Skiriamas Amžinojo gyvenimo vilčiai
Popiežius Paulius VI.Pasauliui reikia krikščioniškosios vilties ........... 667
GYVENTI TIKĖJIMU
Kard. Alfredas Bengšas.Ir Žodis tapo Kūnu ................................. 668
Kolumba Marmionas, OSB.Naujas gyvenimas ................................... 673
Fransua Moriakas.Ką aš tikiu .............................................. 677
Vynmedžio Šakelė.Mums gimė Kūdikis ........................................ 681
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.Psalmė .................................. 681
ISTORIJA IR ASMENYBĖ Juozas Vaišnora. Petras Kriaučiūnas -
lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje ........................... 683
MŪSŲ PROBLEMOS
Leonas Artūras Elchingeris(Strasbūro vyskupas). Raktai į šviesesnę ateitį . 691
[Antanas Patackas]. Dar vienas pavojus .................................... 695
ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS
Sesuo Marija Konsolata Betronė (1903-1946) ................................ 702
Kard. Leonas Žozefas Suenensas.Malda ...................................... 706
BAŽNYČIA PASAULYJE
Pasaulio Vyskupų Sinodas .................................................. 708
Įvairios žinios ........................................................... 710
KOPLYTĖLĖ. Padirvyčio k., Viekšnių vls., Mažeikių aps. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T.l)
Nesakyk: „Esu tik vaikas!"
Kur tik tave siųsiu, tu eisi,
ką tik tau liepsiu,- kalbėsi!
Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi. <...>
Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas! (Jer 1-8.9)
* * *
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus.
Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu,
yra mano kūnas už pasaulio gyvybę(Jn 6, 51).
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną(Jn 6, 53-54).
Popiežius Paulius VI
PASAULIUI REIKIA KRIKŠČIONIŠKOSIOS VILTIES
Nurimkite: tai aš, nebijokite! - Ką reiškia šie žodžiai mūsų laikų žmogui, nuolat kenčiančiam dėl netikrumo ir kitų dabarties pavojų? Ką reiškia šie žodžiai mums?
Viltis.Ji nuskamba tarytum mūsų lūkesčių išsipildymas, tarytum pažadas, kuris į ateitį perkelia tai, ko trokštame, bet šiuo metu negalime pasiekti. Žmonijos pažanga nuolat didina mūsų lūkesčius. Kuo daugiau žmogus siekia, tuo daugiau jis trokšta turėti. Mes visi gyvename viltimi. Negalime, niekuomet neprivalome pasakyti: Gana. Turime kopti aukštyn ir siekti pažangos, kol nebūsime tikri, kad tikslas pasiektas. Tai ir yra viltis.
Perkelti į ateitį tai, ko šiandien trūksta, mus skatina dvigubas motyvas. Pirmiausia, žvelgti į ateitį, ieškant savo tikslui trokštamo objekto, mus skatina išorinės gyvenimo aplinkybės, įvairūs trūkumai, netobulumai, netvarka. Mes trokštame bent ateityje pasiekti pilnatvę, tobulumą, teisingumą, tvarką. Iš čia kyla visa moderniojo gyvenimo dinamika, įtampa, natūrali geresnio gyvenimo, geresnio pasaulio viltis.
Skaityti daugiau: PASAULIUI REIKIA KRIKŠČIONIŠKOSIOS VILTIES
GYVENTI TIKĖJIMU
Kard. Alfredas Bengšas
Trys Kalėdų švenčių evangelijos - tai lyg trys žingsniai, kuriuos žengdami priartėjame prie didžiosios paslapties - Dievo Sūnaus tapimo Žmogumi.
Pirmosiose Mišiose išgirstame blaivų evangelisto Luko pasakojimą. Čia niekas nepadailinta, niekas nesumenkinta: gyventojų surašymas, vietos neradimas užeigoje, gimusio Jėzaus paguldymas ėdžiose. Pradžioje nėra nieko, kas sudarytų kalėdinę nuotaiką.
Tačiau Piemenėlių Mišiose ši scena nušvinta. Nuskamba Angelo žodžiai: Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.
