Nuoširdžiai dėkojame šio numerio rėmėjams:
p. Joan G. Brazauskas iš Londono,
Seimo narei p. Zitai Šličytei,
p. Povilui Vaičekauskui ir
p. Pilypui Naručiui iš Čikagos,
p. Peter Iron Jokubkai,
Čikagos Krikščionių demokratų skyriaus pirmininkui
Viršelyje: Lietuvos Žaliosios rinktinės vadas ir organizatorius kapitonas Izdorius Pucevičius-Radvila
LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA
T U R I N Y S
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
D. Kuodytė. Lietuvos Žalioji rinktinė ............................ 3
Dokumentų rinkinys ............................................... 7
Visvaldas. LLKS Žaliosios rinktinės istorija 1944—1951 .......... 31
A. Malinauskaitė. Vytauto Didžiojo rinktinė ..................... 54
D. Kuodytė. KGB ir centrinės vadovybės kūrimosi pradinis etapas . 57
Dokumentų rinkinys .............................................. 60
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
V. Vyšniūnas-Aušrelė. Atsakinga užduotis ........................ 84
V. Pabikauskas. Raudonoji šmėkla ................................ 94
ANTINACINE REZISTENCIJA
V. Telksnys. 16 lietuvių, pasmerktų lėtai mirčiai. Kas jie? .... 107
V. Telksnys. Vienos Kauno rezistencinės spaudos grupės veikla
sovietų ir vokiečių okupacijos metais .......................... 123
A. Bubnys. „Ginkluotos Kovos Sąjungos“ Kauno apgardėlės sukūrimas
ir veikla 1940—1941 ............................................ 129
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
N. Gaškaitė. KGB veiklos metodai pokario metais ................ 145
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Laisvės kovos sąjūdžio pirmosios dienos 1945-ųjų metų pavasaris 157
Komentaras „Kovų prisiminimams“ ................................ 160
PDF: 
fotografinė kopija: 
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 8 T. - Turinys, metrika
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
1991 m. pavasarį Aukštelkų km. (Radviliškio raj.) buvo rastas bidonas su partizanų dokumentais. Iki šių dienų jį išsaugojo ūkininkas Petras Devenis. Apie 1950 m. dokumentus saugojimui atnešė partizanas L. Čalutka — Nemunėlis. Pradžioje bidonas buvo užverstas akmenų krūvoje, vėliau— užkastas žemėje.
Surastas „archyvas“— 1948 m. Lietuvos Žaliosios Rinktinės archyvinių dokumentų rinkinys. Jame 495 dokumentai. Sąlyginiai juos galima suskirstyti į 2 grupes: 1) rinktinės vadovybės siunčiamų ir gaunamų raštų dėl rinktinės vidaus tvarkos nuorašai: pareigūnų skyrimas, struktūrų pasikeitimas, finansinė —ūkinė veikla, partizanų įskaitos kortelės ir kt.; 2) partizanų laiškai, laikraščiai, sovietinės spaudos iškarpos, karikatūros, poezijos rinkinėliai ir pan.
Lietuvos Žaliosios rinktinės Virpšos grupės partizanai
Visų dokumentų fizinis stovis patenkinamas — nors jie buvo sudrėkę, apie 90% teksto yra įskaitoma. Daugiau nukentėjo rankraščiai, rašyti rašalu— jie susilieję ir jų perskaityti neįmanoma. Šis dokumentų rinkinys yra saugomas Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąj. archyve.
Aštuntame LKA numeryje skaitytojui pateikiame 17 atrinktų dokumentų. Šie dokumentai turėtų paryškinti svarbiausius rinktinės gyvavimo momentus. Tačiau iš pradžių šiek tiek Lietuvos Žaliosios Rinktinės įsikūrimo ir formavimosi istorijos.
Žalioji rinktinė susikūrė 1945 m. pavasarį. Ji sujungė Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos apylinkėse spontaniškai susidariusias partizanų grupes (pagal V. Vaitiekūno pasakojimą — red. past.). Rinktinės, kaip karinės organizacijos užuomazga buvo 1944 m. vasarą Šeduvoje įvykęs „Tėvynės gelbėjimo komiteto“ posėdis.
Greičiausiai tai buvo LAF’o padalinys, tačiau dalyvavo ir LLA atstovas (Laurinaitis), t. p. Nacionalistų partijos narys (L Pucevičius). Matyt, artėjant antrajai sovietų okupacijai nebe tokiais svarbiais pasidarė partiniai ginčai ir nesutarimai, ypač provincijoje.
Minėtas posėdis vyko gydytojo Puodžiuko darbo kabinete, dalyvaujant jau minėtiems I. Pucevičiui, "Laurinaičiui, t. p. Šeduvos klebonui prelatui M. Karosui, Šeduvos kooperatyvo vyr. buhalteriui P. Pranskiečiui, Kurklių girininkui, Vitkui ir V. Vaitiekūnui (pagal pastarojo pasakojimą — red. pats.). Šiame posėdyje nutarta organizuoti pasipriešinimą. Buvo aišku, kad vengdami tarnybos sovietinėje armijoje, vyrai rinksis į miškus, ginkluosis. Norint išvengti ekscesų, kurie neišvengiamai vyksta nesant kontrolės, reikėjo kurti karinę organizaciją. Vadovauti buvo paskirtas kpt. I. Pucevičius — vienintelis esantis karininkas ir todėl tinkamiausias toms pareigoms.
Lietuvos Žaliosios rinktinės partizanai; 1-oje eilėje iš kairės Mickus-Zubrys, Buivis-Kar-velis; 2-oje eilėje sėdi iš kairės Česnakavičius-Pavasaris, Mančianskas-Valstietis; 3-oje eilėje stovi iš kairės: Laužikas-Briedis, Mingėla-Kęstutis, Miekus-Riešutas, Brazauskas-Vairas, Brazauskas-Žaibas
Žaliosios rinktinės partizanai 1-oje eilėje iš kairės: Plechavičius, Mingėla-Kęstutis, vidurinis nežinomas; 2-oje eilėje stovi Razgaitis-Saulėka, P. Gulbinas-Darius
Skaityti daugiau: LIETUVOS ŽALIOJI RINKTINĖ
Dokumentas Nr. 1.
N. Organizacinio skyriaus
p. Viršininkui
Raportas
Pranešu Tamstai, apie susidariusią padėtį, X. rajone.
Žuvus Z. R. Vadui Kap. Radvilai, vadovavimą perėmė leit. Petraitis. Pastarajam žuvus ir nesant aukštesnio laipsnio vadovavimą perėmiau aš. /kap. Radvilai vadovaujant, ėjau ypatingo būrio vado pareigas/.
Jau anksčiau turėta per didelį dalinį, buvo pradėta skirstyti į mažesnius, labiau judresnius dalinius. Pradėjo kap. Radvila, tęsė leit. Petraitis, užbaigiau aš. Nuolat palaikydamas ryšį, tarp man priklausančių dalinėlių.
Per savo ryšininkus buvau davęs įsakymą, kad prisitaikintų prie vietos sąlygų ir rinktų atatinkamas žinias, kurios man buvo reikalingos, esant įvairiems, netikėtiems atsitikimams. Pagrindan ėmiau ypatingą ir karo stovį Lietuvoje ir savo rajone. Ypač rinkau šias žinias: rikiuotės, /rikiuotės skyriaus rėmuose/, ginklavimą, ūkio, /ūkio skyriaus rėmuose/, ir II-rą skyrių liečiančias žinias /šiek tiek pritaikydamas vokiečių le skyriaus žinias/.
Skaityti daugiau: .Žalioji rinktinė dokumentų rinkinys
Visvaldas
I.
Lietuvos laisvės kovotojams organizuojantis į vienetus, susikūrė ir Žalioji rinktinė. Rinktinė, kaipo stambesnis organizacinis vienetas, atliko daug įvairių darbų, ypač organizacijos reikalu, pravedė daug kautynių ir turėjo įvairių įvykių. Žaliosios rinktinės nuveiktieji darbai, organizavimasis bei įvykiai ir sukūrė jos i s t o r i j ą.
Kadangi Žaliosios rinktinės įkūrėjas ir pirmieji jos vadai yra žuvę, o taip pat yra nemažai žuvusių ir štabo pareigūnų, tai daug dokumentų, iš kurių būtų galima gauti daugiau medžiagos, parašyti šią istoriją, pateko priešui į rankas arba dingo be žinios.
Šiai Žaliosios rinktinės istorijai parašyti pasinaudosiu dokumentais iš Žaliosios rinktinės archyvo, taip pat kai kuriais savo prisiminimais ir iš buvusio Žaliosios rinktinės štabo pareigūno Brolio R i m v y d o /Jonaičio/ gautomis žiniomis. Be to, ir iš turimų žinių gal ir ne visi įvykiai būtų reikalingi dėl jų gausumo, o kiti jų ir nepilnai žinomi. Tai čia suminėsiu tik labai gerai žinomus ir iš žinomų charakteringesnius.
Kadangi Žaliosios rinktinė paskutiniuoju laiku yra apėmusi dar didesnius plotus ir prisijungusi nemažus partizanų rajonus, tai apie tose ribose buvusius įvykius negauta žinių ir šioj istorijoj apie juos nebus minėta.
Apie įvykusias kautynes aprašysiu labai sutrauktai, tik pabrėždamas, kaip rinktinės partizanams teko grumtis su nelygiu sau priešu, kokias jėgas priešas naudojo prieš Žaliosios rinktinės partizanus ir kokie smūgiai buvo suduoti priešui.
Skaityti daugiau: LLKS Žaliosios Rinktinės istorija 1944—1951
Kaipgi įsikūrė Vytauto Didžiojo rinktinė?
Nuo 1944 m. rudens Šiaulių apskrityje, Dūkto miške pradėjo slapstytis Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis Jonas Belogolovas iš Pakapės, Padubysio vls., šaulys Dominykas Kraujalis, taip pat iš Pakapės. 1945 m. pavasarį prie jų prisidėjo nuo mobilizacijos pabėgę Jonas Bislys—Jokis, Aleksandras Aleknavičius—Džio (abu iš Radviliškio) ir kiti. 1945 m. gegužės mėnesį, pasibaigus karui, būrys išaugo. Vasarą Dūkto miške jau buvo susirinkę apie 50—60 vyrų. Partizanams vadovavo
J. Beloglovas—Algis, Žydrūnas. Jis buvo šalto būdo, principingas, geros orientacijos kovotojas.
1945 m. įvyko keli partizanų susirėmimai su NKVD. Partizanas Antanas Druceika—Simas 1945 m. rugpjūčio mėnesį dienojo namuose, Padubysio valsčiaus Giedrių kaime. Čia jis buvo apsuptas ir nušautas sodybos kieme. Ryšininkė A. Augustytė— Aušra prisimena: „Greit po Simo žuvimo Algio būrys surengė stribams pasalą, po kautynių liko ant kelio vienuolika stribų. Iš jų lavonų ant plento (partizanai.— A. M.) sudėjo Vyties kryžių, ir Džio (A. Aleknavičius — A. M.) pasakė: „Simai, mes atkeršijom už tave“.
Formuodami rinktinę, partizanų vadai stengėsi į kovotojų gretas įtraukti vis daugiau patikimų ir energingų vyrų. 1945 m. rugsėjo 24 d. susitikimo su naujais kovotojais metu žuvo išduoti keturi partizanai:
S. Levickas—Zigmas, L. Putramen-tas—Vėjas, V. Goferis ir M. Norkevičius.
Rudeniop, ruošiantis žiemai, dide-
Vytauto Didžiojo rinktinės vadas V. Beloglovas-Žydrūnas
Skaityti daugiau: VYTAUTO DIDŽIOJO RINKTINĖ
Kokį poveikį centrinės karinės ir politinės vadovybės kūrimosi pradiniam etapui (iki 1947 m. sausio mėn.) darė KGB — šiuo rašiniu bus bandoma ieškoti atsakymo į šį klausimą. Kad toks poveikis buvo, liudija 1946 m. liepos mėn. LTSR KGB Il-e skyriuje užvesta agentūrinė-operatyvinė byla „Vakarai“ (Zapad). Taigi, kokiomis sąlygomis atsirado ši byla, kaip KGB pavyko įsiskverbti į kuriamą centrinę vadovybę, tiesiogiai veikti asmenis ir procesus?
1946 m. rudenį į Lietuvą atvyko J. Deksnys ir Brunius (žr. Dok. Nr. 2). Jau tada jie pateko į KGB akiratį. Matyt, jie atvyko savo iniciatyva, atstovaudami VLIKui oponuojančius sluoksnius ir asmenis (tai rodo J. Deksnio PRO MEMORIA išreikštos mintys VLIKo atžvilgiu— žr. Dok. Nr. 4). Šio pirmojo atvykimo metu, vyko susitikimai su PLP vadais, miestų rezistencijos atstovais. įdomu tai, kad J. Deks-nys brėžė ribą tarp kaimo—ginkluotosios rezistencijos ir miesto — pasyvios, intelektualiosios rezistencijos. Pirmenybę jis aiškiai teikė pastarajai. Konsultacijų metu J. Deksnys iškėlė pasyvaus pasipriešinimo — kaip perspektyvesnės kovos formą — idėją. Vėliau, kaip matysime, šia idėja savo tikslams pasinaudojo KGB.
Skaityti daugiau: KGB IR CENTRINĖS VADOVYBĖS KŪRIMOSI PRADINIS ETAPAS
Dokumentas Nr. 1.
Maskva, gen. leit. dr. Fedotovui
Pagal Jūsų atsiųstą agentūrinį planą „Vakarai“ (Zapad) mūsų agentūra parengė ir rugpjūčio 12 d. pravedė apygardų vadų suvažiavimą. Jame, be mūsų agentų Ąžuolo, Jonyno, Kibirkšties, dalyvavo Didžiosios Kovos, Tauro, Žemaitijos, Aukštaitijos, Panevėžio, Vilniaus krašto apygardų atstovai.
Apygardų atstovus iš miškų iškvietė mūsų agentūra, veikusi „Vienybės komiteto“ vardu. Siame pasitarime dalyvavo ir Vakarų atstovas — emisaras Alfonsas, kur.is pristatė mūsų agentą Ąžuolą kaip BDPS vadovą.
Alfonsas ir mūsų ag. Ąžuolas pasitarime pasisakė už būtinybę pakeisti kovos taktiką, nutraukti banditinę-teroristinę veiklą, išvesti iš miškų gaujų dalyvius, pervesti juos į pogrindines formuotes, kurios veiktų karui prasidėjus.
Pasitarime nutarta sukurti vieningą nacpogrindžio vadovybę, kuriai paklustų visos apygardos ir organizacijos ir kuri nutrauktų banditizmą ir teroristinę veiklą, parengti naujų dalyvių išvedimo į legalią ir pusiau legalią padėtį planą ir jį vykdyti.
Į štabą pateko mūsų agentai Ąžuolas, Gediminas, Jonynas. Agentas Kibirkštis paskirtas vadovauti ryšių skyriui.
Vykdydami suvažiavimo nutarimus, mes ruošiame direktyvas dėl kovos taktikos pakeitimo ir dalyvių pervedimo į legalią padėtį.
Į šį pasitarimą mūsų agentai pakvietė DKA vadą Žaliąjį Velnią, kuris tą dieną atvykti negalėjo. Jis atvyko į Vilnių kitą dieną (rugpjūčio 13 d.) ir tada jo štabo viršininkas Genelis, dalyvavęs pasitar.ime, pateikė detalią informaciją apie pasitarimo rezultatus.
Susitikimo su sukurto komiteto vadovybe dingstimi Žaliasis Velnias buvo pristatytas į mūsų butą ir ten; areštuotas. Kiti apygardų vadai, tarp jų ir DKA: štabo viršininkas Genelis bei dalinių vadai Vytenis ir Svajūnas išvyko į dislokacijos vietas ir laukia nurodymų realizuojant pasitarimo direktyvas. Iš agentūros gauti duomenys, kad visi pasitarimo dalyviai sėkmingai sugrįžo ir nieko neįtaria.
Skaityti daugiau: Dokumentų rinkinys
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Vladas VYSNIŪNAS—AUŠRELĖ
/Ištrauka iš atsiminimų knygos/
Vieną 1945 m. spalio pabaigos dieną, Žaliosios Rinktinės vadas leit. Petraitis gavo žinią, jog neišlaikiusi kankinimų ryšininkė išdavė enkavedistams slėptuvę, esančią miško pakraštyje netoli Leliūnų kaimo. Joje slapstėsi ir spausdino pogrindinę spaudą du buvę studentai. Trims partizanams— Knarui, Gorkiui ir Aušrelei buvo duota užduotis nusigauti iki slėptuvės ir evakuoti spaustuvę.
Rinktinė tąsyk stovyklavo šiaurinėje Šimonių girios dalyje. Iki slėptuvės buvo ne mažiau 15 km. Persikelti per Šventosios upę buvo galima tik iš Svėdaso ežero atvežta ir paslėpta valtimi, nes visas kitas, tų metų vasarą, enkavedistai sukapojo į šipulius, daugiau negu 20 km. ruože.
Deja, valties surasti nepavyko. Po liūčių pakilęs upės vanduo nunešė ją pasroviui, už 8 km. esančios užtvankos link. Partizanai pasileido krantu, tikėdamiesi surasti valtį, užkliuvusią už apsemtų krūmų. Užduotį reikėjo atlikti iki aušros, bet kokia kaina...
Mes skubėjome, lyg patrakę, nerimastingai žvilgčiodami į dangų, kuriame nebuvo nei vieno debesėlio. Mėnulio pilnatis jau buvo išlindusi iš už Ramuldavos miško ir sparčiai kopė vis aukštyn ir aukštyn. Iš patirties žinojome, jog kai jis pasieks zenitų, pasidarys taip šviesu, kad bus galima skaityti knygą. Tada prasmukti nepastebėtiems pro enkavedistų pasalas praktiškai būtų nebeįmanoma. Reikėjo skubėti, kol dar buvo prieblanda. Šventosios slėnyje viešpatavo vėsi, nepaprastai tyli rudens naktis. Nuo greito ėjimo prakaitas čiurkšlėmis liejosi per veidą, o marškiniai buvo prilipę prie nugaros. Mus vijo žinojimas, kad laiku nespėjus nusigauti iki vienišo medžio su kamiene įpjautu kryžiaus ženklu, netoli Leliūnų kaimo, įvyks kruvina tragedija. Mes privalėjome užkirsti jai kelią.
Netikėtai krūmai pasibaigė ir priekyje išvydome į Šventąją įtekančio upelio žiotis. Netoliese matėsi kokių dvidešimt metrų ilgumo lieptas, nutiestas ant aukštų, lyg gandro kojų. Mūsų žemėlapyje jokio upelio nebuvo, o tai reiškė, kad nuėjome per toli ir patekome į tą upės ruožą, prie kurio prisiartinti neturėjome teisės. Leitenantas Petraitis net keletą kartų įspėjo, jog čia kiekviename žingsnyje budi enkavedistų sargybos postas arba pasala.
Skaityti daugiau: ATSAKINGA UŽDUOTIS
Šiandien privalome pasakyti viską, ką taip ilgai slėpėme patys nuo savęs ir nuo savo vaikų. Būta ir tokių įvykių, apie kuriuos net puse lūpų bijojome prasitarti, nors širdis virte virė iš skausmo ir neapykantos mūsų pačių melui ir tylėjimui. Tačiau kitaip negalėjome — gyvenome amžinos baimės šešėlyje, už kiekvieną tiesos žodį jautėme Sibiro šaltį. O papasakoti yra apie ką — oi yra!
Jau seniai Grinkiškio apylinkėse sklinda legendos apie baisųjį Rapolą— Grinkiškio stribų vadą. Dar vaikystėje girdėjau tas legendas apie nežmonišką žiaurumą Grinkiškio apylinkės kaimų gyventojų atžvilgiu. Daug žmonių jis nukankino tardydamas, daug visai nekaltų sušaudė. Vien tik žodį Rapolui ištarus, šiurpas per nugarą perbėgdavo. Rapolas — tai Grinkiškio baubas, šmėkla, ne vienam prisisapnuodavusi košmarais. Tai negyjančios žaizdos, nežinomi kapai, Sibire išbarstyti nekaltų žmonių kaulai. Tai kraujo tvaikas balose bei miškelių pakraščiuose ar galulaukėse be kapo žymės. Tai žmonių dejonės Grinkiškio dvaro rūsiuose. Nėra nė vieno vyresnio amžiaus žmogaus Grinkiškio apylinkėse, kuris nežinotų to vardo — Rapolas. Kadangi niekas nesiėmė atskleisti tos legendomis apipintos asmenybės, nutariau tai padaryti aš. Siekdamas autentiškumo, vaikščiojau pas senus Grinkiškio, Pašušvio, Baisogalos apylinkių kaimų gyventojus, užrašinėjau jų atsiminimus. Vieni bijojo plačiau apie tai kalbėti, kiti, prisiminę savo nuoskaudas, atverdavo širdį. Ir kuo daugiau žmonių dalinosi savo prisiminimais, tuo baisesnis darėsi Rapolo portretas. Kartais net pykau ant savęs, kad ėmiausi to siaubą keliančio, nereikalingo darbo. Tačiau norėjau, kad būtų žinomos ne tik legendos, bet ir šventa tiesa. Pačius svarbiausius prisiminimus ir šiurpiausius atsitikimus užrašiau žodis žodin pagal pasakotojo kalbą. Stengiausi nepraleisti nei vieno žodžio. Kai kurie šių prisiminimų autoriai, šių baisių įvykių liudytojai jau yra mirę. Kiti dar tebegyvena ir jų pasakojimai yra nevienodi, net prieštaringi, tačiau nuoširdūs ir teisingi. Baisu yra prisiminti tą šiurpų pokario laikotarpį. Juk ne vien tik Rapolas buvo toks „pasiutėlis“. Buvo ir daugiau tokių sadistų, kurių pavardę ištarus, žmogus pašiurpdavo. Kas pasakys, kiek nekalto kraujo ir ašarų praliejo stribai? Tačiau šį kartą apie Rapolą.
Dėl žinomų priežasčių nei mirusių, nei gyvų pasakotojų pavardės nebus skelbiamos.
Vl. PABIKAUSKAS
J. G. (miręs) Grinkiškio apylinkės Rudžių kaimo gyventojas
Grinkiškyje, pačiame miestelio centre dar prieš karą buvo garsi karčema, po karo į užkandinę perkrikštyta. Aš eidavau ten pasėdėti, alaus išgerti, su gerais pažįstamais susitikti. Kartą per Sekmines nutariau nueiti į bažnyčią, bet, sakau, užsuksiu pirma į užkandinę, gal šimtą gramų... Tik staiga matau — Rapolas iš užkandinės išsvyruoja, jau patempęs kaip reikiant.
— Na,— kreipėsi jis į mane,— palauk! Ar nori uždirbti ir šimtą gramų išgerti?
— Nežinau, kad aš... — užsikirto man kalba (norėjau pasakyti, kad į atlaidus išsiruošiau).
— Na, na nesispyriok, einam! — Pakaustyti odiniai batai baisiai girgždėjo. Priėjęs prie bufeto, sušuko:
— Stakan vodki, živa!
Bematant man buvo paduota stiklinė degtinės ir silkė ant lėkštutės. Išgirdau piktą įsakantį Rapolo balsą:
— Davai, nešk!
Aš bijojau ir žinojau, kad priešintis nevalia, bet nujaučiau, kad čia kažkas netaip. Išgėriau man įpiltą degtinę ir, net nespėjęs atsikvošėti išgirdau:
— O dabar į dvarą marš! Aš lauksiu, nevėluok!
Pats, išėjęs iš užkandinės, šoko ant arklio ir zovada — į dvarą. Užkandinė buvo pilna žmonių, miestelyje taip pat pilna, nes buvo atlaidai.
Taigi nueinu į buvusį Belozaro dvarą, o ten pilna ginkluotų stribų. Baisu pasidarė. Užeinu į vidų, o vienas stribas:
— Tai ko dabar? — taip piktai rėžė.
— Rapolas kvietė,— atsakiau.
— Stok čia,— parodė prie sienos,— ir lauk.
Skaityti daugiau: RAUDONOJI ŠMĖKLA
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Vladislavas TELKSNYS
Tai — vokiečių nacių aukos, vadinamoji spaudos darbuotojų bei žurnalistų grupė, suimta 1943. 04.29 ir pasmerkta lėtai mirčiai Štuthofo koncentracijos lageryje:
1. Nikodemas ABROMAVIČIUS
2. Vaclovas ALKSNINIS
3. Jonas BALČAITIS
4. Henrikas BLAZAS
5. Vladas ČEKAUSKAS
6. Antanas Vytautas DANIŪNAS
7. Povilas JANELIŪNAS
8. Balys KULYS
9. Simas KVIETKA
10. Petras LUGAS
11. Stasys LUGAS
12. Juozas LUKOŠEVIČIUS
13. Augustinas STANKEVIČIUS
14. Vladislovas TELKSNYS
15. Ksaveras URBANAVIČIUS
16. Pranas ŽUKAS
KELIONĖ Į NEŽINIĄ
Suimtuosius esesininkai sukišo į Kauno gestapo rūmų rūsį (Kęstučio— Donelaičio gatvių kampas — profsąjungų rūmai). Stačiomis „pernakvoję“ rūsio „spintose“, nes jose tilpome tik stovėdami, kitos dienos rytą buvome iš tų „spintų“ išleisti. Žvalgiausi, ieškojau pažįstamų. Žinoma, džiaugiausi, kad jų čia nematau, bet širdyje kilo nerimas: „Koks mūsų spaustuvės ir draugų likimas? Ką jie daro mane suėmus? Ar mano suėmimas nepražudys to, kas taip sunkiai kurta?“
Skaityti daugiau: 16 LIETUVIŲ, PASMERKTŲ LĖTAI MIRČIAI. KAS JIE?
Vladislovas TELKSNYS
Jau pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos miestuose spontaniškai kūrėsi antibolševinės grupės.
Reikėjo grumtis, sukilti prieš žiaurias represijas, melagingą propagandą, šmeižtą. Reikėjo stoti į nelygią kovą su pavergėjais, jų pagalbininkais — tais, kurie net nesusimąstę skundė, kišo lietuvius į kalėjimus ir net po velėna. Tos pasipriešinimo grupės turėjo savo spaudą, kuri visuomenę teisingai informavo apie politinę padėtį Lietuvoje ir vandališkus atėjūnų veiksmus prieš dorus žmones.
Miestuose pasirodė ir mūsų, Lietuvos aktyvistų fronto /LAF/, grupės šapirografu bei rotatoriumi spausdinti atsišaukimai ir laikraštis „Laisvoji Lietuva“, demaskuojantys bolševikinius kvislingus, raginantys nepulti į okupantų glėbį, nesižeminti ir neleisti tyčiotis iš to, kas mums šventa.
Mūsų pogrindžio grupei vadovavo Eltoje dirbęs Povilas Malinauskas.
Naktimis nemiegame: savo ir draugų butuose spausdiname atsišaukimus ir platiname Kaune. Juos klijuojame ant sienų, stulpų, paskleidžiame prie parduotuvių, įstaigų, įmonių durų, žmonių susibūrimų vietose, o laikraštį įkišame gyventojams į pašto dėžutes.
Laikraštis „Laisvoji Lietuva“ buvo leidžiamas Povilo Malinausko iniciatyva. Spausdinimo priemones — rašomąją mašinėlę jis „pasiskolino“ iš Užsienio reikalų ministerijos, o rotatorius tik jam žinomu keliu jau buvo jo bute; mašinėlę apirusioje kartono dėžėje, susuktoje į storą popierių, ankstyvą rytą ministerijos užkaboryje įbruko man į rankas ir, pasakęs „Laimingo kelio“, dingo.
Skaityti daugiau: VIENOS KAUNO REZISTENCINĖS SPAUDOS GRUPĖS VEIKLA SOVIETINES IR VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAIS
ARŪNAS BUBNYS
Prancūzų ir lenkų žvalgyba Lietuvoje 1939—1940 metais
Dar iki Lietuvos Respublikos okupacijos mūsų krašte (ypač Vilniaus srityje) steigėąi slaptos karinės ir politinės lenkų organizacijos, kurios siekė, kad būtų atkurta Lenkijos valstybė su prieškarinėmis sienomis. Tos organizacijos neapsiribojo Lietuvai priklausančia Vilniaus dalimi, bet plėtė savo veiklą visoje Lietuvos teritorijoje ir už jos. Svarbiu lenkų pogrindžio centru tapo ir Lietuvos laikinoji sostinė Kaunas.
Lenkų pogrindis stengėsi užmegzti kontaktus su Lietuvoje esančiais Anglijos ir Prancūzijos žvalgybų atstovais (Lenkijos emigracinė vyriausybė buvo D. Britanijos ir Prancūzijos sąjungininke kare prieš Vokietiją, teikė sąjungininkų žvalgybai žinias apie Lietuvos kariuomenę ir karinius objektus, vyriausybės santykius su Vokietija, Tarybų Sąjunga ir kitomis valstybėmis, Vokietijos agentų veiklą ir t.t.
Su lenkų šnipais ypač energingai bendradarbiavo Prancūzijos žvalgybos rezidentas Lietuvoje atsargos leitenantas Žanas Gabrielius Pišonas (Jean-Gabrielle Pichon). 1939 m. rugsėjo mėn. jis prašė krašto apsaugos ministro K. Musteikio ir kariuomenės vado S. Raštikio leidimo verbuoti Lietuvoje agentus Vokietijai šnipinėti. K. Musteikis ir S. Raštikis sutiko su sąlyga, kad tokia ltn. Z. G. Pišono veikla neprieštarautų Lietuvos interesams. Ltn. Pišonas ėmė bendradarbiauti su kadriniais lenkų žvalgybos darbuotojais ir lenkų pogrindžio nariais.
Skaityti daugiau: „GINKLUOTOS KOVOS SĄJUNGOS“ (“ZWIĄZEK WALKI ZBROJNEJ“) KAUNO APYGARDĖLĖS SUSIKŪRIMAS IR VEIKLA...
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Išeidamas į partizaninį gyvenimą, kiekvienas Lietuvos patriotas sprendė klausimą: ar užteks jėgų, pakliuvus gyvam į NKVD rankas, atlaikyti kankinimus ir nieko neišduoti? Suvokdami ribotas žmogaus galimybes, prisimindami okupantų sadizmą 1941 metais ir nenorėdami eiti per kančios bei pažeminimų pragarus, daugelis laisvės kovotojų lemiamą akimirką patys nutraukdavo gyvybės siūlą, pasirinkdami mirtį.
Represinės struktūros ėmėsi priemonių, įgalinančių suimti gyvus partizanus. Buvo pradėtos taikyti įvairios „specpriemonės“ — migdomieji preparatai, kuriuos įmaišydavo į maisto produktus ar alkoholį agentai. Per karines operacijas operatyvininkai įmesdavo į bunkerį tam tikrą granatą. Tačiau suimtus gyvus partizanus buvo ne taip jau paprasta prašnekinti. Tad maždaug apie 1950 metus buvo sugalvotas naujas, rafinuotai klastingas, metodas, MGB terminologijoje pavadintas „operatyvine kombinacija“. Tuo metu kameros agentų galimybės buvo gerokai sumažėjusios, nes dažnas suimtasis buvo apie juos girdėjęs. Tad iš palūžusių partizanų pradėta kurti smogikų „specgrupės“, kurios vaikščiojo po kaimus partizanų uniforma ir vykdė įvairias MGB užduotis.
„Operatyvinė kombinacija“ buvo savotiška inscenizacija, kurios metu, tardomajam neįtariant, iš jo būdavo išgaunamos reikalingos žinios. Suimtąjį naktį veždavo į kitą vietovę; pakeliui mašiną užpuldavo „partizanai“ ir tardomąjį išvaduodavo. Nusivedę į bunkerį, jį ilgai tardydavo, kaltindami išdavyste. Norėdamas įrodyti savo nekaltumą, suimtasis turėdavo parašyti plačią autobiografiją, kurioje privalėjo aprašyti savo rezistencinę veiklą. Šitaip MGB atskleisdavo suimtojo ryšius, sužinodavo susitikimo vietas, bunkerių dislokaciją ir pan., ko negalėdavo išgauti žiauriausiais kankinimais. Kai visi duomenys būdavo surašyti, vėl inscenizuodavo susidūrimą su MGB. Enkavedistai „nukaudavo“ partizanus, suimtasis su visais popieriais atsidurdavo MGB rankose ir nebegalėjo atsisakyti savo parodymų. Taigi prieš savo valią žmogus išduodavo žinias apie partizaninį judėjimą.
Tokio pobūdžio operatyvinės priemonės ypač buvo taikomos tiems asmenims, kuriuos įtardavo turint ryšių su partizanų vadovybe. Štai 1951 m. antrajame pusmetyje vien Klaipėdos srityje ši „operatyvinė kombinacija“ buvo atlikta 8 kartus. Joje dalyvavo „specgrupės“ smogikai, vadovaujami operatyvinio darbuotojo. Smogikai, anksčiau buvęs partizanai, gerai žinojo partizaninę aplinką, tvarką, įpročius, ekipiravimą bei elgesį, todėl be didesnių įtarimų galėjo vaidinti tikrų partizanų vaidmenį. Tiesa, kartais jie išsiduodavo, ir provokacija nepavykdavo. Kaip pasakoja sėkmingai atsilaikiusi prieš šią šėtonišką klastą buvusi partizanų ryšininkė A. Valeikienė, ją „išvadavę“ „partizanai“, eidami mišku, pasišvietė žibintuvėliu ir keletą kartų nusikeikė, o tai buvo nebūdinga partizanams ir sukėlė jos nepasitikėjimą. O šiaip jau viskas būdavo gerai surežisuota: paruoštas svečiams senas partizanų bunkeris ir šiam tikslui įrengtas naujas, „ryšininkė“ mergina atnešdavo iš kaimo valgyti, pasala būdavo surengta tariamai kitai mašinai, vežančiai atlyginimus, ir t. t.
Skaityti daugiau: KGB VEIKLOS METODAI POKARIO METAIS
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Nuo pirmos dienos, rusų parėjimo negalėjau namuose laisvai gyventi, nes kiekvieną dieną laukiau arešto, bet dar šiaip taip delsiau iki 1945 m. balandžio 15 d. Balandžio pirmomis dieniomis parvažiavau iš ligoninės, dar labai silpnas, negalėjau greitai pavaikščioti, leidau kelias dienas namuose, laukiau sveikatos pasitaisymo. Kiek pastiprėjau, sulaukiau — atėjo Žemaitis, Alantas, Senelis ir Jurginas, klausinėjo, kaip mano sveikata? Sakau, kiek geresne. Jiems pasakiau, kad jau diena po dienos trauksiuos iš namų, sakiau jiems, kad nenoriu pūti kalėjime arba Rusijoje anglių kasykloje pabaigti amžių.
Atėjo apie 12 balandžio, apsidienavojo mažame miškely, nes tenai buvo slėptuvė padaryta nakčiai pernakvoti, naktys dar buvo šaltos. Balandžio 15 dieną ir aš išėjau į partizanų kelią. Senelis man sako: visą amžių atminsi tą datą balandžio 15 dieną. Apsigyvenome, ilgesnį laikotarpį ........ pasidarėme naują slėptuvę. Slėptuvė gerai pavyko, nes gerai maskavosi. Gavau prancūzišką karabiną, diržą ir šovinyną turėjau savo. Po kelių dienų išėjo link Žemaičio pusės, aš pasilikau vienas, nes dideliai kelionei neturėjau sveikatos po ligos. Po kelių dienų sugrįžo, parsivedė dar vieną naujoką /Žebenkštį/ — buvome jau 6 vyrai. Pradėjome ieškoti daugiau ryšių. Susirišome su Nonių ir Krivaičių, parėjo ir jie pas mus gyventi, susidarėme 8 vyrai. Senelis pasakojo, kad dabar galėtumėm išsilaužti per frontą vienu ruožu — užtenka jėgos.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO PIRMOSIOS DIENOS 1945-ųjų METŲ PAVASARIS
Po to, kai rašėme
Trečiojo—ketvirtojo „Laisvės kovų archyvo“ numerio literatūriniame puslapyje buvo publikuota LLKS leidyklos „Prie Rymančio Rūpintojėlio“ knygelė „Kovų prisiminimai“. Joje rašoma apie Dominyko Kraujelio-Liūtauro, Nemuno Šturmo būrio, veikusio Padubysio, Tytuvėnų, Kelmės vis., kovotojus ir kautynes. Kartu su D. Kraujeliu nuo pat pirmųjų kovos dienų buvo žmona Eleonora Kraujelienė-Audra. Ryšininkės ir Kraujelių giminaitės Albjnos Augustytės-Aušros dėka išliko E. Kraujelienės laiškai, rašyti jai į Sverdlovsko sr., Ivdellagą 1947 m.
Kai kurie v.ieno iš laiškų faktai gali būti siejami su aprašytaisiais „Kovų prisiminimuose“.
E. Kraujelienė, pasakodama apie rugsėjo 24 d., turi mintyje „brolio Feliaus“, t. y. Dominyko Kraujelio būrio, 1946 m. rugsėjo 24 d. kautynes Gečaičių k., Kelmės vls. Šiame susirėmime partizanai patyrė nemažų nuostolių: žuvo apie 11 žmonių: pats D. Kraujelis buvo sužeistas. Laiške E. Kraujelienė-Audra, minėdama medžius išvardija žuvusius partizanus: Ąžuolą-Morkų Bajorą, Liepą — jo brolį Antaną Bajorą, Putiną-Savicką, Lazdyną-Vaclovą Domeiką, kurį paėmė sužeistą ir nužudė Raseinių kalėjime.
Skaityti daugiau: KOMENTARAS „KOVŲ PRISIMINIMAMS“
