Įsteigtas Lietuvoje 1919 Nepriklausomybės kovų metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1478) SAUSIS – JANUARY 1972 
A.a. inž. plk. ltn. Antanas Novickis ... (viršelis)
Nr. 2 (1479) VASARIS – FEBRUARY 1972
J. Rūtenis— Žaibai ir Rūta ... (viršelis)
T U R I N Y S
K. Milkovaitis, Klaipėdos kraštas
J. V. Sūduvas, Pabradės-Pažeimenės poligone
A. Budreckis, Lietuviai aukštieji karininkai Napoleono 1812 m. žygyje
V. Mingėla — Du nekariauti karai
K. Uoginius — Nepriklausomybės paskelbimas
Dr. B. Nemickas — Kariuomenė — Lietuvos valstybingumo ugdytoja
Z. Raulinaitis — Žygis į Kuršą
V. Mingėla — Staigiai skleidėsi tamsa
A. Vadopalas — Lietuvnikai
P. B. — Ko vertos Sovietų pasirašytos sutartys
K. Ališauskas — Lenkai apie Lietuvos karius
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
B. B. — Pergalė ateities kare
"O, šventasis partizane, melskis už mus!"
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1972m. 1-2 Turinys, metrika
K. MILKOVAITIS
1923 metų sausio mėnesio 15 dieną Lietuvos šauliai išvadavo Klaipėdos kraštą iš ligtolinės vokiečių okupacijos ir prijungė jį prie nepriklausomos Lietuvos.
Be nepriklausomos Lietuvos užnugario, žinoma, nebūtų galėjęs įvykti nė Klaipėdos krašto prijungimas prie jos. Truputis istorijos tad tenušviečia įvykių raidą.
XIII amžiaus pradžioje, lenkiškajam Mozūrų kunigaikščiui Konradui susirūpinus pagonių lietuvių krikštu, jis pasikvietė sau talkon kryžiuočių ordiną, kuris, tikybos vardan, pradėjo pulti lietuvių-aisčių kiltis. Iš Šventosios Žemės kryžiaus karų sugrįžęs ir atsivežęs ten įsigytą karinį patyrimą, ordinas per 50 metų nukariavo visas, tada dar nevieningas aisčių gimines, gyvenusias tarp Vyslos ir Nemuno. Ir jos, su mažomis, nereikšmingomis pertraukomis išbuvo vokiečių okupacijoje iki lemtingųjų 1923 metų.
Tačiau, nežiūrint tų sričių netekimo, XV amžiuje Lietuva buvo labai galinga valstybė, pasiekusi didžiausią savo teritorijos išsiplėtimą. O Vytautas, Jogailos padedamas, ties Žalgiriu sutriuškino kryžiuočius, tuo padarydamas galą tolimesniam jų veržimuisi į rytus.
Skaityti daugiau: Klaipėdos kraštas ir jo ekonominė bet kultūrinė reikšmė Lietuvai
J. V. SŪDUVAS
Prieš trisdešimt metų, t.y., 1941 m. vasarą, Lietuvos okupantas, Sovietų Rusija, talkinant jai parsidavusiems lietuviams-komunistams, buvo parengusi paskutinį buvusios Lietuvos kariuomenės sulikvidavimo aktą, Varėnos, Pabradės-Pažeimenės ir Švenčionėlių vasaros stovyklose — poligonuose. Ir tik staigiai prasidėjęs, 1941 m. birželio mėn. 22 d., Vokietijos - S. Rusijos karas sutrukdė šį išdavikišką planą pilnai įvykdyti. Tuoj po Lietuvos brutalaus prijungimo prie Rusijos Tarybinių Socialistinių Respublikų “sąjungos”, 1940 m. liepos mėnesį, buvusi, taip vadinama, Lietuvos liaudies kariuomenė buvo skubiai perorganizuota į 29-tą šaulių teritorinį korpą. Jis susidėjo iš dviejų pėstininkų (šaulių) divizijų: 179 ir 184, su pagelbiniais sunkiųjų ginklų, pionierių ir ryšių daliniais ir, žinoma, su politiniais komisarais ir politrukais kiekviename dalinyje, pradedant būriu. Visą politinį korpo aparatą sudarė vien rusai, atsiųsti iš Maskvos.
Visas šitas korpo dalis sugrūdo į rytinį Lietuvos pakraštį, į Vilnių ir jo apylinkes. Atrodė, jei Lietuvos siena būtų ėjusi dar toliau į rytus, tai visi lietuvių pulkai taip pat būtų turėję dar toliau rytuose gyventi. Vilniuje ir jo krašto miesteliuose lietuvių daliniams teko pačios blogiausias būstinės, nes visos geriausios kareivinės buvo užimtos pačių rusų pulkų (“Lietuvių Archyvas Bolš. Metai”, 297 pusl. Gen. S. Raštikis). Visi jautėme, kad lietuviško korpo dienos bus neilgos, nes rusai lietuviais kariais nepasitikėjo ir ruošėsi prie jo galutino panaikinimo.
