_files/I-Laisve-1960-23(60)-1.jpg)
_files/I-Laisve-1960-23(60)-2.jpg)
Mūsų mieliesiems skaitytojams, bendradarbiams ir rėmėjams
Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų proga
siunčiame širdingiausius sveikinimus
Į Laisvę Redakcija ir Administracija
_files/I-Laisve-1960-23(60)-3.jpg)
T U R I N Y S
Antano Maceinos laiškas Lietuvių Fronto Bičiuliams ....... 1
Zenonas Ivinskis: Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoj 6
Aleksandras Petoefi: Karas ir taika ..................... 11
Aloyzas Baronas: Paradas ................................ 18
Leonardas Andriekus: Daina .............................. 23
Tomas Remeikis: Lietuviai ir Demokratų partija .......... 32
Ignas Malėnas: Tautiškumo pergalė prieš kvislingą ....... 47
Jaunos Amerikos jaunas Prezidentas ...................... 52
Bažnyčia ir Valstybė Amerikos žemyne .................... 55
Lietuvių Bendruomenėj,
Vardai įvykiuose 59-64
* * *
Į LAISVĘ— Lietuvių Fronto Bičiulių trimėnesinis politikos žurnalas.
Redaktorius — dr. Vytautas Vardys.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1960 23(60)
_files/I-Laisve-1960-23(60)-5.jpg)
1960 M. GRUODIS NR. 23 (60)
PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS
Brangios Bičiulės ir Bičiuliai
DIDELIU džiaugsmu sutikau Jūsų pakvietimą pabuvoti Amerikos bei Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių konferencijoje. Ir štai dabar esu su Jumis ne tik savo dvasia, bet ir savo žodžiu. Ačiū Jums visiems už šią garbingą progą.
Visų pirma leiskite pasveikinti Jus, susirinkusius išvakarėse beveik jau dvidešimtmetės sukakties, žydinčios didžiausia lietuvių tautos tragedija visoje jos istorijoje. Palinkėti Jums šia proga įprastos sėkmės yra permaža. Šiandien reikia ryžtis ir ištesėti. Ryžtis kovai, net jeigu ji atrodytų ir nesibaigianti. Ištesėti net tada, kai visos viltys atrodytų žlugusios. Tremtinio būtis dabar yra tokia, kad nežinia ir drąsa yra virtusios tauriausiomis dorybėmis. Tegu Jūsų susibėgimas iš dviejų plačių kraštų virsta simboliu nesuardomai visų lietuvių jungčiai, o Jūsų nutarimai bei planai anai ryžčiai ir ištesėjimui.
Jūs prašėte manęs žodžio, žodžio iš tolimos Europos, kuri stovi šiandien pačių grumtynių viduryje, suskaldyta politiškai ir dvasiškai. Ji dairosi paramos, laukdama jos iš visų, kurie šiose grumtynėse dalyvauja. Tad ir mano žodis bus ne kas kita, kaip šios paramos prašymas. Lietuvių Fronto bičiuliai juk neša šias grumtynes ant savo peč'ų. Jie yra pašaukti padėti visiems, kurie šiose grumtynėse svyruoja ir ilsta. Lietuvių Frontas juk yra būdingas ne tuo, kad jis daugiau ar mažiau atsideda kasdienos politikai, bet tuo, kad tęsia toliau rezistencinį tautos uždavinį. Rezistencija yra Lietuvių Fronto kilmės šaltinis ir jos gyvybės pradas. Jis išaugo iš kovos su tautos pavergėjais. Jame susitelkė kovos vyrai, suvesti vieno uždavinio, būtent, neleisti lietuvių tautai sunykti pavergime. Bet šiam pavergimui užtrunkant, kova ilgėja ir įvairėja. Daugėja tad pavojai kovą pralaimėti, šie pavojai tyko dabar tiek mūsų tautos, dvidešimt metų pavergtos, jie tyko ir mūsų sąjungininkų laisvajame pasaulyje, jie tyko, galop, ir mūsų pačių. Rezistencinė mūsų pareiga dabar yra išaugusi ir išsišakojusi, bet mes turime ją vykdyti, mes turime spirtis šiai trejopai grėsmei. Ir tai kaip tik nusmaigsto gaires mūsų ateities veiklai.
BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA
PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.
Skaityti daugiau: Trys dešimtmečio uždaviniai
Šiandien labiau negu bet kada mums reikalinga stiprybės mūsų kelyje į laisvę. Dėl to yra būtina dirstelėti atgalios į šimtmečių bėgyje mūsų tautos nueito kelio žūtbūtinius momentus ir iš ten pasisemti dvasiai stiprybės.
Zenonas Ivinskis
Aušros pirmojo numerio pats pirmasis sakinys skambėjo: “Hoimines historiarum ignari semper sunt pueri” — “žmonės, kurie istorijos nepažįsta, visada lieka vaikais.” Šitas garsus, per šimtmečius nuolat iki banalumo kartojamas posakis tačiau tik sąlyginai begali būti priimtas. Juk per paskutinius keliasdešimt metų eile Europos nacijų, kurių istorijos tyrinėtojai savo tautoms tiek daug istorijos veikalų prirašė, buvo ar dar ir tebėra nuėjusios klystkeliais. Šiandien tat nebeužtenka savo istoriją gerai pažinti. Reikia jau kažko daugiau!
Zenonas Ivinskis
— vienas iškiliausių Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje išaugusių intelektualų, mokslininkų ir Lietuvos praeities tyrinėtojų — yra istorikas, filosofijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Lietuvos Laikinosios vyriausybės skyrimu suorganizavo teologijos - filosofijos fakultetą, buvo išrinktas jo dekanu. Ligi Lietuvos aukštųjų mokyklų uždarymo 1943 m. be istorijos dėstymo filosofijos fakultete Kaune skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete. Nepriklausomybės metais dalyvavo Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje ir tarptautiniame istorikų kongrese Zueriche, o gyvendamas tremtyje skaitė paskaitas tarptautiniuose istorikų kongresuose 1955 m. Romoje ir 1960 m. Stockholme Moksliniame darbe eilės istorinių veikalų autorius. Už veikalą apie Merkelį Giedraitį ir jo laikų Lietuvą paskirta Aidų premija 1955 m. Išspausdino daug studijų ir straipsnių lietuvių ir kitomis kalbomis įvairiuose leidimuose ir žurnaluose. Rezistencijoje — 1941 m. lietuvių tautos sukilimo dalyvis, rezistencinės minties ugdytojas, buvęs Europos Lietuvių Fronto Bičiulių pirmininkas, dabar Lietuvių Fronto Tarybos narys, Į Laisvę bendradarbis. Nuo 1949 m. gyvena Italijos ir V. Vokietijos sostinėse — Romoje ir Bonnoje. Romoje Vatikano archyvuose rinko ir renka medžiagą Lietuvos istorijai, o Bonnoje pirmininkauja Baltų Institutui.
Spausdinamas straipsnis yra paskaita, skaityta Europos Lietuvių Fronto Bičiulių ir ateitininkų studijų savaitėje 1960 m.
MŪŠIŲ LAUKUOSE UŽTIKRINTAS TAUTINIS IR VALSTYBINIS IŠLIKIMAS
GARSŪS PRAEITIES ŽYGIAI KVĖPĖ LIETUVIUI PASITIKĖJIMĄ SAVIMI
Kodėl ano meto aušrininkai taip rūpestingai žvelgė į lietuvių tautos istoriją? Kodėl jie, keldami žymiuosius praeities žygius, stengėsi virpinti tada sustingusią lietuvių tautinę sąmonę? Jų pastangos buvo aiškios. Ano meto, t. y. 19-tojo amžiaus galo liūdnoje dabartyje, kada po caristinės Rusijos jungu dar nesimatė jokio vilties žiburėlio, jie (Aušros veikėjai) per garsius praeities žygius kvėpė lietuviui daugiau pasitikėjimo savimi.
Tiesiog nuostabu, kokiu brangiu turtu aušrininkams pasidarė Lietuvos praeitis. Jos pagalba jie stengėsi budinti, kelti ir sąmoninti tautą, nes, anot to pirmojo Aušros numerio propagandinės prakalbos, “Per ilgus tuos amžius mūsų giminė taip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dywitis reikia, kad tik per Wiešpaties malonę jiji iki šiai dienai dar gyva liko!”
