Įsteigtas Lietuvoje 1919-— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1398) SAUSIS - JANUARY 1964 
Antanas Smetona Viršelis
Naujųjų— 1964 Metų proga, Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVE sveikina visus veiksnius, kovojančius dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, Nepriklausomos Lietuvos diplomatus, visas lietuviškąsias patriotines organizacijas, ginklo brolius ramovėnus, seses ir brolius lietuvius pavergtoje Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Su nepalaužiamu ryžtu ir didžia viltimi žvelgdami į ateitį, tvirtai tikime, kad teisybė nugalės smurtą ir mūsų Tėvynei Lietuvai vėl išauš laisvės rytojus.
Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVĖ
Nr. 2 (1399) VASARIS - FEBRUARY 1964
Vilnius sniegu pasipuošęs .... Viršelis
T U R I N Y S
P. Dirkis — Klaipėda ir 1923 m. Sausio 15 d.
P. Būtėnas — Gal praverstų?
V. Mantvydas — K. Donelaitis ir jo Lietuva
K. Leknickas — 6 p.p. pasitraukimas iš Klaipėdos
Kupstas — Ltn. Alekso Kemeklio žuvimas
Kalpas Uoginius — Tik kovos keliu ateis Nepriklausoma Lietuva
Balys Auginas — Veterano širdis
V. Šliogeris — Artilerija kovų už nepriklausomybę metu
E. Čekienė — Spaudos reikšmė Lietuvos laisvinimo darbe
P. Lelis — Panevėžio išvadavimas 1919 m.
Vytenis — Trečiojo Reicho iškilimas ir jo žlugimas
III pasaulinio karo problemomis
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Kronika
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas
Administratorius —Leonas Bileris
Skaityti daugiau: Karys 1964m. 1-2 Turinys, metrika
POV. DIRKIS
Kiekviena tauta džiaugiasi savo istoriniais žygiais ir juos kiekviena proga stengiasi prisiminti bei pagerbti, bent spaudos skiltyse. Klaipėdos prijungimo data mumyse tebėra gyva ir prisimintina.
To krašto amžina globėja — Baltijos jūra, liko nuo mūsų, taip kaip ir mūsų Tėvynė Lietuva, už tūkstančių mylių. Ta jūra amžiais dainavo dar begimstančiai lietuvių tautai lopšinės dainas gintarinių krantų gijose, dar priešistoriniais laikais, kai laimingai gyveno laisvi mūsų protėviai.
Tas kraštas šiandieną įvairiai vadinamas: Vakarų Lietuva, Mažoji Lietuva, Pajūrio Lietuva, Gintaro Lietuva ir t.t. Nesvarbu, kaip mes tą kraštą šiandieną bevadintume, svarbu ir kiekvienam lietuviui yra aiški tiesa, kad tas kraštas yra Lietuvos dalis, kad to krašto gyventojai yra lietuviai ir kad tas kraštas yra lietuvių tautos nedalomas kūnas.
Lietuvos nepriklausomybės Vasario 16 d. Aktas paskelbė, kad atstatoma ne senoji istorinė Lietuva, bet valstybė etnografinėse sienose.
Skaityti daugiau: KLAIPĖDA IR 1923 M. SAUSIO 15 DIENA
PETRAS BŪTĖNAS
Iš 1863 m. sukilimo
1831 metų sukilimas Lietuvoje nusikratyti Rusijos okupacija buvo rusų-velikorosų visomis pajėgomis ir su klasta bei tariamaisiais dovanojimo prižadais numalšintas ir pabaigtas žmonių iškarstymu, trėmimais, žemių ir turtų konfiskavimais, lietuvių žemių kolonizavimu rusais ir mokyklų bei kultūros sunaikinimu. Gi po 32 metų 1863 metais vėl sukilimas prieš Rusiją buvo Lietuvai jau likiminis, o sukilimo sutriuškinimas atnešė Lietuvai dar baisesnių negerovių, po kurio net lietuvio dvasią bei mintį rusai buvo pasišovę sukaustyti: 1865 IX 6 metais buvo lietuviams uždrausta lietuviška (ir Latvijos Latgaloje latgališka - latviška) spauda — net 40 metų. Kito tokio šlykštaus ir barbariško, kokio būta to rusiško, pasityčiojimo iš tautos niekur pasaulyje nebūta ir nėra, išskyrus dabar Sov. Rusiją (tą pačią Rusiją!!) su rusų komunistų partija ir Sov. Rusijos satelitus, kurių norima ir stengiamasi ten visur pavergtų ir galutinai apiplėštų tautų ir žmonių net mintį sukaustyti, kaip rusybės ir kompartijos naudai jau yra pažaboję spausdintąjį ir gyvąjį žodį dekretinių trėmimų ir sušaudymų grėsmėmis. O dabar, žiūrėk, ta pati carų įpėdinė Sov. Rusija labai slaptai rengiasi vėl panašiai, cariškai, padaryti: tą pačią carinę rusiškąją Petro I graždanką per prievartą įvesti jau ir už carus plačiau, taigi jau visame Pabaltijy — Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybėse ir Mažojoje Lietuvoje - Karaliaučiaus srityje, kurioje pastarojoje jau pradėjo, okupavusi tuoj panaikindama visus lietuviškus vietovardžius, jų vietoje rusiškus, carinius ir kompartinius, pramanydama; panašiai rusų padaryta ir visose iš Lietuvos, Latvijos bei Estijos atplėštose ir prie S. Rusijos priplaktose žemėse, tarp kitko ten jau seniai ir carinę graždanką gyventojams užkorus. Beje, dabar rusai - velikorosai jau ruošiasi ir Lietuvos vardą panaikinti, o Mažosios Lietuvos ir Prūsų žemės vardai ten žmonėms rusiškuoju dekretu užginti rašyti ar gyvuoju žodžiu tarti. Visiškai taip pat, kaip po 1831 ir 1863 metų sukilimų Pabaltijy buvo atsitikę.
Bet po 1863 metų sukilimo ir tuo būdu lietuviams juodžiausių daug metų atėjo 1905 metų revoliucija Rusijoje. Galop, dar šiek tiek metelių, ir 1918 metų vasario 16 dieną Lietuva savo Vilniaus sostinėje pasiskelbė atsikūrusia nepriklausoma valstybe, pradėdama bemat visuotinai organizuotis. Rusijos tautų kalėjimas, ta Rusijos kolonizacinė imperija, buvo pačių sukilusių tautų išsprogdinta, ir su I-uoju pasauliniu karu žlugo, kaip žlugs susprogdinta ir ta antroji, dabar vad. Sov. Rusijos kolonizacinė imperija.
