niekur tiek belaisvių neprisirinksi, kiek tenai!

Bet Zbyška tik galvą papurtė.

— Taip, taip. Arklinių žmonių parsigabensiu. Kurie tik arkline dvėseliena minta ir žemės dirbti nemoka! Kam jie reikalingi Bogdaniece? O be to aš prisiekiau tris vokiškas plunksnas nuo šalmų nurauti. Ne gi pas totorius aš jas gausiu?

— Prisiekei, nes kvailas esi, bet tokia ten ir priesaika.

— O mano riteriška garbė ? Kaip su ja ?

— O kas atsitiko Ringailei?

— Ringailė savo vyrą nunuodijo, ir atsiskyrėlis mane atleido nuo priesaikos.

— Tynece vienuolyno viršininkas ir nuo šitos priesaikos tave atleis. Vienuolyno viršininkas geresnis už kažkokį atsiskyrėlį, kuris buvo daugiau panašus į plėšiką.

— Aš nenoriu.

— Macka sustojo ir, pastebimai supykęs, paklausė ?

— Na, tai kaip dabar bus?

— Žygiuok pats su Vytautu, nes aš nevyksiu.

— Tu, riterio tarne! O kas karalienei nusilenks ? . . ir ar tau mano senų kaulų negaila ?

— Su savo kaulais medžius dar gali versti. O nors man jūsų ir labai gaila, bet pas Vytautą nenoriu.

Skaityti daugiau: Kryžiuočiai

TADAS KOSCIUŠKA IR ABRAOMAS LINKOLNAS

DR. K. JURGĖLA

Vasario 12 diena yra — dviejų didžiųjų laisvintojų gimimo sukaktis. Vienas jų buvo lietuvis — Andrius Tadas Bonaventūras Kosciuška, kitas — amerikietis Abraomas Lincolnas.

Kosciuška gimė 1746 metais smulkių bajorų šeimoje, Merečovščizmos dvare, Lietuvos Brastos vaivadijoje. Baigęs kariūnų mokyklą Varšuvoje ir meno mokyklą Paryžiuje, jisai trumpą laiką tarnavo kariuomenėje, bet netrukus po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo išsikėlė Prancuzijon. Ten Kosciušką sužavėjo Amerikos kolonijų nepriklausomybės paskelbimas ir jisai jau 1776-tais metais išvyko Amerikon. Amerikiečių kariuomenės vadas nelabai pageidavo atvykstančių bajoraičių, ypač angliškai nemokančių. Jaunam lietuviui inžinieriui, artilerijos kapitonui Kosciuškai prisistačius, generolas Vašingtonas paklausė: “Ką aš galiu su tamsta daryti?” Kosciuška trumpai atsakė: “Mane išmėginti”. Vašingtonui patiko toksai atsakymas, ir Kosciuška pilnai pateisino jam parodytą pasitikėjimą.

T. Kosciuškos paminklas Fort Clinton

Skaityti daugiau: TADAS KOSCIUŠKA IR ABRAOMAS LINKOLNAS

KARIO MISIJA SVETUR

PRANYS ALŠĖNAS

Nekalbėsiu čia, šiose eilutėse, apie fizinį karį, kuris, būdamas kariuomenės eilėse, marširuoja, miklinasi, atlieka rikiuotės pamokas, lavinasi sporte ir, bendrai, kariškam mene. Gi karo metu — jis kaunasi su priešo jėgomis, dažniausiai siekdamas itin kilnių tikslų, kaip: savo gimtajam kraštui laisvės atkovojimo arba — dar jos nepraradus — tos laisvės apsaugojimo ir pan.

Čia noriu pakalbėti apie kitą, ne fizinį, bet dvasinį Karį — tai mūsiškį karių žurnalą, kuris, tarytum geroji dvasia, nežiūrint kokiose aplinkybėse bėgyventumėm, pasiryžo neapleisti mūsų ir žygiuoti per pasaulį kartu...

Nepriklausomoje Lietuvoje žurnalu Kariu džiaugėsi aktyviosios tarnybos kariai, džiaugėsi juo ir atsarginiai. Tenai buvo gera, miela ir linksma visiems, nes švietė ir gaivino visų nuotaikas skaisčioji Tėvynės laisvės saulė. Deja, atėjo laikai, kada tąją laisvės saulę užslopino žiaurūs okupantai, o lietuvius karius — žiaurus likimas išblaškė po visą platųjį pasaulį. Ir kur dabar lietuvių, o, kartu su jais — ir Lietuvos karių nerastum — visur ten, kur tik žmonių gyvenama ...

Tenka tik pasidžiaugti, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse, tūkstančius mylių atstu nuo mūsų brangiosios Tėvynės, kaip sakoma, už jūrių marių, didelių pasiryžėlių redaktorių, redakcinio kolektyvo narių bei leidėjų dėka, vėl atgaivintas žurnalas Karys ir jis sąžiningai lanko mus, Lietuvos kariuomenės atsargos karius, visuose apvaliosios žemės kampeliuose. Deja, jis savo misiją atlieka tik laisvojo pasaulio sferoje, nes Karys negali pasiekti mūsiškių atsargos karių žiaurioj Sibiro tremty, negali prasiveržti pro geležinę uždangą pas mūsų karius didvyrius — šio meto Lietuvos miškų partizanus ir kitose pasaulio vietovėse, kur savo grobuoniškus nagus yra suleidęs raudonasis smauglys...

Skaityti daugiau: KARIO MISIJA SVETUR

ŠALTASIS KARAS SIEKIA IR PIETŲ POLIŲ

Amžinų sniegų padengtas didžiulis žemynas, kurį Amundsenas, Scottas ir Byrdas tyrinėjo, šiandien pasidarė negarsinamu, bet iš visų pusių intensyviai siekiamu objektu. Į pietų polių pretenduoja N. Zelandija, Prancūzija, Australija (didžiausiai daliai), Norvegija, Vokietija, Argentina, Anglija, Čile ir, pagaliau, Sovietų Rusija. Amerikiečiai, atrodo, bus kiek pavėlavę, nes tik šiais metais į Antarktikos kontinentą išsiuntė mokslinę ekspediciją, kad galėtų dalyvauti tarptautinėse geofizikų konferencijose 1957—1958 metais. Amerikiečiams taip pat yra svarbu turėti teisių ir galimybių į gamtiniais ištekliais turtingą kraštą, kuris ilgą laiką buvo visų užmirštas. Tąja ekspedicija domisi krašto gynyba, atominės energijos komisija ir mokslinės įstaigos.

Ekspedicijai gal kiek rimtesnį pagrindą duoda ta aplinkybė, kad Sovietų Rusija gal būt naudoja Antarktiką kaip ginklų bandymų poligoną. Tokį įtarimą sukelia ypatingas Sovietų Rusijos domėjimasis Antarktika, prasidėjęs tuoj po paskutinio karo; antra, ten yra galimas visiškas paslapties išlaikymas, nes žemynas yra visiškai neapgyventas, išskyrus keletą mažų mokslinių stebėjimo punktų Palmer pusiasalyje. Ten neplaukioja klaidžiojantys japonų žvejai, kurie gali būti netikėtai apkrėsti radioaktyviom dulkėm; tolimi yra taškai, kurie galėtų padėti nustatyti atominių bandymų vietą ir, pagaliau, šešių milijonų kvadratinių mylių plotas yra idealiausia įvairių bandymų vieta tolimo našumo ginklams, be jokio pavojaus gyvybei, išskyrus pingvinų ir ruonių.

Skaityti daugiau: ŠALTASIS KARAS SIEKIA IR PIETŲ POLIŲ

ŠV. KAZIMIERAS LIETUVOS DAILĖJE

R. KEZYS

Šv. Kazimieras yra tiek reikšmingas ne tik bažnytinei, bet ir pačiai lietuvių tautos istorijai, kad negalime tylomis praeiti pro jo asmenį, švęsdami kovo 4 d. Jis ypatingai yra brangus jaunimui, ir daugeliu atžvilgiu mums yra puikus pavyzdys, kaip reikalinga gyventi. Žvilgterkime į mūsų šventąjį tokioje šviesoje, kokioje jį matė mūsų menininkai.

