PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
RYŽTO GALIA.
TĖVYNĖS VAIKŲ TESTAMENTAS.
COLLIER'S: PABALTIJO KRAŠTAI ŠIANDIEN VIRTO MILŽINIŠKO SOVIETŲ KALĖJIMO DALIMI...
LIEPOS MĖNUO 1920 IR 1940 METAIS.
SMURTAS, KLASTA IR MELAS...
LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
PASTABOS
ATOMINĖ ENERGIJA IR JOS PANAUDOJIMAS
Trumpi straipsneliai
JAUNO KARIO LAIŠKAS SENAJAM
LEGIONIERIAUS MIRTIS
PASAKA APIE EGLĘ
VLADAS BŪTĖNAS - eil.
Aš numušiau šešis sprausminius
KUNIGAIKŠČIŲ TĖVYNEI - eil.
KORĖJA
MŪSŲ JAUNIESIEMS
Įvairios žinios, laiškai
Kuprinės pabiros
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. VYR. REDAKTORIUS KPT. SI M. URBONAS. Leidžia—leidykla KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm.—2,50 dol., atsk. nr. 45c. Adresas: redakcijos—156 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y., administracijos—680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y. Spausdinamas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
Fotografinė žurnalo kopija: 
Skaityti daugiau: Karys 9 1951m. Turinys, metrika
A. MERKELIS
Įdėjoms įgyvendinti reikia ryžto. Ir juo tas ryžtas galingesnis, juo greičiau jos įkūnijamos ir tampa gyvenimo tikrove. Ryžto galia yra vienas didžiųjų pažangos veiksnių. Tik tos tautos yra pažangios ir stiprios, kurių ryžtas didiesiems siekiams yra galingas. Ryžtas ir pasitikėjimas savo jėgomis ugdo kūrybines jėgas.
Šios mintys šiandien mums kyla, minint Dariaus ir Girėno didingo žygio ir jų tragiško likimo 18 metų sukaktį. Ko Darius ir Girėnas siekė, prieš 18 metų skrisdami iš Amerikos į Lietuvą, per audringąjį Atlantą? Gal būt, jie tuo savo pavojingu, drąsiu žygiu siekė taip daugelio mėgstamos garbės ir reklamos? Jei to jie būtų siekę, jie nebūtų tapę mūsų tautos didvyriais, jų vardai nebūtų plačiai nuskambėję per visą pasaulį, ir šiandien jie nebūtų kelrodžiais mūsų skausmo kelyje į laisvę.
Dariui ir Girėnui rūpėjo ne garbė ir reklama. Jie savo drąsiu žygiu skatina lietuvių tautą didingiems žygiams. “Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių — juodu rašo savo testamente-.— Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbo — tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno oro sroves, o taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniams reikalams. Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti”.
Darius ir Girėnas numatė didžiulę aviacijos reikšmę, ir anais laikais, palyginti, menkomis priemonėmis perskrisdami Atlantą, savo vardus garbingai įrašė ne tik į lietuvių tautos, bet ir į pasaulinės aviacijos istoriją.
Dariaus ir Girėno žygis buvo įkvėptas nepriklausomam gyvenimui prisikėlusios lietuvių tautos, ir todėl jie tą žygį stengėsi didvyriškai įvykdyti. ”Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus — pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų Lituaniką pas save, — tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą”.
Skaityti daugiau: RYŽTO GALIA
KARYS APIE DARIŲ IR GIRĖNĄ 1933 M.
... Karo Muziejuje guli tėvynės vaikų testamentas. Čia kalba į mus žuvusiųjų dėl nepriklausomybės ir laisvės kovotojų vėlės. Čia kalba lietuvių knygnešių, aušrininkų, varpininkų dvasia. Visų tikrųjų tautos sūnų ir dukterų balsas. Čia kalba į mus tauriausiojo kraujo apšlakstyti LITUANIKOS griaučiai, tautos nemirtingųjų sūnų Dariaus ir Girėno likę žemėlapiai, kompasai. Tie kompasai yra tikrojo lietuvių tautos istorinio kelio ir pasiryžimo kompasai. Jie sako, kad nei kryžiuočių, nei lenkų, nei rusų, nei vokiečių letena, nei pati baudžiava neužgniaužė lietuvių dvasios, bet priešingai — sužadino pasipriešinimo jausmą. Vos tik tautos vadai Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. prikėlė lietuvių tautą iš miego, Lietuvos vaikai šį reiškinį tiek smarkiai parėmė ginklu, kad išvarė priešą, vieną, antrą, trečią, ir įvykdė tai, apie ką, berods, sunku buvo net svajoti. Kaip Darius ir Girėnas nugalėjo didžius vandenynus, taip mažoji tauta savo pasiryžimu irgi gali nugalėti didelius priešus.
Gen. dr. Nagevičius
Skaityti daugiau: TĖVYNĖS VAIKŲ TESTAMENTAS
Liepos 14 d. pirmojoj AMERIKOS BALSO programoje girdėjome šią plk. K. Griniaus paruoštą apžvalgą.
Prieš akis turiu plačiai Amerikoje skaitomą savaitinį žurnalą COLLIER’S. Žurnalas pažymėtas birželio 30-ąja. Tai didelio formato, gražiom spalvuotom nuotraukom pailiustruotas leidinys, 75-ių puslapių apimties. Paprastai šiame žurnale galima susirasti įvairaus turinio straipsnių.
Bet šis numeris savo turiniu tikrai nepaprastas: milijonai Amerikos skaitytojų jame susiras straipsnį, kur visu siaubingu likimu patiekiamas pluoštas žinių apie tai, kas tikrovėje jau dešimti metai vyksta Pabaltijy.
Skaitytojas nenoroms krūptelėja, pamatęs straipsnio _ pradžioje, per visą puslapį, liūdnos atminties Praveniškių skerdynių fotografiją, Atsimenate... tą širdį draskantį vaizdą —į vieną žardžio pusę susimetusių lavonų krūvą, kur greta suaugusių guli vaikai, o motina savo mirties prieglobstyje laiko amžiams akis užmerkusią dukrą; kur greta valstiečio guli liaudies mokytojas, greta darbininko — pašto tarnautojas. Sužvėrėjusių mongoliškų sargybinių nužudytojų veiduose, tarytum, nematyti net paskutinės akimirkos mirties baimės, greičiau nusistebėjimas, paskutinis “už ką?” Yra ir kitokių nuotraukų. Bet jos jau liečia gimtąją žemę apleidusių pirmus bandymus steigtis naujoje vietoje. Viena nuotrauka parodo vaidinamųjų dipukų vaikus mokykliniam suole, kitos — įvairius darbus dirbančius suaugusius. Yra įdėtas ir žemėlapis, kur tik vandenys parodyti savo įprastoje spalvoje, gi visas žemynas nudažytas raudonai.
Skaityti daugiau: COLLIER'S: PABALTIJO KRAŠTAI ŠIANDIEN VIRTO MILŽINIŠKO SOVIETŲ KALĖJIMO DALIMI . . .
Liepos 12 d. rytmetinėje AMERIKOS BALSO programoje girdėjome śį PLK. K. GRINIAUS žodį.
Panašiai birželiui, ir liepos mėnuo nemažiau gausus Lietuvai būdingais įvykiais. Neseniai AMERIKOS BALSAS minėjo tris reikšmingus įvykius: birželio 14-os masinius Lietuvos žmonių deportavimus, birželio 15-ją į Lietuvą raudonųjų ordų įsiveržimą ir birželio 22-ją — tarp Hitlerio ir Stalino “krauju sucementuoto” draugiškumo galą ir vokiečių žygio pradžią prieš rusus.
Pažvelgę į praeitą šimtmetį, galėtume priminti, kad 1812 metais žygį prieš rusus Napoleonas pradėjo irgi birželio mėnesį. To mėnesio 22 dieną Bonoparto kavalerija iš Suvalkijos pusės, perplaukusi anuometinę sieną—Nemuną, leidosi į karą prieš Rusiją.
Birželio mėnesio minėjimo ciklui užbaigti, dar turėtume apsistoti ties birželio 25-ąja. Liūdnos atminties “Liaudies Seimo” rinkimus beruošdamas, maskoliškasis okupantas tą dieną išvaikė visas lietuviškas organizacijas, sulikvidavo periodinę spaudą ir uždarė politines partijas. Tiesa, su viena išimtimi: nė tūkstančio narių nepriskaitanti komunistų partija ne tik kad nebuvo uždaryta, bet netgi išskirta į išimtinai privilegijuotą padėtį, jos globon atiduodant eilę iš kitų partijų užgrobtų laikraščių.
Buvo tai pirmas konkretus birželio 17 d. Maskvos atsiųsto komisaro Dekanozovo veiklos pasireiškimas, Lietuvai prie naujoviškos rusų imperijos prijungti.
Skaityti daugiau: LIEPOS MĖNUO 1920 IR 1940 METAIS
Liepos 15 d. antrojoj AMERIKOS BALSO programoje
girdėjome šią PLK. K. GRINIAUS duotą apžvalgą.
Jei birželis Lietuvos istorijon liks įrašytas kaip smurto mėnuo, tai liepos mėnuo žmonių atminime liks įamžintas kaip klastos ir melo mėnuo. Smurtu, klasta ir melu maskviniai okupantai rinko kandidatus Liaudies Seimui užpildyti. Smurtu, klasta ir melu maskviniai okupantai pravedė rinkimus. Smurtu, klasta ir melu maskviniai okupantai Lietuvą paskelbė tarybine respublika. Smurtu, klasta ir melu maskviniai okupantai primetė rezoliuciją, prašant Lietuvą priimti Sovietų Sąjungos sudėtin.
Kandidatams nominuoti tinkamos organizacijos po ranka neturėdami, okupantai sugalvojo panaudoti apylinkių rinkimines komisijas, kurių įsakymu kandidatams nominuoti mitingai ir buvo šaukiami.
Sovietų Sąjungoje tokius mitingus, paprastai, šaukia vadinamos “nepartinės organizacijos”. Tai gali būti profesinės sąjungos, kooperatyvai, komjaunimo organizacijos ar šiaip garsiu vardu pasivadinusios kokios neva kultūrinės organizacijos. Bet dažniausiai toji pareiga uždedama profesinėms sąjungoms. Bet dar tik vakar okupuotoje Lietuvoje tokių organizacijų Maskva surasti negalėjo.
Kaip žinoma, nominavimo procedūra, Maskvos pavyzdžiu, atliekama viešai, paprastu rankų pakėlimu. Kandidatus, savaime aišku, siūlė mitinge dalyvavę komunistai. Jų buvo pasiūlyta tiek, kiek atstovų turėjo būti į Liaudies Seimą išrinkta. Nei vienu daugiau, nei vienu mažiau.
Skaityti daugiau: SMURTAS, KLASTA IR MELAS...
(Tęsinys iš 8 nr.)
PLK. O. URBONAS
Gen. Plechavičiaus kalba ir savanorių registracija
Praėjo keletas dienų. Štabas susitvarkė. Vasario 10, 11 ir 12 dienomis Panevėžyje, Šiauliuose ir Kaune įvyko posėdžiai su mūsų sukviestais vyresniaisiais karininkais. Nušvietęs susidariusią padėtį ir tolimesnes Viet. Rinktinės galimas perspektyvas, bet ir neslėpdamas pavojaus, mums gręsiančio iš vokiečių pusės, generolas paskirdavo apskričių komendantus. Jiems čia pat vietoje buvo duodami pirmieji mūsų įsakymai, instrukcijos, dalinami antspaudai, blankai, skelbimų pavyzdžiai. Čia buvo nustatytas ir bendras veikimo planas. Puikiai suprasdavom visus tuos sunkumus, kuriuos komendantams teks nugalėti, nes kiekvienas jų buvo surištas vietoje ir su tarnyba, su savo šeimos reikalais, o kiekvienam jų teko tuojau pakeisti gyvenamą vietą, iš nieko sudaryti komendantūrą, surasti patalpą, žmones. Ir visa tai reikėjo atlikti labai paskubomis, be pinigų, be žmonių, be ryšio bei susisiekimo priemonių...
Po oficialių posėdžių ir generolas, ir aš, privačiuose pasikalbėjimuose su komendantais stengėmės išaiškinti mums rūpimą pagrindinį klausimą: ar turėsim pasisekimo, ar savanoriai stos? Atrodė, kad komendantai, gyvendami iš dalies mažesniuose miesteliuose, ar net ir kaime, turėtų geriau jausti visuomenės nusistatymą. Ir čia jų nuomonės pasidalino. Vieni, ir tai buvo dauguma, pilni: įsitikinimu tvirtino, kad pasisekimas bus, kad žmonės eis, kad savos ginkluotos pajėgos klausimas krašte yra tiek pribrendęs, jog negali būti jokio abejojimo dėl rezultatų. Kiti svyravo, manydami, kad gali būti ir taip, ir taip. Tačiau jų garbei priverstas esu pasakyti,kad iš 22 numatytų karininkų (kolkas, neturint dar jokios ginkluotos jėgos, nuo formavimo komendantūrų Rytų Lietuvoje teko atsisakyti) atsirado tik vienas, kuris atsisakė priimti generolo paskyrimą. Visi žinojo generolo ir jo štabo nusistatymą dėl Vietinės Rinktinės, visi žinojo, kad turime reikalo su vokiečiais, tačiau visi ėjo, nors ir jautė, kad šiame žaidime kai kas gali ir galvos netekti.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M
Ats. generolas, advokatas V. GRIGALIŪNAS-GLOVACKIS
Autorius yra atsiuntęs mūsų redakcijai keletą pastabų - papildymų dėl KARYJE tilpusių kai kurių straipsnių iš mūsų kariuomenės kūrimosi istorijos.
Šiuokart talpiname pastabas dėl rašinio “Pirmasis Lietuvos kariuomenės paradas” (KARYS nr. 3, 7 psl.). Red.
Teatleidžia man nežinomas autorius, tačiau manau, kad ir jis pats sutiksiąs, jog Tauragėje susispietę 100 ar daugiau savanorių su keliais karininkais sudarė ne visą tuometinę Lietuvos kariuomenę, o tiktai vieną, ir dar labai mažą, ląstelę. Tuomet (1919 m. vasario mėn. pirmoje pusėje) jau būta: Kr. Aps. Ministerijos (centro), Štabo, 1 ir 2 pėst. pulkų, 1 art. pulko, Kėdainių, Sedos partizanų būrių (manau, savo didumu prašokančių tauragiškius), o taip pat Kauno, Alytaus, Marijampolės ir Vilkaviškio komendantūrų ir kitos, gal man nežinomos ar čia nepaminėtos dalies. Kiekvienoje Lietuvos savanorių kariuomenės ląstelės vietovėje galėjo būti ir, manau, tikrai buvo švenčiama metinė Vasario 16-sios sukaktis. Žinoma, kiek tai leido padaryti gyvenimo sąlygos ir santykiai su okupantais (vokiečiais. Red.). Tad būtų visai nuoseklu tuos prisiminimus pavadinti, pvz. “1919 m. Vasario 16-oji Tauragėje” ar pan.
Skaityti daugiau: PASTABOS
DR. INŽ. J. VĖBRA
III. ATOMINĖ ENERGIJA ŽMONIJOS GEROVĖS TARNYBOJE
Didžiausis visų laikų ligšiolinis mokslo laimėjimas — atomo branduolyje sukauptos energijos pajungimas žmogaus valiai — įvyko II-jo Pasaulinio karo metu. Tad nenuostabu, kad pirmučiausia ši milžiniška jėga ir buvo panaudota griovimo, naikinimo tikslu. Bet jėga, pagal norą, gali griauti, arba statyti. Dinamitas pastatė daugiau negu sugriovė. Atominės energijos taikingi pritaikymai nemažiau įspūdingi, nei kariškieji. Kūrybinius atominės energijos pritaikymus turėdami prieš akis, mokslininkai pakėlė didelius pavojus, sudėjo daug aukų, iki pagaliau surado raktą į atominio branduolio paslapčių prieangį.
Atominė energija konstruktyviam darbui numatoma panaudoti šilimos bei jėgos pavidale ir dirbtinių radioaktyvių medžiagų pavidale.
Atominės energijos netiesioginė įtaka į dvasinį žmogaus gyvenimą taipogi verta dėmesio.
Skaityti daugiau: ATOMINĖ ENERGIJA IR JOS PANAUDOJIMAS
GYVIEJI MŪSŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ PAMINKLAI
Visi suprantame, kad žmogaus sveikata yra brangiausias turtas. Tačiau jeigu ši didžioji vertybė aukojama bendruomenės ar net visos tautos gynimo reikalui — rūpinimasis dėl šios priežasties sveikatos netekusiais tautos nariais yra vienas svarbiausių uždavinių ne tiktai Lietuvos praeičiai, bet ir jos ateičiai.
Šią pareigą turime jautriai pajusti mūsų broliams karo invalidams — tremtiniams tiek mes visi, tiek pasaulyje egzistuojančios Nepriklausomos Lietuvos įstaigos.
Skaityti daugiau: Trumpi straipsneliai
Senasis Kary!
Atsimenu, kai dar pažeme vėžlinėdamas svajojau būti kariu, žiūriu, būdavo, įmūsų husarus, bekapojančius rykštes Petro Vileišio aikštėje, Kaune, ir galvoju: kadvieną dieną ir aš toks būsiu. Bet kai tik prašveplendavau apie tai mamai — sugriūdavo visi mano troškimai: kasgi norės išleisti vienturtį sūnų!
Prabėgo nerūpestinga vaikystė, ramiausios gyvenimo dienos, palūžo ir tėvų ateities svajonės, tik vaiko troškimai išaugo į jaunuolio pasiryžimą. Būdavo, įsižiūriu į ateinantį piktą priešą, klastingai besišvaistantį gražiais pažadais, ir kažko labai neramu pasidaro. Nulendu kur į kampą ir galvoju: kurgi mūsų kariai, jaunystės didvyriai?... Kartais net abejojimai apimdavo, tačiau greitai surasdavau atsakymą — mūsų kariai paliko tais pačiais pareigos didvyriais, tiktai, aplinkybių verčiami, užsidėjo civilį drabužį. Gerai pamenu, kaip anuomet buvo apgintas Kaune Vilijampolės tiltas, kaip Aleksote saujelė vyrų grūdo į Nemuną besitraukiančius stambius rusų dalinius. Pilkasis mūsų karys ir karinė Lietuvos vyrų dvasia buvo jaučiama kiekvienam žingsnyje.
Skaityti daugiau: JAUNO KARIO LAIŠKAS SENAJAM
SERŽANTAS X, M LE 86613
Kodėl aš rašau apie Prancūzijos svetimšalių legioną? Juk tai nesanti jokia aktualija? Taip manęs paklausė kartą vienas pažįstamas.
Nepamirškime, kad šiandien Indokinijoje dar tarnauja apie šimtas lietuvių Prancūzijos svetimšalių legiono eilėse. Gal šį momentą, kada skaitysite šias eilutes, vienas iš jų žus panašiai, kaip mano aprašomas korporalas X. Ir apie jo mirtį nieko nežinos namiškiai, jį apverks vien tik jo būrio draugai.
Šį kartą noriu papasakoti apie vieno legionieriaus mirtį tokioj aplinkumoje, kuri pilna egzotiškiausių paukščių, kur dar užtinkami senoviški pastatai, toli nuo užpakalinių pozicijų viename poste, kur nedidelė legionierių įgula, priešo apsupta, herojiškai laikėsi prieš vietmin.
Aplinkui priešas. Jis yra visur, nematomas, nepasiekiamas, labai pavojingas.
Vieną dieną, taip kaip ir kitom dienom, penkių legionierių patrulis išėjo iš posto.
Dar penktą valandą ryto seržantas pradėjo kelti žmones.
— Ei, vyrai, greičiau!
— Ar tai krikščioniška taip anksti kelti, seržante, — murmėjo legionieriai.
— Mes vykstame patruliuoti.
— A, tai kitas reikalas.
Ir kiekvienas pažadintųjų tyliai apsirengia, pasiima ginklus ir seka seržantą. Bet vos išėjus iš posto — susiremiama su priešu.
Skaityti daugiau: LEGIONIERIAUS MIRTIS
PAULIUS AUGIUS — ŽALČIO PASAKA
NELĖ MAZALAITĖ
Šita moteris buvo užaugusi viena pas savo tėvus, labai mylima, ji buvo auginama su pasakomis, lopšine ir muzika, štai dėl to ji ir savo kūdikiui grąžino tai, ką pati gavo. Toksai laikas atėjo, kad mūsų krašto vaikai negaudė peteliškių savo soduose, nei žadėjo jiems lepinančios senelės žvaigždes nuo dangaus nukelti — ne, kartais jie net beviltiškai prašinėjo duonos, nes jų tėvai neturėjo nieko kito, kaip alkį. Taigi, ir tokiomis valandomis šita motina savo berniuką masino pasakomis, taip ji užburdavo jo badą — ir, tikrai, jos pasidarė jam tokios būtinos, kad jis jų klausėsi ir slėptuvėse, ir per jas negirdėjo baimės miestui griūnant. Ir nevieną kartą jis buvo užmiršęs, jog ką tiktai prašė: — Mama, valgyti, — užmiršęs todėl, kad mama tuojau paklausė: — Ar tu dar atsimeni, kaip ten dėjosi su sidabriniu vanagu?
Ir tai jis nepraaugo su metais, žinokit, nes štai jau dabar buvo suėję jam devyneri, tačiau pasaka tebebuvo jam viliojimas ir grožis, tiktai jis pasidarė išmintingesnis ir didesnių reikalavimų, ir jis turėjo savo nesuvystančias ir nenudžiūstančias pasakas -— taip vadino tas, kurios jam niekuomet neįkyrėjo.
Skaityti daugiau: PASAKA APIE EGLĘ
GAL NE TAISIAIS KELIAIS...
O nublyškusios, tolimos žvaigždės
Ir vėsa sidabrinė iš žemės gelmės,
Juodą buitį šviesos pragiedruliais apraizgot,
Kai į nežinią tujen, svajone, beldies.
Lekia vielos, sargybos aplinkui,
Laimės laukiant skurdžiam katilėly sriubos . . .
Gal ne taisiais keliais mes pro mirtį praslinkom,
Kad vėl žvelgiam į ją atgalios?
Nuskambėjo varpai ir nuūžė sirenos,
Apibėrę tautas vėl ramybės aidais . . .
Kažinkur ten pavasaris, kažkur žydi purienos,
Ir pievos nupiltos žiedais.
Skaityti daugiau: VLADAS BŪTĖNAS
KPT. JAMES JABARA
MES SKRAIDOME MIG ALĖJOJE
Šių metų gegužės 20 d. kpt. J. Jabara numušė 5-jį ir 6-jį priešo sprausminį naikintuvą. Už šį didžiulį oro kovų žygį (už 5-ių sprausminių priešo lėktuvų sunaikinimą) kpt. J. Jabarai suteiktas “oro kovų tūzo” vardas, pirmasis sprausminių lėktuvų eroje.
Žemiau dedame kpt. J. Jaba-ros straipsnio ištraukas, tilpusias AIR FORCE žurnalo birželio mėn. numeryje.
“Aš galvodavau, kad man jau niekuomet nepavyks sunaikinti 5-jį priešo sprausminį, po to, kai balandžio 22 d. sunaikinau 4-jį MIG-15. Mat, priešas tapo atsargesnis ir rečiau pasirodydavo lauktose vietose. Tada gegužės 20 d. apie 5 val. p. p. 14 Sabre F-86, iš 4-sios naikintuvų grupės, buvo užpulti apie 50 komunistų sprausminių virš Sinuiju, visai arti Jalu upės.
Skaityti daugiau: Aš numušiau šešis sprausminius
JUOZAS MIKŠTAS
Tavo laisvės kovotojus šaudė ir korė,
Ir kalėjimuos pūdė ir Sibiran trėmė.
Už Tave galvas guldė kariai savanoriai,
įsibrovėlius savo krūtinėm atrėmę.
Ir klaiki vergija, ir tie šimtmečiai nykūs,
Nepalaužė Tavęs, Kunigaikščių Tėvyne.
Laisvės aušrą kautynių ugny pasitikus,
Į gerovę, į šviesą sau kelią praskynei.
Skaityti daugiau: KUNIGAIKŠČIŲ TĖVYNEI
VYT. ARŪNAS
Nežiūrint gausių pranešimų, kuriuos mums korespondentai pateikdavo iš Korėjos fronto, dar yra sunku rašyti to keisto karo kroniką. Gal būt, dar ilgai reikės laukti, kad galėtume sužinoti, kaip tikrumoje vyko visos karinės operacijos.
Po gen. MacArthuro atleidimo šiek tiek plačiau prasiskleidė uždanga, o visuomenė galėjo kiek daugiau sužinoti smulkmenų ir iš generolų parodymų senato komisijoje.
Per tuos metus visi galėjo įsitikinti, kaip vyko Korėjos karas, ir kad pasaulinė taika dar niekad nebuvo tokiame dideliame pavojuje, kaip šį kartą. Tačiau Korėjos karas kuo ypatinga nepasižymėjo, nes tai buvo archaiškas karas, visai nedavęs būsimojo karo vaizdo.
Per tą laiką žmonės galėjo stebėti, kaip kovojančių šalių pasisekimas ėjo iš rankų į rankas, ir 38 paralelė buvo vienų ar kitų praeinama triumfuojančiais mūšiais, tačiau nenulėmusiais pergalės. Eilinis žmogus negalėjo suprasti, kodėl šiaurės korėjiečių armija, neturinti aviacijos ir laivyno, teturinti tik kiek tankų, galėjo vienu tarpu atstumti arti katastrofos savo priešą, turintį šarvuočius ir aviaciją.
Visą Korėjos karą galima suskirstyti į penkias fazes.
Skaityti daugiau: KORĖJA
AUŠTANT K. DONIS
Už kaimo rėžių, toli nuo kelio, kur geros žemes pas pačią girią, kur saulėn galvas ąžuolai kelia, gyveno broliai — trys jauni vyrai. Du pievą piovė ir lauką arė, ąžuolus žiemą girioje vertė, o šis jaunasis bandą sekiojo, žirgu skrajojo, kibęs į kartį.
Tiktai neilgai ta laimė tęsės — kaip paukštis skraidė po kraštą gandas:
kažkur pakilo priešas piktasis, priešas jau ginklą kažkur galanda.
Skaityti daugiau: MŪSŲ JAUNIESIEMS
Lietuvos Vyčių Seimas
“LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ...“
Rugsėjo mėn. 6-9 dienomis New Yorko didžiajame viešbutyje — Hotel New Yorker, įvyksta Lietuvos Vyčių Visuotinis Seimas.
Lietuvos Vyčiai yra sena Amerikos jaunimo organizaciją, nes tai jau bus 38-sis metinis Seimas.
Lietuvos Vyčių organizacija rūpinasi vienyti Amerikos lietuvių jaunimą į stiprią organizuotą jėgą pagal šiuos veiklos nuostatus:
1. Lietuvos Vyčiai laikosi katalikų pasaulėžiūros bei doros dėsnių, pratina savo narius giliau pažinti ir uoliau praktikuoti katalikų tikėjimą ir tinkamomis priemonėmis saugoja jų dorą.
2. Lietuvos Vyčiai savo narius auklėja gerais Amerikos piliečiais, ragindami juos dalyvauti viešame šalies gyvenime, naudotis savo kaip piliečio teisėmis, ypatingai valstybinių rinkimų metu.
3. Lietuvos Vyčiai žadina jaunuomenėje prisirišimą prie savo tėvų žemės — Lietuvos ir lietuvių kalbos ir mūsų tautos papročių meilę.
Skaityti daugiau: Įvairios žinios, laiškai
Rusijos meška žvejoja
Praeitą savaitę maskvinė “Pravda” išbarė Sovietų kinematografijos ministrą Ivan Bolšakovą. Jūs paklausit: ko gi dabar “Pravda” pradėjo ant savo žmogaus plūsti? Ar jis ekrane parodė nuskurusį kolchozininką, liūdnaižiūrintį į du paskutinius kiaušinius, kuriuos jis buvo skyręs pusryčiams, o duoklių rinkėjas iš jo atėmė ? O gal jis išdrįso parodyti iš nuovargio alpstančius stachanoviečius, kai jie per vieną dieną Stalino garbei pabaigė penkių dienų normą, tuo sumušda-mi visus ankstyvesniuosius savo rekordus? Ne, mieli, ne tas. Jūs nepatikėsit. Bolšakovas išdrįso sovietų ekranuose parodyti dokumentalinę filmą, kurioje (klausykitės!) buvo rodoma Rusijos meška, gaudanti žuvis Sibiro vandenyse. Nesijuokit. Tai ir visa priežastis.
Paryžiuje, Londone, Romoje, Madagaskare, ar net ir Timbukte, žurnalistai dėl to nebūtų jaudinęsi. Ten laikraštininkai nekliudo meškoms žvejoti, o meškos — laikraštininkams rašyti. Bet Maskvos “Pravda”, pasirodo, buvo kitos nuomonės. “Meškos nežvejoja Sibiro vandenyse” — “Pravda” apsiputojusi sušuko, ir visi sutikdami linkčiojo galvas ir kartojo: “Nežvejoja, ne”...
Tarus “Pravdai” savo žodį, turėjo nutilti visi — net ir garsusis Sovietų Sąjungos gamtininkas profesorius Ognev. O jis savo veikale “Rytų Europos ir Šiaurinės Azijos žinduoliai” kaip tik iškėlė tą faktą, kad Ochotsko jūroje, Kamčatkoje ir Sachaline yra meškų, kurios gana aistringai gaudo žuvis, nebijodamos sušlapti savo letenų. Jis net aprašė, kaip meškos tas žuvis gaudo. Bet “Pravdos” žodis buvo šventas. Aš įsivaizduoju, kad Bolšakovas filmuotojams ir tai Sibiro vandeny braidyti išdrįsusiai meškai — stiprių žodžių nepagailėjo.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
