Laisvės kovų archyvas 24 T 1998

Šį straipsnį parašiau labai sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis ypatingojo režimo politinių kalinių koncentracijos stovykloje Kučine, Permės srityje.

Galimybės čia rašyti priklausė nuo kelių sąlygų. Pati svarbiausia, kaip išnešti prirašytus lapelius iš lagerio. Vienintelė galimybė - asmeniniai pasimatymai. Juos gaudavo tik artimieji, giminės kartą per metus, ir tai, jeigu nebuvo uždrausti.

Kita sąlyga - pasiryžimas rizikuoti. Jeigu būčiau pakliuvęs su parašytu straipsniu, mano raštus įvertintų kaip antitarybinę agitaciją ir propagandą. Buvau teistas dešimčiai metų ypatingojo režimo lagerio, todėl teismas galėjo pridėti iškalėtus metus iki dešimties metų. Taip atsitiko ukrainiečiui Jaroslavui Karavanskiui už parašytus eilėraščius, kuriuos teismas įvertino kaip antisovietinius, ir nuteisė papildomai iškalėtus keturis metus. Kitą ukrainietį Jurijų Šuchevičių, rašiusį atsiminimus, teismas nuteisė už antisovietinę agitaciją ir propagandą du su puse metų.

Pirmuosius penkerius metus gaudavau pasimatymus. Labai norėjau aprašyti mūsų kalinimo sąlygas ir sovietinę tikrovę bolševikinėje imperijoje. Tai buvo mano vidaus šauksmas. Tą kovą norėjau tęsti ir sunkiose sąlygose. Kučino lageryje buvome stipriai izoliuoti nuo pasaulio, todėl sąlygos rašyti buvo žymiai sunkesnės ir pavojingesnės negu Mordovijoje. Tokiam darbui reikėjo gerai pasiruošti.

Pirmiausia sugalvojau švaraus ir parašyto popieriaus slėpimo būdus. Nuo sugebėjimo paslėpti priklausė darbo saugumas ir sėkmė, todėl negalėjau padaryti klaidos. Kažkur turėjau laikyti prirašytas skiauteles ir švaraus popieriaus atsargas. Mažoje kameroje nedaug vietos slėpti, todėl atidžiai ištyrinėjau ją. Ieškojau plyšių grindyse, kameros kampuose, sienų įdubimuose. Geriausias ir saugiausias būdas slėpti sienoje. Sienos tinke išgręždavau pieštuko storio aštuonių centimetrų gylio skylutę. Susukdavau lapelį į tūtelę, įkišdavau ją į skylutę, po to, susmulkinęs sauso tinko gabaliukus ir, suvilgęs vandeniu, tuo skiediniu užtinkuodavau. Dantų pasta pabaltindavau tą vietą. Taip užtaisyta skylutė nesiskyrė nuo visos sienos.

Kratos metu prižiūrėtojai nežiūrėdavo į sienas, nes neįtarė, kad jose galėjo būti paslėpti "pavojingi" raštai. Toks slėpimas visgi turėjo didelį trūkumą. Mus pervesdavo iš kameros į kamerą. Kada perves, nepasakydavo. Prižiūrėtojas ateidavo ir liepdavo pasiimti savo daiktus. Iš kameros neišeidavo, bet laukdavo, kol viską pasiimsime. Jei nepavykdavo išsinešti, kitoje kameroje vėl turėjau atkurti ankstesnį tekstą. Man pasisekė, nes tik vieną kartą paliko du lapeliai, o popieriaus atsargas pasisekė "išgelbėti" visas.

Skaityti daugiau: OKUPUOTA LIETUVA

NEMUNO-DUBYSOS-MITUVOS TRIKAMPIO (KĘSTUČIO APYGARDOS VAIDOTO RINKTINĖS VAIDILOS TĖVŪNIJOS) PARTIZANAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

VAKARŲ LIETUVA

Kazimieras Banys

1945-1949 m., būdamas Veliuonos gimnazijos moksleiviu, platinau tarp moksleivių partizanų periodinę ir proginę spaudą, bendravau su keliolika Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų. 1950-1952 m., jau dirbdamas mokytoju, buvau ryšininku tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų pogrindinės organizacijos "Vieningoji Darbo Sąjunga" (VDS) ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės*. Tuo tikslu teko daugiau ar mažiau bendrauti su keliolika Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Vaidilos tėvūnijos partizanų. Žinodamas, kad mano tėviškėje (Jurbarko r., Juodaičių apyl.) niekas per daug nesirūpina to krašto partizanų išgelbėjimu nuo istorinės užmaršties, visą laiką jaučiau, jog būtina šią spragą užpildyti.

Didžiausias mano darbo trūkumas yra tai, kad nesugebėjau parašyti trumpos paskutiniojo Vaidoto rinktinės vado Edvardo Pranckevičiaus-Vasario biografijos. Su šiuo įdomiu ir drąsiu kovotoju teko artimai bendrauti 1950-1952 m., kai per jį ir jo vyrus palaikiau ryšį su LLKS sekretoriumi Antanu Bakšiu-Germantu. Anais laikais žinojau jo slapyvardį bei pareigas ir daugiau žinoti neprivalėjau ir nenorėjau. Dėl šios priežasties negalėjau surasti Vasario artimųjų bei kaimynų.

---------
*Žr. kn.: Studentų byla. V. 1995; Laisvės kovų archyvas. T. 18. P. 111-130.

Petras Andrikis

Gimė 1915 m. Juodaičių apyl. Mišiūnų k. neturtingo ūkininko šeimoje. Iki karo aktyvus pavasarininkų bei Juodaičių (Girkalnio vls., Raseinių aps.) šaulių būrio narys. Nuo pat antrosios bolševikų okupacijos pradžios aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis. 1944 m. gruodžio pabaigoje dalyvavo garsiame Vozbutų mūšyje ir kituose gana stambiuose susirėmimuose su NKVD bei stribų būriais. Buvo tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, gabus savamokslis, tad nenuostabu, kad partizanų vadovybė jam patikėjo būrio vado pareigas. Jis sėkmingai kovojo ne vien tik su okupantais bei jų pakalikais, bet ir su plėšikaujančiais apsimetusiais partizanais, kurie skriaudė vietos gyventojus. Partizano uniforma retai jį tekdavo matyti: vilkėdavo civiliškai arba rusiška karine uniforma. Mane, Veliuonos gimnazijos moksleivį, per vasaros atostogas aplankydavo dieną. Ateidavo ant pečių užsidėjęs dalgį, šakę ar grėblį, atnešdavo pogrindinės literatūros, o iš manęs paprašydavo žemesniųjų gimnazijos klasių vadovėlių - mat labai buvo imlus mokslui. 1947 m. vasarą paprašė lotynų kalbos vadovėlio, kad išmoktų atmintinai reikšmingesnius lotyniškus posakius (buvo apdovanotas oratoriaus gabumais, tad ruošėsi visuomeninei veiklai Nepriklausomoje Lietuvoje).

Skaityti daugiau: NEMUNO-DUBYSOS-MITUVOS TRIKAMPIO (KĘSTUČIO APYGARDOS VAIDOTO RINKTINĖS VAIDILOS TĖVŪNIJOS)...

MŪSŲ ŠEIMOS LIKIMAS

Stasė Gedvilaitė-Andriulienė

Jau seniai svajojau parašyti apie savo ir savo šeimos gyvenimą atsiminimus arba dienoraštį. Tačiau sovietiniais laikais su tais dienoraščiais daug kas "degė": būdavo komentuojami ir įvairiai interpretuojami laikraščiuose, o autorius svarstomas darbo kolektyvuose, tampomas po saugumo įstaigas ir pagaliau išvaromas iš darbo, mokyklos ir t.t. Rašyti, nuslepiant kai kuriuos faktus, nebuvo prasmės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vėl atgijo noras atgaivinti atmintį ir aprašyti savo šeimos išgyvenimus, kančias gulagų lageriuose ir tremtyje. Buvusio partizano ir "Laisvės kovų archyvo" straipsnių autoriaus Jono Žičkaus buvau paskatinta palikti atsiminimus ne tik savo vaikams, bet ir Lietuvos žmonėms.

Gimiau Žemaitijoje, "dūnininkų krašte", Skaudvilės vls., Pušų kaime, gausioje Gedvilų šeimoje. Mano tėvelis Antanas Gedvilas, baigęs mokslus Sankt-Peterburge, dirbo Skaudvilės valsčiaus "staršina", kuris atitiko lyg ir viršaičio pareigas. Turėjo 35 ha ir jau buvo našlys. Kai pasipiršo mano mamai, Joanai Jokubauskaitei iš Skaudvilės, tėveliui buvo daugiau kaip 40 metų, o mamai tik 18. Ji buvo žvitri, ilgakasė, choristė, šokėja ir audėja. Taip susižavėjo inteligentišku, dar gražiu vyru, kad net neišsigando, jog jis jau turėjo 5 vaikus. Ėjo 1918 metai - pirmieji Nepriklausomybės metai. Jie greitai susituokė. Statėsi didelį, erdvų namą, kuris ir dabar tebestovi sveikas ir gražus. Mama su Gedvilu susilaukė 4 dukterų: Joanos, Bronės, Stasės ir Kazytės.

Skaityti daugiau: MŪSŲ ŠEIMOS LIKIMAS

ŠILUVOS REZISTENCINĖS ORGANIZACIJOS ĮSIJUNGIMAS Į LLA

Vytautas Dambrauskas

1941 m. baigęs Kauno IV valstybinę gimnaziją ir mokytojų kursus, nuo rugsėjo 16 d. pagal paskyrimą pradėjau dirbti Raseinių aps., Šiluvos vls., Darataičių pradžios mokykloje. Laikui bėgant, susipažinau su apylinkių žmonėmis ir inteligentija. Žmonės vokiečių pergalių buvo priblokšti, nes akivaizdžiai matė jų kariuomenės pranašumą. Vokietijos vyriausybės savavaliavimas, likviduojant Lietuvos laikinąją vyriausybę, didelio įspūdžio kaime nepadarė. Žmonės nesuvokė esamos padėties. Slaptos spaudos dar nebuvo. Gruodžio mėn. gavau LAF memorandumą "Pro memoria", išsiuntinėtą vokiečių kariuomenės vadovybei, vyriausybei, "fiureriui". Tai buvo pirmas neoficialiai platintas dokumentas, nušviečiantis mūsų tikrąją padėtį.

Inteligentų samprotavimai, kad Lietuvoje vokiečiai amžinai neviešpataus, buvo laikomi nerealiais. Aiškinimai, kad karas dar tik prasidėjo, buvo laikomi fantastiškais. Strateginis laimėjimas yra taktinių laimėjimų, pergalių suma (A+B+C=D). Rėmiausi Čekoslovakijos armijos gen.štabo plk.Yestario samprotavimais apie pavienės valstybės pajėgumą. Pulkininko nuomone, kiekvienos valstybės pajėgumas yra vertinamas pažymiais nuo 1 iki 5 (kultūra, ekonomika, kariuomenė), ne jų aritmetine suma, o sandauga. Pvz.: 1xlx5=5, o jei 3x3x3=27. Išvada: valstybės militarinė galia, kariuomenė nėra lemiamas valstybės pajėgumo faktorius. Geriausia, sėkmingiausia taktika neatsveria prastai paruošto strateginio plano. Dėl to antihitlerinės koalicijos pergalė yra neišvengiama. Bolševikų dar sulauksime, todėl reikia tam ruoštis - rinkti ginklus, nes sąjungininkai baigiantis karui, sąskaitas suves tarpusavyje. Tam įrodyti, didžiausias trūkumas buvo mano jaunas amžius: turėjau 20-22 metus, o pašnekovai - trisdešimt, penkiasdešimt...

Skaityti daugiau: ŠILUVOS REZISTENCINĖS ORGANIZACIJOS ĮSIJUNGIMAS Į LLA

KUR JŲ KAPAI, VIEŠPATIE?

Kazytė Rašimaitė-Stankienė

□ Kazytė Rašimaitė

RAŠIMAI IR ŽEMAIČIAI

Mano gimtinė - Raseinių aps., Šiluvos vls., Tverijoniškės vienkiemis (dvaras 132 ha žemės ir 8 ha miško). Sodyba buvo labai gražioje vietoje - pušynėlyje ant kalnelio, kairiajame Dubysos krante. Įsikūrė čia dar mano senelis...

Mūsų tėvelis Antanas Rašimas buvo visų gerbiamas žmogus. Susikūrus Lietuvai, jį išrinko į seimą. Dar caro laikais, baigęs progimnaziją, mokėsi Rygoje. Kartu su juo mokėsi ir mūsų kaimynų (jie buvo ir tolimi mano mamos giminaičiai) Žemaičių sūnūs: Stasys ir Jonas (partizanų generolo tėvas). Trečiasis jų sūnus - Antanas liko ūkininkauti 24 ha ūkyje Kiaulininkų kaime (4 km nuo mūsų Šiluvos link). Taigi būdami kaimynai, buvo ir artimi bičiuliai - su Žemaičiais sugyvenom tarytum viena šeima.

Jonas Žemaitis buvo pienininkystės meistras, daug metų ištarnavęs Palangoje grafo Tiškevičiaus pieninėje. Jį aš nuo pat vaikystės vadinau Dėduku, o jo žmoną- Mamaite. Dėdukas buvo labai įdomus žmogus. Jis buvo laisvamanis, gyvendamas Palangoje, artimai draugavo su dr.Jonu Šliūpu, bet visada gerbė kitų įsitikinimus, sakydavo: "Gerbkite vienas kitą!.." Mamaitė Petronėlė Daukšaitė-Žemaitienė buvo "kaimo liktarna", taip žmonės vadindavo kaimo mokytojas, vėliau šeimininkavo namuose. Buvo giliai tikinti, bet į bažnyčią kartu su ja visada eidavo ir Dėdukas - visur ją lydėdavo. Jiedu labai darniai sugyveno. Abu vaikus - dukrą Katriutę (g.1904 m.), paskui ir Joną (g.1909 m.) leido į Raseinių gimnaziją. Katriutė tapo mokytoja, visą laiką mokytojavo Šiluvoje. Čia ištekėjo už Rapolo Juškos, miškininko, šaulių būrio vado.

Skaityti daugiau: KUR JŲ KAPAI, VIEŠPATIE?

LEITENANTAS IGNAS ŠAPKŪNAS

Tyrinėjant Lietuvos laisvės kovas kuo toliau, tuo daugiau tenka susidurti su savotišku paradoksu: kuo žymesnis kovotojas, kuo didesnės apimties jo veikla, tuo paslaptingesnė darosi jo asmenybė, tuo mažiau informacijos galima surinkti apie jį. Tiesiog gąsdinančiai slenka laikas ir amžinam poilsiui vienas po kito atgula tų įvykių liudytojai...

Vieną iš žymiausių Žemaičių apygardos kovotojų - ltn.Igną Šapkūną irgi gaubia panaši nežinomybės skraistė, kurią norisi nors truputį praskleisti. Pradėjus rengti medžiagą spaudai, redakcijos prašymu Z.Jaška bandė surasti šio partizanų ryšininkų ar rėmėjų, tačiau... Istorikus kol kas aplenkia mirtis...

Ignas Šapkūnas, labai gerbiamas vietos gyventojų Nevarėnų pradžios mokyklos mokytojas jau nacių okupacijos metais įsijungė į Lietuvos Laisvės armijos veiklą, asmeniškai pažinojo jos vadą Kazimierą Veverskį-Senį. Artinantis frontui, ltn.I.Šapkūnas 1944 m. kovo mėn. Nevarėnų vls. organizavo LLA partizanų būrį, vėliau pertvarkytą į kuopą (iki 30 vyrų). Rugsėjo mėn. LLA Telšių rinktinės (Voverės štabo) vado įsakymu kuopos vadu vietoje jo paskirtas Nevarėnų policijos punkto viršininkas, o pats I.Šapkūnas, matyt, buvo perkeltas į rinktinės štabą.

Neaišku, ar I. Šapkūnas bandė trauktis į Vakarus, bet 1944-1945 m. žiemą praleido su LLA Vanagais. Sausio mėn. okupantų operatyviniuose dokumentuose pasirodo žinia apie I. Sapkūno apie 20 žmonių partizanų būrį. Balandžio mėn. jis atnaujino ryšius su Žarėnų kuopos vadu Itn.J. Venclausku-Kymantu (tuo metu paskirto ir LLA Telšių rinktinės vadu).

Iš pradžių I.Šapkūnas-Meistras, Meisteris vadovavo Nevarėnų partizanų būriui, vėliau (nuo 1947 m.?) buvo Šatrijos rinktinės štabo viršininku ir, galbūt, paskutiniuoju metu - jos vadu. Deja šiuo atveju kol kas remiamės tik MGB dokumentais, nes mums žinomi Šatrijos rinktinės archyvai yra išliką nuo 1950 m. I.Šapkūnas žuvo 1949 m. balandžio mėn.

Skaityti daugiau: LEITENANTAS IGNAS ŠAPKŪNAS

APIE ŠATRIJOS RINKTINĖS PARTIZANUS

Šatrijos rinktinės Nevarėnų kuopos ryšininko Stasio Nikos prisiminimai

Gimiau 1926 m. Telšių aps. Nevarėnų vls. Nerimdaičių kaime, 45 ha ūkininkų šeimoje. Turėjau du brolius ir seserį. Esu baigęs aštuonias klases. Tėvams pavyko išvengti trėmimo, nes dėdė juos perspėjo. Pasikinkę porą arklių, išvyko pas gimines.

Kartą užėjo toks Poškus, žinojęs, kad mano vyresnysis brolis vokiečių laikais priklausė LLA, ir pasakė norįs suvesti su partizanais. Brolis Kazys, baigęs Telšių gimnaziją, vokiečiams traukiantis su Jonu Kuodžiu ėmė slapstytis, o kiti draugai - Arlauskas, kitų pavardžių nepamenu, pasitraukė į Vakarus, vėliau atsidūrė Amerikoje. Prasidėjus trėmimui, Kuodys bėgo perspėti savo tėvų, bet sodyba jau buvo apsupta. Senuosius išvežė, sūnų suėmė.

Pasislapstęs tėviškėje, brolis Kazys ėmė mokytojauti Kartenoje, palaikė ryšius su bendramoksliu Ignu Šapkūnu. Telšiuose besimokančio Keinio sesuo buvo ištekėjusi už Šapkūno-Meistro. Kaziui mokytojaujant Kartenoje, vieną naktį apsilankę stribai sulaužė ranką krūtinę, įtardami palaikant ryšį su Kartenos partizanais. Supratęs, kad bus blogai, brolis pabėgo į Kėdainius, mokytojavo iki pat savo mirties (apie 1982 m.).

Vokiečiams traukiantis, brolis Kazys su Kuodžiu iš Nevarėnų parsigabeno daug ginklų: kulkosvaidžių, automatinių šautuvą pistoletų, granatų. Iš pradžių ginklus sumetė į prūdą, o vėliau ištraukėme ir užkasėme tėvų sode. Kai susipažinome su Poškumi, ginklus perdaviau partizanams. Tai galėjo būti apie 1947 metus.

Su Poškumi atėjo Šapkūnas-Meistras ir vokietis Albertas, buvęs karininkas. Labai džiaugėsi ginklais, ypač Albertas rankiniu kukosvaidžiu. Dalyvavo ir mano jaunesnysis brolis Juozas. Taip užsimezgė stiprus ryšys. Mes su Juozu nuolat pranešdavome apie padėtį apylinkėje, į sutartas vietas pristatydavome maisto. Labai rėmė Stasys Gintautas iš Nerimdaičių. Partizanams buvau pristatęs luokiškius Antaną ir Kazį Šelius, kurie žuvo Daukinčio būryje. Šapkūno būrys laikėsi apie Nerimdaičius, Nevarėnus, Mitkaičius, pereidavo į Pielius Mažeikių pusėje. Iš jo vyrų prisimenu nevarėniškį Šiūšę-Agnį, Beresnevičių, luokiškių brolių Vasiliauskų Vytautą Žuvelę - pavardės nepamenu.

Skaityti daugiau: APIE ŠATRIJOS RINKTINĖS PARTIZANUS

APIE ALKOS RINKTINĖS PARTIZANUS

Šaulės Juzefas Kemtytės-Mikalauskienės prisiminimai

Gimiau 1919 02 23 Mažeikių aps. Sedos vls. Grūstės k., stambaus ūkininko šeimoje. Esu agronome, baigiau Plinkšių ž.ū. mokyklą.

Tėvas Martynas Kemtys, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Mažeikių apskrityje buvo aktyvus savanorių organizatorius ir kūrėjas, Šaulių sąjungos steigėjas Sedos valsčiuje. Apie jo veiklą išlikę nemaža rašytinių duomenų.*

-----------
*B.Kviklio "Mūsų Lietuvos" IV t., psl.380-381 jis minimas kaip Sedos vls. savanorių organizatorius ir kūrėjas. Petro Rusecko "Savanorių Žygių" II t., Vilnius, 1991, psl. 185-193 publikuojami M.Kemčio prisiminimai. Kaip Mažeikių partizanų organizatorius minimas "Lietuvos šaulių sąjungos istorijoje" V. 1992, psl.206. Rašyta ir periodinėje spaudoje: 1996 04 20 Mažeikių "Santarvėje" Nr.45/7492 bei "Ūkininke” (1990 m. lapkričio Nr. 12).

1934 m. įstojau į LŠS, tėvas nuo 1937 m. buvo Sedos valsčiaus viršaičiu. Dar iki pirmosios bolševikų okupacijos Lietuvos patriotai jautė artėjančią Tėvynei grėsmę, ruošėsi ją sutikti. Tėvo pažintys buvo plačios. Ankstyvą 1940 m. pavasarį, jo siunčiama, dviračiu nuvažiavau pas Kazį Butą į Ylakius. Čia gavau tam tikros literatūros ir šovinių (bene iš Latvijos). Susidėjusi krepšelin, grįžau atgal. Pakelėje pastebėjau atvažiuojant vežimų gurguolę. Išsigandusi nepasimečiau: nušokusi nuo dviračio, pastačiau jį pakelės griovyje ir palengva ėjau atgal, lyg kažko ieškodama. Pasivijusiems paaiškinau, jog už parduoto paršelio pinigus nusipirkau laikroduką ir dabar pamečiau. Laimingai grįžau namo. Šovinius, o vėliau ir gautus ginklus, su tėvu slėpėme užkastus darže, vėliau ūkinio pastato šiaudiniame stoge. Tėvas palaikė ryšius ne tik su valsčiaus patriotais, bet ir su karininku Liutveriu Butikiuose, Židikų valsčiaus viršaičiu, jo svainiu Oristu Skeiviu, Strikaičiu iš Židikų.

Skaityti daugiau: APIE ALKOS RINKTINĖS PARTIZANUS

O BŪDAVO VISAIP...

Stasė Stanienė-Danilevičienė

Esu gimusi Gelingėnų k., Alsėdžių vls., Telšių aps. Tėvai jaunystėje 10-12 metų išbuvo Amerikoje. Apie 1920 m. grįžo su 6 metų sūnumi Edvardu, po karo žuvusiu miške. Be manęs, augo dar du broliai. Tėvai turėjo 62 ha žemės. Baigusi pradinę mokyklą, dirbau ūkyje.

1941 m. ištekėjau už Stanio į Paburgės kaimą, gal 15 km nuo tėvų, į 25 ha ūkį. Vyras mechanikas, turėjo nuosavą kuliamąją mašiną, eidavo per žmones kuldamas, aš ūkininkavau. 1944 m. gimė dukra. Vokiečiai nieko blogo nepadarė - pasisveikino, ėjo ir nuėjo. Iš pradžių bolševikų irgi nejautėme. 1945 m. vyras gavo šaukimą į kariuomenę.

Į kariuomenę vyras nėjo, pradėjo slapstytis, paskui susisiekė su partizanais. Mane įtarinėjo, bet dar buvo galima gyventi. Iš namų visai pasitraukiau 1947 m. pradžioje. Žiūriu pro langą - pilna mašina kariškių ir stribokų. Pro langą išbėgau kaip stoviu. Kaimynai Jundulai iki vakaro priglaudė, aprengė, o aš nuo tada išėjau į mišką pas vyrą. Gyvulius, likusį turtą išsigabeno atvykėliai, o namą po kurio laiko išsivežė ir Alsėdžiuose persistatė toks stribas. Nežinau, kokiai rinktinei priklausėme - viskam vadovavo vyras Kazys Stanys-Vėjas. Veikėme atskirai: aš - Saulė, brolis Edvardas Balsys-Maršalas ir vyro pusbrolis Liudas Butkus-Mėnulis. Veikėme daugiausia Paburgės apylinkėse, turėjome kitiems nežinomus atskirus bunkerius. Tik siautimų metu pasinaudodavome kitų slėptuvėmis, kol pasitraukdavo kariuomenė. Toks būrelis, beveik be pasikeitimų, išsilaikėme iki 1948-ųjų birželio.

1947 m. pavasarį Plokštinės miške buvo sušauktas didelis Žemaitijos partizanų susitikimas. Aš nelabai žinau, apie ką ten tarėsi vyrai. Buvo mūsų daug - gal du šimtai. Praleidome ten naktį. Rytmetį jaučiame, kad esame apsupti. Sargyba pranešė. Daug mašinų privažiavo. Ką daryti? Mūsų vyrai turėjo kulkosvaidžius. Priešinosi, daug žuvo. Mūsų būrelis išliko. Prasidėjus šaudymui Plokštinėje prie Platelių, jie pasidavė į dešinę ir išsiveržė. Mane sužeidė į koją ir sėdmenis. Parkritau, apsimečiau negyva. Kariškiai keikdamiesi bėgo per mūsų galvas tolyn. Pasidarė silpna, pakišau po žuvusių kūnais galvą. Maniau, atėjo paskutinioji. Čia išgirdau šaukiant: "Saule", tada pašokau ir šlubuodama ėmiau bėgti balso link. Iš dešinės pasigirdo rusiškai "stoj".

Skaityti daugiau: O BŪDAVO VISAIP...

APIE LLA ŽEMAIČIŲ APYGARDOS 43 ŠTABO SUSIKŪRIMĄ IR ŽŪTĮ

Albertas Gargasas

Esu gimęs 1923 m. Buenos Aires lietuvių emigrantų šeimoje. Tėvas ten sodininkavo. Man buvo treji, kai motina grįžo. Apsigyvenome dėdės ūkyje Auksodžio k., Laižuvos vls. Tėvas iki 1939 m. siuntė drabužių, pinigų. Tada susirgo tais laikais nepagydoma liga - smegenų uždegimu. Visi ryšiai nutrūko. Mama šeimininkavo, materialiai gyvenome gerai. Jei nebūtų keitęsi laikai, ir mokslus būčiau galėjęs baigti. Nebaigiau penktojo skyriaus. Mokytis galėjau - tik nebuvo kam prispausti. Ūkio darbus pas dėdę dirbau nuo jaunų dienų, nes motinai priklausė trečdalis žemės. Dėdės namuose buvo pradžios mokykla, tad visą laiką bendravau su šviesiais žmonėmis.

Valdišką darbą pradėjau tik bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą. Žmonės kaip įmanydami slėpė savo arklius, kad rusai nevarytų į frontą krovinių vežti. Slėpėme ir mes, bet kaimynams nurodžius, turėjo vykti dėdė, o vėliau ir aš. Pirmą kartą išsipirkau degtine, po poros savaičių vėl varo. Ėmiau dirbti Mažeikių koklių fabrike, vėliau alaus bravore. Taip išvengiau tarnybos sovietų armijoje. Karui pasibaigus, grįžome į tėviškę.

Kaip įsitraukiau į pogrindinę veiklą? Mano tėviškėje, buvusio švietimo skyriaus inspektoriaus Čerkaso rekomenduotas, mokytojavo Valentinas Valantinas.* 1945 m. rudenį jis ėmė kalbinti įkurti 43 štabą. Į pirmą penketuką įėjome aš, Antanas Bartkus, Domas Mačius ir Stepas Mačius. Valantinas sakėsi turįs įpareigojimą įkurti tokį štabą, priklausantį LLA. Turėjau kelis slapyvardžius, vienas iš jų buvo Šaras, kitų nepamenu. Penketuką sudarė kaimynai, maždaug to paties amžiaus. Priesaiką neišduoti Tėvynę pasirašė krauju. Po karo ginklų netrūko. Aplink partizanų nebuvo, slapstėsi tik pats vienas mano pusbrolis, buvęs šaulys ir policininkas. Jis laimingai išsislapstė daugiau kaip 10 metų, išvengė mūsų likimo.

Skaityti daugiau: APIE LLA ŽEMAIČIŲ APYGARDOS 43 ŠTABO SUSIKŪRIMĄ IR ŽŪTĮ

KARDO RINKTINĖ MARKULIO NAGUOSE

Adolfas Preibys

Esu gimęs 1928 m. birželio 24 d. Kretingos aps. Salantų vls., Žeimių k., mažažemio ūkininko šeimoje. Pradinę mokyklą baigiau Tūzuose, vėliau mokiausi Salantų gimnazijoje. Augome trys broliai ir dvi seserys. 1944 m. broliai Alfonsas ir Stasys įstojo į Savisaugos batalioną. Tų metų spalio 9 d. sovietams pralaužus frontą ties Šiauliais, brolis Stasys atsisakė trauktis į Vakarus ir ėmė slapstytis tėviškėje, vėliau, apylinkėje susiorganizavus partizanams, išėjo pas juos. Alfonsas, Vokietijoje patekęs rusų nelaisvėn, atsidūrė Komijoje, Uchtos lageryje. Apie mokslo tęsimą Salantuose man negalėjo būti nė kalbos. Priklausiau "liaudies priešų" šeimai.

Tėvams sutikus, 1945 m. rudenį išvykau mokytis į Palangos gimnaziją ir įstojau į pogrindinę organizaciją, vadovaujamą mokytojo Vytauto Jurevičiaus. Kuopelė turėjom tiesioginį ryšį su Kardo rinktinės štabu. Jos nurodymu 1946 02 27 turėjome partizanams gabenti ginklų. Prie Plikių buvome sulaikyti. Panaudoję ginklą, pasitraukėme, tačiau toliau mokytis nebegalėjome. Atsidūriau pas partizanus, kurie tuo metu veikė netoli tėviškės Salantų-Platelių-Vaineikių miškuose. Gegužės mėnesį tapau Kardo rinktinės Salantų kuopos būrio vado Prano Gadeikio-Robinzono pavaduotoju. Robinzonas žuvo apsuptyje Juodupėnų miške, prie Jakštaičių kaimo, 1947 07 07.

Skaityti daugiau: KARDO RINKTINĖ MARKULIO NAGUOSE

MŪSŲ PARTIZANINIS GYVENIMAS

Severina Markaitienė

Nuo 1946-ųjų pavasario pradėjome susitikinėti su partizanais miškuose, slėptuvėse perduodavome žinias, rėmėme maistu, vaistais ir kitais reikalingais daiktais.

1947 m. vasarą važiavome į Rygą, kur nupirkome tris žiūronus. Partizanai dėkojo, pasidalino.

Augustas Kiesas-Jūra, Steponas Matijauskas-Tamošius ir Stasys Jonauskas-Simonas ateidavo į namus, nakvojo ir dienomis būdavo. Pas mus saugi vieta, nes gyvenome geležinkelio stotyje, Voveraičiuose, kur mano vyras dirbo geležinkeliečiu. Iš dešinės namelio pusės dundėjo traukiniai, o iš kairės, už kokių šimto metrų Salantų-Kretingos plentas.

Lapkričio mėn. dienojo keturiese, tarp jų buvo Kiesas, Jonauskas, Matijauskas ir Laurynas(sk). Auštant ryte su užduotimi išėjo. Vyras buvo darbe, o aš vakarėjant užsikūriau krosnį, nes pradėjo snigti. Girdžiu, įeina kažkas į koridorių, atsidaro duris. Žiūriu - Kiesas-Jūra be kepurės, basom kojom, visas šlapias, apkibęs kraujuotu sniegu, ant suolo padėjo automatą... Pirmiausiai šokau kojas pamerkti į žibalą, nušluosčiau veidą, sušukavau plaukus ir greit karštos arbatos daviau. Kiesas atsisėdo prie virtuvės stalo ties langu, pasidėjo pistoletą ir pasakė: jei pamatysiu sekant pėdomis, nusišausiu. Paprašiau, kad mane pirmiau nušautų, bet jis - ne, ir po kelių minučių pradėjo alpti. Šiaip taip nuvedžiau į lovą, paguldžiau, sugirdžiau vaistų, aprimo. Tuomet jis lėtai pradėjo pasakoti. Išėję ryte sušlapo kojas, todėl užsikūrė ugnį miške, netoli Kartenos plento, Žalgirio miške. Nenujautė, kad netoli plentas, kuriuo važiavo stribai Kartenos link. Pamatę dūmus, pagalvojo, gal kas "samagoną" verda. Kiesas buvo nusiavęs batus ir džiovinosi kojines, Jonauskas dar pasišaipė: "tu kaip pas mamą darai". Tuomet stribai paleido šūvius...

Skaityti daugiau: MŪSŲ PARTIZANINIS GYVENIMAS

KAIP SUŠAUDĖ PARTIZANUS

Stepas Stepanavičius (Stasys Juodkazis)

Gimiau 1912 m. Žemė, kurią tėvas dirbo, priklausė kitam šeimininkui, o tėvas buvo nuomininkas, vadinamas pusiauninkas. Derlių dalydavosi su šeimininku per pusę. Mūsų šeima buvo iš aštuonių žmonių: trys broliai, trys seserys ir tėvai. Aš buvau pats mažiausias, vadinamas pagranduku. Mama pasakojo, kad ji gimdė dvylika vaikų. Šeši mirė nuo šiltinės prieš vokiečių ir rusų 1914 metų karą. Mama buvo stipri moteris, mokėjo žydų ir vokiečių kalbas. Karo metais vokiečių kareiviai, grįždami iš Rusijos, atiminėdavo iš žmonių maistą. Išgirdusi, kad kaime vokiečiai, mama sudėdavo į lovas lašinius, o ant viršaus suguldydavo mus, vaikus, ir aprišdavo galvas skarelėmis. Vokiečiai, atidarę duris, pamatydavo, kad mes gulim kaip ligoniai, o mama jiems vokiškai paaiškindavo, jog vaikai serga šiltine. Vokiečiai trenkdavo duris ir greitai išbėgdavo iš kiemo, nes labai bijojo ligų, o mes pakilę juokais plyšdavome. Ir taip pasisekė ne vieną kartą. O kas nemokėjo gudrauti, iš tų viską atimdavo. Vokiečiai traukėsi neplaningai ir ilgą laiką vargino visus ūkininkus.

Tėvas buvo išvarytas su arkliais į karą: vežė vokiečių kareivius, maistą, šovinius. Grįžęs po pusantrų metų pajuto skausmus krūtinėje, persirgo plaučių uždegimu. Po kelerių metų vėl prasidėjo skausmai ir susirgo džiova. Ketverius metus išgulėjęs lovoje, eidamas 54-uosius, mirė. Po tėvo mirties pasidarė nepaprastai sunku. Grįžęs iš mokyklos, ganydavau karves. Mokė mokytojas Petrauskas, kurį 1941 m. ištrėmė į Šiaurės rytus, prie Lenos upės krantų. Ten jis mirė iš bado.

Skaityti daugiau: KAIP SUŠAUDĖ PARTIZANUS

MARIJAMPOLĖS KARIŪNAI

VIETINĖ RINKTINĖ

Edmundas Barkauskas

Ėjo 1944 m. Lietuva vaitojo, trypiama kaustytu okupanto vokiečio batu... Vokiečių užmačios įtraukti lietuvius į savo pragaištingą karą ėjo perniek. Nė vienąją skelbta mobilizacija nesusilaukė tautos pritarimo. Svarbiausią vaidmenį čia atliko VLIK’as. Jis spausdino atsišaukimus į lietuvių tautą, ragino priešintis okupantams, ir jo nurodymai buvo vykdomi.

Artinantis kito okupanto kariuomenei, lietuviai suprato, kad atėjo laikas kurti savo ginkluotas pajėgas, karinius dalinius su lietuviška vadovybe ir lietuviška atributika, žodžiu, atkurti buvusią Lietuvos kariuomenę, kuri vėliau būtų papildyta ir, priartėjusi rusų kariuomenei prie Lietuvos sienų, stotų į kovą. Remiantis tais ketinimais, ir buvo įkurta teritorinė savanoriškoji Lietuvos Vietinė rinktinė, vadovaujama generolo Povilo Plechavičiaus (1890-1973). Vietinės rinktinės štabo viršininku buvo paskirtas pulkininkas Oskaras Urbonas. Gen.P.Plechavičius buvo gerai žinomas Nepriklausomybės kovų dalyvis, karštas patriotas, labai griežtas, bet teisingas, didelį populiarumą pelnęs ir karių bei gyventojų gerbiamas žmogus.

1944 m. vasario 13 d. su vokiečiais pasirašyta sutartis, kad Lietuvos teritorijoje steigiama Lietuvos Vietinė rinktinė. 1944 m. vasario 16-ąją, Nepriklausomybės dieną, gen.P.PIechavičius per radiją kreipėsi į Tautą, kviesdamas gelbėti Tėvynę - stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. 1944 m. vasario 23 d. prasidėjo savanorių registracija.

Su vokiečiais buvo susitarta, kad gen.P.PIechavičius suformuos 14 batalionų: 13 batalionų po 750 karių, o 14-asis bus mokomasis - paruoš 500 puskarininkių.

Į Vietinę rinktinę suplaukė 30000 savanorių (dvigubai daugiau negu tikėtasi). Prieš vokiečių valią Marijampolėje buvo įkurta Karo mokykla (keturios kuopos).

Skaityti daugiau: MARIJAMPOLĖS KARIŪNAI

1946 METŲ KALĖDOS LABŪNAVOS DVARO BOKŠTE

REFERATAI, STRAIPSNIAI

Antanas Gintautas Bružas

Kėdainių rajone, Labūnavos dvaro teritorijoje, atokiau nuo kitų pastatų stovi senas, mūrinis 3 aukštų didelis bokštas. Nežinoma, kada ir kokiam tikslui jis buvo pastatytas. Bet aišku, jog jis buvo statomas taip, kad tiktų gynybai - storose pirmo aukšto sienose yra siauros šaudymo angos.

Pokario metais šiame bokšte gyveno dvi šeimos: trečiame aukšte -Šimkūnų šeima, o antrame - Derbutų šeima. Gyveno skurdžiai. Jonas Šimkūnas ir Balys Derbutas dirbo Labūnavos sovchoze. Į bokštą apšilti, išsidžiovinti drabužius ir sužinoti, kas dedasi apylinkėse, ateidavo partizanai. Jonas Šimkūnas ir Balys Derbutas buvo aktyvūs jų rėmėjai. Daugumą partizanų jie pažinojo, nes tai buvo aplinkinių kaimų berniokai¹.

Labūnavos apylinkėse buvo Jono Žilinsko-Tėvo partizanų būrys, kuris priklausė Povilo Lukšio rinktinės 4-ajam rajonui. Šis penkių partizanų būrys lankydavosi bokšte pas Joną Šimkūną, kuris taip pat priklausė tam būriui. O ir pats 4-ojo rajono viršininkas Aloyzas Dalbokas-Negusas, Imperatorius daugiausia būdavo su Žilinsko būriu. 1946 m. gruodžio mėn. pradžioje Žilinsko būrys ir Dalbokas atėjo gyventi pas Joną Šimkūną. Buvo numatyta, kad jie čia išbus iki pavasario². Prie Žilinsko būrio buvo prisiglaudusi ir ryšininkė Ona Kasperavičiūtė-Vyturėlis, kuri, 1946 m. lapkričio 6 d. žuvus broliui Stasiui, slapstėsi nuo MGB³.

Bokšto gyventojai ir jų įnamiai ruošėsi drauge švęsti šv.Kalėdas.

Kaune gyvenanti Genė Dockaitė-Gudzinskienė pasakojo⁴:

"Aš buvau rinktinės 4-ojo rajono ryšininkė. Bokšte lankiausi keletą kartų, ten gavau užduotis. Paskutinė Dalboko duota užduotis - nuvažiuoti į Kauną, Liepojos g.17, ir atvežti rinktinės pagrindinį ryšininką Antaną Muralį-Vingį į Labūnavą. Gruodžio 20 d. su Muraliu ėjome iš Babtų į Labūnavą. Visą kelią jis buvo labai nusiminęs, nekalbus. Kai paklausiau, kodėl jis toks liūdnas, nieko neatsakė. Muralis liko bokšte, o aš nuėjau į gretimą Kunionių kaimą, kur apsinakvojau".

Skaityti daugiau: 1946 METŲ KALĖDOS LABŪNAVOS DVARO BOKŠTE

PALEMONO PARTIZANŲ ŽŪTIES 50-METIS

Jonas Venckevičius

Sustok, keleivi, ir maldoje prisimink, jog mes čia žuvome už Tėvynę, kad gimta kalba gyvuotų ir laisvės rytas išauštų!

1948 m. rugsėjo 16-osios rytmetį Naujasodžio k., Pažaislio vls., įvykdytos žudynės buvo vienos didžiausių Kauno apylinkėse per visą partizaninių kovų laikotarpį. Sovietų nusikaltimai žmonijai neturi senaties, taigi ir teisminė atsakomybė neišvengiama. Šiandien surasti MGB archyvų dokumentai pakankamai tiksliai atskleidžia 50 metų senumo tragediją pakaunėje ir įpareigoja Lietuvos respublikos prokuratūrą pradėti teismo procesą. Žemė turėtų drebėti karo nusikaltėliams po kojomis ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Vokietijoje ar kur begyventų palemoniečių žudikai, jų organizatoriai.

Karinis nusikaltimas buvo parengtas Vilniaus MGB 2 N valdybos aukščiausios vadovybės, remiantis mjr.A.Sokolovo "metodika" - užverbuotų partizanų rankomis nukankinti laisvės kovotojus, griauti jų autoritetą tautiečių akyse. Ji Lietuvoje buvo ypatingai naudinga 1947-1949 m., nes tuo metu Stalinas oficialiai panaikino mirties bausmę. Taigi "smogikai" be skrupulų žudė visus įtariamuosius, jų šeimas ir atsitiktinius įvykio liudytojus, o organizatoriai toliau tęsė raudonąjį terorą. Jų "akcijų" mechanizmas nebuvo itin sudėtingas: "svetimas" partizanų būrys, atsitiktinai ištrūkęs po susišaudymo su čekistais iš apsupimo, ieško ryšio "nepažįstamoje" vietovėje. Patyrusių MGB specialistų parengti smogikai paprastai be didesnių pastangų įgydavo vietinių kovotojų pasitikėjimą, nes tai būdavo iniciatyvūs, su kruopščiai parengtomis "legendomis" asmenys, dažnai net kalbantys vietine tarme - taigi "tikri" lietuviai! Praradę žmoniškumą niekšeliai, į gudriai paspęstas žabangas gebėdavo įvilioti ne vieną, o neįgavę pasitikėjimo - žudydavo kiekvieną eilinį ar niekuo dėtą liudininką. Centrui gyvi buvo reikalingi tik vadai.

Skaityti daugiau: PALEMONO PARTIZANŲ ŽŪTIES 50-METIS

TREČIASIS KĘSTUČIO APYGARDOS VADAS HENRIKAS DANILAVIČIUS-VIDMANTAS

Petras Girdzijauskas

Apie Kęstučio apygardos įkūrimą randame šykščius įrašus: "Viena stipriausių rinktinių aptariamojoje erdvėje buvo Lydžio rinktinė. Jos struktūra ir veiklos nuostatai vėliau sudarė JKA pagrindą" '.

"Lydžio rinktinės štabui vadovavo H.Danilavičius-Vidmantas..." ².

Apie tai, kas sukūrė tą stiprią rinktinę, nepasakyta. Matyt, dokumentų nerasta, gali būti, kad jie sunaikinti. Tačiau verta atkurti situaciją Lydžio rinktinėje iš negausių to meto rinktinės dalyvių prisiminimų, kurie yra užfiksuoti audiokasetėje taip pat iš skurdžių autoriaus prisiminimų.

Kaip prasidėjo pasipriešinimas okupacijoms mūsų krašte? Apie tai prisimena A.Stoškus-Raila (1944-1946 m. Lydžio rinktinės žvalgybos viršininkas ir būrio vadas): "Kai išgirdau fronto dundesį rytuose, supratau, kad vėl bus naikinami tautiečiai - bus naikinama Lietuva. Ką daryti? Pasitarti nuvykau į Fermų kaimą Eržvilko vls. pas Joną Kubilių, o kartu su juo į Balandžių k. pas kpt. J.Babilių. Nutarėme įkurti organizaciją: J.Babilius - vadovas, J.Kubilius pavaduotojas, aš, A.Stoškus - žvalgybos viršininkas. Prisiekėm, pasirinkom slapyvardžius: aš - Raila, Jonas Kubilius-Bernotas, Jonas Babilius-Ridikas. Nesunku suprasti, kad kpt. J.Babilius šiai karinei organizacijai padėjo pagrindus, sudarė jos struktūrą."

Pats menu, kaip Šimkaičių valsčiaus kaimų vyrai į karines pratybas Eržvilko apylinkėse važiuodavo dviračiais.

Railos, Bernoto ir Ridiko organizuota LLA kuopa išsivystė į stambų, gerai organizuotą karinį vienetą dar vokiečių okupacijos metais. Jie organizuotai gindavo kaimus nuo bolševikinių partizanų, kurių gyventojai nepriėmė, nerėmė, nemaitino. Todėl šie plėšikaudavo, ir 1943-1944m. tarp LLA karių ir bolševikinių partizanų (daugiausia rusų ir žydų) vyko rimtų susirėmimų Šimkaičių, Eržvilko valsčių ribose.

Šios LLA kuopos štabas buvo Eržvilko gimnazija. Štabo viršininkas Jonas Kubilius - gimnazijos mokytojas 1944-1945 m. Partizanų ir jų vadų tarpe turėjo neginčijamą autoritetą ir pasitikėjimą. Jis formavo rinktinės būrius Pavidaujo, Paupio, Batakių ir kt. miškuose, nes pirmaisiais okupacijos metais jaunimas stojo į partizanus ne tik pavieniai, bet ir būriais. Todėl partizanų skaičius būriuose reikėjo reguliuoti (kad būtų galima išspręsti aprūpinimą maistu ir kt. reikmėmis). Šį reguliavimą, iš vienų miškų į kitus, vykdė J.Kubilius-Bernotas. Nuo Bernoto valios priklausė dešimčių jaunuolių likimai. Bernotui buvo patikėti ir Lydžio rinktinės archyvai. Kur jie šiandien - galėtų atsakyti tik Bernotas. Štabo viršininko darbą Bernotas dirbo legaliai, mokytojaudamas iki 1945 m. rugsėjo pradžios. Šie faktai minimi Railos prisiminimuose. Partizanų būrio vadas Žaibas (Steponas Bubulas) teigia, kad Bernotas, net atvykęs iš Vilniaus (persisegęs komjaunimo ženkliuką po atlapu) duodavęs partizanų vadams patarimų (nurodymų), aplankydavęs jų stovyklas.

Skaityti daugiau: TREČIASIS KĘSTUČIO APYGARDOS VADAS HENRIKAS DANILAVIČIUS-VIDMANTAS

REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT...

Alfonsas Morkūnas gimė 1908 m. Juodžiūnų k. Žemaitkiemio vls. Ukmergės aps. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje pamėgo kario profesiją ir 1931 m. liko virštarnybiniu vyr.puskarininkiu. Tarnavo iki okupacijos pradžios. Su laisvės praradimu nesusitaikė, būrė aplink save aktyvesnius kaimynus, šaulius, palaikė ryšius su sukilimo organizatoriais Kaune. 1941 m. birželio 23-24 d. partizanai užėmė Lyduokius ir

□ Alfonsas Morkūnas-Plienas

apsaugojo juos nuo plėšimų. 1944 m. pradžioje daug apylinkių vyrų kartu su Alfonsu išėjo į Vietinę rinktinę. Birželio mėn. Žemaitkiemio vls. prie Lyduokių, Juodžiūnų, Juknonių, Paškonių, Valų kaimuose Alfonsas Morkūnas, broliai Ališauskai, Meilus subūrė karinę savigyną iki 20 žmonių iš buvusių plechavičiukų, šaulių, juos patys apginklavo.

Šie vyrai tapo platesnių apylinkių partizanų organizavimo branduoliu. Rugsėjo pradžioje Alfonso Morkūno vadovaujami pirmieji Lyduokių partizanai atėjo į Balninkų miškus, kur prisiekė ginti Tėvynę. 1944-1945 m. kartu su mokytoju Juozu Šibaila buvo organizuojama Balninkiečių rinktinė, kurioje stipriausią partizanų grupę sudarė A.Morkūnas-Plienas.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT...

SPĄSTAI

LIKIMAI

Angelė Stučkienė

BIOGRAFIJA

Juozas Rainys gimė 1903 m., buvo antras aštuonių vaikų šeimoje.

Iš dėdės Jono (jaunesniojo brolio) užrašų: "Tėvas su vaikais ir darbininkais samdiniais niekada nekalbėjo pakeltu tonu ir nevartojo keiksmažodžių. Tiek savo vaikais, tiek samdiniais rūpinosi, kad jie būtų sotūs, aprengti, kad elgtųsi mandagiai tiek namuose, tiek svečiuose. Tėvas nerūkė, negirtavo. Mes, vaikai, jį labai gerbėm... Brolis Juozas, kol mokėsi gimnazijoje, gyveno Marijampolėje, o paskui dirbo mokytoju Rokiškyje..."

Iš tarnybinio lapo: "Nuo 1925 m. Juozas Rainys - lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Rokiškyje, Marijampolėje, Kaune, Mažeikiuose, mylėjęs mokinius ir mylėtas mokinių. Nuo 1938 m. - Švietimo ministerijos vidurinių mokyklų inspektorius, Vidurinio mokslo departamento direktorius".

Iš Bostono "Lietuvų Enciklopedijos": "Bemokytojaudamas dirbo su skautais ir buvo tuntininku... 1941 m. Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje buvo švietimo viceministru".

Iš dėdės Jono pasakojimo: "1954 m. Taišeto Ozerlago Novočiunkos ligoninėje sutiktas žmogus nustebo: "Man sakė, kad tu mirei!" Broliai buvo panašūs. Vėliau pasakojo, kad per pačius speigus iš lagerio ruošęsis išeiti rusų karininkas. Siūlęsis kaliniams nuvežti į Maskvą laišką - skundą dėl lagerio valdžios savavaliavimų. Rašiusių grupėje buvęs ir Juozas Rainys. Išvykdamas karininkas nunešė skundą lagerio vyriausybei. Visus rašiusius išvijo į naktinę pamainą miško kirsti. Iš kirtavietės Rainį parvežė be sąmonės.

Skaityti daugiau: SPĄSTAI

NUO BIRUTĖS KALNO

PAMINKLAI

Balys Juknevičius

Kur Šatrija, Rambynas,
Kur Minija srauni
Gražioj žemaičių žemėj
Užaugo jie jauni...

Mažas mūsų kraštas Lietuva, tačiau gražus kaip gintaro lašelis, brangus kaip Motina. O kiek daug niekšų į jį kėsinosi - mongolų ordos, kryžiuočiai, lenkai, rusai ir vokiečiai. Švedai, vėl vokiečiai, rusai. Gynė savo laisvę aukštaičiai, gynė žemaičiai, gynė visa Lietuva. Kraujas ir ašaros liejosi ir Palangos pajūryje. Kardo rinktinė veikė didelėje Žemaitijos dalyje. Jos veiklos ribos siekė Plungę, Telšius, Rietavą, Judrėnus, Gargždus, Baltijos pajūrį.

Palangos, Darbėnų ir Kretingos apylinkėse veikusi vakarinė Kardo rinktinės dalis skyrėsi nuo kitų junginių tuo, kad pasipriešinimo okupantams branduolį sudarė gimnazistai ir jų mokytojai.

Beveik visi jaunieji partizanai įvykdė duotą priesaiką: atidavė Tėvynei tai. ką privalėjo - savo jaunas gyvybes.

Palangoje ir jos apylinkėse iškilo keletas paminklų, kurie primins tautai kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę didvyrius.

Pirmas paminklas-kryžius iškilo Palangoje, Vytauto gatvėje, senosios vaistinės kieme, kur stribų karaliavimo laikais buvo niekinami žuvę partizanai.

Skaityti daugiau: NUO BIRUTĖS KALNO

LAIŠKAI, KRONIKA

"Laisvės kovų archyvo" T.22 str. "Pirmas Radviliškio partizanų rinktinės vadas Juozas Šereiva-Arvydas, 187 psl. yra paminėtas Juozo brolis Leonas Šereiva.

Norėčiau papildyti. 1945-ųjų sausio 25-osios naktį visos Panevėžio vls. Lanionių k. sodybos buvo apsuptos enkavedistų ir stribų. Nieko apie tai nežinodami į tą apylinkę su ginklais ir kariška aparatūra kėlėsi desantininkai Juozas Alekna ir Leonas Šereiva. Kai privažiavo arti prie Jusių kiemo, enkavedistai juos sustabdė. Juos vežęs žmogus, pakėlęs rankas, pasidavė. Partizanai atsišaudė. Abu partizanus enkavedistai nukovė. Jų kūnus atitempė į Jusių kiemą, o ką rado ratuose, nešė į gryčią ir apžiūrinėjo. Ratuose buvo daug ginklų, rašomoji mašinėlė, radijo siųstuvas, kažkokie dokumentai ir žemėlapiai.

Tą pačią naktį žuvo ir vietiniai partizanai: Jurgis Bručas-Vanagas (desantininkas) ir Jonas Žaldokas. Visus keturis Petras Jusys ir Jonas Klikūnas susuko į gūnią ir palaidojo Spirakių kapinėse (Panevėžio vls.). 1991 m. žuvusiųjų giminės pastatė paminklą, ant kurio yra įrašytos visų žuvusiųjų pavardės.

Birutės Jusytės-Petrulienės gyv., Baisogaloje, patikslinimą užrašė Elena Šveistienė.

□ Artimieji prie 1941-1953 m. laisvės kovų dalyvių paminklo Spirakių kapinėse

Skaityti daugiau: LAIŠKAI, KRONIKA

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Ačas J. 95
Adomaitis 140
Adomaitis V. 57
Agnis, žr.Šiūšė 94
Aidas, žr.Jurgutavičius Stasys
Alaburda Zenonas, sl.Patėvis 191, 192, 194, 195
Alaburdaitė 192
Alaburdaitė Elytė 195
Alaburdaitė Marytė 195
Alaburdaitė Ona 192,195
Albertas 94
Algimantas(sl) 117,119,135, 139, 140, 141
Algis, žr.Belaglovas Jonas

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Adakavas 43
Akmenė 60,75,126,127,128
Akmeniškiai 27,28,29,30,32
Alaušas 225
Alaušo ežeras 223
Alytus 214
Alsėdžiai 105, 106, 114, 116, 117, 119
Amerika 43, 75, 94, 116, 163, 170
Anykščiai 215
Anulėnai 95
Anužiai 149
Ariškė 100
Ariogala 26,28,29,31,32,33, 34

Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti