Gruodžio 3 d. žuvę partizanai

Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)

Laucevičius Jonas-Girėnas, Balandis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. gruodžio 3 d.

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

1948 m. vėlų rudenį Raseinių aps. Bedančių miške (dabar - Raseinių r. sav.) įrengtoje partizanų stovykloje įsikūrė Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės Alfonso Pakarklio-Kilpos ir Antano Antanaičio-Daivos būrių partizanai. Stovykloje iš medžių šakų buvo pastatytos penkios palapinės ir uždengtos žole. Instruktuoti dvidešimt čia įsikūrusių partizanų su apsauga buvo atvykęs Gintaro rinktinės štabo viršininkas.

1948 m. gruodžio 3 d. apie 9-10 val. ryto, kai visi partizanai dar buvo palapinėse, stovyklavietę apsupo MGB vidaus kariuomenės 273-iasis, 32-asis ir 298-asis šaulių pulkas (iš viso 350 karių).
Karinės čekistų operacijos metu žuvo:

POVILAS MAČIULIS- GRANITAS
1924 (1918)—1948 12 03

Gruodžio 1-2 d. žuvę partizanai

Liūto rinktinės Beržo kuopos Aro būrio partizanai.
Iš kairės: Algirdas Vamas-Gaidelys, Bronius Morkūnas-Diemedis,
 Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Jankauskas-Alksnis ir Teodoras Kviklys-Klajūnas. Apie 1950 m.
(Genocido aukų muziejus)

IVANAUSKAS KAZYS - Aras, g.1927 m. Jurzdikos k., Debeikių vls. Buvo partizanų ryšininkas, o nuo 1949 m. partizanas ir vaikščiojo su būrio vadu Teodoru Kvykliu - Klajūnu. 1951 11 14 jie abu Varkujų mokykloje buvo spec. preparatais užmigdyti, suimti ir Butirkų kalėjime 1952 12 02 sušaudyti.

MEDINIS MEČYS - Pypkė, Lokys, Šarūnas, g.1907 m. Šlepečių k., Daugailių vls. Apie 1937 m. baigė kursus ir dirbo policininku. Frontui pasitraukus į vakarus, slapstėsi, sudarė partizanų būrį, kuris 1945 m. gegužės mėnesį išaugo į Gedimino kuopą, turėjusią daugiau kaip 60 kovotojų. 1945 07 01 čekistai kuopą išblaškė. 1945 12 02 Girelės miške prie Voliškio k. M.Medinis buvo sužeistas. Traukiantis Pikčiūnų link, kelią pastojo kita čekistų grupė. Nebeturėdamas kur dėtis, Pikčiūnų k. prie Laurinavičiaus sodybos susisprogdino. Palaidotas Pikčiūnų kapinėse.

SURGAILIS BENEDIKTAS, Antano, g.1913 m. Kirklių k., Užpalių vls. Žuvo 1944 12 02 per susirėmimą su čekistais. Dar nušauta jo motina Elžbieta ir dukrelė Gintaute. Žmona ir sūnelis 1949 m. ištremti į Sibirą.

https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Aro būrio partizanai 1950 m. Iš kairės: Povilas Jankauskas-Alksnis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Kazimieras Ivanauskas-Aras, Bronius Morkūnas-Diemedis (VŽM)

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Skaityti daugiau: Gruodžio 1-2 d. žuvę partizanai

ŠARŪNO RINKTINĖS VADAS VLADAS ALGIRDAS MIKULĖNAS

Vladas Mikulėnas, Šarūno rinktinės vadas, Vytauto apygardos vado pavaduotojas.  (1917- 1945)

Vladas-Algirdas Mikulėnas gimė 1917 m. birželio 27 d. Mockėnų k., Utenos vlsč., ūkininko šeimoje (turėjo 11 ha žemės), kuri buvo gausi: 5 broliai ir 3 seserys. Vladas buvo penktas sūnus. Tokiai gausiai šeimai gyventi buvo sunku. Visi vaikai labai norėjo mokytis ir buvo gabūs. Ypač Vladas veržėsi į mokslą.

Baigęs Utenos pradžios mokyklos 4 skyrius, nesant galimybės toliau mokytis, kurį laiką dirbo ūkyje, bet tuo pačiu metu mokėsi savarankiškai. Po keleto metų, pasiruošęs per vieną vasarą dviejų klasių kursą privačiai, išlaikė egzaminus į Utenos gimnazijos 3 klasę. Besimokydamas padėdavo atsiliekantiems mokiniams ir pataisininkams, taip užsidirbdavo knygoms ir drabužiams. Mokėsi labai gerai, sportavo, dalyvavo meninėje saviveikloje.

Utenos gimnaziją baigė 1938 m. ir buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Kaip kariūnas - aspirantas gavo tam tikrą laipsnį (nepamenu kokį). Apie 1939-1940 metus įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, kuriame, išskyrus trumpą mobilizacijos laikotarpį, mokėsi iki karo pabaigos. Buvo baigęs 5 kursus. Buvo žinomas kaip gabus studentas.

Labai nekentė 1940 m. užplūdusių Lietuvą bolševikų, o taip pat Hitlerio ir jo pakalikų. Fašistinės okupacijos metais organizavo studentų savišalpą, platino nelegalius laikraštėlius (o gal ir rašė juose), kuriuose buvo kviečiami lietuviai nevergauti okupantams ir ruoštis apginti Lietuvos nepriklausomybę. Atrodė, kad jis jau tada turėjo ryšių su organizuotais Lietuvos laisvinimo komitetais ar pan. Tikslių žinių neturime, nes jis vengdavo pasakoti apie savo veiklą.

Skaityti daugiau: ŠARŪNO RINKTINĖS VADAS VLADAS ALGIRDAS MIKULĖNAS

Adolfas Ramanauskas - Vanagas

LIETUVOS GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ VADAS

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16-OSIOS DEKLARACIJOS SIGNATARAS

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKO PIRMASIS PAVADUOTOJAS

NUO 1953 M. – AUKŠČIAUSIAS LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO
IR DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOJANČIOS LIETUVOS PAREIGŪNAS
BRIGADOS GENEROLAS ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą.

1937 m. A. Ramanauskas, baigęs „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, bet Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą baigė Panevėžio valstybinį pedagoginį institutą. 1940 m. baigė Kauno karo mokyklą (XV aspirantų laida). 1940–1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose (Lazdijų vls.) mokytoju. 1941 m. Birželio sukilimo metu nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugojančio būrio vadas. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį.

A. Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.

1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. jiems gimė duktė Auksutė.

1946 m. balandžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas - Vanagas

Lapkričio 29 d. žuvę partizanai

Algio būrio partizanai. Iš kairės: 

Juozas Gavėnas-Šturmas, Vytautas Reklickas-Liočys  ir neatpažintas partizanas . (Genocido aukų muziejus)

ŽUVUSIŲJŲ PREZIDENTAS

Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės išskyrė jį iš kitų ir nuvedė į aukščiausių postų — Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio - organizacijos, kurių jis pats sukūrė ir kuri apėmė visų besipriešinančių okupacijai Lietuvą, — vadovo. Todėl ši knyga —tai kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės. Bet kartu ją norėčiau skirti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai vildamasi, kad laikas jai bus gailestingesnis.

Nijolė

Gaškaitė-Žemaitienė

ŽUVUSIŲJŲ

PREZIDENTAS

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

ŽUVUSIŲJŲ

PREZIDENTAS

JONO ŽEMAIČIO BIOGRAFIJA

Knyga PDF formatu:     Fotografinė knygos kopija:    Knyga WEB formatu: 

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR

REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS 

VILNIUS 1998

UDK 947.45 08:929   Žemaitis

                                       Ga476

ISBN 9986-757-13-4             © Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, 1998

                                               © Meninis apipavidalinimas,
                                                      Alfonsas Žvilius, 1998

Įvadas

Nelengva rašyti biografiją žmogaus, kurį pažinojusių asmenų beveik nebėra tarp gyvųjų. Dar prisimenami epizodai jau gerokai laiko dulkių užtemdyti. Tačiau kartu tas metas tebėra toks artimas, skaudus, persmelktas subjektyvių emocijų. Išlikusi archyvinė medžiaga biografo darbo beveik nepalengvina. MGB dokumentai, parašyti specifiniu žargonu, greičiau ne pateikia istorinius faktus, o byloja apie jų pasitelkimą sovietinės ideologijos tarnybai. Išlikę partizanų dokumentai, ypač parengtieji Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, parašyti sausa dalykine kalba, neleidžiančia pajusti gyvo, jautraus žmogaus. Epistoliarinis J. Žemaičio palikimas negausus: laiškų sūnui, asmeninių užrašų neišliko, o laiškai kovos broliams — santūrūs ir dalykiški.

Kita vertus, iki šiol nėra parašyta biografijų net ir tų partizaninio karo didžiavyrių, kurie yra palikę dienoraščius, atsiminimus (pvz., Liongino Baliukevičiaus, Justino Lelešiaus, Adolfo Ramanausko, Juozo Lukšos ir kt.).

1997 m. pasirodžiusi Liūto Mockūno knyga „Pavargęs herojus“ skirta Jonui Deksniui, kuris, neatlaikęs jam tekusių išbandymų, liko tik „pavargusiu“ herojumi, neįstengusiu išsaugoti jaunystės idealų ir net paprasto padorumo.

1997 m. išėjo ir Viktoro Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“, skirta Lietuvių tautinės tarybos įkūrėjui Jonui Noreikai. Mozaikiškos struktūros knyga, pagrįsta baudžiamosios bylos medžiaga, nors ir atskleidė taurų J. Noreikos patriotizmą, tačiau labiau išryškino ne jo asmenybę, o Lietuvių tautinės tarybos veiklą. Be to, J. Noreika, pasirinkęs Generolo Vėtros slapyvardį, buvo suimtas pačioje veiklos pradžioje, nespėjęs užmegzti glaudesnių kontaktų su partizanais.

Skaityti daugiau: ŽUVUSIŲJŲ PREZIDENTAS

Lapkričio 26 d. žuvę partizanai

1949 m. lapkričio 26 d. Alytaus aps. Alovės vls. (dabar – Alytaus r. sav.) Varčios miške, netoli Bogušiškių k. gyventojo Pivašiūno sodybos, MGB Alytaus aps. skyriaus operatyvinė karinė grupė vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo aptiktas bunkeris. Per kautynes žuvo Dainavos apygardos štabo vado pavaduotojas ir apygardos Žvalgybos skyriaus vadas Julius Karpis-Vieversys, Kazimieraičio rinktinės vadas Bernardas Navickas-Girinis, rinktinės štabo viršininkas Bronius Kukauskas-Kalvaitis, Geležinio Vilko tėvūnijos vado pavaduotojas ir būrio vadas Petras Savickas-Kregždė, Kregždės būrio skyriaus vadas Juozapas Baranauskas-Šamas, partizanai Bronislava Diksaitė-Gražina (Petro Savicko-Kregždės žmona), Viktoras Kavaliauskas-Klajūnas ir Antanas Stankevičius-Vakaras.

Žuvusiųjų palaikai niekinti MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Užkasimo vieta neišaiškinta.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, V., LGGRTC, 2008, p. 69, 183.

1948 m. Dainavos apygardos ir Kazimieraičio rinktinės partizanų vadovybė. 1948 m. Pirmoje eilėje iš kairės: apygardos vado adjutantas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Paukštis, rinktinės Vanago grupės partizanas Pranas Ivanauskas-Bevardis; antroje eilėje antras iš kairės apygardos štabo narys Julius Karpis-Vieversys; trečioje eilėje pirmas iš kairės apygardos štabo Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai Julius Karpis - Vieversys (kairėje) su bendražygiu. 1948 m. žiema (nuotr. kairėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Lapkričio 26 d. žuvę partizanai

Leonas Taunys-Kovas

Leonas Taunys-Kovas gimė 1900 m. lapkričio 12 d. Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Bučiūnų k. Baigęs gimnaziją, 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją 1921 m. baigęs, tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. 1926 m. baigė aviacijos karininkų kursus ir tų pačių metų rugsėjo 20 d. buvo paskirtas 2-osios oro eskadrilės kuopos vadu, o lapkričio 1 d. perkeltas į 1-ąją (naikintuvų) oro eskadrilę. 1927 m. baigė aukštojo pilotažo mokymą. 1928 m. spalio 1 d. jam suteiktas karo lakūno vardas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1930 m. lapkričio 23 d. aktu – kapitono laipsnis. 1932– 1934 m. jis – technikos karininkas, skraidymo instruktorius. Atestacijoje buvo apibūdinamas kaip pakankamai išsilavinęs, aukštos moralės, darbštus ir sąžiningas karininkas, kuris daro gerą įtaką savo valdiniams. Majoras Mačiuika pažymėjo, jog jis – geras lakūnas, o žemėje – puikus šaulys. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių jubiliejiniu medaliu (1928), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1933), „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1933). Dėl dalyvavimo 1934 m. birželio 6–7 d. karininkų rengtame valstybės perversme turėjo pasitraukti iš tarnybos kariuomenėje. Dirbo Lietuvos aeroklube instruktoriumi, vėliau buvo paskirtas eskadrilės vadu.

Skaityti daugiau: Leonas Taunys-Kovas

Lapkričio 24 d. žuvę partizanai

Tauro apyg. vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Šturmo tėvūnijos skyriaus vadas Aleksandras Povilaitis-Riešutas, Žalgirio rn. vadas Feliksas Žindžius-Tigras, Žalgirio rn. ūkio skyriaus viršininkas Pranas Bastys-Dūmas. 1950 m. vasara

Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-29-t-2001/3783-tauro-apygardos-vadas-viktoras-vitkauska-saidokas-karijotas

Aleksandras Povilaitis - Riešutas gimė prie Lekėčių. Partizanauti išėjo dar nesibaigus karui. Dalyvavo garsiajame Sutkų mūšyje už Jančų esančiose Valkų kalvose. Kautynėse buvo sužeistas. Išsigydė ir tęsė kovą. Aleksandro motiną ištrėmė į Sibirą 1945 m., brolį ir seserį suėmė ir nuteisė. Alesius, kaip jį vadino kovos draugai, matyt gimė po laiminga žvaigžde, nes, kiek kartų pakliūdavo į sudėtingas situacijas, tiek kartų laimingai išsisukdavo.

Žuvo 1950 m. lapkričio 24 d. Jančų kaime J.Guogos sodyboje, ją apsupus jungtinėm stribų ir garnizono kareivių pajėgom. Apsupti partizanai atsišaudė iki paskutinio šovinio. Jiems pasibaigus, bėgo miško link ir buvo nukauti. Su Riešutu žuvo Algimantas Matusa - Našlaitėlis. Jų kūnus atvežė į Lekėčių NKVD būstinės kiemą išniekinimui. Po kelių dienų ten ir užkasė.

1989 m. rugsėjo 9 d. politinių kalinių, tremtinių ir Vidmanto Mašanausko iniciatyva partizanų palaikai buvo perlaidoti į Lekėčių kapines. Pastatytas paminklas.

Teodoras Kviklys-Klajūnas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Aro būrio partizanų vadas Teodoras Kviklys-Klajūnas. 1949 02 12 (GAM)

Teodoras Kviklys-Klajūnas iš Pagojęs k., Utenos vls., suimtas 1951 m. lapkričio 14 d., nuteistas mirties bausme, sušaudytas 1952 m. lapkričio 23 d.

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Iš vyžuoniškių partizanų nepaprasta drąsa ir polinkiu rizikuoti išsiskyrė TEODORAS KVYKLYS - ,,Klajūnas” (g. 1926 m.). T. Kvyklio tėvai savo žemės neturėjo, tai imdavo iš pusės, nuomodavo. T. Kvyklys gimė Pagojės dvarely, netoli Leliūnų, bet nuo 1936 metų gyveno Vyžuonose. Mokėsi su broliu Jonu Utenos gimnazijoje.

Kai generolas P. Plechavičius pašaukė Lietuvos vyrus ginti tėvynę nuo bolševikų ordų, į Vietinę rinktinę stojo ne tik Jonas ir Teodoras, bet ir jų tėvas Kazys Kvyklys. Sako, generolas pasidžiaugė, kad dar yra tokių patriotų ir panoro su Kvykliais nusifotografuoti... 

1944 metų rudenį Jonas ir Teodoras pradėjo slapstysis. Nebepakęsdami skrebų priekabių ir patyčių, namus paliko ir tėvai. 1945 metų pavasarį partizanų grupelę prie Balčio ežero (Vyžuonų šile) užklupo čekistai, ir Jonas žuvo. 1945 metų kovo mėnesį Teodoras įstojo į ,,Šmėklos” būrį. Nuo 1946 metų iki 1949 metų buvo ,,Aro” būrio vadas, 1949 04 – 1950 12 - ,,Liūto” rinktinės vado adjutantas, srities štabo narys, ,,Vytauto” apygardos Žvalgybos skyriaus viršininkas.

Kai keletas ,,Aro” būrio partizanų ir ryšininkių nutarė legalizuotis, T. Kvyklys netrukdė, tik tai sukėlė ,,Granito” rajono vado ( A. Gaidelio) pyktį. Netekęs kovos draugų, Teodoras Kvyklys dabar vaikščiojo su Kaziu Ivanausku. Laikėsi daugiausia Vyžuonų ir Deveikių valsčių sandūroje.

1951 metų vasarą į Varkujų kaimą atsikėlė kažkoks Algirdas Ramelis. Bekalbant paaiškėjo, kad jis su Jonu Kvykliu mokėsi vienoje klasėje, kad irgi buvo plechavičiukas. Atvykėlis padejavo, kad komunistai jį iš darbo išmetė. Kaip laisvą žmogų, mėgstantį medžioti, T. Kvyklys jau planavo padaryti ryšininku. Patiko ir simpatiška A. Ramelio žmona, Varkujų pradžios mokyklos mokytoja. T. Kvyklys su K. Ivanausku su reikalu ir be reikalo pas Ramelius pradėjo dažniau užsukti. 1951 metų lapkričio 13-14 naktį, kai abu partizanai svečiavosi pas Ramelius, šeimininkas svečius pavaišino gėrimu su migdomaisiais. Tik Vilniuje atgavę sąmonę partizanai suprato, kad juos pardavė Algirdas Ramelis - saugumo agentas ,,Grigas”, jau spėjęs sukišti keletą mokytojų ir mokinių į lagerius, į mirtį pastūmėjęs partizanus Lasius Užunvėžio kaime, pridaręs kitų piktadarybių. 

Skaityti daugiau: Teodoras Kviklys-Klajūnas

Lapkričio 23 d. žuvę partizanai

1951 m. lapkričio 23 d. Kretingos r. Anužių k. (dabar – Kretingos r. sav.) MGB kariuomenės kareiviai vykdė čekistų operaciją. Jos metu partizanų rėmėjo Prano Narkaus sodybos daržinėje buvo aptiktas bunkeris. Nenorėdami pasiduoti, nusišovė jame slėpęsi Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Antanas Jonauskas-Genys ir partizanė Elena Kniežaitė-Gegutė.

Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 219.

Skaityti daugiau: Lapkričio 23 d. žuvę partizanai

Lapkričio 22 d. žuvę partizanai

MŪŠIS NAUDŽIŪNO SODYBOJE

Vaivos kaimo gyventojas Naudžiūnas po gyvenamo namo grindimis turėjo įrengęs bunkerį. Jame dažnai slėpdavosi partizanas Antanas Bubnys - Kerštas iš Dainavos apygardos. Jo brolį Praną, grįžusį iš tarybinės armijos, suėmė. Kankino. Neišlaikęs kančių, jis išdavė savo brolio slėptuvę pas Naudžiūną. Nežinodami apie išdavystę, toje slėptuvėje slapstėsi ir kiti partizanai.

1946 m. lapkričio 22-osios rytą pas Naudžiūnus į kūlimo talką buvo susirinkę apie 20 žmonių. Bunkeryje slėpėsi partizanai: Juozas Marcinkevičius - Lapinas ir Petras Kazlauskas - Genys.

Apie 9 val. didelės enkavedistų ir stribų gaujos ėmė supti Naudžiūno sodybą. Vyrai sulindo į bunkerį, o kūlikai nešė javų maišus ir pylė ant slėptuvės. Stribai visus talkininkus suvarė į pašiūrę. Prasidėjo žiaurus mūšis. Jis tęsėsi apie 7 val. Tarp automatų papliūpų ir kulkosvaidžių ugnies girdėjosi rusiški keiksmai. Minutę kitą mūšis nutildavo ir vėl užvirdavo iš naujo.

Okupantai, neįveikdami partizanų, nutarė padegti pastatą. Užsidegus namui, Lapinas šoko pro langą ir buvo kulkos pakirstas prie pat degančio namo. Genys bėgdamas atsišaudė, bet greit ir jį pavijo priešo kulka. Apdegusius lavonus numetė Simne ant grindinio, kur užkasė - iki šiol nežinoma.

Anelė Kazlauskaitė-Marcinkevičienė,  Genio sesuo, Lapino žmona, 1991m.

1.  Tauro apygardos žuvusių partizanų memorialo fragmentas - Arka.
2.   Viena iš 11 stelų- joje surašytos žuvusiųjų pavardės
nuotraukas pateikė Aldona Vilutienė

Butkus Juozas - Upeivis. ? - 1945 11 22. Žalgirio rinkt.

Lapkričio 21 d. žuvę partizanai

Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16.
I    eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska.
II    eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas.
III    eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Jonas Bulovas, Rokiškio vls., Kalpokiškio k., Gedimino b. Ž.1948 11 21.

 Petras Šimbelis, Vytautinės k. Ž.1945 11 21.

Balys Žukauskas-Žaibas, Obelių vls., Navikų k., Margio b. Ž.1952 11 21 nuteistas mirties bausme.

https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm

Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Balys Žukauskas-Žaibas ir Stasys Indrašius- Drąsutis. Samosiškio miškas, 1951 07

Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Stasys Indrašius-Drąsutis (su J.Kemeklio-Roko ginklais) ir Balys Žukauskas-Žaibas. Samosiškio miškas, 1951 07

Skaityti daugiau: Lapkričio 21 d. žuvę partizanai

Lapkričio 20 d. žuvę partizanai

Néifalta Jonas (slap. Lakūnas, Sakalas) * 1910 Giraitė (Šventežerio vlsč.) †1945 11 20 Kalniškės miškas, vienas pirmųjų Dzūkijos antisovietinių partizanų vadų. Iki 1940 06 buvo Alytaus ulonų pulko puskarininkis. Nuo 1943 priklausė Lietuvos laisvės armijos Šventežerio apylinkių štabui. 1944 09 Kalniškės miške suorganizavo partizanų Vanagų būrį, 1945 02 miške suvienijo 4 būrius į Lakūno kuopą (~120 žm.) ir jai vadovavo. Dalyvavo Miroslavo, Rudaminos, Šventežerio kautynėse. 1945 05 16 vadovavo pagarsėjusiam Kalniškės mūšiui. Vakare, baigiantis šaudmenims, iš apsupties išvedė 17 partizanų. Po mūšio suorganizavo naują partizanų būrį ir jam vadovavo; nevengė atvirų susirėmimų, pasižymėjo narsa, sumanumu, greita orientacija. 1945 11 20 su kovotojais grįždamas iš žygio Atesnykėliuose (Simno vlsč.), prie J. Krivickaitės sodybos, pateko į apsuptį, buvo sunkai sužeistas; traukdamiesi partizanai jį nunešė į mišką ir jo įsakyti paliko tankmėje su ryšuliu granatų. Prisiartinus karinės operacijos vykdytojams J. Neifalta susisprogdino; kartu žuvo NKVD 3 kareiviai. J. Neifaltos kūnas buvo išniekintas Krosnoje, užkastas netoli klebonijos. Žūties vietoje 2007 pastatytas paminklas. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius (2007, po mirties).   Aldona Vilutienė

Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Jonas-Neifalta-7904

1945 m. lapkričio 20 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Būdos k. NKVD Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadas Bronius Abramavičius-Spyglys, būrio vadas Stasys Grigaitis (Grigas)-Aras, rinktinės štabo partizanai Albinas Klimas-Tauras ir Jonas Tamaliūnas-Kardas. Taip pat nukautas partizano Jono Tamaliūno-Kardo tėvas Juozas Tamaliūnas, sodybos, kurioje buvo įsikūręs štabas, šeimininkas.

Žuvusiųjų palaikai buvo palikti žuvimo vietoje. Bendražygiai juos su iškilmėmis palaidojo Degučių k. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav. Jankų sen.).

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 107.

Bronius Abramavičius-Spyglys

1914 01 23–1945 11 20

Bronius Abramavičius gimė 1914 m. sausio 23 d. Gyveno Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių k. 1938 m. baigė Kauno karo mokyklą. Tarnavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės antrojo ulonų pulko antrajame eskadrone Vilkaviškyje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui traukėsi į Vakarus, bet sovietų armijai užėmus atsitraukimo kelius, grįžo į Lietuvą.

1945 m. gegužės mėn. paskirtas Stirnos bataliono, veikusio Šakių aps. Barzdų valsčiuje, vado pavaduotoju, taip pat ėjo Lapės kuopos vado pareigas. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Tauro apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 paskirtas Stirnos rinktinės vadu. Jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.

1999 m. rugpjūčio 17 d. B. Abramavičiui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Skaityti daugiau: Lapkričio 20 d. žuvę partizanai

Vincas Gruodis – Žilvitis

Vincas  Gruodis – Žilvitis gimęs1925m. Kūlingės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. gausioje ūkininkų šeimoje. Vincas su vyresne seseria Albina ir jaunesniu broliu  Alfonsu lankė už kelių kilometrų esančią Igliaukos šešiametę pradžios mokyklą, kurią pasiekti  žiemos ir pavasarinio  atolaidžio metu mažiesiems pradinukams buvo gana sudėtinga ir sunku. Tačiau Vincukas buvo pareigingas, stropus ir gabus mokinys. Baigęs pradinę įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Esant geriems orams, jaunasis moksleivis  gimnaziją, esančią už 20 km., pasiekdavo dviračiu, o žiemos metu gyveno tėvų išnuomotame bute Marijampolėje. Per vasaros atostogas su broliu Alfonsu dirbo visus ūkio darbus:  šienavo, kirto javus, arė, akėjo ir visa kita.

Mokantis  septintoje klasėje  išgirdo apie   generolo P. Plechavičiaus formuojamus Lietuvos kariuomenės Vietinės rinktinės dalinius. Kaip ir kiti jaunuoliai  ypač studentai ir gimnazistai išauklėti senąja  oraus patriotizmo dvasia vos 18 metų sulaukęs tapo  plechavičiuku. Fašistams pradėjus rinktinės likvidaciją, pasprukęs nuo persekiotojų, Vincas grįžo į tėviškę.

Grįžus raudoniesiems prasidėjo teroras.  Paskelbta mobilizacija privertė Vincą, kaip ir tūkstančius kitų jaunuolių susimąstyti, kuriuo keliu pasukti: ar tapti nuolankumo auka, ar su ginklu rankose į kovą su okupantu stoti.  Nulėmė bendras to meto tautos patriotinis nusiteikimas ir pirmosios sovietinės okupacijos pamokos. Vincas pasuko  laisvės keliu... 

Skaityti daugiau: Vincas Gruodis – Žilvitis

Lapkričio 19 d. žuvę partizanai

Žalgirio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Liogys-Dragūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Guslainis-Ainis.
(Genocido aukų muziejus)

Sadauskas Valentinas-Velėna gimė 1922 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Buktiškių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Tauro apygardos Stirnos (vėliau Žalgirio) rinktinės Meškos (vėliau 34-osios kuopos Šarūno) būriui. Žuvo 1949 m. lapkričio 19 d. Jankų valsčiaus Pusiauskilių kaime (kitur Griškabūdžio valsčiaus Tamošupės kaime) kartu su bendražygiu Juozu Naujoku-Kęstučiu

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

ANTANAS TAPARAUSKAS - KIRVIS

1903-1946 11 19

Pokario partizaninėje kovoje Antanas Taparauskas buvo vienas iš vyriausių amžiumi. Nedidelio ūgio, kresnas, gilios valstietiškos išminties būrio vadas.

Gimęs 1903 metais. Šeimoje buvo 9 vaikai - dviejų motinų, nes našlaudamas tėvas dar kartą vedė.

Nepriklausomybės paskelbimo metais buvo dar paauglys, tačiau jo vaikiška širdelė pritarė Lietuvos atgimimui. Buvo jaunalietuvis, šaulys, dalyvauti šiose organizacijose skatino tik meilė savo kraštui. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui vėl grįžo į Livintus. Žemės neužteko, todėl pasidavė į miškų darbus. Paskui dirbo eiguliu.

1944 metų vasaros pabaigoje, kai sovietinė kariuomenė ėmė gaudyti naujokus, pradėjo ruoštis ginkluotam pasipriešinimui. Susirado dar septynis pažįstamus vyrus.

Būrys į didelius mūšius nestojo, daug kartų išvengė kraujo praliejimo iš vaikystės pažįstamose vietose. Žuvo 1946 metų lapkričio 19 dieną Mackūnų miške.

Deja, palaidojimo vieta nežinoma, nors manoma, kad daugumą partizanų lavonų vežė į durpinėlyje esančią duobę (prie buvusios Kaišiadorių pieninės). Ten šimtai bevardžių ir įvardintų kovotojų...

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm

Lapkričio 18 į 19 d. naktį okupantų 261 šaulių pulko pajėgos, pasinaudodamos vidinio agento Briedžio išdavyste, puolė DKR stovyklą Beištrakio miške tarp Mickūnų ir Livintų k.: mūšyje žuvo bataliono vadas P.Petkevičius-Kariūnas, o vakarop Antanas Taparauskas-Kirvis ir Jonas Čiurinskas-Pilėnas...

Foto: 1945 11 19 Kaišiadorių aikštėje okupantų išniekinti žuvę Didžiosios Kovos A rinktinės partizanai: Antanas Taparauskas-Kirvis, būrio vadas, Jonas Čiurinskas- Pilėnas, Pranas Petkevičius-Kariūnas, A rinktinės ir bataliono vadas

https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-29-2001.pdf

Skaityti daugiau: Lapkričio 19 d. žuvę partizanai

Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių prisiminus

PAULIUS JURKUS

Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!

Tą spalio 7-tos rytą nerimas mane nuvedė į kleboniją. Tai buvo marijonų vienuolynas. Viršininku buvo Tėv. Klemensas Kačergius, malonus ir jaukus žmogus. Žinojau, kad vienuolyne slepiasi keliolika žydų, o jų tarpe mano mokytojas iš Sedos vidurinės mokyklos dr. Samuelis Sauchatas.

Tame vienuolyne gyveno ir kita įdomi asmenybė — kun. Vladas Taškūnas, vokiečių vos neišvežtas į koncentracijos stovyklą, dabar buvo uždarytas šiame vienuolyne. Jis buvo mokytas ir apsiskaitęs žmogus, mokėjęs keletą kalbų, domėjosi prancūzų intelektualų katalikišku judėjimu, vertė jų straipsnius į lietuvių kalbą ir spausdino „Naujojoje Romuvoje", spausdino Ventos slapyvardžiu.

Šį dramatišką rytą norėjau pasikalbėti su tuo išmintingu žmogumi. Ką jis patars? Išėjom pasivaikščioti į sodą, kad niekas netrukdytų. Kun. Vladas Taškūnas taip ir pareiškė:

— Aš nesitrauksiu į Vakarus. Rytai ilgisi Kristaus, ir aš ten keliausiu. Dabar štai ir pasidaro proga. Buvau Amerikoje per 10 metų, bet man svetimas jų materializmas.

Skaityti daugiau: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių prisiminus

Lapkričio 17 d. žuvę partizanai

Jiezno turgaus aikštėje, prie bažnyčios išniekinti partizanų kūnai. 
(Iš kairės)  A. Juonys, V. Truncė-Dobilas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, A. Šmigelskis-Klajūnas

Andrulevičius, Jonas-Šviesuolis (1918-1945)
Gimė ir augo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, Alytaus apskrityje. Į partizanų gretas įstojo 1944 metais. 1945 metų lapkričio 17 dieną su savo draugais partizanais buvo apsistojęs dienoti Gripiškių kaime, pas Andrulevičienę (Jono motiną). Jausdami, kad gali būti nesaugūs šiuose okupantams įtartinuose namuose, visi partizanai persikėlė į Vaiciulevičių sodybą praleisti naktį, nes ankstų rytą ruošėsi trauktis link Daugų. Buvo išduoti. Vyko susišaudymas su Jiezno, Stakliškių stribais. Visi keturi - Šviesuolis, Dobilas, Nendrė ir Žaibas - žuvo apsuptyje. Jų kūnai niekinti Jiezne, ant gatvės, pakasti Bijomino darže.
Šmigelskis, Adolfas-Žaibas, Klajūnas (7-1945-11-17)
1945 m. lapkričio 16 dieną buvo apsistoję Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas Andrulevičienę, Jono motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Dieną pailsėję vakare nutarė naktį praleisti Vaiciulevičių sodyboje, kaimynystėje. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškvietė Jiezno stribus, Rodino vadovaujamus. Apsuptyje žuvo visi keturi: Klajūnas, Dobilas, Petras, Šviesuolis. Kūnas niekintas Jiezne.
Juonys, Alfonsas-Žaibas, Petras (1908-1945-11-17)
Gimė ir augo Žvirgždėnų kaime, Daugų valsčiuje, Alytaus apskrityje. Daugų viršaitis. 1945 metų lapkričio 16 dieną buvo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas J. Andriulevičiaus motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Vakare jie nutarė pereiti į Vaiciulevičių (kaimynų) sodybą nakčiai pailsėti, o ankstų rytą visi žygiuoti link Daugų, Alovės. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškviečia Jiezno stribus, kuriems vadovavo Rodinas. Apsuptyje žuvo visi keturi (A. Juonys-Žaibas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, V. Truncė-Dobilas, A. Šmigelskis-Klajūnas). Jų kūnai buvo niekinami Jiezne. 
Truncė, Vincas-Dobilas (1924-1945-11-17)
Nuo Daugų, Alytaus apskrities. Dobilas su savo draugais partizanais 1945 lapkričio 16 d. buvo Gripiškių kaime, Stakliškių apylinkėje, Alytaus apskrityje, dienojo pas Jono motiną Andrulevičienę. Vakare nutarė naktį praleisti, pailsėti Vaiciulevičių sodyboje, o ankstų rytą leistis į kelionę, link Daugų, Perlojos. Jie nežinojo, kad yra sekami išdaviko, kuris iš vakaro iškvietė iš Jiezno stribus, rusus, vadovaujamus Rodino. Apsuptyje žuvo S. Juonys, J. Andrulevičius, A. Šmigelskis, V. Truncė. Jų kūnai buvo išniekinti Jiezne.

https://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm

Vincas Eidukaitis

Lapkričio 15 d. žuvę partizanai

Vyčio apygardos partizanas Antanas Rinkevičius-i (kairėje) laiko netipiška partizanams ginklą -1915 m. modelio britišką lengvąjį kulkosvaidis Lewis. (Genocido aukų muziejus)

Rinkevičius Antanas-Griausmas gimė 1924 m. Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus Putiliškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. Žuvo 1948 m. lapkričio 15 d.
 https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Brūzga. Žuvo 1946.11.15 Girininkų k. Pakuonio vlsč.

Kazakevičius Jonas - Liepsnabarzdis iš Gyvių k. Veiverių vlsč. 1913-1948.11.15. Žuvo Skriaudžiuose. Vito ir Broniaus brolis.

https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm

Skaityti daugiau: Lapkričio 15 d. žuvę partizanai

Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)

Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.

Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą.

1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaladinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.

1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.

Skaityti daugiau: Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)