Reikia pasakyti, kad plastiniame mene Šv. Kazimieras yra labiau gyvas, negu bet kurioj kitoj srityj. Kodėl? — Todėl, kad mūsų istorijoj menas nebuvo taip varžomas kaip rašytas žodis. Be to, menininkų siela labai suprato šį jautrų karalaitį, daugeliu atžvilgiu menantį meno pasaulyje mėgiamą Šv. Pranciškų iš Asyžiaus. Jis pats — mūsų šventasis — buvo žavus savo skaistumu ir jaunatve, lyriškas savo nusiteikimais ir tragiškas savo gyvenimu.

Ne vieną dailininką viliojo Kazimiero vaikystė. Kuo jis išsiskyrė iš savo brolių ir sesučių, kurių buvo 11? Karališko dvaro mokykloje Kazimieras gabiausias ir stropiausias mokinys — pabrėžia istorija. Niekada jam nereikėjo naudoti bausmių ar pabarimų. Didelės ir išmintingos jo akys veikė net pačius jo mokytojus. Prieš pamokas, kai karalaičiai meldžias skubėdami ir, vos spėję baigti, tuoj ima krykštauti, Kazimieras paskęsta ekstazėj, išsijungia iš aplinkos, ir net nepastebi, kad malda jau baigta. Tada prieina mokytojas Kalimakas, atsargiai paliečia ranka jo petį ir tyliai taria: “Kelkis, šventasis vaike”.

Skaityti daugiau: ŠV. KAZIMIERAS LIETUVOS DAILĖJE

MŪSŲ KARALAITIS

Aure, kur Panerių kalnynas
kadaise debesuosna rėmės,
Kur šimtmečių ąžuolynų gojuos
taškėsi audra,
Dabar, prie koplytėlės
aukštyn rankas iškėlęs
Žvaigždėm pasidabruotą naktį
jaunuolis meldžias visada.

Ir klausosi spalvoti debesys
iš nuostabos prigesę,
Kaip liejasi ir kyla šilais
karališko sūnaus malda:
Vai, Motinėle mano, laimink
brangią mūs šalelę!
Neleisk, kad būt teriojama
jinai kaip kitada!

Suspindo, užsikūrė jaunoj širdy
vilties žvakelė.
Marija pasisakė, kad nepamiršianti mūs Lietuvos.
Tiktai neboti, kad audružės
tebedūksta dar pašėlę;
Jau greit garuojantys žaibai
užges, ir vėjai siaust nustos.

Ir taip vis veržėsi per maldą
Kazimieras pas Visagalį;
Jokia jėga, net ir karališka
karūna jo nesulaikys!
Tik seniai krivės nuolat mąstė
kapuose ir niekad nesuprato
Kas karalaičio dievas
ir kur jis.

V. Karečkaitė

MŪSŲ ŠEIMOJE

Atlanto pakraštyje skautiškąjį veikimą nuoširdžiai remia skautų tėveliai — rėmėjai, šešiose vietose sudaryti tėvų — rėmėjų komitetai, kuriems vadovauja: Bostone — p. Andriulionis, Hartforde — p. A. Šova, Waterburyje — p. S. Vaitkevičienė, Worcesteryj — p. Prapuolenis, New Yorke -— p. A. Reventas ir Elizabethe — p. B. Juškys.

Studentai jau pradėjo krutėti, ruošdamiesi naujiems Liet. Stud. S-gos centrinių organų rinkimams. Iki šiol šios S-gos rinkimuose savo kandidatų sąrašus statydavo tik dvi grupės — santariečiai ir ateitininkai. Gi šiais metais akademikai skautai taip pat išeina pirmą kartą į studentišką areną kaip organizuota grupė. Jau yra sudaryti kandidatų sąrašai į Centrinę Valdybą, Revizijos Komisiją ir Garbės Teismą. Yra taip pat paruošta programa, kuri bus patiekta studentijai kaipo ateinančių metų šios S-gos darbo planas.

New Yorko “Šviesos” sambūrio skyrius pirmą kartą po 14 metų New Yorke suorganizavo jaukų kaukių balių. Pažymėtina, kad šviesiečiai ypatingai gražiai buvo papuošę salę, kuri dalyviams sudarė jūros dugno įspūdį.

New Yorko skautės, davusios įžodį Vasario 20 d. Apreiškimo parapijos salėje, Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga..,

Nuotr. V. Alksninio

Lietuvių Studentų Santaros veikla pasireiškia organizuojant paskaitas — seminarus įvairiais Lietuvą liečiančiais klausimais. Tokįseminarai buvo suorganizuoti Bostone, New Yorke ir Detroite.

Skaityti daugiau: MŪSŲ ŠEIMOJE

Karinės žinios

ATOMAS PROPAGANDINĖJ TARNYBOJ

Atominių bei hidrogeninių ginklų išradimas pasaulyje yra labai didelis, svarbus, bet kartu ir tragiškas įvykis. Atominės (jau nekalbant apie dar galingesnes — hidrogenines) bombos panaudojimas parodė pasauliui savo milžiniškai baisius padarinius ant Japonijos miestų — Hirošimos ir Nagasaki. Po anų praktinių išmėginimų, savaime aišku, pasaulis bevelytų, kad atominės bombos niekur nebekristų ant žmonių galvų.

Deja, kada tų baisiųjų ginklų gaminimo paslaptys vagystės keliu pateko i diktatorinio rėžimo rankas, vargu bus galima tikėtis, kad jie tų ginklų nepanaudos savo pragaištingų tikslų siekdami.

Raudonieji melagystėmis pridengtoj propagandoj niekad neskelbė ir neskelbs pasauliui savo siekiamų tikslų realioj prasmėj. Todėl jų propaganda — baisūs nuodai tiems, kurie komunistų nepažįsta Ir nesupranta jų klastos metodų. Pav.. visą eilę metų raudonieji stengėsi pasisavinti ir net monopolizuoti tokius kilnius žodžius, kaip: “demokratija”, “taika”, “išlaisvinimas” ir kit. šiais žodžiais ir sąvokomis, deja, jie nelabai daug žmonių įtikino. Kasdien blaivėjančio laisvojo pasaulio erdvėj nuolat geriau suprantamas komunistų žodynas. Juk didžiulė dauguma gerai supranta ką reiškia komunisto lūpose “demokratija” — tai melu pridengta vergija, “taika” — naujų kraštų pavergimas be karo, “išlaisvinimas” — žvėriškas išplėšimas laisvės iš tų, kurie ją taip myli tarytum savo prigimtį...

Paskutiniuoju metu pasaulio raudonųjų blokas susirado dar vieną labai dėkingą arkliuką, kuris jiems visiškai tinka pasijodinėti nešvarios propagandos laukais. Tuo “arkliuku” jie panoro įtikinti pasaulį, kad tik komunistai yra didžiausi iniciatoriai ruošimosi panaudoti atominę energiją taikingiems tikslams.

Pirmasis žingsnis tokios propagandos kely — raudonųjų gyrimasis apie Sovietų pirmavimą atominių fabrikų įrengimo ir jų pritaikymo taikingiems tikslams. Ar bereikia pasaulyje didesnio naivumo,kad kas nors patikėtų diktatorius besiruošiant iš parako blynus kepti.

