LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 23 T. 1997 m. - Turinys, metrika

     T U R I N Y S

Dokumentai, faktai, komentarai
Bendrasis pasipriešinimas: paskutiniais okupaciniais metais
    Vincas Žilys. Pirmąkart širdį atveriant ..................... 5

Bendrasis pasipriešinimas, Pietų Lietuva
    Bonifacas Ulevičius. Vadu gimstama ......................... 19
    Tauro apygardos štabo ir Bendro Lietuvos Pasipriešinimo
    Sąjūdžio Vadovybės dokumentai (Antano Baltūsio-Žvejo vadovavimo periodas).
    Parengė Bonifacas Ulevičius ................................ 38

Atsiminimai, liudijimai, svarstymai Rytų Lietuva
    Labanoro girios partizanai. Parengė Vylenis Almonaitis .... 191
    Antanas Valiūnas. Pabiržės partizanai ..................... 211

Vakarų Lietuva
    Irena Lukoševičiūtė-Žemaitienė. Eržvilko partizanai ....... 217

Laisvės kovų enciklopedijos puslapius verčiant...
    Jončių šeimos tragedija ................................... 224
    Jurgis ir Jonas Šinkūnai .................................. 226

Tremties keliais
    Antanas Šimėnas. Vorkuta 2 ................................ 230

Laiškai, kronika ............................................. 247
Asmenvardžių rodyklė .......................................... 248
Vietovardžių rodyklė .......................................... 254

PDF:   fotografinė kopija: 

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 23 T. 1997 m. - Turinys, metrika

PIRMĄKART ŠIRDĮ ATVERIANT

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS: PASKUTINIAISIAIS OKUPACIJOS METAIS

1988 m. minimas Lietuvos sąjūdžio įkūrimo dešimtmetis. Tačiau prieš tai buvo kiti, Lietuvą sukrėtę įvykiai, ypač 1987 m. rugpjūčio 23 d. minėjimas prie A.Mickevičiaus paminklo, šio minėjimo dalyvio Jono Venckevičiaus užrašuose, kurie 1987 m. lapkričio 15 d. buvo išspausdinti "Laisvės šauklio" 6-ame numeryje Vinco Žilio slapyvardžiu. Juose atskleidžiama ne tik to įvykio panorama, bet ir pabrėžiama Pasipriešinimo istorinio tęstinumo nuo sukilėlių ir partizanų laisvės kovų idėja. Nelegaliai leistas, mašinėle spausdintas laikraštėlis "Laisvės šauklys" neturėjo nieko bendro su A. Terlecko iki 1979 m. pogrindyje redaguotu leidiniu. Straipsnio kalba netaisyta.

Vilnius, 1987 08 23, 9 val. Giedras dangus pranašauja karštą sekmadienio dieną. Apytuštėse Senamiesčio gatvelėse kur ne kur baltuoja uniforminės kepurės. Įprasta tvarka vyksta rytinės pamaldos - Votyva - apypilnėje Šv.Onos bažnyčioje. Šventoriuje matosi pavieniai lūkuriuojantys žmonės.

10 val. Po šv.Mišių skirstosi tikintieji. Aplink A.Mickevičiaus paminklą suoleliai jau pilni sėdinčiųjų. Daugelis su gedulo kaspinėliais, rankose -raudonų gėlių puokštės, simbolizuojančios kruviną auką. Veidai rimti, susikaupę. VAI pareigūnai įdėmiais žvilgsniais palydi kiekvieną pravažiuojantį automobilį. Uždaromas įvažiavimas į Tiesos gatvę nuo Vilnelės tilto. Nepatenkinti taksistai bando perkalbėti pareigūnus - akmeniniai veidai, neslepiantys įtampos prieš vidurdienio audrą, ir grėsmingi draudžiamieji ženklai - verčia paklusti. Didesnių sergėtvarkos pajėgų dar nesimato. Neskuba! Juk pirmlaiko išardytas Tiesos gatvės grindinys, o per gilius griovius nutiesti tik du siauri liepteliai. Vadinasi, pagrindine Senamiesčio arterija iš anksto apsunkintas perėjimas ir kritišku atveju lengvai užblokuojamas. Priešais paminklą sustoja TV autobusiukas. Operatoriai ruošiasi įtemptam ir neįprastam darbui, kruopščiai tikrinama aparatūra.

11 val. Gatvelių prieigose jau stoviniuoja nemažas skaičius milicininkų. Kaip iš po žemių išdygo vienas kitas "turistas" - intensyviai fotografuodamas mūsų gotikos šedevrą ir, aišku, žmonių sambūrį. Po truputį arčiau paminklo būriuojasi žmonės. Tikintieji renkasi dvyliktos valandos Sumai ir greit užpildo bažnytėlę. Nemažas būrelis maldininkų prie plačiai atvertų durų lūkuriuoja prieangyje. Jaučiasi įtampa, daugelio akys žvilgčioja į dešinę - paminklo link. Strategiškai svarbioje sankryžoje - už skvero ties Pilies skersgatviu, priešais bažnytėlės frontoną, stovi radiofikuota "Volga". Ši pozicija labai patogi - kaip ant delno matosi visi būsimieji "karšti taškai". Kaip gerai sureguliuotas mechanizmas, pradėjo veikti ištisos stebėjimo grandys. Nuo "Volgos" sambūrio židinių link zujo mitrūs vyrukai. Po kelių minučių jie grįždavo atgal. Matyt, iš nugirstų pokalbio nuotrupų "Volgoje" sėdintys vadai analizuodavo minios nuotaiką. Be abejo, iš čia visi įvykiai moderniškiausiomis ryšių priemonėmis buvo fiksuojami Lenino pr.40 kompiuteriniame centre. Po to operatyviniai darbuotojai skubėdavo atgal vykdyti savo generolų instrukcijų.

Skaityti daugiau: PIRMĄKART ŠIRDĮ ATVERIANT

VADU GIMSTAMA

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS. PIETŲ LIETUVA

Bonifacas Ulevičius

1998 m. vasario 1 d.* sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų, Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties.

□ Antanas Baltūsis partizanų pulkininkas

-----------
*Str. "Tauro apygardos istorijos apžvalga", remdamasis žmonių pasakojimais, esu rašęs (Laisvės kovų archyvas. T.3-4. K. 1992. P.37.), kad Žvejys žuvo vasario 2 d. Buvusiame KGB archyve dokumentų šiuo klausimu dar nebuvo rasta. Pastebėjau, kad dauguma autorių iki šiol mini šią Žvejo žūties datą. Patikslinsiu -Žvejys žuvo vasario 1 d. - B. U.


Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių vls.,

Vilkaviškio aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 32 ha žemės.

Be Antano, šeimoje augo dar 4 sūnūs ir viena duktė. Tėvas Antanas mirė 1925 m., motina Ona - 1942 m.

Baigęs gimnaziją, Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau trečiaisiais mokslo metais iš seminarijos išstojo ir dirbo mokytoju.

Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. 1938 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklos husarų aspirantūrą, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo išleistas į atsargą. 1939 m. rugsėjo mėn., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į kavalerijos dalinį ir pakeltas leitenantu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iš karo tarnybos buvo atleistas ir vėl dirbo mokytoju.

Užėjus vokiečiams, buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos viršininku, tačiau netrukus už priešingas pažiūras dėl žydų persekiojimo buvo suimtas. Maždaug po trijų savaičių paleistas, mokytojavo toliau. 1943 m. vengdamas suėmimo, įstojo į 255 lauko žandarmerijos savisaugos batalioną Kaune. Buvo paskirtas kuopos vadu ir pakeltas kapitonu. Vėliau, perdislokavus dalinį, tarnavo Lenkijoje bataliono vado adjutantu.

Skaityti daugiau: VADU GIMSTAMA

Tauro apygardos štabo ir Bendro Lietuvos Pasipriešinimo Sąjūdžio Vadovybės dokumentai

TAURO APYGARDOS ŠTABO IR BENDRO DEMOKRATINIO PASIPRIEŠINIMO SĄJŪDŽIO VADOVYBĖS DOKUMENTAI (ANTANO BALTŪSIO-ŽVEJO VADOVAVIMO PERIODAS)

Dokumentai atspindi Tauro apygardos vadovybės pastangas tęsti Pasipriešinimo centralizacijos veiklą, po provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio išdavystės atskleidimo, stiprinti partizanų organizacinę struktūrą, ryšių užmezgimo tarp visoje Lietuvoje veikusių apygardų bei su užsieniu sunkumus. Parinktieji dokumentai daugiau siejasi su A.Baltūsio-Žvejo veikla ir padeda geriau atskleisti šio vado, organizatoriaus asmenybę. Tuo pat metu kai kurie dokumentai yra svarbūs ir kitų jo bendražygių veiklai paliudyti, o taip pat atskleidžia platų istorinių įvykių spektrą, kuriame veikia to laikotarpio Tauro apygardos vadovybė ir kovotojai.

Rinkinio pabaigoje pateikiami MGB dokumentai, paaiškinantys, kokiu būdu dauguma čia skelbiamų dokumentų pateko į priešo rankas, bei fiksuojantys ir pačio Tauro apygardos vado A.Baltūsio-Žvejo žūtį.

Dokumentai yra palydimi trumpais komentarais, platesnė juose minimų asmenų charakteristika yra pavardžių-slapyvardžių rodyklėje publikacijos pabaigoje. Dokumentų originalų kalba netaisyta, išskyrus smulkias gramatines klaidas. Dalis dokumentų surasti tik vertimuose į rusų kalbą. Jie išversti kiek galima tiksliau, tačiau vis dėlto jie gali skirtis nuo originalo.

Dokumentus spaudai atrinko, parengė ir, esant reikalui, iš rusų kalbos išvertė Bonifacas Ulevičius

1. Tauro apygardos vadovybės laiškas* BDPS pirmininkui provokatoriui .J.Markuliui, siekiant jį išvilioti iš Vilniaus

LLK              Visiškai slaptai
Tauro apygardos vadas
1947 I 4 
Nr.4

BDPS komiteto pirmininkui Dr.J.A.Ereliui

Jūsų cirkuliarą 1946 12 19 gavau tik gruodžio 31 vėlai vakare. Dėl tokio pavėlavimo negalėjau tikėtis ryšininkų ir išvykau į Kauno pusę, kur pats viską paruošiau būsimam suvažiavimui. Čia susitikau su p.Kazimyru** ir perdaviau jam cirkuliarą, pirmus susitikimo punktus ir parolius. Tauro apygarda suvažiavimui viską paruošė - nesklandumų nebus.

------------
* Versta iš rusų kalbos
** Juozas Lukša-Skirmantas

Aš turiu ryšius su Dainavos apygarda ir pats jiems pranešiu vietą, laiką kai tik gausiu jų sutikimą. Nepaisant to, kad Jūs pažadėjote artimiausiu laiku atsiųsti man mano paskyrimą PLP vadu, bet aš iki šiol jo negavau. Dėl šio klausimo iškyla man daug nemalonumų, nes Dainavos apygardos vadas, eidamas PLP vado pareigas, siunčia man įsakymus, ir aš nežinau vykdyti juos ar nevykdyti. Todėl būtų gerai, kad Jūs parašytute cirkuliarą, kuriame būtų pranešta, arba PLP visai neegzistuoja arba PLP vadu esu aš ar Dainavos apygardos vadas.

Kadangi pirmo mūsų susitikimo metu Jūs pranešėte ir cirkuliare pakartojote, kad aš gausiu rotatorių, foroaparatą ir filmų, labai Jus prašau kuo greičiau man visa tai perduoti. Po kelių dienų atsiųsiu sunkvežimiu į Vilnių ryšininkę, kuri susitiks su p.Kazimyru ir viską parvežus, perduos man tiesiai į rankas. Todėl gal Jūs galite visa tai perduoti p.Kazimyrui, kuris perduos ryšininkei. Mano rotatorius sugedo ir negaliu išleisti apygardos organo, todėl rotatoriaus gavimas apygardos spaustuvei yra gyvybinis klausimas. Tikiuosi Jūsų pagalbos, o mes pasistengsime darbu įrodyti, kad ne veltui Jūs mumis pasitikėjote.

Fotoaparatas taip pat reikalingas, nes turiu gerą ir patikimą žmogų, kuris sutiko padaryti reikiamas nuotraukas.

Aš savo ruožtu norėčiau paprašyti Jus, p.Daktare, jeigu galima - iki suvažiavimo atvykti į Kauną, kur aš atvešiu plk. M-ą*, ir mes galėtume pakalbėti labai svarbiais mums klausimais. Kadangi cirkuliare sunku surašyti visus norus ir reikalavimus, tad būtinai reikia susitikti ir apie viską pakalbėti. Be to, būtą gerai, kad Jūs pasakytumėt paskutinį žodį apie vietą, laiką ir kitas pasitarimo sąlygas, nes aš noriu, kad Tauro apygarda nesusikompromituotų prieš kitas apygardas. Tai būtų taip pat puiki galimybė pasitarti su pulkininku M. ir per suvažiavimą Jūs viską apie jį jau žinotute. Ponas Kazimyras manęs prašė, kad aš jį paskirčiau Tauro apygardos atstovu VGPŠ sudėtyje. Aš iš dalies su tuo sutinku, bet būtų gerai jei mes galėtume apie tai pasikalbėti. Tada aš galėčiau duoti galutinį atsakymą.

Remdamasis anksčiau išsakytomis mintimis, kviečiu Jus atvykti anksčiau, kad prieš pasitarimą išspręstume kai kuriuos klausimus. Atvykimo vietą Jums nurodys žodžiu p.Kazimyras. Nurodytoje vietoje 1947.1.16 nuo ryto iki 1.17 vakaro lauks pasyvus kovotojas Kazokas-Saulė, kuris atves Jus ten, kur aš su pulkininku M. Jūsų lauksiu.

Tikiuosi, kad mano prašymą patenkinsite.

Žvejys

Dokumentas parašytas rašomąja mašinėle. Ant kopijos yra toks prierašas: "Dokumentas rašytas tuo laiku, kai jau buvo aišku, kad Erelis - išdavikas”.**

Skaityti daugiau: Tauro apygardos štabo ir Bendro Lietuvos Pasipriešinimo Sąjūdžio Vadovybės dokumentai

LABANORO GIRIOS PARTIZANAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

RYTŲ LIETUVA

Jono Aldusevičiaus, Prano, g.1921 m. ir gyv. Krivasalio k., Ignalinos r., buvusio 1941 m. sukilimo dalyvio, partizano (sl.Kilpa) prisiminimus užrašė Vytenis Almonaitis 1992 m. liepos mėn.

1941 M. SUKILIMAS KRIVASALYJE

Krivasalio kaime sukilėliams vadovavo mokytojas Striška. Jis gyveno Saldutiškyje, o dirbo Krivasalio pradinėje mokykloje. Mokyklos pastate (kur dabar vila) susikūrė štabas. Sukilėlių grupė susidarė maždaug po dviejų dienų nuo karo pradžios. Be mokytojo Striškos ir manęs, priklausė šie Krivasalio kaimo vyrai: Jonas Avižienis, Juozo, g.1912; Antanas Paznėkas, Mykolo, g.1912 m.; Anupras Krinickas, Alekso, g.1906m.; Jonas Krinickas, Alekso, g.1908 m. (minėtojo brolis); Antanas Krinickas, Antano, g.1918 m. (minėtųjų Krinickų pusbrolis); Jonas Avižienis, Adolfo, g.1922 m.; Kazys Terleckas, Viktoro, g,1924(?) m.; Jonas Mičėnas, Antano, g.1912 m.; Alfonsas Mičėnas, Antano, g.1921 m. (minėtojo brolis). Iš viso-grupėje buvo apie 15 vyrų. Dauguma prie ginklų buvo pripratę, prieš bolševikams užeinant, priklausė Krivasalio šaulių būriui, kuriam vadovavo Jonas Mičėnas. Be to, jis, jo brolis Alfonsas tarnavo vidaus policijoje Kaltanėnuose, o Anupras bei Jonas Krinickai - pasienio policijoje. Būrys, matyt, galėjo būti dar didesnis, bet dalis apylinkės šaulių tuo metu jau buvo išvežti Į Sibirą. Būrys apsiginklavo šaulių ginklais, nes bolševikams jų niekas neatidavė.

Kol per apylinkę traukėsi pagrindinės rusų pajėgos, mes laukėme miške. Kai kariuomenė jau buvo už Tauragnų, pradėjome veikti. Maždaug birželio 23 d. jau turėjome valdžią. Striška klausė radijo ir informuodavo mus apie įvykius Kaune ir kitur. Mes kontroliavome Krivasalio, Pakiaunio kaimų apylinkes. Didesnių susirėmimų su sovietų kariuomene neturėjome, bet susišaudymų su atsiliekančiais kariais buvo. Prie Ažuraisčio kaimo apsupom rusų kapitoną, politruką, kuris pats nusišovė. Įdomu tai, kad pas jį radome žemėlapį su pažymėtais kaimais, kuriuose susikūrė partizanų būriai. Po to mūsų būrys vieną rusų politruką ir vieną kareivį nušovė prie Kiauno ežero, ties geležinkeliu.

Veikėme iki rugsėjo pabaigos. Galiausiai gavome iš vokiečių įsakymą sunešti ginklus į Saldutiškį. Dalį jų teko atiduoti ir veiklą baigti.

Sukilimo dalyvių likimas įvairus. Vieni emigravo (berods Kanadoje gyveno J. Avižienis, JAV - A.Krinickas), broliai Mičėnai pasitraukė į Lenkiją (Alfonsas, matyt, dabar ten ir gyvena). Aš ir dar keli vėliau tapome partizanais.

Skaityti daugiau: LABANORO GIRIOS PARTIZANAI

PABIRŽĖS PARTIZANAI

PRISIMINIMAI APIE "BALTOKŲ"- MIŠKINIŲ GYVENIMĄ 1944-1952M. BIRŽŲ APS. PABIRŽĖS VLS. KIRDONIŲ APYLINKĖJE

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia daug jaunuolių nėjo į okupantų kariuomenę, o nuėjo į partizanų būrius. Vietinių žmonių jie buvo vadinami "baltokais" - miškiniais. 1945 m. vasarą okupantų valdžios buvo paskelbta pirmoji amnestija rezistencijos dalyviams. Buvo skelbiama, kad kas pasiduos valdžiai su ginklais, gaus dokumentus ir galės laisvai gyventi. O iš tikrųjų tai buvo baisi apgaulė!

Jodeišių k. partizanai broliai Boleslovas ir Povilas Morkvėnai slapstėsi savo daržinėj pasidarytame bunkeryje ir pas pažįstamus aplinkiniuose kaimuose. 1945 m. rugpjūčio 29 d. broliai pas Alfonsą Morkvėną Kirdonyse nusprendė pasiduoti Pabiržės miestelio garnizone. Važiuojant prie Tatulos upės tilto jie sutiko keliais vežimais traukiančius kariškius su vienu stribu. Garnizono kapitonui buvo atiduoti ginklai ir paaiškinta, kad važiuoja pasiduoti - legalizuotis. Kapitonas įsakė važiuoti į Alfonso Morkvėno sodybą, buvo padaryta smulki krata, broliai ištardyti. Kapitonui buvo pasakyta, kad slėpėsi savo namų daržinės bunkeryje.

Brolius aprengė kariškais apsiaustais ir per Daniūnų mišką, Daniūnų Tatulos tiltą varė į savo namus. Jie parodė bunkerį, kur slėpėsi. Žiaurusis kapitonas, pasikalbėjęs su kitais, įsakė broliams lipti į bunkerį. Tik sulipus jie granatomis buvo susprogdinti. Boleslovas Morkvėnas žuvo, o Povilas su nutraukta koja liko gyvas. Abu buvo sumesti į vežimą ir nuvežti į Pabiržę. Boleslovo kūnas buvo numestas ant gatvės grindinio, o gyvas Povilas įmestas į skrebinės daržinę. Iki ryto Povilas daržinėje mirė, nes medicininė pagalba jam nebuvo suteikta.

Skaityti daugiau: PABIRŽĖS PARTIZANAI

ERŽVILKO PARTIZANAI

VAKARŲ LIETUVA

Irena Lukoševičiūtė-Žemaitienė, g.1926 m. Milaičiuose, Eržvilko vls., ūkininko duktė, studentė, 1949 m. ištremta į Irkutsko sritį Bodaibo m. Grįžo 1956 m., dirbo mokytoja, gyvena Kaune.

"Mirtis jaunystėje yra tokia graži, ypač kai pasaulyje nesi nieko blogo padaręs. Žinai, kad miręs skrisi per erdvę kaip baltas balandis, stebėsi ir jausi Dievo sukurto kosmoso grožį, patirsi tikro gyvenimo vertę ir būsi be galo laimingas, laimingas.”

□ Juozas Nausėda

Tai ištrauka iš Juozo Nausėdos, Tauragės gimnazijos abituriento 1945 m. dienoraščio. Jam dar buvo likę gyventi pusantrų metų. Užgulęs mūsų kraštą raudonasis siaubas mažai kam paliko vilties išlikti. Todėl ir jis rašė: "Gali žmogus mirtį greitai, visai netikėtai, nelauktai, sutikti. Ir aš jau nebežinau, ar gyvi sulauksią švintančio laisvės ryto. Kažin? Juk tai dar tik pradžia! Vėl tokie paniurę, išsitaršę debesys plaukia. Saulės nematyt ir gamta liūdna, kaip ir mūsų gyvenimas.

Kaip naktis, kaip ilgos ligos skausmas užgulė nerimas sodiečių širdis. Veltui žmogus dairosi - jau pagalbos nesulauksi iš vakarų. Laisvė reikalauja aukų iš geriasių sūnų tarpo. Ir aš šventai pasiryžau tau, didis Dangau, Ir Visagali Viešpatie: jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu."

Taip manė daugelis to meto jaunuolių, taip mąstė visi, kam brangi buvo tėvų žemė, gimti namai. Toks buvo ir Juozas Nausėda, kilęs iš Tauragės aps., Gaurės apyl., Vėžaičių k. Mokėsi Tauragės gimnazijoje, kur su kitais mokiniais platino pogrindžio spaudą. Už tai buvo areštuotas ir kalėjo Tauragės Šubartinėje. Apie tai savo dienoraštyje, vėliau jau būdamas miške, rašė: "Sunki buvo likimo letena, karti gyvenimo taurė, kurią aš turėjau iki dugno išgerti. Požemyje nemačiau pavasario nei vasaros, negirdėjau paukščių čiulbesio. Aš mačiau tik žiaurias, siauras akis, kurios tik kraujo, vien kraujo tetroško. Mačiau aš užguitą, pažemintą žmogų rūsių tamsumoje, kurioje ir pats buvau. Pripratau kentėt, nes mintyse regėjau laisvą Tėvynę, papratau be sudrebėjimo žvelgti į juodas mirties akis. Aš daug kentėjau, kai pro grotų rezginį žingsniavo mano mylimasis gegužis. Rymodavau prie grotų, pro kurias prasiskverbdavo besibeldžiančios saulės spinduliai, o siela verkė grimzdama prisiminimų jūron. Tariau gyvenimą esantį žuvus. Galvojau, jei išeisiu, tai tik kaip gyvenimo našta. Bet išaušo rytas poneramios nakties ir pasijutau vėl žmogus, galįs gyventi, padėt vargstančiai tėvynei. Daug kentėta, daug akys matė vaizdų, kurie paliko atmintyje kaip kruvina dėmė".

Skaityti daugiau: ERŽVILKO PARTIZANAI

JONČIŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA

LAISVĖS KOVŲ ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT ...

Tauragės aps..Eržvilko apylinkėje yra kaimas Užvarniai. Iš vienos pusės jis glaudžiasi prie miško, o iš kitos - vingiuoja upė Šaltuona. Šiame ramiame kaimelyje gyveno vidutinių ūkininkų Jončių šeima: tėvas ir du sūnūs - Kleopas ir Vladas. Vyresnysis Kleopas pagal

□ Vladas Jončia-Vaidotas

tradiciją turėjo paveldėti ūkį, o Vladas ėjo mokslus.

Vokiečių metais šeima išliko nepaliesta. Užėjus rusams, raudonasis uraganas sujaukė, sulaužė ir pražudė daugelį kitų lietuvių šeimų.

Vladas Jončia (1925-1946) mokėsi Tauragės vidurinėje, tačiau paskutinę klasę baigė Eržvilke. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti Gaurės valsčiaus sekretoriumi. Mokydamasis Eržvilke, priklausė patriotiškai nusiteikusių mokinių grupei. Jaunuoliai, matydami siautėjanti bolševikinį terorą, dažnai po pamokų susitikdavo. Vienminčių būreliui priklausė: Vladas Jončia, Vytautas Tališauskas, Juozas Nausėda, Jonas Blažys ir kiti. Jie skaitė ir platino pogrindžio spaudą.

Baigęs vidurinę mokyklą, 1945 m. Vladas pradėjo dirbti Gaurėje valsčiaus sekretoriumi, kad galėtų padėti kaimo žmonėms išsisukti nuo nepakeliamų pyliavų ir vaikinams nuo armijos, parūpindavo jiems reikalingus dokumentus. Taigi vykdė pasipriešinimo sąjūdžio užduotį.

Skaityti daugiau: JONČIŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA

JURGIS IR JONAS ŠINKŪNAI

"Laisvės kovų archyve" T.20 buvo paminėtas Jurgis Šinkūnas, pasipriešinimo kovų dalyvis, kilęs iš Rokiškio aps., Svėdasų vls., Zoviškių k. Remiantis Jono Dagio, sesers Leonoros Dudonienės (jau mirusi), Albinos Pajarskaitės-Kaušakienės, Stasės Kriaučiukonienės prisiminimais, norime pateikti daugiau žinių apie šį partizaną, kovojusį ir žuvusį už Lietuvos laisvę.

Jurgis Šinkūnas gimė 1913 m. Į pasipriešinimo kovą prieš okupantus įsijungė 1944 m. rudenį. Sovietų

□ Jurgis Šinkūnas

valdžia jam primygtinai siūlė apylinkės seniūno pareigas, o tai prieštaravo jo įsitikinimams. Nenorėdamas tapti kolaborantu, Jurgis Šinkūnas pasitraukė į pogrindį. Netrukus į mišką išėjo ir jo brolis Jonas Šinkūnas, g.1921 m. Partizanavo kartu, tačiau tai truko neilgai. 1945 m. pradžioje Jonas Šinkūnas per apsuptį Kurkliečių k. pas Baroną buvo sužeistas į dešinės rankos petį, nugabentas pas Čečį, iš kur turėjo būti nuvežtas į saugesnę vietą. Manoma, kad buvo išduotas, nes stribai suėmė. Žiauriai sumušė. Galvodami, kad jau miręs, numetė Svėdasų miestelyje ant grindinio. Viena moteris pastebėjo gyvybės požymius ir nutempusi paslėpė. Po kurio laiko Jonas Šinkūnas buvo surastas ir išvežtas į Rokiškio kalėjimą. Partizaną teisė NKVD karinis tribunolas pagal 58 str. Nuosprendis - 10 metų katorgos ir 5 metai be teisių. Komijoje Jonas Šinkūnas iškalėjo nuo 1945 m. balandžio 19 d. iki 1954 m. rugpjūčio 19d. Grįžęs į tėvynę, gyveno Rokiškyje, kur ir mirė 1994 m. liepos 10 d.

Skaityti daugiau: JURGIS IR JONAS ŠINKŪNAI

VORKUTA (2)

TREMTIES KELIAIS

Antanas Šimėnas

Pietinėje Vorkutos dalye veikė Tundrovo kasyklos Nr.9, 10, 11. Jos buvo laikomos smulkiomis kasyklomis (mielkyje šachty). Dabar jos uždarytos, o atidaryta tik viena kasykla, dar veikianti pietinė (južnaja), tai mažiausia horizontali anglių kasykla. Jos direktorius vokietis. Šiaurinėje dalyje šiuo metu veikia nauja kasykla Ajač-Jaga, Komsomolsko kasykla Nr.18, Jur-Šor (eiklusis elnias) kasykla Nr.29, kurioje 1953 m. liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje įvyko kalinių sukilimas. Buvo nušauta 72 kaliniai, iš jų 25 lietuviai, o mirė nuo žaizdų 130 kalinių. Tai vienintelės išlikę kalinių kapinės Vorkutoje. Pastatė paminklą skulptorius V. Vildžiūnas, architektas R.Dičius 1993 m. Man teko garbė paruošti paminklui pamatus. Darbas truko mėnesį ir dvidešimt dienų. Tose kapinėse palaidoti sukilėliai. Kiek į vakarus - Vargašoro kasykla Nr.17, didžiausia Europoje, Zapoliarinė kasykla Nr.27, Zapadno kasykla Nr.25, 26. Prie kiekvienos kasyklos gyvenvietė, lageris, o kartais ir keli; kapinės, kurios daugiausia sunaikintos, kai kur dar išlikęs mažas lopinėlis.

Nuo 1949 m. buvo įvesti griežto režimo lageriai politiniams kaliniams. Jų asmeninės bylos buvo perbrauktos raudona spalva kryžmai. Reikėjo nešioti numerius ant kairės rankovės, dešinės kojos virš kelio ir ant kepurės. Mano numeris buvo IC-723. Barakuose ant langų grotos, du laiškai per metus ir rusų kalba. Tik tiek buvo gerai, kad atskyrė nuo kriminalinių.

Vorkutoje ir aplink Vorkutą buvo 64 įvairais dydžio lageriai. Žiūrint iš malūnsparnio, atrodė kaip žmogaus kaukolė. Tikslų Vorkutoje kalėjusių kalinių skaičių sunku nustatyti.

Pirmaisiais dvidešimt metų (1932-1953) lagerių sąlygos buvo ypač sunkios. Menkas maisto davinys, sunkus darbas, atšiaurus klimatas labai sekino jėgas. Išdirbio normos labai didelės. Jei nevykdai išdirbio normos, mažina maisto davinį...

Dėl to, 1953-54 m. nuvilnijo per visos Sąjungos lagerius sukilimai prieš visus žiaurumus. Nors su didelėm žmonių aukom, bet buvo pagerintos sąlygos, nuimtas žiaurus režimas. Tai įvyko po Stalino mirties.

Skaityti daugiau: VORKUTA (2)

LAIŠKAI, KRONIKA

"Laisvės kovų archyvo” 22 tome p. Veronikos Gabužienės straipsnyje "Pasipriešinimo sąjūdžio Jonavos rajone istorijos puslapiai" klaidingai yra nurodyta 4 partizanų žūties data.

100 ir 101 psl. rašoma, kad 1945 m. kovo 2 d. žuvo 19 partizanų. Tarp išvardytų yra broliai: Vytas ir Vincas Strazdai iš Mažeikiškių k., Julius ir Stasys Atkočiūnai iš Pakalnės k. Kadangi tiksliai žinau jų žūties datą, tad patikslinu:

Vytas Strazdas-Klausutis žuvo 1949 m. rugpjūčio antroje pusėje. Kartu su juo žuvo Jonas Grigas-Pavasaris. Abu žuvo Mažeikiškių k. laukuose.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI, KRONIKA

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abakumovas 159
Abele Haris, sl.Haris 34, 35, 101,163,167
Ainis, žr. Kučinskas Pranas
Akelaitis 20
Akelis Edmundas, sl.Jadzius 26,27,29,30,33,68,163,164, 185
Alinauskas Česlovas 195
Aldusevičius Jonas, sl.Kilpa 191,193
Aleknavičius Petras 234
Aleščikas Jonas, sl.Gediminas, Gintautas, Margis, Rymantas 23, 33,110,114,163 
Alfonsas, žr.Deksnys Jonas 

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