ISSN 1392-0421
LAISVĖS KOVŲARCHYVAS 36
PASKUI LAIKO STRĖLĘ TURINYS
Janina Semaškaitė. SKAITYTOJUI IR MANO HEROJAMS ............... 3
JUOZAPAS FRIČAS IR "JUTIS" KELIAI ............................. 4
Kazimieras Kalpokas. MANO LAIKAS - KARIO LIKIMAS ............. 29
Konstantinas-Kostas Jasinevičius. KAM SKAMBĖJO LAISVĖS VARPAS 54
Feliksas Mažeikis. AR ĮAMŽINSIME JŲ VARDUS? .................. 64
Povilas Mateikis. KUR SUPASI ŽEMĖ IR ŠLAMA ŠIMTAMETĖS LIEPOS . 74
Anelė Varnaitė-Paškevičienė. MIRTIES KELIAIS Į POŽEMIO MIESTĄ 82
Bronė Pupeikytė-Birutė. BALTO RŪKO SKRAISTĖ .................. 90
Antanina Masteikienė. LAUMĖS JUOSTĄ MAŽYLIUI ĮDĖJO ........... 98
Bronė Kaselienė-Našlaitė. RYŠININKĖ ..........................106
Alma Poškaitė. MUMS REIKIA SUSITIKTI ........................ 121
Česlovas Kazakevičius. KALVIO SŪNŪS ......................... 132
Zenonas Liutkus. KUO GYVENO LAGERIŲ IMPERIJA ................ 138
Onutė Akelaitė. VAKARAI SU ONUTE ............................ 154
Liudvika Marūnienė. ŠIAURĖS GOLGOTA ......................... 206
Stasys Untulis. MEILĖS IR ILGESIO EILĖS TĖVYNEI ............. 227
PDF: 
fotografinė kopija: 
Kaunas, 2004
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 36 T. 2004 m. - Turinys, metrika
Janina Semaškaitė
PASKUI LAIKO STRĖLĘ
Galbūt ne visi jie gali didžiuotis dideliais žygdarbiais ir pergalėm, tačiau viskas jų gyvenime buvo tikra ir šventa: meilė ir skausmas, kova už laisvę ir nepriklausomybės viltis, nes tik jie tragišku tėvynei metu buvo tautos balsas. Ne iš tribūnų pasakytas, ne per šventinius paradus demonstruotas, nereikalaujantis sau atlygio už sunkios kovos vargus ir okupantų pažeminimą. Jie ir tik jie buvo tikroji, gyva, pasipriešinusi smurtui Lietuva.
Gali būti... kam nors pasirodys per menki nežinomų ryšininkų ar jų rėmėjų žygiai, kad būtų įamžinti, tačiau tik jie sunkiausiomis valandomis buvo su Lietuva, nekolaboravo, nevengė pavojų, neišdavė partizanų, paskyrusių gyvenimą kovai už laisvę. Jie - partizanų ryšininkai ir rėmėjai, žuvę būrių vadai - šiandien tautos pasididžiavimas.
Jūs nepalūžote, nors per okupacijos penkiasdešimtmetį buvote pamiršti, o dabar net jūsų idėjos užgožiamos pseudopatriotų, vertinančių tik pinigus ir per turtą pretenduojančių į tautos elitą.
Lenkiuosi Jums, nesenos praeities kovų už laisvę kariai, ginklu ar be ginklo kovojusiems už švenčiausią tautos teisę būti laisviems.
Dėkoju šiltu žodžiu už tai, kad Jūs buvote ir likote tautos istorijos puslapiuose. Širdingiausias ačiū visiems, atvėrusiems sielą, ačiū už senas pageltusias nuotraukas iš šeimos albumų, Jūsų jaunystės ir tremties metų.
Priimkit mano padėką ir pagarbą, mielieji, kurie dar gyvi sulauksite šio leidinio...
Rašant knygą naudotasi Obelių istorijos ir Rokiškio krašto muziejuose esamais dokumentais, medžiaga iš ekspedicijų partizanų keliais, išlikusių gyvų liudininkų prisiminimais.
Janina Semaškaitė
Laisvės šauklio nužygiuoti keliai buvo daug ilgesni už jo gyvenimą. Jaunas, karštas, trumpas jo gyvenimas ir neišmatuojamai ilgi kovos keliai baigėsi, nutrūko pačioje Asarės miškų širdyje.
Kai priešas jo neįveikė atvira kova, - pasitelkė išdavystę.
Išdavikas jau seniai pėdino vadui iš paskos, laukdamas patogaus momento. Tik vadas tos lemtingos akimirkos nepastebėjo. Užsimiršo. Atsigėręs šaltinio vandens pačioje Asarės miškų širdyje, stabtelėjo minutėlę: žvilgsniu išmatavo dar nenužygiuotus žalius tolius ir viskas aplinkui išnyko. Liko tik jis ir žalia miško erdvė, liko, kas nerealu, neapčiuopiama, nesuvokiama: miškas kalbėjo ir siuntė medžių viršūnėmis artimųjų žodžius iš gimtų namų. Nepajuto pavojaus vadas, mintimis buvo tarp savų, regėjo jų veidus, - ne vėjas glostė, glamonėjo - artimųjų rankos. Pavojaus akimirką vado čia nebuvo, tik kūnas, pervargęs nuo grumtynių. Stangrus jaunas kūnas, sugaunantis kiekvieną medžio šakelės virptelėjimą, oro gūsį, nepajuto, kada pasidavė palaimintai vizijai laisvam sugrįžti į namus. Būtinai sugrįžti, kada nors... kai ilgesnis už gyvenimą kelias jį, Juozapą Fričą, partizanų vadą, parves namo.
Jei nebūtų pašaukus gimtų namų vizija, jei nebūtų visa siela nuklydęs už mėlynų tolių, už Asarės miškų širdies, tikriausiai būtų išgirdęs automato spragtelėjimą už nugaros. Mirtinai išvargintas nesibaigiančių kautynių, nepajuto išdaviko, esančio šalia, nors išdavystę jau seniai jautė. Kai būryje atsirado šitas nepažįstamas Plepąs, net nugara jautė jo buvimą. Jis vaikščiojo kaip katinas negirdima sėlinančia eisena, o kai praeidavo pro šalį lyg šešėlis, apimdavo keistas nerimas. Tačiau tai buvo tik jausmas, jokių įkalčių prieš atėjūną vadas dar neturėjo. Prisipažinimas, jog šis buvo verbuojamas MGB žudikų jiems dirbti, - dar nerodė išdavystės. Juk būta rizikingų žygių drauge su būrio vyrais: Plepąs elgėsi kaip visi ir niekas nieko neįtarė. Vadas tikėjo arba norėjo tikėti išdaviko nekaltumu, todėl ir neišgirdo automato spragtelėjimo.
Lemtinga klaida. Net mirties dvelksmas neįspėjo vado apie pavojų, nors dažniausiai jaučiame artinantis tą neprašytą viešnią. Šį kartą net mirtis tapo išdaviko bendrininkė.
Skaityti daugiau: JUOZAPAS FRIČAS IR "JUTIS" KELIAI
□Kazimieras Kalpokas - vienas iš Rokiškio rajono partizanų vadų
Laikas - į ateitį paleista mūsų dienų istorijos strėlė. Ar pasieks taikinį, kur nuskries, ar liks tik išdavysčių nužudyta, per kovų kovas iš amžių glūdumos atėjusi lietuvio svajonė - laisvė?
Ritmiškai dunksėjo vagonų ratai, traukinys pamažu slinko Vilniaus kryptimi. Jis apsimetė, kad snaudžia. „Miegok iki Vilniaus, ten tave su pyragais pasitiks...“ - nusijuokė lydintis suimtąjį enkavedistas ir pasiūlė vietiniam stribui: „O mudu... sušilsim. Niekur paukštelis nenuskris. Galas, prisikariavo...“
Jie buvo vieni pustuščiame vagone. Tik kelios moterėlės su ryšuliais pakeliui įlipo į traukinį ir susėdo kitame vagono gale. Sargybiniai gurkšnojo iš vieno butelio. Rusiškai, neužkąsdami. Pro pramerktų akių blakstienas jis matė girtėjančius sargybinių veidus. Pagalvojo: „Nejaugi iš tiesų - galas? Rankos surakintos, bet... kojos laisvos!“ Jis vis dar apsimetė miegantis. Mintimis jau aplankė Čedasus, savo šeimą - apkabino dukras, dvynukus sūnus, pasimatė su būrio vyrais. Nejaugi atsisveikina? Tai jau ne! Ne kartą bėgo nuo kareivių, ne kartą juos vijosi eidamas kruvinais enkavedistų pėdsakais, ne kartą iš pačios mirties glėbio ištrūko. Nejaugi dabar pasiduos? Kas atsitiko vyrams? Atlaikę alkį, sunkias žiemas ir nuolatinį nuovargį, vyrai palūžo? Kankinami išdavė? Kas galėjo žinoti slapčiausius vado kelius? Jis neabejojo, jog būta išdavystės, bet savo vyrais pasitikėjo. Tačiau kas prasitarė apie vadų susitikimo vietą? Kas be jo paties dar galėjo apie tai žinoti?
Prisiminė pašnekesius su vyrais - apie ką tik nekalbėta bunkeryje... Net apie paskutinę galimybę nusišauti, nes kovoje už tėvynės laisvę - kiekviena mirtis garbinga. Ir staiga vieno iš būrio vyrų klausimas: „Bet... kokia laisvė, jei esi nebegyvas?“ Ir pridūrė: „Jei man taip nutiktų, tai nors vieną okupantą išeidamas iš gyvenimo suspėčiau su savimi išsivesti.“ Kažin kur jie, mano vyrai, Panemunio puolėjai?
Skaityti daugiau: MANO LAIKAS-KARIO LIKIMAS
□ Konstantinas-Kostas Jasinevičius. Dvariščia, Kazačinsko rj., Krasnojarsko kraštas
Kostui Jasinevičiui tėvynė ir jos laisvė buvo jo gyvenimo esmė ir tikslas. Pasitempęs, kaip ir dera Lietuvos inteligentui, santūriai pasakoja apie tai, ko mums nebuvo leista žinoti penkiasdešimt metų. Vaišina kava, sumuštiniais ir labai ramiai kalba apie didelius ir gražius, baisius ir šiurpinančius klausytoją dalykus. Tik susitikus su gyvais pirmųjų okupacijos metų liudininkais pradedi suvokti, ko būta iš tikrųjų, kokia baisi saugumo mašina, toji valstybė valstybėje, veikė ir, nesuklysiu pasakydama, - tebeveikia Lietuvoje. Tik tada atvirai, o dabar - pogrindyje.
Tačiau pasakojimas ne apie tai...
Kai jį suėmė 1946-ųjų lapkričio 2 dieną Rokiškio saugumo šnipinėjimo padalinio viršininkas kapitonas Popovas ir tardė leitenantas Kuznecovas, Kostas buvo Tumo-Vaižganto gimnazijos septintos klasės gimnazistas. Pasakyti - suėmė ir tardė - ne tie žodžiai. Tai buvo kankinimas, toks žiaurus, kad ir prisiminti nesinori. Juk pasekmė liko visam gyvenimui.
Komunizmo statytojai mokėjo kankinti.
- Buvau kaltinamas pogrindžio veikla, nukreipta prieš tarybų valdžią. O mes, tos pačios klasės gimnazistai, buvome tik pradėję veikti: Jonas Kublickas iš Rokiškio, Bronius Zauka iš Latvijos pasienio, Onuškio dvarelio, Laimutis Baltakis iš Kamajų, Jonas Šedys iš Lukštų parapijos ir aš, Kostas iš Misiūniškio kaimo. Įkūrėme pogrindžio organizaciją, pavadinome gal kiek vaikiškai - „Laisvės trokš-tantieji“. Mūsų tikslas buvo nuteikti gimnazistus prieš komunistinę santvarką ir komjaunimą.
Skaityti daugiau: KAM SKAMBĖJO LAISVĖS VARPAS
□Feliksas Mažeikis 2001 07
Visais laikais didžiausio turto įvaizdis buvo auksas. Lietuva jo neturi ar bent dar neatrado aukso luitų savo žemės gelmėse, tad auksu pavadino gintarą, tautos turtu - žemės lopinėlį prie Baltijos, kuris per amžius labai rūpėjo artimiems ir tolimiems mūsų kaimynams. Tačiau tik tragiškiausių tautai išbandymų metais suvokiame, kad Lietuvos turtas yra jos laisvę mylintys žmonės: proto šviesuoliai ir paprasti kaimo bei miesto berneliai, tie amžinieji kariai, išsaugoję tėvynės nepriklausomybės viltį, žuvę dėl laisvės, neišdavę tautos. Ir jeigu ateis diena, kai mumyse nebeliks šio dvasinio turto - ryžto už laisvės idealus atiduoti gyvybę, jei per stebuklą atgavę nepriklausomybę ir pagrobę materialines vertybes neišsaugosim dvasios turtų, tai tą dieną Lietuva žus.
Apie tai ir kalbuosi su buvusiu partizanu, Lietuvos kariuomenės Pirmojo Gedimino pulko kariu Feliksu Mažeikiu.
1939-ųjų spalio 10 dieną pasirašyta Lietuvos - Sovietų sąjungos pagalbos sutartis. Spalio 28 dieną, sugrąžinus lenkų užgrobtą Vilnių, Lietuvoje jau šeimininkavo tūkstančiai raudonarmiečių. Žmonės pritilo, tik nenuilstantis Pupų Dėdė dainavo: „Vilnius mūsų, o mes -rusų!”
Tautai teko susitaikyti su amžina tiesa: kieno jėga, to ir teisė. Jėga buvo dviejų grobuonių - Vokietijos ir Sovietų sąjungos rankose: slaptu Molotovo-Ribentropo paktu viskas iš anksto numatyta, suplanuota, pasidalinta, kas ką ir kiek užtūps, kur kieno kareiviškas batas įžengs.
Skaityti daugiau: AR ĮAMŽINSIME JŲ VARDUS?
□Povilas Mateikis tremtyje Jagodnos mieste 1954 m.