O visur esantis lietuvis šiemet slaptomis (kur nėra jam politinės laisvės) ar viešai organizuotai (kaip laisvoje Amerikoje ir visame bolševikų diktatūros nepaliestame pasaulyje) mini 1863 metų sukilimo 100 metų sukaktį ir neatlaidžiai jis artinasi į vėl iš Rusijos (Sov. Rusijos) Lietuvos atsivadavimą — į Pabaltijo valstybių laisvės dienas ir į nepriklausomybę kartu su Latvija ir Estija bei su didžiąja Ukraina.
Ir šiame sukilime Lietuva turėjo savų vadų. Daug! Ilgiausiai kariaudamas laikėsi 35 metų amžiaus žemaitis kun. Antanas Mackevičius su savo kariais sukilėliais. Rusų kariuomenės, pagaliau, sumuštas ties Biržų aps. mst. Lietuvos šiaurėje ir nebepajėgdamas okupantams besipriešinti, jis su savo likusiais kariais atsidūrė ties Nemunu, ketindamas su jais per plačią upę į M. Lietuvą persikelti naujiems žygiams prieš Lietuvos engėjus rusus. Bet rusų kariuomenės ir žandarmerijos jis ir jo dalinys buvo apsupti, ir gruodyje Kaune egzekutorių rusų jis buvo pakartas. To sukilimo kitų gerų mūsų vadų čia neminėsiu: laikraščiuose su jais yra galima kaip reikiant susipažinti. Bet to sukilimo dar vieno taip pat narsaus, ištvermingo, išmintingo vado čia negaliu aplenkti net ir dėl šio straipsnio temos. Tai buvo mokytas ir tik 26 metų amžiaus Kostas Kalinauskas, nužmogėjusių žmogynų rusams išduotas kaip slaptai prieš rusų politinį režimą veikęs jau pačiame Vilniuje ir 1864 III 19 metais egzekutorių rusų pakartas Vilniaus Lukiškių aikštėje, prieš pat savo mirtį rusų valdininkų duotas popieriaus, kad, suprask, jis jiems raštiškai kaltas prisipažintų ir apgailestautų bei suniekintų savo sukiliminį žygį. Dabar ir rusai bolševikai tą pačią carinę taktiką veidmainiškai tebevartoja, stengdamiesi savo ir “šventosios” Rusijos priešus palaužti ir suniekinti, o galutinėje sąskaitoje vistiek nužudyti. Užuot žmogaus ir lietuvių tautos iš Rusijos vadavimo savo darbus okupantams rusams apgailestavęs ir suniekinęs, šitaip Rusijos imperijos valdžiai tada Kostas Kalinauskas tame jam duotame popieriuje parašė: “Kad ir kažkaip terorizuojama Lietuva vistiek niekados nebus rusiška... Jis į tą visuotinį sukilimą išėjo už lietuvių liaudies laisvę ir už visišką Lietuvos atsiskyrimą nuo Lenkijos ir Rusijos, o, reikia įsidėmėti, atsišaukimus į Lietuvos žmones jis pats rašydavo ir leisdavo lietuviškai.
Iš kur tas lietuvis patriotas buvo kilęs? Iš Gudijos? Iš Lenkijos? Iš kur? Į tą lietuvių tautai svarbų klausimą atsako istorija, etnografija ir geografija. Žiūrėkime!
Skaityti daugiau: GAL PRAVERSTŲ?!
(Sausio 9 dieną suėjo 20 metų nuo Lietuvos prezidento Antano Smetonos tragiškos mirties Clevelande, Ohio.)
Prez. Antanas Smetona ir p. Sofija Smetonienė 1928 m. lankosi Švėkšnoje lydimi gen. št. plk. B. Jakučio ir plk. R. Liormano (deš.)
Lydimas valdžios atstovų ir augštųjų karininkų, prezidentas lanko Kauno Įgulą 1938 m. Deš. — gen. K. Musteikis. (Kar. V. Maželio nuotr.)
V. MANTVYDAS
Kristijonas Donelaitis, tas didysis mūsų tautos poetas ir švietėjas yra taip tampriai su visa Lietuva suaugęs, kad be jo neįmanoma kalbėti apie jos likimą. Jis ir gimė prieš 250 metų, 1714 metais sausio 1 dieną, kad po 200 metų, 1923 metų sausio 15 dieną, būtų įvykdytas Klaipėdos atvadavimas. Jo poema “Metai”, tarsi užburta nemirčiai ano laiko gyvenimo iškarpa, buvo tas gaivus šaltinis, išlaikęs prūsuose gyvą lietuvybės mintį ligi II-jo Pas. karo pabaigos.
Gumbinės kraštas su savo Lazdynėlių kaimu, kuriame kaip laisvo ūkininko vaikas, Donelaitis gimė ir pažino pirmąsias šio pasaulio spalvas, buvo lietuviškas kaip ir Tolminkiemis, kur jis užaugęs kunigavo, ar kokia Kretingalė prie pat, rusų užimtos, Lietuvos pasienio. Visas tas kraštas ir oficialioje Vokietijos valdžioje buvo “Litauen” vadinamas, o žmonės, Donelaičio poemos personažas, jį Lietuva vadino. Donelaitis ten, su savo meile ir sielvartais, su savo baime prieš valdžią ir jos užgaidas, buvo savas tarp savųjų. Nenuostabu, kad jo poema ir šiandien yra dar pilna tikrovės gyvumo.
Donelaitis, regimai, stengėsi savo pamokslais ir poezija stiprinti būro - lietuvio pasitikėjimą savimi, savo žmogiška verte. Vienoje vietoje jis kalba:
“Sako, rods, mieste, kad būrai menk įsimano,
Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės
Tik bjauru kalbėt esą bei gėda žiūrėti;
Bet kas taip šveplen tas būrą dar nepažįsta.
Vieryk tik man, kad tūls, vyžas užsimovęs,
Su protu daug syk apgauna didelį poną,
Tik nedrįsta bėdžius vis, kaip reik,pasakyti”.
Skaityti daugiau: KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO LIETUVA
KAZYS LEKNICKAS
Kaip jau anksčiau rašiau, karo tarnybą pradėjau 7 pėst. pulke Klaipėdoj. 1934 m. atkūrus 6 p. pulką, 7 pulkas išsikėlė į Tauragę, palikdamas III batalioną 6 pulko branduoliu. Taip automatiškai tapome mūsų garbingo kunig. Margio pulko nariais.
