Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiutė, šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Dar tragiškesnis Dzūkijos partizanų ryšininkės Monikos Plytnikaitės-Turskienės likimas. 1951 01 23 suimant bandė nusišauti, bet nesėkmingai kulka sužeidė galvą, bet žaizda nebuvo mirtina. Paguldyta į Alytaus ligoninę atgavusi sąmonę drąsioji partizanė įvykdė priesaiką iki galo. Kai sargyba nusisuko, ji suvalgė termometrą ir mirė.
https://partizanai.org/failai/html/lietuvos_partizanai.htm
Skaityti daugiau: Sausio 23 d. žuvę partizanai

Jonas Savičius, Antano g.1926m. spalio 27d. Marijampolės vlsč., Naujamiesčio k.
1946m. suėmus brolį Kazimierą, Jonas išvažiavo į Kauną ir ten pasisekė įstoti mokytis amatų mokykloje, bet ir ten pradėjo jį sekti, todėl teko grįžti į Marijampolę ir 1947m. pabaigoj, gal spalio mėnesį įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54 kuopos l būrį.
Gerai atsimenu, kai vieną 1947m. rudenio vėlų vakarą, pas mus užėjo 4 partizanai Vienas nepažystamas. Gintaras pristatė: Jonas Žukauskas – Uranas. Atėjom pasitikti ir vedamės į būrį. Naujokas buvo liūdnas, mažai kalbėjo, sakė, kad jo brolis suimtas, o artimieji ištremti 1946 vasario 18 d. Motina tuoj tremtyje mirė. Pavakarieniavę vyrai išėjo. Uranas labai slėpė savo pavardę. Jis buvo ne Žukauskas, o Jonas Savičius.
Žuvo 1948 01 23 vakarą Geležinių k. ties Žolynais. Kazimieras grįžęs iš lagerių brolio nerado. Išeidamas Uranas kovoti už Tėvynės laisvę parašė artimiesiems į Sibirą laišką, kuriame rašo, kad kitos išeities nėra ir jis perima (išeina partizanaut) brolio Kazimiero tarnybą. Slapyvardį pasirinko, taip pat, brolio Uranas.
Skaityti daugiau: Jonas Savičius – Uranas
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanai 1947 m. vasarą. Sėdi iš kairės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Mykolas Kairys-Naujakurys, Juozas Vasylius-Dainius. Stovi iš kairės: neatpažintas, Albertas Apšėga-Raišys, Teofilis Gudas-Eskimas, Petras Apšėga-Vilkas (VŽM)
GREIČIŪNAS Vytautas-Daktaras, gim. 1915 m. Grauželiškių k., Kupiškio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21d. Vidugirių miške netoli Sineliškių k, Kupiškio vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Užrašas kitoje pusėje: „Kelionė per klampiojo Šepeto. 1947 m."
Iš dešinės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Albinas Milčiukas-Tigras, Antanas Musteikis-Kiškis, neatpažintas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas. (Genocido aukų muziejus)
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Musteikis Antanas-Kiškis gimė 1913 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus Lukošiškio kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Algimanto apygardos V. Greičiūno-Daktaro vadovaujamam būriui. Žuvo 1949 m. sausio 21d. kartu su būrio vadu V. Greičiūnu-Daktaru Kupiškio valsčiaus Vidugirių miške. Kūnai buvo išniekinti Kupiškio aikštėje
Vaičekauskas Juozas-Kovarnis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Sausio 21-22 d. žuvę partizanai

Gimimo vietovė: Kadrėnų kaimas (Ukmergės r.)
Tėvai: Vaclovas Svarinskas 1893 – 1973-12-25 ir Apolonija Petronytė Svarinskienė 1900 -1977-01-22.
Religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Alf. Svarinskas buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas 1927m. ir sesuo Janina Svarinskaitė Pupkienė 1934m.
1932-1936 mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Antano Smetonos gimnazijoje Ukmergėje įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tęsė ją seminarijoje. 1942 – 1946 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje, kaip planingą laisvės kovą. Būdamas seminarijoje palaikė ryšį su partizanų vadais Šarūnu ir Siklu.
1946 m. pavasarį Alf. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl išėjo pas partizanus ir pasirinko Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanams spauda ir medikamentais. 1946 gruodžio 21 dieną jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus. Pirmą kartą - karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“ - KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus beteisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Dirbo įvairius sunkius fizinius darbus. Lengvesni: naktinis sargas ir keletą metų med. Felčeris, bet atviros džiovos korpusuose.