Užtat ano meto patriotai taip labai gilinosi į lietuvių tautos praeities žygius. Ir šiandien tikrai dar didelė nuostaba ima, kai paskaitai, kokiu pakilusiu jausmu nuo pat pirmojo Aušros numerio apie piliakalnius Lietuvoje ėmė rašyti didysis patriotas Jonas Basanavičius, visą savo gyvenimą paaukojęs pažinti senajai lietuvių didybei ir jos garsiai kultūrai. Kiekvienas praeities daiktas, koks akmens kirvukas, “Perkūno kulka” ar net senovės lietuvių lapinė kepurė vis turėjo tikslą parodyti labai seną lietuvių tautos praeitį ir drauge skatinti tėvynės meilę.
Šitaip puoselėdami jau seniai mirusias ir užuomarštin patekusias praeities vertybes, aušrininkai stipriai prisidėjo prie tautos sąmoninimo. Kada ano laiko dabartis buvo tokia tamsi ir juoda, tie vyrai, teturėdami dar tik neaiškią laisvės viltį, guodėsi lietuvių tautos praeities žygiais ir džiaugėsi jos spindinčiais darbais.
Skaityti daugiau: Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoje
Aleksandras Petoefi
vengrų poetas
Taikos, taikos pasauliui, tik
Ne iš tirono valios, ne!
Šventosios Laisvės atnešta
Taika teskils visa žeme.
Jeigu visuotinė taika
Pasaulį šitaip aplankys,
Į šalį dėsime ginklus,
Skandinsim juos į vandenis.
Bet jeigu ne, čionai ginklus,
Kovosime be atvangos!
O taip, jei net kovoti reiks
Ligi pasaulio pabaigos!
Vertė A. Tyruolis
Aloyzas Baronas
Karių paradą seka gatvėj minios,
Praeina jie darniai veidais gyvais.
O daug jų nuskandino jūros sidabrinės,
Daug jų užklojo smėliu ir purvais.
Ir aš žinau, per visą žemę mano,
Žygiuos karių kolonos amžinai,
Ir sudarkytuose veiduose partizanų
Žydės besikartojančių Pilėnų pelenai.
Leonardas Andriekus
Žinau, kad Lozorių
Prikėlei iš numirusių,
Ir seserys, jo verkusios,
Tuojau nurimo.
Kodėl gi bangos taip raudoja mariose,
Kodėl taip šaukia mano seserys:
Nėra prisikėlimo?
Tai kas, jei akmenys
Prie marių juokiasi
Iš mano ašarų, nukritusių
Ant karšto smėlio?
Aš nerimo daina, kančioj prinokusia,
nukelsiu rudenį, lyg karsto antvožą,
Nuo mirusių pavasarių —
Prišauksiu vieversėlį
Į tėviškės dirvas,
Ir jo balse
Pajus kiekvienas žemės grūdas
Prisikėlimo pergalę.
Iš naujo rinkinio
Saulė Kryžiuose
MAŽUMŲ VAIDMUO AMERIKOS POLITIKOJE
Tomas Remeikis
Bendrais bruožais kalbant, Amerikos tautinės mažumos savo interesus gina dviem būdais: aktyvia veikla pagrindinėse politinėse partijose ir taip vadinamu “lobbying” (įtaka), t. y. ekstralegaliniu valstybės pareigūnų įtikinėjimu ir spaudimu. Vartojamas metodas priklauso nuo mažumos dydžio, susiorganizavimo ir socialinio-ekonominio portreto. Juo mažesnė grupė, juo ji daugiau priversta naudotis “lobby” veikla, nes Amerikos rinkiminė sistema pagrįsta teritoriniu atstovavimu, kuris neleidžia proporcinės reprezentacios rinktose pozicijose.
TOMAS REMEIKIS
Illinois universitete baigia rašyti disertaciją politinių mokslų daktaro laipsniui gauti. Jo straipsnių dažnai pasirodo akademinio jaunimo žurnaluose. Jaunosios kartos intelektualas ir visuomenininkas, ypač žinomas savo veikla skautų akademikų tarpe ir Lietuvių Studentų Sąjungoje JAV.
