PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
NR. 9 (1366) LAPKRITIS –NOVEMBER 1960 
V. Augustinas — Lietuvos kariuomenės tankeliai žygyje į Vilnių 1939 m. —viršelis
Nr. 10(1367) GRUODIS –DECEMBER 1960
B. Beržinis — Paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, pagal arch. J. Muloko projektą, pastatytas Čikagoje. (Prie paminklo stovi Nepriklausomybės kovų invalidai A. Liškevičius ir K. Dobilas) ... Viršelis
TURINYS
* P. Dirkis — Laisvė ir kariuomenė
* Z. Raulinaitis — Durbės mūšis
* Atmintinos nuotraukos
* M. Šimkus — Vincas Nagarnoski
* P. Alšėnas — KARIO dešimtmečio Amerikoje proga
* V. Jonikas — Saga apie Arėjų Tautą
* Červenėje sušaudytus prisimenant
* Stebuklingas išsigelbėjimas
* A. Musteikis — Daktaras Živago
* Šaulė Tremtyje
* Kronika
Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojasStasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Bileris *
Skaityti daugiau: Karys 1960m. 9-10 Turinys, metrika
P. DIRKIS
Rusijoje prasidėjusi 1917 m. revoliucija davė naują šūkį: “Taika be aneksijų ir kontribucijų, su tautų apsisprendimo teise”. Karo nualintom tautoms tas šūkis labai patiko. Ypač jis patiko tautoms, kurios prieš I Pasaulinį karą buvo išbrauktos kaip laisvos valstybės iš žemėlapio.
Tačiau kaip reikės likviduoti pokario gaisrus ir jų pasekmes, net ir Europos didieji valstybininkai nežinojo. Nors mes lietuviai tais laikais labai gerai žinojome, kad norime būti laisvi ir nepriklausomi, todėl ta linkme ir dirbome. Dar vokiečių žandarui tebetrypiant Lietuvos žemę, Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, pasiskelbia nepriklausoma valstybe. Nežiūrint, kad Vilius II pasiuntė Tarybos pirmininkui A. Smetonai sveikinimo telegramą su gražiais linkėjimais, tačiau laisvės Lietuvoj dar vis nebuvo. Vokiečiai dar vis joje tebešeimininkavo.
Nepriklausomybės paskelbimas staiga sujudino Lietuvos kaimynus, kurie nieko gero jai nelinkėjo. Matant aiškius pavojaus ženklus vos tegimusiai valstybei, nebeliko vyriausybei kitos išeities kaip tuč tuojaus steigti savą jėgą, valstybinę kariuomenę. Pirmasis Krašto Apsaugos ministeris A. Voldemaras 1918 m. lapkričio 23 d. išleido pirmąjį Lietuvos kariuomenės įsakymą, kuriuo buvo atkuriama Lietuvos kariuomenė. Antrasis ministerių kabinetas, kurio priekyje stovėjo M. Sleževičius, nedelsdamas išleido atsišaukimą į tautą, kviesdamas visus pajėgius vyrus savanoriais į Lietuvos kariuomenę.
Skaityti daugiau: LAISVĖ IR KARIUOMENĖ
Šiemet sukanka 700 metų nuo didžiosios Žemaičių pergalės
1260 M. LIEPOS 13 DIENĄ
Z. RAULINAITIS
Durbės kautynės yra XIII-jo amžiaus Tannenbergas Z. Ivinskis
I. TRYLIKTASIS AMŽIUS
Didžioji žemaičių pergalė ties Durbe yra vienas iš didžiausių įvykių, ženklinančių XIII a. istorinę eigą Europos rytinėje dalyje.
Ką tik užsibaigė, tų laikų žinomą pasaulį sujudinę Kryžiaus karai, tęsęsi visą XII a. ir pirmąją pusę XIII a. Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis dar planavo savo paskutinį Kryžiaus žygį į Jeruzalę. Žmonės dar tebegyveno tų nepaprastų žygių sukeltoje srovėje.
Nors Artimuose Rytuose Kryžiaus karai ir baigėsi, bet jie dar tebesitęsė Europos rytuose. Vakarų Europa, Romos kurijos skatinama, siuntė “piligrimus”, kad jie naikintų pagonis ir “skleistų krikščionybę” Pabaltijy.
Europai dar vis tebegrėsė Azijos žiauriųjų mongolų galia. Juk tik XIII a. pradžioje mirė Dievo rykštė didysis Džengis Chanas (1154-1227), apvertęs augštyn kojomis du trečdalius tų laikų pasaulio. Atrodė, kad tarp 1238 ir 1241 m., Džengis Chano paveldėtojų vedami, mongolai nukariaus ir visą Europą.
Aukso bonių miestas, “senasis ir šventasis” Kievas, 1240 m. buvo mongolų paimtas ir išplėštas, 1241 m. Lenkų sostinė Krokuva buvo sudeginta. Bet, staiga, 1242 m. mongolų tvanas sustojo ir jie pradėjo trauktis. Jie paliko Vengriją ir Lenkiją. Tačiau jų pavojus nebuvo praėjęs. Dar 1258-59 m. jų pakartotini puolimai pasiekė net Lietuvos rytines sritis ir jas nusiaubė.
Tais pat 1260 m., kai žemaičiai ant Durbės ežero krantų galutinai primušė Livonijos ordiną, tolimojoje Azijoje mirė ketvirtasis mongolų imperatorius. Tada Mangu, totorių Aukso Ordos chanas, valdęs užkariautus Rusijos plotus, pasiskelbė nepriklausomas mongolų Didžiojo chano. Totoriai dar ištisus 200 metų po to išvaldė Rusiją.
Štai kokiam istoriniame fone, karų ir didžiulių perversmų nusėtame, įvyko Durbės mūšis. Gal todėl ir nenuostabu, kad jis praėjo Vakarų Europoje lyg ir nepastebėtas. Tačiau Durbės pergalė yra ypatingai didelės reikšmės įvykis ir politiniu ir kariniu atžvilgiu.
Politiniu atžvilgiu Durbės mūšis yra vienas didžiųjų įvykių Rytų Europos istorijoje, jis davė pradus tolesniam Lietuvos valstybės kūrimuisi, o kariniu — vienas iš didžiųjų riterių mūšių Viduramžiais ir dalyvių skaičiumi ir karinio meno atžvilgiu. Tai vienas iš ryškiausių dviejų skirtingų taktikų susidūrimo atvejų.
II POLITINĖ IR KARINĖ BŪKLĖ PABALTIJY
Apjungta Lietuva buvo valdoma karaliaus Mindaugo 1253 m. karūnuoto. Iš visų pusių priešų grasomas, Mindaugas savo užsienių politikoje sumaniai naudojo diplomatines priemones, kurias, reikalui esant, paremdavo kardu.
Su kalavijuočių ordinu šiaurėje, nuo 1251 m. jis gyveno taikoje, kurią išlaikė iki 1261 m. Tam tikslui jis buvo net atsižadėjęs Žemaičių, kuriuos savo aktu padovanojo ordinui. Jam ypač rūpėjo galimi pavojai iš rusų žemių iš Volinijos ir iš pietų, iš lenkų ir mozūrų sričių.
Kad Lietuvos valdovų dėmesys buvo daugiau nukreiptas į Rytus kaip į Vakarus, rodo pav. kad ir H. Paszkiewicz sudaryti Regesta Lithuaniae (Nr. 180-421) pažyminti 1237 — 1263 metų laikotarpyje lietuvių karo žygius:20 į rusų žemes, 8 — į Lenkiją ir tik 5 — į Ordino žemes. Atrodo, taika su Ordinu Lietuvai buvo reikalinga.
XII a. pabaigoje vokiečių veržtas į rytus vyko visu smarkumu. Jie buvo jau pasiekę Vyslos žemupį ir atsidūrę į baltų gyvenamus plotus, o jūra pasiekę dabartinės Latvijos žemes. XIII a. vidury abu vokiečių ordinai jau valdė beveik visą šių dienų Latvijos plotą, pradėję užkariavimą iš Rygos, Prūsų žemes tarp Vyslos ir Prėgliaus ir baigė užkariauti Sembą.
Sembą užkariauti nebuvo lengva, nes kraštas buvo turtingas, gausiai apgyventas ir turėjo stiprių įgulų: “Sambia opulenta et populosa potuit habere IV milia eąuitum et XL milia pugnatorum” (Dusburgas, S. r. Pr. I p. 52).
Kryžiuočiai jau steigė atramos taškus Kuršių marių pakraščiuose, o kalavijuočiai Nemuno žemupyje. Abi ordino šakos rengėsi naujam žingsniui — Žemaičių užkariavimui.
Apsijungus ordinams po viena vadovybe 1237 m., sekantis jų žingsnis, aišku buvo sujungti ir savo valdomas žemes. Tačiau tam dar reikėjo užkariauti jas tebeskiriančius nadruvius, skalvius ir žemaičius (Naubaras).
Ordinui buvo svarbu, kad abi tų laikų pasaulio galybės, imperatorius ir popiežius, juos remtų. “Jiems tik reikėjo sugebėti laviruoti tarp jų dviejų jėgų, nes skelbiami kryžiaus karai iš Kurijos, ir iš imperatoriaus dvaro einančios privilegijos buvo jų atrama tolimame nuo imperijos ribų ‘barbarų’ krašte.” (Ivinskis, Durbė)
Jau 1236 m. kalavijuočiai mėgino paspausti žemaičius iš šiaurės, bet smarkiai pralaimėjo ties Šiauliais (Saule), kur žuvo jų kariuomenė ir pats magistras Volkvinas. Tačiau nežiūrint to didelio pralaimėjimo jie neatsisakė savo planų ir siekimų. Tik kolkas jų rankos buvo užimtos naminiais reikalais. Tarp 1242 m. ir 1252 m. kalavijuočiai galutinai pavergė kuršius ir jų kraštą apstatė pilimis. 1250 m. nusiaubė žiemgalius, kurie pagaliau apsiėmė mokėti jiems duoklę.
1253 m. kalavijuočiai pasistatė Klaipėdos pilį. Tais pat metais Kuršo vyskupas dalinosi su ordinu vakarinę Žemaičių sritį — Ceklį.
Tiesiausias susisiekimo kelias tarp Livonijos ir Prūsų ėjo Kuršių Užmario ilgąja juosta. “Tas kelias tiesiai vedė per sambių ir varmių žemes be jokių vingių į Ordino centrines tvirtoves. Šituo Kuršių juostos keliu vėliau nusistovėjo reguliarus susisiekimas su Kuršu (per Liepoją) Rygon.” (Ivinskis, Durbė). Šį labai svarbų ordinui kelią saugoti ir buvo pastatyta Klaipėdos pilis, kuri be to turėjo nutraukti žemaičių ryšius su sembais iš kurių, jie prekiaudami gaudavo druskos, ginklų ir kitų reikalingų dalykų.
Tuo metu kryžiuočiai dar buvo užimti sembų nukariavimu ir dar nebuvo pasiekę Nemuno.
Vos praslinko du dešimtmečiai nuo Šiaulių didžiosios pergalės kai virš Žemaičių vėl ėmė telktis audros debesys. Nors oficialiai Žemaitija Mindaugo buvo padovanota ordinui, tačiau užimti ją galutinai vokiečiams reikėjo griebtis ginklo.
Bet žemaičiai irgi nesnaudė. Jie puikiai žinojo su kokiu priešu turi reikalą ir jiems buvo aiškūs jo tikslai. Nelaukdami ordino jie pirmieji pradėjo veikti.
Skaityti daugiau: DURBĖS MŪŠIS
JONAS RŪTENIS
Šiais metais — visoje sukaktuvinių datų eilėje, Gaižiūnų poligonas jau 30 metų, kaip naudojamas kariuomenės reikalams. Tiesa, 20 metų svetimos, okupantų kariuomenės, bet tas nei kiek nesumažina sentimento — jis toks pats, kaip ir visai pavergtai Lietuvos žemei.
Prisiminimuose ir praeityje tai viskas, tačiau ne vieną karį ir ne vieną ten viešėjusį svečią tie prisiminimai jaudinančiai pakodylina . . .
1930 m. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės rūpesčiu ir pastangomis 68 kv. kilometrų plote įsteigiamas Gaižiūnų poligonas, vos 2 kilometrai nuo Gaižiūnų geležinkelio stoties su centru Ruklos dvare.
Pirmuoju poligono viršininku buvo plk. Urbonas, dabar gyvenąs Švedijoje ir šiais metais parašęs imponuojančią studiją ŽALGIRIS.
Jei šiandien Gaižiūnų poligonas nebenagrinėtinas ir nebesvarstytinas kariniu požiūriu, kaip specifinis karinio paruošimo laukas — tai jis visdėlto pasilieka savo nepriklausomojo laikotarpio dešimtmečiu atmintinas, kaip auklėjantis veiksnys.
Žinoma, atsiras nūdien pas mus asmenų ir sambūrių, kurie paklaus kam tai viskas? Kas iš to?
Bet žinant, kad tiems ir mūsų laikraščiai ir knygos nereikalingos kad visos kultūrinės ir profesinės organizacijos ir vienetai tik “seneliukų žaidimas” ir jie tevertina tik tiek kiek dabar mato, o praeitį negailestingai nubraukia, bet užtat patenkinti, kad jų dūdų tonai jau sutampa su moderniškomis dūdomis.
Tiems šie nuotraukų prisiminimai nei praeity nei dabar nieko nesako. Jų čia niekas ir nesistengia nei pakodylinti nei sujaudinti.
Tikimasi, kad visi kariai, nemaža prakaito, darbo, ištvermės ir sumanumo tuose pušaitėmis apaugusiuose smiltynuose palikę, kitaip žiūri, nors čia dedamos nuotraukos jiems asmeniškai gal ir nebūdingos, bet būdinga pati dvasia, nuotraukų prierašai kalba patys už save:
1. Gaižiūnų poligono amfiteatras su scena medžių pavėsy. Scenoje 2-jų veiksmų komedija—“Jonas būtinoj tarnyboj”, autorius nežinomas. “Joną” vaidino žymus Nepriklausomos Lietuvos aktorius Romualdas Juknevičius. Minia žiūrovų su pirmuoju poligono viršininku plk. Urbonu (5 iš kairės) priešakyje.
2. “Kariuomenės pusvalandis” iš poligono. Mėgiamiausioji N. L. visuomenės radio transliacija, sekmadieniais. Gilumoje (baltu apsiaustu) Ryšių b-no mjr. Mašiotas daugelio transliacijų vadovas, ir daugybės poligoniškų dainų-dainelių autorius. Dainuojama poeto Ant. Miškinio žodžiais: “širdie, tu nedrebėk prieš būrio Vadą.”
Skaityti daugiau: ATMINTINOS NUOTRAUKOS
MORKUS ŠIMKUS
(Pradžia KARIO Nr. 7)
“Lėkė kaip sakalas, nutupė kaip vabalas,” komedija 2 veiksmuose. Vaidinta 1906 m. sausio mėn. 8d., Central Hali 506-510 W. Barre St. Vaidino: Vaišnora, knygvedys, tarnauja banke
— Jonas Grinius. Kriščiūnas Antanas, jo draugas — Franas Bakutis. Baltutis, savininkas mažos sankrovėlės — Jonas Matelis. Ona, jo pati
— Ona Dereszkiutė. Romeikienė, Vaišnoros šeimininkė — Marijona Bindokiutė. Viršininkas
— Franas Czesna. Arbūzov, pristovas — P. Grinius. Kolivanov, urėdnikas — Petras Remeikis- Sagaitis, žandarų šnipas — Juozas Skorko. Giedraitis, policijos šnipas — Povylas Gurklys. Policija, žandarai. Atsitikimas vienam pavietiniame mieste.
Vaišnora privalo apleisti miestą 24 valandų, bėgyje nes pobūvyje pasakė socijalistinę kalbą. Jis susirūpinęs, kur padėti propogandines knygas. Eesiruošiant kelionei jį aplanko Kriščiūnas. Vaišnora išvyksta pavedęs išgabenti knygas Kriščiūnui ir Baltučiui. Arbūzovas randa paslėptas knygas. Nutaria prisiųsti agentą saugoti knygų, o pats vyksta pas viršininką. Tuo tarpu, Kriščiūnas, apsimetęs agentu, ir Baltutis knygas išneša. Kolivanovas pasislėpęs gretimame kambaryje seka. Sagaitis ir Giedraitis vaizduoja socijalistus, išsitarus; “ot kad taip carą, tą kalevaikį pribelstų” Kolivanovas abudu suima. Nekreipia dėmesio jų aiškinimui, kad abudu esą agentai — šnipai. Atvyksta viršininkas, Arbūzovas ir suimtas Vaišnora. Knygų tačiau neranda. Arbūzovo svajonės apie pakėlimą ir pasirodymas prieš žandarus nueina vėjais. Viršininkas atspprašo Vaišnorą.
“Kovoje už laisvę”,drama trijuose veiksmuose. Vaidinta 1906 m. balandžio mėn. 30 d., Lithuanian Central Hall. Vaidino: Petras, darbininkas, 25 metų — K. Baltruszaitis. Onytė, jo sesuo, 18 metų mergina — Ona Gabriutė. Motina, našlė, 65 metų, džiova serganti — E. Zalnieraicziutė. Antanas, darbininkas, Onytės jaunasis — Jonas Matelis. Baublys, senas darbininkas, 60 metų—Jonas Kulys. Ignašius, kurpius, 50 metų — Juozas Janulevycia. Juozas darbininkas — Juozas Skorko. Nemenskas, buvusis studentas, dabar tarnaujantis banke, agitatorius— Justinas Kulys. Kiemsargis, žandaras, kalėjimo sargas. Atsitinka Vilniuje.
Petras grįžta iš fabriko su draugais. Ateina Baublys su kurpiumi. Ignašius turi vienintelį linksmybės šaltinį— butelį degtinės. Nemenskas atneša atsišaukimus ir raudonos medžiagos vėliavoms. Ruošiasi rytojui, gegužės 1 dienai. Jų šauksmas: “Šalin caro valdžia! Šalin ponai! Lai gyvuoja laisva Lietuva! Gegužės pirmąją darbininkai patenka tarp policijos ir kareivių. Petras parbėga namo sužeistas. Antanas nušautas. Kalėjime Petrą aplanko išprotėjusi Onytė.
Skaityti daugiau: VINCAS NAGORNOSKI IR BALTIMORĖS LIETUVIŲ TEATRO MYLĖTOJŲ DRAUGYSTĖ
PRANYS ALŠENAS
Su š.m. lapkričio mėn. numeriu mūsiškių karių — veteranų taip mylimas ir visad nuoširdžiai laukiamas svečias, “Karys”, užverčia pirmojo dešimtmečio Amerikos žemyne lapą.
Ką per tą laiką “Karys” į šį lapą įrašė ir ką nuveikė — matėme. Nors pravartu trumpais bruožais tą ir dar kartą prisiminti. O ką jis įrašys ateityje — lauksime, stebėsime ir džiaugsimės sklaidydami jo puslapius ir džiaugdamiesi jo patiekiama medžiaga.
Tiesa, dešimtmetis — nėra ilgas laiko tarpas, tačiau, anaiptol, tai nėra ir mūsų mylimo “Kario” pragyventas tik tokio ilgumo amžius. Jis savo kelionę pas Nepriklausomos Lietuvos karius pradėjo tik vieneriems metams praslinkus po Lietuvos laisvės atgavimo. Pradžioje, pavadintą “Kariškių žodžiu”, 1919 m. gegužės 22 d., jį pradėjo leisti Krašto Apsaugos Ministerijos literatūros skyrius. Po to, 1920 m. spalio mėn. 5 d., ta pačia numeracija šis karių laikraštis pradėtas leisti jau “Kario” vardu. Ir nūn, kaip matote, tas pats “Karys”, visokiausių likimo audrų ir bangų blaškomas, kartu su mumis, gana žymia dalimi Lietuvos kariuomenės atsargos karių, bebėgdamas nuo žudančio ir visa naikinančio bolševikinio košmaro, atsirado JAV-bėse ir iš čia — jau visas dešimtmetis — ištikimai lanko lietuvius karius — veteranus netik Amerikoj, Kanadoj, Pietų Amerikos kraštuose, bet ir visame plačiame pasaulyje.
Šiuo metu prie “Kario” yra įvesti ir giminingos Lietuvos kariuomenei organizacijos — Šaulių Sąjungos narių skyriai: “Tremties Trimitas” ir “Šaulė Tremtyje”. Taigi, tokiu būdu “Karį” skaito ir mūsiškiai broliai bei seserys šauliai.
Skaityti daugiau: “KARIO” DEŠIMTMEČIO AMERIKOJE PROGA
VINCAS JONIKAS
1.
Lietuva, tu tėviškė Europos,
Paslaptie, per amžius užmiršta!
Dar liepsnoji per kapus ir kopas
Kaip arėjų nuotaika karšta—
Jau seniai, už pasakų, legendų
Ir šventų aukojimo dainų
Baltijoje šviesi žemė skendo,
Upės keitė tėkmę vandenų.
Saulė dingo. Bėgo gyvulėliai,
Žmonės mantą krovė skubinai.
Susiūbavo ant verpetų sieliai,
Pamojavo iškelti delnai.
Kas išliko, tam likimo lemta
Suvyniot nelaimę į žodžius,
Apkabinti savo žemę šventą
Ir pradėti vaisių iš pradžios.
Skaityti daugiau: SAGA APIE ARĖJŲ TAUTĄ
O. ŽADVYDAS
Ankstyvą birželio 24 d. rytą iš bendros kameros buvo iššaukti: plk. S. Rusteika, av. kpt. Švarplaitis ir Raupys (pensininkas, buv. Šiaulių kalėjimo viršininkas). Jų kameron negrąžino. Žygio metu iš Minsko į Červenę baltgudys -kalinys pasakojo, kad jam su keliais kitais kaliniais teko birželio 24 d. ryte iškasti kalėjimo kieme duobę. Tarp vyrų buvo sušaudyta ir moteris su vaiku. Juos visus jie užkasę prieš kalėjimo bombardavimą. Iš Kauno vežant lietuvius kalinius į Minską, voroje buvo vienintelė moteris V. Pranckonienė. Dabar jos žygyje nebuvo. Gudo pasakojimas buvo teisingas. Minėtieji asmenys buvo pirmosios aukos Minske.
Minsko kalėjimas evakuotas 1941 m. birželio mėn. 25 naktį. Kaliniai buvo varomi bėgte per subombarduotą ir degantį Minsko miestą. Pasiekus laukus pradėjo aušti. Tuo laiku žemai praskrido lėktuvai. Kaliniams buvo įsakyta gulti abipus plento į griovius. Lakūnai matomai pastebėjo, kad margaspalvė vora žmonių yra civiliai ir jos nelietė. Enkavedistams davus įsakymą keltis ir žygiuoti, mjr. Vl. Opulskis kreipėsi į artimiausįjį sargybinį, aiškindamas kad yra šlubas, (koja buvo sužeista Nepriklausomybės kovose) ir prašė paimamas į gurguolę, kuri vežė enkavedistų reikmenis. Tikrumoje enkavedistai gurguolės neturėjo, o buvo pravažiuojantis kitos dalies vežimas. Tuoj atsirado raitas voros sargybos viršininkas. Dviems sargybiniams jis įsakė nuvesti jį į krūmus ir palikti.
Skaityti daugiau: ČERVENĖJE SUŠAUDYTUS PRISIMENANT
J. ZALATORIUS
1919 m. pradžioje, kovų metu su rusais bolševikais, mes panevėžiečiai savanoriai—kūrėjai pasitraukėme iki Kėdainių. Ir čia dažnai siuntinėdavome žvalgybas į rusų pusę.
Vasario ld. mūsų žvalgyba iš septynių savanorių išvyko Šėtos link. Apsiginklavę šautuvais ir rankinėmis granatomis ir pasikinkę į roges pora arklių, dar gerokai prieš aušrą išvažiavome. Rytas buvo šaltas. Apšerkšnoję medžiai ir krūmai sunkino mūsų žvalgybą.
Mus pamatęs, rusų raitininkų eskadronas, gal apie 150 vyrų, pasislėpė, kad mes giliau įlįstume į jų užnugarį.
Mums pasiekus Aristavo dvarą, iš užpakalio mus puolė rusų raitininkai. Po trumpo apsišaudymo kiekvienas turėjome gelbėtis atskirai, kaip kas išmanėme. Dvare kilo rusų riksmas, smarkus šaudymas ir kardais švaistymas.
Atsišaudydamas pribėgau prie daržinės ir kritau ant žemės prie durų. Pradėjau beviltiškai gintis. Rusų kulkos raižė daržinės mūrinius pamatus. Viena kulka pataikė į mano šautuvą, išmušė jį iš rankų ir sužalojo šovinių magaziną. Šautuvas buvo nebetinkamas šaudyti.
Netekęs ginklo, įšliaužiau į daržinę ir užlindau už šiaudų gale, netoli sienos, stovinčio storo stulpo. Nusikabinau nuo kaklo motinos man padovanotą rožinį išvykstant iš namų, stoti į Lietuvos kariuomenę savanoriu, tvirtai suspaudžiau jį rankose ir laukiau, kada įsiveržę į daržinę rusai kardais mane sukapos.
Skaityti daugiau: STEBUKLINGAS IŠSIGELBĖJIMAS
Kai kurie mūsų laikraščiai vėl pradėjo minėti B. Pasternaką. Mes manome, jog reikia jį priminti lietuviškai visuomenei, tačiau dėl visai skirtingų priežasčių, kaip tų laikraščių manoma.
A. MUSTEIKIS
Amerikiečių ir mūsų kai kuri lietuviška spauda gana plačiai pagarsino rusų rašytojo B. Pasternako romaną, pavadintą “Doktor Živago.” Amerikiečių liberališkoji spauda šį romaną labai išgarbino kaip antikomunistinį dokumentą. Už jį Pasternakui buvo paskirta Nobelio premija, tačiau Maskvos vergų valdžia neleido jam jos pasiimti, už, neva, antikomunistinę tendenciją romane.
Nacionalistinė amerikiečių ir kai kuri mūsiškė spauda šią knygą laiko komunistinių idėjų Trojos arkliu įvestu į vakarietišką visuomenę prisidengus komunistų žiaurumų pavaizdavimu revoliucijos metu.
Šio romano vyriausias veikėjas yra daktaras Živago turtingos ir pragarsėjusios šeimos sūnus. Jo tėvas buvo gana išlaidus. Sūnus jo gyvenimo nežinojo, nes jis važinėjo po kraštą ir užsienius ir taip praleido turtus. Dr. Živago augo su svetimaisiais. Tik motinai mirus, jis sužinojo apie savo tėvą.
Baigęs augštesnius medicinos mokslus, tapo gydytoju, vedė ir susilaukė dukros. Jo žmonai ir kitiems augštiems visuomenės nariams bolševikai leido išvykti iš Rusijos.
Dr. Živago neišvyko kartu su žmona į užsienius bet pasiliko Rusijoje. Čia jis vėl įsimyli į kitą — Laurą nors vesti jos nevedė, nes ji jau turėjo ryšių su kitu. Vėliau jis buvo vedęs trečią savo meilę ir turėjo vaikų,bet su ją negyveno. Apskritai, dr. Živago pavaizduotas ne perdaug idealus vyras. Pasternakas jį apibūdino kaip nepajėgiančiu sutapti su bolševikiniu režimu ir jis žūsta kaip nežymus asmuo.
Skaityti daugiau: DAKTARAS ŽIVAGO
NAMŲ APYVOKOS DARBAI IR MES
Moters uždavinys— šeima ir namai. Tam ji dažnai ko ne visą savo gyvenimą pašvenčia. Vaikų auginimas, šeimos ir namų tinkama priežiūra daug laiko ir pastangų iš moters pareikalauja. Tam ji turi turėti pasiruošimą ir įgudimą, kuris ne taip jau lengvai pasiekiamas.
Jaunos mergaitės ištekėdamos mano, kad jos šeimininkavime puikiai nusimano. Tas savimi pasitikėjimas išplaukia iš to, kad jos tėvų namuose prisižiūrėjo arba pačios kai kuriuos darbus atliko. Tačiau vėliau dauguma pamato ir nuoširdžiai prisipažįsta, kad savistovaus šeimininkavimo pradžia buvo kur kas sunkesnė negu įsivaizdavo. Kiekvienas namų darbas susideda iš daugybės svarbesnių ir mažiau svarbių dalykų ir tik tinkamą darbo sistemą išsidirbus sugebama visus gerai ir greitai atlikti.
Tinkamiausios darbo sistemos sau išsidirbimas ir nuolatinis stengimasis visus namų apyvokos darbus atlikti greitai ir gerai turėtų būti visų šeimininkių svarbiausias uždavinys. To visos turime siekti!
Šeimininkaujant be plano ir įgudimo mes visą dieną būsime užimtos be nuotaikos, neturėsime laisvo laiko sau ne savo šeimos džiaugsmui. Tuos pačius darbus atliekant pagal išdirbtą sistemą užims tik dalį laiko, o likusį galėsime pašvęsti kitiems dalykams. Juk kiekviena iš mūsų kuo nors interesuojasi, nori ką pamatyti, laisvo laiko turėti visuomeniškam bei kitam mėgstamam darbui, daugiau poilsio turėti savo ir savo šeimos laimei.
Jei sistemos išdirbimas ir įgudimas darbe kiekvienai šeimininkei labai svarbus, tai tuo labiau jis svarbus toms, kurios dėl uždarbio visą dieną privalo palikti namus ir grįžę per trumpą laiką ir jau išeikvota energija turi dar visus namų apyvokos darbus atlikti.
Niekas taip “neišpumpuoja” energijos ir neprikankina kaip be plano ir neorganizuotas darbas, kai šeimininkė puldinėja nuo vieno darbo prie kito nei vieno gerai nepadarydama, jį neužbaigdama. Žinome, kad yra šeimininkių kurios amžinai paskendusios namų apyvokos darbuose, kurios niekam kitam laisvo laiko neturi, o taip pat yra tokių kurios tuos pačius darbus atlieka labai vikriai, švariai, atrodo, kad visi ją apsupantieji daiktai patys iš eilės į rankas ateina. Aišku, ne visoms vienodai tie darbai sekasi, ne visos vienodai šeimininkauti mėgstame, taip sakant ne visos “šeimininkėmis gimusios”, tačiau visvien šeimininkavimas lieka visų moterų pareiga. Ir todėl, juo mažiau namų darbai mus interesuoja, juo labiau kiti įdomaujantys dalykai traukia, tuo labiau svarbu pasiekti tokio šeimininkavime sumanumo ir vikrumo, kad kuo greičiau galėtume tuos darbus atlikti ir likusį laiką kam kitam pašvęsti. Tik pagal savo išdirbtą sistemą dirbant ir pasiektus rezultatus kasdien stebint pamatysime, kad namų apyvokos darbai nebebus tie kelią pastojantys nepereinami kalnai.
Skaityti daugiau: Šaulė tremtyje
Paminklo žuvuseims dėl Lietuvos Laisvės statymo aktas
“KARIO” DEŠIMTMEČIO ŠVENTĖ
Mūsų žurnalas KARYS šių metų Spalio 1 dieną gražiai paminėjo savo 10 metų gyvenimo Amerikoje sukaktuves. Vaišės įvyko Brooklyno Lietuvių Atletų Klubo svetainėje, kur be jokio klasės ar luomo skirtumo dalyvavo daug svečių. Visi dalyviai, nuo pulkininko ligi eilinio, nuo daktaro ligi savamokslio, nuo žilo plauko ligi kariuomenėje dar netarnavusio jaunuolio, darnioje vienybės dvasioje pagerbė savo valstybės tęstinumo simbolį, karišką žurnalą, išreikšdami jam geriausius linkėjimus.
Redaktorius Z. Raulinaitis savo įžanginiame žodyje išreiškė padėką visiems susirinkusiems ir tiems, kurie nors negalėjo vaišėse būti, bet savo darbais ir parama buvo žurnalui paslaugūs. Dėka buvusių Lietuvos karių solidarumo ir šviesios visuomenės prielankumo žurnalas galėjo atgyti šiame krašte ir tęsti savo tradicinį tautos jungimo darbą vis labiau stiprėdamas ir tvirtėdamas. Tarp kitko jis pažymėjo, kad nė viena mūsų kaimyninė tauta neturi tremtyje panašaus žurnalo, išskyrus lenkus, nors ir jų, Londone leidžiamas, KARIUI neprilygsta. Tas faktas ir teikė jėgų mūsų žurnalo leidėjams ir bičiuliams ištverti nepelningame darbe per 10 metų, o dabartinė komunizmo grėsmė sustiprina mūsų ryžtą tolimesniam laikui darbą tęsti.
Lietuvos konsulas L. Simutis po šiltų linkėjimų KARIUI savo kalboje pareiškė, kad žymus Amerikos pareigūnas mažumų spaudos sekimo reikalams buvęs nustebęs lietuvių spaudos gausumu ir gajumu šiame krašte. Jis tikįs, kad lietuviai, sugebėdami tiek spaudos išlaikyti, turi būti labai kultūringa tauta, o jų laikraštininkai turi gerai uždirbti. Jam buvę atsakyta, kad lietuviai, dar nuo anų rusų caro spaudos draudimo laikų, taip labai pamilo savo rašytą žodį, kaip ginklą už laisvę, tai ligi šių laikų savo spaudai dirbą ne dėl pelno bet iš idealizmo. Kur lietuvis, ten ir jo lietuviškas raštas. Amerikietis to nemokąs supras-
Sveikinimo kalbas pasakė PLE pirmininkas J. Šlepetys, VIENYBĖS redaktorius J. Tysliava, DIRVOS atstovas V. Rastenis ir kiti, o T. Pranciškus Giedgaudas, T. Pranciškonų spaustuvės vedėjas, Nenortas iš Hartford Conn. ir inžinierius Didžiulis iš Kolumbijos, prie savo šiltų sveikinimo žodžių prijungė ir po žymų vertybės popierį žurnalo sveikatai sustiprinti.
V. Alksninis buvo stalo maršalka, visų apeigų vedėjas ir savo įmantrių žodžiu valde visą vaišių nuotaiką. Buvo ir prasmingo jumoro, kai buvo įrodyta jog T. Pranciškaus Giedgaudo prosenolis prieš šimtmečius vedė šešiasdešimt žemaičių bajorų į Konstancą kryžiuočių skųsti, o dabar jis, anojo provaikaitis, čia tarp naujoviškų bajorų gali senolių pergalę prisiminti ir naujam skundui ryžtis, nes ne kryžiuotis, o maskolis, grasina mus vėl su visa Amerika palaidoti.
Laikas prabėgo kaip sapne, prie tradicinių ano meto kariškų dainų, prie plokštelėse užburtos muzikos garsų, sukeliančių jaunystės atgarsius iš to laiko, kada buvome jauni savo laisvoje jaunoje valstybėje, pasiryžę ją ginti ir mylėti, šokančios poros nenorėjo skirtis tokiame jaukiame pasimatyme, lyg bijodamos kad ateinančio dešimtmečio audros gal išblaškys jas vėl į visas puses. Skyrėmės tikėdami savo tėvynei laisvės, o KARIUI tenai tvirto žingsnio, aštraus kardo. Jaučiame, kad ir mūsų skaitytojai to pat linki ir tikisi. V. Jonikas
Žalgirio mūšio 550 m. sukakties vakaro Detroite vaidintojai. Iš k. į d.: rėžis. J. Pusdešris, V. Ogilvis, A. Gubilas, V. Čižauskaitė, K. Gricius ir “Ramovės" sk. p-kas plk. Šepetys.
Skaityti daugiau: Kronika
Juozas Mikuckis.
ĄŽUOLAS
Galiūnas ąžuolas išaugo—
Jis liko vienas tarp laukų:
Audros metu netekęs draugo,
Nūn liūdi prieglobsty šakų.
Ir, kartais, kalbina jį vėjas,
Bet žino ąžuolas— apgaus
Vien apie laimę prikalbėjęs,
Laukais vėl šėldamas nugaus.
Čionai plačiausiai šilas augo:
Toks paslaptingas— išdidus!
Nejieško ąžuolas jau draugo,
Tik atmena senus laikus.
Skaityti daugiau: ĄŽUOLAS
