_files/I-Laisve-1989-107(144)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji ........................................................... 2
Ką daryti?
Reikia susiorientuoti
Pagalba šiandien, ne rytoj
Edita Nazaraitė, Lietuva ir didysis Rytų Europos drebėjimas
(politinis komentaras) ......................................... 6
Skaitytojų žodis .................................................... 8
Bronius Nainys, Hitlerio-Stalino suokalbis ir okupacijos
nepripažinimo politika ......................................... 9
Vytautas Volertas, Idiotizmo siautulys ............................. 19
Paulius Jurkus, Prof. Juozas Brazaitis prie redaktoriaus stalo ..... 27
Adolfas Damušis, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis archyvų dokumentuose 35
Povilas Pečiulaitis, Tiesa — viena ................................. 39
Vėjas Liulevičius, Lietuvių pėdsakai Rusijoje ...................... 42
Stasys Daunys, Wiurzburgo nebėra (iš dienoraščio) .................. 48
Juozo Kojelio pokalbis su Julium Keleru ............................ 51
Julius Keleras, kruvinasai ir keturiasdešimtieji (eilėraščiai) ..... 54
Arvydas Juozaitis, Laisvė arba ideologijos mirtis .................. 56
Kajetonas Čeginskas, Likome ištikimi savo misijai .................. 59
Vardai ir įvykiai .................................................. 67
XXIV literatūros vakaras
Ateitininkų suvažiavimas Vilniuje
Amerikos lietuvių kongresas
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1989 107(144)
VEDAMIEJI
Įvykiai neša su savim ne tik žmones, bet ir jų sukurtas įdėjas bei logiką. Tad sunku šitame skyriuje rašyti temomis, kurios rytoj gali būti jau praeities dalykas. Nebent tik bandyti pasidalinti keliomis pabiromis mintimis, iškilusiomis tuos įvykius besekant prie televizijos ar spaudoje.
Gorbačiovas grįžo iš Lietuvos į Maskvą, neįtikinęs jos žmonių ir net savosios Komunistų partijos, kad neverta atsiskirti nuo didžiojo brolio ir siekti pilnos nepriklausomybės. Misija nepasisekė, ir Gorbačiovas nebežino, ką dabar daryti.
Skaityti daugiau: KĄ DARYTI?
Paskutinieji politiniai Rytų Europos įvykiai sukėlė miglą visiems, kurie bando suvokti Europos ir bendrai Vakarų artimiausius ėjimus.
Marksas carų imperiją pavadino tautybių kalėjimu. Stalinas pavertė ją kapinynu, o Gorbačiovas, pagal Z. Brzeziński, sovietinę imperiją padarė tautybių vulkanu. Gorbačiovui reikia duoti kreditą, kad jis išrado ir įgyvendino ,,glasnost", kuri pavirto to vulkano dangčiu. Ilgai ir stangriai buvę uždaryti tautybių jausmai pradėjo veržtis lyg vulkanas. Tą laisvės troškimo jėgą sunku ne tik sulaikyti, bet ir apvaldyti. Tačiau, reikia manyti, Gorbačiovas tai padarė ne iš malonės ar politinės įžvalgos siekti demokratijos, bet buvo priverstas ekonominės krizės ir geležinę uždangą ardančios Vakarų įtakos.
Skaityti daugiau: REIKIA SUSIORIENTUOTI
Lietuvoj vyksta stebuklas. Ten mūsų žmonės jungą gali nusimesti anksčiau negu buvo spėliojama. Mes tik iš tolo stebime ir gėrimės tais, kurie šiam atgimimui vadovauja net nematę nepriklausomos Lietuvos arba tik apie ją girdėję iš tėvų ir senelių pasakojimų. Tie jauni žmonės rizikuoja savo laisve ir gyvybe. Jų kova prilygsta Senojo Testamento Dovydo kovai prieš Galijotą, jų rankoj tik dvasinis ginklas — teisė ir tiesa. Vyksta nekruvina revoliucija, pasinaudojant konstitucijoj (kuri praktiškai buvo nevykdoma tų, kurie ją skelbė) visom galimom raidėm. Pasaulis stebi ir stebisi, ir tai jau didelė moralinė pagalba. Tik jokios kitos pagalbos iš demokratinių šalių, kurie su tokiu uolumu gynė ir gina ne tik kitas Rytų Europos pavergtas tautas, bet ir primityvias Afrikos tauteles, niekad neturėjusias savo valstybinių tradicijų.
Skaityti daugiau: PAGALBA ŠIANDIEN, NE RYTOJ
Politinės padėties komentaras
EDITA NAZARAITĖ
Ir štai į istorines, Ivano Rūsčiojo ir Džiugašvilio Plieninio kruvinom pėdom išvaikščiotas Kremliaus menes įžengė naujas, modemus caras, rusų liaudies neišrinktas, bet, kaip ir per amžius buvo, garbinamas — gensekas, kurį kapitalistai žurnale „Time” titulavo „dekados žmogumi” — Michailas Gorbačiovas!
Ir apsivertė Rytų Europa aukštyn kojomis. Jeruzelskis, paslėpęs skvarbų žvilgsnį po juodais akiniais, tupėjo gimtojoj Lenkijoj, o elektrikas Valensa kalbėjo garbiems ponams kongresmenams Vašingtone. Vengrų kompartija palinkėjo sau labos nakties ir užpūtė paskutinę žvakutę kaip toj „Atsisveikinimo” simfonijoj, o Berlyno siena po gabaliuką pardavinėjama kaip senas suvenyras. Rumunų tauta įėjo į istoriją kaip pirmoji, nubaudusi komunistinį diktatorių mirties bausme. Net rožių aliejaus keruose snaudžianti Bulgarija panūdo pauostyti laisvės.
Deja, tokio „žemės drebėjimo” pačioje Rusijoje negirdėti, neskaitant streikų kasyklose ir menkų demonstracijų. Tai visgi smulkmė. Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija maudosi kraujuje, o Pabaltiečiai susikabinę rankomis, žavisi gandizmu, įtemptai mąsto.
Ir štai Lietuvos komunistai nustebina ne tik kitus, bet ir save pačius — atsiskyrėme nuo Maskvos kompartijos, kovosime už Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, lyginant šį įvykį su rumunų kareivių kulkomis suvarpytu Čiaučesku lavonu arba su dramaturgo Vaclovo Havelo triumfališku įžengimu į Čekoslovakijos prezidento postą, tai — tik aukšlelė tarp banginių. Tačiau ta aukšlelė sava, taigi ir širdžiai miela.
Bet, reikia manyti, bus nemažai klausiančiųjų — ar tikrai galima pasitikėti „atsiverčiančiais” komunistais Lietuvoje?
Skaityti daugiau: LIETUVA IR DIDYSIS RYTŲ EUROPOS „DREBĖJIMAS”
Gerbiamas ir mielas redaktoriau,
Didžiųjų švenčių proga noriu išreikšti gilią padėką už Jūsų pasišventimą redaguojant Į Laisvę žurnalą, kuris taip sėkmingai puoselėja lietuviškas-krikščioniškas vertybes ir solidarumą su laisvės ir nepriklausomybės siekiančia tauta.
Maloniai prašau perduoti mano nuoširdžiausius sveikinimus visiems Į Laisvę skaitytojams.
Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo palaimos 1990 metuose!
Vyskupas Paulius A. Baltakis, O. F.M.
Lietuvos sienų klausimu
Praeitame ĮL numeryje A. Gureckas Karaliaučiaus sritį vadina kliūtimi į nepriklausomybę. Romėnai kadaise yra pasakę, kad sutiktą kliūtį reikia padalinti ir tada ją pašalinti. Klausydami romėnų, jau dabar turėtume pradėti derybas dėl Tilžės srities, gal ir dėl Mažosios Lietuvos sričių, kurios Rusijos kariniams tikslams nereikalingos. Germanizacijos liekanų pašalinimas Rusijai gali būti priimtinas.
Tačiau vienas pirmutinių naujosios Lietuvos diplomatų rūpesčių būtų tartis su lenkais ir pataisyti Lietuvos sienas Punsko-Seinų-Suvalkų srityje. Lenkai, gavę plačias teritorijas vakaruose, turėtų būti sukalbami. Tas derybas būtų galima pradėti nedelsiant, o tada kalbėti apie sienos pakeitimus Mažojoje Lietuvoje ir Tilžės srityje.
A. Šmulkštys, M.D.
Gibbstovvn, NJ
Skaityti daugiau: SKAITYTOJAI RAŠO
BRONIUS NAINYS
Paskaita, 1989 metų pabaigoje skaityta Čikagoje, Balzeko muziejaus vakaronėje.
Penkiasdešimt metų stalčiuose pragulėjusi, beveik užmiršta, didesnio dėmesio nesukėlusi net ir tuojau po karo, kai ji buvo surasta ir 1948 metais amerikiečių, vokiečių ir anglų kalbomis paskelbta (kartu su gausybe kitų dokumentų), Sovietų Sąjungos — Vokietijos Reicho nepuolimo sutartis staiga pasklido po pasaulį. Visos susižinojimo priemonės — spauda, televizija, radijas — visame pasaulyje pradėjo ją skelbti, aptarti, gvildenti, nagrinėti, lyg kokį niekada nežinomą dalyką. Tokių ir panašių nepuolimo bei savitarpinės pagalbos sutarčių juk yra daugybė. Daug jų sukėlė ir karus, tačiau po pasaulį dar nė viena taip garsiai neskambėjo. Įdomiausia, kad ne tuo metu, kai ji buvo pasirašyta ir paskelbta, bet net po 50 metų. Kur čia yra priežastis? Įdomu, ar ji dabar irgi tokia garsi būtų, jeigu nebūtų tų slaptųjų priedų, vadinamų protokolų, kuriais visiškai slaptai (bent iki šiol nėra aišku, ar bet kokia žvalgyba apie tai žinojo) Hitleris su Stalinu pasidalino Pabaltijo valstybių ir Lenkijos teritorijomis. Teisybė turbūt ir yra tokia, kad ne pati nepuolimo sutartis, bet tie slaptieji protokolai po penkiasdešimt metų atkreipė pasaulio dėmesį.
Bet ir tai ne kokia jau didelė naujiena. Juk tokių pasidalinimų yra buvę ir anksčiau, net ir toje pačioje vietoje, kai aštuoniolikto amžiaus pabaigoje daug metų buvusi tvirta Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo dalinama net tris kartus. Ir partneriai buvo beveik tie patys. Skirtumas buvo gal tik toks, kad dalinamasi buvo viešai, be jokių slaptų dokumentų, ir toks dalinimasis feodalizmo laikais, kai valdovai buvo laikomi ir savų karalysčių savininkai, buvo lyg ir natūralus reiškinys. Tačiau dabar sudemokratėjusiai ir labai garsiai humaniškumą skelbiančiai civilizuoto pasaulio daliai į tokius veiksmus visiškai atgręžti nugarą gal ir nepatogu, ypač kai su tuo pasidalinimu yra tapatinama Antrojo pasaulinio karo pradžia.
Skaityti daugiau: HITLERIO-STALINO SUOKALBIS IR OKUPACIJOS NEPRIPAŽINIMO POLITIKA
Kodėl, už ką mūsų tautai buvo primestas tas komunistinio idiotizmo siautulys? Ar jis jau pasibaigė? — Tai klausimai, į kuriuos Vytautas Volertas ieško atsakymų.
VYTAUTAS VOLERTAS
Tragedija ir aktoriai
Jau mažai yra likę laiko iki birželio 15, žyminčios penkiasdešimtmetį, kai 1940 buvo okupuota Lietuva. Tą dieną atburbė tankai, atnešė mases SSSR kareivių ir idiotizmo siautulį. Sužlugdyta valstybė. Atpalaiduotas bolševizmo beprotiškumas gyventojams terorizuoti ir naikinti. Be dangiškų ir žemiškų pranašų įspėjimo visą kraštą staiga užgriuvo nelaimė, kurioje net paprastas nusišypsojimas tapo kaimyno įžeidimu. Tautą sukaustė baimė, o nuo jos pabėgti kelių neliko.
Markso-Engelso skelbta revoliucinė proletariato kova niekur neminėjo, kad reikia saugoti gyvybes. Taigi ir nesaugojo. Marksizmas kilnų užmatį padėti mažiau turinčiam ir mažiau sugebančiam pavertė neapykanta. Leninas, vos trisdešimt metų būdamas, raštu kovojo prieš socialistus, skelbiančius socializmo įgyvendinimą taikiu būdu, ir reikalavo revoliucionierių profesionalų, nieko kita neveikiančių, tik revoliucija užsiimančių. (Tokiu jaunystėje tapo Stalinas.) Leninas be gailesčio dorojo savo draugus menševikus, po revoliucijos Rusijoje įsteigė slaptąją policiją, kuri jau per pirmus metus, oficialiais duomenimis, pačiam Leninui pateiktais, sušaudė 10,000. Kiek nužudytųjų šiuose sąrašuose nebuvo įtraukta, niekas nežino. Gražūs revoliucijos pažadai virto krauju. O kraujo tekėjimas — gyvybės pabaiga. Šiandien komunistiškame pasauly Leninui dar rodomas respektas yra žudymo pripažinimas legaliai politine priemone.
Stalinas, Markso ir Lenino režisūros vaisius, beribėje Rusijos scenoje sukūrė tragediją, hunams numušusią žiaurumo karūną. Pastarieji žudė ir kankino svetimus, Stalinas skirtumo neieškojo. O 1940.VI. 15 yra Lietuvon perkėlimas šios tragedijos, kurion įsijungė saujelė lietuvių ir šiek tiek Lietuvoje gyvenusių svetimtaučių, ypač žydų. Liko A. Sniečkaus, J. Paleckio, V. Niunkos, A. Guzevičiaus, A. Venclovos, M. Šumausko, J. Žiugždos, M. Meškauskienės, L. Giros, S. Neries, V. Prėskienio, M. Gedvilos, J. Šimkaus, P. Cvirkos pavardės. Tai pirmieji lietuviai, sušokę į apdrabstytas Stalino vežėčias, lietuvių tautą vilkusias pražūtim Gal keli nežinojo, kas laukė jų krašto, bet ir nesupratėliai buvo žalingi aktoriai. Kaltę galima atleisti, bet mirusieji lieka neatgaivinami, žala nepataisoma.
Skaityti daugiau: IDIOTIZMO SIAUTULYS
_files/I-Laisve-1989-107(144)-4.jpg)
1974 lapkričio 28 dieną South Orange, N.J., mirė prof. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Mirė asmuo, kuris kaip ąžuolas buvo įaugęs į lietuvių tautos kultūrinį, politinį ir rezistencinį gyvenimą. Penkiolika metų kaip nebeturime tos savo dvasia didžiai turtingos asmenybės, kuri visada tiksliai sugebėdavo įžvelgti ir įvertinti laiko įvykius. O taip norėtųsi, kad prof. Juozas Brazaitis būtų su mumis ir šiandien, tokiu svarbiu ir reikšmingu Lietuvai momentu. Šiame numeryje profesorių Brazaitį prisimena Paulius Jurkus ir dr. Adolfas Damušis.
Nuotr. V. Maželio.
PAULIUS JURKUS
Minint prof. Juozo Brazaičio pirmąsias mirties metines, Vytautas Vaitiekūnas, jo gimnazijos klasės draugas, pasakė: ,,Ir kas galėjo tada tikėti, kad jis išaugs į tokį didį ir taip reikalingą žurnalistą”.
Juozas Brazaitis buvo bene didžiausia tos epochos žurnalistinė pajėga su dideliu intelektualiniu pasirengimu, psichologiniu tikrovės pažinimu, su nepaprastu darbštumu. Jis darė visa, kad tik Lietuva būtų gražesnė, tvirtesnė.
Su šiuo žymiuoju žurnalistu ir mano profesoriumi teko ir man 22 metus dirbti Darbininko redakcijoje Brooklyne, N.Y. Turėjau progos stebėti, kaip jis dirba, kaip jis sėdi prie redaktoriaus stalo.
* * *
Juozas Brazaitis-AmbrazeviČius buvo gimęs 1903 gruodžio 9 d. Ambrazevičiaus pavarde jis baigė gimnaziją, studijas, mokytojavo ir profesoriavo, rašė spaudoje, reiškėsi politinėje veikloje.
Vokiečių okupacijos metu gestapas norėjo jį suareštuoti. Arešto išvengė tik tokiu būdu, kad tą naktį jis buvo kitur. Turėjo slapstytis. 1944 metų pavasarį jau ėmė dundėti rytų padangės, Raudonoji armija grįžo į Lietuvą, nešdama naują okupaciją. Reikėjo pasitraukti iš Kauno ir iš Lietuvos. Iš Kauno miesto savivaldybės jis buvo gavęs reikalingus dokumentus pasikeisti pavardę. Dviračiu atvažiavęs į Tauragę, suplėšė savo senąjį asmens dokumentą ir išsirašė naują, pasivadindamas Brazaičiu. Pakeitė ir savo gimimo datą — penkerius metus pasisendino, įsirašė, kad gimęs 1898 gruodžio 9 d.
Nuo to laiko jis ir įsitvirtino visuomenėje, literatūroje, žurnalistikoje kaip prof. Juozas Brazaitis. Ambrazevičiumi išbuvo 41 metus, gi Juozu Brazaičiu tik 30 metų. Ir šiame straipsnyje naudosime tik jo naująją pavardę, nors ta veikla, kuri reiškėsi nepriklausomos Lietuvos laikais, buvo atlikta Juozo Ambrazevičiaus.
Skaityti daugiau: PROF. JUOZAS BRAZAITIS PRIE REDAKTORIAUS STALO
ADOLFAS DAMUŠIS
Daugumas labiau iškilusių bei aktyviai pasireiškusių asmenų dažnai pakliūva į neobjektyvių interpretatorių dėmesį. Pastarieji stengiasi juos nuspalvinti pagal savo intencijas, o taip pat neretai savo pastabomis ir suniekinti. Tad yra suprantamos pastangos surasti ir viešumon iškelti vieną kitą archyvinį šaltinį, kuriame bent kiek nebūtų tų subjektyvių tendencijų. Čia pateikiamos kelios dokumentų ištraukos, kurios tiesiogiai mini prof. Juozą Ambrazevičių-Brazaitį.
1944 metų pradžioje Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (Vilkas) siuntė į Švediją plk. Ambraziejų užpirkti ginklų Boford gaminimo korporacijoje lietuvių antinacinio bei antisovietinio pogrindžio divizijoms. Iš pirmo žvilgsnio toks žygis daugeliui atrodytų lyg nereali fantazija. Tuo tarpu, prisimenant Pirmojo pasaulinio karo pabaigos atvejį, tai nebūtų buvusi fantazija. Rezistencinėje praktikoje ji galėjo virsti sumania realybe. Abiems kariaujantiems didžiūnams apsilpus ir pradėjus dezorganizuotis, mažoji ryžtinga ir gerai organizuota tauta būtų galėjusi ryžtingai pasireikšti ir apginti savo teritoriją bei valstybinį savarankiškumą.
Skaityti daugiau: JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS ARCHYVŲ DOKUMENTUOSE
Povilas Pečiulaitis 1945 metais tapo partizanu ir įstojo į LLKS Tauro apygardos Birutės rinktinę. Per išdavimą 1952 buvo areštuotas ir po žiaurių tardymų karinio tribunolo nuteistas mirties bausme, kuri buvo pakeista 25 metų kalėjimu ir tremtimi. Išleistas iš kalėjimo ir grįžęs 1972 po 20 metų iš tremties, dar ilgai vargo, negaudamas teisės gyventi Lietuvoje. Kadangi jo tėvas, Sibiro tremtinys ir ten žuvęs, buvo JAV pilietis, Pečiulaičiui su žmona pagaliau 1989 metais buvo duotas leidimas emigruoti į JAV. Šiuo metu gyvena Clevelande.
_files/I-Laisve-1989-107(144)-6.jpg)
Povilas Pečiulaitis, grįžęs 1973 metais iš lagerio, pastatė mažą kryželį kovos draugo ]. Lukšos-Daumanto žuvimo vietoje.
Daumanto žuvimo aplinkybės
POVILAS PEČIULAITIS - LAKŠTINGALA
Atvykus pagal pilietybę į Jungtines Amerikos Valstybes nuolatiniam apsigyvenimui, teko susipažinti su lietuviškosios išeivijos spauda, kurioje rašoma apie pokario įvykius Lietuvoje. Kartais tie įvykiai nevisiškai tiksliai aprašyti. Tad čia noriu bent trumpai paryškinti Juozo Lukšos — Daumanto žuvimo aplinkybes, kurios yra tikros, nes aš pats asmeniškai ten dalyvavau. Kai baigsiu rašyti platesnio masto prisiminimus „Tauro apygardos paskutiniai partizanai", ten bus plačiau apibūdintas Daumanto likimas nuo grįžimo iš Vakarų iki žuvimo, jo gyvenimo vietovės ir čekistų klastotės.
1951 metų balandžio mėn. į Lietuvą Kazlų-Rūdos miško ruože, tarp Papilvio ir Kajackų kaimų, Vakarų žvalgyba nuleido du asmenis — Būtėną ir Kukauską. Vienas nuleistųjų desantininkų parašiutas įstrigo į aukštą pušį, kur jie jį tokioje būklėje ir paliko. Balandžio 19 rytą parašiutą aptiko čekistai ir suprato, kad į Lietuvą buvo pasiųsta Vakarų žvalgyba.
Tuojau buvo permesta didelis skaičius kariuomenės į Suvalkijos kraštą, daugiausia į Kazlų-Rūdos ir Lekėčių miškus. Tuose miškuose tada žuvo daug partizanų, o tarp likusiųjų ilgesniam laikui buvo nutraukti tarpusavio ryšiai. Nutrūko ryšys ir tarp Daumanto ir Trumpio. Trumpis žuvo 1951 gegužės mėn. kartu su kitais partizanais.
Skaityti daugiau: TIESA — VIENA
_files/I-Laisve-1989-107(144)-8.jpg)
Gretimam puslapy: prie Petrapilio Kazanski soboro minios klausosi kalbų.
VĖJAS LIULEVIČIUS
Vėjas Liulevičius baigė University of Chicago kolegiją 1988 metais, gaudamas B.S. laipsnį iš istorijos. Tais metais buvo parinktas kaip „Fellow" JAV Mellon Foundation humanitariniams mokslams remti. Aspirantūros studijoms pasirinko University of Pennsylvania istorijos fakultetą, taipgi gaudamas universiteto teikiamą William Penn „fellowship". Ten jis šiuo metu tęsia studijas, koncentruodamasis Rytų ir Vidurio Europos 19 a. kultūros istorijos srityje.
Dar seniai prieš išsiruošiant į Maskvą, man buvo aišku, kad vaikščiosiu tokiose vietose, kurios jau daug lietuvių ištryptos. Nežiniomis ar žiniomis seksiu pėdsakais daugybės lietuvių, laimingų ir nelaimingų. Čia ir nelaimė, ir kartu gražiausias bruožas tokios genties, kurios istorija paskleista, kaip ir jos žmonės, per visą pasaulį. O be to, keliauti į rusų kalbos pasitobulinimo kursus tame Sovietijos „stipriam centre" buvo gera proga apsidairyti toje vietoje, kol ji dar nėra nebeatpažįstamai ir iš pagrindų pasikeitusi.
Bet, kai lėktuvas nusileido Šermetjevo aerouoste ir su grupe amerikiečių aspirantų atėjau prie muitinės, ne aš stovėjau lietuvių pėdsakuose, o jie mano. Pasisukau, išgirdęs pažįstamos kalbos garsus. Buvau pats paskutinis eilėje, kurioje ne tiek daug grįžtančių rusų su didžiulėmis kartoninėmis dėžėmis, pilnomis elektroninės technikos. Už kelių metrų kažkaip daugiau vakarietiškai atrodanti šeima — aukštas vyras, moteris ir dukrelė, — garsiai lietuviškai svarstė, į kurią eilę stoti. Pagavęs savo žvilgsniu jų dėmesį, prabilau: — ,,Stokite čia, čia eilė greitai juda". O atliepiui visiškai nebuvau pasiruošęs. Žmonės pabalo ir apsisuko. Pasišalino, traukė į kitą salės pusę. Ir aš kiek nustebęs, nežinodamas ką galvoti, nusisukau ir toliau laukiau prieiti prie tikrintojų.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ PĖDSAKAI RUSIJOJE
Iš Stasio Daunio karo meto dienoraščio
1945 metų pavasarį, prieš keturiasdešimt penkerius metus, Europoje aidėjo paskutinieji II-jo pasaulinio karo šūviai. Panašiose nuotaikose, kaip čia jas savo dienoraštyje aprašė Stasys Daunys, gyveno tūkstančiai iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusių lietuvių. Stasys Daunys, gimęs 1909.VIII.30 Tauragnų valsčiuje, žurnalistas, vokiečių okupacijos metais aktyviai įsijungęs į antinacinę rezistenciją. Vokietijoje talkino Vlikui Eltos biuletenio leidimo darbe. Amerikoje įsijungė į LFB sąjūdį ir 1961-1963 buvo Į laisvę žurnalo redaktorius. Plačiai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje ir visuomeninėje veikloje. Mirė Čikagoje 1977.11.27.
Wiurzburgas, 1945.III.28
Wiurzburgo nebėra. Lėktuvų bombos jį išbraukė iš gyvųjų miestų tarpo. Ištisus šimtmečius statytas, daug garbės dienų matęs miestas žuvo per vieną naktį. Tai buvo kovo mėn. iš 16 į 17 vakare apie 21 vai.
Tai buvo baisus vakaras ir dar baisesnė naktis. Aš gyvenau netoli pagrindinės stoties Excelsior viešbutyje. Pirmosios bombos krito tuojau po 21 val. Išsigandome, nes per radiją pranešė, kad mūsų kryptimi skrenda du lėktuvų junginiai. Praėjo kelios minutės ir prasidėjo baisioji audra. Bombos krito viena paskui kitą, bildesys kurtino ausis, lūžo durys, dužo stiklai, trupėjo sienos. Mes penkiese lietuviai — aš, J. Būtėnas, A. Keturakis, M. Kuprėnienė ir vienas nežinomas lietuvis buvome savo viešbučio rūsyje. Slėptuvė buvo visai menka. Pragariško trenksmo apkurtinti laukėme, kada ateis eilė mums, kada sujudės drebančios namo sienos ir amžinai nutildys mūsų širdžių plakimą.
Skaityti daugiau: WIURZBURGO NEBĖRA
Su Los Angeles LFB XXIV literatūros vakare dalyvavusiu jaunu poetu Julium Keleru kalbėjosi Juozas Kojelis.
Studijavai Vilniaus universitete dar prieš paskutiniuosius reikšmingus Lietuvos gyvenimui įvykius. Kokios nuotaikos buvo tada jaučiamos?
1987-aisiais baigiau Vilniaus valstybinį universitetą, tada nešiojusį ne taip jau garbingą, kaip vėliau viešai paaiškėjo, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardą. Tas vardas mums, studijuojantiems nereiškė absoliučiai nieko, prie jo pripratę, tiesiog nepastebėdavom panašiai kaip atrodo nepastebima dėmė sienoje, jei per ilgą laiką prie jos pripranti. Prie panašios dėmės teko priprasti ir mūsų broliams latviams; kiek žinau, jie iki šiolei savąją Alma mater dar tebevadina pergalinguoju P. Stučkos vardu. Ką gi, gerai, kad ano nei šio visai neuždarė, kad galėdavome klausytis nors kelių mėgiamų dėstytojų (docentės V. Daujotytės, docentės E. N. Bukelienės, profesoriaus J. Girdzijausko, profesoriaus B. Genzelio) paskaitų, dalyvauti jų seminaruose. Tais žmonėmis galėdavai pasitikėti, jie sakydavo tai, ką galvojo, ką žinojo, ką manė esant reikalinga pasakyti jaunam žmogui, bandančiam suvesti galus su galais. Daugeliu kitų nelabai tegalėdavai pasitikėti — nes ar galima pasitikėti tvarkingai pakabintu kostiumu, kurio atlape jautei išdidžiai šviečiant partiečio ženklelį? Žinoma, jie nenešiojo tų ženklelių, ir galiausiai ne jie pirmieji, ne jie paskutiniai įsirašė į partijos, bene labiausiai veidmainingos partijos politinėje istorijoje, sąrašus.
_files/I-Laisve-1989-107(144)-13.jpg)
Keturi poetai, dalyvavę šios žiemos literatūros vakare, Los Angeles: Elena Tumienė, Julius Keleras, Danutė Mitkienė ir Bernardas Brazdžionis. Nuotr. V. Baltušienės.
Skaityti daugiau: Julius Keleras — apie sulaužytas asmenybes ir laisvą kūrybos dvasią
_files/I-Laisve-1989-107(144)-14.jpg)
Kruvinasai
staliniecai pervažiuoja daugel sykių Lietuvos
partizanų kapus, ir saulė skleidžianti saldų
mirties aromatą, ūmai užšaldo sodus,
liepdama jiem žydėti raudonai raudonai
lyg dobilėliui, kuriam šoble galvelę nukirs
siaubas, prakaitu sukruvinta paklodė, sapnuojant
tėvą, surištom rankom, motiną, apspjaudytu veidu,
seserį, nuleista galva, kaimyną, nukryžiuotą
ant lauko išvietės
Dzievuli, Dzievuli, kurgi tu, rypuoja
sena kaimietė vienut vienutėlė senoj,
neapartoj sodyboj, kuriai irgi ištraukė liežuvį,
kad neišduotų šulinio svirčiai,
kokia bolševikų spalva
Skaityti daugiau: Julius Keleras, kruvinasai ir keturiasdešimtieji
ARVYDAS JUOZAITIS
Lietuvoje leidžiama Komjaunimo tiesa savo 1989 gruodžio 19 dienos nr. 240 įsidėjo Arvydo Juozaičio straipsnį „Laisvė arba ideologijos mirtis", kurį čia perspausdiname. Arvydas Juozaitis praeitą rudenį lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Mums nepaprastai malonu, kad Lietuvoje kreipiamas dėmesys į 1958 metais prof. Juozo Brazaičio ir kitų Lietuvių Fronto ideologų paruoštą 78 psl. knygutę „Į pilnutinę demokratiją", kad pradedama svarstyti ir pasisavinti šio pilnutinės demokratijos projekto idėjas. Žinome, kad jos Lietuvoje buvo gyvos visą laiką, bet dabartinės naujos sąlygos jau leidžia jas pasvarstyti ir pritaikyti atsikuriančiai Lietuvai.
Tarp kitko, nuo 1990 sausio 1 dienos Komjaunimo tiesa savo vardą pakeitė į Lietuvos rytą.
Laisvė — gal ji jau atėjo? Kažkas lyg ir alsuoja krūtinėje. Bet ar iš tikrųjų tai laisvė?
Kadaise, pirmaisiais pokario metais, Vokietijoje atsidūrę Lietuvos šviesuoliai padarė žygdarbį. Jie ką tik buvo praradę valstybę, Tėvynėje virė partizaninis karas, nežinia buvo apgaubusi visą Europą. Bet „Lietuvių Fronto" bičiuliai išleidžia nedidelę knygutę, kuri išsaugos jų atminti amžiams. Tai straipsnių rinkinys „Į pilnutinę demokratiją" — ir šiandien stebinantis minties atvirumu, perspektyva, laisve. Iš tikrųjų: tik laisvi žmonės visuotinio nuovargio ir nihilizmo sūkuryje galėjo tarti į epochos veidą: „Nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratai... Demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros". Tai buvo sakoma ne tik pasisukus į valstybės nebetekusią Lietuvą. Tai buvo sakoma žinant, kad demokratija sugrąžins mums valstybę. Galbūt todėl ir šiandien „Lietuvių Fronto" bičiuliai sudaro ideologinį išeivijos branduolį.
_files/I-Laisve-1989-107(144)-16.jpg)
Ateitininkų suvažiavime Vilniuje, lapkričio 25-26 dienomis: iš kairės — Arvydas Juozaitis, šio straipsnio autorius, Povilas Šilas ir Jadvyga Bieliauskienė. Nuotr. P. Kaufmano.
Skaityti daugiau: LAISVĖ ARBA IDEOLOGIJOS MIRTIS
KAJETONAS ČEGINSKAS
Žodis, tartas 36-tosios ELSS atidarymui Gotlande 1989
Sakoma: kas nori pažinti poetą, turi aplankyti šalį, kurioje jis gimė.
Panašiai ir su šiuo periodišku renginiu, kuris jau ne vieną dešimtmetį, be pertrūkio, kasmet kartojasi ir nešioja Europos lietuviškųjų studijų savaičių vardą.
Tik čia ne tiek svarbi šalis, kurioje šios savaitės gimė, kiek laikas, kuris jas pašaukė gyvenimui. Nuo jo mus skiria ištisi 35 metai, bet tą nuotolį reikia įveikti, jei norime geriau suprasti savaičių paskirtį ir prasme. Turiu galvoje ne tą vienkartine prasme, kurią turi kiekviena savaitė atskirai nuo kitų, būtent tai, ką iš jos padaro į ją susirinkusieji, bet tęsiamą kasmet pakartojamo renginio prasme, kurią viena savaitė perima iš pirmiau buvusių ir perduoda po jos einančioms.
Ėjo 1952-ji metai. Iš keliasdešimties tūkstančių lietuvių, kurių didžiulė dauguma telkėsi praūžusio pasaulinio karo išblokštųjų stovyklose Vakarų Vokietijoje ir buvo migracijos bangų plukdoma už vandenynų, beliko tik keli tūkstančiai. Jie save laikė ne paprastais pabėgėliais, išeiviais, bet tremtiniais, ne savo noru tėvyne palikusiais. Nors skiriami nuo tėvynės tos pačios „geležinės uždangos", kuri aklinai skyrė vieną Europos dalį nuo kitos, nebuvo nuo jos atsiskyrė, išgyveno bendro likimo smūgius ir išmėginimus.
Skaityti daugiau: LIKOME IŠTIKIMI SAVO MISIJAI
Los Angeles Lietuvių Fronto bičiuliai, 1966 m. gruodžio mėn. pirmąjį savaitgalį pradėję literatūros vakarų tradiciją, nė sapnuot nesapnavo, kad toje pačioje Šv. Kazimiero parapijos salėje kada nors iš okupuotos Lietuvos atvykęs rašytojas galės jaustis laisvas žmogus ir be represijų baimės skaityti savo kūrybą. Bet tai įvyko 1989 gruodžio 2 dvidešimt ketvirtajame literatūros vakare.
XXIV literatūros vakaras buvo skirtas poezijai. Savo kūrybą skaitė vietos poetai — Danutė Mitkienė, Elena Tumienė, Pranas Visvydas ir iš Lietuvos atvykęs, Illinois universitete Čikagoje literatūrą studijuojąs jaunas poetas Julius Keleras. Su svečiu auditoriją supažindino poetas Bernardas Brazdžionis.
Skaityti daugiau: XXIV LITERATŪROS VAKARAS
_files/I-Laisve-1989-107(144)-17.jpg)
Penktasis ateitininkų kongresas, turėjęs įvykti 1940 metais Vilniuje, buvo sutrukdytas sovietų okupacijos. Reikėjo laukti beveik 50 metų, kol ateitininkai vėl galėjo laisvai susirinkti Vilniuje į atkuriamąjį Lietuvos ateitininkų suvažiavimą 1989 lapkričio 25-26 dienomis. Jame dalyvavo per 900 ateitininkų — moksleivių, studentų ir sendraugių — iš visos Lietuvos. Dalyvių tarpe buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius, daug dvasiškių, svečių iš užsienio, jų tarpe ir Ateitininkų Federacijos vadas Juozas Polikaitis iš JAV.
Dvi dienas plenariniuose posėdžiuose ir pasiskirsčius įvairiose sekcijose ateitininkai posėdžiavo, klausė ideologinių ir programinių paskaitų, pranešimų, nagrinėjo veiklos klausimus. Giliai į ateitininkų širdis strigo kard. Sladkevičiaus žodžiai: „...Pavasarį atsinaujina kiekvienas medis, jei tik jis yra gyvas. Jūs esate gyvojo ateitininkijos medžio pumpurai, būkite ir toliau vienybėje su Kristumi ir vienas su kitu”.
Skaityti daugiau: ATEITININKŲ SUVAŽIAVIMAS VILNIUJE
Praeitų metų pavasarį Lietuvoje katalikių moterų sambūrio iniciatyva buvo įkurta „Caritas" organizacija. Metų eigoje ši organizacija išaugo ne tik savo narių skaičiumi, bet ir populiarumu. „Caritas" pirmininkė Albina Pajarskaitė metų pabaigoje lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir plačiai informavo apie „Caritas" planus, užsimojimus ir darbus.
Lietuvoje neužtenka rūpintis vien tautiniu bei politiniu atgimimu. Yra atsiradęs gyvas reikalas rūpintis ir tautos dvasiniu atgimimu. Krikščioniškas ir dorovinis auklėjimas šeimoje, mokykloje ir aplinkoje per visą komunistinio režimo laikotarpį buvo visiškai apleistas. Tai atsiliepė į dvasinių vertybių ugdymą, į žmonių santykius vienų su kitais. Išbujojo alkoholizmas, narkomanija, palaidumas, išaugo kriminalinių nusikaltimų skaičius. „Caritas" uždavinys kaip tik ir yra kovoti su šiomis blogybėmis, atnaujinti lietuvių tautos krikščioniškąsias vertybes. Šalia to reikalingas ir labdaros bei šalpos darbas, steigimas vaikų darželių ir senelių namų, bendrai, rūpestis įvairiomis socialinėmis problemomis.
„Caritas" moterys, pasiskirsčiusios į atskiras sekcijas, visomis priemonėmis dirba šį lietuvių tautai naudingą darbą ir prašo iš išeivijos bent finansinės paramos. Spaudoje apie tai turbūt bus plačiau rašoma, dabar tik norėtųsi priminti, kad Lietuvių katalikų religinė šalpa New Yorke priima specialiai „Caritas" skiriamas aukas.
• Gintė Damušytė, Lietuvių katalikų religinės šalpos ir Lietuvių Informacijos centro įstaigų New Yorke reikalų vedėja, dar praeitą vasarą, nedaug kam žinant, buvo išrinkta kaip iškiliausia lietuvė moteris. Šį garbingą pripažinimą ir atžymėjimą jai suteikė Amerikos lietuvių Romos katalikių moterų sąjunga. Į Laisvę skaitytojai ir Lietuvių Fronto bičiuliai taip pat džiaugiasi, kad bičiulė Gintė buvo įvertinta už jos pasiaukojantį ir nenuilstamą darbą, informuojant apie Lietuvą svetimtaučius, žmogaus teisių organizacijas ir visur kitur, kur tik reikalinga, keliant ir propaguojant Lietuvos reikalus.
• Kun. Vytautas Pikturna, šiuo metu gyvenąs Floridoje, praeitų metų pabaigoje minėjo savo kunigystės 50 metų jubiliejų. Kun. V. Pikturna jau pirmaisiais okupacijų metais buvo įsijungęs į rezistencinį darbą tiek prieš bolševikus, tiek ir prieš nacius. Gestapas jį areštavo, kalino įvairiuose kalėjimuose ir 1945 balandžio mėn. išgabeno į Dachau koncentracijos stovyklą. Tik karo pabaiga išgelbėjo jį nuo mirties. Vokietijoje ir Amerikoje dirbo pastoracinį darbą, veikė su jaunimu, yra nuoširdus Lietuvių Fronto bičiulių narys. Sveikiname garbingo jubiliejaus proga!
Skaityti daugiau: Vardai ir įvykiai
Spalio 21 Los Angeles Sheraton-Town House viešbutyje įvyko XI Amerikos lietuvių kongresas, o kitą dieną, X.22, Šv. Kazimiero parapijos patalpose metinis Altos 49-sis suvažiavimas.
Organizatoriai reklamine dalimi pasirūpino pavyzdingai. Išleistas leidinys su šūkiu ,,Visi vieningai siekim Nepriklausomybės Lietuvai", į garbės komitetą įtraukti 72 nelietuviai (gubernatoriai, senatoriai, kongresmanai ir kt.) ir 56 lietuviai (vyskupai, konsulai, organizacijų pirmininkai ir t.t.); Vliko iškvietimu iš Lietuvos atvyko žymūs rezistentai — Viktoras Petkus ir Antanas Terleckas, o taip pat dalyvavo iškviesti ar pripuolamai atsiradę Antanas Buračas, Jonas Mugevičius, Kęstutis Mingaila ir Buračo sūnus Giedrius. Jie buvo pristatomi kaip ,,iš Lietuvos organizacijų atstovai" ir, kur galima, sodinami už garbės stalų.
Daug sveikinimų lietuvių ir anglų kalbomis. Jų skaitymas užėmė didelę programos dalį.
Praėjus šiems įvykiams, pasirūpinta, kad jie būtų aprašyti veik visuose lietuvių laikraščiuose. Niekur neteko pastebėti, kad kuris nors korespondentas būtų kongrese ir suvažiavime pastebėjęs kokį nors trūkumą: viskas tobula, pavyzdinga, svarbu Lietuvai ir išeivijai.
Skaityti daugiau: AMERIKOS LIETUVIŲ KONGRESAS
CENTER FOR LITHUANIAN STUDIES, INC
Gyvenamojo momento įvykiai reikalauja iš mūsų būti aktyviais ir padėti savo darbu, konkrečiais būdais ir lėšomis besilaisvinančiai tautai.
Lietuviškų studijų centras yra nepelno korporacija, jos nariai ir aukotojai pilnai atleidžiami nuo JAV valstybinių pajamų mokesčių. (Nario metinis mokestis — 25 dol., garbės nario — 100 dol. ir daugiau, didesnių sumų aukotojai mielai laukiami.)
Šalia savo pagrindinių uždavinių — finansuoti lietuviškų studijų ir veikalų paruošimo darbą JAV — Lietuviškų studijų centras yra pasiryžęs pradėti du konkrečius projektus:
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ CENTRAS
Prieš trisdešimt metų Čikagoje būrelis prie Į laisvę susispietusių bičiulių įsteigė „Į laisvę fondą lietuviškai kultūrai ugdyti". Fondas ryžosi organizuoti ir skatinti bei remti studijas lietuviškos kultūros ir rezistencijos klausimais ir leisti veikalus, kurie išeivijai ir Lietuvai labiausiai reikalingi. Savo darbą fondas pradėjo 1961 metais, kai išėjo pirmoji fondo išleista knyga — Vytauto Mačernio „Poezija". Jubiliejų žadame plačiau paminėti sekančiuose Į laisvę numeriuose.
Žemiau spausdiname sąrašą „Į laisvę fondo" išleistų leidinių, kurių dar galima gauti. Netrukus išeis ir nauja kun. dr. Antano Paškaus knyga „Asmenybė ir religija". Anglų kalba yra baigiama ruošti dr. Adolfo Damušio knyga „Milestones of Resistence in Lithuania". Taip pat susitarta finansuoti Lietuvoje leidžiamą Adolfo Ramanausko-Vanago, paskutinio Lietuvos partizanų vado, prisiminimų knygą.
Skaityti daugiau: Į LAISVĘ FONDAS LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI
Fotografinė kopija 
BOX 