Vasarą čia žydi senos galingos liepos ir mezga vaisius drevėtos obelys. Tik niekas jų nenuskina... Buvusios sodybos vietoje stovi didžiulis akmuo su paminkline lenta: joje žuvusių šio kaimo vyrų ir sudegintų gyvų vaikų pavardės. Šalia, tarytum amžiams sustingęs kaimo skausmas, rymo medinis kryžius. Jį padirbo, meniškai išraižė ir pastatė Povilas Ma-teikis, sušaudyto tėvo Juozo Mateikio ir penkių sudegintų sodybų atminimui. Prie kryžiaus veda vos pastebimas tankioje žolėje takelis, nes lanko šią vietą nedaugelis, tik tie, kurie išliko gyvi po siaubingos 1945-ųjų liepos 14-osios ir grįžo po tremties.
Dažniausiai čia ateina Povilas Mateikis, regėjęs, kaip vietiniai stribai ir sovietų kareiviai siautėjo kaime, degino sodybas ir šaudė žmones. Negailestingai ir Povilui kas pavasarį senose tėviškės liepose gegutė skaičiuoja metus ir kas žino, ar toli diena, kai niekam iš likusių gyvųjų nebegalės papasakoti apie Kurkliečių kaimo tragediją.
Tad išgirskime liepų raudą ir santūrius Povilo Mateikio žodžius.
Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Kurkliečių kaimo jauni vyrai pirmosiomis okupacijos dienomis pajutę didžiausią pavojų Tėvynės laisvei, patyrę, kuo kvepia okupantų žadamas rojus, išėjo į partizanus ar pavieniui tyliai slapstėsi nuo verbuotojų į sovietinę armiją. Kaimas vyrus rėmė, laimino išeinančius laisvės parnešti, maitino, rengė, o sušildę ar žaizdas aprišę žegnodavo išeinančius tolyn į mišką, į nežinią.
Skaityti daugiau: KUR SUPASI ŽEMĖ IR ŠLAMA ŠIMTAMETĖS LIEPOS
Nė nesapnavo ji, jauna medicinos sesuo, kad toli nuo tėvynės teks statyti požemio miestą Čiunkoje. Mirties miestą, kurio paskirtis bus laikoma paslapty, nors didžiausios paslaptys paprastai būna aiškios visiems.
Basi ir alkani mūsų „išvaduotojai“, taip daug nuveikę vardan darbo liaudies, ruošėsi vaduoti dar „neišvaduotus“: argi tokio tikslo neturint reikėtų po žeme statyti didžiules karines gamyklas užkariautų kraštų pavergtų žmonių rankomis? Tiesą sakant, požemio miesto paslaptis nebuvo saugoma, nes niekas netikėjo, kad bado išsekinti kaliniai išliks gyvi, o jei kuris ir išliks, tai kažin ar ateis tokia diena, kai galės atvirai pasakyti, kur buvo ir ką matė...
Tokia diena atėjo...
Skaityti daugiau: MIRTIES KELIAIS Į POŽEMIO MIESTĄ
□ Bronė Pupeikytė-Birutė, Vyties kuopos partizanė. Juodupė, 1958 m.
Karštą 1993-ųjų vasarą važiavome į Juodupę tikėdamiesi susitikti su partizanų ryšininkais bei jų artimaisiais, jei tik pavyks juos rasti pagal turimus adresus.
Buvęs Balio Vaičėno būrio partizanas Andrius Dručkus, „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas, šviesios atminties Algirdas Čekys ir aš taupydami laiką pasidalijome temas - kuris apie ką šnekėsime. Andrius, tų vietų ir partizanų kovų liudininkas, konsultavo mus ir rinko medžiagą savo busimajam muziejui. Algirdui teko vyriški reikalai - analizuoti partizanų susidūrimus su okupacine kariuomene ir stribais. Mano tikslas - sukurti moterų ryšininkių, žvalgų paveikslus, pajusti jų išgyvenimus, skausmą ir viltį. Deja... Laikas ir likimas viską tvarko ne pagal mūsų norus. Liūdna, Algirdas išėjo į Amžinybę nespėjęs parašyti to, ką planavo, o aš tada, atsisveikindama su partizanų ryšininke Brone Pupeikyte-Šinkūniene, nė nepagalvojau, kad mūsų bendrai pradėtą darbą teks įveikti vienai...
Liko atminty žydinčios karštos vasaros vizija ir iki skausmo gražus atsisveikinimas: nejauna, pavargusi moteris skubiai padėkojusi, kad ją vienišą prisiminėm, ėmė atsiprašinėti: „Neturiu duonos, jau visą savaitę mūsų parduotuvėn neatvežė, negaliu jūsų pavaišinti, bet... jei dar palauktumėt, blynelių prakepčiau...“
Už ką dėkojo išlydėdama mus, už ką atsiprašė, - mes tik dirbom pasirinktą darbą, negalėjom likti abejingi savo tėvų kartos idealams, sunkių išgyvenimų metams, atvertiems ir ištiestiems prieš mus, tarytum baltos drobės vasaros saulėje. Kol kalbėjausi su Brone Pupeikyte, Algirdas žavėjosi mažu moterišku rankdarbiu, tikru stebuklu- tremtyje išsiuvinėta servetėle, o paskui pasakė: „Juk tai eksponatas muziejui, vertybė.“
Skaityti daugiau: BALTO RŪKO SKRAISTĖ
□ Adolfas Žukauskas ir Elena Mockutė-Eglė
- Mes nieko nežinom apie Vytuko likimą. Ničnieko. Kai grįžom iš tremties, iš lagerių, žinoma, kuris sugrįžo, susiradom vieni kitus. Ir apie Vytuką atsargiai visų patikimų žmonių klausinėjome. Tikslių žinių koks jo likimas, neteko išgirsti. Nežinojome, ar gyvas tebėra, kas jį užaugino, - nesulaikydama verksmo pasakoja Antanina Masteikienė, žuvusios partizanų ryšininkės Elenos Mockutės pusseserė.
