Kovo 19-20 d. žuvę partizanai

Mišeikis Vladas-Tarzanas gimė 1925 m. Eržvilko valsčiaus Būtai-čių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Žuvo 1951 m. kovo 19 d. kartu su žmona partizane Aldona Gedutyte-Mišeikiene-Gegute ir dar vienu bendražygiu Skaudvilės rajono Mažintų kaime įrengtame bunkeryje
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

1951 m. kovo 19 d. Švenčionėlių r. Kiauneliškio geležinkelio stoties ir Pagaigalės k. apylinkėse, Labanoro girioje (dabar – Švenčionių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 137-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu buvo aptiktos 2 partizanų žeminės. Susišaudymo metu žuvo Rytų Lietuvos partizanų srities ir Vytauto apygardos štabo viršininkas, apygardos laikraščio „Aukštaičių kova“ redaktorius Vytautas Valentinas Pakštas-Vaidotas, srities štabo adjutantas ir apygardos štabo viršininko pavaduotojas Steponas Satkevičius-Gintvytis, štabo Visuomeninio skyriaus viršininkas Antanas Bulka-Dainius ir Organizacinio skyriaus viršininkas Jurgis Trinkūnas-Dagius, Liūto rinktinės Bazalto rajono vadas Stasys Juodis-Čižikas, Dūdelė, rajono štabo viršininkas Balys Graužinis-Uosis, Vilkas, Organizacinio skyriaus viršininkas Steponas Jakučionis-Aušra, Lokio rinktinės Laisvės kuopos būrio vadas Juozas Kušeliauskas-Putinas, partizanė Stasė Daškevičiūtė-Žiedas ir V. Pakšto žmona, partizanų ryšininkė Natalija Deveikytė-Vaidilutė.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje pirmas iš dešinės klūpo – Rytų Lietuvos srities partizanų štabo adjutantas ir Vytauto apygardos štabo viršininko pavaduotojas Steponas Satkevičius-Gintvytis; antroje eilėje iš kairės stovi: pirmas– Silvestras Urbonas-Lapinas, trečias – Mykolas Urbonas-Liepa, ketvirtas – partizanas Garsas (slapyv.). Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Vytautas Valentinas Pakštas - Naras, Vaidotas

1922 02 14–1951 03 19

Vytautas Valentinas Pakštas gimė 1922 m. vasario 14 d. Rokiškio aps. Obelių vls. Vabolių k. Mikolo Pakšto ir Genovaitės Žąsinaitės-Pakštienės šeimoje. 1941 m. baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją ir pradėjo dirbti spaustuvėje.

Nuo 1942 m. rudens Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys Utenos apylinkėse. Nuo 1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės Marijampolės mokyklos kursantas.

Nuo 1944 m. rudens mokytojavo Utenos „Saulės“ gimnazijoje – mokė lotynų kalbos. Buvo NKVD suimtas. Pasirašęs pasižadėjimą dirbti sovietų represinėms struktūroms buvo paleistas ir 1945 m. vasario mėn. pasitraukė pas partizanus.

1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. vykusiame partizanų vadų pasitarime įkūrus Šarūno rinktinę, V. V. Pakštas buvo paskirtas jos štabo viršininku. Tų pačių metų gruodžio 1 d., žuvus rinktinės vadui Vladui Mikulėnui-Lubinui, perėmė rinktinės vado pareigas. Nuo 1946 m. gruodžio iki 1947 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Vytauto apygardos Liūto rinktinei. Vėliau ėjo Vytauto apygardos Organizacinio skyriaus viršininko pareigas, o 1947 m. balandžio 30 d. apygardos štabo įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas Vytauto apygardos Politinės dalies viršininku.

Skaityti daugiau: Vytautas Valentinas Pakštas - Naras, Vaidotas

BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Knygoje, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentais ir Kronikos bendradarbių atsiminimais, atskleidžiama daug faktų apie sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietų priespaudos metais ir pasipriešinimą kompartijos bei sovietinio saugumo komiteto persekiojimui. Aprašomas katalikiškas opozicinis sąjūdis - įvairių protesto akcijų rengimas ir pogrindinės spaudos leidimas, ypač sunkus ir rizikingas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika organizatorių ir platintojų darbas Lietuvoje ir užsienyje, svariai prisidėjęs prie tautos išsivadavimo iš komunizmo.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ  tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine.  1988 m.

