Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 4 (1309) BALANDIS — APRIL 1955
T U R I N Y S
T. Žiūraitis, O. P., — Karys Velykų Rytą 97
Dr. V. Sruogienė, — Jonas Karolis Katkevičius 99
Plk. O. Urbonas, — Artilerija Antrojo Pas. Karo metu 104
V. Jonikas, — Viktoras Rumbutis—Savanorio sūnus 107
Posmai apie nerimą, — eilėraščiai 111
V. Maželis, — Pavasarėjant Hudsono Pakrantėse, nuotr. 112
H. Sienkievičius, — Kryžiuočiai 113
Kariai ir Jaunimas 118
Karinės žinios 120
Veteranų Veikla 122
Karinė Spauda 124
Kuprinės Pabiros 126
Žurnalo fotografinė kopija PDF: 
Viršelyje: Karys Velykų rytą, dail. V. Raulinaitis.
Skaityti daugiau: Karys 4 1955 m. Turinys, metrika
Velykų šventės proga mieliems Skaitytojams, Rėmėjams ir Bendradarbiams nuoširdūs sveikinimai ir geriausi linkėjimai.
KARIO Redakcija ir Administracija
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
Jau daug amžių budi tie bokštų vaidilos — varpai. Jų metalinė širdis jautri kiekvienam įvykiui, kiekvienai progai, šventei. Jie gaudžia ne sau, bet žmogui. Žmogui jie aidi, kad jis neužsimirštų, nenuskubėtų kasdienybės takais, negrįžtų į pozicijas senas, vakarykščias, bet stabtelėtų, susimąstytų ir vėl drąsiai pirmyn.
Taip ir Velykų varpai, jie susikaupti kviečia, kad skubėdami neapalptume kelyje, kad nuolatinis žygis jėgų nepakirstų. Ypač karys yra budrus kiekvienam lauktam ir nelauktam garsui, kiekvienam įspėjančiam ženklui, nes jis yra savos ir gyvenimo aplinkos kovos didvyris, didvyris ne užfrontėje, bet pirmose linijose. Romėnai jau seniai pripažino, kad gyvenimas yra negailestinga kova, pavojai — gyvenimo taisyklė. “Gyvenimas yra nuolatinis kareiviavimas”, — senovės išmintis tvirtindavo.
Kokia kova bebūtų: jos tikslas — pergalė. Pergalei taiklaus ginklo ir didvyriško ryžto permaža, jai reikia kartais ir labai sudėtingos fronto filosofijos — strateginės išminties. Tarp kovos ir pergalės visada randasi didesnė ar mažesnė praraja. Aklas pergalėn veržimasis, neatsargus žingsnis yra pavojingesnis už galingiausio priešo neapgalvotai atidengtą ugnį. . . Strategija yra tarsi karžygių sparnai viršum visų Prarajų ir bereikalingų pavojų į pergalės finalą.
Nuostabi toji geografinė kario strategija. Yra dar nemažiau svarbi ir kita gyvenimo kovos strategija — dvasinė. Dvasinis pasaulis yra nuolat dinamiškas, pilnas įtampos, pavojų — ištisas karo laukas nuo lopšio iki karsto ... Ir čia apskaičiavimas, išmintingumas, auka ir susikaupimas turi begalinės reikšmės. Ir čia strategija neišvengiama. Jei geografinė strategija nulemia karžygių likimą, juo labiau dvasinė strategija nulemia dvasios kovūnų ryžtą.
Šventės ir yra toji dvasinė strategija: jos tylos valandas grąžina jėgas, atskleidžia naujus planus, ėjimus ir kelius idealo link, kovojant už vertybių ir dorybių didingesnį įgyvendinimą, už prisikėlimą.
Karys yra vienas tos klasės karžygių, kuriam šventės varpai mena ne tik žemės, bet ir dangaus džiaugsmą bei skundą. Jis yra pilnutinio gyvenimo aukuras: tautinio ir dvasinio. Jis, kaip tas kiekvieno tauraus kario Prototipas — angelas su kardu prie atvirų rojaus vartų, yra ne gyvenimo teisėjas, bet teisės vykdytojas. Nevisada gali karys patikrinti įsakymo teisingumą, nes jis ne filosofuoti, bet kovoti frontan išeina. Tačiau jis nėra automatas, jo sąžinė nedingsta karo liepsnose: teisės ir teisingumo jis neišleidžia iš akių. Karys yra savotiškai neliečiama asmenybė, kaip kiekviena auka ... Visur pasitaiko išimčių, bet pagrindinis kario tikslas: vardan tiesos ir meilės nugalėti melą ir smurtą, aukotis kitų labui, kas yra labai būdinga mūsų kariui.
Skaityti daugiau: KARYS VELYKŲ RYTĄ
Juozas Mikuckis
Akmuo jau nuverstas nuo kapo,
Sutramdyta mirtis piktoji,—
Žmonijai rašo džiaugsmo lapą
Naujų pavasarių rytojai!
Žiedams sumindžiotiems nekartą,
Prisikėlimo žodis tartas.
Kai niūrios metų dienos gaišta, —
Ir saulė kelia meilės maištą,
Mes šaukiam pakeliui jai:
Aleliuja! Aleliuja!
Nors prieš akis keliai Golgotos,
Dygliai erškėčių ir plakimai,
Ir šiurpios naktys nemiegotos
Belaukianties Prisikėlimo,—
Bet Prisikėlęs blokš mūs valtį
Į gimtą krantą išsikelti!
Iš savo lauko, savo pievų,
Žiedais nusvyrusiųjų jievų
Pririnksime gėlių Jam
Ir džiūgausim ir šauksim: Aleliuja!
KARŲ SU ŠVEDAIS PABAIGA
DR. V. SRUOGIENĖ
Po Salaspilio laimėjimo Jonas Karolis gavo iš karaliaus didžiojo etmono buožę, o su ja ir labai didelę galią. Etmonai buvo skiriami iki gyvos galvos — tai buvo augščiausias urėdas Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Jisai buvo visų karo pajėgų vadas, savo žinioje turėjęs lauko arba kiemo etmoną, kuris vadovavo samdytiesiems kareiviams (algauninkams).
Katkus visoje savo didybėje
Katkevičius buvo gerai numatęs, kad 1605 m. laimėjimas, nors toks įspūdingas, karo su Švedija nepabaigs. Todėl jis tuoj rašė Žygimantui Vazai:
“Lieka toliau remti karą... kariuomenė jau netvirta, raiteliai pavargę, pėstininkai — vieni sužeisti, nukentėję, kiti veržiasi į anapus Dauguvos. Būtų man malonu žinoti, ar Jūsų Karališkoji Didenybe parems mane kare... ir man po tiek vargų miela būtų pasilsėti ... betgi gaila nustoti to, kas gali mums atnešti naudos ir garbės“.
Nežiūrint įspėjimų, karalius nepasirūpino sunaudoti laimėjimo vaisių. Laikas ėjo, kariuomenė vis vargo. Pagaliau netekusi kantrybės didelė dalis išbėgiojo. Katkevičius nebegalėjo atsiteisti skolininkams ir niekur nebegavo pinigų. Išalkę kariai pakėlė maištą ir traukė link Lietuvos Brastos, pakeliui plėsdami didžiojo kunigaikščio dvarus bei keldami nerimą visame krašte. Katkevičius veltui šaukėsi karaliaus, kuriam turėjo rūpėti Švedijos vainikas, bet tuo laiku Lenkijoje kaip tik užsimezgė Lenkijos didiko Zebžidovskio ir Lietuvos galiūno Jonušo Radvilos (Kristupo Perkūno sūnaus) maištas. Be to, Žygimantas jau buvo įsivėlęs į karą su Maskva.
Skaityti daugiau: JONAS KAROLIS KATKEVIČIUS
PLK. O. URBONAS
(Tęsinys iš praėjusio nr.)
Gynėjų artilerija iš savo pagrindinių ugniaviečių neveikdavo tol, kol neprasidėdavo priešo tikras puolimas. Prieš veikdavo tik taip vadinamos paslankios baterijos, kurios kautynių metu dažnai keletą kartų keisdavo pozicijas. Atsitikimui, kad ryšių ir vadovavimo tinklas bus priešo ugnimi sunaikintas, buvo nustatoma, kaip paskutinė pasipriešinimo priemonė, “aklas” ugnies planas. Tiesa toks veikimas ne visada atatiko aplinkybes, bet vokiečių art. vadai su iniciatyva ir gerai taktiškai paruošti, tad ir šiose apystovose savo ugnimi kartais pasiekdavo gan gerų rezultatų. (Brž No. 3).
