_files/I-Laisve-1998-127(164)-1.jpg)
T U R I N Y S
Redakcijos skiltis .................................................. 2
Kazys Ambrozaitis, Istorija jau nesikartoja, tik keičiasi
Juozas Baužys, Darbas, kurį būtina tęsti
Vidmantas Vitkauskas, Mes gyvi, mes esame, mes būsime ............... 5
Adolfas Darnušis, Jų siekiai mus įpareigoja ......................... 8
Skaitytojų žodis .................................................... 9
Valdas Adamkus, Jaunimas visada buvo pirmose kovų eilėse ........... 12
Vytautas Volertas, Olimpinių įtampų politinės varžybos ............. 15
Liliana Astra, Vertybės šiuolaikinėje lietuvių kultūroje ........... 21
Živilė Makauskienė, Jo garbė neturėtų išblėsti ..................... 25
Antanina Garmutė, Angelo sparnai ................................... 32
Almantas Jurkus, švietimas - mūsų ateities laidas .................. 36
Juozas Rygelis, Vieno žmogaus nuomonė .............................. 40
Juozas Kojelis, Leonardas Valiukas ................................. 43
Saulė Jautokaitė, Juk vėl pasimatysime (A.A Alinos Grinienės netekus)51
Lietuvos žemė priglaudė Aliną ir Joną Grinius ...................... 55
Henrikas Kudreikis, Lietuvių tautos kančių keliai .................. 61
Antanas Dundzila, Apie priesagas ir kultūrą ........................ 64
Žmonės ir įvykiai .................................................. 66
Nebesulauksime sugrįžtant .......................................... 70
Atsiųsta paminėti .................................................. 71
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1998 127(164)
REDAKCIJOS SKILTIS
Šiemet sukanka dešimt metų nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ir to Sąjūdžio sukviesto viešo susirinkimo Vingio parke, į kurį suvažiavo iš visos Lietuvos tiek daug žmonių, kad ir suskaičiuoti tiksliai nebuvo galima. Daugelį metų trukusi okupacija darė milžiniškas pastangas išrauti iš žmonių atminties 1941 metų Tautos sukilimą ir suniekinti partizano vardą masiniu žmonių naikinimu, savo agentų infiltravimu ir supriešinimu brolio prieš brolį. Tie Sąjūdžio masiniai susirinkimai įrodė, kad partizanų ir kitų laisvės kovotojų gyvyvės auka tebėra gyva žmonių atmintyje.
Trečiajame to suvažiavimo posėdyje, kuriam pirmininkavo R. Ozolas, buvo daug kalbėtojų. Vienas iš kalbėjusių buvo J. Oksas, jau tais 1988-siais metais pabrėžęs, kad "Kertinė šiandieninės Lietuvos politikos problema yra valstybinio suvereniteto klausimas. Po ilgų smurto, priespaudos ir tamsos dešimtmečių pabudusi tauta ryžtingai siekia laisvės, ir jos siekius gali apvainikuoti tik visiškas valstybinis suverenitetas, nesuvaržytas jokiais dviprasmiškais priklausomybės ryšiais ir įsipareigojimais". O ten pat kalbėjęs A. Terleckas LL Lygos vardu išdrįso pareikalauti Sovietų Sąjungos vyriausybę:"l.- Paskelbti Moloto-vo-Ribbentropo paktą neturintį juridinės galios; 2 - Išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę, palikti lietuvių tautai teisę pačiai spręsti savo likimą".
Skaityti daugiau: ISTORIJA JAU NESIKARTOJA, TIK KEIČIASI
Lietuvoje nusivylusių nepriklausomybe žmonių dar gana daug. Gal dėl to, kad tokie žmonės yra per dideli savanaudžiai, neturį bendruomeninės dvasios, arba net, prisimindami anuos “gerus laikus", tebelaukia, kad valstybė jiems nuolat pieno ir medaus ąsočius pripildytų, jiems vis dar trūksta tikros demokratinės dvasios ir piliečio pareigų savo tautai, valstybei ir visuomenei pilno supratimo.
Optimistai mano, kad su į visuomeninį gyvenimą ateinančia jaunąja karta už kelių ar bent keliolikos metų dalykai pasikeis ir pasitaisys. Juk, kaip skelbia Vyriausybės spaudos tarnyba, "Lietuvos šeimų materialinė padėtis gerėja ir pirmą kartą per pastaruosius metus patenkintų savo šeimos materialine padėtimi yra daugiau negu nepatenkintųjų. Materialinę padėtį teigiamai įvertino 40.3% apklaustųjų, o neigiamai - 39.2%". Tai vis materialinės gerovės viltys, kurios iš tiesų gal ir pradeda pamažu gyvenime rodytis.
Skaityti daugiau: DARBAS, KURĮ BŪTINA TĘSTI
VIDMANTAS VITKAUSKAS
Tautos, kaip ir medžio tvirtybė - jos šaknyse, praeityje.
Šakotas Lietuvos istorijos medis, tvirtai po savo plačiomis šakomis saugantis atmintį, kurią amžių amžiais bandė kalaviju ir ugnimi ištrinti Lietuvos priešai, svetimi užkariautojai.
Lietuva... Lietuviai... Tas vardas prieš tūkstantį metų romėno istoriko įrašytas į knygas, ištisus šimtmečius priminė pasauliui apie tautą ir žemę prie Baltijos jūros. Didžiai vertingų džiaugsmo ir laimėjimo dienų bei metų yra šventusi mūsų tauta. Bet tuo pačiu ir skaudžiai tragiškų laikotarpių teko išgyventi Lietuvai ir jos gyventojams.
_files/I-Laisve-1998-127(164)-3.jpg)
Nepriklausomybės reikalaujant. Gorbačiovo vizito Vilniuje metu, 1990 m.
Gyvenome ir tebegyvename kryžkelėje tarp didžiųjų kaimynų. Pasaulyje, kaip ir gyvenime, didieji dažnai nepaiso mažųjų interesų. Tai patyrėme ir mes patys. Bet tuo pačiu, patyrėme ir kai ką kitką -suvokimą, kad kai norime apginti savo teises bei laisvę, esame tokie galingi, jog galime ne tik susitelkti ir kovoti, bet ir nugalėti.
Skaityti daugiau: MES GYVI, MES ESAME, MES BŪSIME!
Prof. dr. Adolfo Damušio žodis, pasakytas prie žuvusių už laisvę paminklo Jaunimo Centre, Čikagoje, laike Mokslo ir kūrybos simpoziumo 1997-XI-30
Šis dvidešimtasis amžius mūsų tautai buvo skaudus, bet savo rezistencine dvasia ir heroiškas. Dažnai atsilankome prie žuvusiųjų paminklo juos prisiminti ir pagerbti. Praradome 600,000 Lietuvos piliečių, jų tarpe 75% lietuvių ir 25% žydų. Gamta, kuri paprastai yra skirta žmonių gerovės tarnybai, šiame praeinančiame šimtmetyje sovietinio okupanto buvo panaudota naikinti žmones nepakeliamu vergijos darbu ir genocidu Sibiro taigose.
Tokį šviesų krikščioniško gyvenimo principą kaip artimo meilę naciai pakeitė žiauriu holokostu, masiškai naikindami žydų tautą. 30,000 miško brolių partizanų, kurie žuvo gindami Lietuvos laisvę ir valstybinį savarankiškumą, kovodami miškuose ir pelkėse, savo aukos idealizmu paliko karžygišką ir šviesų atminimą niūrioje šio dvidešimtojo amžiaus tamsoje.
Skaityti daugiau: Jų siekiai mus įpareigoja
Jaunimo belaukiant
Didžiai dėkoju už "Į laisvę". Skaitau žurnalo straipsnius atidžiai, jie verčia susimąstyti ir duoda gaivaus peno sielai. Labai patiko Jūsų mintis straipsnyje "Sumaišytų vertybių metas" (126 nr.), jog tik tinkamai išauklėtas jaunimas atves Lietuvą į šviesią ateitį. O tuo tarpu manau, kad vis dėlto geriau vyresnis V. Adamkus, nei jaunas, bet A.Paulauskas.
Naujųjų 1998 metų proga siunčiu geriausius linkėjimus redaktoriui bei visam kolektyvui. Teatneša naujieji metai daug laimės ir gražiausių vilčių!
Vincentas Kuprys,
Vilnius
Šilti žodžiai iš Argentinos
Labai įdomu buvo skaityti Jūsų redaguojamą "Į laisvę" 126 numerį, kuriame perduotos pagrindinės mintys iš 41-sios LFB studijų savaitės Dainavoje, iš 6-sios savaitės Lietuvoje - Jurbarke, bei kitos svarbios lietuviškos kultūros mintys. Sveikinu už jūsų žurnalo nenuilstamą įnašą mūsų tautos kultūros puoselėjime ir mūsų išeivijos kultūrininkų subūrimą per ilgų metų eilę studijų savaitėse. Linkiu, kad visas šias Jūsų pastangas lydėtų nuolatinė Viešpaties palaima ir mūsų tautiečių parama.
Kun. Augustinas Steigvilas,
" Laiko " redaktorius Rosario, Argentina
Skaityti daugiau: SKAITYTOJU ŽODIS
_files/I-Laisve-1998-127(164)-4.jpg)
„Į laisvę" žurnalas nuoširdžiai sveikina
LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĄ
VALDĄ ADAMKŲ
ir linki, kad Jis su Viešpaties pagalba ir visų mūsų vieningo darbo
parama išvestų laisvą ir klestinčią Lietuvą į XXI-jį amžių!