Skaityti daugiau: Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)

Pirmą kartą su kun. Alfonsu Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo Igliaukos parapijos bažnyčioje. Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną. Kadangi mano vyras su A. Svarinsku buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko. Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje. Kunigas kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais, senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo kalinys Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto įkalbėjo jį eiti į sandėlį, o ten griežtu tonu įsakė, atsikalbinėjančiai sandėlininkei, kad pakeistų veltinius. Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė, Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.
Abezės koncentracijos stovyklos veikė nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai . Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose. Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug inteligentų iš Lietuvos. Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.
Skaityti daugiau: Pažintis, kuri neužmirštama
Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio aps. Ramygalos vls. Naujadvario k. 1928 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs 1930 m., įgijo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 7-ą kuopą. 1934 m. J. Semaškai suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o po metų, 1935 m., jis paskirtas kuopos vadu. 1937 m. jam suteiktas kapitono laipsnis ir paskirtas 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 3-iojo bataliono vadu. 1936 m. J. Semaška vedė Eleną Dambrauskaitę. Po dvejų metų jie susilaukė sūnaus Alvydo Domininko.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą pradėta likviduoti Lietuvos kariuomenė. Rugpjūčio 30 d. ji reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kurį sudarė 179-oji ir 184-oji divizijos. J. Semaška paskiriamas 179-osios divizijos 234-osios šaulių pulko kuopos vadu. Šį procesą ir tuo metu tarp Lietuvos karininkų tvyrojusią nuotaiką J. Semaška aprašė dienoraštyje: „Nuo pirmųjų dienų bolševikai fiziškai ir moraliai griovė Lietuvos kariuomenę. Generalinio štabo, divizijų ir pulkų vadai nušalinti nuo pareigų, kariuomenė performuota. Atsirado iki šiol negirdėti neregėti kariuomenėje „politrukai“, kurie pradėjo totalinį karininkijos sekimą, verbavo silpnesnės valios karius, versdami juos šnipinėti savo bendražygius, viršininkus, tarnybos bičiulius. Ne vienas atvejis, kai karininkas, numatęs beviltišką Lietuvos padėtį, neišlaikęs bolševikų spaudimo ir pažeminimo, nusišovė. Kai kuriuos aukštesnius karininkus „išsiuntė“ į neaiškios paskirties kursus.“
NKVD mėgino verbuoti J. Semašką, tačiau jis atsisakė: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis – karininko kasdieninė palydovė ir kategoriškai atsisakiau.“ Nujausdamas gresiantį susidorojimą 1941 m. gegužės 15 d. išėjo atostogų ir į dalinį nebegrįžo – pradėjo slapstytis.
1941 m. birželio mėn. Lietuvą okupavę naciai pradėjo formuoti Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Dalis 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei buvusių Lietuvos karininkų ir kareivių stojo į šiuos dalinius, manydami, jog naciai leidžia atkurti Lietuvos kariuomenę. 1941 m. rugpjūčio mėn. J. Semaška įstojo į Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Jis buvo paskirtas 4-ojo apsaugos bataliono (nuo 1942 m. vasario – 7-asis batalionas) kuopos vadu. Tačiau naciai suformavo batalionus ne dėl to, kad atkurtų Lietuvos kariuomenę, o tam, kad įgyvendintų savo tikslus. Apsaugos batalionas, kuriame tarnavo J. Semaška, buvo išsiųstas į Rytų frontą.
1945 m. gegužės 9 d. kapituliavus nacistinei Vokietijai J. Semaška slapstydamasis sugrįžo į Lietuvą. Čia užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais ir įsitraukė į partizaninę veiklą, pasirinko slapyvardį Liepa. 1945 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu. 1945 m. spalio pradžioje netoli Varnių vykusiame LLA Žemaičių legiono vadų susirinkime buvo išrinktas šio legiono vadu.
Skaityti daugiau: Jonas Semaška - Liepa, Rikis

Kęstučio apygardos vadas
A. Mieliulis-Algimantas, Neptūnas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Aleksandras Mieliulis 1 gimė 1923 m. sausio 20 d. Tauragės aps. Tauragės m. Jono Mieliulio ir Agutės Vencelytės-Mieliulienės šeimoje 2 . 1933 m. rugpjūčio 31 d. įstojo į Tauragės valstybinės gimnazijos 1-ąją klasę. 1939 / 40 mokslo metų pabaigoje buvo perkeltas iš septintos klasės į aštuntąją, tačiau 1941 m. sausio 27 d. iš jos išstojo. 1943 m. gegužės 19 d. Tauragės gimnazijos mokytojų tarybą pripažino A. Mieliulį baigus septynių klasių kursą ir išdavė jam pažymėjimą 3 .
1943 m. balandžio 26 d. A. Mieliulis buvo paskirtas Tauragės aps. Žygaičių vls. Margiškių pradžios mokyklos mokytoju. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jo paties prašymu paskirtas Tauragės aps. Laukuvos vls. Pikaičių mokyklos vedėju 4 , bet lapkričio 19 d. Lietuvos švietimo reikalų įgaliotinio įsakymu grąžintas į Margiškių mokyklą paskiriant jos vedėju.
1945 m. pradžioje, prasidėjus sovietų reokupacijai, Žygaičių apylinkėse A. Mieliulis subūrė pirmuosius partizanus. 1946 m. birželio mėnesį jis buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.
Skaityti daugiau: Aleksandras Mieliulis-Algimantas, Neptūnas (1923 01 20–1949 06 08)
1949 m. sausio 20 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Liepynų ir Vyšnialaukio k. MGB Marijampolės aps. skyrius vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu aptikti ir sunaikinti du Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo bunkeriai. Per ginkluotą susidūrimą Liepynų k. žuvo rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Gegužis, Sakalas, rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Vytas (Vytautas) Kronkaitis (Krunkaitis)-Herbas, rinktinės štabo ir Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Algimantas, Skydas.
Bunkeryje Vyšnialaukio k. žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Terza-Stumbras.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Marijampolėje, vėliau užkasti žvyrduobėse tarp senųjų Marijampolės m. kapinių ir Šešupės upės (šiuo metu „Ramybės laukas“).
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 141.
KAZIMIERAS GREBLIKAS- GEGUŽIS, SAKALAS
1913 07 26–1949 01 20
Kazimieras Greblikas gimė 1913 m. liepos 26 d. Marijampolės aps. Kvietkiškės vls. Narto k. Baltramiejaus Grebliko ir Onos Vaitkevičiūtės-Greblikienės šeimoje. Baigė Marijampolės mokytojų seminarijos pradžios mokyklą ir 1927 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmą klasę. Baigė tris gimnazijos klases.
Partizanas nuo 1945 m. pavasario. 1946 m. gegužės 5 d. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro įsakymu Nr. 1 paskirtas l. e. 6-osios kuopos, veikusios Marijampolės vls., vado pareigas. 1947 m. lapkričio 17 d. Vytauto rinktinės įsakymą Nr. 66 jau pasirašė kaip šios rinktinės vadas.
1949 m. vasario 24 d. l. e. Tauro apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymu Nr. 5 už apygardos vado įsakymų, instrukcijų bei direktyvų nevykdymą ir pan. nuo 1949 m. sausio 15 d. iš rinktinės vado pareigų buvo atleistas ir paskirtas eiliniu Vytauto rinktinės kovotoju.
1999 m. rugsėjo 8 d. K. Greblikui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Tauro apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas J. Aleščikas-Rymantas ir Vytauto rinktinės vadas K. Greblikas-Sakalas. 1947– 1948 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1949 m. sausio 20 d. žūtis
KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS
1913 07 26–1949 01 20
Kazimieras Greblikas Gegužis, Sakalas, gimė 1913 m. liepos 26 d. Marijampolės aps. Marijampolės vlsč., Narto k. Baltramiejaus Grebliko ir Onos Vaitkevičiūtės-Greblikienės šeimoje. Baigė Marijampolės Mokytojų seminarijos pradžios mokyklą ir 1927 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmą klasę.
Baigė 4 gimnazijos klases. 1938 m.pašauktas atlikti karinę tarnybą. Tarnavo zenitinės artilerijos pulke. Pakeltas į puskarininkius. Prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai buvo persekiojamas.
Partizanas nuo 1945 m. pavasario. Vadovavo Paliose susikūrusiam partizanų būriui. 1946 m. gegužės 5 d. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro įsakymu Nr. 1 paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 6-osios kuopos vadu. 1947 m. lapkričio 17 d. Vytauto rinktinės įsakymą Nr. 66 jau pasirašė kaip šios rinktinės vadas. 1947m. balandžio 10d.paskirtas naujai įkurtos Kęstučio rinktinės vadu. Rugpjūčio 20 d. iš šių pareigų atleistas ir paskirtas Vytauto rinktinės vadu Apdovanotas juostele “Už uolumą” Žuvo išduotas 1949m. sausio 20 d.Liepynų k. Marijampolės vls. Pas Vizbarą rinktinės štabo bunkeryje kartu su dviem štabo pareigūnais.
