Lietuvio pareiga
ALGIMANTAS GIEDRIUS
Sodriai sužaliavusi, pražydusi pavasario gamta, gegužės mėnesio ir besiartinančios vasaros pradžios grožybės — dvejopai nuteikia kiekvieną jautresnės sielos žmogų. Nuostabusis atgijusio gyvenimo grožis, gėrio ir tiesos pasiilgimas drauge primena, kad žmonėse ir pasaulyje esama daug ir blogio, atgrasaus purvo, skriaudų ir netiesos. Paprastai gyvenimiškai žiūrint, visas šis pavasarinis gražumas kiekvienam darbo ir pareigos žmogui negailestingai kalba apie besiartinančius sunkiuosius vasaros darbus. Suklestėjusi žaluma ir žiedai taipgi byloja apie žmogaus pareigą rūpestingai sudoroti gamtos ir gyvenimo teikiamą vaisių savo šeimos, bendruomenės, visos tautos gerbūviui ir laimei.
Pavasario džiaugsmas kiekvienam doram lietuviui taip pat primena ir apie visus baisiuosius mūsų tautos išgyvenimus, kančias ir ašaras, tebeplūstančias jau daugelis pavasarių. Lyg pavasaris, neilgai klestėjusi mūsų laisva šalis prieš vienuolika metų buvo sutrypta, išniekinta nuožmiųjų rytų atėjūnų purvinų batų ir šarvuočių sukeltose dulkėse. Prieš dešimtmetį Lietuvą baisiai nusiaubė kruvinojo birželio dienos, kada raudonieji komunistinės imperijos žudikai pradėjo brutaliai griauti lietuvių gimtuosius lizdus, baision nežinion išgabendami dešimtis tūkstančių mūsų negausios tautos žmonių... O po keleto dienų—naujojo karo ugnies ir plieno triuškinanti banga perkūnijos griausmais persirito per mūsų žemę.
Visokiais būdais, ypač pavasariais, prievartaudavo Lietuvos vyriją naujieji okupantai iš vakarų, kad savo krauju padėtume jiems tempti “iki galutinės pergalės” girgždančią jų karo mašiną. Pagaliau 1944 m., pačiame gegužės gražume, jie grubiai ir bailiškai, net ginklo pajėga, išdraskė Lietuvos kariuomenės užuomazgon susibūrusius mūsų karių patriotų Vietinės Rinktinės dalinius, turėjusius aiškų tikslą — taupyti ir saugoti Lietuvos krašto žmones ir turtą nuo pačių okupantų keliamos netvarkos bei įsigalinčio banditizmo. Jie buvo brutaliai nuginkluoti ir išgabenti į vakarus, visokių karinių reicho darbų vergais ar net nublokšti į kitus kariaujančius kraštus.
O kaip buvo baisu, tragiška aną laimingą 1945 m. išaušusios taikos pavasarį, kada demokratiškieji vakarinių galybių išlaisvintojai, nematomos raudonųjų agentų rankos diriguojami, tuos pačius Lietuvos vyrus, drauge su tikraisiais karo sukėlėjais, laikė belaisvių stovyklose, o visus mus, tremtinius, atkakliai ragino grįžti “tikrojon Stalino demokratijon...”
* * *
Ak, ir vėl štai nuostabusis pavasaris pas mus, išblaškytus po visą Žemės planetą! Ir vėl mes visi tremtiniai te tėvynės ir amžinieji, nepalaužiami lietuvių tautos kareiviai, pro rūpesčių slegiamą akių žvilgsnį, nematome visų šio pavasario grožybių. Visos Žemės erdvė persunkta naujo karo siaubo, arsenaluose sukauptų atominių jėgų ir paslaptingų, nežinomų ginklų baime. O ar mes vaizduojamės ir jaučiame, kas dabar dedasi mūsų tėvynėje?...
Tad suprantama, kad didžioji šios realybės valanda mus visus atitinkamai įpareigoja. Tuo tarpu visi kasdieniai žmogiškieji rūpesčiai ir vargai, nedatekliai ir nemalonumai, visos tos “šeimyninės politikėlės” ar intrigėlės, šio didžiojo pavasario akivaizdoje, atrodo, o kada nors, žiūrint atgalios, dar aiškiau atrodys tokios mažos, nežymios ar net nesuprantamai juokingos.
Viena realių, dabar mūsų vyrus paliečiančių pareigų — yra karinė prievolė JAV armijoje. Jau daugelis mūsiškių tarnauja ar bus pašaukti šios galingosios šalies ginklo pajėgai stiprinti. Ne vienas jau kaujasi ir tolimosios Korėjos fronte, budi Europos žemyne ar eina kietą moderniojo kovotojo parengimą įvairių specialybių JAV kariuomenės dalyse. Mes tikime, kad jie gerai supranta likimo jiems uždėtąją pareigą, kad pasirodytų kaip dori, taurūs ir narsūs kariai lietuviai. Visi gi pasilikusieji savo kasdienos darbovietėse ir šeimose — nepamirškime jų, laikykime kuo glaudesnį ryšį, dvasiškai, kultūriškai artinkimės su savo kariais, kaip kad būdavo įsigyvenusi graži tautinė tradicija laisvojoj Lietuvoje.
Nepamirškime, kad ne visi čia turi savo artimųjų ir pažįstamų. Ne vienas vienišas vyras paliko darbą ir kaip pirštas atsidūrė armijoje, kur viskas pradžioje svetima, nauja, pilka. Nors ir tolimesnio pažįstamo dažnesnis laiškelis, o taip pat lietuviškas laikraštis ar knyga—neįsivaizduojamai paskaidrina sunkią kario dieną ir tuo pačiu dar glaudžiau jungia mus visus vienon didžio n nematomon dvasinių jėgų kariuomenėn, kuri yra tikrasis barbaruos ir tautų vergijos nugalėjimo laidas.
Atvirai ir be jokio pasididžiavimo turime pasakyti, kad kaip ilgi šiol, per visą tragškąjį permainingą paskutinio karo laikotarpį, taip ir dabar — mūsų senasis KARYS visokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis stengėsi ir stengiasi jungti išblaškytus Lietuvos karius su visa kovojančia mūsų tauta, su visais lietuviais. Jų tolimi jautrūs atsiliepimai iš visų demokratinių armijų, iš legionų ir darboviečių — yra tikrasis šio darbo prasmės įrodymas. Visi esame svarbūs talkininkai šiame darbe ir dabar. Atlikime tą nesunkią kultūrinio darbo pareigą, remkime visą mūsų patriotinę spaudą, dažniau joje prisiminkime mūsų karius, jų darbus ir išgyvenimus.
Prieš oro žygį. Lietuvis Cpl. V. R. Mišauskas JAV karo aviacijos tarnyboje