Jei esi motina ir turi nors lašą švelnumo, kurį kiekvienai moteriai suteikė gamta, neišlaikysi nenubraukusi ašaros, nors ir nebuvai baisaus įvykio dalyvė, tik klausaisi liūdno moters pasakojimo.
- Aš ilgus metus tylėjau ir dabar negaliu paaiškinti, kaip galėjau padaryti tokį juodą darbą...
Moteris jau verkia nesusilaikydama.
- Juk jis, mūsų mažulis, ir šiandien nežino, kas jo tėvai, kodėl paliko jį miegantį ir bejėgį. Paliko nežinodami, kas jį priglaus, kokie žmonės pasigailės. Ar pasigailės? Gal ši mintis nuodija jo gyvenimą, gal jis tyliai smerkia tėvus, o gal skausmingai ieško pateisinimo ir neranda, nes nieko nežino apie motiną ir tėvą. Gal vargo alkanas vaikų namuose, kur trūko visko, tik nestigo sovietinės propagandos. Gal užaugo gražus ir geras žmogus, o gal iš pat vaikystės suvešėjo neviltis jo mažoje širdelėje, pyktis visam pasauliui ir jis niekada negalės mums atleisti...
Skaityti daugiau: LAUMĖS JUOSTĄ MAŽYLIUI ĮDĖJO...
□Bronė Kaselienė-Našlaitė
Ji bėgo klupdama per pažliugusį purviną sniegą: skaudėjo kruvinai nutrintas kojas, norėjo atsigerti nors gurkšnį karštos arbatos, tačiau negalėjo sustoti, nerizikavo pasibelsti į pamiškės sodybų duris, kur ją tikriausiai būtų priėmę ir sušildę. Ji bijojo, ji abejojo, ar kaimas neapsuptas rusų, ar pasibeldusi į namus, kur tikėjosi šilumos, nepaklius į pasalą. Skubėjo iš visų jėgų, nes žinojo - jei nespės laiku pasiekti partizanų bunkerių, jie neišliks gyvi. Žus per neišvengiamas kautynes su gausia raudonarmiečių kariuomene, atvesta stribų, o kartu su kitais Salako valsčiaus vyrais gali žūti ir jos brolis Kazimieras Bubulis.
Merginai atrodė, jog voš pražydusi jos jaunystė virto nuolatiniu bėgimu, ėjimu dieną ir naktį, vasarą ir žiemą per aplinkinius kaimus ir miškus skubant nunešti nelinksmas naujienas, perduoti naujus slaptažodžius, palydėti į būrį ar išvesti iš jo partizaną, turėdama teisę žinoti tik slapyvardį.
Kai 1944-aisiais sugrįžę raudonieji ėmė uoliai persekioti buvusius Nepriklausomos Lietuvos šaulius, Ažvinčių girioje būrėsi partizanai, kuriems dienos ir metai virto kova, o jai, ryšininkei, nuolatiniu slapstymusi, bėgimu nuo enkavedistų.
Kalbuosi su Brone Bubulyte-Kaseliene, partizanų vado Leono Račkausko, vėliau, jam žuvus, Kaladinsko-Erškėčio būrio ryšininke. Prisimename jos pirmuosius susidūrimus su rusų kareiviais, baisiausius okupacijos metus, kai ginkluotas enkavedistas nebaudžiamas galėjo grasinti mirtimi ir sušaudyti už nieką prieš nieką neatsakydamas. Pakliuvai ir neieškok jų ledinėse akyse gailesčio ar sąžinės atšvaitų.
Skaityti daugiau: RYŠININKĖ
□ Alma Poškaitė 1952 m.
Jiems už žmogaus gyvybę teko kovoti rizikuojant savo gyvenimu. Kažin ar buvo gydytojui kada nors sunkiau išlikti ištikimu Hipokrato priesaikai negu okupacijos metais. Apie karo kartos medikus, kiekvieną jų darbo dieną turėtume rašyti tik didžiosiomis raidėmis, nes to meto kasdienybė netilpo į jokias gyvenimo taisykles. Gaila, apie juos žinome labai mažai. Jų pasiaukojimas liko šviesių žmonių atmintyje, o mūsų dienas pasiekė tik ryškios nuotrupos.
- Tada, kai žodis „komunistas“ tapo prievartos ir nusikaltimų simboliu, gydytojui buvo sunku ne tik beprotišką darbo dieną ištverti, bet ir nepalūžti, likti ištikimu savo profesijai. Aš tokį žmogų buvau sutikusi, - sako Alma Poškaitė-Kubilienė, medicinos sesuo, okupacijos metais dirbusi Telšių ligoninėje.
Almai ėjo devyniolikti, kai neteko savo gražių erdvių namų tėviškėje. Tėvas Aleksas Poška buvo stambus ūkininkas, dirbo eiguliu, nevengė sunkių darbų, todėl nieko namuose netrūko. Karo pabaigoje, traukiantis vokiečiams per Kėdainių apskrities Grinkiškio valsčiaus Geručių kaimą, smarkiai susišaudė vokiečių ir rusų kariuomenės daliniai. Sudegė eigulio sodyba ir šeima liko be pastogės. Tėvas tada parsivežė seną mažą trobelę iš motinos tėviškės ir pastatė sudegusios sodybos vietoje. Gyvenimą teko pradėti iš naujo. Tačiau buožių sąrašų okupantai neužmiršo. Atsibeldė ištremti į Sibirą ir Poškų šeimą. Dairėsi po kiemą trėmimo vykdytojas rusas ir stebėjosi: „Pažiūrėk, kokia griuvena... O mums sakė, kad čia turtingi buožės gyvena. Kur tie turtai? Namelis sukriošęs ir nieko daugiau nėra...“ Apžiūrėjo pirkelės vidų - gėrybių nė kvapo. Pagaliau nusprendė: „Tiek to, matyt, apsiriko. Gyvenkit...“ Paliko, neištrėmė Sibiran. Komunistinio rytojaus pranašams sunkiausia buvo suvokti, kad lietuviams turtus ne aitvarai suneša. Juk sunaikinti lengviau nei pastatyti...
Skaityti daugiau: MUMS REIKIA SUSITIKTI
□ Česlovas Kazakevičius
Tėvas jiems sakydavo: „Išmokęs amato, be duonos nebūsi.“ Todėl mokė vaikus kalvystės: to, ką pats gerai išmanė. Ir išmokė savo sūnus visokių kalvio gudrybių: jų rankose atgydavo sugedusi mašina ar labai reikalinga detalė. Tik vieno tada tėvas nežinojo, kad vaikų sumanumo ir auksinių rankų prireiks darbui, apie kurį ilgus metus niekas nieko nežinos.
Kalė vaikinai pasagas arkliams, noragus žemei arti, ratlankius, linges - viską, ko tik ūkininkui prireikė. Netgi juos amato išmokęs tėvas ne viską žinojo, nors nujautė, ką sūnūs skubiai slepia gelžgalių krūvoje, jei į sodybą užsuka svetimas žmogus ar kalvėn užbėga sesės. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro degė žaizdras kalvėje, ir tik namiškiams suprantamu amsėjimu šuo Liūtas pirmasis pranešdavo broliams, kas artinasi: savas ar stribas su kareiviais. Išgirdę įtartiną Liūto lojimą, broliai skubiai slėpdavo nebaigtą taisyti ginklą tarp gelžgalių ir čiupdavo kaustyti atvestą arklį ar kalti akėčių virbą. Dabar įpusėjęs aštuntą dešimtį ginklų meistras Česlovas Kazakevičius gyvena Kaune su žmona Gražina, sūnumi Ramūnu ir vaikaite Agne. Jaučiasi kaip ir daugelis, sutikdamas savo gyvenimo rudenį, tik akys silpsta: nors dar ne visiška tamsa, tačiau svarbiausiu jo ryšiu su pasauliu tapo radijas. Kalvis išklauso visų radijo stočių žinias, džiaugiasi, kai Agnė ar sūnus paskaito laikraštį, knygą.
Skaityti daugiau: KALVIO SŪNUS
□Zenonas Liutkus. 1958 m.
Zenono Liutkaus gimtasis miestas Kaunas. Pogrindinė aštuoniolikamečio jaunuolio veikla prasidėjo 1944 m. spalio mėnesį. Vaikinas tarnavo gen. P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Juo pasitikėjo vadai, gerbė už drąsą, žinias ir sportinę ištvermę. Kai Vietinė rinktinė buvo paleista, Kaune jau veikė LLA organizacija, kuriai vadovavo Česlovas Kovalskis, pakvietęs pogrindžio darbui ir Zenoną.