1999m. K.Greblikui – Sakalui pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas majoro laipsnis (po mirties).
Skaityti daugiau: KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
IVANAUSKAS Vitas, Juozo-Berniukas, Dobilas, gim. 1921 m. Alukėnų k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 18 d. Palaidotas Kirmėlių k. kapinėse.
s
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Antanas NAVAŠINSKAS. G. Šeimyniškių k. Partizanas, žuvo 1946 01 18 Pasusienyje.
Povilas VANAGAS. G. Repšėnų k. Partizanas, žuvo 1946 01 18 prie Jusiškio.
Povilas ŽVIRONAS - Atėjūnas. Partizanas. Žuvo 1946 01 18 Pasusienyje.
Partizanas Juozas Pulokas-Juraitis iš Areliškių vnk. Žuvo 1946 m. sausio 17-18 d. Pasusienyje.
Vienintelė išlikusi busimojo partizano Edmundo Urbono, žuvusio 1946 m. sausio 17-18 d. Pasusienyje, nuotrauka iš vaikystės laikų.
Bronius KUOJA. G. 1908 m. Žibučių k., Kavarsko vls. 1946 m. sausio 18 d. namuose nužudė NKVD kareiviai.
https://www.partizanai.org/kaip-nepamirsti
Skaityti daugiau: Sausio 18-19 d. žuvę partizanai

Žuvę Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariai Aleksas Jurkūnas-Valeras, Elena Gendrolytė-Jurkūnienė-Balanda ir Antanas Bakšys-Klajūnas. Kūnai išniekinti 1953 m.sausio 17 d. Kelmėje. (E. Dirmeikio asmeninė kolekcija)
Bakšys Antanas-Germantas, Klajūnas, Senis gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 1944 m. pavasarį įstojo į Vietinės rinktinės gretas, ją išformavus grįžo į gimtinę. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, dirbo mokytoju Garvinėje, vėliau Minionyse. 1945 m. kovą suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą - Tūlos anglių baseino kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Užmezgė ryšius su pogrindžiu. 1947 m. rudenį tapo Kęstučio apygardos partizanu. Netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949 m. birželio mėn. — Kęstučio apygardos vadu, 1951 m. gegužę -Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu. Visas šias pareigas ėjo pakeitęs žuvusius kovos draugus. A. Bakšys inspektavo partizanų dalinius, palaikė nuolatinį ryšį su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu-Vytautu, buvo paskirtas jo pavaduotoju ir prezidiumo sekretoriumi. Daug rašė, padėjo leisti spaudą („Laisvės varpą", atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų. 1952 m. įkūrė „Vyčių sąjungą" - LLKS tradicijų tęsėją, buvo jos ideologas. Žuvo 1953 m. sausio 17 d. kartu su kitais Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariais - A. Jurkūnu-Valeru ir E. Gendrolyte-Balanda. 1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu A. Bakšys-Klajūnas apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties)
Gendrolytė-Jurkūnienė Elena-Balanda gimė 1926 m. Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus Kasčiukų kaime. Mokytoja. Nuo 1947 m. — Kęstučio apygardos Raudgirio partizanų būrio ryšininkė ir rėmėja. Žuvo 1953 m. sausio 17 d. kartu su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu A. Bakšiu-Klajūnu ir savo vyru A. Jurkūnu-Valeru Kelmės rajono Pažukų kaime. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Kelmėje
Jurkūnas Aleksas-Raganius, Valeras gimė Šiauliuose. Nuo 1944 m. -Raudgirio būrio partizanas. Vėliau vieno iš Kęstučio apygardos būrių vadas. Nuo 1951 m. - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo viršininkas. Žuvo 1953 m. sausio 17 d. kartu su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu A. Bakšiu-Klajūnu ir savo žmona E. Gendrolyte-Balanda Kelmės rajono Pažukų kaime. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Kelmėje
Žukauskas Vytautas-Mėnulis gimė 1927 m. Kėdainių apskrities Silkių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Kovojo Didžiosios Kovos apygardos Žilvičio, Kęstučio, Dobilo būriuose. Žuvo 1955 m. sausio 17 d. Jonavos rajono Kunigiškių kaime
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Sausio 17 d. žuvę partizanai