Lietuvių Amerikoje atveju, galima teigti, sėkmingiausias interesų gynimo kelias yra neformalaus spaudimo ir socialinių kontaktų kelias. Visos Amerikos mastu lietuviai sudaro užtektinai imponuojančio dydžio grupę, į kurią Amerikos politikai jau kreipia dėmesio. Kadangi ir daugelio kitų Rytų Europos mažumų interesai dažnai sutampa su lietuvių, Amerikos politikas, ignoruodamas lietuvių pageidavimus, dažnai gali užsitraukti ir kitų mažumų nemalonę. Kersteno Komiteto sudarymas yra geriausiai žinomas tokios ekstralegalinės įtakos rezultatas.
Skaityti daugiau: Lietuviai ir demokratų partija
PRANO GERMANTO ATVEJIS
Ignas Malėnas
Švietimo tarėjas vokietinėje tarnyboje okupacijos metais. — Už vokiečių kalbos dėstymą nuo pirmo skyriaus — kaip bolševikai Lietuvoje dabar už rusišką liežuvi. — Kraujo kaina už tautos interesus.
IGNAS MALĖNAS
neseniai Clevelande atšventęs 60 metų amžiaus sukaktį, yra žinomas vadovėlių autorius, pedagogas, Vytauto Didžiojo universiteto teologijos - filosofijos fakulteto dėstytojas. 1936 metais kartu su eile kitų žinomų katalikų veikėjų reformistų Ignas Malėnas pasirašė Naujojoje Romuvoj paskelbtų deklaraciją „Į organiškos valstybės kūryba”. Vokiečių okupacijos metais vadovavo vidurinių mokyklų departamentui švietimo ministerijoj ir, vėliau vadyboj. Po 1945 m. aktyvaus lietuviškoio švietimo vadovas Vokietijoje ir JAV.
Čia spausdinami jo memuarai apie švietimo tarėją dr. Praną Germantą -Meškauską, kuris, bevadovaudamas lietuviškajam švietimui, iš stipraus vokietininko atsivertė į tikrą lietuvį patriotą. Vokiečių buvo kalintas Stutthofo koncentracijos stovykloje. Ten ir mirė 1945 metais.
1941 m. birželio mėn. gale man pranešė, kad aš kviečiamas į Švietimo ministeriją. Nuėjau. Radau J. Ambrozevičių, J. Rainį, dr. A. Jušką ir V. Kasakaitį. Mes visi buvom pakviesti vadovauti departamentams, o V. Kasakaitis departamento reikalų vedėju. Beje, netikslu būtų pamiršti sargą Lukauską, kuriam teko sutikti kiekvieną interesantą ir išaiškinti, kad trumpai pasirašytų, ko nori ir prašymą įduotų departamento direktoriui uždėti rezoliucijai. Jokių sekretorių nei mašininkių neturėjome. Būdavo, ateis interesantas, ant lapelio pasirašys ko jis nori, direktorius uždės jam rezoliuciją ir eina su raštu namo vykdyti kas parašyta. Bet interesantų būdavo tiek daug, kad kartais tekdavo užtęsti darbą net ligi 9 val. vakaro. Tačiau dėl šitokių darbo valandų niekas nenusiskundė. Tai buvo entuziazmo laikai. Kitaip galvojantį sutikęs manydavai, kad jis nesveiko proto. Šitokiu entuziazmu dirbome 6 vavaites, iki buvo paleista mūsų vyriausybė.