Karo pradžioje šarvuočių puolimas buvo vykdomas po trumpo, netikėto artilerijos ugnies parengimo. Priešo pozicijos gilumoje tolimesnis šarvuočių puolimas vystėsi be artil. ugnies paramos, vartojant vien šarvuočių pabūklus. Tokį puolimo būdą dalinai pateisindavo art. palyginant mažas judrumas. Tuomet dar, artilerija greit nuo šarvuočių atsilikdavo. Tolimesnėje karo eigoje toks šarvuočių puolimas pasidarė neįmanomas, nes patobulinti prieššarviniai ginklai žymiai suvaržė šarvuočių veikimo laisvę. Paskutiniais laikais artilerija jau buvo tiek ištobulinta — šaudymo tolio ir judrumo žvilgsniu, kad ji lengvai parėmė šarvuočių apsaugą, šarvuočių puolimas visuomet buvo stiprios art. ugnies paremtas, ir tolimesnis šarvuočių judėjimas gilumon visuomet buvo art. ugnies saugomas.
Karo metu buvo reikalaujama, kad divizija priešo įtvirtintą poziciją puolant 2 klm. bare, turi disponuoti bent 15 art. grupių. Su mažesniu art. kiekiu puolimo operacija negali būti užtikrinta. Jeigu leisti, kad pirmą puolimo liniją sudaro 2 Dėst. pulkai (trečias rezerve), išeitų, kad pulko puolimą turi parengti ir palaikyti maždaug 8 art. grupės.
Kova su priešo art. sudaro viena iš svarbiausių faktorių kautynių lauke. Prieš karą ir karo pradžioje vokiečiai skaitė, kad šį uždavinį galima pavesti aviacijai ir priešo art. bus bombordavimu iš oro sunaikinta ar bent nutildyta. Susidūrę su gausia rusų artilerija, vokiečiai greit priversti buvo įsitikinti, kad jų nusistatymas yra visiškai klaidingas. Kad sunaikintų bateriją bombardavimu iš oro, reikalingas toks milžiniškas municiios kiekis, kuris pralenkia baterijos vertę. Be to pasirodė, kad no bombardavimo, kuris galėjo trukti tik trumpą laiką, baterija greit atsigauna. Artilerija gi, savo trukdomąja ugnimi, kurią galima užtęsti ilgesniam laikui ir reikalui esant pakartoti, priešo art. ugnį nutildo, jei nesunaikina visam laikui. Tik šiuo būdu galima užtikrinti saviems šarvuočiams ir pėst. judėjimo laisvę, be kurios pasisekimo turėti neimanoma. Tolimesnis šarvuočių puolimas be art. paramos, kad priešo art. būtų neutralizuota, pasirodė irgi neįmanomas, šį uždavinį vykdyti teko toli šaudančiai artilerijai.
Skaityti daugiau: ARTILERIJA ANTROJO PASAULINIO KARO METU
V. JONIKAS
Viktoras Rumbutis, sūnus Kosto, savanorio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus, tikras jo pasididžiavimas ir mielas ginklo draugas, žuvo Vokietijoje, Rhuro krašte, kartu su penkiolika kitų karių, 1945 metų balandžio 9 dieną, pačiame karo pabaigos prieaušryje. Dešimt metų pralėkė kaip kulka, perskrosdami daugelį širdžių, palikdami jose prisiminimų neužgijančias žymes.
Yra žmonių mūsų tautoje, kurie, tokie pliki, tokie paprasti pažiūrėti, tačiau sugeba herojiškus žygius atlikti, savo gyvenimą išgražindami puikiais momentais. Tokių buvo daug, tokia buvo Rumbučių šeima. Negalima apie juos nekalbėti. Kostas, kaip savanoris Lietuvos kareivis, gavęs pliką žemės sklypą Kaunatave, Luokės valsčiuje, kūrėsi naujoje kaimynijoje atkakliai, augindamas šeimą, nešiodamas savo mažiukus “gaidukus” ant pečių per pusnis į mokyklą. Dievas davė vaikų bent penketą: Viktorą, Kristiną, Adelę, Kostuką ir Alpuką. Visi jie norėjo valgyti, o padėt valgį uždirbti dar negalėjo, teko savanoriui pačiam su žmona smarkiau įtempti gįslas. Nemėgo rūgoti nei ant valdžios, nei ant kaimynų, — šeimos susiklausymas davė daugiau, vis daugiau laimės ir gerybių.