Man teko tarnauti 179 š. divizijos, inžinerijos-pionierių batalione, kurio būstinė buvo Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje esančiuose pastatuose. Divizijos vadu buvo paskirtas brig. gen. Aminas Čepas, komisaru —M. S. Kovolionok. Inž.-pionierių vadu buvo plk. ltn. Albertas Gaidys, komisaru J. F. Drobkin, labai išsilavinęs ir žmoniškas Rusijos žydas.
Skaityti daugiau: PABRADĖS-PAŽEIMENĖS POLIGONE
ALGIRDAS BUDRECKIS
Napoleono žygiui į Maskvą 1812 metais talkino visa eilė aukšto ranko lietuvių karininkų. Jie tarnavo jo asmens palydoje, vadovavo lenkų kariniams daliniams ir tvarkė pačios Lietuvos kunigaikštijos kariuomenės organizavimą ir vadovavimą. Išskyrus generolą Romualdą Giedraitį, kuris tada ėjo 62-rus metus, tie lietuviai generolai, bei pulkininkai, buvo dar jauni vyrai, Napoleono amžininkai. Jų vidutinis amžius buvo 37 metai. Pats jauniausias pulkininkas, Antanas Gelgaudas, buvo vos dvidešimties metų amžiaus.
Tuos lietuvius karininkus galima sugrupuoti į keturias kategorijas, būtent: 1) buvę Lietuvos kariuomenės generolai ir Kosciuškos 1794 m. sukilimo dalyviai, 2) bajorai tarnavę lenkų legionuose (kaip antai, Dombrovskio, Kniazevičiaus), 3) bajorai tarnavę ir iškilę Varšuvos kunigaikštijos kariuomenėje, kuri buvo sukurta 1807 m., ir 4) savanoriai bajorai, kurie savo iniciatyva ir savo lėšomis dėjo pastangas suorganizuoti atgaivintos Lietuvos kunigaikštijos kariuomenę.
Daugelis tų karininkų buvo Lietuvos garsiųjų šeimų ainiai. Krašto patriotizmo dvasia visuomet buvo svarbi Oginskiams, Pacams, Radvilams, Giedraičiams ir Sapiehoms. Jie tarnavo Napoleonui dalinai iš romantinio idealizmo, dalinai iš noro atkurti Lenkijos-Lietuvos respubliką. Napoleonas juos vertino kaip gabius kariškius, rusų ir lenkų kalbų vertėjus, ir kaip savų tautiečių organizatorius.
T. Kosakovskis, lietuvių pėst. šaulių pulko vadas
Napoleono garbės gvardijai (garde d’honneur), sudarytai 1806 m., vadovavo kunigaikštis Gabrielius Oginskis (1784-1842). Pakeltas į generolus, Oginskis, su savo 20 asmenų sargyba, ištikimai lydėjo prancūzų imperatorių per visą 1812 m. žygį. Į Napoleono asmens palydą įėjo Antanas Kosakauskas, Karolis Marauskas ir Eustacijus Sanguška, buvę Lietuvos kariuomenės generolai. Kartu jie buvo lenkų ir rusų kalbų vertėjai. Napoleono štabe taip pat tarnavo, Bonapartui senai ištikimas generoas, Vonsovičius su savo svainiu, brig. gen. Liudviku Pacu.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI AUKŠTIEJI KARININKAI NAPOLEONO 1812 M. ŽYGYJE
Tai plk. J. Šepečio skaityta tema. Prelegentas iš anksto paaiškino, kad 1971 m. lapkričio 14 d. ruošiamame minėjime iškels nelaimingiausi mūsų tėvynei antrąjį laikotarpį, nes tame laikotarpyje buvo prarasta Lietuvos nepriklausomybė. Tauta, laisvės ir savo suvereninės valstybės visokeriopos palaimos praradimą skaudžiai išgyveno ir skaudžiai iškentėjo. Užtat žmogiška, kad tautoje pasireiškė prieštaringi buvusių valdžios sprendimų vertinimai. Buvo įvairiausių siūlymų. Dar ir šiais metais, kada viskas tolimoje praeity paskendo, vis dar nenurimstame ir be vienokių ar kitokių priekaištų neapsieinanie.
Tačiau aš — pabrėžė plk. J. Šepetys — pažvelgsiu į tuos įvykius iš karinės pusės, neišvengiamai paliesdamas ir prieštaringas piliečių nuomones, tačiau jų nei neigsiu, nei teigsiu. Bandysiu jose rasti politinio, bei karinio pagrindo, bei pateisinimo.
Pirmasis nekariautas karas
Kaip žinome, dviem atvejais nekariauta, o tuo tarpu, kai kieno nuomone (ir gana daug tokių!), Lietuvos labui reikėjo kariauti:
1. Įsijungti į Vokietijos-Lenkijos karą, 1939 m., Vokietijos pusėje, tikslu atgauti Vilnių su visomis Lietuvai, istorine teise, priklausančiomis teritorijomis, kad atstatyti sulaužytą Suvalkų sutartį ir tuo pačiu duoti atkirtį Želigovskio įvykdytam smurtui, Šį karinį žygį, arba tokią formulę yra siūlę keli žymus karininkai ir politikai, o ypač buvęs Lietuvos atstovas Vokietijai Kazys Škirpa. Jis tą nuomonę ir šiandien palaiko.
Be Vilniaus motyvo, minėtas žygis esą būtų dar lėmęs ir palankesnį Lietuvai pokarinį statusą, būtent, satelitinės Sovietų respublikos. Atseit, Lietuva būtų išvengusi pirmosios bolševikų okupacijos 1940 m. ir nebūtų įjungta į Sovietų Sąjungą be jokių valstybinių teisių (kaip dabar yra), o galėtų likti jos satelitu su platesnėmis teisėmis, kaip šiuo metu yra Rumunija, Vengrija, Lenkija ir t.t.
Skaityti daugiau: Du nekariauti karai
Šiandien, nors ir pavėluotai, tenka man pristatyti jums didelę, iliustruotą ir nuotraukomis praturtintą, 1970 m. Vilties d-jos išleistą, šaulės, mokytojos, Sibiro tremtinės Stefanijos Rūkienės knygą “Grįžimas į Laisvę”. Tai tąsa jos 1968 m. išleistos knygos “Vergijos kryžkeliuose”, kurią ji buvo dedikavusi Sibire žuvusiems ir įnirusiems lietuviams. “V.K.” — tai autorės antkapis jų nežinomiems ir baigiantiems nykti kapams. Šios abi knygos privalėtų būti kiekvieno lietuvio knygų spintoje. Nors jau 30 metų prabėgo nuo šiurpiųjų trėmimų, ir tie klaikūs išgyvenimai atsidūrė mūsų pasąmonės tolimiausiose kertelėse, tačiau privalome įsigilinti į šias knygas ir suprasti, kad komunizmo kėslai nepasikeitę, jų tikslai tokie pat. Turime budėti, kad gero patogaus ir sotaus gyvenimo užliūliuoti, nepakliūtume į raudonojo vampyro užmaskuotą tinklą ir kad ir mūsų kaulai nesimėtytų Sibiro taigose ar tolimosios šiaurės tundrose. .......
“V.K.” autorė vaizdžiai ir detaliai piešia vaizdą po vaizdo šiurpių 1941 metų dienų, kai komunistų operatyviniai daliniai, nakties skraistės dengiami, iš miegančių lietuviškų sodybų, vienkiemių, miestų ir miestelių grubiai kėlė numatytąsias aukas ir davę 15 minučių laiko pasiruošti, vežė į stotis ir grūdo į prekinius vagonus tolimai kelionei į šaltąjį Sibirą ar šiaurės vergų stovyklas. Ji pasakoja kaip komunistai nepasigailėjo nei kūdikių, nei ligonių, nei žilagalvių senelių; kaip užkaltuose vagonuose, be oro, duso ir silpo vaikai, moterys ir vyrai; kaip kentė baisiausią troškulį ir veltui maldavo lašelio vandens, nors mirštantiems kūdikiams atgaivinti; kaip, be gydytojų ar vaistų pagelbos, mirė silpnesnieji.
Skaityti daugiau: TAIGOS DAR NEIŠKIRSTOS SIBIRE
Kalpas Uoginius
Prieš 54-rius metus Lietuvą valdė okupantai Vokiečiai. Kraštas buvo jų apiplėštas ir nualintas. Vilniuje stigo maisto ir kuro. Vasaris Lietuvoje ir šiaip būna šalčiausias žiemos mėnuo, o 19T8 metų žiema buvo itin gili ir kieta. Sniegas po kojomis, ne girgždėjo, bet žviegte žviegė. Tokią šaltą vasario 16 pavakarę, pas dr. Basanavičių rinkosi Lietuvos Tarybos nariai. Daktaro butas buvo nekūrentas. Užsisagstęs kailinukus daktaras rymojo už knygomis apkrauto stalo, bestudijuodamas paruoštąjį pasirašyti tautos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo nutarimą. Seno kovotojo širdis kaito, bet rankos nuo šalčio grubo. Tada, visi Tarybos nariai, sustirę nuo šalčio, persikėlė į šiltesnes patalpas, netoli tos vietos, kur, pagal seną padavimą, Lietuvos karalius Gediminas sapnavo Geležinį Vilką. Ten Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Nutarimą, kuri suredagavo dr. Basanavičius su A. Smetona. Kai, beredaguojant ir skaitant, iš susijaudinimo dr. Basanavičius apsiašarodavo, tai skaitymą tęsė A. Smetona.
Aktą pasirašius, kai kurie Tarybos nariai, pasakodami apie tai savo artimiesiems, išsireiškę: “Laimėjimas, ar kalėjimas, bet pasirašėme.” Tas aktas sumezgė carinės Rusijos, prieš daugiau kaip 120 metų nutrauktą Lietuvos valstybės giją. Žinia apie Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės Atstatymo Akto pasirašymą, Vilniuje pasklido tą patį vakarą.
Skaityti daugiau: Nepriklausomybės paskelbimas
JUOZAS MIKŠTAS
Tu, kaip laivas, audrų nukankinta,
Kopdama nuo bangos ant bangos,
Žinai— daug kas jau keičiasi, kinta,
Tiktai Tu — junge be atvangos.
Taip trumpai savo uoste ilsėjais,
Kol užgriuvę laivai svetimi,
Tapo budeliais, melo teisėjais,
Vėl į audrą Tave tempdami.
Ak, Tėvyne, ak, mūsų svajone,
Mes dar laukiam ir tikim Tavim,
Kad, užbaigę išeivių klajonę,
Prie Tavęs vėl priglusim širdim.
Švęsim vėl laisvės didelę šventę,
Vėl Trispalvės džiugiai plevėsuos!
Dėl to verta kovoti, gyventi,
Po audros vėl sulaukti giedros!
Australia, 1969 m.
DR. BR. NEMICKAS
Džiugu,kad Lietuvos laisvieji kariai, išblokšti iš savo žemės, ir svečiose šalyse tęsia giliai prasmingą valstybingumą stiprinančią tradiciją — kas metai iškilmingai mini nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atsteigimo dieną. Nepriklausomos Lietuvos metu ši diena buvo ne vien tik karių, bet visų lietuvių tautinio pasididžiavimo, gilesnio valstybinio įsisąmoninimo ir karinės ryžties šventė. Tą dieną visi lietuviai su didžiu pagarbumu žvelgė į lietuvių tautos karinius žygius ir su giliu džiaugsmu brangino (vertino) jų sėkmingus laimėjimus. Toji šventė ilgainiui pasidarė valstybinio sąmonėjimo ir karinės ryžties viena tų versmių, iš kurios tryško tautinė stiprybė ir stiepėsi valstybinė gaja.
Pavergtasis lietuvis šiandieną negali viešai džiaugtis kariuomenės švente, nes Lietuvos pavergėjas yra nuožmiausiomis priemonėmis užgniaužęs visas Lietuvos valstybingumą ugdančias apraiškas. Pavergtasis lietuvis su didžiu džiaugsmu mena Lietuvos valstybingumą gaivinančią karinę tradiciją, švenčia Lietuvos kariuomenės atkūrimo šventę sielvarto sukaustytos savo širdies gilumoje ir, dantis sukandęs, slepia, bet kartu ir kaupia ryžtą, siekiantį išvaduoti lietuvių tautą iš pavergimo ir grąžinti jai valstybinę nepriklausomybę. Pavergtojo ir laisvojo lietuvio siekis yra vienas ir tas pats — nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tik to siekimo keliuose (būduose) esama kiek skirtybės: pavergtieji mūsų broliai, okupanto atimti visų žmogaus bei piliečio laisvių ir teisių, kaupia ir stangrina išsivadavimo ryžtą savo širdyse, o mes, laisvieji lietuviai, ugdome Lietuvos valstybingumą viešai. Tačiau ir jų ir mūsų pastangos įsilieja ton pačion srovėn, kuri neša lietuvių tautą į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę.
Skaityti daugiau: KARIUOMENĖ - LIETUVOS VALSTYBINGUMO UGDYTOJA
L. Virbickas
Tarp laukų ir miškų,
Žalių pievų, lankų
Nesimato nei kryžių, nei kapo . . .
Bet kiek daug ten sūnų.
Mūs tautos milžinų,
Nežinomais karžygiais tapo.
Kas atmins— suskaičiuos,
Kiek jų žuvo laukuos
Begindami mylimą šalį?...
Jų užuarti kapai,
Želia krūmai, miškai
Kas juos ten surasti begali. . .
O vienok yr širdžių,
Be vardų, pavardžių
Kurios jų užmiršti negali...
Jie juos lanko slapčia,
Dienomis ar nakčia,
Pagerbt partizaną ar karį.
Kai ateis, pastovės,
Apsidairę stebės
Ar kas pastebėt jų negali:
Tada puls ir kukčios,
Šaltą žemę bučiuos
Ir šauksis maldoj Visagalį.
Pasimels, pasitrauks,
Ašarėles nubrauks
Malšindami skausmą begalį...
Ir nueis, nulinguos
Kaip šešėliai laukuos
Nešt vergui uždėtąją dalį.
Vėl bus tylu laukuos,
Paslapčių neišduos
Smilgos saugą paslėptą ženklelį;
(Vikingų audrai siaučiant)
Z.RAULINAITIS
Ėgilis Skalagrimsonas (arba Plikio Grimo šūnus), žymiausias sagų laikų Islandijos poetas, gyveno 901 m. - 983 m laikotarpyje. Jis buvo netik poetas, pirmoje eilėje, jis buvo vienas iš spalvingiausiųjų islandiečių vikingų. Apie jo žygius buvo sukurta ištisa saga, kurioje, tarp kitų jo karinių žygdarbių, yra aprašyta ir jo plėšeikiška veikla Kurše.
Simanas Daukantas savo Būde irgi paminėjo tą Ėgilio plėšiamąjį žygį Pabaltijy. Jis rašo: “Antras raštinykas pradžioje X amžiaus tokią notį įrašė: du šaldru (valkatos) žuvėdų, šiandien norvegais vadinamų, vienas vardu Torolp, antras Figil [turi būti Ėgil. Z.R.], metuose 918, gimus Kristui, atsikėlusiu jūromis į Žemaičių pajūrius ... ir lindusiu į girę, kuria eidamu antštikusiu kiemus, kurių gyventojus išmušusiu, o gyvenimus jų išdrevėjusiu.. .”1
Ėgilio Skalagrimsono saga buvo sukurta XI - XII a. ir galutinai užbaigta XIII a. pradžioje didžiojo Islandijos istoriko Snorio Sturlasono. Joje yra pasakojama, kad Ėgilio brolis Thorolfas buvęs taip pat vikingas ir turėjęs gerą draugą Bjoerną. Iš Islandijos jie nuplaukdavę į savo tėvų senąjį kraštą Norvegiją. Kartą ... “Išbuvę visą žiemą Norvegijoje, Bjoernas ir Thorolfas, pavasariui atėjus, paruošė savo laivus ir pasirūpino pilna įgula. Vasarą, gi, jie išplaukė į Baltijos jūrą vikingauti. Prisiplėšę didžiulį grobį jiedu rudenį grįžo... viename jų laive sėdėjo 12 ar 13 irklininkų ir 30 vyrų įgulos. Tą laivą jie buvo pasigrobę vieno savo žygių metu. Virš vandens laivas buvo nudažytas ir buvo, iš viso, puikus”.2
Skaityti daugiau: ŽYGIS Į KURŠĄ
Pasakojimas
VLADAS MINGĖLA
Tik pervažiavusius per Nemuno pastatytąjį tiltą jaunuolius draugiškai pasitiko upės pakrantėje Aukštosios Panemunės miestelis — ranka pasiekiamas Šančių kaimynas. Kairėje, prie Nemuno, matyti daugybė modernių vasarviečių. Čia pat šypsojosi Nemuno baltasmėlis paplūdimys ir vasarotojų mėgiamasis kvapus ir džiovininkus gydantis šilas. Dar kiek atokiau — džiovininkų sanatorija.
Tačiau, dviratininkai, Rūtelė Leonaitė ir Vydas Každailis, nesuko kairėn. Jų tikslas — važiuoti tiesia linija, perskrosti Aukštąją Panemunę, pasiekti dėdės Kalnėno stambų ūkį ir, palikus ten dviračius, pėsčiomis keliauti iki Vaišvydavos girios. Abu jaunuoliai buvo nutarę šią savo turistinę kelionę tęsti miškų gelmėmis, juo labiau jiem buvo įdomu, kad tomis gelmėmis jie niekad nevaikščiojo — tai buvo pirmoji jų kelionė šia kryptimi.
Labai trumpai pabuvota ir pasisvečiuota pas Kalnėnus. Skubėta užsibrėžton kelionėn. Toli skardėjo jaunuolių linksmas, nuoširdus juokas, šūkavimai. Pagaliau pasuko jie Vaišvydavos pamiškėn, ir gal už pusmylės jau buvo įžiūrimi miško kontūrai.
Abu laimingieji neskaičiavo ir nesėikėjo laiko. Rankomis susikabinę, jaunuoliai pasišokinėdami, išdaigas krėsdami vis labiau artėjo prie miško.
Skaityti daugiau: STAIGIAI SKLEIDĖSI TAMSA
ANTANAS VADOPALAS
Kaikurių skaitytojų ir manęs, nepatenkino spaudoje paskelbta hidroniminė teorija, būk vardas Lietuva yra kilęs iš upėvardžio.
Duodu dar vieną, kitokį aiškinimą, išeidamas ne iš krašto vardo, bet iš tautinės, gal luominės, priklausomybės krašto gyventojų — lietuvnikų.
M. Mažvydas 1547 m. Catechismusa prasty szadei rašo vardus: “letuuinikump” ir “letuwynika”.
Vardus lietuvininkas ir lietuvninkas teikia ir modernūs žodynai: LRKZ, DLKZ, E. Fraenkelio LEW.
A. Kuršaitis (2-1317) rašo, esą, lietuvininkai, ne lietuviai taip vadina save Prūsų lietuviai.
St. Tarvydas (1958, 21 p.) rašo, kad Vakarų Lietuvos gyventojai save dažnai vadina “lietuvninkas” arba “lietuvininkas”; latviai rytiečiai lietuvius vadina litauniki ir lietuvnieki.
Pskovo ir Naugardo metraščiai lietuvius vadina litovniki.
Skaityti daugiau: LIETUVNIKAI
Molotovas, Stalinas ir Ribentropas dalinasi Baltijos valstybes.
P. B.
Po Pasaulinių karų Sovietų Rusijos komunistiniai valdovai pasirašė su daugeliu savo kaimyninių valstybių draugingumo, taikos ir nepuolimo sutarčių, kurias vėliau jie po kelis kartus pratęsė.
Kai Sovietų Rusija sustiprėjo kariškai ir ekonomiškai, savo vidaus priešus uždarė į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, arba žiauriausiu būdu išžudė, tada jie jieškojo kelių, kaip tas savo kaimynines valstybes klasta ir raudonosios armijos jėga pasigrobti ir prie savo nedalomos matuškos — Sovietų Rusijos komunistinės imperijos, prisijungti.
1939 m. Sovietų Rusijos diplomatai ilgai derėjosi su anglais ir prancūzais, norėdami gauti laisvas rankas, kad su Pabaltijo valstybėmis ir kitais kraštais susidoroti galėtų.
Tačiau, nei anglai, nei prancūzai su tokiomis Sovietų Rusijos užmačiomis nesutiko. Tada, Sovietų Rusijos diplomatai, su Molotovu priešakyje, derybas pradėjo su hitlerine Vokietija.
Pradžioje ir vokiečiams tokie Sovietų Rusijos reikalavimai buvo nepriimtini. Tik kai Hitleris galutinai nusprendė pulti Lenkiją, tada vokiečiai rusams pasakė: “Tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų vokiečiams ir rusams erdvės yra pakankamai: (Nazi - Soviet Relations 1939 - 1941, psi. 33).
Skaityti daugiau: KO VERTOS SOVIETŲ RUSIJOS VALDOVŲ PASIRAŠYTOS DRAUGINGUMO, TAIKOS IR NEPUOLIMO SUTARTYS
KAZYS ALIŠAUSKAS
Emigracijoje esantieji lenkų kavalerijos karininkai, Londone leidžia istorinį žurnalą “Przegląd kawalerii i broni pancernej” (Kavalerijos ir šarvuočių apžvalga). Žurnalas knygos formato, išleista jau apie 60 numerių, kai kuriuos teko gauti ir perskaityti. Rašoma vien apie Lenkijos kavaleriją, pradedant 1914 metais: a) lenkų kavalerija I Pasaulinio karo metu ir kovose dėl Lenkijos nepriklausomybės, 1914-1920 m.; b) Lenkijos kavalerija nepriklausomybės laikotarpyje (taikos metais), 1920-1939 m. ir c) Lenkijos kavalerija II Pasaulinio karo metu. Taktikos ir technikos klausimais mažai rašoma. Temų pagrindą sudari: reliacijos,
atsiminimai, organizacija, tradicijos, vėliavos, ginklavimas, bibliografija ir istoriniai dokumentai, viskas vien tik apie kavaleriją. Medžiaga renkama kruopščiai, tad žurnalas yra vertingas kavalerijos istorijai. Į spausdinimo techniką mažai kreipiama dėmėsi, laikoma antraeiliu dalyku.
Lenkai turėjo gerą ir skaitlingą kavaleriją, kuri gerai pasireiškė kovose dėl Lenkijos nepriklausomybės, taipogi ir II Pasaulinio karo metu. Iš viso buvo 40 kavalerijos pulkų.
Skaityti daugiau: LENKAI APIE LIETUVOS KARIUS, ŠAULIUS IR GYVENTOJUS
Nors tarptautinės teisės nuostatai ir draudžia pavergėjui mobilizuoti į savo kariuomenę pavergtų tautų žmones, tačiau Sovietai šių visuotinių nuostatų nepaiso ir jų nesilaiko nei okupuotoje Lietuvoje, nei kituose užimtuose kraštuose.
Jau 1940 m., rusams užėmus Lietuvą, mūsų kariuomenė buvo likviduojama. II Pasaulinio karo metu iš jos likučių, sumaišius juos su rusais, buvo įsteigta vadinama “lietuviškoji divizija”. Tačiau ir šis rusiško pobūdžio karinis junginys pokario metais buvo išformuotas. Kokį nors, kad ir tik iš vardo lietuviški kariniai daliniai, nebuvo atkurti. Šia proga pažymėtina, kad raudonosios armijos rikiuotės tarnyboje nebuvo paliktas nė vienas lietuvis karininkas, kad ir komunistų partijos narys, jeigu jis savo laiku buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas. Net II Pasaulinio karo metu dalyvavę kautynėse bolševikų pusėje mūsų karininkai, pasižymėję kovose ir atžymėti aukštais sovietų ordinais, buvo iš kariuomenės atleisti, suteikiant jiems kurias nors administracines tarnybas.
Skaityti daugiau: LIETUVOS DUOKLĖ SOVIETINIAM MARSUI
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.
ŠAULIAI PUOSELĖJA DRAUSMĘ
Algirdas Budreckas
Drausmė, arba, dar kitaip vadinama, disciplina yra laikymasis nustatytos tvarkos. Ji žmogų ugdo būti drausmingu. Būti drausmingu, reiškia būti klusniu, pareigingu, kukliu, mandagiu ir t.t.
Be vidinės drausmės yra dar ir išviršinė drausmė. Šaulių uniforma yra šaulių išorinis drausmės pažymys. Uniforma dar labiau subordinuoja šaulius būti vieningais, klusniais, mandagiais, tai yra būti pareigingais ir drausmingais, šaulys, dėvįs uniforma, privalo užsilaikyti ir būti ne tik vidiniai bet ir išoriniai drausmingas. Pati uniforma dėvėtojų įpareigoja būti tvarkingu ir nesielgti vulgariškai. ..
Taigi uniforma ne tik dabina, bet ir drausmina.
LŠST statuto 40-tas straipsnis šauliams primena, kad šauliai įsigyja uniformą, ženklą irt.t., o 66 str. nusako, kad šauliai, LŠST CV nutarimu gali būti baudžiami: 1. uždraudimu dėvėti tam tikram laikui uniformą, ženklą ir t.t. Statutas aiškiai pasako, kad šauliai įsigyja uniformą ir gali būti baudžiami už padarytus nusikaltimus draudžiant ją dėvėti.
Šauliškoji drausmė įpareigoja šaulį sąžiningai eiti ne tik šaulio, bet ir visas lietuvio pareigas.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Redaguoja S. KAUNELIENĖ, 531 W. Grand Blvd., Detroit, Mich. 48216
Naujųjų Metų sulaukus
Kasmet atverčiame vis naują lapą— Mūsų gyvenimo, troškimų ateities. Jų nieks negali iš širdies išplėšti Nei užslopinti švenčiausios mūs’ tautos vilties.
Ir gerai, kad esame troškimų, vilčių kupini, kad turime ko siekti. Per tai mūsų gyvenimas pilnesnis, turtingesnis. Te ir toliau mūsų visi darbai, darbeliai, visi siekiai, troškimai nukrypsta į vieną didžiulį šventą visos tautos troškimą, nenuilstamą ir ryžtingą siekį iškovoti savo tėvynei laisvę.
Kiekviena sesė šaulė, brolis šaulys turi jausti šventą pareigą nepalaužiamoje kultūrinėje veikloje, aktyvioje kovoje laisvės siekime, sulig savo sugebėjimų ir pajėgumo.
Šauliai daug kur lietuviškam darbe pirmauja. Veik į kiekvieną šaulišką darbą yra įsijungusios ir sesės. Ranka rankon einam su broliais. Taip ir turi būti! Tačiau nereiškia, kad sesės negalėtų turėti savo iniciatyvos, kai kuriais darbais atskirai pasireikšdamos. Sekcijos visada sveikintinos, jei pajėgia dar ir atskirai ką nuveikti. Tikiu, kad broliai sesių darbams, kaip ir mes jiems ne tik pritars, bet dar ir patalkininkaus.
Sesės jautresnės šalpai, ir jau keletoje vietovių, eilę metų siunčia siuntinius Suvalkų Trikampin. Sesėms artimesni ir šeimos reikalai ir jos gali būti naudingos pagalbos reikalingiems, ypač jaunoms šeimoms, o taip pat silpnesniems ir ligoniams. Geri darbai mus tik taurina. Šaulių, karių kapų sutvarkymas, šauliškos spaudos platinimas irgi mūsų pareiga, ypač Kario, kur Tremties Trimitas ir Šaulė Tremtyje turi gražų prieglobstį. Savo patyrimu, žiniomis daug kur galime būti naudingomis.
Visų darbų neišvardinsi, jų atsiras begalės, jei tik turėsime noro ir tikro šauliško entuziazmo nuoširdžiai dirbti.
Tebūna šie Naujieji Metai našūs šauliškame darbe ir teatneša skaidrių spindulių kiekvienos sesės, brolio širdin.
Jūsų K. Kodatienė
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Ats. plk Vladas Sidoravičius. buvęs Kauno apskrities viršininkas ir pionierių bataliono vadas, pernai, spalio 8 d. mirė Venecueloje
— Kpt. Algimantas Šetikas, iš Oldseybrook, Conn., nesenai baigęs aukštesnę karininkų mokyklą Georgia valst., dabar tarnauja Vietname. Jis yra baigęs ir parašiutininkų kursus, buvęs V. Vokietijoje ir Prancūzijoje.
— James Janulis, karo aviacijos akademijoje pakeltas į leitenanto laipsnį. Baigęs civilinės aviacijos kursą, įstojo į pilotų lavinimo grupę, kurią baigs ateinančiais metais. Jo tėvai gyvena Čikagoje.
— Edmundas Jasiūnas, lietuvių Aviacijos klubo veikėjas, spaudos bendradarbis ir studijos apie aviaciją autorius, renka medžiagą apie Lietuvos aviaciją, dokumentus ir filmų ištraukas.
— Jonas Zdanavičius, Anglijoje baigęs Karo Inžinerijos mokyklą, tarnauja Anglijos kariuomenėje. Jo tėvai gyvena Londone.
— Pr. Šukevičius, tarnavęs Lietuvos aviacijoje, jau 14 metų dirba "Air Terminai Transport Ltd.” Kanadoje. Už gerą darbą jis gavo atžymėjimą ir padėkos laišką su 50 dol. čekiu.
— Ginas Alantas, atliekąs karinę prievolę Vak. Vokietijoje, parvyko 4 savaitėm atostogų, svečiuosis pas tėvelius Ireną ir Vyt. Alantus, Detroite iki Naujųjų Metų, o po jų — vėl grįžta į savo paskyrimo vietą.
— Aviacijos kpt. Romas Kilikauskas, atitarnavęs karinę prievolę Pietų Vietname, grįžo į namus, pas tėvus. Los Angeles, Gal.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
B. B.
Pasaulio istorijoje, raudonu siūlu praeina išsiskiriantieji įvykiai, nužymėti žmogaus kovomis, pradedant pavieniais, tolygiai didėjančiomis grupėmis, būriais, su nuolat besikeičiančiais ir su technologijos kitimu tobulėjančiais ginklais, didėjančia kautynių lauko — vietos apimtimi ir didėjančiais nuostoliais — sunaikinimu. Didėjant ginklų galingumui, pagal jų panaudojimo taktiką ir būdus, buvo pritaikyta ir kautynių vienetų organizacija, kad pilnai išnaudojus ginklų veikimą ir kad sumažinus priešo ginklų veikimo pajėgumą.
Šiuo metu daug galvojama kokioje formoje ir kokiame laipsnyje panaudotini branduolinės energijos ginklai, galimuose karuose. Priedangoje galutinių (ultimatyviu) ginklų sumažinimo konferencijų vyksta karštligiškas jų gamybos ir jų panaudojimo priemonių gaminimas, išrandant kasdieną įmantresnius būdus praktiškame pritaikyme. Galima spėti, kad būsimame kare, nežiūrint didžiausios grėsmės pačiam sau, bus naudojama dabar gaminamos ir pagamintos raketos su branduoliniais užtaisais ir kiti panašios rūšies ginklai, valdomi elektroninėmis priemonėmis — mygtukų paspaudimais. Nežiūrint kaip tobulai ir kokiame laipsnyje būtų įrengta gynybos sistema, laimėjimas vien tik technologinėmis priemonėmis, iki šiol dar neapspręsta, kad būtų galimas. Kariuomenė — karys pasilieka ir toliau pagrindinė jėga kare, ir bent artimoje ateityje, kario nepakeis jokia mechaninė priemonė. Technologija ir toliau pasiliks kario įrankiu, be abejo ji turės esminės įtakos kario psichikai ir veiksmams kautynių lauke, statanti vis daug didesnius reikalavimus kovotojui ir vadams. Gausi ir sudėtinga sistema iš vadų reikalauja jau dabar, aukštų dvasinių savybių, aštraus proto ir mokslo ir dar daugiau pareikalaus ateityje.
Skaityti daugiau: Pergalė ateities kare
(A. Kairio “Ištikimoji žolė”)
Nuo knygos pradžios Anatolijus Kairys veda skaitytoją per amžinąją Lietuvą. Tyli buvo Ji. Gynė ir gynėsi. Tie vardai dažni, perkeltinės prasmės: Tylėnų sodybos, Gintautų giminė, Vytautas Dainius. O mėlynų akių gražioji mergaitė Monika viską jungia. Matyta du kartu: vieną kartą iš arti, antrą — iš toli. Tai Ji, ta mūsų mylima Lietuva.
Iš arti taip atrodė:
“Už klėties tvartas ir ūkio padargams laikyti priestatas. Aplink juos, plačios vyšnių ir čerešnių eilės, paįvairintos baltomis ir mėlynomis slyvomis. Už jų — gardai kiaulėms, paršams ir paukščiams, užtvaros arkliams ir gyvuliams. Viskas tarp medžių, didelių ir mažų, vasarą pavėsis, žiemą užuovėja, amžinai draugiškai rankų glėby.
Kelią puošia senų liepų alėja, dabar išretinta. Pro liepas matyti laukai į abi puses, ežeras ir kelias pro Tylėnus.
Medžiai ir vaismedžiai slėpė Gintautus nuo lengvo plauko svieto linksmintojų ir šiaip nesvetingų žmonių — geriau neužeik, jei neieškai grožio ir ramybės. (13 psl.)
Skaityti daugiau: "O, šventasis partizane, melskis už mus!"
A. BARONO “VĖJAS LEKIA LYGUMA”
Algirdas Gustaitis
Aloyzas Baronas sukūrė romaną, kurį Lietuvos Atgimimo Sąjūdis atžymėjo ir išleido Laisvosios Lietuvos Knygų Leidyklos leidiniu nr. 3, 177 psl. apimties, 1971 metais.
Veikale, nuo pradžios, gausu veiksmo. Autorius nesilanksto rusų okupantams, o drąsiai stoja lietuvių partizanų pusėn, nebandydamas filosofuoti bei jieškoti rusams kokių pateisinimų. Jo aprašomi lietuviai partizanai yra tikri narsuoliai, nei kiek neabejojantieji pasirinkta kovos linija. Tas neabejojimas, suprantama, turi tam tikrų nuolinkių, kaip yra kiekvienam gyvam žmoguje. Bet jiems nekyla svarstyklių reikalas, nes jų tūris yra meilė, ištikimybė savo tėvynei Lietuvai, taigi, mirtis Lietuvos ir lietuvių priešams. Jie gerai žino, kad kautynės yra paskutinės, nes jų tik keli, jie apsupti nesuskaitomų šimtų rusų. Kas žino, gal net tiek kulkų neturi, kiek, antai, už tų medžių, namų, krūmų besislapstančių rusų, ar lietuviškai kalbančių jų pakalikų. Jie kaunasi įkaitusiais šautuvais, jie ramiai leidžia kulkas, vis taikydami į ruskių galvas, kad nebūtų pagydomų sužeidimų.
Lietuviams partizanams garbingiausia taikliai rusus šaudyti, jų kiek galima daugiau sunaikinti. Atskirais atvejais sužeistus rusus, prigrąsinę, paleidžia, lyg vaiduoklius, atgal pas okupantus, kad perduotų, jog visų jų (rusų) laukia toks pat sunaikinimas, nes čia — lietuvių žemė. O lietuviams kovotojams gražiausia yra tai negyvas enkavedistas: “Nieko nėra žemėje gražiau, kaip negyvas enkavedistas”. (23 psl. ir kt.). Pirmiausia turi būti sunaikinti Tėvynės okupantai, o tik po to jau gali ateiti kitas grožis.
Skaityti daugiau: Kronika