Vidas Spengla

BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS

Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas

Knyga PDF  fotografinė kopija:   Internete: 

KATALIKŲ AKADEMIJA Vilnius 2001

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos

Šviesaus atminimo kunigo Arvydo Žygio įžvalgos apie LKB Kronikos reikšmę buvo rašytos prieš daugiau nei 20 metų, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir ruošiantis LKB Kronikos dvidešimtmečiui. Tačiau vargu ar kuris nors vėliau rašytas tekstas taip giliai aktualizuoja sovietmečio psipriešinimo pamokas. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.

Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros“ laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos“ veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką“, kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?

Skaityti daugiau: Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos

S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus

2012 m. kovo 16 d.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gyvavimas per 17 metų ir subliūškusios sovietų pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo Dievas, maloningai globojęs Kronikos darbininkus, sako Kronikos redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Seime penktadienį minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (1972-1988) leidybos pradžios 40-metį Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius pabrėžė, kad Kronikos bendradarbiai ir talkininkai, kovodami už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje, bet svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje. 

"Aplink Kroniką buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia. Štai ir atsakymas, ko reikia siekiant prikelti Lietuvą - reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai", - kalbėjo arkivyskupas S. Tamkevičius.

Skaityti daugiau: S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus

S. TAMKEVIČIUS: TIKROJI LAISVĖ YRA TARNYSTĖ LIETUVOS ŽMONĖMS

Kovo 11 d.

„Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“

Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKB kronika), praėjo keturiasdešimt metų. Vienas pagrindinių jos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti LKB leidybą. Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi praėjusį sekmadienį LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus SAVUKYNAS.

Jūs buvote vienas iš tų, kurie sugalvojo leisti „Kroniką“. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?

Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.

Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...

Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes nugalėti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.

Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „Prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)

Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs ir gana išplitęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau „Kronikos“, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvo visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.

Skaityti daugiau: „Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

1982 5 rugsėjis-spalis

Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.

Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI

1976 m. 3 kovas

Parašė Dr. J. Labutis  

Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.

Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".

Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".

Skaityti daugiau: JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI

Kazys Bradūnas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“

Žymusis lietuvių poetas Kazys Bradūnas (gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, publicistas. Minint jo gimimo 100-metį, Lietuvos Seimas šiuos metus pavadino Kazio Bradūno metais. Poetas, gyvendamas išeivijoje Amerikoje, daug savo eilėraščių skyrė okupuotos tėvynės tematikai, ilgesingai atsiliepdamas į jos vargus ir kančias. Tarp kitų temų ciklą savo eilių paskyrė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ ir joje minimiems įvykiams pažymėti. Šiemet kovo 19 dieną sukanka 45 metai, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, davusi pradžią net keletui pogrindžio leidinių. Šiai sukakčiai paminėti ir skiriame K. Bradūno eilėraščių ciklą, skirtą šiam leidiniui, kaip pasipriešinimo ateistinės valdžios vykdytam tikinčiųjų persekiojimui.

Prierašai iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą... Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB kronika, Nr. 55).

Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.

Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmenį nešu)
Ir kas raidė tai kraujas grynas –
Pasišlakstyk lašu.

Kun. R. Černiauskui leidžiama atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama (LKB kronika, Nr. 55).

Skaitytojui atimtas žodis,
Užkaltas švino burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas
Gyvas balandis, užkastas po žeme.

Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle –
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos

Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.

Skaityti daugiau: Kazys Bradūnas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“

Katalikų Bažnyčios Kronika Lietuvoje – stebuklas, kuris tęsėsi 17 metų

2021 metų kovo 19 dieną sukanka 49 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.

Leidinio redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tamkevičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų.

LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų.

Įdomu tai, kad informacija, skelbiama Kronikoje, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus. Su Kronikoje skelbta informacija tuometinės Lietuvos gyventojai susipažindavo klausydami „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.

