Turinys
DIDIEJI SPRENDIMAI ARTĖJA
DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS MOKYKLA
... Aktualu ★ Nauja ★ Gyvenimiška ...
1830-31 METAI
LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
STALINAS IR MŪSŲ DIPLOMATAI
PRIETILTYJE
Margieji laiškeliai kariui
Trys velniai
MEDINIS ARKLYS
PASAULIO LIETUVIŲ SPAUDA APIE MŪSŲ KARIUOMENĘ KARIUS IR PARTIZANUS
Aerodromas per 48 val.
LIETUVIAI DIDŽIAJAM NEW YORKE
Įvairios žinios
Kuprinės pabiros
Žurnalo fotografinė PDF kopija 
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Dom. Penikas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. VYR. REDAKTORIUS KPT. SIM. URBONAS. Leidžia KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm.— $2.50, atsk. nr. 45c. Adresas: administracijos — 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., redakcijos — 158 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y. Spausdinamas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
Skaityti daugiau: Karys 1 1952m. Turinys, metrika
KPT. SIM. URBONAS
Pasaulinės politikos vairuotojai, valstybių prezidentai, didieji karo vadai — šių naujųjų metų proga vis aiškiau pasisako, kad 1952-ji būsią labai neramūs, grėsmingi ar net kritiški metai. Savaime suprantama, kad visi tie vyrai, kurie yra atsakingi prieš šiandieninės žmonijos likimą, prieš istoriją, neregėtai yra slegiami didžiųjų sprendimų pareigos; sprendimų, kurie nesulaikomai artėja. Juk vis labiau įsitikinama, kad dabartinė būklė ilgai taip tęstis nebegalinti, kad didžiosios jėgos ir sistemos turės pasirinkti: arba karą, arba tariamąją taiką, visų imperialistinės Rusijos pagrobtų ir neįsivaizduojamais būdais masiškai naikinamų tautų sąskaita.
Tiktai nepilno proto žmogus galėtų pasakyti, kad negausi, nuo amžių galingųjų kaimynų tarpusavio karų niokojama lietuvių tauta kada nors, taigi ir šią istorinę valandą, trokštų karo. Pagaliau ir mes, naujieji ateiviai, jį jau geriau už daugelį ir šios šalies gyventojų pažinome, nuo 1941 metų terorizuojami besikeičiančių okupacijų, frontų ugnies gainiojami gimtaisiais ir Vakarų Europos laukais, o pagaliau — likusieji gyvieji, išblaškyti visuose penkiuose pasaulio kontinentuose, benamiai.
Taigi, lietuvių tauta trokšta ne karo, o tiktai tikrojo teisingumo atstatymo, baisiausių skriaudų kuoskubiausio atlyginimo. Mes trokštame vien tikrosios taikos, trokštame, kad bent II-sis pasaulinis karas pagaliau pasibaigtų. Juk argi jis pasibaigęs? Argi dabartinė taika, ta viso pasaulio žmones slegianti nežinomybė, nėra baisesnė už patį karą? Juo labiau — jeigu ji taip tęstųsi metų metus . . . Bet kadangi komunizmas atskiram žmogui ar tautai sugebėjo sukurti baisesnį dalyką net už pačią mirtį, tai jis nori ir visai žmonijai užkarti tokią “taiką”, kuri, aišku, yra baisesnė ir už karą.
Taip, tokios “taikos” mes nenorime!
Skaityti daugiau: DIDIEJI SPRENDIMAI ARTĖJA
ALGIMANTAS GIEDRIUS
KARIUOMENĖ—KRAŠTO KULTŪRINTOJA
Spauda.Kiekvienais metais kariuomenės dalių skaitykloms buvo išrašomi laikraščiai ir žurnalai. Jų buvo išrašoma tiek, kad tektų kiekvienai kuopai, kiekvienam smulkesniam atskiram daliniui. Pvz., 1938 m. buvo išrašyta ir siuntinėjama kariuomenės dalims 3.603 egz. įvairių mūsų laikraščių bei žurnalų. Šiam reikalui išleista 22,3% visos kareivių švietimui skirtos sąmatos. Čia neįeina KARYS, kurio kiekvienais metais keletas tūkstančių egz. būdavo siunčiama nemokamai.
Būdami kariuomenėje, mūsų vyrai pamėgdavo spausdintą žodį, o atlikę karinę tarnybą ir išėję atsargon — jau nesiskirdavo su vienu ar kitu mėgiamiausiu laikraščiu ar žurnalu. Ypač per eilę pastarųjų Nepriklausomybės metų, mūsų kariai įgyvendino gražią kultūrinę tradiciją — savo iniciatyva užsakyti spaudos savo namiškiams. Daugybė tūkstančių egz. laikraščių ir žurnalų kasmet paplisdavo mūsų kaimuose ir miestuose. Tuo būdu Nepriklausomybės meto spaudos populiarinimo, jos platinimo bare mūsų kariuomenė yra atlikusi didžiulį kultūrinį darbą.
Paskaitos. Įvairių valstybinių bei tautinių švenčių progomis kariuomenės dalyse būdavo rengiamos paskaitos. Jos dar daugiau sustiprindavo karių šventinę nuotaiką, daugiau suprasmindavo mūsų žymiųjų dienų paminėjimą, šviesdavo ir auklėdavo Lietuvos vyrus.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS MOKYKLA
JONAS LUKAS
Richardas Valzonis su Gene Tunney ir kpt. P. Labanausku “Voice of America” lietuviškojoj transliacijoj, pasikalbėjimo metu
Brig. gen. Vl. Nagius Vytauto Didžiojo Karo Muziejaus sodelyje Naujųjų Metų naktį, Nepriklausomoj Lietuvoje
DIDVYRIŠKOS ŠIRDYS, BRAŠKANČIOS KOJOS IR MUSŲ AUKOS ...
“Kas neturite kur ir su kuo sutikti Naujųjų Metų, kviečiami atvykti į Karo Muziejų, kur N. Metus sutinkant, bus griežiamas Lietuvos Himnas, Laisvės Varpas skambins laimingajai Lietuvos ateičiai ir Vilniaus atvadavimui, o dangų nušvies tūkstančiai ugnių ...”
Skaityti daugiau: ... Aktualu ★ Nauja ★ Gyvenimiška...
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
3 SKIRSNIS
Pirmoji diena. — Nubloškimas rusų iš Varšuvos. — Chlopickio išrinkimas Vyr. Vadu
(49 psl.) ...Apie vienuoliktą val. generolas Chlopickis su ovacijomis buvo žmonių nulydėtas į finansų mi-nisterio viešbutį... Profesorius Lelevelis ta proga prabilo: ... Broli, imk savo protėvių ir pirmtakų, Čarneckio, Dombrovskio ir Kosciuškos kardą! Garbingai vadovauk tautai, kuri tavimi pasitiki!”
Šias apeigas baigus, Chlopickis pasirodė balkone susirinkusiai miniai žmonių. Šie sutiko jį šūkiais: “Tegyvuoja mūsų tėvynė ir mūsų vaduotojas Chlopickis!” Daugelis šaukė: “Chlopicki, pasitikėk mumis ir vesk į Lietuvą!” Generolas dėkojo jiems už pasitikėjimą, žadėjo niekad jo nepanaudoti piktam ir prisiekė ligi paskutiniųjų ginti Lenkijos laisvę.
Dabar patrijotai pradėjo rinkti laikinosios vyriausybės narius. Buvo išrinkti: kunigaikštis Adomas Čartoryskis, Radvila, Niemcevičius ir Lelevelis. Kng. A. Čartoryskis gimė 1770 m. birželio 14 d. Jis yra Rusijos Palatino kunigaikščio Kazimiero Čartoryskio ir grafo Jurgio Flemingo, vyriausio Lietuvos iždininko ir Pomeranijos palatino dukters Elžbietos vyriausias sūnus, Čartoryskių šeima yra kilusi iš Gedimino, kuris Lietuvoje viešpatavo tryliktame amžiuje, ir kurio ainis Jogaila ilgai ir garbingai viešpatavo Lenkijoje. . . Kunigaikštis Mykolas Radvila gimė Lietuvoje, savo šeimos dvare Niesvyžiuje. Jis yra Poznanės hercogijos generolo gubernatoriaus kng. Antano Radvilos brolėnas ir Prūsijos karaliaus svainis. Šis kunigaikštis Napoleono laikais vadovavo brigadai ir pasižymėjo Dancigo apsupime. Rusams užėjus, jis pasitraukė iš tarnybos, ir privačiai gyveno Varšuvoje. Jis buvo ramaus būdo žmogus ir nuoširdus patrijotas, bet nežymių karinių gabumų.
Skaityti daugiau: 1830-31 METAI
PLK. O. URBONAS
Parinkti pulkų vadus mums sunkumų nesudarė. Vietinėj Rinktinėj buvo užtenkamai karininkų, kurie nesvyruodami iki pasiaukojimo pildytų savo pareigas, jei tai būtų reikalinga. Vienas jų buvo plk. ltn. Šepetys, kuris savo charakterį jau buvo parodęs, vykdamas su batalionu į Trakus. Antrasis — plk. T. Vidugiris, tuometinis mūsų Panevėžio apskrities komendantas. Jis kurį laiką buvo Panevėžio apskrities viršininku ir įrodė, kad jo lietuviškumo vokiečiams palaužti nepavyko. Už tai iš tų pareigų ir buvo atleistas.
Generolas iššaukė plk. Vidugirį į štabą, davė jam reikalingus nurodymus, ir šis tuojau išvyko į Svyrius ir perėmė visus rytinėje Vilniaus krašto dalyje stovinčius mūsų batalionus. (Jau sėdint su juo Salaspilio koncentracijos stovykloje, papasakojo man Vidugiris, kaip jis įvykdė generolo instrukcijas; pirmas jo įsakymas batalionų vadams buvo: gaunantkievieną jo įsakymą — tikrinti jo parašą. Jei įsakymas pasirašytas: “plk. Vidugiris” — viskas tvarkoje, ir įsakymas vykdytinas, gi parašas: “plk. Tomas Vidugiris” — reiškia, kad pulko vadas yra priverstas tą įsakymą duoti, bet bataliono vadas jį vykdyti neprivalo, o turi veikti pagal aplinkybes. Tad ir tokių priemonių mes turėjome griebtis, kad apsigintume nuo vokiečių provokacijų).
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
MAJORAS JURGIS BRUSOKAS
Nepriklausomybės kovų metu baigęs Lietuvos Karo Mokyklą ir pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį, J. Brusokas buvo paskirtas į 5 pėst D. L. K. Kęstučio pulką. Dalyvavo kautynėse prieš lenkus ir už pasižymėjimus Suvalkijos fronte buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Visą laiką tarnavo kariuomenėje. Rusams 1940 m. okupavus Lietuvą, panaikinus mūsų kariuomenę ir iš jos likučių sudarius 29 šaulių teritorinį korpą, mjr. Brusokas buvo paliktas korpe.
1941 m. prasidėjus sovietų-vokiečių karui, mjr. Brusokui nepavyko atsipalaiduoti. Rusai jį drauge su kitais lietuviai kariais išsivarė į Rusiją ir privertė kariauti prieš vokiečius. Neilgai jis kovojo sovietų pusėje. Pateko į vokiečių nelaisvę, o šie vėl įjungė jį į savo kariuomenę ir panaudojo kovoms prieš raudonuosius.
Vienų žiemos kautynių metu, žygiuojant per gilius pusnynus, bolševikų partizanai puolė mjr. Brusoko dalinį. Plikame lauke nebuvo jokios priedangos. Daliniui teko paskubomis sugulti į sniegą ir atsišaudyti. Tų kautynių metu mjr. Brusokas žuvo (Baltgudijos žemėje).
Majoras Jurgis Brusokas buvo ne tik karys, bet ir poetas. Eilėraščius rašinėti pradėjo dar moksleiviu būdamas. Nemaža rašinėjo ir tarnaudamas kariuomenėje. Taip pat yra parašęs ir šį tą iš beletristinių bei publicistinių dalykėlių. Dažniausiai pasirašinėdavo slapyvardžiu Jurgis Daina. Bendradarbiavo KARYJE ir kitoje karinėje spaudoje, taip pat ir kai kuriuose civiliniuose laikraščiuose bei žurnaluose.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
Paskutiniais metais, kaip žinia, Stalinas dalyvauja tik pačių svarbiųjų klausimų sprendime. Šiaip jis, savo sveikatą ir laiką taupydamas, eilinius darbus palieka vykdyti savo gausiems pavaduotojams.
Suprantama, kad Stalinas tuo metu, kai nusprendė Lietuvą pavergti, visus su šiuo juodu darbu surištus veiksmus pasiėmė sau.
Arti pažįstą Staliną žmonės sako, kad jis esąs baisiai griežtas, šiurkštus ir akiplėšiškas savo santykiuose su jam priklausančiais žmonėmis. Jo liguistas noras vaidinti didį žmogų blaiviam stebėtojui atrodąs juokingas, nes tokių pat gruzinų — nutukusių, kresnos figūros, virš vidutinio ūgio, žymiai išaugusiu pilvu, raukšlėtu veidu, su aiškiomis raupų žymėmis, — galima sutikti šimtais kiekvienoje Kaukazo prekyvietėje, Tbilise, Batume, ar, pagaliau, Sočį, kur bent keletą mėnesių Stalinas į metus praleidžia besirūpindamas, kaip galima ilgiau pratęsti savo senyvą amžių.
*
Taigi, Lietuvos diplomatams teko turėti reikalą su pačiu Stalinu, kai jis nusprendė Lietuvą paglemžti. Stalinas su jais buvo nepaprastai žiaurus, akiplėšiškas. Jau nekalbant apie iš seno nusistovėjusius diplomatinius papročius, Stalino elgsena buvo neįmanoma net paprasčiausioje nors kiek išauklėtų žmonių draugijoje.
Skaityti daugiau: STALINAS IR MŪSŲ DIPLOMATAI
VLADAS RAMOJUS
Sustojo švino sienos prieš viltis į rytą,
Tik dūžtančio plotelio dulkes šalmus gula,
Tik Baltijos banga, iš tolių išsvajotų atsiritus,
Rauda prarauda nepasiekiamos motulės . . .
1944 m. spalio-lapkričio men. Vokietiją pasiekę Žemaičių pulkų likučiai, karo audrų nublokšti į Latviją ir iš ten laimingai prasilaužę, o taip pat kitokiais būdais Vokietijoje atsiradę lietuviai, gausių vokiečių karo žandarmerijos postų Rytprūsiuose buvo sugaudyti ir pasiųsti į surinkimo punktą Sonnenborno miestelį, netoli Elbingo. Čia paskubomis iš lietuvių buvo sudaryta iki dešimties vadinamųjų statybos kuopų. Jos, gavusios vokiečius viršininkus, kastuvus, kirkas bei kitus darbo įnagius, tuojau buvo išblaškytos po vokiškus batalionus ir išsiųstos į rytines Rytprūsių sritis ar Lenkijon dirbti prie naujai statomos įtvirtinimų linijos rytų Vokietijai nuo bolševikų ginti.
1945 m. sausio men. 15 d. iš anapus Vyslos prasidėjus didžiulei bolševikų ofenzyvai į Rytprūsius, ne vienai tų kuopų buvo lemta Rytprūsiuose atkirstoms likti ir žūti. Nežinia kur tų vyrų kūnai sau amžinąjį prieglobstį rado ... Jų tremties keliai netoli tenuėjo... Mūsoji kuopa, taipgi Sonnenborne suformuota ir iš ten į Lenkiją išsiųsta, buvo laimingesnė. Laiku nusikračiusi vokiečių viršininkais, aplinkiniais keliais laimingai išspruko iš Rytprūsių katilo, kuris užsidarė sausio mėn. pabaigoje, bolševikams paėmus Elbingo miestą ir pasiekus Baltijos jūrą.
Skaityti daugiau: PRIETILTYJE
LIETUVAITĖ Iš ALŽYRO
Gerb. Kapitone,
. . . Dideliu malonumu skaitau kiekvieną Jūsų žurnalo numerį. Kiek daug artimų, brangių atsiminimų jis man sukelia. Esu kapitono duktė, tad, dar Lietuvoje būdama, dažnai skaitydavau KARĮ, kuris buvo mano tėvelio mėgiamiausias laikraštis. Mane dar mažą tada labiausiai sudomindavo KARIO humoras — Kuprinės Pabiros. Tad ir dabar labai apsidžiaugiau, pamačiusi gerai pažįstamą senąjį KARĮ ir pastebėjusi jame tų pačių Pabirų skyrių.
Mane labai paveikė nr. 10—11 tilpę VI. Ramojaus atsiminimai “Mūšos kautynės” — vieno partizanų dalinio žuvimas. Iš rašinio sprendžiu, kad tai įvyko Biržų apskrityje. Aš gi esu biržietė. Biržuose gimiau ir augau. Biržuose ir jų apylinkėje praleidau savo vaikystę, o ir jaunystės dalį. Gerai pažįstu Pasvalį ir Pabiržę. Nekartą teko būti ir Saločiuose. Nekartą mane glamonėjo ir Nemunėlio vandenys. Taigi, visos tos vietos surištos su brangiais man atsiminimais, kurių nepamiršiu visą gyvenimą.
Skaitydama minimus VI. Ramojaus atsiminimus, aš nusikėliau mintimis į savo gimtinės kraštus. Ir anie vaizdai vienas po kito slenka mano akyse . . . Dar, rodos, tik vakar buvau visai vaikas. Tik dabar jaučiu, kaip buvo miela gyventi laisvoj Tėvynėje. Tad noriu VI. Ramojui, asmeniškai pergyvenusiam tą skaudžią partizaninę kovą, pasakyti, kad nei aš, nei kiti lietuviai, tų mielų atsiminimų ir tų baisių kovos valandų— niekad nepamiršime. Visa tai bus giliai įrašyta į mūsų širdis . . . Kiek jau žuvo Tėvynės sūnų dėl jos laisvės ir kiek dar žus, tačiau jie nenusimins ir nesudrebės!
Mielam KARIUI linkiu žengti savo keliu pirmyn. Tegul jis viso pasaulio lietuviams primena jų didžiausią pareigą — mūsų Tėvynę Lietuvą!
Danutė Puzinaitė
Oran-Algerie,
North Africa.
Skaityti daugiau: Margieji laiškeliai kariui
(Tęsinys iš per. m. 14 nr.)
Staiga Trinkūnas krūptelėjo. Pripratęs būti nuolatiniame pavojuje, jis, kad ir buvo užsisvajojęs, eidamas neužmiršo atsargumo. Krūptelėjo jis nuo įtartino sušlamėjimo. Dar nežinojo, kas tai būtų: gal tik vėjo sūkurio susuktos beržo šakos sušlamėjo, gal juodas nakties paukštis pralėkė viršum galvos, jis nežinojo, bet tuojau stabtelėjo ir įsiklausė. Buvo tylu ir girdėjo, kaip debesų šešėliai bėga per kalnus ir išdegintas sodybas. Jau Trinkūnas buvo bemanąs, kad apsiriko, kai vėl kažin kas lyg ir sušlamėjo. Ne, tai buvo ne šlamėjimas, bet užtaisomo šautuvo trakštelėjimas. Trinkūno akys sužaibavo, baisi mintis švystelėjo jo galvoje. Kas nors pamatė jį ir taikosi šauti. Nespėjo toji mintis prabėgti, o jis jau gulėjo kietai prisispaudęs prie žemės. Vėl klausėsi. Nieko. Ėmė atidžiau dairytis aplink. Jam atrodė, kad apie šią vietą turi būti Šabūno sodyba.
— Įleiskit! Atidarykit! — Išgirdo Trinkūnas iš vakarų pusės įsakantį balsą. Tas balsas jam buvo pažįstamas. Iš karto neatsiminė, bet kai antrą kartą išgirdo, pažino.
— Orlovas! Gyvate! Na, vyruti, šį kartą pakliuvai! — Sugriežė dantimis Trinkūnas, ir baisus kerštas prieš šį ištvirkusį rusą apėmė jį.
Supratęs, kad į Šabūno sodybą įsisuko Orlovas, Trinkūnas taip pat tuojau susivokė, kad jis greičiausiai ne vienas. Todėl nutarė veikti, kiek galima, atsargiau. Dalį savo amunicijos ir milinę jis nuėmė, kad būtų lengviau. Pasiliko penkiais šoviniais užtaisytą šautuvą, ant jo uždėjo durtuvą, ir prie diržo užsikabino dvi granatas.
Skaityti daugiau: Trys velniai
BĖGIMAS IŠ DANIJOS
ERIC WILLIAMS
... Duris atidarė jauna, aukšta, graži mergina. Ji buvo išsigandusi. Zigmas jai kalbėjo daniškai, o ji— net užsimerkė. Ji buvo visa nubalusi, tačiau šypsojosi, kai rankos mostu juos pakvietė įeiti į kambarį.
XIV SKYRIUS
Mažas jaukus kambarys apstatytas naujoviškais baldais. Paprastos sienos buvo smėlio spalvos. Šalia langų, skoningose medinėse dėželėse, augo kambarinės gėlės. Viduje buvo ramu. Čia dvelkė moteriškos rankos ir skonio pajautimas. Petras tikrai nežinojo, kaip elgtis šiame, po kelerių metų pirmą kartą atsiradus, gražiame kambaryje. Jis jautė, kad šiai maloniai merginai jie čią atnešė purvo ir pavojų, ir tai jam labai nepatiko.
Zigmas gi taip skubėjo, kad net pamiršo juos supažindinti su savo seseria. Jis visa jai trumpai paaiškino savąja danų kalba, įspėjo dar kartą atvykėlius, kad jokiu būdu neišeitų iš šio buto, ir pats išėjo, palikęs belaisvius su mergina, bailiai stovinčia kitoje stalo pusėje.
Skaityti daugiau: MEDINIS ARKLYS
(1951 periodikos straipsnių bibliografija)*)
*Nors šiemet sukaks jau 12 metų, kai buvau paleistas iš kariuomenės atsargon, tačiau drausme dar užsiliko. Tad ir KA RIO redaktoriaus kvietimą-paraginimą, parašyti mūsų kariuomenę, karius ir partizanus liečiančių straipsnių bibliografija, atlikau skubiai, be eilės. Gal būt dėl Skubotumo atsiras trūkumų. Juos tikiuosi papildyti ateityje, kai KARYJE bus reguliariai dedama tokia pat bibliografija.
Aleksandras Ružancovas,-Liet. Bibliogr. Tanybos Vadovas ir “Knygų Lentynos" Redaktorius
Prieš porą metų pasaulio lietuvių spaudoje tik retkarčiais kada rasdavome šia tema vieną kitą straipsnelį. Vėliau — dažnėjo. Pagaliau 1950 m. stojus savo senojon sargybon mūsų KARIUI — šie reikalai visiškai pasikeitė. Šiandien jau nuolatos, o ypač atitinkamomis progomis, apstu medžiagos šiais mums svarbiais klausimais.
Redakcija
A. D.: Laisvės nevertas, kas negina jos. Darbininkas (JAV), 59/5.
Anaras: Partizanai, tikrovė ir iliuzijos. Naujienos (JAV), 160/1, 4.
Bačiulis, S.: Kaip bolševikai nušovė kpt. Pilvelį. Draugas (JAV), 185/5.
Biržiška, Vaclovas: Pas generolą Mannerheimą prieš 34 metus. Keleivis (JAV), 12/4; 1831 metų sukilimas Lietuvoje. Keleivis (JAV), 54- 47.
Brazdžionis, P.: Dirbkim, kovokime dėl Lietuvos. Draugas (JAV), 273/3, 5.
Budrys, Jonas: Apie Klaipėdos ir jos krašto grąžinimą Lietuvai. Nepriklausoma Lietuva (Kanada), Nr. Nr. 6-8; Klaipėdos krašto ir miesto atvadavimas. Nepriklausoma Lietuva (Kanada), Nr. Nr. 2-3; Klaipėdos sukilimas. Naujienos Nr. Nr. 30-31.
Skaityti daugiau: PASAULIO LIETUVIŲ SPAUDA APIE MŪSŲ KARIUOMENĘ KARIUS IR PARTIZANUS
Pfc. V. BARTAŠIŪNAS
Į kariuomenę buvau pašauktas 1951 m. kovo mėn. Turėjau prisistatyti į Boston Army Base. Po priesaikos ir kitų formalumų, aš su kitais 66 vyrais (vienintelis lietuvis) buvome autobusais nuvežti į Fort Devens, Mass., stovyklą. Šioje stovykloje teko išbūti 10 dienų. Būnant Fort Devens stovykloje, turėjome atlikti bendro išsilavinimo egzaminus: matematikos, fizikos, geometrijos, mechanikos, elektromechanikos, signalizacijos ir kitus. Kadangi gana gerai išlaikiau tuos egzaminus, tai turėjau ir O. C. S. (kandidatų į karininkų mokyklą) egzaminus laikyti. Pastaruosius irgi neblogai išlaikiau. Be to, laikiau: rusų, vokiečių, ir lietuvių kalbų egzaminus. Aš vienintelis iš bostoniškių pakliuvau į 43-ją Pėstininkų Diviziją.
Būnant Camp Pickett, pirmiausia turėjome pagrindinį apmokymą, kuris tęsėsi 14 savaičių. Po to apmokymo pradėjome artilerijos apmokymą. Pirmosios apmokymo savaitės buvo nelengvos, ir teko daug prakaito išlieti, kol apsipratome su gyvenimo sąlygomis ir karine tvarka. Vėliau išvykome į A. P. Hill paligoną. šioje vietovėje teko išbūti apie 5 savaites. čia gyvenant barakus pakeitė palapinės. Gyvenimo sąlygos buvo nepergeriausios. Būnant paligone, mus daugiausia vargino uodai ir gyvatės.
Po keletos dienų, skiriamieji į Aviacijos Inžineriją, iš A. P. Hill pa-ligono išvykome į Camp Pickett stovyklą, iš kur mūsų ešalcnai pajudėjo vakarų link.
Skaityti daugiau: Aerodromas per 48 val.
Šiame didžiausiame pasaulio mieste, su daugiau kaip astuoniais milijonais gyventojų, dabartinis apytikris lietuvių skaičius siekia arti 40.000. Didžiausia jų dalis apsigyvenusi Brooklyne, kur šiuo metu spiečiasi visas centrinis veikimas.
Įvairiais etapais ir skaičiais šitame uosto mieste, praplaukę pro Laisvės Stovylą, iš savo vargo ar okupacijų ir priespaudos paliestosios tėvynės, Lietuvos vaikai čia susirado pastogę ir duoną. Jie čia kūrė šeimas, parapijas ir organizacijas savo sielos ir kultūros reikalams.
Jau beveik ištisas šimtmetis, kai New Yorke gyvena lietuviai, tačiau į didesnius, organizuotus vienetus, į pirmąsias savo draugijas jie pradeda burtis tik apie 1870 metus. Tada čia kaip tik buvo atplūdusi didžioji išeivijos banga iš Tėvynės, kur buvo prasidėję persekiojimai už dalyvavimą sukilime prieš rusus. Istoriniai New Yorko šaltiniai prieš 300 metų mini Kurcijaus pavardę, tardami, kad jis buvęs lietuvis mokytojas. Taigi, jei šis ir nebuvo pats pirmasis, tai tikrai vienas pirmųjų mūsų tautos atstovų tada, kai kūrėsi New Yorko miestas.
Dirbdami dažniausiai patį sunkųjį darbą, lietuviai, kaip ir kitos tautybės, per tą laiką prisidėjo prie šio miesto išaugimo. Būdami ištikimi savo naujajai tėvynei, jie mintimis ir darbais visuomet buvo su kovojančia, kenčiančia ir besidžiaugiančia Tėvyne Lietuva. Iš New Yorko uosto, kaip tekančia upe, plaukė jų pagalba Lietuvoje gyvenantiems giminėms ir pažįstamiems, besikuriančiai Lietuvos valstybei. Iš čia plieninio paukščio sparnais prieš 18 metų pakilo Darius ir Girėnas, kaip amerikiečių pasiaukojimo ir meilės jaunajai Lietuvai simbolis. Iš čia šimtai laivų vežė ir atgalios parveždavo tūkstančiuslietuvių, kurie ne tik iš New Yorko, bet ir visos Amerikos, čia savo jaunystę praleidę, jau suaugę ar pasenę, dar grįždavo pasižiūrėti gimtojo krašto.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI DIDŽIAJAM NEW YORKE
KARINES ŽINIOS
JAV karinis biudžetas
Prez Trumano paruoštoji naujoji sąmata rodanti, kad ji pasieks 85 miliardus dol. Iš šios sumos kariniams reikalams esą numatyta 59 miliardai, taigi, apie 69% viso naujojo biudžeto.
AERODROMŲ STATYBA
Senatoriaus Robertson pareiškimu, vakarinių sąjungininkų kariniuose planuose numatoma milžiniško masto aerodromų statyba Europoje ir Afrikoje. Jos vykdymas truktų keletą metų. Didžioji aerodromų dalis numatoma statyti Prancūzijoje.
BOMBA — APSAUGA NUO LĖKTUVINIŲ MOTORŲ SPROGIMŲ
Anglų inžinieriai sukonstruavę bombą, kuri apsaugojanti lėktuvus nuo sprogimų kovos metu. Tai esanti pusės apelsino didumo bomba, per sekundės dalį nuslopinanti degalų sprogimą, kada nuo kulkų ar ugnies lėktuvo degalų tanke užsidega gazolino garai. Tuo būdu išrastoji bomba neutralizuojanti sprogimus, nuo kurių praėjusio karo metu žuvę daugybė bombonešių.
Skaityti daugiau: Įvairios žinios
NORS KARIUOMENĖJE AIŠKINTIS NEPRIIMTA...
Kaip žinote, gerbiamieji, atsitiko, kad mūsų kuprinių, pundulių ir visokių mazgelių tikrintojas — viršila Dagilis-Dagiliukas — didžiųjų švenčių išvakarėse, niekam mūsų štabe nepranešęs, sauvališkai pasišalino iš KARIO kareivinių ir tūlą. laiką buvo dingęs be žinios.
Pradžioje buvo manyta, kad gal kokiai savaitei išėjo, užsimaukšlinęs Kalėdų Senio šalmą ir apsiavęs sargybinio veltiniais. Tačiau paaiškėjo, kad ne tiktai kad mūsų bičiuliams jokių pabirų iš savo kuprinės nepadovanojo, bet netgi visai nepasirodė. Pagaliau tik dabar atsirado, buvo nubaustas, visiems metams neleidžiant pasišalinti iš savo tradicinio Pabirų kampučio, na ir, žinoma, pradėjo visaip aiškintis. Nors kariuomenėje daug aiškintis nepriimta, tačiau lai jis čia trumpai ir aiškiai pasako: kur buvo ir ką matė . ..
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
