Prisikėlimo apygarda

Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys"   2018 balandžio 17 d. 

Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 

Apygardos įkūrimas

Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.

1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.

1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.

1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.

Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda

Kovo 30-31 d. žuvę partizanai

Bubliauskas Viktoras-Būras gimė 1929 m. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Gomintlaukės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1949 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Būrio vadas. Žuvo 1952 m. kovo 31d. Rietavo rajono Užpelkių miške įrengtame bunkeryje kartu su dar trimis bendražygiais

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Andriulionis Antanas iš Avižonių k. Seirijų vlsč. ?- 1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.

Burba Antanas - Ledas iš Santakos k. Kalvarijos vlsč. 1906-1947.03.30 Šaulių būrio vadas, vėliau - policininkas. Partizanuose nuo 1944 m. Perkūno rinktinė, vėliau Vytauto rinktinės 71-oji kuopa. Žuvo Liubavo vlsč. prie Jurgiškių k., užmynęs ant minos. Palaidotas Kalvarijoje.

Kvedaravičius iš Bobių k. Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.

Mikelionis iš Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Pasak baudėjo, prieš mirtį pasakęs: „Aš esu Lietuvos partizanas, kovoju ir mirštu už jos laisvę".

https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm

Skaityti daugiau: Kovo 30-31 d. žuvę partizanai

Paverknių kautynės

Paminklas, pastatytas Paverknių mūšyje žuvusiems partizanams atminti

1945 m. kovo 28 d., prieš Šv. Velykas, Didįjį trečiadienį, partizanų dalinys buvo apsistojęs Sokonių, Voseliūnų kaimuose. Gavo pranešimą, kad rusų kariuomenė „šukuoja" Benčiakiemio miškelius, krūmus, žygiuodami link Voseliūnų, Sokonių kaimų. Geležinio vilko pulko partizanų dalinys, kurį sudarė apie 90-dešimt vyrų, turėdami penkiolika kulkosvaidžių, automatų ir kitų ginklų, stojo į mūšį su galinga rusų kariuomene. Rusų kareivių kolonai priartėjus partizanai atidarė ugnį, retindami rusų karių gretas. Įnirtingas mūšis vyko apie 7 valandas. Rusų kariuomenė buvo pastiprinta naujais rusų karių būriais, daliniais iš Alytaus, Prienų, Birštono, ruošdamiesi apsupti partizanų buvimo vietovę. Partizanai pradėjo trauktis. Daug sunkumų patyrė, nes Verknės upė buvo išsiliejusi iš krantų, ne visi mokėjo plaukti, ginklai, šilta apranga trukdė keltis į kitą Verknės pusę. Partizanas Albinas Šiugždinis-Žaibas buvo sužeistas ir negalėjo paeiti, jis, paėmęs kulkosvaidį, pridengė besitraukiančius draugus. Jo kulkosvaidis nesiliovė tol, kol buvo šovinių. Šoviniams pasibaigus, išsiėmęs granatą sušuko:

- Gyvas nepasiduosiu, Tėvynės neišduosiu!

Žuvo didvyrio mirtimi kovos lauke.

Skaityti daugiau: Paverknių kautynės

Kovo 28-29 d. žuvę partizanai

Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis,
ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44).
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)

Milkintas Juozas-Maršalis gimė 1920 m. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Žuvo išduotas 1951 m. kovo 28 d. Kelmės rajono Zalpės miške kartu su žmona partizane Jadvyga Janušaite-Milkintiene-Ieva 
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Algimanto apygardos vadovybės nariai Šimonių girioje 1947 m. rudenį. Iš kairės: Julijonas Burneika-Tardytojas, Alfonsas Budreika-Bukšys, neatpažintas, Aleksas Matelis-Audenis, Juozas Kemeklis-Rokas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

BUDREIKA Alfonsas, Antano-Bukšys, gim. 1923 m. Gykių k., Svėdasų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 16 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos Jauniaus būrio vadas. Žuvo 1948 m. kovo 28 d. Palaidotas Svėdasų mstl. kapinėse.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

1949 m. kovo 28 d. Ukmergės aps. Šešuolių vls. Užupėnų k. gyventojo Balio Stundžio daržinėje MGB Šešuolių vls. poskyrio operatyvinė grupė aptiko Didžiosios kovos apygardos B rinktinės štabo bunkerį. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Ališauskas-Spartakas, rinktinės štabo narys ir rinktinės vado adjutantas Feliksas Mikalajūnas-Žalgiris, rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Bronius Morkūnas-Kirka.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Šešuolių mstl. prie MGB Šešuolių vls. poskyrio ir stribų būstinės pastato. Vėliau užkasti Pivonijos šile, esančiame šalia Ukmergės m. 1989 m. liepos 29 d. rasti ir palaidoti Ukmergės m. Dukstynos kapinėse.

Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1 dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 99-100.

Skaityti daugiau: Kovo 28-29 d. žuvę partizanai

Kazys Ališauskas-Spartakas

Kazimieras Ališauskas-Spartakas ir Vanda Jočytė-Ramunė.
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija) 

Ališauskas Kazimieras-Spartakas gimė 1911 m. Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Juknonių kaime. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 1-ajam batalionui, kuris veikė Žemaitkiemio, Pabaisko, Šešuolių valsčiuose. Žuvo 1949 m. kovo 28 d. Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus Užupėnų kaime įrengtame bunkeryje 

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Kovo 26-27 žuvę partizanai

Tigro rinktinės štabo pareigūnas Leonardas Basys-Švyturys (kairėje) ir Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Rokas.
(V. Striužo asmeninė kolekcija)

Žaliaduonis Vincentas-Rokas, Cezaris, Djakonas gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Lazdijų valsčiaus Kučiūnų kaime. Baigė Lazdijų „Žiburio" gimnaziją. 1935-1938 m. mokėsi Kauno karo mokykloje. Ją baigęs buvo paskirtas į Ukmergę. 1939 m. grąžinus Vilnių Lietuvai, su savo vadovaujamu pulku atvyko į Vilnių. 1944 m. rugpjūčio mėn. pradėjo partizanauti. 1946 m. spalio 1 d. paskirtas Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadu. Kurį laiką buvo Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vado pavaduotojas. Jam tiesiogiai dalyvaujant ir vadovaujant Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, taip pat Baltarusijoje įvykdyta daugiau kaip 30 akcijų prieš sovietinius aktyvistus. Žuvo 1952 m. kovo 27 d. aktyvaus partizanų rėmėjo Vaiškūno sodyboje Švenčionių rajono Bujutiškės kaime karinės čekistinės operacijos metu kartu su partizanu M. Cicėnu-Erškėčiu. Kūnai buvo išniekinti Ceikiniuose. 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu V. Žaliaduonis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties) 
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Kovo 24-25 d. žuvę partizanai

Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą.
I    eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas.
II    eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Strausas, Albertas Guobužas-Šamas (VZM)

KAULINIS Vincas, Vinco-Miškinis, gim. 1912 m. Biliūnų k., Vyžuonų vls., mokėsi Utenos gimnazijoje. Policijos vachmistras, šaulys. Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas, nuo 1947 m. gegužės — Vytauto apygardos vadas. Žuvo 1949 m. kovo 24 d., išdavus bunkerį Šimonėlio sodyboje, Nolėnų k., Utenos vls. Palaikai buvo užkasti prie Dauniškio ežero, Utenos mst. 

GUOBUŽAS Albertas, Kazio-Šamas, gim. 1928 m. Gaspariškių k., Vyžuonų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Aušros būrio partizanas. Žuvo 1949    m. kovo 24 d. Nolėnų k., Utenos vls. Palaikai buvo užkasti prie Dauniškio ežero, Utenos mst

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

1949 m. kovo 24 d. Utenos aps. ir vls. Nolėnų k. (dabar - Utenos r. sav.) MGB kariuomenės kareiviai kaimo gyventojo partizanų rėmėjo Jono Šimonėlio sodyboje aptiko Vytauto apygardos Liūto rinktinės bunkerį. Susišaudymo metu sudegė namas. Žuvo Šiaurės rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vado pavaduotojas ir Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Utenis, apygardos vado adjutantas Albertas Guobužas-Šamas, Liūto rinktinės partizanai Alponsas Bivainis-Klimašauskas, Bronius Bivainis-Laputė, Vytautas Pakalnis-Pagirys, Napoleonas Valančiūnas-Elnias ir partizanų ryšininkas Vincas Dominykas Sirutis-Vergas.

Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės: pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Utenis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės: penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Kovo 24-25 d. žuvę partizanai

Vincas Kaulinis-Miškinis

Policijos mokyklos auklėtinis Vincas Kaulinis.

1935 m. lapkričio mėn. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

1912 01 08 - 1949 03 24

Vincas Kaulinis gimė 1912 m. sausio 8 d. Rusijoje, Sankt Peterburge. Su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenos aps. Vyžuonų vls. Biliūnų k. Tėvai turėjo 8 ha žemės. 1934 m. V Kaulinis baigė septynias Utenos „Saulės“ gimnazijos klases. 1934-1935 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pabaigus tarnybą jam suteiktas puskarininkio laipsnis. 1935 m. baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklos XXVI laidą. Tų pačių metų gruodžio 12 d. jam suteiktas jaunesniojo sanitarijos puskarininkio laipsnis. 1936 m. kovo 28 d. buvo paleistas į atsargą. 1937 m. baigė policijos mokyklą ir pradėjo dirbti policininku Utenos aps. Tauragnų mstl. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai iki 1940 m. spalio 5 d. dirbo Vilniaus m. milicijos nuovados viršininko padėjėju. 1940 m. gruodžio mėn. iš tarnybos atleistas dėl Vidaus reikalų liaudies komisariato reorganizacijos.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Partizanas nuo 1944 m.

1944 m. spalio 22 d. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Kirdeikių k. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys Leonas Vilutis-Arūnas įkūrė Tigro rinktinę, apėmusią Utenos ir Švenčionių apskritis. 1945-ųjų pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus: sausio mėn. suimtas L. Vilutis; kovo 11-12 d. Labanoro girioje vykusiose Kiauneliškio kautynėse žuvo 83 partizanai; liepą buvo suimti Tigro rinktinės vadas mjr. Benediktas Kaletka-Utenis, Senis, rinktinės štabo globėjas ir kapelionas Kirdeikių kunigas Petras Liutkus-Juodasis Petras. Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų.

Skaityti daugiau: Vincas Kaulinis-Miškinis

RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos

Popiežius Jonas Paulius II Kryžių kalne. 1993 m. rugsėjis

RŪPINTOJĖLIS 

Pilnas

1977-1990 m. pogrindyje išleistų numerių (1-26) rinkinys

Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos

Kovo 23 d. žuvę partizanai

Lietuvos Žaliosios rinktinės Audros būrio partizanai. Pirmame plane Petras Danasas-Tyrulis. Kiti neatpažinti. Apie 1949 m.
(Šiauliu .Aušros" muziejus)

Danasas Petras-Tyrulis gimė 1902 m. Šiaulių apskrities Meškuičių valsčiaus Gibaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Prisikėlimo apygardos Audros būrio, priklausiusio Atžalyno, Lietuvos Žaliajai, nuo 1950 m. - Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinėms, partizanas. Nuo 1952 m. - Audros būrio vadas. Žuvo 1953 m. kovo 23 d. Šiaulių rajono Smilgių kaime kartu su dar penkiais bendražygiais 

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

 

Foto: Jurgaitis, Juozas-Spindulys (1909-1945-03-23)

Gimė ir augo Sevelionių kaime, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. 1945 metų kovo 23 dieną J. Jurgaitį Jiezno stribai paėmė iš mokyklos. NKVD būstinėje žiauriai kankino, nukankinę jo kūną nakčia užkasė Bijomino darže. J. Jurgaitis turėjo karininko laipsnį, dirbo pasienio policijoje. Turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, bet jis teigė, kad „nieko gyvenime blogo nepadariau”, ir pasiliko Lietuvoje. Dirbo švietimo skyriaus inspektoriumi ir Jiezno progimnazijoje. Su šeima gyveno Nemaniūnų bažnytkaimyje. Jam žuvus liko žmona su mažu sūneliu.

https://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm

Skaityti daugiau: Kovo 23 d. žuvę partizanai

Kovo 21-22 d. žuvę partizanai

Vyčio apygardos Šermukšnio būrio partizanai. Iš kairės: neatpažintas, Juozas Kirsnys-Varna, Kazys Riauba-Kazokas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Antanas Aliukas-Kuprys iš Nausodės k., Raguvos vls., žuvo 1948 m. kovo 21d.

KIRSNYS Juozas, Liudviko-Varna, Raudonikis, gim. 1921 m. Alukėnų k., Traupio vls. Vyčio apygardos Šermukšnio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 21d. prie Nausodės k., Raguvos vls. Palaidotas Kirmėlių k. kapinėse.

Liudas Kepalas-Tremtinys iš Liveikių k., Leliūnų vls., žuvo 1951 m. kovo 22 d.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Vitkūnas Juozas. A rinktinės Putino būrio partizanas. Žuvo 1946 03 21 Beištrakių miške kartu su B. Sasnausku-Klevu.

https://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm

Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras,  dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštaitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aras, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas. (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Stanėnas Juozas-Aukštaitis gimė 1922 m. Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiaus Makniūnalaukės kaime. Partizanas nuo 1945 m. 1945-1946 m. — Vytauto apygardos Lokio rinktinės Karijoto-Min-gailos kuopos partizanas, 1946—1948 m. - Lokio rinktinės Kadugio kuopos partizanas, 1949 m. — Laisvės kuopos vadas, 1950—1951 m. — Kadugio kuopos vado pavaduotojas. Žuvo 1951 m. kovo 22 d. bunkeryje prie Purvynėlio vienkiemio Molėtų rajone 

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Kovo 21-22 d. žuvę partizanai

Kovo 19-20 d. žuvę partizanai

Mišeikis Vladas-Tarzanas gimė 1925 m. Eržvilko valsčiaus Būtai-čių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Žuvo 1951 m. kovo 19 d. kartu su žmona partizane Aldona Gedutyte-Mišeikiene-Gegute ir dar vienu bendražygiu Skaudvilės rajono Mažintų kaime įrengtame bunkeryje
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

1951 m. kovo 19 d. Švenčionėlių r. Kiauneliškio geležinkelio stoties ir Pagaigalės k. apylinkėse, Labanoro girioje (dabar – Švenčionių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 137-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu buvo aptiktos 2 partizanų žeminės. Susišaudymo metu žuvo Rytų Lietuvos partizanų srities ir Vytauto apygardos štabo viršininkas, apygardos laikraščio „Aukštaičių kova“ redaktorius Vytautas Valentinas Pakštas-Vaidotas, srities štabo adjutantas ir apygardos štabo viršininko pavaduotojas Steponas Satkevičius-Gintvytis, štabo Visuomeninio skyriaus viršininkas Antanas Bulka-Dainius ir Organizacinio skyriaus viršininkas Jurgis Trinkūnas-Dagius, Liūto rinktinės Bazalto rajono vadas Stasys Juodis-Čižikas, Dūdelė, rajono štabo viršininkas Balys Graužinis-Uosis, Vilkas, Organizacinio skyriaus viršininkas Steponas Jakučionis-Aušra, Lokio rinktinės Laisvės kuopos būrio vadas Juozas Kušeliauskas-Putinas, partizanė Stasė Daškevičiūtė-Žiedas ir V. Pakšto žmona, partizanų ryšininkė Natalija Deveikytė-Vaidilutė.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje pirmas iš dešinės klūpo – Rytų Lietuvos srities partizanų štabo adjutantas ir Vytauto apygardos štabo viršininko pavaduotojas Steponas Satkevičius-Gintvytis; antroje eilėje iš kairės stovi: pirmas– Silvestras Urbonas-Lapinas, trečias – Mykolas Urbonas-Liepa, ketvirtas – partizanas Garsas (slapyv.). Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Vytautas Valentinas Pakštas - Naras, Vaidotas

1922 02 14–1951 03 19

Vytautas Valentinas Pakštas gimė 1922 m. vasario 14 d. Rokiškio aps. Obelių vls. Vabolių k. Mikolo Pakšto ir Genovaitės Žąsinaitės-Pakštienės šeimoje. 1941 m. baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją ir pradėjo dirbti spaustuvėje.

Nuo 1942 m. rudens Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys Utenos apylinkėse. Nuo 1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės Marijampolės mokyklos kursantas.

Nuo 1944 m. rudens mokytojavo Utenos „Saulės“ gimnazijoje – mokė lotynų kalbos. Buvo NKVD suimtas. Pasirašęs pasižadėjimą dirbti sovietų represinėms struktūroms buvo paleistas ir 1945 m. vasario mėn. pasitraukė pas partizanus.

1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. vykusiame partizanų vadų pasitarime įkūrus Šarūno rinktinę, V. V. Pakštas buvo paskirtas jos štabo viršininku. Tų pačių metų gruodžio 1 d., žuvus rinktinės vadui Vladui Mikulėnui-Lubinui, perėmė rinktinės vado pareigas. Nuo 1946 m. gruodžio iki 1947 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Vytauto apygardos Liūto rinktinei. Vėliau ėjo Vytauto apygardos Organizacinio skyriaus viršininko pareigas, o 1947 m. balandžio 30 d. apygardos štabo įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas Vytauto apygardos Politinės dalies viršininku.

Skaityti daugiau: Vytautas Valentinas Pakštas - Naras, Vaidotas

BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Knygoje, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentais ir Kronikos bendradarbių atsiminimais, atskleidžiama daug faktų apie sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietų priespaudos metais ir pasipriešinimą kompartijos bei sovietinio saugumo komiteto persekiojimui. Aprašomas katalikiškas opozicinis sąjūdis - įvairių protesto akcijų rengimas ir pogrindinės spaudos leidimas, ypač sunkus ir rizikingas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika organizatorių ir platintojų darbas Lietuvoje ir užsienyje, svariai prisidėjęs prie tautos išsivadavimo iš komunizmo.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ  tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine.  1988 m.

Vidas Spengla

BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS

Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas

Knyga PDF  fotografinė kopija:   Internete: 

KATALIKŲ AKADEMIJA Vilnius 2001

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos

Šviesaus atminimo kunigo Arvydo Žygio įžvalgos apie LKB Kronikos reikšmę buvo rašytos prieš daugiau nei 20 metų, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir ruošiantis LKB Kronikos dvidešimtmečiui. Tačiau vargu ar kuris nors vėliau rašytas tekstas taip giliai aktualizuoja sovietmečio psipriešinimo pamokas. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.

Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros“ laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos“ veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką“, kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?

Skaityti daugiau: Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos

S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus

2012 m. kovo 16 d.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gyvavimas per 17 metų ir subliūškusios sovietų pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo Dievas, maloningai globojęs Kronikos darbininkus, sako Kronikos redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Seime penktadienį minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (1972-1988) leidybos pradžios 40-metį Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius pabrėžė, kad Kronikos bendradarbiai ir talkininkai, kovodami už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje, bet svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje. 

"Aplink Kroniką buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia. Štai ir atsakymas, ko reikia siekiant prikelti Lietuvą - reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai", - kalbėjo arkivyskupas S. Tamkevičius.

Skaityti daugiau: S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus

S. TAMKEVIČIUS: TIKROJI LAISVĖ YRA TARNYSTĖ LIETUVOS ŽMONĖMS

Kovo 11 d.

„Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“

Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKB kronika), praėjo keturiasdešimt metų. Vienas pagrindinių jos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti LKB leidybą. Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi praėjusį sekmadienį LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus SAVUKYNAS.

Jūs buvote vienas iš tų, kurie sugalvojo leisti „Kroniką“. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?

Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.

Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...

Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes nugalėti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.

Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „Prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)

Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs ir gana išplitęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau „Kronikos“, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvo visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.

Skaityti daugiau: „Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

1982 5 rugsėjis-spalis

Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.

Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI

1976 m. 3 kovas

Parašė Dr. J. Labutis  

Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.

Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".

Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".

Skaityti daugiau: JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI