Nr. 1 (1283)1953 M. SAUSIS –JANUARY ĮSTEIGTAS 1919 M. 
Šiuo numeriu KARYS įžengia į ketvirtus metus šioje šalyje. Jo pirmasis numeris išėjo 1950 metais lapkričio mėnesį Lietuvos Kariuomenės Šventės proga. Norime tikėti, kad tuo, palyginti, ilgoku KARIO nužengtu šiame krašte keliu džiaugiamės ne mes vieni, atseit — tie, kurie jį numeris po numerio stumiame pirmyn, bet ir visi jo skaitytojai bei bičiuliai - rėmėjai, kurie savo uolumu padeda mums tame nelengvame darbe. Juk šion šalin naujai atvykusiųjų, vietinių mėgstamu “dypukų” vardu vadinamų, buvo nemaža mėginimų sukurti naują spaudos organą, bet tik vienintelis KARYS, tas brangių mūsų praeities tradicijų puoselėtojas, čia atsikūręs dar šiaip taip laikosi. Ir jis laikosi tik “per vargus ir pasišventimą”, anot poeto žodžių.
Nauji metai, naujos bėdos, bet jei jau į ketvirtus metus įkabinome, privalome pajusti pareigą šio žurnalo gyvybę ir toliau palaikyti. Juk šiuo tragišku laikotarpiu esame visi kariai, ar kurie anksčiau nešiojome uniformas, ar jų neturėjome, visi esame kariai savo pavergtos Tėvynės fronte, todėl KARYS tebūna mus visus jungiančiu organu, kuris vestų į didyjį tikslą, — stiprintų mūsų viltis ir rodytų kelią į gimtojo krašto sodybas, kurias vagomis raižo Nemunas, Neris, Dubysa, Nevėžis, Širvinta ...
* * *
Šiuos metus pradedame numeriu, kurio pirmasis straipsnis patiekia minčių apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, o viršelis papuoštas žinomo dailininko V. K. Jonyno kūriniu — Karalius Mindaugas. Tai ne be prasmės. Juk 1253 metais Mindaugas vainikavosi Lietuvos karaliumi. Vadinas, šiemet sukanka 700 metų, kai Lietuva įsijungė į ano meto krikščioniškųjų karalijų šeimą. Antra, tatai reiškia dar ir tai, jog KARIUI buvo, yra ir bus brangi Lietuvos praeitis, tautos pasiekti laimėjimai, ir jis kartu kenčia dėl tautos nelaimių. Nuo to savo pasirinkto kelio KARYS niekada nenukrypo ir niekada nenukryps. Jis tarnavo ir tarnaus tik Lietuvai.
Skaityti daugiau: KETVIRTI METAI
T. VIKT. GIDŽIŪNAS, O.F.M.
Mūsų tauta amžių bėgyje turėjusi daug kritiškų dienų. Vienas pirmųjų, istorijai žinomų, kritiškų laikotarpių buvo XII-sis amž. Tuo metu Lietuva buvo susiskaldžiusi į daugelį mažų kunigaikštijų, kurių kunigaikščiai dargi dažnai ir tarp savęskovėsi. Dar X ir XI-me amž. rusai pradėjo užpuldinėti lietuviškąjį Padauguvį, ir net užvaldė Gardino sritis. XIII-me amž. Livonijoje ir Prūsuose įsikūrė du galingi kryžiuočių ordinai. Jie pavergė lietuviams giminingus, bet savo organizuotos valstybės iki tol nesukūrusius, latvius ir prūsus ir pradėjo grąsinti Lietuvai.
Pavojui artėjant Lietuvoje iškilo gabus kunigaikštis Mindaugas, kuris sumanė įkurti vieningą Lietuvos valstybę. Jis pašalino smulkius kunigaikščius, neišskirdamas nė savo giminių, nes tik tokiu būdu buvo galima sujungti kraštą. Paėmus vienam valdovui į rankas visos Lietuvos valdžią, ir Lietuvos prestižas greitai pakilo. Sumanaus politiko Mindaugo valdoma ir gabių karo vadų ginama Lietuva pasidarė ne tik atspari priešų puolimams, bet ir jiems patiems darėsi pavojinga. Jungtinė Lietuvos kariuomenė 1236 m. ties Šiauliais ir 1260 m. prie Durbės ežero visiškai sumušė kryžiuočius. Netrukus lietuviai atsiėmė ir rusų užgrobtas Gardino sritis, net ir patys ėmė daryti sėkmingus žygius į svetimas šalis.
Šios didžios Mindaugo minties nesuprato jo pašalintieji kunigaikščiai. Jie, degdami kerštu, susidėję su rusais ir Livonijos ordinu, ruošėsi pražudyti ne tik Mindaugą, bet ir pačią Lietuvą, suskaldydami ją vėl į mažas kunigaikštijas. Mindaugas tačiau laiku suprato artėjantį pavojų ir būdamas sumanus politikas be karo sugriovė jų planus.
Skaityti daugiau: MINDAUGAS LIETUVOS IŠGELBĖTOJAS
Sausio 15 d. sukako lygiai trisdešimt metų, kai Klaipėdos Kraštas gyventojų sukilimu pakeitė ligi toj buvusį statusą ir pareiškė norą jungtis prie savo branduolio — nepriklausomos Lietuvos respublikos. Ši sukaktis mums yra lygiai brangi, kaip ir Vasario 16-ji: šešioliktoji atkūrė Lietuvos valstybę, o Sausio 16-ji — tai Lietuvos valstybei prakirto langą į platųjį pasaulį.
Klaipėdos Kraštas, nors ilgus amžius nešė vokiškąjį okupacijos jungą, savo gyventojų dauguma išliko perdėm lietuviškas. Ne tik jis, bet ir nemaži plotai už Nemuno į pietvakarius buvo iš seno lietuvių apgyventa žemė. Atrodė, kad po pirmojo pasaulinio karo, esantiems rytuose ir vakaruose Lietuvos žemes pasidalijusiems grobikams žlugus, gi pačiai Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma valstybe, lietuviškasis Klaipėdos Kraštas ir vadinamoji Mažoji Lietuva iš už Nemuno be jokių komplikacijų privalėjo įsijungti į Lietuvos valstybės organizmą. Bet išėjo kitaip.
Alijantai, kurie po karo braižė anuometinį Europos valstybių žemėlapį, už Nemuno esančią Mažąją Lietuvą paliko be jokių sąlygų karą pralaimėjusiai Vokietijai, o Klaipėdos Krašto likimą kuriam laikui paliko neišspręstą ir pavedė taip vadinamų keturių signatarų — Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Japonijos — globai. Tų signatarų tarpe Prancūzija vaidino vyriausią vaidmenį.
Skaityti daugiau: KLAIPĖDOS KRAŠTO ATGAVIMO SUKAKTIS
GEN. P. PLECHAVIČIAUS KALBA, PASAKYTA 1952 M. LAPKRIČIO 23 D., L. KARIUOMENES ŠVENTĖS MINĖJIME NEW YORKE
Brangūs tautiečiai!
1918 metais vasario mėn. 16 dieną būrelis didžių Lietuvos patriotų mūsų sostinėje Vilniuje paskelbė pasauliui, kad Lietuva vėl atkuriama Nepriklausoma Demokratine Respublika, šiuo aktu buvo sulaužyta paskutinė grandis retežių, kuriais Lietuva ir lietuvių tauta buvo sukaustyta daugiau 120 metų.
Gen. P. Plechavičius kalba
Šis drąsus ir kilnus žygis buvo paskatintas kilnaus Amerikos Prezidento Wilson’o žinomos 14-os punktų laisvės deklaracijos: kiekviena tauta turi teisę pati save valdytis.
Tuo laiku Lietuva dar buvo okupuota vokiečių kariuomenės ir kraštas kentė priespaudą, badą, skurdą. Daug sodybų buvo sudeginta, gyvas inventorius rekvizuotas. Ūkininkai apiplėšti, žemė apleista. Miestelėnai nuskurę ir išbadėję.
Rudeniop, dėka kilusios Vokietijoje revoliucijos, vokiečių armija pradėjo trauktis iš Rusijos ir Lietuvos. Pasidarė tuštuma, į kurią liejosi išbadėjusi komunistų raudonoji banga. Krašto vaizdas atrodė baisiai niūriai. Vokiečiams pasitraukus, nebeliko jokios valdžios. Valsčiuose ir miestuose buvo sudaromi komitetai, organizuojama milicija, bet ką galėjo padaryti beginkliai žmonės?! Krašte siautė ne tik nedateklius, lygus badui, bet ir banditų gaujos, susidariusios iš visokio tamsaus ir kriminalinio elemento. Raudonųjų agentai skverbėsi į komitetus, grąsinimais ir teroru versdami padoriuosius žmones juos apleisti.
Vilniuje paskubomis buvo sudaryta laikinoji Lietuvos valdžia, kuri pamatė, kad Nepriklausomybės Aktas neišgelbės lietuvių tautos nuo naujos ir dar baisesnės vergijos. Tuolaikinis Ministeris Pirmininkas a. a. Mykolas Šleževičius karštais iš širdies gilumos Lietuvos patrioto žodžiais kreipėsi į Lietuvos žmones, ragindamas stoti savanoriais ginti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Skaityti daugiau: O SKAMBINK PER AMŽIUS VAIKAMS LIETUVOS...
Juozas Mikštas
Tolimos praeities miglose,
Kaip svajonių geroji dvasia,
Tu dažnai pasirodžius sapne,
Kalbini ir vilioji mane.
Vėl mums ošia gimtinės šilai,
Vėl nuo ežero grįžtam vėlai,
Vėl birželio nakties tyloje
Jungia mus bendro džiaugsmo gija.
Vėl mus sveikina ryto žara,
Ir kaip ašara meilė tyra
Glamonėja dirvas, takelius,
Ir sodybas, ir klonius žalius.
Bet... nubudęs tik skausmą juntu.
Ir veltui šaukiu, klausiu:—Kur tu?...
Man pagrobė tave nežinia,
Ir likai man tik sapno viešnia.
Bet viešėk pas mane kuo dažniau,
Nors aš tavo kelių nežinau;
Ar jie eina iš mūsų namų,
Ar iš šiaurės rytų tolimų ...
LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖ CHICAGOJE
š. m. lapkričio 23 d. Čikagos “Ramovės” skyrius minėjo tradicinę Lietuvos kariuomenės atkūrimo dieną.
Šventė prasidėjo pamaldomis, kurios įvyko šv. Kryžiaus bažnyčioje. Gerokai prieš pamaldų pradžią bažnyčion pradėjo rinktis žmonės, kurių kas minutę gausėjo.
Kai bažnyčios suolai, apie 2000 sėdimų vietų, jau buvo užimti, zakristijos duryse pasirodė prel. Linkus liturginiuose rūbuose ir žengė prie altoriaus, kuris skendėjo gėlių ir šviesų jūroje. Gerb. prelatą lydėjo kunigai: Neverauskas, Paukštys. Šv. Mišių metu giedojo p. Sodeikos choras mišias ir maldą už tėvynę. Bažnyčios skliautais nuskambėjo ir solo — D. Stankaitytė giedojo sopranu Ave Maria.
Šv. Mišių viduryje į sakyklą įlipo kun. Stašys. Jis drožė pamokslą, nuolat užakcentuodamas atskirus pasakymus: “Pasaulis, pamynęs laisvę ir teisingumą, negali turėti ramybės. Šių dienų žmonija yra nuolatinėje kovoje už didžiuosius principus ir mes privalome jungtis į šią garbingą kovą”.
Pamaldas užbaigė Tautos Himnu, kurį jausmingai sugiedojo visi esantieji bažnyčioje.
Antroji šventės dalis įvyko Bridgeporte, Lietuvių Auditorijos salėje, tuoj po pamaldų 12 val.
Skaityti daugiau: MIRŠTU, KAD JŪS GYVENTUMĖT
POVILAS G-KAS, ME.
(Tęsinys iš per. m. Nr. 8)
Naciai, matomai, nežinojo apie miestelyje esančius SS-esesininkus ir įspėjimą palaikė taikomą jiems. Be to, tą mintį lyg tvirtino per drąsi viršaičio laikysena.
— Iš kur tas raštas? Tu šnipas! Mes tave areštuojame! — vėl pratrūko pykčiu Beckman.
— Tas raštas iš lietuvių partizanų, pasivadinusių save “Vanagai”, štabo. Aš ne šnipas. Aš tik pasiuntinys. Privalau perduoti kam priklauso tą raštą. Jūs mane neareštuosite, jeigu jūs mane areštuotumėte, partizanai jums atsilygintų tuo pačiu, — ramiai, rimtai ir drąsiai aiškia vokiečių kalba dėstė Andr.
— Kur jie?
— Dauguma jų ten, — parodė pirštu pro langą, — už ežero, miške. Bet jų pilna visur.
— Ar tai komunistai?
— Ne. Tai lietuviai patriotai. Jie ruošiasi kovai su komunistais, bet jie kovoja su visais lietuvių skriaudėjais.
— Ar daug jų?
— Bus apie trisdešimt tūkstančių, — net nemirktelėjęs sumelavo Andr.
— Veruckten Samogitiers! (Pasiutėliai žemaičiai) — nusikeikė Beckman.
Tuo laiku į miestelį įvažiavo keturi kariški sunkvežimiai, kuriuose sėdėjo šimtas šautuvais ginkluotų vokiečių kareivių. Tai pajėga priverstinei evakuacijai, kurią prieš valandėlę Beckman telefonu iššaukė iš Plungės įgulos. Naciai pamatę kareivius, pusbalsiu tarpusavyje pasitarė; du iš jų išėjo ir su kareiviais nuvažiavo į Platelių valstybinį ūkį, keturi likosi.
— Aš noriu pasikalbėti su jų vadais, — tęsė toliau Beckman.
Skaityti daugiau: KAUTYNES LIEPIJŲ PAMIŠKĖJE
Pulkininkas Jonas Petruitis — Nepriklausomybės kovų vaizduotojas
Nepriklausomybės kovos iškėlė nemaža šaunių vyrų, kurie ne tik pasižymėjo karo lauke, bet ir vėlesniam nepriklausomam gyvenime suvaidino žymų vaidmenį.
Pulkininkas Jonas Petruitis buvo vienas žymiausių Nepriklausomybės kovų asmenybių. Jeigu jo vėlesnei veiklai galbūt ir nevisi gali pritarti, tai jo karo žygiai visus vienodai priverčia susižavėti jais.
Dar jaunas Jonas Petruitis pirmojo pasaulinio karo pabaigoje atsidūrė Kaukaze, kur būta nemažo būrio lietuvių patriotų. Jie visi, kaip savo atsiminimuose Jonas Petruitis rašo, nė trupučio neabejojo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Jie nublokšti toli nuo tėvynės ir nežinodami, kas ten ištikrųjų dedasi, siunčia delegaciją į Lietuvą, į sostinę Vilnių. Šios delegacijos pareiga buvo viską ištyrus grįžti atgal ir tinkamai painformuoti likusius ir dar negalinčius grįžti iš Kaukazo lietuvius patriotus. Reikia atsiminti neįmanomas anų laikų susisiekimo sąlygas ir tik tada gerai suprasime šio pasiryžimo didumą. Iš Kaukazo per daugelį valstybių, aplinkiniu keliu, į Vilnių važiavo be jauno rusų caro armijos poručiko Jono Petraičio dar Pr. Dailidė ir Jazdauskas. Jonas Petruitis iš kalno buvo nusistatęs pasilikti Lietuvoje, o Pr. Dailidė Kaukazo lietuviams duotą pažadą ištesėjo. Jis grįžo ne tik su plačiomis informacijomis, bet ir su įgaliojimais atstovauti Kaukaze lietuvių pabėgėlių reikalus.
Jonas Petruitis rado išbadėjusį dar po karo neatsigavusį Vilnių, rado tebešeimininkaujančius Lietuvoje vokiečius, nors jau Valstybės Taryba, priešakyje su A. Smetona, jau buvo pradėjusi darbą Lietuvai atkurti.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
Didžiojo New Yorko BALF Vajaus Koncerto, įvykusio 1952 metų rudenį, Lost Battalion salėje programos pildytojai, žiūrint iš publikos į sceną. Programą išpildę dainininkai ėjo į publiką ir padėjo rinkti aukas likusiems Europoj lietuviams tremtiniams gelbėti. Dosnioji publika čia pat salėje suaukojo $1,161.00. Bendrai vajuje surinkta $8,730.86.
Didžiojo New Yorko BALF 1952 m. Vajaus Komiteto Pirmininkas, Metropolitan Operos solistas Algirdas Brazis įteikia BALF Pirmininkui Kan. Dr. J. B. Končiui vajaus proga Komiteto surinktųjų tremtiniams šelpti aukų čekį. Tremtinių vardu BALF pirmininkas dėkoja.
Skaityti daugiau: DIDYSIS NEW YORKO BALF VAJAUS KONCERTAS
Pradedant naujus metus, pravartu prisiminti ir mūsų kariai. Visos tautos gerbia savo karius, nes jie gina krašto laisvę, saugo nuo priešų, kad to krašto gyventojai ramiai gaištų kurti gerbūvį.
Amerikos šalies kariai, savo kilme priklausą įvairioms tautoms, šiuo metu kovoja ne tik už tos šalies žvaigždėtąją vėliavą, bet kartu ir kitų pavergtų ar norimų pavergti tautų laisvę. Tų kovotojų eilėse yra ir lietuvis karys, čia gimęs ir naujai atvykęs kaip tremtinis, jis pakelia vargą, kovoja ir žūsta greta kitų. Už žmonijos laisvę lietuviškas kraujas yra apšlakstęs žemę nuo Pacifiko iki Grenlandijos, nuo Lietuvos iki Korėjos. Nulenkiame galvas prie Tave, žinomas ir nežinomas Kary, tylos minute gerbiame Tave žuvus už pasaulio laisvės principus.
Lietuviai kariai, esą JAV armijoje, ir nekariai, kurie randamės laisvame pasaulyje, jungiamės tomis pačiomis mintimis ir troškimais, kad vėl bus laisva Lietuva, kad Gedimino kalne suskambės pergalės maršai, o trimitai palydės bokštan kylančią trispalvę. Giliai širdin mums įsminga Tėvynėje žūstančių partizanų žodžiai: “Mesžūstame, kad tu, lietuvi, nepamirštum savo Tėvynės, kad aukotumeis jos išvadavimui!” Grįžę gal nesurasime žuvusių partizanų kapų, nes raudonieji budeliai neleidžia jų garbingai palaidoti, bet jų pasišventimas ir atlikti didvyriški žygiai Tėvynės labui amžiams liks žinomi mūsų tautai.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI KARIAI
EDWIN MULLER,
“The American Weekly” bendradarbis
1945 m. pavasarį sąjungininkams išsikėlus Norvegijoje, puikią saulėtą gegužės dieną per Norvegijos sostinę atvirame automobilyje su karaliumi ir sosto įpėdiniu važiavo dar vienas asmuo. Minia, keldama ovacijas karališkajai šeimai, nepamiršo ir didžiojo rezistencijos vado ir šaukė: “Tegyvuoja karalius, tegyvuoja Max Manus!”
Tą įvykį dar ir dabar šiltai prisimena žymusis Norvegijos rezistencijos vadovas Max Manus, kuris šiuo metu su savo šeima — dviem vaikais ir žmona — gyvena. Čia paminėsime keletą jo atliktųjų žygių, iškėlusių Manų į pirmaeilių kovotojų eiles.
Kai 1941 m. vėlų rudens vakarą jis atidarė savo kambario duris, jo jau laukė kvislinginė Norvegijos politinė policija. Vos spėjo praverti duris, 6 stiprūs vyrai iškart jį nuginklavo, išimdami iš po pažasties ir prie kairiosios kojos šlaunies paslėptus du pistoletus. Jie išvertė ir jo kuprinę, bet nesurado jos dugne paslėptųjų granatų. Bet ir jis jų negalėjo pasiekti...
Tuo momentu, kai jį sulaikiusiųjų grupės vadas tikrino jo dokumentus, jis padarė klaidinantį judesį durų link. Ir tą pačią akimirką, kai šešerios poros akių nukrypo į duris, jis pro langą nėrė du augštus žemyn ant kieto šaligatvio grindinio.
Ir taip vieton kalėjimo Manus pateko į ligoninę. Kovodamas su sąmonės netekimu, jis girdėjo balsą tariant: “Būtų kvaila šį vyrą išnešti ir sušaudyti. Jis tuoj mirs čia pat. Jo nugarkaulis yra sulaužytas”.
Skaityti daugiau: KAI TĖVYNĖ ŠAUKĖ ATLIKTI PAREIGĄ...
BR. MICHELEVIČIUS
Korėjos klausimui šiandieną priduodama pirmaeilės reikšmės. Šio “Kryžiaus” karo prieš raudonojo komunizmo hordas Korėjoje didžiausia materialinė ir atsakomybės našta krenta ant amerikiečių pečių, ypač oro ir jūrų veiksmuose, taip pat apginklavimo, aprūpinimo ir vadovavimo srityse. Bet ir kiti sąjungininkai nėra vien pasyvūs žiūrovai šiame moderniškame poligone. Didžiuma laisvojo pasaulio valstybių šiame kietame kare yra atstovaujamos jų geriausių pulkų, batalijonų. Iš sąjungininkų fronto 15 linijinių divizijų tik 5 divizijos yra amerikiečių. 155 mylių ilgumo frontas yra užimtas 60% R. O. K. (Korėjos Respublikos - pietų korėjiečių), 15% fronto tenka kitų sąjungininkų junginiams ir tik už 25% fronto yra atsakomingos amerikiečių divizijos. Be to, kiekvienoje amerikiečių kautynių divizijoje yra 2,500 taip vadinamų KATUS’ų, t. y. pietų korėjiečių karių, kurie petys į petį kovoja drauge su amerikiečiais prieš raudonuosius. Taigi, šiandieną Korėjos fronto 75% laiko užėmę šių sąjungininkų jėgos: R. O. K., Australijos, Belgijos-Luxemburgo, Kanados, Kolumbijos, Ethiopijos, Prancūzijos, Did. Britanijos, Graikijos, Naujosios Zelandijos, Olandijos, Filipinų, Thailando ir Turkijos. Jei šios sąjungininkų pagelbos nebūtų, amerikiečiams tektų savo 8-ją Armiją papildyti dar 10-čia savo divizijų.
Skaityti daugiau: KORĖJOS POLIGONE PASIDAIRIUS
A. Rėklaitis
Anglijoje JAV bazės yra didelės, plečiamos ir tobulinamos. Iš čia bombonešiai gali siekti visus Europos kampus ir, esant reikalui, iš čia gali nunešti ir numesti A-bombas į Rusijos centrus.
Amerikiečiams kyla klausimas, ar britų “veto” gali sutrukdyti tų bazių panaudojimą pačioje karo pradžioje? Gi britams rūpimas klausimas yra: ar JAV, naudodama tas bazes, įtrauktų Angliją į atominį karą?
Bazėms statyti Anglijoje JAV investavo milijonus
Anglijoje yra 15 JAV bazių. Jų pajėgumas dabartiniu metu skaitomas 30,000 Amerikos oro jėgų vyrų. Su kiekviena diena bazės plečiamos ir didinamos. Tų bazių statybai JAV jau investavo šimtus milionų dolerių.
Keliaudami į šiaurę nuo Londono jūs galite pastebėti 5 JAV bombonešių bazes rytų Anglijoje. Tai yra bazės aukštuodegių JAV bombonešių B-50. čia jūs galite matyti atomines bombas galinčius nešti lėktuvus, nuolat pakylančius ir nusileidžiančius, dieną ir naktį be pertraukos. Tai pratimai, pasirengimas būsimiems uždaviniams, šie bombonešiai yra saugojami JAV oro pajėgų kovos-“jet” lėktuvų, veikiančių iš kitų 3-jų oro bazių.
Skaityti daugiau: AR AMERIKA GALI PANAUDOTI SAVO BAZES ANGLIJOJE?
LIETUVIAI KARIAI KOVOJA IR ŽŪSTA
Rašo Bal. Brazdžionis
Nedaugei mūsų, išblaškytų po platų pasaulį. Kitose šalyse patekę Lietuvos jauni vyrai sau be baimės dar gėrisi civiliniu gyvenimu, bet į šią šalį atvykę turi be kompromisų stoti į karių gretas ir žygiuoti darniose JAV karių gretose ten, kur tik Amerikos karys saugo tautas nuo komunizmo.
Iš lietuvių karių atvyksta atostogų pas tėvelius ar gimines, kiti baigę tarnybas grįžta dar nepalūžę į civilinį gyvenimą, štai teko išsikalbėti su ką tik grįžusiais iš Korėjos karo lauko Jonu Biliūnu ir Rutkausku. Jie pasakoja:
— Pergyvenome visko fronte. Per 19 mėn. vargo, duodant patrankoms, tikrai tenka daug kantrybės pakelti, vygdant žygius ir uždavinius. Aš, — pareiškė Rutkauskas,— buvau fronte sužeistas kelis kartus, bet dabar vėl viskas laimingai susiklostė, tad galiu džiaugtis esąs sveikas ir vėl matyti lietuvišką Chicagos gyvenimą.
Jonas Biliūnas pažymėjo, kad lietuviai kariai JAV kariuomenėje amerikiečių karių yra gerbiami ir su jais labai draugiškai santykiaujama, vieni už kitus pasiryžę aukotis. Jis sako, kad armijoje esą kariai yra geriausiai aprūpinti. Kovos lauke jie veržiasi pirmyn ir būna nepatenkinti, kai jiems to neleidžia daryti. Fronte maistas — daugiausia sausas davinys, todėl kartais pabosta. Labai išsiilgsta savų žmonių ir kalbos.
Korėjoje jau žuvo ne vienas mūsų tremties brolių, štai neseniai iš karo lauko grįžo juodas karstas į Pittsburghą su Vinco Laurinaičio kūnu, vos 22 metų amžiaus slenkstyje. Velionis tebuvo tik pusantro mėnesio fronto linijose. Einant žvalgo pareigas, buvo iš pasalų priešo nušautas. Gaila šio malonaus būdo jaunuolio!
PVT. JONAS VASILIŪNAS,
esąs Korėjoe ir mokinąs JAV karius sporto dalykų.
Skaityti daugiau: KARIŲ GYVENIMAS
DIDINAMA GAMYBA
Prieš metus laiko JAV pramonė išleisdavo rinkon vos 17 sprausminių variklių per dieną. Šiandien šių variklių gamyba jau pasiekė 60 gabalų per parą.
JAV Navy vairuojamiems sviediniams gaminti per šiuos fiskalinius metus ligi 1953. VII. 1 išleis 152 milionų dolerių. Prieš metus laiko šiems reikalams tebuvo išleidžiama vos 11 milionų dolerių.
Prie Inyokern, Calif., Navy stato 11 mylių ilgio raketoms leisti bėgimo kelią. Šių raketų pradžios greitis būsiąs 2,000 mylių val.
“NAUTILUS” JAU PAGAMINTAS!
JAV Karo Laivyno vadovybė dar tebetyli, prieš įvykdydama dramatišką pranešimą: pirmasis atominis JAV nardlaivis jau veik baigiamas statyti.
ATOMINĖS ARTILERIJOS PRATYBOS
Nevados valstijoje esančiame Armijos poligone vyksta atominės artilerijos šaudymo pratybos.
IŠTOBULINO SPRAUSMINĮVARIKLĮ
Amerikiečių ir britų sprausminių variklių įmonės, pasinaudodamos “kompresoriaus skaldymo” principu, tikisi pakelti šių variklių varomąją jėgą iš 10,000 į 15,000 spaudžiamųjų svarų, šito patobulinimo tikimasi pasiekti po 2-jų metų, kartu padidinant sprausminių lėktuvų skridimo spindulį ir sumažinant kuro suvartojimą.
Skaityti daugiau: KARINĖS IR KITOKIOS ŽINIOS
Taigi. Jeigu baltieji rusai, kurie dabar išmėtyti po visą pasaulį, grįžtų atgal į Rusiją, apie ką jie nevaisingai svajoja štai jau trisdešimt metų, jeigu jie pradėtų vietoje komunistų Rusiją valdyti, — kas tada būtų?
Negalima pasakyti, kad antikomunistai rusai būtų buvę neveiklūs. Per visą savo sunkios emigracijos laiką jie stengėsi būti politine prasme aktingi. Jie daro savo suvažiavimus, leidžia laikraščius ir knygas, palaiko savas organizacijas ir kur tik gali kelia savo balsą prieš Kremliaus valdovus.
Bet viena bėda juos kankina, kaip, tiesą pasakius, ir kitus emigrantus, tai nesusiklausymas, nesutarimas ir pernelyg didelis nuomonių skirtumas. Juk rusų antikomunistų tarpe yra politinių srovių ištisas spektras, nuo juodųjų mo-narchistų, ligi socialistų, kurie galvoja apie būsimą socialistinę Rusiją. Netenka stebėtis, kad rusams antikomunistams ir nelengva susikalbėti.
Žinoma, jie trokšta savo tėvynę nuo komunistų išvaduoti. Bet kaip ją vaduoti? Čia numatomi keli variantai. Geriausia esą būtų, jeigu Rusijoj iš vidaus kiltų revoliucija. Bet ir šiuo atveju vienodos nuomonės rusų emigrantų tarpe nėra. Kas sukels tą revoliuciją? Mužikai — dabartiniai kolchoznikai? Juos komunistai daugiausia kankina. Tik atsiminkime priverstiną kolektivizaciją ir dar baisesnį nubuožinimą. Jie norės žemę gauti savo nuosavybėn. Na, o darbininkija? O koks vaidmuo galimoj revoliucijoj rusų inteligentų? Be jų nebūtų kam vadovauti. Ir kokius šūkius paleisti į minias? Visa ir šiais klausimais yra šimtai nuomonių. Panašių klausimų neišsprendę jie juk negali nė pradėti numatomai revoliucijai ruoštis.
Skaityti daugiau: JEIGU BALTIEJI RUSAI...
Mielas Redaktoriau! Ne vienas skaitytojų norėtų žinoti, ką trijose skirtingose kasdieninėse transliacijose į Lietuvą kalba lietuviškasis “Amerikos Balsas”. Neseniai man pasisekė pagauti pora transliacijų, kurios duoda gana pilną vaizdą, ką praeitais metais “Am. Balsas” kalbėjo į Lietuvą. Norėdamas, kad kuo didesnis lietuvių skaičius sužinotų tai, ko ne vienas domėjosi, siunčiu šį laišką, kurį norėčiau matyti atspausdintą KARYJE.
Gavęs nemokamą “A. B.” leidinį su valandų ir bangų lentelėmis, taip pat naudodamasis neseniai ir “Karyje” išspausdinta lentele, bandžiau gaudyti “A. Balsą” “Zenith” aparatu. Kadangi programa taikoma Lietuvai, kai ten yra 7 ir 9.45 vai. vak., ar vidurnaktis, tai Amerikoje dirbančiajam žmogui paprastą dieną klausyti yra neįmanoma. Čikagoje pagaunu tik dvi programas: 10 val. ryto iš Cincinatti stoties ir 3 val. popiet iš New Jersės, o kartais 10-tą 15 m. iš Tanžyro, Afrikos. Europos transliacijų dar nepasisekė pagauti.
Pirmą sekmadienį po Naujų Metų “Amerikos Balsas” davė dvi tikrai ypatingas programas. Tai svarbesniųjų 1952 metų įvykių apžvalgas. Jose apžvalgininkas pakartojo visą eilę praeitais metais perduotų pasikalbėjimų ištraukų. Rytinėje programoje, kuri Čikagoj girdima 10 val. ryto, buvo pakartotas 3 lietuvių žvejų sutikimas New Yorko aerodrome, jų žodis Lietuvai ir juos sveikinusių — Marijonos Kižytės Am. Liet. Tarybos vardu, Simučio — Generalinio Konsulato vardu ir Sidzikausko — Patariamosios Grupės vardu — sutikimo kalbos. Toliau kaip filmoje slinko pasakojimas apie 16 Vasario minėjimus, tad pavergtasis mūsų kraštas girdėjo laisvųjų lietuvių žodžius iš visų pasaulio kraštų: — Lietuvos Ministerio Žadeikio sveikinimą iš Waśingtono, Balučio iš Londono. Lozoraičio iš Romos, Meierio iš Brazilijos, Bačkio iš Paryžiaus, Graužinio iš Urugvajaus. Ta pačia proga Lietuvą sveikino Vyr. Liet. Išlaisvinimo K-to pirm. prel. Krupavičius, Am. Lietuvių Taryba ir Nepriklausomybės Akto signatarai prof. Mykolas Biržiška ir Kaz. Šaulys iš Šveicarijos.
Skaityti daugiau: KĄ "AMERIKOS BALSAS” KALBĖJO LIETUVAI 1952 METAIS?
PETRAS ŠIRVOKAS ŽEMĖJE, PRAGARE IR DANGUJE
Perskaitęs praeitais metais rudenop pasirodžiusią Juozo Švaisto knygą “Petras Širvokas”, taip ir nori kartu su autoriumi sušukti: “Et, kas dabar per laikai... Pradingo ir laumės su launinyčiom, ir velniai su raganom, ir milžinai su nykštukais, ir užburtos karalaitės ant stiklinio kalno ..Ir tikrai. Ot, anais laikais, kai gyveno Petras Širvokas, tegul tai buvo sunkios baudžiavos laikai, kada paprastą žmogų dvarininkas ir užplakti, ir parduoti, ir ant šuns išmainyti, ir carui į rekrutus atiduoti galėjo, — tai bent buvo laikai. Petras Širvokas anuos laikus gerai pažįsta: jis ir pas poną tarnavo, ir lupti gavo, ir caro kariuomenėje 25 metus atitaranvo. Užtat koks iš jo smarkus vyras pasidarė: begalės nuotykių patyrė ne tik žemėje, bet ir pragare ir danguje buvo. Gi ta jo galia atsirado tik po to, kai, grįžtant iš caro tarnybos, sutiktą savo mirtį prigavo ir į medyje išgręžtą skylę užkalė.
Kokių šiurpių nuotykių patyrė Petras Širvokas, čia neatpasakosi, nes ir vietos stoka to neleidžia. Kiekvienas tai patirs perskaitęs knygą:
Juozas Švaistas, PETRAS ŠIRVOKAS. Nuotykių nuotykiai žemėje, pragare ir danguje. Trijų dalių senų ir senesniųjų laikų vaizdas, parašytas lietuvių pasakų motyvais. Išleido Chicagos Lietuvių Kultūros Draugija 1952 metais. Viršelį piešė Mikas Šileikis. Spaudė NAUJIENOS. 230 pusl., kaina $2.75.
Šią knygą galima pavadinti pasakiškų nuotykių romanu, nes čia autoriaus patiektas vientisas, suteikiant atskiroms įvairiausioms pasakoms tą patį vyriausią veikiantį asmenį Petrą Širvoką, kūrinys, kuris tokio pobūdžio lietuvių literaturoje yra bene pats pirmasis. Norėčiau pasakyti, kad tai nuostabiai puikus kūrinys, kuris skaitytinas visiems, ir jaunimui ir suaugusiems. Dėl ypatingai turtingos kalbos — žodingumo ir lengvo stiliaus bei kompozicijos laikytinas grožinės literatūros šedevru. Stebėtina, kad literatūros kritikai dar nėra į ją atkreipę reikiamo dėmesio.
Skaityti daugiau: NAUJOS KNYGOS
LIGONIŲPADĖKA IR SVEIKINIMAS IŠ VOKIETIJOS
Mieli Tautiečiai!
Jau antri metai lankydamas mus mielas KARYS teikia mums daug dižaugsmo ... Dėl mūsų tautos tragiško likimo mes patekome į tokią būseną, kad neišgalime užsiprenumeruoti ... Jei dar galėsite, Mieli Tautiečiai, labai prašytume ir toliau mūsų neužmiršti, — siuntinėkite taip pat po 3 egz ... KARYS čia visų labai laukiamas svečias.
Šv. Kalėdų ir N. Metų proga prašome priimti sveikinimus ir linkėjimus geresnės ateities bei ištvermės, kol ateis visų taip laukiamos Tėvynės laisvės dienos.
J. Vaivada
Gauting, 1952 m. gruodis.
Red. pastaba: žurnalą siusime, nes suprantame Jūsų sunkią padėtį. Tikimės, kad ekonomiškai stipresni skaitytojai savo aukomis sudarys fondą, kuris bus naudojamas padengti prenumeratos mokesčiui visų nepajėgiųjų.
SVEIKINIMAS IŠ SAHAROS AFRIKOJE
Laimingų Naujų 1953 Metų Tau, mielas KARY, kurį aš skaitau čia Saharoje.
S. M. Tomkus
Oasis Ain Sefra, 1952. XII. 29.
Skaityti daugiau: Margieji laiškeliai kariui