Visiškai neseniai pagrindinis raudonųjų melų taškytuvas — Maskvos radijas perdavė laisvajam pasauliui šitokią “žinią”: “Visi atomo elementai buvo žinomi žmonijai net pora tūkstančių metų atgal. Atomo eksperimentinius tyrimus pirmasis pradėjo daryti rusų mokslininkas Michail V. Lomonosov. Tai buvo 200 metų atgal” ... šitokia legenda buvo pakartota per Prahos, Peipingo ir Europos sovietinių satelitų sostinių radijus. Šitai skelbiama pasauliui įvairiomis kalbomis. Taipogi neužmirštama pridurti, jog atominiai tyrimai Sovietuose pralenkia nūdien visus kitus kraštus ir jų didžiausias dėmesys kreipiamas į atominės energijos panaudojimą taikos tikslams ...

Taigi, tokios Sovietų melagingos propagandos ir atominių bei hidrogeninių bombų pavėsyje bręsta naujos pasaulio tragedijos epizodas ... Pranys Alšėnas

Skaityti daugiau: Karinės žinios

Karinė spauda

DĖMESIO VERTOS REPLIKOS

“The A. C. F. Journal” p. m. spalių mėn. numeryje koks tai Frederic L. Wells, komentuodamas Mr. D. Murray’s “Virtue of Insanity” ir Col. Wi'eners “Lament for Skulkers” straipsnius šiaip užbaigia savo laišką:

Mūsų krašto laisvės užsitarnauja pasididžiavimo dėl to, kad dėka jos yra sukurtas aukščiausias pragyvenimo lygis, koks iki šiol dar nebuvo žinomas.

Bet ką toks pragyvenimo lygis yra padaręs gero: ką jis išviso yra davęs tautoms? Gi fizinį ir moralinį ištižimą, kuriuos vėliau sekė stipresnių tautų įsibrovimas ir pergalė.

Primenu Sir Arthur Conan Doyle’s pasisakymą iš “The last Galley”, kur šiaip nurodoma kartaginiečiams jų paskutinio susikirtimo su Roma metu: “Ir jie suprato, tačiau pervėlai, kas yra įstatymas iš viršaus, kad pasaulis duodamas stipriesiems, save aukojantiems bendram labui, o kai tik pradedama vengti pareigų naštos, greit prarandamas pasididžiavimas, jėga ir gėris, atseit, viskas kas sudaro žmogaus pasiektus laimėjimus”.

Sir Arthur čia turėjo omenyje įspėjimą Britanijai. Ji kaip tiktai buvo permažai kreipusi dėmesį į tas aplinkybes ir to pasėkas mes jau žinome. Panaši paralelė pasireikš ir mumyse šio šimtmečio jau netolimoje antroje pusėje.

Skaityti daugiau: Karinė spauda

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

DAINAVOS SŪNUS — ARMIJOS KREPŠINIO ŽVAIGŽDĖ

Army Hoopster — Al. Jurgelevicz, son of Mr. and Mrs. Frank Jurgelevicz of 517 Lawrence street, Lowell, is currently a member of the basketball team representing Company L of the First Infantry Division’s 18th regiment in Germany. He entered the army last March and has been in Germany since September. — U. S. Army Photo. Daugelis lietuvių, perskaitę šią žinutę, pamanė, kad kalbama apie slavą. Bet taip nėra. Jis yra Dainavos sūnus — alytiškis Algirdas Jurgelevičius. Iš Dillingeno lietuvių stovyklos 1949 metais atvykęs į Ameriką ir apsigyvenęs Lowell. Kad ir silpnai mokėdamas anglų kalbą, vietinės lietuvaitės skatinamas, dieną lanko statybos mokyklą, gi naktimis dirba. Po keturių metų vargo, 1953 metais jis ją baigia pirmuoju mokiniu. Sekančių metų pradžioje jis pašaukiamas atlikti karinę prievolę. Algirdas pasirenka pėstininkus, nes ten trumpiausias tarnybos laikas. Jeigu kariuomenė nepakeisianti jo nusistatymo, jis rengiasi studijuoti architektūrą. Tolimesnei tarnybai perkeltas į Vakarų Vokietiją, įstojo į L kuopos krepšinio — komandą, kuri1954 m. karių krepšinio pirmenybėse be pralaimėjimų iškovojo pirmą vietą. Jis kaip geriausias krepšininkas — tapo armijos pasididžiavimas. Kalėdoms paėmęs atostogų, atvyko į Memmingeną pas mamytę valgyti kūčių. Devynius metus jis jas valgė be jos. Mat, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, ji buvo patalpinta į sanatoriją, nes sunkiai sirgo. Dėl ligos ji negalėjo emigruoti ir liko Vokietijoje. Tik dešimtas kūčias jis vėl valgė pas savo mylimą mamytę. Bet jau nekaip “dipukas”, tik kaip gabus ir drausmingas Amerikos armijos karys, po 7 mėnesių tarnybos pakeltas į grandinio laipsnį.

Sėkmės tau gabus Algimanto palikuoni. Buvęs Ulonas.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

MŪSŲ MIRUSIEJI

A. A. ALGIMANTAS NAVIKĖNAS

š. m. vasario 19 d. prie Zweibruckeno (Vakarų Vokietijoje), valdydamas sprausminį lėktuvą, žuvo Kanados karo aviacijos lietuvis lakūnas Algimantas Navikėnas. Jo lėktuvas pratimų metu susidūrė ore su kitu Kanados sprausminiu lėktuvu. Abiejų lėktuvų lakūnai žuvo.

Algimantas Navikėnas gimęs 1928 m. sausio 18 d. Lietuvoje, Mažeikiuose. Gimnaziją pradėjo lankyti dar Lietuvoje, o baigė Vokietijoje, Kasselyje. Dar kurį laiką Vokietijoje, Karlsruhe, studijavo architektūrą.

1948 m. su tėvais atvyko į Kanadą ir apsigyveno Montrealyje. Rosemunte. Iš pradžių drauge su tėvu dirbo fabrike. Paskui įstojo į Kanados karo aviaciją ir joje ištarnavęs pusantrų metų, buvo perkeltas į Kanados aviacijos dalinį Prancūzijoje.

Algimantas Navikėnas ir karo metu Lietuvoje, Vilniuje, yra tarnavęs Lietuvių savisaugos daliniuose. Karinė tarnyba jį traukė, nes augo karių šeimoje. Jo tėvas buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ir 1920 m. baigęs Karo Mokyklą.

Algimantas Navikėnas palaidotas Prancūzijoje, Choloy, tarp Metz ir Nancy.

A. A. Antanas Struckus, gyv. Wilkes-Barre Township, mirė sausio 27 d. naktį. Palaidotas sausio 31 iš švč. Trejybės bažnyčios parapijos kapinėse, Bear Creek. Velionis buvo antrojo pasaulinio karo veteranas.

VETERANŲ VEIKLA

BALTIMORĖ

Baltimorės Ramovės skyrius Kariuomenės Šventės minėjimus, paprastai, sujungia su rimtais ir vertingais mūsų geriausių solistų koncertais. Ir 1954 metais čia koncertavo solistas Stasys Baranauskas. Koncertu ir minėjimu susidomėjimas buvo didelis. Klausytojų tarpe buvo matyti skaitlingas Washing-tono lietuvių būrys. Jų tarpe, p. J. Tūbelienė, prof. Pakštas, Dr. K. Jurgėla, inž. P. Labanauskas, plk. Tautvilą ir kiti.

Atsilankiusiems solisto išpildyta programa paliko gražaus ir didingo įspūdžio.

Baltimores Radio Valandėlės vedėjų dėka, solisto S. Baranausko balsas radio bangomis ir dabar bent kartą per mėnesį skamba baltimoriečiams. Mat koncerto metu išpildyti dalykai buvo užrašyti juostoje.

S. Baranauskas apie koncertą savo laiške Ramovės sk. pirmininkui plk. ltn. M. Karašai taip rašo: “Kiekvienas koncertas man teikia daug vidinio atpildo, nemažiau jo pasisėmiau ir būdamas Baltimorėje... Man labai malonu, kad mūsų buvęs ir esamas elitas — karininkėj a, organizuoja rimtus koncertus ir juos gerai praveda... Aš šventai tikiu, kad ir vėl laisvos Lietuvos laukuose suskambės lietuvio kario daina, sužydės sodai, o jei reikės, prabils ir mirtį nešantys ginklai..

Vasario 5 d. Ramovės skyrius surengė kitą trumpą ir kuklų vietos jaunųjų dainininkų koncertą. Programą išpildė vietos Peabody Konservatorijos parengiamojo skyriaus studentai ir dramos studijos absolventas. Tai gražusis jaunimas, nei vienas iš jų dar nepasiekęs 20 metų.

Rimas Česonis, baigęs Dramos Studiją išpildė du monologu. Pirmąjį iš Vinco Krėvės “Šarūno“, Mindaugio monologą, kurį pasakė su įsijautimu ir išgyvenimu. Iš Shakespeare “Karaliaus Ričardo”, karaliaus monologą išpildė atatinkamai nusigrimavęs. Puikiai pavaizdavo sukrypusio ir moraliai susmukusio karaliaus tipą.

Skaityti daugiau: VETERANŲ VEIKLA

Kuprinės pabiros

POLITRUKAS IR JO ŽVAIGŽDĖ

Viename dalinyje, Liaudies kariuomenės laikais, buvo šaunus kareivis Bikneris, sugebąs visad gražiai išsisukti iš keisčiausių aplinkybių. Kareiviai ėmė skųstis politrukui, kad rusiškos žvaigždės dingsta iš kepurių. Būrys, kuriame buvo Bikneris, panašių skundų niekad neturėdavo, nes žvaigždžių dideli pertekliai būdavo jo kišenėje.

Kartą per užsiėmimus politrukas pastebėjo vieną kareivį be žvaigždės. Nujausdamas, kad tai bus Biknerio darbas, priėjęs paprašė jo kepurės, išėmė žvaigždę, padavė anam kareiviui, sakydamas:

— Bikneris kitą pasivogs.

— Gerai, — įsižeidęs atkirto Bikneris, — pavogsiu tiesiai iš jūsų, tovarišč politruk.

Rusas, išgirdęs tokius žodžius, ėmė kvatotis.

— Ladno! Jei tu pavogsi, žinai ką gausi?

— Daboklės.

— Ne velnio! Tu gausi tris paras į miestą. Jei pagausiu, šūnie, dvigubai tiek sėdėsi. Na, bandyk!

— Duok bent parą laiko, tovarišč ...

Politrukas maloniai sutiko. Dabar jis pasidarė toks atsargus, arčiau dviejų žingsnių prie kareivio neprieis, Biknerio iš tolo lenksis. Nakčiai dar pasikeitė su kitu įguloje budėti — žūt būt, Biknerį turi suraityti.

Visą pusnaktį politruko nebuvo kareivinėse. Bikneris susirūpino. Pagaliau susišnibždėjo su kuopos budėtoju ir nuėjo miegoti. Prieš kuopai keliant Bikneris nuėjo į prausyklą.

Kuopos budėtojas sušvilpė kuopai kelti prie pat raštinės durų. Politrukas, vėlai grįžęs ir nuvargęs nuo įtempto galvojimo apie žvaigždę, buvo prisnūdęs. Staiga pažadintas šoko pro duris. Čia kažkaip užkliuvo kepurė, krito nuo galvos ir nuriedėjo koridoriumi.

Kareivis tik baltiniuose, grįžtąs iš prausyklos, kepurę paėmė, delnu nuvalė dulkes ir padavė politrukui tokiu rūpestingumu ir spėrumu, kad anas nespėjo apie klastą nė pagalvoti.

Kuopa skubiai rikiavosi patikrinimui. Nelaimei, kipšas užnešė, anot politruko, patį pulkininką.

Pulkininkas staiga suraukė kaktą ir kad suriks rusiškai

— Tovarišč politruk! Kur tavo žvaigždė?

Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 3 1955 m. Turinys, metrika

PALAIKYKIM AMERIKOS LIETUVIŲ SUKURTAS ORGANIZACIJAS