Kovo 19 diena – šv. Juozapas – buvo pasirinkta, pagerbiant kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.

Prieš pradedant leisti Kroniką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip at pateiktų tikinčiuosius ugdančius tekstus. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius. Jis palaimino leidinio leidybą, pasiūlydamas susitelkti išskirtinai į sovietinės valdžios nusikalstamos veiklos viešinimą. Kaip vėliau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai teisingas.

Po to, kai kunigas Sigitas Tamkevičius 1983 metais buvo suimtas, Kronikos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.

1988–1989 m. laisvėjant spaudai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.

Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavyko sukompromituoti leidėjų, atrasti bent vienos melagingos informacijos.

LKB Kronika nebūtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia, būtina paminėti sesę Gerardą Eleną Šuliauskaitę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus dešiniąja ranka. Taip pat prie leidybos labai prisidėjo ir sesė Bernadeta Mališkaitė, sesė Gražina Navickaitė, sesė Nijolė Sadūnaitė ir kt. Kiekvienas, kuris prisidėjo prie Kronikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Buvo specialios vietos, kur buvo surenkama iš įvairių šaltinių plaukianti informacija. Ji buvo tikrinama – niekada nebuvo skelbiama ta informacija, kuri skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kartą patvirtinta. Ranka gauti lapeliai buvo tuoj pat perrašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo tam, jog, kratos atveju, nekiltų problemų informacijos teikėjams.

Kaip teigia sesė Gerarda (Elena), „kronika, pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo, Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus, tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors ateityje sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, kad mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, kad tai neišvengiama kiekvieno lemtis ir svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“

Taip pat ir sesė Nijolė Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, kad kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.

Šių drąsių sesių žodžiai gali būti vertinami ir kaip Kronikos iššūkis mums šiandien, kai rypaujame, kad sunkiomis sąlygomis tenka būti krikščionimis. Laisvė ir meilė visada įsišaknijusios aukoje ir savęs dovanojime. Tai, jog net 17 metų LKB Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla visiems sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, pasikeitė iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.

Nuotr. – lkbkronika.lt

Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/19/kataliku-baznycios-kronika-lietuvoje-stebuklas-kuris-tesesi-17-metu/

Buktos kautynės

Reikia tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Marijampolės enkavedistų viršininko pavaduotojas Aronas Greisas, nežinia dėl kokių aplinkybių neatvykęs 1947 vasario 18d. per Užgavėnes į lemtingąsias „sužadėtuves“ (Blynų balių) kur pateko į partizanų pinkles  jo bendražygiai . Dabar atsiteisti už tokį įžūlų išpuolį surengusiais partizanais buvo jo garbės reikalas.

Tuoj po  koloborantų sunaikinimo, A. Greiso vadovaujama operatyvinė grupė drauge su Marijampolėje dislokuoto 94-ojo pasienio pulko daliniais nedelsiant apsupo geležinkelio stoties rajoną ir namą Trobiškių gatvėje. Visuose iš miesto vedančiuose keliuose milicijos ir enkavedistų patruliai kruopščiai tikrino automobilius ir vežimus, o stribai su reguliariosios kariuomenės kareiviais krėtė visas apylinkių sodybas, ieškodami aukšto vyro ir dviejų tamsiaplaukių merginų. Tačiau šie dingo kaip į vandenį.

Tai tik viena drąsi Vytauto rinktinės kovotojų surengta akcija. Tų pačių 1947 metų kovą Vampyro ir Mažyčio vadovaujami vyrai, netoli Buktos per dešimt minučių sunaikino beveik visus Liudvinavo saugumiečius ir stribus, išvilioję juos iš miestelio.

Skaityti daugiau: Buktos kautynės

JUOZAPAS ŠIBAILA-Diedukas, Merainis (1905.03.18–1953.02.11)

LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo narys ir Visuomeninės dalies viršininkas, periodinio vyriausiosios vadovybės leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius J. Šibaila-Merainis.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS IDEOLOGAS

STRAIPSNlAI

Doc.Kazys Strazdas

PARTIZANŲ PULKININKO JUOZO ŠIBAILOS BIOGRAFIJA

Juozas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Vadėnų k. (dab.Varėnos r., Alytaus aps.), o krikštytas Nedingės bažnyčioje 1905 m. kovo 20 d. Jo tėvas buvo Tomas Šibaila, motina Ona Bingelytė, krikšto tėvas Vincentas Zajančkauskas, o krikšto motina Morta Vaškelienė¹. Šibailos pilnas vardas Juozapas buvo vartojamas tik oficialiuose dokumentuose ir tai ne visuose. Kaip antai jo vyriausiojo sūnaus Vytauto, gimusio 1930 m. rugpjūčio 24 d. Ukmergės aps., Panoterių k., gimimo aktų registracijos knygose 1930 m. rugsėjo 17 d. a/į Nr.49 ir sovietų laikais jam išduotame pase rašomas jo tėvo vardas Juozas, o jauniausiojo sūnaus Jono Kęstučio, gimusio 1935 m. sausio 27 d. Ukmergės aps., Kurklių vls., Vaičiuliškio k., gimimo aktų registracijos knygoje 1935 m. kovo 19 d. a/į Nr.30 rašoma, kad jo tėvas Juozapas Šibaila. Kaip įprasta Lietuvoje, Šibailos šeimos nariai, giminės bei pažįstami, o ir kovų bendražygiai vadino jį sutrumpintai - Juozu.

Juozo tėvas Tomas Šibaila ir motina Ona Bingelytė tuokėsi apie 1883 m., nes 1885 m. gegužės 5 d. jau gimė vyriausias jų sūnus Edvardas. Tuo metu jie tarnavo Varėnos r., Marcinkonių apyl., Dubininkų k. Abu buvo beraščiai, bet darbštūs, sumanūs ir mokėjo skaičiuoti pinigus. Tarnaudami bernu ir merga, jie nematė šviesesnės ateities, todėl pasitarę nusprendė savarankiškai verstis prekyba. Ona buvo savamokslė gimdyvių vaikų priėmėja, todėl visoje apylinkėje ją kviesdavo priiminėti gimstančius vaikus, be to, ji kepė ir pardavinėjo bandeles. Tėvas Tomas rinko ir supirkinėjo uogas, grybus, riešutus, zuikius ir pardavinėjo Lenkijoje arba Vokietijoje, o iš ten atsiveždavo paklausą turinčių įvairių prekių. Verslas abiems gerai sekėsi. Prekiaudami susitaupė pinigų, atvyko į to paties rajono Nedingės apyl. Vadėnų k. ir iš dvaro nusipirko 60 ha žemės. Ūkininkavimo pradžiai (trobesių statybai, žemės ūkio padargų įsigijimui) 20 ha žemės pardavė, o 40 ha pasiliko sau ir pasiturinčiai gyveno.

Šibailų šeimoje gimė šeši vaikai, penki užaugo, o Jonas greitai mirė. Vyriausias iš jų buvo Edvardas, jauniausias - Tomas. Kuomet jų tėvai persikėlė gyventi iš Dubininkų k. į Vadėnų k. ir nusipirko žemės, apytiksliai galima spręsti iš jų vaikų gimimo vietų. Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo šaltiniais, Edvardas 1885 m. gegužės 5 d.², Jonas 1889 m. liepos 11 d., Johana 1891 m. birželio 2 d. ir Karolis gimė Dubininkų k. ir krikštyti Marcinkonių bažnyčioje, o 1905 m. kovo 18 d. gimęs Juozas ir jaunesnis brolis Tomas gimė Vadėnų k. ir krikštyti Nedingės bažnyčioje. Iš to galima daryti išvadą, kad J.Šibailos tėvai Vadėnų k. pirko žemės sklypą tarp 1891 ir 1905 m.

Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS KOVOS IDEOLOGAS

Kovo 17-18 d. žuvę partizanai

„B" rinktinės 4 kuopos partizanai.

Kaireje - žvalgybos skyriaus viršininkas A. Kraujelis-Siaubūnas, žuves 1965 03 17

https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm

1948 m. kovo 17 d. Prienų aps. Prienų vls. (dabar – Prienų r. sav.) Čiudiškių k., prie gyventojo P. Mačiūtos namo, MGB Prienų vls. poskyrio karinė operatyvinė grupė susidūre su šešiais Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 52-osios (buvusios 3-iosios) kuopos partizanais. Per susišaudymą žuvo Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas ir Geležinio Vilko rinktinės vadas Kazys Algirdas Varkala-Daumantas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Zigmas Juška-Pjūklas, Zigmantas, 52-osios kuopos 1-ojo būrio vadas Vytautas Jundilas-Jaunutis, partizanai Kazys Antanas Gudauskas-Vaidila, Antanas Pranka-Vytautas ir Vytautas Antanas Žemaitis-Saulius.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Prienų turgaus aikšteje, veliau užkasti Prienų m. Prienų šilo pakraštyje (vieta Prienų m. prie Kauno–Alytaus / Prienų–Marijampoles kelių sankryžos).

Pietų Lietuvos partizanu sritis. Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 134

Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys prieš žygi į Vakarus atsisveikina su Tauro apygardos partizanais.

Šakių aps. Barzdų vls. Skirkiškės k. 1947 m. gruodžio 14 d. Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: BDPS Prezidiumo įgaliotiniai Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Audronis. Antroje eilėje iš kaires: 

Žalgirio rinktinės štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Aleksandras Grybinas-Faustas, šios rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Žalgirio rinktinės partizanas Algirdas Akambakas (Akombakas)-Špicas, neatpažintas, Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis, Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas, neatpažintas, Geležinio Vilko rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio partizanas Vytautas Jundila-Jaunutis ir Žalgirio rinktinės partizanas Leonardas Vizgirda-Keleivis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Kovo 17-18 d. žuvę partizanai

Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

Aš, Aldona Sabaitytė- Vilutienė, gimiau 1931 03 17  Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. {dabar Lazdijų raj.}, darbininkų šeimoje. 1933m. mirė tėvelis. Iki 16 metų augau gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje tame pačiame Vytautiškių kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokiausi Krosnos progimnazijoje. Ją baigusi, 1947 metų rugsėjo mėnesį  pradėjau mokytis  Marijampolės mokytojų seminarijoje.

Dar gyvendama pas senelę, Vytautiškių kaime, 1945metų pradžioje įsijungiau į rezistencinę veiklą, tapau partizanų  ryšininke ir rėmėja. Palaikiau ryšį  tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės partizanų. Nuo 1946m. vasaros  tapau Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Liepos būrio ir Vytauto rinktinės partizanų būrių ryšininkė, slapyvardžiu Neužmirštuolė. 1947m. gruodžio 23d.  2- o būrio vadui Liepai – Juozui Karašauskui patekus į nelaisvę, konspiraciniais sumetimais, Vytauto rinktinės 44 – os kuopos vadas Feliksas Čereška – Karvelis, man slapyvardį pakeitė į Viltis ir įpareigojo palaikyti  ryšį  tarp Tauro apygardos Vytauto ir  Dainavos apygardos  Šarūno rinktinių.

1949 07 22 buvau Marijampolės KGB suimta, tardoma ir už akių Maskvos Yoatingojo Susirinkimo {OSO} nuteista už “tėvynės išdavimą”. Kalėjau  Komių ASSR  Intos ir  Lemiu  Ypatingo režimo lageriuose. Po Stalino mirties buvau iš kalinimo vietos paleista. Grįžusi į Lietuvą, bandžiau tęsti mokslą.

Skaityti daugiau: Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

Antanas Kraujelis-Siaubūnas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono H. Ruškulio-Liūto būrio partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1953 07 31 (J. Šyvokienės asmeninė kolekcija)

KRAUJELIS Antanas-Siaubūnas, gim. 1928 m. Kaniūkų k., Alantos vls. Mokėsi Alantos progimnazijoje. Partizanų ryšininkas nuo 1944 m. Į partizanų gretas įstojo 1948 m. rudenį. Priklausė Vytauto apygardos Mykolo Urbono-Liepos būriui. 1950 m. priklausė Žė-ručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būriui, buvo rajono štabo narys. Žuvo 1965 m. kovo 17 d. Utenos raj., Papiškių k. — nenorėdamas pasiduoti, nusišovė. 1998 m. (po mirties) buvo apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu kaip vienas paskutinių Aukštaitijos partizanų. 
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Antanas Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Kaniūkų k. Stepono Kraujelio ir Anelės Pagalytės-Kraujelienės šeimoje. Kartu augo seserys ir broliai: Ona (g. 1926 m.), Vitalija (g. 1930 m.), Alfonsas ir Konstancija (g. 1932 m.), Bronius (g. 1934 m.), Anelė (g. 1936 m.), Bronė (g. 1938 m.), Janina (g. 1943 m.) ir Stefanija (g. 1945 m.). Antanas mokėsi Kaniūkų pradžios mokykloje, 1945 m. baigė šešias Alantos progimnazijos klases.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Kraujelių sodyboje vietinės valdžios nurodymu buvo klubas-skaitykla, kurios vedėju buvo paskirtas A. Kraujelis. Namuose dažnai vykdavo kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, kuriose lankydavosi ir partizanai. Jie pavesdavo A. Kraujeliui įvairias užduotis, pargabenti ginklų ir šaudmenų.

1947 m. sodyboje buvo įrengti ir partizanų bunkeriai. Visa šeima globojo ir rūpinosi juose gyvenančiais ir dirbančiais Vytauto apygardos partizanais. Antanas, seserys Ona ir Vitalija tapo Vytauto apygardos partizanų ryšininkais. Ona pasirinko Ramunėlės, o Vitalija – Saulutės slapyvardžius. Jiems teko pavogti žuvusių partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus ir slapta palaidoti juos Kaniūkų k. kapinėse.

Skaityti daugiau: Antanas Kraujelis-Siaubūnas

Juozas Bacevičius

BACEVIČIUS JUOZAS (1918 03 17 Karčrūdės k., Kazlų Rūdos sav. – 1995 07 19 Kaune, palaidotas Paluobių kapinėse), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, religinės ir tautinės literatūros leidėjas ir platintojas.

1930-1934 m. Italijoje mokėsi amatų mokykloje. 1936-1937 m. Savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo vertėsi atsitiktiniais darbais. 1975-1978 m. Dirbo Kauno miškų ūkyje. 1954-1988 m. – Paluobių (Šakių r.) parapijos komiteto pirmininkas.

 Su kunigais J. Račiūnu, S.Tamkevičiumi, J. Zdebskiu rengė ir platino antisovietinę savilaidos spaudą. 1980-1990 m. su V. Andziuliu dirbo slaptoje spaustuvėje-leidykloje Saliuose. Daugino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Sudarė ir išleido knygas „Trumpa Lietuvos istorija“ (1989, V. Šauklio slapyvardžiu“, „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“ (1991).

Kovo 15-16 d. žuvę partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai apie 1947-1948 m. Iš kairės: Jonas Pavilonis-Tarzanas, Jonas Kemeklis-Tauras, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (GAM)

KEMEKLIS Jonas, Juozo-Tauras, gim. 1923 m. Leliūnų k., Debeikių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 19 ha žemės, baigė Kauno universiteto Statybos fakulteto 2 kursus. Nuo 1946 m. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Tauro būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. Aknysčių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Debeikių mstl. kapinėse.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, Sakalas iš Mogylų k., Andrioniškio vls., žuvo 1950 m. kovo 16 d.;(VŽM)

Skaityti daugiau: Kovo 15-16 d. žuvę partizanai

Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 03 15–1954 11 26)

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje ir pakrikštytas Jonu tėvo garbei. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą mažasis Jonukas pradėjo Lenkijoje, ten pramoko ir lenkų kalbos. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. Žemaičių šeima grįžo į Šiluvos vls. Kiaulininkų k. Jau po metų dėl sunkios padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku. Jau 1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – Jonas Žemaitis buvo paskirtas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis. Vėliau jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.

Skaityti daugiau: Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 03 15–1954 11 26)