Prieš beveik 41-rius metus, 1957 metų gruodžio mėn. „Į laisvę” nr. 14, buvo išspausdintas Valdo V. Adamkavičiaus straipsnis „Jaunimas visada buvo pirmose kovų eilėse". Taip, šis autorius - tai dabartinis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, tuo metu bebaigiantis studijas Illinois universitete ir aktyviai besireiškiąs užsienio lietuvių studentų veikloje. O šis straipsnis - tai jo paskaita, skaityta 1957 m. birželio 29-30 d. Čikagoje ¡vykusiame Jaunimo kongrese.
Didesnė tada išspausdinto jo straipsnio dalis, savaime aišku, buvo skirta tuometiniam lietuvių išeivijos jaunimui. Tačiau daugelis ano straipsnio minčių bei sugestijų yra nepaprastai aktualios, taiklios ir reikalingos ir šių dienų Lietuvos jaunimui. Todėl norėdami, kad Lietuvos jaunimas patirtų, kaip prezidentas Valdas Adamkus, būdamas jų amžiaus, galvojo kai kuriais ir dabar aktualiais klausimais, čia perspausdiname ano straipsnio teksto ištraukas.(Red.)
VALDAS V. ADAMKAVIČIUS
Ramintis iliuzija apie mūsų nepajudinamą tautinį atsparumą ir užmerkti akis prieš realybę neleidžia mums nei gyvenimas, nei laikas. Tad ir keliame klausimą: ant kurio kertinio lietuvybės akmens atsistosime ir kas mumyse išlaikys ilgos kovos dvasią? (...)
Savoji kultūra yra mūsų tautinės egzistencijos laidas. Tad tautinei kultūrai formuotis ir skleistis turime sudaryti tinkamas sąlygas (...)
Skaityti daugiau: JAUNIMAS VISADA BUVO PIRMOSE KOVŲ EILĖSE
1997 metų prezidentiniai rinkimai Lietuvoje
VYTAUTAS VOLERTAS
Troškulys gyvenimo tvarkos
Šis įvykis, 1997 m. prezidentiniai rinkimai Lietuvoje, pasižymėjo kietu rungtyniavimu ir atkreipė dėmesį užsienyje, lyg tos rungtynės būtų vykę tarptautinėje arenoje.
Atrodytų, kad grįžimas į Lietuvos nuotaikas prieš rinkimus turėtų papildyti tą margą vaizdą, kurio raibuliavimas ir šiandien vargina ne vieną iš mūsų. Todėl paskaitykime kelias ištraukas iš laiškų, rašytų įvairaus spektro autorių.
Štai iš Palangos guodžiasi buvęs svarbus komunistų partijos narys, nerepresiniai vadovavęs rimtai įstaigai: „Niekada negalvojome, kad Lietuvoje gali būti tiek vagių, plėšikų, žmogžudžių. Tiesiog baisu, ir jų nemažėja, o daugėja, bet gal tai pamažu ir praeis. Dabar pas mus didelis sujudimas, ruošiamės rinkti prezidentą, 7 kandidatai ruošiasi būti prezidentu. Per radiją, televiziją tik kalba, tik žada, tik aiškina, kokie jie geri, puikūs, beveik šventieji. Pažiūrėsime, ką žmonės pasirinks."
Štai kalba bibliotekininkė: „šiuo metu esame labai didelėje įtampoje prieš prezidento rinkimus. Gal jau žinote, kad pretendentai yra net 7, tarp jų du Amerikos lietuviai, tai Bobelis ir Adamkus. Kas link Bobelio, tai labai aišku, kokiu oru jis kvėpuoja, o Adamkus taip pat abejotino kvėpavimo, neaiškus jo tikslas, nes šokinėja nuo vienų prie kitų. Nors dauguma kaimo ir dalis miestiečių jį remia. įpusėjus rinkiminei kampanijai, labai aktyviai reiškiasi ir į paviršių išplaukė bolševikinės drumzlės, kurios kaip įmanydamos šmeižia, niekina ir visas pamazgas pila ant vieno ištikimiausių Lietuvos patriotų. Su įtampa laukiam gruodžio 21 d., kas bus išrinktas Lietuvos prezidentu."
Skaityti daugiau: OLIMPINIŲ ĮTAMPŲ POLITINĖS VARŽYBOS
LILIANA ASTRA
Dr. Liliana Astra-Astrauskaitė dirba Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute kaip vyr. mokslinė bendradarbė. Šiuo metu ji tyrinėja kultūrinės sąmonės ypatybes. Su jos leidimu perspausdiname šiek tiek sutrumpintą jos straipsnį, neseniai spausdintą „Lietuvos mokslo" žurnale.
Tradicinių lietuvių vertybių tęstinumas ir perimamumas, perteikiant naujoms kartoms unikalią tautinę pasaulėjautą, žmogiškumo patirtį ir kartu galimybę patiems praturtinti tradiciją, yra svarbiausios šiuolaikinės lietuvių kultūros gyvybingumo žymės.
Tačiau verta pabrėžti, kad istorinis dvasinio paveldo išsaugojimas ir perteikimas yra labai lengvai pažeidžiamas procesas. Negailestingi karai, okupacijos, nepalankūs ir net priešiški įvairių geopolitinių jėgų poveikiai dažnai įsiskverbia ir ardo, naikina tūkstantmečiais kauptų vertybių klodus, iškreipia žmonių sąmonę.
Sovietmetis būtų ideali iliustracija globalaus epochos masto užmojo, kuriuo buvo skleidžiamas specifinis, politinis ir socialinis, susvetimėjimas, sustingdęs kultūros vyksmą, vertęs jį susmulkėti, nusilpti, prisitaikyti prie agresyvios prievartinės sistemos reikalavimų. (...)
Skaityti daugiau: VERTYBĖS šiuolaikinėje lietuvių kultūroje
ŽIVILĖ MAKAUSKIENĖ
- Mielas Algirdai, siunčiu Tau savo nuotrauką, kad Tu niekad nepamirštum mano padarytų darbų dėl Jūsų Dzūkų krašto, - tokią dedikaciją Seinų krašto lietuviui Algirdui Nevuliui užrašė Vilniaus krašto lietuvis, Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys, Kazys Rakūnas. Likimas jį atvedė į Sūduvos kraštą, su kuriuo nebeatskiriamai susijo visas jo gyvenimas Lenkijoje. Seinų-Punsko krašto lietuviams, kurie Rakūną pažino kaip Kazį Markauską ir nepiktai pravardžiavo jį Mostele (gal dėl jo polinkio gydyti žmones tepalais), jis yra pirmiausia kovotojas dėl lietuvių teisių Seinų, Smalėnų bei Punsko bažnyčiose.
_files/I-Laisve-1998-127(164)-5.jpg)
Kazimieras Markauskas (1987 m.) ir kalinys Stutthofo lageryje (1945 m.).
Paslaptinga mėlyna valiza
Prisimenu, vaikystėje pas tėvus kartais užsukdavo keistokas žmogus - aukštas ir tiesus, nors jau nebejaunas, nepaprastai švarus ir senamadiškai elegantiškas, asketiškos išvaizdos, truputį šlubuojantis, keistos laikysenos, kurioje, nežinau, ko buvo daugiau : išdidumo ar konspiracijos. Mostelė - taip jį visi nepiktai pravardžiavo - nesiskyrė su tamsiai mėlina nemaža valizėle. Mums, vaikams, tuomet labiau rūpėjo ta paslaptinga valiza, nei jos savininkas. Nors tėvai griežtai draudė peržengti svečio kambario slenkstį , vieną kartą abi su sesute, nutaikiusios gerą progą , užmėtėme akį į tą valizėlę. Ir baisiai nustebome, kai atidariusios pamatėme ant dugno tik žalią obuolį , kaklaraištį ir du baltus vokus.
Praėjus trisdešimčiai su kaupu metų, vėl pamačiau tą valizą, tik jau sunaikintą , apiplyšusią . Ją atidaryti leido man Kazio Rakūno testamento vykdytojas Algirdas Nevulis. Mėlynoje valizoje buvo keliasdešimt sąsiuvinių , laikraščių iškarpos, laiškai, sąskaitos. Tai ir viskas. Visas užgyventas Štuthofo kalinio turtas. Tik tiek.
Skaityti daugiau: JO GARBĖ NETURĖTŲ IŠBLĖSTI
_files/I-Laisve-1998-127(164)-8.jpg)
Prie paminklinio akmens Birutės štabo vietoje 1993 m. Dešinėje - šio pasakojimo autorė A. Vitkauskienė su savo sūnumi ir broliu.
Skiriu savo broliui Vytautui Mikalauskui -
partizanui "Arui" atminti -
Anelė Vitkauskienė
Dažnai sugrįžtu į savo vaikystę. Į tėviškę, apsodintą liepų alėjomis, išpuoštą gėlių takais. Čia - pati gražiausia mokykla mano gyvenime. Joje vyko šaulių susirinkimai, vakarėliai, gegužinės. Mes labai mėgom vaidinimus, net pagyrimus už juos gaudavom. Vytautas vaidindavo Vytautą Didįjį, o aš jo Angelą Sargą. Man prisiuvo sparnus, ir aš turėjau jį saugoti. Pamokos prasidėdavo ir baigdavosi malda - atrodė, kad išsaugosiu. Bet neišsaugojau.
Augome mes septyni vaikai - keturi broliai ir trys seserys - Lietuvos savanorio šeimoje, Igliškėlių valsčiaus Šventragio kaime. Ūkelis -32 nedidelis (12 ha), bet gražus. Nepriklausomoje Lietuvoje po tėviškės dangumi buvo šviesu ir ramu. Žmonės - linksmi, nuoširdūs. Nebuvo nei vagių, nei chuliganų ar nepataisomų girtuoklių bei valkatų. Aš su Vytautu mokėmės Veiverių gimnazijoje.
Skaityti daugiau: ANGELO SPARNAI
ALMANTAS JURKUS
_files/I-Laisve-1998-127(164)-11.jpg)
Almantas Jurkus, gimęs 1979 m. Garliavoje, mokėsi Batniavos miestelio (tarp Kauno ir Jurbarko) vid. mokykloje, vėliau Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Išmokęs anglų kalbą, gavo keturių metų stipendiją atvykti į JAV ir studijuoti Washington'o Georgetown universitete.
Almantas Jurkus, šio straipsnio autorius.
Paskutinę 1997 m. lapkričio mėnesio dieną teko dalyvauti Lietuvos katalikiškų mokyklų pristatyme Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, ir šiek tiek pasidalinti savo mintimis apie tai, kuo katalikiškos mokyklos Lietuvoje yra ypatingos ir kodėl jos reikalingos. Ta pačia tema norėčiau pasidalinti savo mintimis ir šiame rašinyje. Nesu mokęsis įvairiose katalikiškose mokyklose, todėl negaliu teigti kad visos jos vienodos, bet manau, kad ugdymo dvasia yra visose panaši. Aš mokiausi 3 paskutinius metus (1994 - 1997) Kauno Jėzuitų gimnazijoje, o prieš tai teko pabaigti Batniavos devynmetę mokyklą, kuri buvo reguliari provincijos mokyklėlė. Jėzuitų gimnazijoje pirmiausia pajutau didžiulį skirtumą bendravime. Mane nustebino tai, kad mano nuomonė kažkam rūpėjo, kad į ją buvo atsižvelgiama ką nors keičiant mokymo programoje, mokyklos bendruomenės kūrime ir palaikyme, papildomų dalykų pasirinkime. Tie žodžiai iš senos sovietinės dainos - „Mažas esi ir suprasti nieko negali, mažas esi ir pakeisti nieko negali" - neatitiko tikrovės šioje mokykloje. Tai buvo pirmoji demokratijos pamoka, kurios nemažam skaičiui Lietuvos jaunuolių vis dar trūksta. Nors vienas iš pirmųjų švietimo sistemos pakeitimų buvo raginimas turėti mokyklose mokinių tarybas, kurios išsakytų mokinių nuomonę apie mokykloje esančią padėtį, dauguma mokyklų tokių tarybų ne tik kad neturėjo, bet ir nesvajojo turėti bent patariamojo organo statuso. Tuo tarpu tokios tarybos buvo skirtos mokiniams suprasti, kad jų nuomonė tikrai svarbi, kad jie nuo mažens turi įsijungti į savo bendruomenės valdymą ir tvarkymą, jos gerinimą, patiems tampant geresniais. Mokyklų, kuriose šis pasikeitimas davė trokštamus vaisius dar nėra daug. Viena iš tokių yra kaip tik Kauno Jėzuitų gimnazija.
Skaityti daugiau: ŠVIETIMAS - MUSŲ ATEITIES LAIDAS
apie lengvąją Lietuvos pramonę ir amatus
JUOZAS RYGELIS
Juozas Rygelis, šio straipsnio autorius, yra mechanikos inžinierius, studijavęs Kaune, Vokietijoje ir JAV. Savo srityje yra padaręs keletą išradimų, jo veikla aprašyta "Who's who" leidiniuose, priklauso kelioms JAV inžinierių organizacijoms, Lietuvių katalikų mokslo akademijai, yra veiklus ateitininkas, LF bičiulis, Lietuvių Bendruomenės narys.
Lankėmės Lietuvoje 1997 m. liepos mėnesį ir parsivežėme daugybę įspūdžių. Žmonės labai nuoširdžiai priima svečius. Krautuvės pilnos visokių prekių. Tik pirk, jei turi pinigų. Bet tos prekės ten gyvenantiems yra labai brangios. Pensininkai ir dauguma gyventojų gali į jas tik pasižiūrėti. Šiame žemės ūkio krašte net ir maisto produktai yra nepaprastai brangūs. Kodėl? \ tai susidariau atsakymą, stebėdamas laukus važiuojant iš Vilniaus į Kauną ir Suvalkiją. Tarp Vilniaus ir Kauno matėsi aukšta žole apaugę pakelės laukai. Pasėlių ir gyvulių čia buvo labai mažai matyti. Suvalkijoje, tarp Kauno ir Bartininkų, laukuose jau matęsi kur ne kur karvių bei daugiau pasėlių. Tuo tarpu, atsimenu, skrendant virš Anglijos laukuose matėsi ištisos kaimenės avių ir karvių, augo visokie pasėliai.
Skaityti daugiau: VIENO ŽMOGAUS NUOMONĖ
Paskutinis žuvęs karys prieš karo veiksmų nutraukimą
JUOZAS KOJELIS
_files/I-Laisve-1998-127(164)-12.jpg)
Leonardas Valiukas 1986 metų Los Angeles politinių studijų dienose.
Kalbu apie lietuvį, kuris išeivijoje lyg jau ir pamirštas, o Lietuvoje, kuriai paaukojo visus savo dvasinius ir medžiaginius išteklius, iki šiol dar neatrastas.
Leonardas Valiukas mirė 1988 rupgjūčio 15, o okupacijos užtvanka prie Mickevičiaus paminklo Vilniuje skilo už savaitės, rugpjūčio 23, Molotovo - Ribbentropo pakto pasirašymo metinėse. Nuo tos dienos sovietams okupacijos užtvankos užtaisyti brutalumo plytomis ir melo cementu nebepasisekė. Laisvės upė ir laisvės daina užtvindė visą kraštą. Valiukas, kuris Lietuvai aukojosi totališkai, žmogiškaisiais pojūčiais jau tada nieko nebejautė ir nieko nebegirdėjo.
Skaityti daugiau: LEONARDAS VALIUKAS
_files/I-Laisve-1998-127(164)-15.jpg)
Alina Grinienė 1993 m. Augsburge vykusioje studijų savaitėje. (Nuotr. A.Stepaičio)
Alina Grinienė - Miliušytė, gimusi 1916 balandžio 28 d. Tvėrėje, studijavo Kauno VDU-to Teologijos - filosofijos fakultete literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Studijas baigė 1943 m. Vilniaus universitete. 1941 - 44 dalyvavo rezistenciniame Lietuvių Fronto sąjūdyje. Vokietijoje mokytojavo lietuvių gimnazijose ir plačiai reiškėsi lietuviškoje veikloje. Apie Aliną Grinienę - kaip žmogų ir kaip veikėją - čia rašo šio nekrologo autorė.
(A. A. Alinos Grinienės netekus)
Kai sužinojau, kad 1998 sausio 16 d. Muenchene mirė Alina Grinienė - negalėjau patikėti. Žinojau, kad ji sirgo, nes praėjusios vasaros liepos mėn. buvome susitarusios pasimatyti Lietuvoje, bet ji į Lietuvą neatvyko. Grįžusi į Čikagą, paskambinau jai į jos namus Muenchene, niekas neatsiliepė. Iš Paulinos Ivinskienės sužinojau, kad Alina turėjo lengvą insultą ir negali pilnai vaikščioti. Bet laikui bėgant, fizinės terapijos pagalba, sveikata gerėjo. Kalėdoms gavau jos sveikinimą ir nuotaikingą laiškutį, kuriame rašė, kad jaučiasi gerai, gali vaikščioti ir kvietė aplankyti ją Muenchene. Nespėjau atsiliepti į jos kvietimą, sužinojau apie jos tokią staigią ir netikėtą mirtį.
Skaityti daugiau: JUK VĖL PASIMATYSIME
Reportažas paruoštas iš Vidmanto Valiušaičio, Alinos ir Jono Grinių laidojimo komisijos pirmininko, prisiųstos platesnės informacijos apie laidotuves bei jose pasakytų atsisveikinimo kalbų tekstų. (Red.)
1998 vasario 20 d. Kaune, Petrašiūnų kapinėse, palaidoti iš Muencheno parvežti Alinos Grinienės (1916 - 1998) ir dr. Jono Griniaus (1902 - 1980) pelenai, šių metų sausio 16 d. Muenchene mirusi Alina Grinienė iki paskutinės savo gyvenimo dienos rūpinosi savo vyro dr. Jono Griniaus palaikų perkėlimo į Lietuvą reikalais. Kauno miesto savivaldybė, ypač Kauno meras Henrikas Tamulis, padėjo daug pastangų, kad šie iškilūs žmonės amžinojo poilsio atgultų Lietuvos žemėje. Tad jau vasario 7 d. abiejų Grinių palaikai urnose buvo atvežti į Kauną ir iki laidotuvių priglobti Jėzuitų bažnyčioje, kurią jie taip mėgo lankyti prieškario Kaune. Palaikus su apeigomis pasitiko bažnyčios rektorius kun. Vytautas Sadauskas. Vasario 19 d. toje pačioje bažnyčioje buvo iškilmingai aukojamos šv. Mišios, koncelebruojant arkiv. Sigitui Tamkevičiui ir dar 8-niems kunigams. Atsisveikinimas vyko vasario 20 d. Kaimo menininkų namuose. Dailiai išpuoštoje salėje atsisveikinti su šiais šviesiais lietuviais ir atiduoti jiems paskutinę pagarbą atėjo daug žmonių. Grojo Kauno styginis kvartetas. Po to Alina ir Jonas Griniai buvo palaidoti Petrašiūnų kapinėse, o jų kapą puoš dail. Antano Mončio sukurtas paminklas.
Skaityti daugiau: Lietuvos žemė priglaudė Aliną ir Joną Grinius
Kelios mintys beskaitant Algirdo Šerėno knygą
HENRIKAS KUDREIKIS
Algirdas Šerėnas, dar būdamas jaunas vyras, buvo ištremtas į Komijos gulagus, kur ir liko gyventi. Paskutiniu laiku jis rinko ir sudarė didelį dokumentinio pobūdžio veikalą apie lietuvių kančias šiame piktame žemės kampe. Remiantis Syktyvkaro „Memorialo" duomenimis, komunistinės priespaudos metais per Komijos respublikos stovyklas perėjo kas ketvirtas SSSR kalinys.
Buvęs Komijos KGB archyvo viršininkas plk. V. Polesčikovas rašė: „Reikia paskelbti siaubingus to meto piktadarystės faktus, o valstybė privalo atsiprašyti tų, kurie nuo šių žvėriškumų nukentėjo. Pagaliau mes turime bent pažymėti masinių sušaudimų vietas. Juk jos žinomos... Aš netgi žinau žmogų, kuris vykdė sušaudymus. Žinau ir tai, kad kartą jie išvežė žmones sušaudyti į Verchnyj Čovo rajoną, o spiritą (jiems skirtą stiklinę) išgėrė dar prieš pradėdami darbą. Dėl to vieno žmogaus nenušovė, o tik sužeidė. Kadangi baigėsi jiems išduotų šovinių norma, tai pastarąjį jie pribaigė kastuvais."
Po XX Komunistų partijos suvažiavimo, kai Chruščiovas viešai paskelbė apie savosios santvarkos žvėriškumus, aklai kvailinamai tautai buvo kalama pasaka, kad tikrieji komunistai neprisidėjo prie kankinimų, kad dėl visko buvo kaltas Berija ir šiek tiek Stalinas. Esą tautų genocido metais NKVD iškilo virš partijos ir naikino komunistus leniniečius (lyg Leninas būtų buvęs mažesnis kraugerys negu Stalinas). Buvo kalbama apie 1937 - 39 žudynes, bet begėdiškai nutylimi siautėjimai, ypač pokaryje, Baltijos valstybėse ir Ukrainoje...
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS KANČIŲ KELIAI
ANTANAS DUNDZILA
1997 metų laisvę" 126 nr. "Skaitytojų žodyje" (psl.6) vieno laiško autorius jautriai reagavo į to paties žurnalo 125-tame numeryje viename straipsnyje naudotus išsireiškimus kaip "ruselis" (psl. 37) ir "žydelis" (psl. 39, 40). Dėstydamas tuo reikalu savo kritišką pažiūrą, laiško autorius panaudojo tokius pavyzdžius, kaip " lietuviukas vyskupėlis Borisevičius", "poetukas Brazdžionis" ir pakedeno dar kelias kitas mintis Jis teigė, kad aname straipsnyje redaktoriaus neišbrauktomis frazėmis buvo menkinama tam tikrų asmenų kilmė, ir kad tai esanti beprasmė mūsų kultūringumo stoka. Laišką skaitant, susidarė įspūdis, kad žurnalo redaktorius kartu su 125 numery išspausdinto pasakojimo bei straipsnio autoriais įvykdęs kokį tai prasižengimą, gal net nusižengimą.
Vengiant asmeniškumų ir todėl čia neminint nei laiško, nei straipsnio autorių pavardžių, į laiške iškeltą klausimą vis dėlto verta giliau pasižiūrėti ir viešai užstoti tiek "Į laisvę" redaktorių, tiek ir 125-tame numeryje tūpusio pasakojimo bei straipsnio autorius.
Skaityti daugiau: APIE PRIESAGAS IR KULTŪRĄ
Jadvygai ir Adolfui Damušiams
1009 N.Ocean Blvd. Apt.411
Pompano Beach, FL 33062
Didžiai Gerbiami Sukaktuvininkai,
garbingų ir retų sukaktuvių proga sveikiname Jus tarybos ir valdybos vardu, linkėdami geros sveikatos ir dar daug saulėtų ir kūrybingų bendrų metų!
Esame dėkingi už bičiulišką bendravimą, mūsų darbų planavimą ir veiklos gaires. Jūsų spaudos ir rašto darbai žymiai prisidėjo prie lietuvių kultūros ugdymo, siekiant pilnutinės demokratijos. Linkime dar daug laimingų metų ir asmeninės ramybės, kartu keliaujant gyvenimo rudeniu.
Į LAISVĘ FONDO VALDYBA
1997 m. gruodžio mėn. 26 d.
_files/I-Laisve-1998-127(164)-22.jpg)
Damušių šeima garbingos sukakties Šventėje Floridoje 1997 gruodžio 26 d.
Iš kairės - Saulius, Jadvyga, Gintė, dr. Adolfas ir dr. Vytenis Damušiai. (Nuotr. K.Ambrozaičio).
Bernardas Brazdžionis šių metų pradžioje buvo pagerbtas šv. Tėvo Jono-Pauliaus II ir apdovanotas "už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai ir lietuvių tautai" šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu. Ordinas Bernardui Brazdžioniui buvo įteiktas sausio 10 d. Los Angeles katedroje.
Gabrielius Žemkalnis, prof. Vytauto Landsbergio brolis, gyvenąs Australijoje, buvo pakviestas atstovauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenei prie Lietuvos Respublikos Seimo ir vasario mėn. jau atvyko į Vilnių.
Pilypas Narutis X-jame Mokslo ir kūrybos simpoziume, įvykusiame 1997 m. lapkričio mėn. Čikagoje, suorganizavo 1941 metų sukilimo paminėjimo sesiją ir jai vadovavo. Sesijoje buvo įdomūs Mykolo Naujokaičio, Jono Damausko, dr. Kazio Ambrazaičio, Stasės Petersonienės, Juozo Mečio ir kitų pranešimai.
Amb. Vytautui A. Dambravai buvo įteiktas Jungtinių Amerikos Valstybių garbės medalis "už nepaprastus nuopelnus ir ilgametį draugiškumą valstybei". Amb. Dambrava daugelį metų dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje, o dabar atstovauja Lietuvos Respublikai Venezueloje ir kitose Pietų Amerikos valstybėse.
_files/I-Laisve-1998-127(164)-23.jpg)
Bemardas Brazdžionis ir a.a. Juozas Mikonis kažkuriais metais Dainavos studijų savaitėje.
(Nuotr. V.Maželio).
Skaityti daugiau: ŽMONĖS IR ĮVYKIAI
ROMAS A. ŠATAS mirė Floridoje 1997 spalio 31 d. Gimė 1921 m. Kaune, ten pat studijavo VDU-te, vėliau studijas tęsė Tuebingeno (Vokietijoje) ir JAV universitetuose. Buvo garsus fizikas, dirbo JAV armijos laboratorijose ir erdvių tyrinėjimo įstaigose. Kaip rezistentas 1941 m. sukilime buvo sukilėlių pogrindžio radijo tvarkytojas, priklausė Lietuvių Frontui, LF bičiuliams, ateitininkams.
Dr. BRONIUS KRAKAITIS mirė 1997 lapkričio 15 d. Čikagoje. Gimė 1920 m. Lankeliškiuose, Vilkaviškio apskr., Voketijoje baigė Hanoverio aukšt. veterinarijos akademiją, gavo veterinarijos daktaro laipsnį. Savo profesijoje dirbo Vokietijoje, vėliau JAV. Paskutiniu laiku gyveno Palos Hills, IL. Buvo aktyvus Lietuvių Fronto bičiulis, ateitininkas, dažnai dalyvaudavo studijų savaitėse Dainavoje. Palaidotas Kanadoje, Mississauga, Ontario, lietuvių šv. Jono kapinėse.
Skaityti daugiau: NEBESULAUKSIME SUGRĮŽTANT
Jonas Laucė, KARŪNA IR KALAVIJAS, istorinis romanas, kuriame Lietuvos krikšto Žalgirio mūšio fone autorius kiek neįprastai atveria Jogailos ir Vytauto Didžiojo asmenybes. Kietais viršeliais, 639 psl. knygą 1995 m. išleido Vaga Vilniuje. Viršelio dail. Romas Orantas.
Aldona Vasiliauskienė, GYVENIMAS DIEVUI IR LIETUVAI. Prelato dr. Juozo Prunskio gyvenimo ir darbų aprašymas jo 90 metų amžiaus ir 65 m. kunigystės jubiliejų proga. Knyga 287 psl., gausiai iliustruota, išleista 1997 m. paties sukaktuvininko lėšomis, spausdinta "Utenos spaustuvėje".
LITHUANIAN PAPERS, VOLUME 11 - 1997. Kasmetinis Lietuvių studijų draugijos Tasmanijos universitete, Australijoje, leidinys, kuriame angliškai rašoma Lietuvos gyvenimą liečiančiais klausimais. Straipsnių autoriai - lietuviai ir svetimtaučiai. Redaguoja A.P. Taškūnas. Adresas: P.O. Box 777, Sandy Bay, Tas.7006, Australia.
Juoze Krištolaitytė, NEDAINUOTI ŽODŽIAI, Eilėraščiai. Tai pirmasis mūsų žinomos operos solistės, o dabar ir poetės, poezijos rinkinys. Jame skaitytojas pajus nepaprastai jautrius poezijos posmus, išsakančius dvasinį poetės santykį su Tėvyne, jos prisiminimais, su jos dabartinio pasaulio dienomis svetimoje padangėje, šį 127 psl. rinkinį 1997 m. išleido Tėvynės mylėtojų draugija, Addison, Illinois.
_files/I-Laisve-1998-127(164)-26.jpg)
Vytautas Landsbergis, LŪŽIS PRIE BALTIJOS, politinė autobiografija. Pradėjęs savo atsiminimus lemtingais 1991 m. sausio įvykiais, Vytautas Landsbergis jautriai prisimena savo gyvenimo jaunystės dienas, nuodugniai pasakoja apie Atgimimo laikotarpį, Sąjūdžio nutiestą kelią į Nepriklausomybę ir sunkius pirmuosius žingsnius ją atstačius. Knyga įdomi, parašyta sklandžiai, gausiai iliustruota. Joje 342 puslapiai. Išleido 1997 m. "Vagos" leidykla Vilniuje.
Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI
Fotografinė kopija 
BOX 