Skaityti daugiau: TAUTIŠKUMO PERGALĖ PRIEŠ KVISLINGĄ
Amerika turi naują prezidentą, 43 metų John F. Kennedy. Jo išrinkimas atspindi naująją Ameriką — nebe anglosaksinę, protestantinę, per daugelį generacijų įsišaknijusią Šiauriniame kontinente, bet naujųjų emigrantų — neseniai įsikūrusią, jau nebe anglišką ir ne protestantišką Ameriką. John Kennedy atstovauja ne kilmes aristokratiją — tai Henry Cabot Lodge, bet XIX amžiaus imigrantų Ameriką. Tieji įsitvirtino ne šeimos kilmės pagrindu, bet per politiką ir per sugebėjimą tapti turčiais (Edwin O’Connor, The Last Hurrah, 1956). Dar ir kitu atžvilgiu naujasis prezidentas yra naujosios Amerikos atstovas: jis miestų „mylimasis”, didžiųjų miestų balsais išrinktas. Jis taip pat naujos generacijos atstovas, generacijos, kuri brendo po Rooseveltinėje atmosferoje ir kovėsi paskutiniame kare. Šitoji Amerikos generacija skirtinga nuo stevensoniškės: ji dar buvo perjauna susižavėti marksistiniu radikalizmu ekonominei krizei likviduoti, bet kartu pakankamai priaugusi suprasti reformų reikalą, kad kraštan niekada negrįžtų nedarbas, skurdas, alkis (žiūr Arthur M. Schlesinger veikalus apie Roosevelto laikus). Taip pat — tai geenracija, kuri tiki Amerikos galybe ir nori užsieniuose tą galybę naudoti Amerikos tikslams. Abu jie, laimėjusysis Kennedy ir jo oponentas Nixonas šiuo požvilgiu priklauso kitai generacijai — ne Eisenhowerio, įtikėjusiai, kad Amerikos milžinas pačia savo egzistencija išlaikys taiką ir laisvę, bet 1960 generacijai, kuri nori Amerikos galybę pavartoti, kad pasiektų galutinės taikos ir laisvės.
Skaityti daugiau: Jaunos Amerikos Jaunas Prezidentas
PUERTO RICO: AR VYSKUPAI „KIŠOSI Į POLITIKĄ” AR POLITIKAI Į BAŽNYČIOS REIKALUS? • PRINCIPAS IR IŠMINTIS • KUO PADEDAMA KRIKŠČIONIŠKAI DEMOKRATIJAI IR KUO NE
Tuo pat metu, kai Amerika rinko prezidentu kataliką John Fitzgerald (senelio vardu) Kennedy, Amerikos protektorate Puerto Rico katalikai vyskupai uždraudė salos ispaniškai kalbantiems katalikams balsuoti už gubernatoriaus Luis Munoz Marin Demokratų partiją. Tokiu būdu Jungtinių Amerikos Valstybių teritorijoje, — kur katalikui tradiciškai buvo paneigiama Prezidentūra dėl to, kad jisai tariamai tarnautų Popiežiui ir vyskupui, ne Amerikai, — aukšti Bažnyčios hierarchai lyg ir pademonstravo Bažnyčios vadinamą „kišimąsi į politiką”, kurį Amerikos protestantai teigė ir nuo kurio prezidentinis kandidatas Kennedy atsisakė.
KONFLIKTAS PUERTO RICO
Trys Puerto Rico vyskupai, du amerikiečiai ir vienas vietinis (arkivyskupas James P. Davis, vyskupas James E. McManus, C. Ss. R., ir augziliaras vyskupas Luis Aponte Martiv nez) spalio 23 d. ganytojiniame laiške datuotame spalio 18 d., pasmerkė Demokratų partiją, liepdami tikintiesiems nebalsuoti už tokią partiją, kuri atstovauja „antikrikščionišką, antikatalikišką filosofiją, kuri remiasi modernia herezija, kad ne dieviškasis Įstatymas, bet viešoji valia nusprendžia, kas yra moralu ir kas ne. Vyskupai nurodė, kad Demokratų partija kaip tik palaikanti „nemoralias idėjas ir nemoralų elgesį.” Cituodami Leono XIII Immortale Dei, jie užakcentavo savo kaip ganytojų pareigą „uždrausti katalikams balsuoti už partiją, kuri, paneigdama krikščioniškąją moralę, prisiima laicistinę moralę.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ AMERIKOS ŽEMYNE
Bendruomenė žvelgia į savo veidą
Rugsėjo 24-25 dienomis Čikagoje įvyko metinė ir paskutinė dabartinės Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesija. Šioje sesijoje Lietuvių Bendruomenės Taryba pirmoje eilėje pažvelgė į savo veidą — į atliktus darbus, laiko iškeltus reikalavimus ir organizacinę sąrangą.
Ligi šiol Lietuvių Bendruomenės įstatai rodė, jog Lietuvių Bendruomene bendradarbiauja su Lietuvos laisvinimo institucijom. Pertvarkydama įstatus Lietuvių Bendruomenės Tarybos paskutinioji sesija pabrėžė, jog Lietuvių Bendruomenės organai dirba Lietuvos laisvinimo darbą.
Tarybos sesijoje pakeista ir Lietuvių Bendruomenės Tarybos rinkimų tvarka. Nutarta sudaryti 5 rinkimines apygardas, kurios išrinks 31 Tarybos narį. Kiekvienos apygardos išrinktų Tarybos narių skaičius priklausys nuo balsavusiųjų skaičiaus. Tokiu būdu naujojoj Taryboj bus atstovai iš visų rinkiminių apygardų.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE
* Dail. Paulius Augius palaidotas gruodžio 10 d. Šv. Kazimiero kapinėse. Dail. P. Augius priklauso pirmajai originaliajai nepriklausomos Lietuvos grafikų grupei, išugdytai lietuviškos meno mokyklos. Kraštui atgavus nepriklausomybę, susitvarkius administracinėms bei mokslo institucijoms, tuojau pradėjo veikti ir meno mokykla su visais skyriais, neišskiriant ir grafikos.
Paulius Augius, paskatintas mokyklos, giliai įsijautė į mūsų liaudies grafikos dvasios bei formos kalbą. Būdamas tikras kūrėjas, jisai liaudies grafikos nepamėgdžiojo, o surado jam būdingą tematikos ir vaizdavimo stilių.
Iš kitos pusės, — Pauliui Augiui buvo įgimtas mūsų liaudies meno nekomplikuotas siužeto pasakojimas ir jo išraiškos būdas. Todėl savo sintetinėmis, o kartais beveik simbolinėmis formomis jisai išliko mūsų liaudies meno ekspresijos charakteryje.
Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE
Nuo 1959 m. vasaros Į Laisvę iš New Yorko persikėlė į Viduriniuosius Vakarus — Čikagą ir Milwaukee. Į Čikagą persikėlusios Į Laisvę šeši sąsiuviniai apima 400 puslapių medžiagos, pašvęstos labiausiai Lietuvos vergijoje ir Lietuvos laisvajam pasaulyje studijom.
Į Laisvę yra susitvarkiusi kaip trimėnesinis žurnalas, ir mes skaitytojus 1960 m. aplankėme keturis kartus. Kitaip tariant, esame periodiniai, nors mūsų periodiškumas dar nevisai tikslus. Jisai tačiau ne visada nukentėjo dėl Redakcijos ar Administracijos kaltės, bet gerokai ir dėl techninių spaustuvės sąlygų. Skaitytojai tur būt pastebėjo, kad nuo 1960 m. pradžios sukontinentalėjo — sumažėjo Į Laisvę rašmenys — šriftas. Tokiu būdu kiekvienu numeriu galėjome Jums pateikti 10% daugiau medžiagos, taigi per 1960 metus Jums davėme praktiškai penkis ankstesniais rašmenimis žurnalo numerius. Žinoma, manome ir pagražėję...
Skaityti daugiau: PRO DOMO SUA
Į LAISVĘ ATSTOVYBĖS
Australijoje: N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Kilda South, Victoria. A. Grigaitis, 21 Brunswick St, Fitzroy, Vic.
Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, Via Verbania 28, Intemo 18, Roma
Jungtinėse Valstybėse: A. Salys, 6540 So. Artesian Ave., Chicago 29, Illinois. Telef. RE 7.6621; B. Polikaitis, 15483 Ward St., Detroit 21, Mich.; J. Ąžuolaitis, 2012 N. Catalina St, Los Angeles, Calif.; A. Gaigalas, 335 Titan St., Philadelphia, Pa. Telef. HO 7-4176; V. Vaitkus, 85 Arnold St., Waterbury, Conn.; A. Sabalis, 251 Alphonse St., Rochester, N. Y.; V. Ročiūnas, 1892 Lampson Rd., Cleveland 12, Ohio.
Skaityti daugiau: Atstovybės, atsiųsta paminėti
Fotografinė kopija 
BOX 
