Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Slapyvardis - Piršlys (pavardė nežinoma) 2. Jonas Šiugždinis - Anupras 3. Antanas Gudynas - Speigas 4. Kęstutis Valenta - Kęstutis
Stovi: 1. Motiejus Šiugždinis - Senelis 2. Justinas Šiugždinis - Žvirblis 3. Heinrich Rossmann - Povas 4. Antanas Pužas - Gintaras
Antanas Gudynas - Speigas
g. 1921 m. Gustaitynės k. Klebiškio valsč. 1945 m., būdamas “liaudies gynėju” Veiveriuose, dirbo partizanams. Laisvės kovotojas nuo 1946 m. Geležinio Vilko rinktinės Vyčio tėvūnijos vado pavaduotojas. 1953 07 03 Bačkininkų miške nušautas buvusio kovos draugo, tapusio MGB agentu, slapyvardžiu Vacys.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/peciokaite-adomeniene-paskutinieji.htm
Skaityti daugiau: Gudynas Antanas-Speigas
Suvalkijoje Kampinių kaime Veiverių valsčiuje jaukioje 10 ha Kazimiero ir Elenos Stačiokų šeimoje užaugo 7 vaikai: trys sūnūs ir keturios dukterys.
„ Aš jauniausia. Man aštuoneri : sako Ramutė Stačiokaitė prisiminusi tuos siaubingus okupacijos metus. Aš ateinu ne iš savo vaikystės - jos nebuvo, - o iš žiaurios tikrovės. Aš turiu 3 brolius, 3 seseris ir tėvus. Bet mes jau neturime namų – juos išdraskė okupantai. Mano trys broliai - partizanai, o trys seserys - politinės kalinės. Tėvai slapstosi pavieniui nes visų kartu nieks nepriima, todėl aš viena einu per žmones pažįstamus ir nepažįstamus. To neįmanoma apsakyti,- kai eini ir eini ir nežinai kur prisiglausi... Kaip gali jaustis , kai iš 7- ių vaikų būrio lieki vienas, persekiojamas kaip šunelis...“
Šiandien sukanka 68 metai nuo jauniausio iš 3 brolių partizanų Stačiokų- Klemenso Stačioko tragiškos žūties. Jį 1953m. liepos trečiąją Bačkininkų miške Ašmintos apyl. klastingai nužudė buvęs kovos draugas Žilvinas, tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu Vacys.
Skaityti daugiau: PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI
• ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI•
Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime Bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio, apie 7 km. nuo Tirkšlių. Bočelis Mykolas per „liustraclją" iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę". Šeima sunkiai vertėsi. 1904m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvykoj JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine", su vaikais — Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu - išvyko iš Lietuvos. Tačiau Londone Marijoną sulaikė, kadangi ji sirgo trachoma, o Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, pateko į vargą. Vaikus atidavė į prieglaudą, o ši juos išdalino anglų šeimoms. Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti ir po 9 mėnesių visi parvažiavo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir pradėjo verstis prekyba.
Juozas Vitkus 1924m.
Skaityti daugiau: Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija
Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės:pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti.(Genocido aukų muziejus)
Keblys Bronius-Ūsas gimė 1919 m. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Galelių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Nuo 1947 m. liepos mėn. — Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos vadas. Žuvo 1949 m. liepos 1 d. Utenos apskrities Kileviškių kaime
Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Sėdi šeši: Vincas Kaulinis-Miškinis, Antanas Slučka-Šarūnas, Bronius Kazickas-Saulius, Bronius Keblys-Ūsas, Jonas Bartašius-Saulius, Laimutis, Albertas Nakutis-Viesulas. Stovi šeši: Povilas Baronas-Briedis, Jurgis Urbonas-Lakštutis, (?), Balys Žukauskas-Žaibas, (?), Antanas Starkus-Montė. 1949 m. nuotr.
Nuotraukos iš asmeninio Romo Kauniečio archyvo
Šaltinis: http://kmintys.lt/2017/08/22/aukstaitijos-partizanu-buriu-vienytojas-antanas-slucka-sarunas/
Skaityti daugiau: Liepos 1 d. žuvę Partizanai
1910-1945 07 01
Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.
Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.
Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.
Skaityti daugiau: Antanas Galinis - Juodoji Kaukė
|
Alfonsas PAULAVIČIUS
|
Vincas ŠNIUOLIS
|
Foto: PAULAVIČIUS Alfonsas (Rambyno brolis) -Jovaras, g. Jokūbaičiuose, Šilalės v. Rambyno būrio partizanas nuo 1946. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v.
PAULAVIČIUS Stasys - Direktorius, Rambynas, g. 1918 Jokūbaičiuose, Šilalės v. Pilies būrio vadas. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v. (J. Tautkaus - Tautkevičiaus parodymu, žuvo 1951 birželio mėn. Grimzduose, Šilalės v.).
Foto: ŠNIUOLIS Vincas, Antano, g. 1896 Miežaičiuose, Radviliškio r. Ūkininkas (28 ha). Nešė partizanams maistą. Sušaudytas 1945 06 28 netoli namų.
AUŠKALNIS Juozas - Kudirka, g. Vilkiuose, Veiviržėnų v. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, Veiviržėnų v., netoli Daugėlos sodybos.
GLOBYS Vladas, Nikodemo-Vainauskas, Ramūnas, g. 1927 Gailiškėje, Gaurės v. Eigulys. LLA karys. Nuo 1946 pogrindinės organizacijos Gaurės v. narys, vėliau viršininko pavaduotojas. Nuo 1949 Rolando būrio partizanas. Nuo 1950 Butegeidžio rinktinės štabo narys, rinktinės vado pavaduotojas ūkio reikalams. Suimtas 1951 06 28. Nuteistas mirties bausme.
JOKŪBAITYTĖ Marytė, kilusi iš Lelėnų, Judrėnų v. Siuvėja. Ryšininkė. Žuvo 1950 06 28-29 Beinoriškiuose, Veiviržėnų apyl., netoli Daugėlos sodybos.
RAMOŠKA Antanas, Antano, g. 1914 Peluta-voje, Pernaravos v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1955 02 18. Žuvo apsuptyje 1957 06 28 Grimuose pas Jasiukaitį. Kūnas gulėjo Ariogalos milicijos garaže. Kur užkastas - nežinoma.
ŠERNIUS Petras - Šapalas, g. Šiliniškiuose, Švėkšnos v. Vilko būrio partizanas. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, netoli Daugėlos sodybos.
https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Skaityti daugiau: Birželio 28-30 d. žuvę partizanai
1949 m. birželio 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Pakapurnio k. apylinkes (dabar – Raseinių r. sav.) šukavo MGB Raseinių vls. poskyrio 30 stribų ir MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko 120 kareivių grupė.
Netoli gyventojo Paulausko sodybos buvo aptikti 6 partizanai. Per kautynes žuvo Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadas Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas, rinktinės štabo narys Alfonsas Augustinas Pakarklis-Kilpa, Puta, rinktinės partizanai Juozas Dirmeikis-Jaunutis, Diemedis (kitais duomenimis, žuvo liepos 27 d.) ir Romas Vaitkevičius-i
Žuvusiųjų palaikai užkasti Raseinių aps. Raseinių vls. Dumšiškių kaime (vadinamajame Vedecko ąžuolyne). 1990 m. rugsėjo mėnesį rasti ir kartu su kitų žuvusiųjų palaikais perkelti į Raseinių kapines.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 65.
Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybė su rinktinės štabo apsaugos būrio partizanais. 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, trečias – Antanas Bakšys-Klajūnas; antroje eilėje iš kairės: antras – Alfonsas Augustinas Pakarklis-Puta, šeštas – Edmundas Kurtinaitis-Vainius. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Birželio 25-27 d. žuvę Partizanai
Aro būrio vadas Alfonsas Bagdonas-Aras (VŽM)
Alfonsas Bagdonas gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės k. (dabar vadinamas Paužuolių k.) Juozapo Bagdono ir Domicėlės Babelytės vidutinių ūkininkų šeimoje. Krikštytas Telšių vyskupijos Balninkų bažnyčioje rugpjūčio 26 d. Krikšto tėvai: Antanas Burneikis ir Elena Baranauskaitė1. Bagdonų ūkis buvo nedidelis, bet pažangus: turėjo dviejų galų gyvenamąjį namą, molio plūktą sienų tvartą, klojimą, pirtį ir didelį sodą. Šeimoje augo penki broliai: Jonas, g. 1903 m., Vincentas, g. 1908 10 17, Alfonsas, g. 1912 08 17, Rapolas, g. 1913 m., Povilas, g. 1912 12 12, ir sesuo Ona, g. 1921 m. Visi gimė Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės (dabar Paužuolių) kaime ir krikštyti Balninkų bažnyčioje. Visi šeši vaikai augo darnioje šeimoje, o paaugę lankė Karališkių pradinę mokyklą ir padėdavo tėvams ūkio darbuose.
Alfonso brolį Vincą vadindavo vienalangiu, nes skaldant akmenis jam išmušė vieną akį. Alfonsas, Rapolas ir Povilas buvo muzikalūs ir gražiai trise grodavo, todėl juos kviesdavo į vestuves, šokius ir kitus pobūvius.
Bagdonų šeimos likimas buvo tragiškas: sūnus Jonas ir duktė Onutė 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko sr., Igarkos r. Praleidę tremtyje 11 metų, 1959 gruodžio 3 d. buvo paleisti. Alfonsas, Rapolas ir Povilas žuvo gindami tėvynę. Dabar nebėra nei Bagdonų sodybos, nei pačių Bagdonų.
Alfonsas Bagdonas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą ir gavo puskarininkio karinį laipsnį2. Baigęs karinę tarnybą, dirbo tėvų žemės ūkyje. Buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos narys - jaunalietuvis.
1940 m. rusų okupaciją sutiko nepalankiai. Pirmosiomis Sovietų ir Vokietijos karo dienomis buvo aktyvus sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Paužuolių seniūnu. Išgirdęs gen.P.Plechavičiaus kvietimą, stojo savanoriu į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę ir tarnavo puskarininkiu3. Jis tikėjo, kad apgins Lietuvos rytų gyventojus nuo raudonųjų partizanų bei lenkų teroro, o baigiantis karui, kai rudasis ir raudonasis okupantai bus nusilpę, ginklu atgaus nepriklausomybę.
Skaityti daugiau: Alfonsas Bagdonas-Arelis
Alfonsas Vabalas - Gediminas gimė 1909 01 15 Kybartuose. 1928 m. baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1928 10 26 dirbo Valstybės radiofone radijo diktoriumi. 1934 04 15 baigė VDU Teisių fakultetą ir išvyko doktorantūron į Sorbonos universitetą Paryžiuje.1939 12 11 įgijo teisės mokslo daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Nuo 1939m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos URM Telegramų agentūros Elta įgaliotu atstovu Paryžiuje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą atšauktas, dirbo LSSR teisingumo komisariato kodifikacijos konsultantu. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune Suaugusiųjų instituto inspektoriumi ir lektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo Tautos tarybos Užsienio skyrių. Antrosios sovietinės okupacijos metu prasidėjus persekiojimui, siekiant užverbuoti saugumo agentu 1946 birželį išėjo pas partizanus. 1946 09 01 paskirtas Tauro apygardos štabo Politinės dalies viršininku. Nuo rugpjūčio 15 d. ėjo apygardos laikraščio „ Laisvės žvalgas“ redaktoriaus ir Karo lauko teismo pirmininko pareigas. Paaiškėjus Markulio išdavystei dalyvavo naujame BDPS kūrime, išrinktas jo prezidiumo nariu, Politinio skyriaus viršininku. Vertė į prancūzų kalbą dokumentus, ruošiamus išgabenti į Vakarus. A. Vabalas- Gediminas pasižymėjo puikia politine orientacija, nepaprastai gabus, eruditas, taikaus būdo, nuoširdus ir jautrus, keliantis pasitikėjimą žmogus.
Žuvo išduotas 1948 birželio 26d. Armališkių k. Kauno aps. Panemunės vls. Varanavičių sodyboje. Bandydamas prasiveržti iš apsupties buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas patekti čekistams gyvas – nusišovė. Užkasimo vieta nežinoma.
Skaityti daugiau: Alfonsas Vabalas - Gediminas
1941 m. naktį iš birželio 22 d. į birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo autobusais išvežta 90 kalinių (liudytojai mini 118). Dauguma jų nuvežti į Minsko kalėjimą, nedidelė grupė – Polocko Bigosovo stoties link. Minske buvo atskirta ir sušaudyta 15–17 nuteistųjų mirti, tarp jų pulkininkas Steponas Rusteika, Vanda Pranckonienė, Albertas Švarplaitis, B. Kaniauskas ir kiti. Birželio 25 d. likusieji kartu su 2000 kitų kalinių pėsčiomis išvaryti iš Minsko kalėjimo [1] keliu Lugos slabada – Smilavičiai – Červenė – Magiliavas. Tarp suimtųjų buvo ir lenkų Ginkluotos kovos sąjungos (lenk. Związek Walki Zbrojnej) narių, suimtų Vilniuje ir Kaune. Trečdalis suimtųjų – moterys, tarp jų ir su mažais vaikais. Pakeliui enkavedistai šaudė nebegalinčius paeiti bei bandžiusius pabėgti suimtuosius. Dalis suimtųjų nušauti į pakaušį Chvoinikų miške.
Skaityti daugiau: Červenės žudynės
Muškietininkų būrys - vienas pirmųjų partizanų būrių ne tik Paliose, bet ir Suvalkijoje. Stovi iš kairės: Jonas Arlauskas-Oficieras, Alfonsas Dulbys-Ramis, Princas, neatpažintas, Alfonsas Arlauskas-Teras, Sigitas Melnykas-Portas, Vladas Gavėnas-Tarzanas, Adolfas Dulbys-Bitė, Ramis, Justinas Medelis-Atas, Jonas Miliauskas-Tranvilis, Jonas Žiūrys-Žilvitis, Albinas Bajoraitis-Šturmas. Priekyje kairėje - Juozas Boruta-Šaulys, dešinėje- Vincas Arlauskas-Virpša. 1945 m. balandžio 17 d.
1944 m. žiemą Paliose veikė atskiri Daukšių, Kiaulyčios , Dzūkų, Žaliosios ir Muškietininkų partizanų būriai.
1944 m. artėjant frontui, dar prieš rusų sugrįžimą, Vladas Gavėnas su 19 vyrų vyksta į Palias ir čia ruošiasi deramai sutikti raudonąjį okupantą. Vyrai pasivadina Muškietininkų vardu.
Vadas - Vladas Gavėnas – Tarzanas.
Skaityti daugiau: Muškietininkų būrys
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)
Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dėdė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.
Skaityti daugiau: Birželio 24 d. žuvę partizanai
LIONGINAS
BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS
1925 01 01–1950 06 24
Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai.
1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“, – rašoma knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ (Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 6).
1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą.
Skaityti daugiau: LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS
Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo
Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.
Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.
Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.
Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.
Didingas tai momentas. Bet ir graudus.
Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.
Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".
Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.
Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.
Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.
Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanai su vadovybe. Ne vėliau kaip 1951 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Anzelmas Algimantas Matusevičius (Matūnas)-Neptūnas, trečias – Kostas Baliukevičius-Rainys; antroje eilėje iš kairės: pirmas – Antanas Pužas-Gintaras, antras – Viktoras Vitkauskas-Saidokas, trečias – Sergijus Staniškis-Litas, ketvirtas – Feliksas Žindžius-Tigras, penktas – neatpažintas partizanas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1950 m. birželio 22–23 d. Vilkaviškio r. (dabar – Vilkaviškio r. sav.) Žiūrių ir Gudelių k. apylinkėse, pelkėtoje vietoje netoli Žiūrių ežero, MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareiviai kartu su stribais vykdė karinę čekistų operaciją, kurioje dalyvavo 67 šaulių pulko kareiviai ir 4 karininkai, 30 stribų ir 7 operatyviniai darbuotojai. Partizanams nukovus MGB vidaus kariuomenės seržantą ir eilinį, birželio 23 d. naktį į pagalbą buvo atsiųsti dar 33 šaulių pulko kareiviai. Per kautynes žuvo Tauro apygardos štabo narys Juozas Tamaliūnas-Stumbras, Vytauto rinktinės vadas Anzelmas Algimantas Matusevičius (Matūnas)-Neptūnas, partizanai Vygandas Matusevičius (Matūnas), Jonas Raulinaitis-Lokys ir Juozas Žemaitis-Kantas.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Šakiuose, Marijampolėje.
Vėliau užkasti Marijampolės šiukšlyne.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 148–149, 205
Skaityti daugiau: Birželio 21-23 žuvę Partizanai
Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas
1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar – Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Dėl šeimos nepriteklių būsimas kunigas dar mažas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei, gyvenusiam Alytaus r. Rumbonių kaime. Čia Z. Neciunskas baigė pradinę mokyklą, Alytuje – gimnaziją, po kurios Z. Neciunskas pasirinko dvasininko studijas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. – klebonu Nedzingėje.
Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.
Kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt. Iki tremties Z. Neciunskas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.
Skaityti daugiau: Zigmas Neciunskas - Elytė
|
Izidorius MOCKUS - Jovaras. Rikas
|
Jonas STOŠKUS
|
|
Adolfas PAŠKAUSKAS
|
Kazimieras STIRBYS, Jono
|
|
Stasys NARBUTAS
|
Juozas VESELIS
|
MOCKUS Izidorius, Juozo - Jovaras, Rikas, g. 1920 Rudžiuose, Eržvilko v. Eimučio būrio partizanas. Žuvo 1950 06 16 Eičių miške, Sakalinėje, prie Buveinių ežero, lydėdamas būrio vadą į susirinkimą. Išniekintas kūnas gulėjo Tauragėje, Šubartinės kieme, kartu su kitais žuvusiais partizanais.Foto: STOŠKUS Jonas, Antano - Eimutis, g. 1910 Rudžiuose, Eržvilko v. Stambus ūkininkas. Partizanas nuo 1945. Būrio vadas. Tėvūnijos vadas. Daug kartų buvo sužeistas.Žuvo 1950 06 16 Šakalinės miške, prie Buveinių ežero, Tauragės urėdijos Eičių girininkijos 44 kvartale. Kartu žuvo beveik visas Eimučio būrys.
PAŠKAUSKAS Adolfas, Vinco - Vanagas, g. 1919 Pauliuose (?). LLA karys, puskarininkis. Skirsnemunės būrio partizanas. Žuvo 1946 06 19 Jakaičiuose Skirsnemuniškių mūšyje. Iš viso žuvo 10 partizanų 1989 palaikai palaidoti Skirsnemunės kapinėse.
STIRBYS Kazimieras, Antano, g. 1918 Puikiuose, Gaurės v., mažažemių šeimoje. Partizanas nuo 1950 pavasario. Kovojo Lelijos būryje, vadovaujant V. Bakučiui. Žuvo 1950 06 16 prie Buveinių ežero, Tauragės urėdijos Eičių girininkijos 44 kvartale (Šakalinės miške). Žuvo beveik visas Eimučio būrys.
NARBUTAS Stasys, Povilo - Saturnas, Apolinaras, Rytas, g. 1926 Galkaičiuose, Viduklės v. Ūkininkas. Būrio vadas. Dubysos rajono vadas. Birutės rinktinės štabo narys. Nuo 1950 birželio mėn. Dubysos rajono Tėvūnijos vadas. Suimtas 1951. Sušaudytas 1952 06 20 Vilniaus MGB Vidaus kalėjime.
VESELIS Juozas, Jono - Balandis, g. 1922 Vėžlaukyje, Tauragės v. Skirsnemunės būrio partizanas nuo 1945. Žuvo 1946 06 18 Jakaičiuose Skirsnemuniškių kautynėse. 1989 palaidotas Skirsnemunės kapinėse.
Skaityti daugiau: Birželio 16-20 d. žuvę partizanai
1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas
Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.
Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.
Skaityti daugiau: Povilas Morkūnas-Rimantas
□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5