6 pulko vadu Klaipėdon atvyko gen. štabo plk. Lanskoronskis. Niekas daug nepasikeitė — drausmė ir tvarka liko ta pati, kareivinėse gyvenimas vyko normaliai. Tačiau už kareivinių ribų pradėjo virti politinis puodas. Pradžioj tas mūsų tiesioginiai nepaliesdavo. 1937 m. pasikeitė mūsų pulko vadas. Plk. Lanskoronskis išvyko, atvyko plk. Breimelis. Politinis puodas, gi, vis virė ir tiek įkaito, kad privertė pulko vadovybę susirūpinti ir sustiprinti budėjimą.
Nuo 1938 m. pradžios Hitlerio propaganda taip paveikė Klaipėdos krašto vokiškąjį elementą, o ypač jaunimą, kad mokyklose vokiečiai pradėjo karinį apmokymą. Vakarais mokyklų kiemuose girdėdavom komandas ir kariškas dainas. O 1939 m. pradžioj gatvėse pasirodė būriai jaunuolių juodomis uniformomis. To viso akivaizdoje mums kariams teko gerokai pavargti nuolatiniu budėjimu.
Mes likt. puskarininkiai ir kareiviai kalbėdavom, kad čia nieko pavojingo nėra. Jaunimas gavo iš anapus Nemuno įsakymą, kad sukeltų krašte nerimą, ir tiek. Patriukšmaus ir nusiramins, o po to mes galėsime ramiai pailsėti. Bet, kur tau! Ko tolyn padėtis blogėjo ir 1939 m. kovo mėn. Hitleris įteikė ultimatumą, kad mes turim apleisti Klaipėdos kraštą. Jeigu mes su tuo nesutiksime, tai jo tankai pradės riedėti per Nemuno tiltą.
Pulkas gavo vyriausybės įsakymą evakuotis ir apleisti kareivines. Per dvi dienas ir naktis sunkvežimiais ir traukiniu buvo išgabentas pulko turtas į Kretingą, kur buvo numatyta pulko sustojimo vieta. Liko šeimų klausimas, bet ir tas susitvarkė. Buvo paduoti stotyje vagonai, į kuriuos kraustėm šeimų turtą ir pačias šeimas. Nors priemonių buvo nedaug: kelios gurguolės ir vienas sunkvežimis, bet didelės panikos mūsų tarpe nesukėlė. Tik mus labai pykino tas, kad sustoję vokiečių būriai juokėsi iš mūsų sakydami: “Greičiau nešdinkitės, nes bus jums blogai, jau ateina Adolfas”.
Skaityti daugiau: 6 PĖST. PULKO PASITRAUKIMAS IŠ KLAIPĖDOS
KUPSTAS
1942 m. gruodžio pradžioje apie 15,000 — 20,000 vyrų pajėgumo, gerai ginkluotas bolševikų partizanų junginys žygiavo nuo Briansko Mozyro kryptimi. Junginys turėjo tikslą apeiti vokiečių kariuomenės vorą, žygiuojančią Stalingrado kryptimi ir užnugaryje išplėsti bolševikų partizanų veiklą. Jeigu pasisektų, tai užimti ir naftos laukus Volinijoje, už Lvovo. Tokia buvo maždaug priešo padėtis, kai lietuvių savisaugos vienetas X, priskirtas prie vokiečių kariuomenės, žvalgybos tikslais artėjo prie miesto Jelsk, iš kurio paprasta akimi buvo matyti bolševikų kolonos ir net pavieniai kariai. Atrodė, kad žygiuoja gerai apginkluotas ir aprūpintas armijos dalinys, tik vietoje karinės aprangos dėvėjo civilinius drabužius. Lietuvių savisaugos dalinio postai nuolat stebėjo priešo judėjimą. Jie palaikė nuolatinį ryšį su branduoliu, tuo būdu lietuvių savisaugos vieneto štabas tiksliai žinojo bolševikų judėjimą ir pajėgumą. Tačiau, atrodė, kad nors priešas ir žinojo lietuvių savisaugos vieneto dislokaciją, bet pradžioje nekreipė jokio dėmesio ir tik vėliau reagavo. Bolševikai partizanai nekibo prie lietuvių, tai ir mūsiškiai stengėsi nesišaudyti.
Vokiečių karinė vadovybė, patyrusi apie bolševikų dalinio žygį ir tikslą, nusprendė partizanams pastoti kelią ir netikėtu puolimu juos sunaikinti. Tam tikslui vokiečiai sutelkė 2 pėstininkų pulkus, sustiprintus lauko artilerija, tankais, prieštankiniais pabūklais ir oro jėgomis. Prijungta buvo slovakų divizija, stovinti Ovruch miestelyje, o lietuvių batalionas sustiprintas latvių savisaugos kuopa. Kiekvienas šios jungtinės kariuomenės vienetas gavo specifinius uždavinius ir veikimo kryptis. Lietuvių savisaugos batalionas, sustiprintas latvių kuopa, gavo uždavinį apeiti Jelską ir miškais žygiuoti pro Ovrucho, Slovechno kaimus — kolchozus. Žygis truko 10 dienų ir buvo susidūrimų. Gruodžio 23 d. buvo pasiektas strateginis punktas netoli Oluvsko. Nuo čia lietuvių savisaugos dalinys gavo įsakymą žygiuoti šiaurės kryptimi ir po 2 dienų varginančios kelionės buvo pasiektas kaimas Z, ties kuriuo, apie pusantro kilometro atstume, mūsiškiai sustojo miške. Iš vietos gyventojų patirta, kad kaime yra bolševikų partizanų dalinys gerai ginkluotas ir pasiruošęs netikėtumams. Lietuviai ir latviai apsikasė. Iš pamiškės buvo matyti priešo kulkosvaidžių lizdai, po medžiais paslėpti tankai ir prieštankiniai pabūklai bei užmaskuota artilerija. Patirta, jog kaime buvo apie 2,000 bolševikų partizanų. Jungtinis lietuvių ir latvių vienetas teturėjo apie 550 vyrų. Vienetui teko tik apsikasti keturkampio forma, o centre suglausti gurguolę ir arklius, kad būtų saugu iš visų pusių. Bolševikų partizanų 2,000 pajėgumo dalinys buvo išsidėstęs kaime apsigynimui pusantro kilometro nuo pamiškės. Kaimo — kolchozo gilumas buvo apie 2 km.
Skaityti daugiau: 1 Gusarų DLE Jonušo Radvilos Pulko Ltn. Alekso Kemeklio žuvimas
KALPAS UOGINTUS
"... Didžios nelaimės spaudžia Tėvynę,
O priešas laukia Jos prapuolimo,
Tačiau Tėvynė dar nepražuvus,
Nuslinks ta šmėkla lyg ir nebuvus”...
— Maironis
Šiemet minime keturiasdešimt šeštąjį kartą nepriklausomybės paskelbimo dieną, VASARIO 16-tąją. Minime, deja, svetimoje šalyje, ne džiūgaudami, tačiau ir ne kapituliavę, ne graudžiai raudodami. Minime ją nenustoję vilties, jog suklaidintas pasaulis susipras gi kada, paneigs apgaulę ir melą, ir Teisybė laimės. Todėl ir minime ją susikaupę ir pasiryžę.
Vasario 16 d. įėjo “madon” viešai skaityti nepriklausomybės paskelbimo Aktą. Tai gražu, gal ir reikalinga, jeigu jau įėjo tradicijon. Tik liūdna — kūrėjus-savanorius, savo kraujo auka tą Aktą padariusius istoriniu, retai kur tepaminime. Skaitome pav.: . . . “Lietuvos Taryba Vilniuje atstatė nepriklausomą Lietuvą, paskelbdama iškilmingą 1918 metų vasario 16-sios dienos nepriklausomybės deklaraciją” . . . (Liet. Dienos XII. 63). Arba: ... “Ginklu tebuvo atkovota tiktai, kas jau buvo iš tautinio miego pažadinta ir laisvam gyvenimui paruošta”. .. (Draugas nr. 35, 61 m.). Tačiau paskelbtai deklaracijai įgyvendinti reikėjo dar labai kietai kovoti: reikėjo stiprios kariuomenės, reikėjo savanorių kraujo ir gyvybių aukos. Negi pati žemė, teritorija, kurią ginklu savanoriai atkariavo, buvo pažadinta iš tautinio miego? Jei jau buvo pažadinti žmonės — veikėjai, tai, juk ir jie be teritorijos, kurią tik ginklu iškovojo savanoriai, taipgi nepriklausomos Lietuvos valstybės neatstatė, nes ir negalėjo to padaryti, jei vienas svarbiausiųjų valstybės elementų yra teritorija.
1918 metais Vasario 16-tąją mūsų beprisikelianti Lietuva dar nebuvo išvalyta nuo vokiečių kariuomenės ir dar iš visų pusių veržėsi priešai ir grasė. Iškilo klausimas “būti ar nebūti” ir vyriausybė atsišaukė į tautą: . . . “Ginkime Lietuvą!”... “Lietuva pavojuje”... “Drąsiai stokime pirmi kovon!”...
Mobilizacijos tada vykdyti negalėjome — nebuvo tom aparato. Kaimų, miestų ir miestelių jauni vyrai, artojėliai ir inteligentai neliko tam S.O.S. šaukiančiam balsui abejingi. Būrių būriais išėjo pirmi savanoriais stoti kovon... O kadangi po virš šimto metų rusų valdymo ir žiaurios vokiečių karo okupacijos Lietuva ūkiniai buvo labai nualinta, savanoriai už sviestą, kiaušinius, lašinius, kurių ir patiems tada labai stigo, supirkinėjo iš paskirų vokiečių karių ginklus ir tuo būdu ginklavosi, o negaudami karinės aprangos ir avalinės, kovojo sermėgėti ir klumpėti. Tėvynės laisvę savanoriai statė augščiau už savo gyvybę. Jų, savanorių, o ne kieno nors kito “prižadinto” kraujo lašai, kaip rasa spindėjo užtekančios saulės spinduliuose. Lietuvos laukuose, pievose, šiluose ir šileliuose, kaip grybai po lietaus, po atkaklių kautynių su keliariopai skaitlingesniu ir geriau ginkluotu priešu, dygo kuklučiai mediniai kryželiai, ženklindami kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kritusių savanorių kapus. Kaip J. Biliūno “Laisvės Žibury”, daug turėjo žūti, kol būrelis pasiryžėlių pasiekė žiburį, kuris įžiebė laimę visoje šalyje. Savanoriai niekad neklausė, kiek ten priešo, tik — kur jis? Savanoriai Nepriklausomybės kovų istorijon savo krauju įrašė: Alytų, Giedraičius, Kalkūnus, Kėdainius, Radviliškį, Širvintus ir kt. vietoves, kur kovos lauke, ginklu rankoje, teko spręsti Vasario 16-sios Akto likimas. Savanorių kovos už Lietuvos nepriklausomybę — vienas gražiausiųjų ir garbingiausiųjų Lietuvos istorijos puslapių — sako savo atsiminimuose gen. S. Raštikis.
Skaityti daugiau: TIK KOVOS KELIU ATEIS NEPRIKLAUSOMA LIETUVA
BALYS AUGINAS
Ranka,
Kuri mūs laisvės laikė kardą—
Jauna,
Užgrūdyta,
Drąsi — —
Į akmenį
Ji kirto
jau ne kartą —
Ir ašmenys atšipo
Mūšio dundesy —
Bet ne širdis! —
Ji liko neatšipus —
Nors ir rūdžių
Senatvės
Graužiama,
Nors metų pančiai
Surakinę Šiapus —
Ji prisidengusi skydu —
Gimta žeme,
Lyg degantis
Laukų želmuo —
(Kurs veržias
Pro vergijos plutą kietą!) —
Drąsia viltim
Keliauja ji namo,
Kad tautai į rankas
Įduot galėtų
Mūs laisvės ilgesiu
Vėl išpustytą kardą! — —
(O akmeniu bestingstančioj
Širdy —
Vėl kovos praeities užverda —
Vėl tampam savanoriai,
Atjaunėję
Ir tvirti —
Galbūt, jau
P a s k u t i n į
Kartą — — —)
Parade V. Augustino nuotr.
V. ŠLIOGERIS
Buvę Lietuvos artileristai pasenome. Kai kurie iš mūsų mirė. Tačiau apie mūsų artileriją spaudoje nedaug teparašyta, todėl patiekiu žiupsnelį žinių apie ją. Rašytų šaltinių beveik neturiu. Čia naudoju ir žinias iš mūsų enciklopedijos, bet daugiau rašau pagal savo atsiminimus.
APGINKLAVIMO ŠALTINIAI
Manau, kad skaitytojui pirmiausiai kyla klausimas, iš kur 1919-1920 metais besikuriančioj i Lietuvos artilerija gavo artilerijos pabūklus —patrankas bei sviedinius? Turiu pareikšti, kad nei už lašinius, nei už kitką mainais, kaip kad keliasdešimt šautuvų bei pistoletų, ar vieną kitą kulkosvaidį iš vokiečių kariuomenės dalinių, 1919 m. dar buvusių Lietuvoje, artilerijos pabūklų mes negavome.
Pirmuoju ir svarbiausiu artilerijos pabūklų tiekėju mums buvo Vokietija — jos kariuomenės tiekimo įstaigos, oficialiu keliu, mums apmokant už patiektus pabūklus bei sviedinius.
Antras apginklavimo šaltinis buvo karo grobis — mūsų paimtas iš priešo. Trečias šaltinis buvo D. Britanija. Nei iš J.A. Valstybių, nei iš Prancūzijos, nei iš kur nors kitur mes negavom jokių artilerijos pabūklų ir, bendrai, jokių ginklų.
Skaityti daugiau: ARTILERIJA KOVŲ UŽ NEPRIKLAUSOMYBĘ METU
EMILIJA ČEKIENĖ
Spauda yra pats galingiausias ginklas tautos gyvenime. Ji lydi ir žvangančius ginklus į karo lauką, ir žadina ryžtą, drąsą ir patriotinius jausmus, kurie uždega karius ginti tėvynę. Ji skatina kovoti už augštuosius idealus.
Aplamai, spauda yra didžioji tautos auklėtoja, kuriai sustojus, sustotų ir visas tautos gyvenimo pulsas, nes ji, apart idealų skelbimo, jų puoselėjimo ir vykdymo, yra kartu ir veidrodis vispusiško tautos gyvenimo, jos pažangos ir nesėkmių visose gyvenimo srityse.
Daug reikšmės turi visos ideologinės, politinės ir kitokios organizacijos tautos gyvenime, ar už jos ribų išeivijoj, bet gi, nutilus spaudai nutyla ir jų veikla ir darbai, nublunka ir jų reikšmė ir lieka neįgyvendinti, kad ir gražiausi organizaciniai tikslai bei užsimojimai. Spauda yra organizacijų įrankis, ryšys tarp jos narių ir visų tautiečių.
Demokratinė spauda iškelia ne tik teigiamas puses, bet ir visas klaidas kraštą valdančiųjų. Ji informuoja visuomenę visose srityse, ir visa tai atlikdama objektyviai, sąžiningai, formuoja visuomenės nuomonę, kurios reikšmė demokratiniame pasaulyje, valstybės valdyme, yra lemianti.
Kaip demokratiniuose kraštuose spauda sieja tautą su jos praeitimi, vaizduoja dabartį, skelbia jos siekimus ir tiesia kelius į ateitį, taip diktatūros kraštuose spauda yra tuščios propagandos, tautos klaidinimo įrankis, ką ir patys sovietai pabrėžia savo enciklopedijoje, išleistoje 1947 m., kur rašoma, kad “Sovietų spauda nėra aprašanti, informuojanti, bet organizuojanti ir agituojanti”.
Tą patį jie kartojo dar visai nesenai Vilniaus “Tiesos” vasario 16-tos dienos numeryje, kur, tarp kitko, pabrėžia, jog “Svarbiausias spaudos ir radijo uždavinys padėti giliau analizuoti procesus, vykstančius idėjiniame — politiniame gyvenime, kartu su partinėmis organizacijomis daugiau padėti propagandistams, paskaitininkams, agitatoriams..., kurie neša augštai iškėlę bolševikinio idėjiškumo ir principingumo vėliavą, siekia leniniškai puoselėti komunizmo daigus...”. Ir čia pat pripažįsta, kad “tai nelengvas laikraščio uždavinys ir čia žurnalistas gali tikėtis, kad jam padės partinė organizacija”.
Skaityti daugiau: SPAUDOS REIKŠMĖ LIETUVOS LAISVINIMO DARBE
P. LELIS
“Karyje” dažnai randame įdomių atsiminimų iš Lietuvos Laisvės kovų, kurias buvę tų kovų dalyviai ir liudininkai gražiai aprašo. Pilnesnę 1919-1920 metų laisvės kovų istoriją yra parašęs plk. J. Petruitis 1934 m., dviejų tomų atsiminimuose, kuriais vėlesni rašytojai kartais pasinaudoja savo atsiminimams paremti.
Perskaitęs praėjusių metų “Kario” nr. 5 P. Žylio patikslinimus dėl Pr. Mačiulio straipsnio apie 2 pėst. pulką, pastebėjau, kad aprašant Panevėžio išvadavimą, nei Mačiulis, nei Žilys nenurodė, kada ir kaip pirmą sykį Panevėžys iš bolševikų buvo atimtas. Taip pat ir Petruičio knygose apie tai nieko nepasakyta. Tie autoriai savo aprašymuose mini, kad Panevėžys ėjo iš rankų į rankas tik trumpame laikotarpyje — nuo gegužės 17 d. iki gegužės 23 d. Kad Panevėžys buvo pirmą sykį lietuvių savanorių kariuomenės užimtas du mėnesius anksčiau, būtent, kovo 24 d., tai niekur to įvykio aprašymo neteko aptikti. Atsiminimų rašytojai, kurie tame žygyje nedalyvavo, arba jo nematė, gali ir nežinoti.
Panevėžio atskiras batalionas, sudarytas iš savanorių, vadovaujant karininkui J. Variakojui, pirmą sykį Panevėžį atėmė iš bolševikų kovo mėn. 24 d., bet jie tada išsilaikė Panevėžyje tik aštuonias dienas, ir balandžio 4 d., bolševikams spaudžiant, turėjo pasitraukti. Tada komendantu buvo Puzer von Miller (Lietuvos vokietis). Aktyvūs šio žygio savanoriai buvo panevėžiečiai broliai Balčai, agr. Kubilius ir kiti, kurių pavardžių nebeatsimenu.
1918 m. gruodžio mėn. pabaigoje vokiečiams pasitraukus iš Panevėžio, valdžią perėmė vietos bolševikai su Raudonosios armijos pagalba. Bolševikų armijos uolūs rėmėjai buvo kai-kurie kairieji gimnazistai, pav. Sitavičius, Bistrickas, Vasiliauskas ir kit. Sitavičus buvo net švietimo komisaru. Apie sausio mėn. vidurį prasidėjus areštams, patriotiškai nusistatę vyresnių klasių gimnazistai naktį pabėgo į lietuvių pusę, vieni į karo mokyklą, kiti į savanorius.
Apie kovo mėn. vidurį, padedant vokiečiams, bolševikai buvo savanorių gerokai apdaužyti prie Pociūnėlių ir traukėsi. Panevėžyje jie neturėjo didelių jėgų, tai savanoriai užėmė miestą be didelio pasipriešinimo. Labai įdomu buvo pažiūrėti, kaip atrodo pirmutiniai lietuvių kareiviai. Nuėję į turgavietę, pamatėm pulkeliais rikiuojantis, vokiškais rūbais apsirengusius kareivius, ginkluotus vokiškais šautuvais ir geltonais lankeliais ant kepurių. Tačiau jų buvo nedaug, gal apie 100, ir žmonės aplink sustoję šaligatviuose žiūrėjo ir lingavo galvomis, kaip tie kareivėliai atlaikys Panevėžį, kad jų tiek mažai tėra?
Skaityti daugiau: PANEVĖŽIO IŠVADAVIMAS 1919 M
Po karo, suradus slaptus Trečiojo Reicho dokumentus, ir net ištisus archyvus, į dienos šviesą iškyla visa Europos kraštų tragedija, išryškėja nacių intrygos ir naudotas prieš kitas tautas teroras. Švieson išeina ir patys svarbiausi dramos aktoriai ir jų motyvai. Iš tų dokumentų neaprėpiamos jūros paminėtinas Heinricho Himmlerio Geštapo išlikęs archyvas ir Užsienių ministerijos bylos. Randama net, vokišku tikslumu užrekorduotus, slaptus pasikalbėjimus, telegramas, net telefonu pasikalbėjimus nacių vadovybės tarpe. Trečiam Reichui staigiai sugriuvus, į sąjungininkų rankas pakliuvo nesunaikintos ištisos tonos dokumentų, kurie bus vertingi ateities istorikams.
Gen. Frico Halderio privatus dienoraštis, tiksliai, diena iš dienos, fiksuoja įvykius tarp rugpjūčio mėn. 1939 m. ir rugsėjo 1942 m., jam tuo metu būnant gen. štabo viršininku. Jis smulkiai atžymi jo kasdieninius kontaktus su Hitleriu ir kitais nacių partijos bosais. Taip pat išlikę sveiki propagandos min. dr. Josefo Goebelso privatūs memuarai duoda įdomios medžiagos istorikams.
Netoli 500 tonų dokumentų dėžėse JAV I Armija pačiupo Harco kasyklose prieš pat jų sunaikinimą (gautu iš Berlyno įsakymu). Šie archyvai atgabenti į USA ir sukrauti Armijos sandėliuose, kur nepaliesti niekeno išgulėjo dešimts metų. Niekam iš valdžios nerūpėjo net atidaryti dėžes ir bent pažiūrėti, kokie ten dokumentai trūnija. Ir tik 1955 m. Vokietijai prispyrus grąžinti archyvus atgal, daugiausia privatūs mokslininkai, remiami Amerikos Istorikų Draugijos, skubiai griebėsi žiūrėti, kas šiuose popierių kalnuose slypi. Nors naciai žinojo, kaip apsisaugoti nuo akių ir veikė labai slaptai, tačiau šie dokumentai duoda pilną vaizdą šio tragiško istorijos laikotarpio. Šioje tragedijoje buvo įmaišytas visas pasaulis, žuvo milijonai žmonių, Europa liko paversta griuvėsiais. Pats Hitleris yra pareiškęs: kad tik ateities istorija galės smerkti ar pateisinti vokiečių tautą, tik ateities istorikai laiko perspektyvoje galės duoti pilną vaizdą šios pasaulio tragedijos ir žmogaus naikinimo periodo.
William Shirer, vokiškos kilmės amerikietis, NBC korespondentas, pusę šio karo praleido nacių Vokietijoje, kur asmeniškai stebėjo įvykius, gyvendamas pačiame nacių centre Berlyne ir jo pastabos yra gana objektyvios, nes jis leidžia kalbėti patiems faktams. Jo parašytas kapitalinis veikalas “Trečiojo Reicho Iškilimas ir žlugimas”, remiantis rastais nacių dokumentais, yra didelės vertės istorijai. Daugely vietų yra minimas ir Lietuvos vardas. Pasekime, kaip yra aprašoma Lietuva pasaulio įvykių sūkuryje ir kur paminima jos vardas slaptuose nacių dokumentuose.
Klaipėdos krašto užgrobimas
Po eilės grobimų, Hitleris atkreipė akis ir į Klaipėdos kraštą. Užgrobimas, kaip knygos autorius slaptuose nacių dokumentuose randa, buvo planuojamas daug anksčiau.
Skaityti daugiau: Trečiojo Reicho iškilimas ir jo žlugimas
1963 m. kovo mėn. p. Bliumas ir spalių mėn. p. Alšėnas mėgina spręsti III Pas. karo problemą. Tema labai nedėkinga. Šiuo klausimu man teko išgirsti pasikalbėjimą tarp Jono dypuko ir Petro miestelėno, seno emigranto, buv. ūkininko.
Petras. Sakyk man, bičiuli Jonai, kodėl jūs, dypukai, vis dar linksniuojate III Pas. karo ateitį. Juk gi II Pas. karas pasibaigė jau virš 18 metų, žmonių žuvo milijonai, — tai nejaugi jūs esate toki žiaurūs, kad ir vėl laukiate pakartotinų žmonijos skerdynių ?
Jonas. Matai, mielas Petrai, pasaulinė būklė dabar yra truputį kitokia. Nors II Pas. karas ir pasibaigė, bet taika pasaulyje neatstatyta, ir neatrodo, kad artimu laiku būtų pasirašyta taikos sutartis tarp Europoje kariavusių valstybių. Okupacijos tebesitęsia: ne tik Sovietai, bet ir kitos valstybės, ypač J. A. V., laiko savo kariuomenę Europoje ir kitose pasaulio dalyse, kad ir tik bazių pavidale. Taigi, klausimas gali kilti ne apie III Pas. karą, bet apie tai, kaip gi pagaliau pasibaigs II Pas. karas, ir kaip ilgai tokia, nei karo, nei taikos, būklė gali tęstis.
Petras. Nesuprantu, kodėl JAV vyriausybė nepritaria sovietinių komunistų pastangoms įgyvendinti pasaulyje taiką, jei jie sakosi įgyvendiną socializmą ir viską darą liaudies gerovės vardan?
Jonas. Taigi čia ir yra didžiausia bėda. Tie sovietiški komunistai iš tikrųjų nėra jokie socialistai nei komunistai, o tik tokiu vardu prisidengę moderniški sadistai. Ši tarptautinė gauja sistemingai didina sovietų siaubingo režimo plotus, smurtu įjungdama į juos vis naujas valstybes ir siekdama užvaldyti visą pasaulį. Ar, gi, Sovietų valdomus plotus galima vadinti valstybe? Juk jie, pamindami elementarinę moralę, prievartauja, plėšikauja, kankina, žudo ir vis ... vardan ‘liaudies” gerovės.
Petras.Man nesuprantamas toks žodžio “liaudis” linksniavimas -— ar čia nėra paslėpta kitokia prasmė?
Jonas. Kaip žodį “komunizmas” jie vartoja priedangai (nes iš tikrųjų tai yra žiauriausios rūšies piliečius išnau dojantis valstybinis kapitalizmas), taip lygiai yra ir su liaudim. Sovietai dirba gerovei liaudies, bet kokios?
Štai mano miestely 1940 m. sovietai nusavino vietinio pirklio didelę geležies krautuvę. Senis krautuvininkas dejuoja, bet ir vėl, su šypsena man sako, kad jis vis dėlto šiaip taip “laikosi”, nes jo sūnus esąs paskirtas elektros stoties komisaru. Arba, kitas mano pažįstamas mėsininkas nusiskundė, esą jam nusavinę mėsinę, bet jo du sūnūs dabar yra komisarais paskirti, — tai jis irgi nesijaučia “perdaug nuskriaustas”. Žinoma, lietuviai prekybininkai bei pramonininkai tokios privilegijos neturėjo, nes jie juk -— buržujai, taigi, ne “liaudies” atstovai.
O kuomet 1941 m. pavasarį naciai užpuolė Jugoslaviją ir vėliau Graikiją, tai paklausti, kodėl mes neiname į pagalbą užpultiems, tie patys pirkliai aiškino, kad yra gerai, jei buržujus buržujų muša. Nes kai jie nusilpnės besimušdami, tai tuomet esą “mūsiškiai” ateis. Netgi kurioje tai “išminčių” knygoje esą pasakyta: jei kils karas, tai eik į karą paskutinis, o grįžk pirmutinis ir būsi nugalėtojas.
Skaityti daugiau: III pasaulinio karo problemomis
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wise.
SUKAKTUVINIAI METAI
Įžengėme į 1964 metus, kurie mums šauliams yra itin reikšmingi. 1919 m. birželio mėn. 27 d. buvo įkurta Lietuvos Šaulių Sąjunga. Tų pačių metų rugsėjo mėn. 20 d. išrinkta pirmoji CV, į kurią įėjo: Vl. Putvinskis — pirm., M. Šalčius, V. Stašinskas, M. Mikalkevičius ir T. Ivanauskas. Lapkričio mėn. 12 d. vyr. karo vadas gen. S. Žukauskas davė sutikimą steigti LŠS-gą, pagal paruoštus įstatus, o lapkričio mėn. 15 d. krašto apsaugos min. Pov. Žadeikis juos patvirtino. Taigi, prieš 45 metus, Lietuvos laisvės kovų įkarštyje, gimė ir įsipilietino LŠS-ga. Nekalbėsime apie jos nuopelnus lietuvių tautai ir valstybei dabar. Prie to teks grįžti kitais kartais. Čia norisi priminti ir kitą sukaktį, liečiančią šaulių veiklą už savos valstybės ribų, po to, kai Lietuvos suverenumas buvo laikinai nutrauktas.
1954 m. kovo mėn. 7 d., Čikagoje, minint Vl. Pūtvio 25-ias mirties metines, buvo paskelbta, kad atkuriama Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje, pagal tuos pačius organizacinius pagrindus. Vėliau paruoštas statutas, pritaikintas šaulių veiklai laisvajame pasaulyje. Atkūrimo iniciatyva priklauso š. V. A. Mantautui, A. Mantautui, Alf. Vaitkaičiui ir kit. Pirmuoju CV pirm. buvo š. A. Mantautas, dabartinis š. J. Giedrikas. LŠST, pradėdama švęsti pirmąjį veiklos dešimtmetį, turi JAV ir Kanadoje 10 padalinių su apie 500 narių.
Tremties šaulių padaliniai ir jų pavieniai nariai aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje.
Tačiau šie metai pareikalaus daugiau pasišventimo iš šaulių, nes tas dvi mums brangias sukaktis ruošiamasi atžymėti ne tik minėjimais, bet ir konkrečiu darbu, apie kurį šaulių padaliniai jau buvo painformuoti. CV yra nutarusi išleisti leidinį — knygą, kurioje bus dvi dalys: pirmojoje memuarinė medžiaga apie LŠS-gą ir antroje tilps tremties šaulių veiklos aprašymas. Kad toji knyga išeitų laiku ir būtų įdomi bei naudinga, tai jau mūsų šaulių garbės reikalas, kurį tik vieningu darbu ir sutartine talka galėsime įgyvendinti.
Reikia priminti, kad tai ne vienintelis mūsų siekimas ar užsibrėžimas. Vl. Pūtvio monografijai jau turima pakankamai medžiagos ir artimiausioje ateityje teks nustatyti knygos puslapių kiekį ir tiražo dydį, kurie tampriai surišti su mūsų finansiniu pajėgumu.
Šio skyriaus globėjas “Karys” taip pat kviečia šaulius į talką padėti išleisti dr. K. Jurgėlos parašytą platų veikalą apie 1863 m. sukilimą, kuriame sutelkta daug istorinės medžiagos.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Redaguoja K. KODATIENĖ, Nida Resort, Linden, Mich., ir E. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, Ill.
Įžengus į nepaprastus 1964-sius metus, į Liet. Šaulių S-gos Tremtyje atsikūrimo dešimtmetį, nuoširdžiai sveikinu visas po laisvąjį pasaulį išsisklaidžiusias šaules: tas, kurios vienetuose aktyvų šaulišką darbą dirbate, ir tas, kurios kada nors Šaulių S-gai priklausėte, kurių širdyse dar ir dabar tėvynės meilės ugnelė dega. Sveikinu atsikūrimo iniciatorius, vadovus ir visus brolius šaulius, kurie kartu su mumis ranka rankon dirbate.
Dešimtmečio proga kviečiu visas buv. seses šaules, brolius šaulius ir lietuvišką jaunimą jungtis po šauliška vėliava, kad mūsų skaičius būtų didesnis ir mūsų darbas Nepriklausomai Lietuvai našesnis.
š. K. Kodatienė
Moterų Šaulių Vadovė
NEIŠSEMIAMA TEMA
Šiame skyrelyje jau buvo prisiminta, kad šaulio-ės esmę sudaro pavyzdingas lietuviškumas. Atseit, šaulė — pavyzdingoji lietuvė.
Geras lietuvis visų pirma turi būti geras, doras, garbingas žmogus, kurio idealas — tapti subrendusia stipraus charakterio asmenybe — sau žmogumi. Toks žmogus bus gyvoji uola. Jis visą laiką trauks gyvenimą į save vis dar pats augdamas, tobulėdamas. Gyvenimo vėjai ir audros jo neparvers. Stipri jėga jį gali tik sunaikinti, sutriuškinti. Bet jis ir žus, garbingas, toks, koks buvęs. Tai jau daug kartų įrodė mūsų lietuviai, kariai, šauliai, mūsų kankiniai.
Turint aiškų lietuvės šaulės idealą, “Šaulės Tremtyje” redakcija ryžtasi plačiau šią temą išnagrinėti. Iš naujo peržiūrėti priemones ir apraiškas, kurios šaulės idealą sudaro ir jį ugdo. Tai mums svarbiausia ir niekad neišsemiama tema. Ši problema yra visados gyva, o ypač dabar, kai mūsų tautos gyvybingumui tiek daug yra gręsiančių pavojų.
Mūsų jėgos yra ribotos, jų visur reikia ir darbovietėje ir šeimoje. Tačiau jos labai reikalingos ir kovai už pavergtos savo tėvų žemės laisvę. Mums reikia asmenybių, pavyzdingų lietuvių moterų, pareigingų šaulių, degančių ir spinduliuojančių tautine meile, kurios pajėgtų uždegti priaugančią kartą, kad ir jai tautinio gyvybingumo išlaikymas būtų vienas iš svarbiausių uždavinių.
Red.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Čikagoje gimęs ir augęs Albertas Rakas neseniai gavo aviacijos pulkininko laipsnį. Jis taipgi yra baigęs ir advokato mokslą. Jo nuolatinė buveinė yra Texas valstijoje, bet jis dažnai atvyksta į Čikagą.
— Algirdas Valentinas, atlikęs karinę tarnybą, įstojo į Los Angeles policijos akademiją, kuri ruošia Los Angeles miestui policininkus.
— J. Tomkus, ilgus metus tarnavęs svetimšalių legione, grįžo į civilinį gyvenimą. Gyvena su šeima Charenton, Seine, Prancūzijoje.
— Dienraštis “Worcester Telegram” neseniai įdėjo platų aprašymą apie mūsų tautiečio Edwardo C. Lapinskio nuotykius pereitame pasauliniame kare. Mat, jis buvo radijo operatorius kariniam J. V. laivyne, sargybiniam dalinyje, Pearl Harbor, kuomet tą bazę bombardavo japonų laktuvai gruodžio 7 dieną, 1941 m.
— Ričardas Yuškauskas tarnauja radijo techniku kariškame laive USS Conquest plaukiojančiame Tai-wano pakraščiuose Pacifike. Jo tėvai gyvena So. Bostone.
— Alfonsas Žibas filmavo apie 10 dienų karo laivyno manevrus. Jis atvyko Brazilijon po karo, yra kino operatorius, dirba taipgi televizijoj. Filmas buvo finansuojamas Brazilijos karo laivyno ministerijos.
— Kpt. J. A. Kisielius kurį laiką vadovavęs kariniam parengimui Montrealio universitetuose, perkeltas į New Brunswick ir sekančiais metais išvyksta atsakingom pareigom į Egiptą.
— Kpt. R. V. Paukštaitis nukeltas į Britų diviziją atstovauti kanadiečius ryšininkus.
— Giedrius Penčyla, atlikęs karinę prievolę, sugrįžo į namus, 7354 S. Rockwell St., Chicagoje.
— Ltn. Adolfas J. Namksy tarnaująs JAV karo aviacijoje, pakeltas į pirmuosius leitenantus. Jo dalinys yra Texas, San Antonio bazėje.
— Lakūnas kariūnas Aidos F. Maleckas, gimęs ir augęs Scotvillėje, o dabar besimokinantis JAV karo aviacijos mokykloje, buvo atvykęs į Čikagą žaisti su kariuomenės kariūnais.
PALYDĖTAS į AMŽINYBĘ MARTYNAS NASTOPKA
Lietuvių senesniosios kartos veteranai, vienas paskui kitą, staigiai ir netikėtai pasitraukia iš gyvųjų tarto į amžinybę. 1963 m. spalių 22 d. 11 val. dienos staigiai ir nelauktai nustojo plakusi Martyno Nastopkos širdis.
Martynas Nastopka, Jokūbo sūnus, gimė 1879 m. kovo 28 d. Rimkuškių km., Biržų apskr., ūkininkų šeimoje. turėjusioj 25 ha. žemės. Jo tėvai buvo pažangūs ūkininkai. Sulaukė 4 vaikus: Petrą, Daratą, Martyną ir Stasį. Tėveliai stengėsi, kad vaikai įgytų mokslą. Vyr. sūnus Petras baigė veterinarijos mokslus ir vėliau Lietuvos universitete buvo docentu. Jauniausias — Stasys — pasinešė į karo mokslus. Rusijoje baigęs karo mokyklą, I Pas. kare dalyvavo kautynėse ir buvo apdovanotas ordenáis už pasižymėjimus. Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą ir įstojo į kariuomenę, kurioje tarnaudamas pasiekė generolo laipsnį. Jis mirė 1936 m. Martynas baigęs 4 kl. gimnazijos, įstojo į Kursko matininkų mokyklą ir ją baigęs, tarnavo Vilniuje.
Skaityti daugiau: Kronika