- Buvome jauni ir labai drąsūs, - sako Zenonas. - Išformavus rinktinę, nuėjau dirbti į Kauno laivininkystės tarnybą, mechanikų skyrių, kur darbavosi mano tėvas Vincas Liutkus. Okupavus Lietuvą bolševikams, jaunus vyrukus tuojau pradėta gaudyti į rusų armiją. Dirbdamas laivininkystės tarnyboje galėjau kurį laiką gyventi nekliudomas, be to, turėjau leidimą laisvai vaikščioti bet kuriuo paros metu. Česlovas Kovalskis pasiūlė dirbti propagandos skyriuje. Dirbome penketuko principu. Turėjom rotatorių, spausdinom pogrindinius laikraštėlius, atsišaukimus, lapelius. Spaudą slėpėme Kovalskio bute, po grindimis įrengtoje slėptuvėje. Net ant milicijos įstaigų durų prilipdydavome atsišaukimus. Gaila, neilgai dirbome, neišliko nė vienas mūsų leidinukas. Enkavedistai greit susivokė, jog pogrindžio leidiniai spausdinami netoliese, nes į kiekvieną įvykį būdavo žaibiškai reaguojama, žmonės informuojami apie saugumiečių ruošiamas akcijas. Su pirmaisiais okupantų žingsniais iškart pradėjo veikti platus saugumiečių tinklas. Jie netruko išaiškinti ir LLA propagandos skyrių Kaune. Netikėtai buvo apsuptas Česlovo Kovalskio namas. Česlovas su bendražygiu Vytautu Sinkevičium pamatė atvažiuojančius kareivius ir spėjo pasislėpti. Kovalskio motina skubiai užmaskavo įėjimą į slėptuvę po grindimis: patiesė kilimą, užstūmė stalą. Rusai kambariuose viską apšniukštinėjo, tačiau nieko įtartino neaptiko. Vis tiek laikė apsupę namą tris paras. Laimė, kad vyrai slėptuvėje turėjo vandens. Ištūnojo kaip pelytės nejudėdami, be maisto.
Skaityti daugiau: KUO GYVENO LAGERIŲ IMPERIJA
Vartau seną albumą, išsaugotą Sibiro lageriuose, o ji pasakoja, kalba - tarytum nė nebuvę sunkių nelaisvės metų: kalėjimo, vyro žūties, jaunos našlės dalios. Į mane iš nuotraukos žvelgia mergina su apdainuotu lino žiedu akyse ir vešliomis garbanomis, grakšti ir besišypsanti, tik šypsena skirta ne "žaidžiančių" vyrų auditorijai, renkančiai gražuolę, nors jaunystėje ji... būtų pralenkus visas iki šiol matytas mūsiškes "mis", deja...
Matau, virpa Onutės rankos prisiminus jaunystę. Buvusios gražios rankos nuo Sibiro šalčių, kančių ir ne moteriai skirtų nepakeliamai sunkių darbų sugrubo, sustorėjo pirštų sąnariai, pašiurkštėjo oda. Gęsta cigaretės dūmas, o ji, slėpdama virpulį, sako: "Nesmerkit, įpratau rūkyti lageryje. Labai sunkiai dirbom, o pailsėti neleisdavo. Tik kai valgei ar rūkei, buvo galima stabtelėti ir atsikvėpti. Valgyti nebuvo ko, o tabako gaudavom..."
Štai kur liko tavo rankų švelnumas, Onute, svetimų kraštų toliuose prigeso lino žiedas akyse. Ar siuntė lino žvilgsnis kam nors prakeikimą? Ne? Betgi turėjo teisę prakeikti visą okupantų giminę.
Štai ir kita nuotrauka... Glaudžia Onutė, jauna mama, tris mažus vaikelius: pametinukes dukreles ir sūnų, lyg išdraskyto lizdo paukštė, dengdama juos savimi. Žavi akimirka įamžinta ar tik trumputis laimės džiaugsmas Intos lagerių prieglobstyje? Kodėl šventiškai aprengti mažyliai papuošti juodais kaspinėliais?
- Kai vyrą šachtose atitrūkęs vagonas sužalojo prispaudęs... Jam stuburą sulaužė. Angliakasiai kalbėjo, kad tai buvo saugumo padaryta, nes Gediminas nieko nenutylėdavo. Rado jie paskui ir įrodymų, kad katastrofa neatsitiktinė, tačiau niekas netyrė. Nelaimė šachtoje ir tiek! Tokia išvada, o mes tik iš okupuotos šalies. Neturim teisės kaltų ieškoti.
Ir vėl cigaretės dūmelis, ir vėl atsiprašymas: "Negaliu nerūkyti".
Nežinau, Onute, kokiais žodžiais papasakoti apie tave, kad išliktų gyva tavoji siela negyvuose popieriaus lapuose, bet jaučiu, kad pirmasis mūsų susitikimas paliks giliausią įspūdį. Žinau, jog tau bus labai sunku dar kartą išgyventi visa tai, ko jau nenori prisiminti, bet pakentėk, tiek skausmo iškentėjusi, - prikelkim jaunystei Lietuvos laukų lino žiedą, sugrįžkim prietemos valandą į nepakeliamai sunkių išbandymų metus, likimo skirtus mėlynakei lietuvaitei iš Suvalkijos.
Atverkim širdis ramiais vakarais, kai prieblanda prieš saulės laidą nuteikia nuoširdžiausiai sielos išpažinčiai.
Skaityti daugiau: VAKARAI SU ONUTE
Kerintis migdolinių akių žvilgsnis, žaismingas lengvas žingsnis ir šiltas prisilietimas... Kas tu buvai, mažute moterie, kurios žvilgsnio neatlaikydavo net užkietėjęs lagerio prižiūrėtojas? Kas suteikė jėgų nenusižeminti tada, kai palūždavo kur kas stipresni ir galingesni?
Kaip gaila, kad mes nesusitikome anksčiau, kai migdolinių akių žvilgsnis pasakydavo daugiau nei žodžiai. Kas tu buvai, jaunute moterie, kai išdrįsai neįsileisti okupantų į namus ir neatidarei jiems durų?
Kas tau suteikė jėgų suglamžyti medikų nustatytos diagnozės -nuosprendžio pažymą „piktybinis auglys“ ir sviedus ją žemėn paimti plunksną?.. Jei iš tiesų liko tiek nedaug gyvenimo dienų, prisiminkim kelią iki tos siaubingos gydytojų pažymos. Nepaisydama raižančių skausmų, vis aštrėjančių ir ilgiau užtrunkančių, tu viską užrašysi, tarytum tremties metraštininke, stebinti iš šalies, kas vyko tavo namuose, mintyse ir širdyje.
Paimk plunksną ir trumpą akimirksnį užmirši skausmą. Tik gaila, oi, kaip gaila, kad be šio balto plono lapelio neturi kam savojo skausmo išsakyti. Tavo jaunystė buvo per trumpa, nespėjai net dukros sau ir vyrui pagimdyti, kai jie įsiveržė į Lietuvą, pasiryžę mus su dar negimusiaisiais nužudyti.
Nesvarbu, kas perskaitys tavo trumpo gyvenimo aprašymą, o gal ir neperskaitys, gal nesuspėsi jo niekam palikti, kaip nespėjai pagimdyti kūdikio. Vis tiek tikėk, kad žmogaus skausmas, troškimai, svajonės ir mintys - amžinos, ir kas nors jas būtinai išgirs.
Rašyk, mažute moterie, rašyk tarp skausmo priepuolių trumpiausią liūdną pasaką apie gyvenimą ir žmones, žuvusius ir žudžiusius, atėjusius mūsų „vaduoti“ ir sutrypusius tavo jaunystę. Pažvelk migdolų akimis į praeitį, Liudvika, nes tavo žvilgsnis visada kalbėjo daugiau nei žodžiai...
Skaityti daugiau: ŠIAURĖS GOLGOTA
□Stasys Untulis
Nelaiku, nelaiku atėjai į žemę, poete. Apie ką galėjai dainuoti, kai Tėvynės laukus laistė partizanų kraujas, kai už tiesos žodį okupantas nešykštėjo ilgiausių kalėjimo ir tremties metų.
Nelaiku atėjai į pasaulį, poete, nors siela ir kūnu iškentėtos eilės tau padėjo išgyventi.
Tavęs nebėra ir niekas kitas nepasakys, kada sparnuota mintis ir laisvas sielos skrydis pažadino tavyje kūrėją, kur gimė pirmieji tavo posmai, skirti mylimai merginai ir Tėvynei, apmąstymai apie žmogaus didybę ir mekystę, tikėjimą ir viltį. Kas beišgirs mintimis siųstą tavo šauksmą Lietuvai - nepalūžti, išlikti...
Tavęs nebėra, niekam nežinomas poete. Išėjai nepalikęs turtų, nes nespėjai, o ir nebūtum spėjęs nei mokėjęs jų užgyventi. Neliko ir šeimos - nebuvo likimo lemta šeimą sukurti. Liko tik eilės, kurias slėpei giliausiose širdies gelmėse nuo visų, net pačių artimiausių, nes kūrei jas sau... Išėjai žvilgsniu atsisveikinęs su savo jūra, slėpiningais saulėlydžiais, išėjai negrūmodamas gyvenimui, kuris tau, poete, buvo pernelyg sunkus ir negailestingas. Išėjai, o eilės skamba, tarytum šiandien parašytos... Skaidrios, lyg būtų ne Mordovijos lageriuose gimusios ir ne kalėjimo vienutėje užrašytos, o prie tavo jūros, šaukiančios gyventi ir tikėti.
Skaityti daugiau: MEILĖS IR ILGESIO EILĖS TĖVYNEI
Abaronas Janis 12
Abišala Aleksandras 141
Abišala Vaclovas 141-142
Afanasjevas 163
Akelaičiai 159
Akelaitis Kazimieras, sl. Vėtra 156, 158-159, 178
Akelaitis Petras 155
Akelaitytė Onutė 168,175, 186
Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
Abanas 60
Agurkiškės miškas 9
Aknystė 9, 13-15
Aleksandrovo kalėjimas 236
Alizava 44
Alytus 133, 137, 141
Altajus 210
Angara 213
Antaviliai 119
Antazavė 9
Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ
