Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1394) RUGPJŪTIS / RUGSĖJAS - SEPTEMBER 1963 
A. Grottgeris— Mūšis, iš ciklo Lietuva 1863 m. ...viršelis
N r. 8 (1395) SPALIS - OCTOBER 1963
Kauno rotušės bokštas .... viršelis
T U R I N Y S
Dr. V. Sruogienė — 1863 metų sukilimas
Sukilimo vadai
1863 m. svarbesnių kovų su rusais vietovės
Nežinomieji ir užmirštieji sukilėliai
1863 m. sukilimas ir J.A.Valstybės
Augustas Kenkelis
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
P. Dirkis — Lietuvos Milicijos ir Policijos etapai
O. Urbonas — D. Šiaurės Karo Frontas Lietuvoje
A. Bernotas — Varviškių zonos pašto ženklai
P. Žilys — Kiek Suomija turėjo kariuomenės?
P. Alšėnas — Taigi, bus karas, ar nebus?
]. Juodis — Deganti sodyba (paveikslas)
P. Dirkis — Mjr. A. Ružancovui 70 metų
J. Papartis — 40 m. žurnalistikos darbo baruose, V. Mingėlos sukaktis
J. Skardis — Pasikalbėjimai su Stalinu
Kronika
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1963m. 7-8
DR. V. SRUOGIENĖ
Tas kraujas ir tos ašaros— tai lietuvio garbė, ir jis jos niekad neišsižadės!
Elžikonis
Varpas 1905 m.
SUKILIMO TIKSLAI
1863 metų sukilimas prieš rusus priklauso prie tų istorinių įvykių, kurie šiandien yra įvairiai interpretuojami. Iki šiol neturime objektyvios lietuvio akimis peržvelgtos ir moksliškai pagrįstos jo studijos.
Mūsų liaudyje sukilimas prisimenamas su tam tikru karteliu kaip “ponų karas”, “lenkų karas”, “lenkmetis”, kuris siekė grąžinti Lietuvoje baudžiavą ir unijas su Lenkija. Net ir kai kurie mūsų šviesuoliai, nesusipažinę su sukilimo literatūra ir išsinešę iš kaimo jame įsisvyravusią pažiūrą, skeptiškai, abejingai ar kartais net ironiškai jį mini.
Užtat visi tie, kurie išaugo šeimoje išlaikiusioje tradiciją — gilų įsitikinimą, kad sukilimas — tai buvo šventa kova už laisvę, tie, kurie skaitė dalyvių atsiminimus ir gausią literatūrą, daugiausia lenkų kalba, tie idealizuoja pralietą kraują ir ašaras, neabejoja jas buvus vaisiumi gilaus troškimo išsivaduoti iš slegiančios maskoliaus okupanto priespaudos.
Caristinei Rusijai sukilimas atrodė neabejotinai politinio pobūdžio įvykis, siekimas atsiskirti nuo imperijos ir atstatyti Lietuvos Lenkijos valstybės nepriklausomybę 1772 metų, prieš pirmąjį padalinimą, ribose. Sukilėliai spaudoje buvo visur piktai vadinami maištininkais, “miatežnikais”.
Rusų istorikas marksistas M. Pokrovskis, o paskui jį ir mūsų S. Matulaitis, bandė visai kitaip aiškinti 1863 metų judėjimą remdamasis grynai ekonominiu pagrindu: “Javų kainų kilimas revoliucijonizavo Lietuvos žemės ūkį, o šitai jau savo keliu atsiliepė visuomenės santykiuose, aktyvizavo klasių kovą, gimdė politines sroves ir ideologinius krypsnius.*
* S. Matulaitis, 1863 metai Lietuvoje, 1933, 17 psl.
1958 m. išėjusi Lietuvoje L. Bičkausko -Gentvilos knyga “1863 metų sukilimas Lietuvoje” užtraukia visą reikalą ant sovietinio kurpaliaus, pareikšdama, kad sukilimas buvo “lietuvių liaudies - valstijos kova kaip bendra lietuvių, rusų, baltarusių ir lenkų liaudies kova prieš bendrą priešą — carizmą ir dvarininkus”.*
* L. Bičkauskas-Gentvila, 1863 metų sukilimas Lietuvoje, 1958, 21 psl.
Negalėdamas visai paneigti raudonu siūlu per sukilimo įvykius ėjusio politinio momento, autorius tačiau yra visiškai pagautas monomanijos, ji tik tarp kitko pamini, o visą sukilimą paverčia vien socialine klasių kovos išdava, tvirtindamas: “1863 metų sukilimas Lietuvoje buvo didžiausias Lietuvos valstiečių žygis. Objektvvią istorinę sukilimo reikšmę sudaro kova už visišką patvaldinės — dvarininkinės santvarkos likvidavimą, už revoliucinį — demokratinį baudžiavos liekanų panaikinimą, už demokratinį vystymosi kelią”.*
* ibid., 343 psl.
Kiekvienas istorinis įvykis yra sudėtingas, jo priežastis sudaro ne vienas kuris faktorius, bet keli, jų kompleksas. Todėl ir aiškinti jį remiantis vienu kuriuo aspektu, viena priežastimi yra neįmanoma, yra vienpusiška ir neteisinga.
Be abejonės, iki šiol buvo per mažai kreipta dėmesio į šio sukilimo socialinius bei ekonominius faktorius. Prie monomanijos priklauso ir toji pažiūra, kuri yra atstovaujama daugelio sukilimo atsiminimų autorių, ypač kilusių iš Lenkijos arba prolenkiškai orientuotų, kad vienintelis sukilimo tikslas buvęs atstatyti Lietuvos — Lenkijos valstybę 1772 metų ribose, atnaujinant senas unijas. Visi jie pamiršta, kad dauguma Lietuvos sukilimo vadų, kaip K. Kalinauskas, A. Mackevičius, Z. Sierakauskas — priklausė prie radikaliųjų, “raudonųjų” (tai nieko bendra beturi su dabartinių “raudonųjų”, bolševikų, sąvoka), kurie greta politinio tikslo — išsivaduoti iš maskolių okupacijos, — skelbė kovą už socialinį teisingumą, už ekonominės valstiečių būklės pagerinimą. Jie suprato nepriklausomybės atstatymą demokratiniais pagrindais, ne kaip senos tvarkos grąžinimą. K. Kalinauskas aiškiai sakėsi už nepriklausomą Lietuvą atskirtą nuo Lenkijos, bet sujungtą su Gudija — Didžiosios Kunigaikštijos ribose. Jis aiškiai kovojo su lenkų sukilimo komiteto nariais dėl to, reikalavo kai kurių sričių Gardino srity, kad jos būtų priskirtos Lietuvai. Kiti raudonieji svajojo apie laisvą tautų federaciją — ne tik Rusijos ribose, bet bendrą Europos tautų federaciją. Tai įsidėmėtinas jų laikui pažangumas!
Sukilimo vadai bendros programos nespėjo išdirbti, nes nebuvo vieningos nuomonės, todėl ypatingai svarbu atsižvelgti ne į vieną jų skelbiamą sukilimo tikslą, bet į visus. Iš tikrųjų, sukilimo motyvai buvo visi kilnūs ir keleriopi. Pakartokime:
1. siekta politinės nepriklausomybės — nusikratyti maskolių okupacija,
2. įgyvendinti socialinį teisingumą ir pakelti ekonominį valstiečių būvį, likviduojant baudžiavos likučius.
Skaityti daugiau: 1863 METŲ SUKILIMAS
ADOMAS BITĖ
(1836-1884)
Tarp sukilėlių vadų gyvai reiškėsi valstietis Adomas Bitė.
Kaimietis iš Belazariškių kaimo Šiaulėnų aps., neišėjęs jokių mokslą, tik geras amatininkas, nemokėjęs lenkiškai ir neturėjęs didelių ryšių, jis nedaug teminimas sukilimo literatūroje, daugiausia lenkų dvarininkų rašytuose atsiminimuose. Po sukilimo emigravęs į užsienį, nevedęs, jis nepaliko tiesioginių įpėdinių, o išblaškyti po pasaulį tolimesnieji jo giminės maža jau apie jį težino.
Šeimos tradicija sako, kad jis buvęs “galvotas žmogus”, geros širdies, aplinkiniams visad padėdavęs ir žmonės jį mylėję. Neliko jo atvaizdo, bet kadangi visi Bičių šeimos nariai yra vidutinio ūgio ir tamsiaplaukiai, giminės mano, kad ir Adomas taip turėjęs atrodyti.
Nuosavos žemės Adomas neturėjo, žemės ūkiu nesivertė. Bitės paprastai nuomodavo dvarelius ar ūkius. Jis pats gyveno Polikelių ūkyje, kurį jo sesuo Kotryna kartu su savo vyru Jurgiu Dailidoniu nuomavo iš Daujotu.
Matyti, Adomas turėjo artimesnių ryšių su sukilėliais dvarininkais, nes, šeimos atsiminimais, “į maištininkus buvo ponų išsiųstas” — kas tie ponai buvo, nežinia. Sukiliman jis įsijungė dar jaunas, 27 metų amžiaus būdamas, bet jau prieš tai buvo veiklus ir įtakingas savo kaime, net, už ką tai, buvo rusų kalintas.
Kai sukilimas prasidėjo, Adomas rinko sukilėlius valstiečius Tomo Kušleikos būriui Krakių miškuose netoli Kušleikos dvaro Barkūniškių. Kušleika jį išsiuntė veikti Šiaulių apylinkėse, nes valstiečiai juo labai pasitikėjo. Jis davė jam į pagalbą karininką Mamertą Gedgaudą.
Kovo 3 d. Bitė su savo vyrais puolė Lygumų valsčiaus valdybą, kovo 21 padėjo Kušleikai kautynėse su rusais ties Lenčia, Krakių valsčiuje. Kai Kušleikai teko girioj su 200 sukilėlių slapstytis ir kai jis buvo rusų užpultas Tytuvėnų apylinkėje — tada Bitė prie Varnionių kaimo, gegužės 27 d., smogė rusams iš užnugario atsilaikydamas prieš juos kovos lauke. Birželio 2 d. jis sunaikino Šiaulėnų, vėliau ir Baisogalos valsčiaus valdybos raštus. Birželio 5 d. ties Mažuolių kaimu Pašušvio valsčiuje padarė nuostolių rusų daliniui. Toliau, kai jau svarbiausieji sukilimo vadai buvo likviduoti, Bitė vis tebesilaikė miškuose. Savo būrio vyrus jis pakaitomis siųsdavo į namus “atostogų”, jų vietoj kitus mankštindamas. Visas jo susirašinėjimas buvo vestas lietuviškai.
Liepos mėnesį jis vėl kovėsi su rusais Šiaulių apskrity 16 km. į pietus nuo Tryškių, rugpjūčio mėn. 15 d., turėdamas vos 40 raitelių, susidūrė su maskoliais, palikdamas lauke 20 priešo kareivių užmuštų, o pats likęs be nuostolių. Spalių mėnesy jis turėjo vėl 150 pėstininkų ir 20 raitelių. Ties Notiniškiais jis paėmė rusų dragūnų transportą, bet žydus vežėjus paleido. Dar iki vėlyvo rudens jo būrys puldinėjo rusus, nesileisdamas į atvirą kovą. Kartą vienas jo raitelių būrys užaliarmavo Šiaulėnus, mat, rusai patraukė į miškus jieškodami sukilėlių ir mieste tepaliko vos 20 kareivių. Tada Bitė ūmai įsiveržė į miestelį, privertė ruskius atiduoti turimus ginklus ir šovinius, o pats su savaisiais ne tik sveikas pasitraukė, bet dar vėliau puolė paštą Radvilišky, sudegino dokumentus, sunaikino raštinę ir paėmė 9 arklius.
Skaityti daugiau: Sukilimo vadai
1863.II.2
Pilviškiai (Ąžuolų Būda, Naujoji Būda, “Czysta Buda”). Nuo sausio 27 d. mokytojas iš Marijampolės Žukauskas formavo sukilėlių būrį. Susijungęs su kitais vadais ir turėdamas 130 savanorių, vasario 2 d. susidūrė su maskoliais, kuriuos atvedė vokietis smuklininkas. Žuvo 22 sukilėliai, kiti išsislapstė.
II. 6.
Trakai. Jau nuo vasario 6 d. sukilėliai pradėjo veikti apylinkėse, atmušdami rekrūtų partijas. Trakų aps. rusų komendantas gen. Plaksin, sužinojęs apie sukilėlių pasirodymą, vasario 10 d. liepė šaudyti iš patrankų ties Jėznu. Iš ryto buvo pastebėta, kad daug medžių miške sukapota, bet nei vienam sukilėlių nepataikyta, nes šie spėjo pasitraukti.
III. 9.
Rudnikai. LiudvikasNarbutas buvo Vimbergo užpultas ties Merkiu, bet jis rusus sumušė, laimėjo ginklų ir karo medžiagos.
III.22.
Mitkiškiai. Šiame dvare, kuris priklausė Gurskiui, susirinko 54 jaunuoliai iš Vilniaus (jų tarpe buvo ir dailininkas Andrioli). Prie jų prisijungė dar keli sukilėliai, visi buvo pavargę, norėjo pailsėti, bet vakare juos užpuolė rusai. Žuvo 16 žmonių, kiti pabėgo, Andrioli susijungė su L. Narbutu.
III.27.
Naujabiržė. Kunigo A. Mackevičiaus būrys kovėsi su 4 rusų pėstininkų kuopomis ir su vienu kavalerijos eskadronu.
III. 29
Aukštadvaris, 14 km. į pietryčius nuo Ariogalos. Čia veikė Boleslovas Koliška, kovo 21 d. pradėjęs sukilimą tarp Panevėžio ir Čekiškės. Kovo 29 d., turėdamas 400 sukilėlių, jis susijungė su kun. Antano Norvaišos daliniu, į kurį valstiečiai masiniai ėjo. Jie netikėtai užpuolė maskolius, bet buvo priversti pasitraukti į miškus, netekę 16-kos žmonių.
Skaityti daugiau: 1863 m. svarbesnių kovų su rusais vietovės
Praėjo 100 metų nuo didžiosios tragedijos — paskutiniojo ginkluoto sukilimo Lietuvoje prieš rusų carą. Ne be reikalo dabartinis lenkų rašytojas Dobračinskis savo romaną apie Romualdą Traugutą, žmogų iš Lietuvos, sukilėlių vyriausybės galvą, pavadino “Penktasis aktas”. Suprask: kai tik maskolius uždėjo savo leteną ant mūsų krašto, kiekvienos kartos jaunimas stojo į kovą su pavergėju. Pirmą kartą patriotiškumas dar miglotai prasiveržė per Baro konfederaciją 1768 m. Pakėlę ginklą buvo sutriuškinti ir šis pirmasis aktas pasibaigė pirmuoju Lietuvos Lenkijos valstybės padalinimu, įvykusiu 1772 m. Antrą kartą jaunimas jau sąmoningai sukyla prieš pavergėją Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovybėje — sekė vėl katastrofa — galutinis valstybės padalinimas ir visiška krašto okupacija. Trečiasis aktas — Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. Atgijo viltys atgauti nepriklausomybę, kariai dėjo savo galvas ties Smolensku, Maskva, Berezina.. . Nepoleono pralaimėjimas grąžino okupaciją. Ketvirtą aktą sudaro 1830-31 m. sukilimas, kada dar nespėta pamiršti neįvykdytų svajonių, kada karštuoliai nepasiruošę sukilo prieš milžiną, slegiantį kraštą. Vėl pralaimėjimas, persekiojimai, okupacinės valdžios pasunkėjimas.. .
Paskutinį, penktąjį, aktą sudaro 1863 metųsukilimas, į kurį stojo subrendusi karta, gimusi jau nelaisvėje. Taip pat neparuoštas ir desperatiškas buvo ir šis jų bandymas nusikratyti maskolių ir todėl dar skaudžiau sutryptas.
Kas buvo tie pasiryžėliai, degę šventa tėvynės meilės liepsna? Jų buvo tūkstančiai! Bet tik vadų vardai ir žygiai ištirti, aprašyti. Eilinių dalyvių auką išlaikė žodinė šeimų tradicija. Bijota apie juos pasakoti kol valdė caras. Tik užsieniuose spausdintuose veikaluose kai kurie vardai drąsiau paminėti. Šiandien jau yra išmirę beveik visi tie, kurie iš savo tėvų, giminių, dalyvių girdėjo tuos pasakojimus, o spauda išsklaidyta, maža kam beprieinama. Pasauliniai karai su jų audromis ir dar baisesnėmis tragedijomis baigia nuslopinti prisiminimus. Dingsta, kaip upės vanduo dykumos smėly žygiai, kruvinos aukos, didvyriai. ..
Šimto metų sukaktis sudaro progą juos prisiminti, atgaivinti pamirštus vaizdus, ištraukti iš archyvų dulkių į dienos šviesą. Archyvai — ten, už geležinės uždangos. Bet mes čia, laisvajame pasaulyje, galime dar kai ką parinkti, nes mūsų kartai pasibaigus, jaunoji visiškai nepajėgs padaryti to, kas mums dar įmanoma.
Skaityti daugiau: Nežinomi ir užmiršti sukilėliai
Sukilimas, tiek skaudžių aukų pareikalavęs ir tiek sunkiai mūsų kraštui atsiliepęs, niekad nebūtų prasidėjęs, jei Napoleono III-jo Prancūzija, karalienės Viktorijos Anglija ir kitos šalys nebūtų žadėjusios mūsų patriotams emigrantams pagalbos. O jiems rūpėjo ne mūsų nelaimė, bet savi reikalai, siekimas nusilpninti Rusiją. . . Tarptautinei būklei susikomplikavus gal pradžioje ir nuoširdžiai sumanytoji pagalba pasibaigė iš jų pusės gražiais žodžiais ir keliais diplomatiniais draugingumo žestais.
Prūsija iš karto atvirai palaikė Rusijos vyriausybę, pabrėždama, kad sukilimo malšinimas yra pačios Rusijos vidaus reikalas. Kai tik Poznanės srities ir Galicijos lenkai prisidėjo prie sukilimo, Otto von Bismarck įsakė generolui Alvensleben susitarti su rusais ir sudaryti militarinį kordoną, kad bėgantieji į Prūsus sukilėliai būtų bendromis jėgomis sulaikomi.
Negailestingas sukilėlių likvidavimas šaudant juos, plakant iki mirties, tremiant į Sibirą turėjo būti akivaizdinė pamoka kitiems dalyviams. Bismarkui nerūpėjo moralinė klausimo pusė ir viso pasaulio pasipiktinimas. Kai Prancūzijos ir Anglijos vyriausybės bandė užstoti sukilėlius nedrąsiomis notomis, reiškiančiomis protestą prieš rusų žiaurumus, jų intervencija čia ir sustojo. Austrija pilnai pritarė Prūsijos politikai.
Skaityti daugiau: 1863 m. sukilimas ir Jungtines Amerikos Valstybės
Heroizmas, paslaptis ar — mistifikacija?
Pačiame Čikagos negryne, Oak Woods kapinėse, netoli centrinės koplyčios, yra senas, skoningas antkapis su intriguojančiais įrašais:
Vienoje pusėje:
Djialinsky of Szodeiken
Great Bannerbearer of Lithuania
KENKELIS
Died July 31 1895
aged 72 yrs.
Kitoje pusėje:
Izabel Djalinska Comtess de Szodeiken nee princess Czartoriska Decedee Mars 1881
Jau prieš keliolika metų senosios kartos lietuviai ateiviai buvo į tą antkapį atkreipę dėmesį ir Ambrozė, autorius ruošiamos spaudai Chicagos lietuvių istorijos, susiradęs senus “Chicago Tribune”, “Sun Times” numerius, ištyręs kapų registracijos knygą, buvo davęs “Naujienose” ten palaidoto žmogaus biografiją, iš kurios sakė, kad tai būta 1863 metų sukilimo dalyvio. Kai kurios lietuvių organizacijos, bene 1953 m., jį pagerbė, padėjusios ant jo kapo gėlių krepšį.
Visa laikraščiuose aprašytoji romantiškoji Kenkelio istorija turi tiek neaiškumų, kad teko daugiau patyrinėti.
Skaityti daugiau: Augustas Kenkelis
TURIME JŪRŲ ŠAULIUS!
A. Valatkaitis
Jūrų šaulius atkurti sumanė Mikas Maksvytis, buvęs mūsų kariuomenės karininkas, veiklus ramovėnas ir jūrų skautų skautininkas. Jo sumanymui LŠST Centro Vaidyba vienbalsiai ir entuziastingai pritarė ir įgaliojo jį šį žygį įvykdyti. Jam į pagalbą paskyrė CV I-jį vicepirmininką š. A. Valatkaitį.
M. Maksvytis tuojau sudarė organizacinę komisiją iš jo paties, š. J. Ulevičiaus, J. Hofmano, S. Gasnerio ir P. Adomaičio. Darbas virte užvirė. Ypač daug darbštumo parodė pats M. Maksvytis.
Maloniam senosios kartos lietuviui bankininkui p. J. Pakeliui sutikus, š. m. liepos 29 d., Chicagos taupymo ir skolinimo bendrovės posėdžių salėje įvyko pirmosios tremtyje jūrų šaulių kuopos steigiamasis susirinkimas.
Trumpu sveikinimo žodžiu atidaręs susirinkimą, š. A. Valatkaitis susirinkimui pirmininkauti pakvietė M. Maksvytį, o sekretoriauti — V. Ulevičienę, bei pristatė susirinkimui visą organizacinę komisiją.
M. Maksvytis savo pranešime pareiškė, kad susirinkimą sveikina raštu LŠST CV pirmininkas š. J. Gied-rikas, Detroito šaulių kuopa ir korp. Gintaras. Vienas senas Amerikos lietuvis, kuris toli gyvena ir prašė jo pavardės neskelbti, prie sveikinamojo laiško prisiuntė ir 30 dol. čekį, kaip auką beatsikuriantiems Lietuvos jūrų šauliams. Perskaitęs sveikinimus, M. Maksvytis priminė, kad Nepriklausomoje Lietuvoje, Klaipėdoje, turėjome jūrų šaulių stiprų vienetą, raižėme savo nuosavais laivais Baltijos jūros bangas. O dabar, tremtyje, žuvusių dėl Lietuvos Nepriklausomybės pagerbimo dieną vainikas į Michigano ežerą buvo nuleidžiamas ne iš laivo, bet nuo krantinės tilto. Daugelis šio susirinkimo dalyvių turi motorlaivių ir burlaivių, mėgsta vandens sportą, bet ligi šiai dienai neturėjo savo organizacijos, kuri šiame mums svetingame krašte ne tik galima, bet ir būtina įsteigti. Po rimtų apsvarstymų komisija priėjusi išvados, kad pati geriausia išeitis yra susiburti po Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje jūrų šaulių vėliava.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
PAILSĖKIME, KAD NAUDINGESNĖS BŪTI GALĖTUME
Prabėgs gražioji vasara, kaip jau daug jų prabėgo. . . Vasaros džiaugsmai trumpi, naudokimės jų malonumais! Besišildydamos saulute, be-sitaškydamos bangose — atgaukime jėgas. Dvasiniai ir fiziniai sustiprėkime, kad pajėgesnės grįžtume prie rudens darbų, prie pareigų savo tarnyboje, šeimoje ir organizacijoje. Šaulė turi mokėti taupyti jėgas, kad kuo ilgiau naudingesnė savo tautai galėtų būti, Prisigerkime tiek saulės spindulių, kad jų visai žiemai pakaktų.
Pailsėjusi, spinduliuojanti, nuotaikinga sesė šaulė bus visų mėgiama, prie kiekvieno darbo laukiama; pati laiminga, o savo šeimai, organizacijai ir visai visuomenei dar labiau naudinga.
Tik mes suprantam Baltų žemės kalbą
Ir gilią mintį jos liūdnų dainų.
Tik mums vaidilų kankliai skamba,
Ir laiko pirštai varto knygą pasakų senų!...
J. Aug. Vaičiūnienė
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
POVILAS DIRKIS
Nė viena nepriklausoma valstybė negali gyventi be vidaus tvarkos ir gyventojų gerovės sargyboje budinčio organo. Kaip kariuomenė gina valstybę nuo išorinio priešo, taip policija ar milicija yra krašto vidaus gyventojų tvarkos palaikymo ir ramaus saugumo laidas. Lietuvos policija buvo korporacija, susidedanti iš kelių rūšių pareigūnų: viešosios, geležinkelių, pasienio, vandens kelių, kriminalinės, saugumo ir privatinės paskirties. Vidaus tarnyboje visos tos rūšys dar skirstėsi specifiškomis pareigomis ir skirtingomis uniformomis, bet turėjo vieną oficialų obalsį: “Tvarka ir teisėtumas — valstybės pagrindas” ir bendrą šventę — “Angelų Sargų” — spalio 2 dieną.
Angelų Sargų diena buvo nustatyta švente 1921 m. ir kasmet švenčiama didelėmis iškilmėmis visame krašte. Lietuvos policijai ta diena buvo brangi, reikšminga, prie širdies ir istorinė, nes tradiciniai ji buvo laikoma korporacijos įsteigimo sukaktis.
Kadangi buv. Lietuvos policija, pradžioje vadinta milicija, buvo organizuojama keliais laiko tarpais, tad bent mintimis turime grįžti ne tik į 1914 m. ir 1918 m., bet prisiminti ir gilesnę senovę.
Tautos istorija sako, kad Lietuva senovės laikais nuolatinės organizuotos policijos arba milicijos, neturėjo. Vyrai būdavo šaukiami ir daliniai organizuojami tik iškilus reikalui. Pirmieji žingsniai nuolatinei milicinei apsaugai Lietuvoje įkurti buvo padaryti 1505 metais tų laikų vyriausybės. O 1588 metais nuolatinės milicijos apsaugos daliniai buvo jau uniformuoti ir veikė kaip “tautinė apsauga”. Tai buvo pats pirmasis etapas. Tokia milicija veikė iki paskutiniojo Lietuvos padalinimo 1795 metais.
Skaityti daugiau: LIETUVOS MILICIJOS IR POLICIJOS ETAPAI
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Stovintieji Kurše ir šiaurinėje Lietuvoje švedai gavo iš Karolio XII 1705 metams tokį uždavinį: užtikrinti tų provincijų okupaciją ir laiduoti pagrindinės švedų kariuomenės susisiekimą su Švedija, Estija ir Livonija. Didžiausia reikšmė buvo skiriama Rygai, nes per ją ėjo visas susisiekimas su Švedija. Dėl to, susidurdami su rusais arba lietuviais, švedai turėjo vesti operacijas taip, kad neleistų priešams atkirsti savo lauko kariuomenę nuo Rygos, kur, reikalui esant, ji galėtų pasitraukti ir gintis. Dėl tos pat priežasties Mintauja ir Bauskė irgi privalėjo būti laikomos, Liepoja, gi, galėjo būti evakuota ir atiduota priešui.
Tą uždavinį bevykdydamas Loevenhauptas disponavo 7,662 grandiniais ir eiliniais (šis tikslus skaičius yra paimtas iš pranešimų apie dalių sudėtį). Čia įskaitytos Mintaujos ir Bauskės įgulos, kurias, bendrai paėmus, sudarė maždaug 1,000 vyrų. Be to, švedai turėjo 651 sergantį vyrą, o 433 raiteliai nebeturėjo arklių. Tuo būdu lauko operacijoms Loevenhauptas turėjo nedaugiau kaip 5,500 vyrų, kurių, žinant rusų skaitlingumą, toli gražu, nepakako. Iš tuometinių Loevenhaupto pranešimų Rygos gubernatoriui ir Karoliui XII, iš jų redakcijos ir tono tenka padaryti išvadą, kad Loevenhauptas tikėjosi susidurti su skaitlingesniu priešu, nors tikras rusų kariuomenės dydis jam buvo nežinomas, antraip jo raportai turėjo būti žymiai daugiau aliarmuojantys. Tik prieš pat operacijos pradžią jo raportai yra griežtesnio tono — ir jis gauna iš Rygos 1,000 pėstininkų ir iš Tallino ir Pernau dar 800. Tuo būdu operacijos pradžioje Loevenhauptas galėjo išstatyti kovose kiek daugiau kaip 7,000 vyrų.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
Apie Varviškių zonos pašto ženklus
ANT. BERNOTAS
Pernai metais, straipsnyje apie tai, kaip lenkai pašto ženkluose pavaizdavo Vilniaus užėmimą 1920 m., minėjome, kad be pašto ženklų, išleistų okupuotam Vilniaus kraštui, lenkų vadinamai “Vidurinei Lietuvai” (Litwa Srodkowa), dar esama lenkiškų pašto ženklų, perspausdintų užrašu “Samorząd Warwiszki” (Varviškių Savivalda).
Plačiai vartojamame vokiečių Michelio pašto ženklų kataloge apie tuos Varviškių zonos “pašto ženklus” paduodamos tokios žinios: Buvo perspausdinti trys lenkiški pašto ženklai, buvę tuomet apyvartoje, būtent — 50, 100 ir 200 markių, žodžiais “Samorząd Warwiszki” ir vingiuota trumpa linija tarp tų žodžių (pav. Nr. 1) juoda spalva, kurie Varviškių “zonoje” buvo paleisti apyvarton 1923 m. kovo mėn. 26-27 dienomis. Jų buvo perspausdinta labai maži kiekiai: 50 m. — 1000 egz., 100 m. — 500 egz., ir 200 m. — tik 200 egz., todėl suprantama, kad ir jų kainos yra nepaprastai augštos (jei iš viso kur nors jų galima gauti). Michelis sako, kad tie trys nevartoti pašto ženklai esą verti 350 DM., vartoti — 620 DM. Yra ir falsifikatų. Dar pastebima, kad buvusi paruošta ir antra šių pašto ženklų laida su skirtingu perspausdinimu, kuri, tačiau, zoną perleidus Lietuvai, nebebuvusi paleista apyvarton. Priduriama, kad ant vokų vartoti toki pašto ženklai esą buvę antspauduoti specialiu violetinės spalvos Varviškių antspaudu ir normaliu lenkų pašto įstaigos antspaudu.
Tiek tai žinių apie tuos pašto ženklus vokiečių kataloge.
Skaityti daugiau: FILATELIJA ATSKLEIDŽIA LENKŲ MELUS
P. ŽILYS
Mūsų spaudoje dažnai parašoma apie suomių — Sovietų Rusijos 1939 -1940 metų karų. Reiškiama suomiams daug pagarbos už jų drąsų ir parodytų narsumą ginant savo tėvynę. Dažnai priduriama, kad suomiai taip narsiai kovojo beveik be jokios pagalbos iš kitur ir t.t.
Suomiai visuomet pastatomi pavyzdžiu kitiems, ypač lietuviams, kaip reikia kovoti už laisvę ir ginti savo tėvynę.
Štai šių metų kovo mėn. KARIO Nr. 3 tilpo p. J. Širvio straipsnis “Būsimosios Nepriklausomos Lietuvos gynyba”, kuriame paliečiama daug įvairių klausimų ir skyrelyje “Ginkluotos jėgos” rašoma taip:
“Po Antrojo Pasaulinio karo mes netekome nepriklausomybės be karo, savo kariuomenės visai nepanaudodami jai ginti, nors kariuomenę turėjome gan neblogai paruoštą. Tas faktas daugumų mūsų apvylė. Keliamas klausimas, ar iš viso mažoms tautoms apsimoka laikyti kariuomenę ?
Tas klausimas, atrodo, reikalingas didelių reformų: tautos gyvenimas turės būti visai kitaip organizuotas. Čia mes gal turėtume pasimokyti iš netolimos mažos Suomijos, kuri yra parodžiusi pasauliui dėmesio vertą pavyzdį — beveik neturėdama reguliarios kariuomenės, pajėgė kare atsilaikyti prieš tokią milžinišką ir neblogai ginkluotą Rusiją.. .”
Perskaitęs p. Širvio tvirtinimą, kad Suomija “beveik neturėdama reguliarios kariuomenės” darė tokius stebuklus, tikrai nusbetau.
Skaityti daugiau: KIEK SUOMIJA TURĖJO KARIUOMENĖS?
PRANYS ALŠĖNAS
Kovo mėn. “Kario” numeryje tokį klausimą, kelia P. Bliumas. Klausimas, tiesa, labai įdomus ir, kartu, labai tragiškas. Įsivyravus ir ypatingai sustiprėjus komunistiniam frontui — nūdienis pasaulis, be abejonės, stovi netoli pražūties kranto. Reikia gelbėtis, bet kaip, kokiomis priemonėmis? Priemonių, tiesa, yra, bet trūksta vieno dalyko — ryžtingumo. ..
Jeigu tiesioginiai kalbėti apie šiandieninį karą, jis, greičiausiai, būtų begaliniai baisus visai žmonijai. Po atominio ir hidrogeninio karo visa žmonija galėtų virsti, tarytum, ištisu kapinynu. Šitą tiesą labai gerai žino ne tik demokratinis, bet ir komunistinis sektoriai. Gal kiek skiriasi tik raudonosios Kinijos diktatorius Mao. Jam, matyt, jau nusibodo septynių šimtų milijonų pusbadžių kiniečių nuolat atvertos burnos ir atkištos rankos, prašančios saujos ryžių, todėl jis bevelytų susilaukti atominio karo, kad pastarasis išžudytų apie pusę tų milijonų alkanų žmonių. Juk jis yra pasakęs, kad Kinija, netekusi net trejetus šimtų milijonų žmonių, dar galėtų gyvuoti, nes jai liktų dar daugiau kaip kita tiek gyventojų...
Taigi, geltonojo žmonių skruzdėlyno diktatorius, Mao, karingai nusiteikęs ir tą karingumą, reikia manyti, jis vykdys, kai įsigys savus atominius ginklus. O iki to laiko, žinovų manymu, nebetoli — dar gal koki vieneri metai.
Tad, štai, todėl nūdienio pasaulio laukimas ir delsimas gali nuvesti jį pražūtin.
Skaityti daugiau: TAIGI, BUS KARAS, AR NEBUS?
J. Juodis, Deganti sodyba. Paveikslas leidžiamas KARIO loterijoje.
KARIUI PAREMTI LOTERIJĄ
vykdyti mus įgalino New Yorko ramovėno, dail. Jurgio Juodžio dovanoti du paveikslai. Jam, mūšy senam bendradarbiui ir rėmėjui, KARYS taria nuoširdų ir bičiulišką ačiū. Žemiau dedame J. Juodžio laišką:
ATVIRAS LAIŠKAS BIČIULIAMS KARIAMS
Manau, jog tarti žodį Jums, mieli bičiuliai kariai, nebūtinai reikia būti generolu. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad ką nors turiu prieš mūsų augšto rango vadus. Anaiptol! Juos ne tik gerbiu, bet ir didžiuojuos jais, kaip ir kiekvienu tėvynei pasitarnavusiu kariu.
Skaityti daugiau: ]. Juodis — Deganti sodyba (paveikslas)
Šiemet rugpjūčio 12 d. A. Ružancovui sukako 70 metų amžiaus. Ta proga tenka nušviesti jo asmenį, pavyzdžiu šviečiantį žmogų, žymų eruditą, tolerantą, didelį humanistą, mielą ir neišdidų karį. Reikia jo asmenį paminėti ir iškelti kaip vieną iš nedaugelio kultūringų šviesuolių nuolat ir įtemptai dirbantį naudingą lietuvišką darbą. Taip pat reikėtų kalbėti apie jį, didį bibliografą, žymų ugniagesį, narsų karį, gerą istoriką, plataus masto kultūrininką bei visuomenininką ir, pagaliau, gudų tautos ištikimą sūnų.
A. Ružancovas gimė 1893 m. rugpjūčio 12. d. Viazmoje, rytinės Gudijos pakraštyje. Ružancovų giminė yra sena ir Gudijoje žinoma Ružaniec vardu. Mokėsi jis Viazmos gimnazijoje, Maskvos universitete ir Maskvos Aleksiejaus karo mokykloje, kurią baigęs 1914 m. buvo paskirtas į pulką. Pulke išbuvo vakarų fronte iki 1919 m. pradžios.
Mjr. Aleksandras Ružancovas
Pasibaigus I Pas. karui, jis vėl buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją ir pasiųstas su daliniu kovai prieš Lietuvą. Tačiau A. Ružancovas nepanoro kariauti prieš Lietuvą. Pasitraukęs iš Raudonosios armijos, jis atsirado naujai formuojamose gudų karo dalyse Lietuvoje, kur stojo į kovą prieš bolševikus. A. Ružancovas Nepriklausomybės kovose dalyvavo atskirame gudų karo dalinyje, kuro kariai drauge su vadu pasižymėjo dideliu kovingumu ir narsumu. Tudų atskiros kuopos vadas A. Ružancovas buvo apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiumi ir, užsibaigus kovoms, buvo priimtas į reguliarią Lietuvos kariuomenę, kurioje ištarnavo iki bolševikmečio, t. y., iki 1940 metų. Ružancovas kariaudamas ne tik kovėsi su priešu, bet kartu leido ir redagavo gudų laikraštį.
Skaityti daugiau: Majorui Aleksandrui Ružancovui 70 metų
žurn. Vladas Mingėla (Dail. J. J.uodžio pav.)
Prieš 40 metų Vladas Mingėla, savo kuklia apysakaite “Medžio verksmas”, paskelbta “Ryte”, išvarė pirmąją savo literatūrinio darbo vagą. Ir nuo to laiko plunksnos iš savo rankų jau nebeišleido. Nors studijavęs Lietuvoje ekonomijos mokslus, jis savo jautria ir giliai tėvynę mylinčia siela, visomis jėgomis palinko į žurnalistinj - literatūrinį darbą. Savo kruopštumu ir nenuilstama energija, literatūrinio - žurnalistinio darbo lankose pasiekė gana gražių rezultatų. Jis savo 40 metų žurnalistinį - literatūrinį darbą apvainikavo monografija apie taurų lietuvį patrijotą kun. A. Miluką, aprašydamas jo gyvenimą ir darbus mūsų brangiai tėvynei. Nesuklysiu pasakęs, kad reta knyga susilaukė tiek recenzijų, kritikos ir gražių atsiliepimų, kaip Vlado Mingėlos “Kun. Antano Miluko gyvenimas ir jo darbai”. Aš manau, kad šiuo savo dideliu literatūriniu darbu Vladas Mingėla pralenkė pats save ir tuo pasistatė sau paminklą, kurio jokia “antimiliukiados lopeta” neįstengs palaidoti...
Skaityti daugiau: 40 METŲ žurnalistinio - literatūrinio darbo baruose
J. SKARDIS
(Tąsa)
Beria, kaip ir pats Stalinas, buvo laikomas gruzinu, tačiau iš jo išvaizdos niekas to nebūtų pasakęs, nes gruzinai daugumoje yra liesi ir tamsūs. Jį galima buvo laikyti slavu, ar latviu, ar savo rūšies mišiniu. (Beria, manoma, buvo žydas. Red.).
Malenkovas buvo dar mažesnis ir riebesnis, tipiškas rusas su mongoliškomis priemaišomis — tamsus, su išsišovusiais žandikauliais ir truputį raupuotas. Jis sudarė užsidariusio ir atsargaus žmogaus įspūdį su inteligentiškomis ir labai judriomis akimis. Partijos reikaluose Malenkovas dažnai pavaduodavo patį Stalinų, o jo rankose praktiškai buvo visi dalykai, liečią partijos organizacijų bei jų pareigūnų paaugštinimus ir pažeminimus. Jis buvo tas, kuris “išrado” vadinamus “kadrų sąrašus” — smulkias visų komunistų partijos narių ir kandidatų biografijas. Šis sąrašas, apėmęs milijonus pavardžių, buvo laikomas Maskvoje ir sistematiškai papildomas. Džilui paprašius, Malenkovas kitą dieną prisiuntė jam Stalino knygą “Apie opoziciją”, kuri buvo išimta iš viešo naudojimo, nes joje daug vietų buvo vartojama Trockio, Bucharino ir kitų opozicionierių kalbų ištraukos.
Bulganinas, kuris dėvėjo generolo uniformą, išrodė tikras rusas su senoviškos mados barzdele, riebokas ir labai atsargus savo išsireiškimuose. Gen. Antonovas buvo dar jaunas, bet labai gražiai nuaugęs, tamsus, liaunos išvaizdos vyras, kuris nesikišo į pasikalbėjimą, kuris jo nelietė. Pobūvis Stalino viloje prasidėjo, kaip paprastai, apie 10 val. vakaro. Sėdėdamas veidu priešais Staliną, Džilas, sakosi, atgavęs savimi pasitikėjimą, nors Stalinas gana ilgai jo lyg ir nepastebėjęs. Kada visa atmosfera buvo sušildyta išgėrimais ir užgėrimais, Stalinas atrado tinkamą laiką užbaigti ginčą su Džilu, o tai jis padarė pusiau juokaudamas. Pripylęs Džilui stiklelį vodkos, Stalinas pasiūlė išgerti už Raudonąją armiją. Iš karto nesuprasdamas Stalino intencijos, Džilas norėjo išgerti į Stalino sveikatą, tačiau Stalinas primygtinai reikalavo išgerti už Raudonąją armiją ir paklausė Džilą, ar jis nenorįs už tai išgerti. Nors Džilas paprastai gerdavo tik alų, ir, bendrai, buvo nemėgėjas išgerti, tačiau šį kartą išgėrė. Po to, Stalinas užklausė Džilą apie tą Raudonosios armijos reikalą. Džilas paaiškino, nenorėjęs Raud. armiją įžeisti, tik norėjęs atkreipti dėmesį į kai kuriuos įvykstančius nenormalumus ir politinius sunkumus, kurie buvę tų įvykių sukuriami. Stalinas nutraukė Džilą, paklausdamas, ar jis yra skaitęs Dostojevskį ir ar šis nežinąs, koks komplikuotas dalykas yra žmogaus siela, žmogaus psichė? Įsivaizduokit, kalbėjo Stalinas, vyrą, kuris kovojo ir žygiavo nuo Stalingrado ligi Belgrado tūkstančius kilometrų per savo sunaikintą kraštą ir per savo draugų bei artimųjų lavonus! Ar toks žmogus gali normaliai reaguoti ? Kasgi yra tokio baisaus, jeigu, po visokių karo baisenybių, toks vyras nori truputį pasidžiaugti moterimis?! Toliau jis papasakojo vieną praėjusio karo nuotykį. Vienas sovietų aviacijos majoras “džiaugėsi moterimi”, o ten įsikišo vienas riteriškas inžinierius, norėjęs skriaudžiamąją moteriškėlę išgelbėti. Supykęs majoras nušovė inžinierių, ir už tai buvęs nuteistas mirti, tačiau Stalinas, išgirdęs apie šį įvykį, įsakęs majorą paleisti ir pasiųsti jį į frontą. Dabar tas majoras esąs vienas iš pasižymėjusių didvyrių. Taigi, esą, reikia suprasti kareivį. Raudonoji armija nėra ideali, tačiau svarbiausias jos reikalas yra gerai kariauti prieš vokiečius, o kiti dalykai nesą tiek svarbūs...
Skaityti daugiau: PASIKALBĖJIMAI SU STALINU
MINTYS APIE MENĄ IR ŽMONES
(Dail. J. Paukštienės meno darbų jub. parodos proga)
Kiekvienas žmogus yra sutvertas Dievo paveikslu ir jame slypi dieviškosios kibirkštėlės. Tik vienuose jos yra lyg prigęsusios ir tik retais atvejais apsireiškia jo sielos gelmių slaptuose suvirpėjimuose, tik jam pačiam nesąmoningai pajuntamuose, kada jo dvasia atsipalaiduoja nuo kasdienybės reikalų. Kituose gi — jos yra tiek stiprios, jog veržiasi, nori bet kuriuo būdu būti išreiškiamos. Ir tai yra žmogaus meno, talento jėga. Laimingi, kurie sugeba jį pilnutėliai išreikšti, nes tuo pačiu jie įrašo savo vardą, per savo tautinę kultūrą, į žmogiškosios istorijos nevystančius lapus. Tardami savo žodį, jie save įamžina.
Viena tų laimingųjų yra dail. Jadvyga Dobkevičiūtė - Paukštienė. Jos apžvalginės 25 meno darbuotės metų proga, parodą atidarant, S. Adomaitienė apie ją poetiškai taip nusakė: “Tenai, kur gluosniai palei klėtį, o beržai dangų remia, mano daina buvo pradėta — mano kelionė žemėj”. Ta nenutrūkstanti daina yra jos kūrybinis talentas.
Neužtenka turėti talentą — palinkimą kuriai nors meno šakai. Kad galėtum save stipriai mene išreikšti, reikia turėti dar ir gražią sielą ir būti kilnia asmenybe. Tuo, anot jos buvusios auklėtojos, O. Krikščiūnienės, ir pasižymi dail. J. Paukštienė. Ji, turėdama savitą meno charakterį, yra taip pat plačių ir gilių pažiūrų, augštos kultūros asmenybė. Ji yra pastovi savo nusistatymuose, nepaprastai darbšti, pareiginga ir labai kuklių būdo bruožų. Savęs daug nebodama, ji gyvena tik savo šeimai ir menui, o per tai savo tautai. Parodos atidarymo proga ją pasveikindamas konsulas P. Daužvardis palinkėjo dar ilgai ir nenuilstamai dirbti, prisidedant savo kūryba mūsų tautos labui.
Padėkime pagalbos reikalingam
Šalpos darbas yra širdies darbas. Nepamirškime, sesės, kad šiuo metu yra labai pagalbos reikalingas buvęs LšS-gos viršininkas pik. M. Kalmantas. Parinkime iš pažįstamųjų aukų ir siųskime CV kasininkui Kaziui Žilėnui, 1504 Main St., Melrose Park, Illinois.
A. a. Unė Babickaitė-Graičiūnienė
Šiais metais rugpjūčio 1 dieną sukako 2 metai, kai Vilniuje nuo kraujo užsinuodijimo mirė buvusi paskutinė Lietuvių šaulių S-gos teatro vadovė - direktorė - aktorė šaulė Unė Babickaitė - Graičiūnienė. Šaulys inž. Vytautas Graičiūnas, velionės vyras, neseniai mirusio žymaus Chicagos advokato ir didelio visuomenininko Graičiūno sūnus, tragiškai žuvo Kaune pirmosios bolševikų okupacijos metu.
Šaulė Unė Babickaitė, nors ir buvo ištekėjusi, bet visuomet visur vartojo savo mergautinę pavardę, kurią ir čia vartosiu.
Unė Babickaitė buvo labai gerai žinoma Chicagoje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Velionė iš Lietuvos į JAV atvyko 1919 m. ir apsigyveno Chicagoje. Čia gyvendama sukūrė šeimos židinį, dalyvavo visuomeniniam gyvenime, o taip pat su savo vaidyba aktyviai buvo įsijungusi į teatralinį gyvenimą. Visuose darbuose pasireiškė gabi organizatorė ir aktorė. Po kelių metų velionė su vyru išvyko į Europą ir kurį laiką gyveno Londone ir Paryžiuje, čia irgi buvo įsijungusi į scenos darbą ir talkininkavo ten esantiems lietuviams įvairiuose organizaciniuose darbuose.
Skaityti daugiau: Kronika