Mažytis Kūdikėlis piemenų oloje pavadinamas vardu. Tai vardas, susijęs su Izraelio tautos lūkesčiais: Kristus, Mesijas, Gelbėtojas.
O trečiose Mišiose skaitoma Evangelija pagal Joną: Žodis tapo Kūnu. Mes matome Betliejaus tvartelyje ne vien Dangaus pasiuntinį, - tikėjimo padedami galime išvysti ir Amžinąjį Tėvo Žodį, tapusį Žmogumi. Ir tik dabar tikėjimo akimis pamatome Prakartėlę nušviestą tikros šviesos, būtent - amžinybės spindesio. Tik dabar, kiek tai išvis įmanoma, priartėjame prie šio slėpinio. Bažnyčia liepia mums klauptis ir garbinti. Šitaip pro Betliejų, angelo paskelbtą žinią ir didžią prasmę turinčius apaštalo žodžius ji mus veda prie tikrosios krikščioniškų Kalėdų versmės. Kalėdinės nuotaikos reiškiasi įvairiai, bet krikščioniškos Kalėdos yra tik tada, kai Naujieną išgirstame tikrai tikėdami ir garbindami.
Skaityti daugiau: Ir Žodis tapo Kūnu
Kolumba Marmionas, OSB
Mes, krikščionys, nesame vien šios žemės gyventojai. Mūsų žvilgsnis siekia Anapus. Mūsų tikslas yra naujas gyvenimas Dieve, kuris bus mums suteiktas, kai Kristus vėl ateis su savo galybe ir valdžia. Tada Kristaus atpirkimo darbas bus baigtas. Todėl mes gyvename džiugūs - su viltimi, kad dalyvausime amžinojoje laimėje, kurią Jėzus parengs savo Tėvo karalystėje. Todėl mūsų nebaugina nei vargai, nei kančios, nei ligos, netgi pati mirtis, nes žvelgiame į Viešpatį ir Jo amžinąją karalystę, kurios dalyviai būsime.
Jauni žmonės nemąsto apie ligas ir mirtį. Tačiau gyvenime yra dalykų, kuriuos kiekvienas turime apmąstyti. Tokia problema yra mirtis. Seni turi mirti, jauni gali mirti. Ne kiekviena liga baigiasi mirtimi. Tačiau kiekviena liga yra laikas, kai turime progą susimąstyti apie paskutiniuosius dalykus. Mirtis yra skaudi nuodėmės pasekmė.
Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5,12).
Ir mums, krikščionims, mirtis yra šiurpi, kraupi, nes tai skausmingas sielos atsiskyrimas nuo kūno, nuo daug ko, ką mylėjome. Bet mes priimame mirtį iš Dievo rankų kaip atgailą ir atpildą už savo nuodėmes. Mirties akimirką apimame visą savo gyvenimą, kad atiduotume jį Tėvui. Visa, ką gero esame padarę, kaip mūsų gyvenimo atnašą, jungiame su išganymą nešančia Kristaus malone.
Mirtis mums yra vartai į naują gyvenimą. Mūsų liūdesys nėra kaip tų, kurie neturi vilties. Kristus nugalėjo mirtį: Jis mūsų mirtį savąja sunaikino ir mums gyvybę prisikėlimu sugrąžino (Velykų prefacija). Kristus mus veda pas Tėvą. Taip mirtis mums tampa gražiausiu gyvenimo aktu. Šį akimirksnį tikėjimas virsta regėjimu. Laikas dingsta - prasideda Amžinybė:
Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas nesibaigia, o tik keičiasi ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, jie danguje atranda amžinąją buveinę (Gedulinė prefacija).
Skaityti daugiau: NAUJAS GYVENIMAS
Meilė - tai grynojo aukso tiltas per gyvenimo upę,
kuris skiria gėrio ir blogio krantus.
(M. K. Čiurlionis)
Fransua Moriakas
(Fragmentai)
Bet kurioje pasaulio vietoje kiekvienas, priimantis šv. Komuniją, dalyvauja Kristaus Kūno šventėje. Šį rytą per Velykų Mišias, kuriose ir aš dalyvavau, nesuskaičiuojama daugybė tikinčiųjų priėmė patį Kristų. Kiekvienas grįžo į savo vietą užmerktomis akimis, sudėtomis rankomis, kupinas Dievo - drauge su Kūrėju. O Jis - visas buvo visų.
Taip, būtent Eucharistija, krikščionybės paslaptimi teikianti didžiausią iššūkį protui, ir padeda man tikėti Dievą, kuris įsikūnija tokiu menku pavidalu, jog tampa maistu skurdžiausiam vyrui ir vargingiausiai moteriai, jeigu tik jie Jo trokšta. Proto sąranga duoda galimybę man pajusti didžiulį pasitenkinimą tuo neįtikėtinu Amžinosios Būties nusižeminimu -tuo, kad Kūrėjas leidžia save priimti savo kūriniui. Kiek jau kartų, - nuo tos 1896 m. gegužės 27 dienos, kai aš dievobaimingai šnabždėjau rytmetį giedotos Guno giesmės žodžius: Lenkiuos Tau, Dieviškas Svety, kad mane vargšą aplankei...
<...> Man atrodo, pagarbos verta paslaptis yra tai, jog Kūrėjas sumažėja ligi kiekvieno savo kūrinio skyrium, ir net mažiausias iš šių kūrinių, jeigu tik jis mąstantis ir kenčiantis, yra daug vertesnis už aklą ir nebylų kosmosą, kuris nesugeba savęs suvokti.
Neįsivaizduoju, ką pasieks mokslas per tolesnes kartas ir ką galėtų pridurti prie Paskalio žodžių apie dvi begalybes:
Visi dangaus kūnai, skliautas, žvaigždės, Žemė ir joje esančios karalystės savo verte negali prilygti nė vienai minčiai: ji žino, suvokia visa tai ir kartu pačią save, o kūnai nieko nesuvokia. Tačiau tie visi kūnai ir kartu visi protai, taip pat ir jų kūriniai neprilygsta savo verte nė mažiausiam antgamtinės meilės virptelėjimui, nes tai yra nepalyginamai aukštesnė sfera.
Skaityti daugiau: KĄ AŠ TIKIU
Vynmedžio Šakelė
Giedok, dangau! Nubuski, žeme!
Nakties tamsoj sušvito Saulė! -
Žmonių atstumtas už Betliejaus
Oloj mums gimė Kūdikis!
Sūnus Aukščiausiojo mums duotas!
Per Jį ir Jam sukurta visa.
Valdovas amžiais viešpataus Jis!
Ramybės ir Tiesos Karalius!
Jis - mūsų Dievas - Galingasis!
Jis - būsimųjų amžių Tėvas!
Jis - amžiais Tėvo Mylimasis! -
Jis mūsų Brolis - Atpirkėjas!
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
O Viešpatie, nušviesk, maldauju,
kelią mano, nes jo nepažįstu.
Išėjau priekin mūsų procesijos,
o žinau, kad ir kiti paskui mane eis,
bet kad tik ne šuntakiais.
Klaidžiojome po tamsius miškus,
perėjome slėnius, ir suartus laukus,
o procesija buvo ilga kaip amžinybė.
Kai išvedėme procesiją ant tylios upės kranto,
tik tuomet jos galas pasirodė iš tamsaus šilo.
Upė! - šaukėme. Tie, kurie arčiau buvo,
kartojo: Upė! Upė!
O tie, kurie lauke buvo,
šaukė: Laukas, laukas, laukas!
Gale einantys kalbėjo: Miške esame!
Ir stebėjosi, kad priekyje einantys šaukia: Laukas, laukas!
Upė, upė!
Skaityti daugiau: PSALMĖ
ISTORIJA IR ASMENYBĖ
Juozas Vaišnora
Pirmojo pasaulinio karo išblokštas, toli (Įaroslavlio mieste, Rusijoje) 1916 m. sausio 20 d. mirė vienas žymiausių tautinio atgimimo veikėjų Petras Kriaučiūnas (1850-1916). Pasak J. Jablonskio, anuomet, t. y. XIX a. pabaigoje, nebuvę didesnio lietuvio ir įžymesnio žmogaus už P Kriaučiūną. Jo reikšmė tautiniam lietuvių atgimimui ilgai buvo nustelbta tų padarinių, kurie išaugo, suvešėjo dėl R Kriaučiūno veiklos.
Paprastai lietuvių tautinio atgimimo pradžia siejama su „Aušra" ir jos steigėju dr. Jonu Basanavičiumi. Tačiau jei Žemaičiuose nebūtume turėję vysk. Motiejaus Valančiaus, o Sūduvoje - Petro Kriaučiūno, kažin ar ir „Aušra" būtų gimusi. Šiuodu vyru parengė kelią, subrandino liaudį, išugdė šviesuomenę, ir tautinio atgimimo žiedai - lietuviškoji spauda - jau rado atramą pačioje tautoje. O tiedu vyrai buvo tokie skirtingi, kokie skirtingi yra žemaičiai ir sūduviai. Žemaičiams paversti lietuviais (tautiniu, ne kalbos atžvilgiu) reikėjo vadovo su ganytojo lazda ir vyskupo autoritetu, o sūduviams pakako mokytojo.
Norėdami suprasti, kas buvo Petras Kriaučiūnas lietuvių tautai apskritai ir ypač Sūduvai, bent trumpai apžvelkime, kaip susidarė toji dirva, kurioje jam teko veikti.
Sūduvos kraštas. Senovės Sūduva (kurią Vokiečių ordino kronikos vadina Sudovia ar Sudauen, o Vytautas - Terra Sudorum) dar XIII a. buvo Ordino taip nuniokota, jos gyventojai taip išnaikinti, kad ji apaugo giriomis ir net jos vardas užmirštas. Vokiečių ordino kronikininkas Dusburgas, apie 1326 m. išdėstęs istoriją apie sūduvių išnaikinimą, rašė: Ir taip Sūduvos žemė liko apleista iki šiandien. Nuo to laiko ir Ordino kronikose neretai aptinkamas naujas šio krašto vardas: Wildniss, Desertum; Kojalavičius XVII a. savo raštuose jau pagal Prūsų sieną apgyventą Sūduvos dalį vadina Decanatus Ultrasilvanus; tuo pat laiku atsiranda ir lenkiškas pavadinimas: Kraj Zapuszczański. Visi tie pavadinimai rodo, kad senoji sūduvių žemė buvo virtusi tyrais, apžėlusi giriomis, per kurias Ordinas traukdavo pulti Lietuvos, o lietuviai vykdavo pasiplėšti į Ordino žemes. Taip iki XV a. Sūduva buvo tapusi lyg niekieno žemė, kurią savinosi Ordinas, o Vytautas gynė ir laikė savo paveldu. Tik Melno taika 1422 m. galutinai buvo nuspręstas Sūduvos likimas, susietas su Žemaičių likimu: Sūduva (deja, ne visa, o tik didesnioji jos dalis) atiteko Vytautui. Nutiesta siena išliko nepakeista iki mūsų laikų ir liko pastoviausia siena visoje Europoje.
Skaityti daugiau: PETRAS KRIAUČIŪNAS - LIETUVIŲ TAUTINIO ATGIMIMO PRADININKAS SŪDUVOJE
MŪSŲ PROBLEMOS
Leonas Artūras Elchingeris(Strasbūro vyskupas)
Atrodo, kad mūsų tėvynė yra padalyta į dvi dalis. Vieni kitus laiko piktžolėmis ir norėtų jas išrauti su šaknimis. Kadangi taip galvoja ir vieni, ir kiti, tai, jeigu galėtų ravėti ir naikinti, mūsų kraštas labai greitai pavirstų tuščia dykuma. Jokia bendruomenė ar tauta negali būti gera, jeigu ji susideda iš negerų ar šitaip galvojančių žmonių. Ir ligoniu galima būti nežinant ir nenorint prisipažinti, jog sergi. Kad galėtume išsigelbėti iš tokios sunkios padėties, reikia didžiulės drąsos dar didesnei kovai dėl sveikos žmonių dvasios ir nuostabaus gebėjimo atskirti tikrus pranašus ir tikrus vadus nuo avantiūristų ir apgaulingų raganių.
Nors mūsų socialinis ir politinis gyvenimas tikrai serga, nereikia galvoti, kad visas blogumas - tai netikusios įstaigos ar negera socialinė struktūra. Blogis glūdi giliau, ir privalome prisikasti iki blogio šaknų. Daugelio nesantaikų, neteisybių, visokios neapykantos ir suiručių priežastys kaip tik dažniausiai slypi žmonių širdyse. Taigi nuo žmogaus širdies reikia pradėti visuomenės gydymą, o vaistų žmonių širdims gydyti nerasime technikos apimtose pasaulio laboratorijose.
Problemos, kurias pirmiausia reikia išspręsti, yra: 1) atgaivinti šeimą; 2) atrasti darbo prasmę; 3) atkurti socialinį pradą.
Atgaivinti šeimą. Šeima dabar yra labiausiai pažeista ir vis labiau ardoma. Baisu, kai vaikai grįžę iš mokyklos namo neturi su kuo pasidalyti savo dienos džiaugsmais, neturi kam pasiskųsti savo nesėkmėmis, nes niekas jų nelaukia, niekas nepasitinka, niekas jais nesidomi.
Skaityti daugiau: RAKTAI Į ŠVIESESNĘ ATEITĮ
Tik tiesa padarys jus laisvus(Jn 8, 42).
[Antanas Patackas]
Alkoholizmas žudo tautą. Taip. Bet ne mažesnę grėsmę lietuvių tautos egzistencijai sudaro kitas pavojus - gyventojų prieaugio mažėjimas. Apie gyventojų prieaugio mažėjimą Lietuvoje rašo oficialioji spauda. Tas mažėjimas ypač padidėjo paskutiniais keleriais metais.
Kad susidarytų aiškus vaizdas, pateiksime dabartinius statistikos duomenis, o palyginimui pridėsime prieškarinius.
1 lentelė.Lietuvos gyventojų gimstamumo, mirtingumo ir natūralaus prieaugio koeficientai (1000-čiui gyventojų)
|
Metai
|
Gimsta
|
Mirties
|
Natūralusis
|
|
|
mumas
|
atvejai
|
prieaugis
|
|
1920
|
22,7
|
21,2
|
1,5
|
|
1921
|
24,6
|
15,2
|
9,4
|
|
1922
|
27,3
|
17,7
|
9,6
|
|
1923
|
28,4
|
15,1
|
13,1
|
|
1924
|
29,4
|
16,3
|
13,1
|
|
1925
|
28,9
|
16,9
|
12,0
|
|
1926
|
28,5
|
15,4
|
13,1
|
|
1927
|
29,4
|
17,3
|
12,1
|
|
1928
|
28,8
|
15,6
|
13,2
|
|
1929
|
27,2
|
17,1
|
10,1
|
|
1930
|
27,4
|
15,9
|
11,5
|
|
1931
|
26,8
|
15,8
|
11,0
|
|
1932
|
27,3
|
15,3
|
12,0
|
|
1933
|
25,7
|
13,5
|
12,1
|
|
1934
|
24,8
|
14,6
|
10,2
|
|
1935
|
23,4
|
14,0
|
9,4
|
|
1936
|
24,2
|
13,4
|
10,8
|
|
1937
|
22,3
|
9,1
|
9,1
|
|
1938
|
22,7
|
12,6
|
10,1
|
(.Lietuvos statistikos metraštis. Kaunas, 1938, p. 17)
|
Metai
|
Gimsta
|
Mirties
|
Natūralusis
|
|
|
mumas
|
atvejai
|
prieaugis
|
|
1950
|
23,6
|
12,0
|
11,6
|
|
1951
|
22,7
|
11,3
|
11,2
|
|
1952
|
21,9
|
10,8
|
11,1
|
|
1953
|
20,2
|
10,4
|
9,8
|
|
1954
|
20,8
|
9,8
|
11,0
|
|
1955
|
21,1
|
9,1
|
11,9
|
|
1956
|
20,2
|
8,2
|
12,0
|
|
1957
|
21,1
|
8,8
|
12,3
|
|
1958
|
22,8
|
8,2
|
14,6
|
|
1959
|
22,7
|
9,0
|
13,7
|
|
1960
|
22,5
|
7,8
|
14,7
|
|
1961
|
22,2
|
7,9
|
14,3
|
|
1962
|
20,8
|
8,7
|
12,1
|
|
1963
|
19,7
|
8,0
|
11,7
|
|
1964
|
19,1
|
7,5
|
11,6
|
|
1965
|
18,1
|
7,9
|
10,2
|
|
1966
|
18,1
|
7,9
|
10,2
|
|
1967
|
17,1
|
8,1
|
9,6
|
|
1968
|
17,6
|
8,3
|
9,3
|
|
1969
|
17,4
|
8,7
|
8,7
|
|
1970
|
17,6
|
8,8
|
8,8
|
|
1971
|
17,6
|
8,5
|
9,1
|
|
1972
|
17,0
|
9,1
|
7,9
|
|
1973
|
16,0
|
9,0
|
7,0
|
|
1974
|
15,0
|
9,0
|
7.0
|
|
1975
|
15,7
|
9,5
|
6,2
|
|
1976
|
15,7
|
9,6
|
6,1
|
|
1977
|
15,5
|
9,8
|
5,7
|
(Mokslas ir gyvenimas. 1978. Nr. 12, p. 13)
Skaityti daugiau: DAR VIENAS PAVOJUS
ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS
Sesuo MARIJA KONSOLATA BETRONĖ (1903-1946)
Savo dieviškosios meilės slėpinius šiuolaikiniam pasauliui apreikšti Jėzus pasirinko kuklią Turino kapucinių vienuolyno seselę Mariją Konsolatą. Jėzus jai suteikė nepaprastų malonių ir naują pašaukimą: gelbėti brolius bei seseris. Be to, jai pavedė naujai atskleisti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mažąjį meilės kelelį. Tą kelią Jėzus taip apibūdino:
Meilės kelelis, kuriuo turėtą keliauti mažosios sielos.
Mažojo kelelio pagrindas yra Evangelijoje:
Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingąją ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt n, 25).
Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18, 3).
Kristus Evangelijoje kviečia savo mokinius į šventumą. Šventumą galime pasiekti visi, nes šventumas glūdi meilėje, o mylėti galime kiekvienas. Kristus nereikalauja, kad šventumo siekiantys darytų tik vienokias ar kitokias atgailas bei aukas: Jis nori, kad kiekvienas žmogus Jį mylėtų, kad mylėtų visa siela, visa širdimi ir visomis jėgomis (Lk 10, 27).
Skaityti daugiau: Sesuo MARIJA KONSOLATA BETRONĖ
Kard. Leonas Žozefas Suenensas
Duok mums, Viešpatie,
akis - kad regėtume,
širdį - kad mylėtume,
ir - Dvasios.
Kai prašom akių, kad regėtume,
mes prašome mums duoti Tavo akis,
kad matytume, kaip Tu matai
pasaulį, žmones, jų gyvenimą
ir mūsų pačių dalią.
Padėk mums susilieti su Tavo mintimis
kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą,
padėk mums po truputį tapti tuo,
ko norėjai iš mūsų sukurdamas mus.
Duok mums savo žvilgsnį
ir savo požiūrį,
padaryk mus imlius savo žodžiui,
kuris apšviečia ir pakeičia visa.
Duok širdį, kad mylėtume.
Širdį žmogaus, ne akmeninę,
kad mylėtume
Dievą ir žmones.
Skaityti daugiau: MALDA
BAŽNYČIA PASAULYJE
Spalio mėnesį pasibaigė Vyskupų V Sinodas, kuris vyko Vatikane. Sinode dalyvavo 316 vyskupų, atstovaujančių apie 3000 savo brolių ganytojų visame pasaulyje. Buvo svarstoma tema: Krikščioniškos šeimos uždaviniai šių dienų pasaulyje.Besirengiant Sinodui, visi jo nariai iš anksto gavo smulkią darbų programą. Programos projektas įvairiuose kraštuose buvo nagrinėjamas vyskupų konferencijose, suvažiavimuose, simpoziumuose, seminaruose, spaudoje. Buvo nagrinėta kiekvienoje vietoje to krašto šeimos padėtis, analizuojama įvairios šeimų problemos ir priemonės toms problemoms spręsti, gilintasi į šeimos teologiją, pastoracinius planus šeimos klausimais. Visa tai pateikta Sinodo rengėjams, ir iš tos medžiagos sudaryta plačios apimties Sinodo darbų programa.
Pirmoje Sinodo darbų dalyje buvo iškelti milžiniški ir aktualūs pasikeitimai: socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai. Šitie pasikeitimai įvyko paskutiniaisiais dešimtmečiais ir turėjo padarinių šeimoms. Dauguma pasikeitimų neigiamai veikia šeimas: tai nedarbas, emigracija. Vadinamajame trečiajame pasaulyje dar yra rasinė diskriminacija, kuri pažeidžia šeimos teises. Kai kurie papročiai, pavyzdžiui, kraitis, kraičio klausimas, sunkina santuokų sudarymą, sukelia jaunuolių pažeminimą ir desperaciją. Dėl terorizmo ir karų atsiranda naujų rūpesčių, išardomos šeimos, kai vienas jos narys uždaromas kalėjime arba ištisiems metams ištremiamas. Tokios tragedijos nuodija šeimų gyvenimą.
Skaityti daugiau: PASAULIO VYSKUPŲ SINODAS
Įdomi beatifikacijos byla.Milano arkivyskupas Karlas Martinis pradėjo įdomią bylą paskelbti palaimintąja vieną gydytoją. Tai 40 metų pediatrė. Ji savo gyvybę paaukojo negimusio kūdikio labui. Ši vaikų gydytoja Džiovana Bereta (Giovanna Beretta)rūpinosi vargšų vaikais ir veltui juos gydė. Buvo ištekėjusi už inžinieriaus ir pati augino 3 vaikus. Jai laukiantis ketvirtojo kūdikio, buvo diagnozuotas auglys, kuris sukomplikavo nėštumą. Kaip gydytoja ji gerai žinojo, kad tai kelia didelį pavojų jos gyvybei. Į savo kolegių įkalbinėjimus Beretta atsakė:
Jei jau man tenka pasirinkti savo ar kūdikio gyvybę, aš nesvyruodama renkuosi kūdikio.
1962 m. balandžio 21 d. gydytoja pagimdė sveiką berniuką, o pati po 7-ių dienų mirė. Milano arkivyskupas Martinis, kuris pradėjo bylą, kad gydytoja būtų paskelbta palaimintąja, sako: Kai šiandien ginant negimusių kūdikių gyvybę visuomenė yra kurčia ir neapsisprendusi, šis gydytojos pavyzdys ypač pažymėtinas(1980 m. rugsėjis).
Naujas stebuklingas pagijimas.Lurdo medicinos biuras tyrinėjo stebuklingą ispanės Teresės Munak pagijimą Lurde ir paskelbė smulkų to pagijimo pranešimą. Trijų vaikų motina, turinti 50 metų, sirgo stuburo angioma (augliu). Pernai apsilankiusi Lurde visiškai pasveiko. Teresės Munak tėviškė yra kaimelis prie Taragonos, Ispanijoje. 16 metų ji sirgo stuburo naviku. Pereitais metais atvyko su vyskupijos ekskursija ir grįžo pasveikusi. Grįždama namo, ji jau slaugė ir globojo kitus ligonius (1980 m.).
Skaityti daugiau: ĮVAIRIOS ŽINIOS