Viktoras 1940 metais buvo tik 19 metų, dar per jaunas savo svajotai Lietuvos kariuomenės tarnybai. Tėvas, buvęs prieš tai savo suorganizuoto šaulių būrio vadu, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jo Nepriklausomybės kovų kraujas, jo laisvės laimėjimai ir ateities viltys neteko savo prasmės — priešas vėl tėvynę užplūdo, visą idealą suniekino, sugriovė. Savanoris atsargiai surinko būrelį vyrukų, buvusių savo šaulių, kur ir aš su broliu, grįžęs iš kariuomenės, įsijungiau, kad planuotumėm ir rengtumėmės prie progos bolševikais nusikratyti. Rumbutis buvo parakas ir plienas, be gailesčio viskam, kas nelietuviška ar bolševikiška, tik su viena silpnybe, — prie taurelės užmiršdavo, kad nelietuvio smuklininko ausys yra sujungtos su rusų raštinėmis, šiaip buvo atsargus, mažai kuo pasitikėjo, net savo per jaunu sūnumi Viktoru, kurį gana žiauriai išvarė iš namų, anot jo, kad svetumoje užsigrūdintų ir greičiau subręstų, nes to laiko uždaviniai buvo perdideli.
Viktoras, norėdamas būti tėvo pasitikėjimo vertas, savo subrendimą įrodė, po kelių mėnesių klajonių grįžęs namo ir, kaip iš pasakojimo matysime, savo skubotą gyvenimą pamargino įdomiais nuotykiais.
Skaityti daugiau: VIKTORAS RUMBUTIS - SAVANORIO SŪNUS
Partizanas Žilvinas
ŠAUKSMAS TYLOJE
Šlamėkite, uosiai žaliūkai,
Sustoję sode iš šalių!
Nuo sielvarto lūpos sutruko,
Ir žodžio ištart negaliu ...
Šunelis prieš mėnesį nykų
Užkaukia— graudyn, vis graudyn,
Bet niekas negirdi: sunyko
Bekraujė žmonijos širdis . ..
Sutarška laukuos automatai,
Šaltai prasišiepia mirtis.
Tik aklas pasaulis nemato
Ir niekad, gal būt, nematys ...
Vis taip jau kas naktį, naktužę,
Žmoneliai — retyn, vis retyn.
Sudunda kažkur ir nuūžia
Vagonų langai užkalti. . .
Šlamėkite, uosiai žaliūkai,
Sustoję sode iš šalių!
Nuo sielvarto lūpos sutruko
Ir žodžio ištart negaliu.
Skaityti daugiau: POSMAI APIE NERIMĄ
V. Maželio nuotr.
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
Iš lenkų kalbos verte KAZYS JANKŪNAS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Mackai su Zbyška bekeliaujant į Krokuvą pakeliui teko susitikti kunigaikštienę Oną Danutę, Kęstučio dukrą. Jos dvariškių tarpe buvo jauna mergelė Danutė. Zbyškai iš pirmo žvilgsnio Danutę pamilus, kunigaikštienė prisaikdino jj jos riteriu. Mackai gi rūpėjo tėviškės Bogdanieco atstatymas, todėl jis mėgino prikalbėti Zbyš-ką vykti su Vytautu į žygį prieš totorius ir įsigyti tėviškės ūkiui reikalingų vergų— belaisvių. Tačiau Zbyška pasirengęs keršyti už Danutės motinos mirtį nori vykti pas jos tėvą, kad dalyvautų žygyje prieš kryžiuočius ir laimėtų Danutei tris plunksnas nuo vokiečio šalmo.
Prisidėję prie kunig. Onos Danutės palydovų, jie kartu užsuko į Tyneco vienuolyną pamaldoms. Pusryčių metu Zbyška susidomėjęs klausėsi kunigaikštienės ir vienuolyno viršininko pasikalbėjimo apie politiką, nes tikėjosi išgirsiąs žinių apie greitai kilsiantį karą su kryžiuočiais. Vienuolyno viršininkas, tarp kitko, pasakė, kad Krokuvon, karaliaus Jogailos įpėdinio gimimo šventei vyksta ir ordino pasiuntinys komtūras Lichtenšteinas. Kunigaikštienė tai išgirdusi pradėjo skųstis:
— Žmonės pasakoja, — ir, Dieve, duok, kad tai būtų teisybė, — jog netrukus būsiąs didelis karas, kuriame iš vienos pusės būsianti Lenkija su visais savo kaimynais, o iš kitos — visi vokiečiai ir Ordinas. Atrodo, kad apie šį karą kažkokia šventoji pranašavusi...
— Brigita, — pertraukė mokytas vienuolyno viršininkas, — prieš aštuonerius metus ji buvo paskelbta šventąja. Pamaldusis Petras iš Alvastros ir Motiejus iš Linkoepingo jos pranašystes užrašė. Jose kalbama ir apie įvyksiantį didelį karą.
— Nesitverdamas džiaugsmu, Zbyška neiškentė nepaklausęs:
— Ar greit turi būti?
Bet vienuolyno viršininkas ar nenugirdo ar tik apsimetė negirdėjęs tokio klausimo.
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
LIETUVIU STUDENTU S-GOS RINKIMAMS ARTĖJANT
Liet. Stud. S-ga šiuo metu apjungia netoli 700 lietuviškos studentijos JAV. Tai gražus akademinio jaunimo būrys. Jos veikla apima platų darbo barą, iš kurių minėtini: anglų kalba leidžiamas biuletenis “Lituanus”, kuris siuntinėjamas žymiausių pasaulio universitetų bibliotekom bei pavieniams asmenims. Biuletenis informuoja kitataučius apie Lietuvos bei lietuvių praeitį ir dabartį; rengiami suvažiavimai ir jų dalyvių vardu siunčiamos peticijos augštiems JAV pareigūnams; savo tarpe rengiamos studijų dienos lietuvybės išlaikymo problemomis; jaunoji inteligentijos karta palaikoma prie lietuviško kamieno. Tai tik dalis darbų, atliekamų šios S-gos ribose. Savaime suprantama, kad ši veikla yra labai reikšminga, ir todėl ji nusipelno rimto visuomenės dėmesio.
Šiems darbams koordinuoti S-gos nariai kiekvienais metais išsirenka centrinius organus, nuo kurių veiklos ir sugebėjimų daugiausia priklauso šios S-gos darbingumas ir atsiekti rezultatai, šiuo metu kaip tik vyksta rinkimai. Kadangi tai yra svarbus momentas mūsų jaunimo gyvenime ir kadangi visuomenė šiais rinkimais rodo nemažo susidomėjimo, žemiau patiekiame kandidatuojančiųjų pavardes.
Į Centrinę Valdybą: (renkami 7) A. Avižienis, R. Babickas, Dg. Bartuškaitė, Dn. Bartuškaitė, A. Barzdukas, J. Bilėnas, A. Dundzila, L. Griškelytė, P. Joga, B. Juodelis, V. Kamantas, J. Karklys, V. Kleiza, R. Mieželis, K. Mikėnas, D. Prikockytė, L. Sabaliūnas, A. Sužiedėlis, V. Valaitis, D. Valančiūtė, V. Va-latkaitis. Į Garbės Teismą: (renkami 3) J. Galminas, K. Keblinskas, A. Kerelis, R. Kezys, T. Naginionis, V. Pileika, L. Trečiokas, E. Vitkus, P. Zaranka. Į Revizijos Komisiją: (renkami 3) A. Bakaitis, I. Banaitytė, I. Čepėnaitė, R. Gaška, R. Kontrimas, A. Vedeckas, E. Vilkas.
Šie rinkimai yra įdomūs tuomi, kad pirmą kartą S-gos istorijoje studentai skautai išeina su savo kandidatų sąrašu. (Rinkiminiai S-gos nuostatai reikalauja sąrašinės sistemos). Kiti du sąrašai yra sudaryti ateitininkų ir Santaros. Reikia tikėti, kad studentai išsirinks darbingą ir pajėgią vadovybę, kuri S-gos veiklą dar labiau plės ir apjungs dar didesnį būrį mokslus einančio lietuviško jaunimo.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
Rom. Kezys
Kokia prasminga šventė Velykos! Ir gamtos garbintojas, ir krikščionis, ir ateistas turi daug pagrindo džiaugtis, šios šventės sulaukęs. Štai triumfališkas Kristaus prisikėlimas, o su Jo prisikėlimu supinama visos gyvūnijos ir augmenijos iš miego prisikėlimas; Kristaus kapą pakeičia žydras dangus, taip, kaip mūsų planeta išneria iš žiemos ūkanų į pavasario grožybes; Kaip Kristus per Velykas sutriuškino mirtį, taip ir mes tikime, kad mirtis, apgaubus mūsų tėvų žemę, kris bejėgė, išmušus mūsų tėvynės prisikėlimo valandai.
Ir kiekvienam individualiai Velykų varpai gali reikšti tai, ką jie reiškė Kristui, Goethės Faustui, ar ką jie reiškia dažnam iš mūsų — prisikėlimą iš nevilties, savo gyvenimo atnaujinimą, susitaikymą su savo artimaisiais, džiaugsmą ir viltį.
Tenelieka nei vieno iš mūsų, kuris šių Velykų proga nesuras savyje bent spindulėlio džiaugsmo ir juomi neapšvies savo draugus ir artimuosius, nes Velykos bus pilnai prasmingos tik tuomet, kai jas sutiksime su ramia sąžine ir džiaugsmo kupina siela.
A. Tyruolis
ŠV. JURGIUI
(Pagal anoniminio dail. paveikslą iš XV a.)
Sukaupęs Jėgą tvirtą, begalinę
Prieš aistrų geismą slibino ugningo,
Jauti, kaip jo aistra tave apninka
Ir kaip maldoj Tave mergaitė mini.
Gal būt, kad Tavo jėgą paskutinę
Jis ryja, jau kitoms jame pradingus,
Bet, tau šį kartą kautis pasirinkus,
Tave vilioja baisiosios imtynės.
Sutems diena, pavirs į naktį juodą,
Gal būt, kol tu pribaigsi šitą žvėrį
Ir jai ir jiems parneši džiugią žinią.
Kol naktį iš tamsos jau išvaduotą,
Tu, pergalės skaisčia šviesa nužėręs,
Trenksmingai grįši— vytis pirmutinis.
Skaityti daugiau: Poezija
JA VALSTYBĖSE
Vairuojamos raketos.
Vašingtone ir Londone ruošiant naujus karo biudžetus spaudoje pasirodė daug žinių apie raketas, jau vartojamas, esančias gamyboje ir bandomas.
Žemiau nuotraukoje parodytos JAV keturių tipų raketos:
NIKE — jau naudojama didelių miestų ginybai nuo prieš oro puolimų.
TERRIER — panašaus į NIKE tipo raketa įrengta svaidyti nuo laivų. Ji gali būti naudojama prieš lėktuvus ir žemės taikinius. Taiklumas geras prieš lėktuvus skrendančius žemiau kaip 50,000 pėdų. Veikimo atstumas truputį per trumpas. Vandenilio bomba numesta 50 mylių nuo taikinio gali paliesti dalinai ir taikinį.
BOMARC — panašaus tipo, tik siekia toliau negu minėtos. Aviacija jas dar tik bando.
Priešlėktuvinė raketa Sakalas — Falcon
Skaityti daugiau: Karinės žinios
KARIO BENDRADARBIŲ SUSIRINKIMAS BROOKLYNE
Kovo 13 d. įvyko KARIO bendradarbių pasitarimas p. Belecko svetainėje, redaktoriaus sušauktas. Dalyvavo redakcijos kolektyvas ir keletas bendradarbių, viso 10 asmenų.
Jau seniai redakcija jautė reikalinga sueiti į asmeninį ryšį su savais bendradarbiais ir išsikalbėti klausimais, nuo kurių pareina žurnalo turinio kokybė. Nors pirmasis bendradarbių pasitarimas ir buvo negausus, kviečiami buvo tik Brooklyne ir arčiau gyvenantys, bet jis davė progos KARIO redakcijai paryškinti žurnalo pasirinkto kelio gaires ir, be to, aptarti tokias smulkmenas, kurios šiaip lieka nepastebėtos ir nepaliestos.
Buvo nustatyta, kad KARIO pasirinkta linija yra tinkama ir tik reikia dėti pastangų kuo daugiau tobulinti jo turinį, kad jis būtų ne tik naudingas žurnalas, bet ir plačios skaitytojų masės jieškomas.
Buvo pasiūlyta visa eilė turinio papildymų: įvesti mokslo žinių skyrių, žinių iš Tėvynės skyrių ir sueiti į glaudesnį ryšį su dabar tarnaujančiais Amerikos kariuomenėje ir Vokietijoje darbo daliniuose lietuviais ir duoti daugiau informacijos iš jų gyvenimo.
Visi šitie žurnalo papildymai bus įvykdyti tiek, kiek lėšos leis, nes tam reikės didinti žurnalas ir verbuoti nauji bendradarbiai. Tačiau, tikimasi iki šių metų galo suorganizuoti naujos medžiagos tiekimą ir jos paruošimą.
Po pasitarimo dalyviai buvo pavaišinti alučiu ir užkandžiais.
Skaityti daugiau: VETERANŲ VEIKLA
Vasario 19 d. žuvęs lakūnas, Kanados aviacijos vyr. Itn. Algimantas Navikėnas.
APOLINARAS NORVAIŠA
š. m. kovo 14 d. nuo širdies smūgio mirė savanoris kūrėjas Apolinaras Norvaiša.
Velionis gimė 1895 m. vasario 17 d. Kriukų m., Šiaulių aps. Pirmojo Pasaulinio Karo metu tarnavo rusų kariuomenėje ir 1918 m. grįžo į Lietuvą. Lietuvos kariuomenėn stojo į Biržų-Pasvalio dalinį. Greit buvo pakviestas į darbą organizuojant Biržų-Pasvalio aps. administraciją. Visą laiką buvo Biržų aps. viršininko įstaigos sekretorius. Priklausė Šaulių Sąjungai.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1950 m. atvyko į Amerikos Jungt. Valstybes ir apsigyveno Cicero, Ill.
Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas D. L. K. Gedimino ordinu ir šiais medaliais: savanorių kūrėjų, Vytauto Didžiojo ordino ir Nepriklausomybės 10 metų sukakties.
VINCAS ČEPLIAUSKAS
š. m. kovo 11 d. Australijoje, Adelaidės m., mirė Vincas Čepliauskas, apie 9 mėnesius sirgęs plaučių vėžiu.
Velionis gimęs 1908 m. rugpjūčio 26 d. Rimkiškių kaime, Viduklės val., Raseinių aps. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo priešlėktuvinės apsaugos rinktinėje. 1931 m. išėjęs į atsargą, priklausė Šaulių Sąjungai.
Skaityti daugiau: MŪSŲ MIRUSIEJI
THE AMERICAN LEGION MAGAZINE,
Vasario ir kovo men. 1955 m.
Ar Nesibaigia Laikas Afrikai?
J. BB. Matthews. Vakarų Europos valstybių kolonizmas yra mirštantis ir kyla naujas Sovietų Sąjungos kuriamas kolonizmas.
“Toki naivūs, liberalai rašytojai rašantys apie pasaulinę politiką kaip Chester Bowles (nesenai išleidęs knygą Ambasadoriaus Raportas) jau senai rašo apie imperializmo mirtį ir kolonijų eros galą. Žinoma, jie galvoja apie greit sunykusį ir mirusį 19 amž. Vakarų Europos valstybių imperializmą ir daugiau nieko!.. Tačiau jie yra trumparegiai neįžiūrėdami naujo ir daug barbariškesnio bolševikinio kolonizmo ... Tas naujasis sovietų stiliaus imperializmas siekiantis Afrikos padvigubinta energija, kokiu tai būdu, dėl neišmanymo ar su tikslu, lieka neminimas daugelio šių dienų komentatorių.”
“Nekompetentingi pareigūnai valstybės departamente ir Pentagone, vykusiai išdavikų padedami, padėjo įgyvendinti sovietų planus. Atsiminkime Teheraną, Jaltą ir Potsdamą — tuos valstybės departamento kvailystės, jei neišdavimo, paminklus. Prisiminkime jėga repatrijuotus skaitlingus sovietų vergijos bėglius ir apskaičiuotą JAV pralaimėjimą Korėjos kare — pėdsakus vedančius į valstybės departamentą”.
“Amerikos užsienių politika, nekreipdama dėmesio į aiškius sovietų įspėjimus apie Kiniją, buvo netik bankrotinė, bet ir žalinga tautiniam baugumui neišmatuojamu mastu. 1940—50 metų laikotarpis buvo lemiantis JAV santykiuose su Kinija. Tais lemtingais metais valstybės departamentas klydo visuose galimuose punktuose ... Dabar JAV turi prieš akis kitą lemtingą dešimtmetį liečiantį Afriką. Ar valstybės departamentas ir vėl suklys kaip jis suklydo Azijoj?”
“Už komunizmo planų pavergti Afriką slypi keturguba klasta: sunaikinti kolonizmą, drąsinti nacionalizmą, kurstyti prieš rasizmą ir kurti darbo unijas. Apsimesdami lyg jie siektų šitų tikslų, komunizmo agentai daugiausia slapti ir Maskvoje apmokyti, vykdo įsiskverbimo darbą, vildamiesi galutinai ir visiškai pajungti Afriką Sovietų Sąjungai.”
Afrikos Reikalų Taryba, vedama negrų dainininko Paul Robesono, yra toks Maskvos įrankis JAValstybėse.
1931 m. Lenino Institute Maskvoje buvo sudaryti planai apmokyti afrikiečius negrus būsimai veiklai Afrikoje. 1933 m. pirmi toki mokiniai atvyko į Lenino Institutą ir nuo tada ten nuolat būna studentų iš Liberijos, Etiopijos ir kitų Afrikos kraštų.
Skaityti daugiau: Karinė spauda
LIŪDNI ATSIMINIMAI APIE PEČIUKĄ IR MALKAS
Dar anais laimingais stovykliniais laikais, kada tetų Unros ir Iros malonioje globoje leidome tinginystės dienas Vokietijoje, mūsų Troležero stovyklos šeštojo barako antrajame kambaryje įsikūrė buvusių karių visas šešetas. Vyrai vienas kito verti. Antanas — ilgakojis, Martynas — pasaulinio masto melagis, Richardas — kelnių tapytojas, Stasys — ar dvylikos armijų buvęs karys, Bronius — kas rytas remontuojąs (savo griūvančią tavą ir šių žodžių autorius, kuris savo ypatybes laiko paslaptyje.
Kai stovyklos komendantas šį šešetą apgyvendino šeštojo barako antrajame kambaryje, dar tebebuvo šilta vasara. Martynas, kaip buvęs Lietuvoje statybininkas, savo patyrusia akimi apžvelgė kambarį ir autoritetingai pareiškė:
— Vyrai, čia špokinyčia, o ne kambarys. Tik viena siena tebus šilta, o per kitas siaus vėjai. Žiemą mes čia sušalsime.
Amžinai optimistas Bronius numojo ranka:
— Et, iki žiemos dar toli. Žiemai špokai išlekia kur šilčiau, taigi ir mes gal išskrisime kur į Australiją gyvačių gaudyti.
Bronius visus nuramino ir visas šešetas įsikūrėme pasieniais. Prie numatomos šiltesnės sienos užleidome įsikurti mažiau turintiems antklodžių.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
... Jau anksčiau Jums rašiau apie raudonųjų kruvinus darbus bolševikams okupavus Lietuvą. Esu radęs melagingai sudarytas bylas Žiežmarių valšč. mokyklos vedėjui Navasaičiui. Tų bylų dėliai jis ir jo nėščia žmona buvo suimti. Suimant jie buvo tiek mušami, kad žmona pagimdė gatvėje, ją vedant suimtą. Rusai taip ir paliko ją gatvėje gulėti kruviną. Mušime dalyvavo Lietuvos ruskeliai Kudrašovas Pilypas, Leono sūnus iš Šarkiškio kaimo, Žiežmarių valšč., Kudrešovas Radivonas, Fiodoro sūnus iš ten pat ir Polenskas Vladas iš Mūro Strėvininkų.
Trakų NKVD raštinėje esu radęs ir melagingų skundų patiekė jų pavardes: Ribakovas Vasilius, Abraška Srolis, Ilšonskis Rachmilis, Ilšonskis Donas, Ilšonskis Abraomas, Donas Saša, visi iš Žiežmarių mst. ir Baradulinas Kuzma iš Slabados km. Žiežmarių valsč. Jie apskundė jį organizuojantį prieš rusus ginkluotą sukilimą ir vaikščiojantį į bažnyčią.
Tai toki raudonųjų ir jų tarnų darbai. Mums lietuviams nereikėtų susilaikyti atskleidžiant ir pasauliui skelbiant komunistų žiaurumus. Reikia daugiau drąsos parodyti ir atvirai apie tai kalbėti.
Už savo atvirumą, sakyti teisybę, rusų okupacijos metu buvau suimtas ir mušamas ir vos išsisukau išvežimo. Vienas tokių veiklių dalyvių išvežimuose buvo Antanas Žilinskas iš Bačkonių kaimo. Jiems liaudies priešai buvo visi tie, kurie buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojai, mokytojai, kunigai ir 1918—20 metais tarnavę Lietuvos kariuomenėje.
Įskundikai būdavo paaukštinami ir apmokami. Toks buvo Vladas Visockas ir Baibokas iš Žiežmarių mst., Kuznecovas Povilas ir kiti. Vėliau, kai kurie jų buvo pagauti ir perduoti Vilniaus apygardai.
Mūsų čia laisvame pasaulyje esančių pareiga yra atidengti bolševikinio režimo kruvinus darbus ir reikalauti, kad klasta padaryta mūsų kraštui būtų atitaisyta, sugrąžinta laisvė ir nepriklausomybė.
Aleksandras Mackevičius,
Vyčio Kryžiaus Kavalierius Cleveland, Ohio.
Skaityti daugiau: LAIŠKAI REDAKCIJAI
