Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pervalkų k. Antano Krivicko ir Onos Čingaitės šeimoje. Turėjo seseris Oną, Veroniką, Stasę ir brolius Antaną, Joną, Juozą. 1929 m. šeima persikraustė į Biržų aps. Nemunėlio Radviliškio vls. Kiauliškių vienkiemį. Bronius baigė Suosto pradžios mokyklą, 1938 m. – Biržų Antano Smetonos gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete. 1938–1940 m. B. Krivickas rašė noveles, kurios buvo spausdinamos leidiniuose „Ateitis“, „Studentų dienos“ ir „Darbininkas“. Be jau minėtų leidinių, kaip kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir „XX amžiuje“. Per „Šatrijos“ meno kuopą susipažino ir bendravo su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Atostogų metu grįždavo tėviškėn. Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie ūkio darbų spustelėti. 1940 m., vairuodamas traktorių, žuvo brolis Antanas.
Lietuvai atgavus Vilnių, B. Krivickas su kolegomis persikėlė sostinėn tęsti studijų Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tačiau džiaugsmą aptemdė pirma bolševikų, paskui nacių okupacijos. Pastarosios metu B. Krivickas ėmė reikštis ir kaip teatro kritikas, išspausdino keletą svarių rašinių apie Panevėžio ir Vilniaus teatrų spektaklius. 1943 m. vasario 15 d. baigė studijas ir tapo diplomuotu lituanistu. Tais pačiais metais naciai uždarė universitetą. Kad kaip nors apsisaugotų nuo išvežimo darbams į Vokietiją, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 m. B. Krivickas pradėjo talkinti „Kūrybos“ žurnalo redaktoriui Juozui Keliuočiui. Karo metų periodikoje paskelbė keletą apsakymų, liudijančių bręstantį beletristo talentą. 1944 m. vasarą jis praleido pas seserį Oną. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, nuo 1944 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti mokytoju Biržų gimnazijoje. NKVD iškvietimai į savo būstinę galėjo reikšti tik areštą ar verbavimą, todėl jis pradėjo slapstytis, dažnai apsilankydavo pas partizanus, kurių gretose kovojo ir du jo broliai. 1945 m. vasario mėn. pasitraukė iš legalaus gyvenimo.
1945 m. rugpjūčio 12 d. Biržų aps. Biržų vls. Tylinavos k. Dagio sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta. 1947–1948 m. B. Krivickas dažniausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą praleisdavo miške. 1948 m. vedė Smilgių pradžios mokyklos mokytoją Marytę Ziemelytę. Saugumui ėmus įtarti ir sekti žmoną, 1949 m. pasitraukė pas Biržų girios partizanus. 1948 ir 1949-ieji B. Krivickui buvo kūrybingiausi: parašyta daug sonetų, išversta per 70 Goethe‘s eilėraščių (1949 m. visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsiais gimimo metines).
Skaityti daugiau: Bronius Krivickas-Vilnius
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias apygardas:
Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Liepa paskirtas Šiaulių apygardos kovojančių būrių ir pogrindžio organizacijų vyriausiuoju vadu.
Skaityti daugiau: Fortūnatas Ašoklis-Pelėda
Vyčio apygardos Algio būrio partizanai (iš kairės) Vytautas Reklickas-Liočys, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26, būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu, ant kurio dėtuvės išpieštas Jogailaičių kryžius, ir Adolfas Baureika-Hitleris, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26. (Genocido aukų muziejus)
Reklickas Vytautas-Liočys gimė Ukmergės apskrities Jakutiškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. 1947 m. liepos 23 d. žuvus Algio būrio vadui B. Narkevičiui-Algiui, ėjo būrio vado pareigas. Žuvo 1947 m. rugsėjo 20 d.: kartu su kovos draugais Vytautu Pinkevičiumi-Povaru ir Juliumi Belicku-Klevu, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino priešų apsuptame bunkeryje
Aldona Elena PUIŠYTĖ
Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys „Žali“ yra tas pats žuvusiųjų spardymas – tik literatūrinėmis priemonėmis.
Kun. Robertas Grigas
Kritiškai įvertinęs M.Ivaškevičiaus romaną „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Landsbergis sako, kad „diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta“. Ir toliau tęsia: „Žiūrėkime į tai kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą“. O gal – ne tik per pasąmonę? Kieno iniciatyva taip dosniai mestelėti pinigai šios knygos leidybai? Gal ieškoma naujų būdų žlugdyti tautos dvasią? Ar ne cinizmo viršūnė – sulyginti aukas ir budelius? Senaisiais kompartijos „šaukliais“, kurpiančiais „durnių laivus“, jau niekas nebetiki. Kas kita, jei pavyks nupirkti jauną žmogų. Jei dar ir talentingą – tikslas pasiektas! O mūsų ar neliečia, kai tyčiojamasi iš tų, kurių aukos kaina šiandien esame laisvi?
Kai žinomas sovietmečio poetas pasityčiojo iš tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio, partizanų „Laisvės balso“ 5-ame (163) numeryje (1953 05 20) atsiliepta Aušrės slapyvardžiu pasirašytu eilėraščiu „Paskui Kremlių lapnoja žmogus“:
Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė
Ir ne žydras kaip žydras dangus,
Kaip šuva, kaip šuva pataikūnas
Laižo Kremliaus „padelkas“ žmogus.
Skaityti daugiau: Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas
1930 02 23–1953 09 19
Jonas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 23 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje. Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. 1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Šimkaičių miške (Jurbarko r.) netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys.
1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jū ros) partizanų sri ties vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. Vilčinsko pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda.
Skaityti daugiau: Jonas Vilčinskas-Algirdas
1953 m. rugsėjo 19 d. naktį netoli Raseinių r. Antanavos k. (dabar – Jurbarko r. sav.) prie gyventojo Prano Ramono sodybos agentų iškviesti į susitikimą ir patekę į pasalą žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas.
Tiksli žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p.101-102.
Agentas Vaidila 1 toliau vykdė MVD nurodymus. 1953 m. liepos naktį iš 27 į 28 d. smogikai suėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininką Antaną Šablauską-Arą 2 , rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskynės miške žuvo Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius ir būrio vadas Benadas Kregždė, rugpjūčio 7 d. buvo suimtas partizanas Benadas Mileris-Alius 3 .
„Beliko sunaikinti J. A. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko.
Liko vienintelis kelias – per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas sutiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis.
P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.
Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila (P. Narbutas) buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas (A. Šablauskas) – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.
Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu.
Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...
Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene“.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,
Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 2005, p. 304–305
Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 4 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.
Skaityti daugiau: 1953 m. rugsėjo 19 d. žūtis
1950 m. rugsėjo 17 d. į Ramygalos r. Likėnų (Naujasodės) k. (dabar – Kėdainių r. sav.), pasislėpę šiaudų vežime, sunaikinti partizanų atvyko ir Onos Žižiūnienės sodybą apsupo MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai.
Mėgindami ištrūkti iš apsupties, gyvenamojo namo palėpėje slėpęsi 3 partizanai buvo nušauti. Žuvo Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, jo adjutantas Antanas Valikonis-Slyvka ir partizanas Antanas Kadžys-Šešiapūdis.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Ramygalos miestelio aikštėje.
Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 173–174.
Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas (antras iš kairės) su Vytenio būrio partizanais. Iš kairės pirmas – Vladas Drąsutis-Vytenis, trečias – Jonas Kalvaitis-Pažįstamas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai
dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"
Vilkaviškio MGB operatyvinio skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime pas M. B .yra Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie į nurodytą sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.
Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas Balinis, ten buvęs Antanas Adamavičius ir šeimininkė.
Skaityti daugiau: KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS
1920 - 1948 09 16
Rumšiškių miestelis per karą sudegė. Beliko keliolika namų ir eilė betoninių rūsių pagrindinėje Kauno gatvėje. Mat čia buvo išsirikiavę žydų namai su kromais ir kromeliais. Žmonės glaudėsi kur galėjo, nes dalyje išlikusių žydų namų įsikūrė milicija, saugumas, stribynas. Gal todėl, kad valdžia miestelyje laikė daug ginkluotų žmonių, o vėliau Užtakų kaime įkurdino kareivių garnizoną, miestelio vyrai pasklido po atokesnėse apylinkėse veikiančius būrius.
Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.
Jonas Černiauskas - Vaidotas buvo gimęs 1920 metais Užtakų kaime. Visame kaime garsėjo kaip linksmas vyras ir muzikantas. Gerai grojo gitara, tai su draugais sudarė orkestrėlį. Mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, tačiau jos nebaigė. Jau 1945 metais subūrė besipriešinančiu būrį. Jame buvo Pranas Ulozas - Bevardis iš netolimo Kapitoniškių kaimo (g. 1924 m.), Aleksas Vaitkevičius - Vėtra, tarnavęs Pievelių k. (dabar Liaudies buities muziejaus teritorija), Juozas Čepkauskas - Katinas iš Pravieniškių. Iš Dovainonių k. partizanavo arba buvo ryšininkais Valiūnas, Arlavičius (nuskendo Nemune), Juozas Jarmalas. Būrys buvo nedidelis, gal 7-10 partizanų ir laikėsi daugiausia Neveronių, Palemono, Pravieniškių apylinkėse. Po Klemenso Gursko - Riešuto mirties -1947 m. spalio mėnesį Jonas Černiauskas MGB dokumentuose vadintas apygardos 6-ojo bataliono vadu. Sakoma, kad savo vadu jį išsirinkę patys išblaškyto bataliono partizanai.
Skaityti daugiau: Jonas Černiauskas - Vaidotas
ADOMAS VYTAUTAS ZAKARAS- POVAS
1923 01 11–1956 09 14
1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius, LGGRTC, 2014, p. 219.
Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio Antano Palinausko-Klevo grupės partizanas.
„Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Puščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius.
Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.
[...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai – Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.
Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, – prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p. 145–146.
Skaityti daugiau: Vytautas Zakaras - Povas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)
Bronius PUODŽIŪNAS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris
Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.
Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.
1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.
Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.
Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.
Skaityti daugiau: Bronius Puodžiūnas-Garsas
Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE
Povilas Gaidelis.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis
1927 01 06–1949 09 23
