Gegužės 25 dieną visus kviečiame atvykti į Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje ir dalyvauti renginyje, skirtame Lietuvos laisvės kovotojų, tremtinių, politinių kalinių ir partizanų atminimui.
Renginys organizuojamas minint iškilaus Lietuvos dvasininko, disidento, politinio veikėjo, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko dešimtąsias mirties metines.
Renginio organizatoriai ir iniciatoriai – Raseinių rajono savivaldybė, Raseinių rajono kultūros centras ir kompozitorius Algirdas Martinaitis.
Programa
12 val. šv. Mišios Stulgių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje (Mišioms vadovaus vyskupas Eugenijus Bartulis)
13.30 val. Iškilmingas minėjimas
14 val. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos”
Atlikėjai:
Skaitovas aktorius Dainius Svobonas
Valstybinis choras „Vilnius”, vadovas Artūras Dambrauskas
Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas Egidijus Ališauskas
Dirigentas Artūras Dambrauskas
Lietuvos partizanų memorialo lankytojų centre veiks nuotraukų paroda „Ukraina. Kova už laisvę”
Visus kviečiame atvykti ir pakviesti savo bičiulius.
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
„Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus...”
Nijolės paskutinysis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji jos kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.
— Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už LKB Kroniką,2 kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už Žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!” Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti...
Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Robertas Patamsis laisvu nuo tiesioginio darbo metu yra entuziastingas praeities tyrinėtojas, gerai išmanantis pokario partizaninės kovos Lietuvoje niuansus. Neseniai išleidęs Vyčio apygardos partizanų ryšininkės Genovaitės Janulytės-Karpavičienės eilėraščių rinktinę, R.Patamsis pasistengė, kad ši knyga taptų tikru paminklu ne tik dainomis virtusių eilių autorei, bet ir jos apdainuotiems kovotojams.
Pritaikė aukštaitiškas melodijas.
Romansus dainuojantys žmonės moka ne vieną dainą, kurios žodžius parašė savamokslė poetė.
Mažai kas žino, kad populiarios dainos "Dar neseniai tu man kalbėjai", "Sapnas", "Tu toks gražus buvai, bernioke", "Partizanų himnas" gimė G.Janulytės-Karpavičienės eilėraščiams pritaikius aukštaitiškas liaudies dainų melodijas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno žodžiais tariant, prisimenant žuvusius mūsų krašto partizanus bei pagerbiant jų atminimą, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.
Partizaniškų eilių rinktinė pavadinta vieno eilėraščio pirmaisiais žodžiais – "Šv. Onos naktį…". Ji – gausiai iliustruota partizanų ir jiems talkinusių žmonių nuotraukomis, be to, autorius pateikė eilėse aprašytų pokario kovotojų likimo istorijas.
Vienas tokių personažų – poetės mylimasis, Žaibo būrio partizanas Jonas Bernatavičius-Rasputinas.
Vyties apygardos partizanai: B. Juospaitis-Direktorius ir Štarolis-Plienas
2021 m. gruodžio 27 d., eidamas 97-uosius metus mirė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius.
Juospaitis Bronislovas (slap. Direktorius) gimė 1925 metų gruodžio 5 dieną Rimaisų kaime (Ramygalos vlsč.), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Vyresnysis puskarininkis (1998). Karys savanoris (1998).
Mokėsi Žudžių (Ramygalos vlsč.), Truskavos pradžios ir Ramygalos vidurinėje mokykloje. 1943 su broliu Jonu (g. 1924) tapo Lietuvos laisvės armijos nariais. 1944 rugpjūtį, gavę šaukimus į SSRS kariuomenę, abu slapstėsi, tapo Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais.
Nuo 1947 metų B. Juospaitis buvo Vyčio apygardos Ukmergės rinktinės Jono Kalvaičio Pažįstamo būrio partizanas. 1948 metais dalyvavo kautynėse Krekenavos miške, 1949 m. – Pašilių miške (Ramygalos valsčius). 1950 paskirtas Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės Vėtros būrio vadu, vėliau buvo šios apygardos Gedimino rinktinės pirmojo rajono partizanas; Gedimino rinktinės vado J. Viapšto nurodymu platino antisovietinius atsišaukimus.
1951 m. kovo 14 d. Glitėnų kaimo apylinkėse (Ramygalos raj.) per susišaudymą su sovietinio saugumo Ramygalos rajono skyriaus stribais ir saugumo kariuomenės kareiviais sunkiai sužeistas. Kartu su žuvusiais bendražygiais – Gedimino rinktinės vadu J. Viapštu, jo adjutantu Kaziu Gvergždžiu-Klajūnu (g. 1928), partizanais Antanu Burkausku-Brakonieriumi (g. 1912), Stasiu Giedraičiu-Stasiu (g. 1932 06 15), Jonu Kraujaliu-Sūnumi (g. 1924 01 01), Danieliumi Kriščiūnu-Liubku, Inžinieriumi (g. 1922 09 01), Jonu Masioku-Ąžuolu (g. 1923) ir Leonu Štaroliu-Aru (g. 1921 07 12) – buvo atvežtas į Ramygalos miestelio aikštę, išaiškėjus, kad liko gyvas, buvo suimtas kaip Jonas Masiokas.
1951 metų kovo 14 dieną mūšyje netoli Krekenavos būrio vadą Bronislovą Juospaitį-Direktorių suvarpė septynios kulkos. Į nelaisvę paėmė be sąmonės ir kaip žuvusį numetė Ramygalos aikštėje. Jis išgyveno ir dar 70 metų gyveno, sulaukė Nepriklausomybės, už kurią kovojo.
Kalintas Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Gydant Vilniaus kalėjimo ligoninėje buvo išsiaiškinta tikroji jo tapatybė. Karo tribunolo 1952 m. partizanas buvo nuteistas 25 m. kalėti lageryje. Kalintas Gornyj lageryje Norilske, Oziorlage (Bratsko raj., Irkutsko sr.).
Kaip pats partizanas pasakojo apie tremtį, jis buvo ten, kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara..“
1966 m. jis buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą iki 1996 metų dirbo Autokompresorių gamykloje Panevėžyje. Iki 1990 metų buvo nuolat stebimas KGB. 1990 metų atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, priklausė Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių chorui „Likimai".
Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus nuopelnai Lietuvai įvertinti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1999 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime su kitais partizanais jam įteikta Laisvės premija.
Šaltinis: Lietuvos Gyventojų Genicido ir Rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje.
Vyčio apygardos partizanai. Iš kairės: Antanas Barkauskas-Brakonierius, Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis, Bronius Juospaitis-Direktorius, Viktoras Mažeika-Vanagas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Lapkričio 23 d. rytą, eidamas 97-uosius metus, mirė partizanas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas Juozas Jakavonis-Tigras.
Juozas Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų, 1944 lapkričio 16 d. tapdamas Adolfo Ramanausko-Vanago būrio partizanu.
1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.
J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.
1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Kalintas Merkinėje, po to – Varėnoje, Vilniuje.
Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Sužinojom, kad š. mėn. [gruodžio] 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje Tigras ne kartą minimas kaip patikimas, veiklus partizanas ir ryšininkas.
1947 m. kovo 27 sovietų karo tribunolas Juozą Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas), 1959 m. grįžo į Lietuvą.
1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties”. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės” premijos laureatu.
Liepos 17 d., šeštadienį, Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke Kadrėnuose (Ukmergės r., Vidiškių sen.), įkurtame monsinjoro Alfonso Svarinsko vyks Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė skiriama arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ir vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui.
Šventės dienotvarkė:
11 val. – partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse. Kalbės kun. Paulius Vaineikis.
12 val. – atminimo koplytstulpių, skirtų arkiv. Juliono Steponavičiaus (110-osios metinės ir 30-ties metų po mirties) ir vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus (sušaudytas prieš 75-erius metus) atminimui, pašventinimas. Kalbės vysk. J. Kauneckas, kun. Nerijus Pipiras, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
13 val. – Šv. Mišios, aukojamos vyskupų ir kunigų. Pamokslą sakys vysk. Eugenijus Bartulis. Giedos solistas Mindaugas Zimkus.
Šventė baigsis partizaniškos košės ragavimu ir šventine arbata.
Šventės rėmėjai: kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, vysk. Eugenijus Bartulis, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
Mokiniai mano, kad šis projektas privers susimąstyti apie tragišką, bet tuo pat metu herojišką, pilną dvasinės įtampos Lietuvos istorijos laikotarpį, kuris žavi ir gąsdiną savo prieštaringumu. Tai ne tik ginkluotas pasipriešinimas okupacijai - tai ir išdavystės gelmė, egzistencijos, prisitaikymo peripetijos. Mokiniai rinko medžiagą apie partizanus, žmones, kurie kūrė savanorių organizacijas, veikė slaptai, turėdami tikslą atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką. Mokiniai studijavo jų kovos priemonės, karinius ir politinius veikimus, reglamentuotus norminiais dokumentais. Projekto metu mokiniai patvirtino Lietuvos partizanų buvimą, kaip reiškinį, turėjusį įtakos visoms tuometinės Lietuvos visuomeninio gyvenimo sritims.
Kariai internacionalistai ištisą parą budėjo prie ištaigingos dviejų aukštų vilos, buvusių didžiojo kunigaikščio Sergejaus Aleksandravičiaus užmiesčio rūmų Gorkuose. Speiguotą 1923 m. Kalėdų naktį jie išgirdo šiurpų klyksmą, kuris, regis, sklido tiesiai iš po namo. Buvo gili naktis, danguje švietė pilnatis. Trakštelėję savo išmėgintų austriškų karabinų spynomis, sargybiniai pradėjo slinkti link tos vietos, iš kur aidėjo kauksmas, nusprendę, kad prie vilos iš miško atsliūkino vilkai. Bet vilkų nebuvo. Pirmojo aukšto įstiklintoje verandoje supamajame krėsle sėdėjo Leninas su šimtasiūle ir veltiniais. Pakėlęs išsekusį veidą į mėnulį, jis pratisai ir šiurpiai kaukė. Piktoji dvasia šaukėsi savo brolių kosmose, prašydamasi laisvėn. Jis savo darbą padarė...
Per spengiantį šaltį 1924 m. sausį darbininkai kastuvais ir laužtuvais kasė pamatų duobę laikinajam mauzoliejui. Laužtuvu buvo prakirstas kanalizacijos vamzdis, bet šalčio sukaustytos spragos niekas nepastebėjo. Vos atšilus vamzdis sprogo, užliedamas savo turiniu mauzoliejų. Sužinojęs apie tai, namų areštą kenčiantis patriarchas Tichonas liūdnai pastebėjo: “Kokie palaikai, toks ir balzamas”.
Rusija virto lauku, nusėtu mirusiųjų kaulais: nebekyla nei protesto, nei pasipiktinimo. Visi pavargo, visi pažeminti ir sužlugdyti. Svarbiausia - viskas išvogta ir išplėšta. Nuo išdraskytų imperatorių kapaviečių iki išverstų visų gyvųjų ir mirusiųjų kišenių. Didžioji visų laikų afera sąlyginiu pavadinimu “Pasaulinė revoliucija” baigėsi. Nėra duomenų skaičių, kiek kainavo ši “priemonė”. Visas didžiulės ir turtingos šalies, kuri vadinosi Rusija, nacionalinis turtas susiliejo į vieną milžinišką “PARTIJOS AUKSO” luitą. Tačiau tai dar ne pabaiga. Priekyje juodu debesiu slinko dar baisesnė ateitis.Vidurinė Azija po mongolų antplūdžio, Europa po 30-ies metų karo, Prancūzija po 10 metų trukusio maro epidemijos - viso to, kartu paėmus, negalima lyginti su tuo, kuo virto Rusija po nepilnų Lenino valdymo metų.
Dauguma išsilavinusių Rusijos žmonių dingo: žuvo ar iš siaubo pabėgo iš šalies. Daugiamilijoninės žmonių masės, teroro, karo veiksmų ir bado išstumtos iš apgyventų vietų, išsibarstė po visą šalį. Ikirevoliucinis negausus proletariatas buvo visiškai likviduotas. Pažangesni agrarininkai, tvarkantys savo ūkius pagal Europos standartus, buvo arba išžudyti, arba pabėgo nežinia kur. Ekonomika žlugo. Kadaise pats galingiausias pasaulyje upių laivynas buvo sunaikintas. Rusijos pasididžiavimas - geležinkeliai - buvo sugriauti, riedmenys sunaikinti. Sugriautos cerkvės stūksojo gaisravietėse kaip žuvusios civilizacijos paminklai.
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu buvo įsteigtas portalas partizanai.org - jo bendramintis ir bendražygis buvęs partizanas monsinjoras Alfonsas Svarinskas tapo portalo vadovu ir ideologu.
Kas atmena tarybinius - okupacijos metus, tas puikiai žino, kad leisti "Kronikas" reikėjo būti tikru partizanu - kovotoju - idealistu.
Partizanai prieš blogio imperiją kovojo 11 metų, kunigas S.Tamkevičius totalinės kgbistinės priespaudos šalyje leido Kronikas 11 metų - iki suėmimo.
Tik bijodami Kronikų tiesos žodžio valdantys komunistai ateistai ir okupantai nesiryžo dar labiau užsmaugti Lietuvą.
Šviesus Kardinolo Sigito Tamkevičiaus pavyzdys mus visus moko nebijoti blogio ir kovoti už teisybę, tiesą, gėrį, grožį - tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Robertas Grigas (gim. 1960 m., Leipalingyje, Lazdijų raj.) - suvalkietės medikės ir dzūko mokytojo sūnus, antisovietinės rezistencijos dalyvis, kunigas, poetas.
1978 -1982 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute (dabar Edukologijos universitetas), dalyvavo katalikų pogrindžio bendrijos Eucharistijos bičiulių, Lietuvos laisvės lygos veikloje, rašė ir platino lietuvių rezistencijos savilaidinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", „Aušrą", „Vytį" ir kitus nelegalius leidinius). 1982 -1984 m. paimtas rekrūtauti į sovietinę armiją Kazachstane, viešai atsisakė duoti karinę priesaiką okupacinei kariuomenei. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame Molotovo-Ribentropo paktą ir Baltijos šalių okupaciją pasmerkusiame mitinge, buvo terorizuojamas sovietinių saugumo tarnybų. Studijavo teologiją Pogrindžio kunigų seminarijoje, 1987 m. gruodžio 7 d. Iš vyskupo Vincento Sladkevičiaus priėmė šventinimus, dirbo įvairių Aukštaitijos parapijų sielovadoje. 1988 m. prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui įsijungė į jo darbus, 1991 m. sausio 13-osios naktį budėjo Lietuvos AT rūmuose, suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą parlamento gynėjams. 1997 - 2013 m. buvo pagalbos vargstantiems bendrijos Lietuvos Caritas vadovas. Šiuo metu atlieka kunigiškąją tarnystę Kauno arkikatedroje bazilikoje.
Sovietmečiu parašė ir nelegaliai platino poezijos rinkinius „Benamės svajos", „Kelias Lietuvon", Katakombų gėlės", „Marijos ašara", memuarų knygą apie prievartinę tarnybą sovietų armijoje „Rekrūto atsiminimai". 2014 m. leidykla „Naujasis lankas" išleido eilių rinktinę „Benamės svajos". „Dangus ir Dykuma" - antroji jau Atgimimo ir Nepriklausomybės metais Roberto Grigo rašytų eilių knyga.
BUVUSIEMS KOVOS DRAUGAMS
JŪS NEŠATE skausmus giliuosius, Jūs nešate už mus. Apverkite kapus nežinomuosius, Apverkit mūsų likimus . ..
Lankykite ir puoškite kapus Tų, kritusių už jus, Kai skins puošnus ruduo lapus, Dainuokit mūsų likimus . . .
2014 metų liepos 17-ąją Vilniuje mirė partizanas ir politinis kalinys, aktyvus tikinčiųjų teisių gynėjas ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ autorius, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Algirdo Patacko žodžiais tariant, „Kristaus kareivis ir apkasų žmogus, visą gyvenimą praleidęs kovose už Dievą ir Tėvynę“.
Liepos 17–18 dienomis vyks mons. A. Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimo renginiai.
Penktadienį, liepos 17-ąją, 12 val. prie partizanų atminimo akmens Lukiškių aikštėje garbingą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo kovų dalyvį pagerbti rinksis Laisvės gynėjai. 18.30 val. Vilniaus Arkikatedroje vysk. emeritas Jonas Kauneckas aukos Monsinjoro pirmųjų mirties metinių šv. Mišias. Po jų 19.30 val. prie namo, kuriame buvo įsikūręs mons. A. Svarinskas, bus atidengta Jo atminimo lenta.
Šeštadienį, liepos 18 d., 11 val. Dukstynos kapinėse Ukmergės rajone bus pašventintas Monsinjoro kapo paminklas, 12 val. – mons. A. Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke Kadrėnuose bus pašventintas Jo atminimo kryžius. Po 12.30 val. aukojamų šv. Mišių įvyks iškilmingas mons. Alfonso Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimas.
Rimti ir susikaupę sutinkame šių metų Vasario 16 Dienos šventę. Kova dėl laisvės, dėl naujo atgimimo rytmečio tebeeina. Pakelyje išdygo daug naujų kapų, net pilkais mediniais kryžiais nepaženklintų. Daug brangių negausios, bet didžios tautos sūnų ir dukrų neša sunkų tremtinio kryžių gūdžiose tolimojo Sibiro tundrose. Nemaža jų dalis jau niekad nebematys gimtosios Nemuno šalies, - jie amžiams prisiglaudė nesvetinguose Azijos laukuose.
Žiaurusis Tėvynės pavergėjas kėsinasi į lietuvių tautos gyvybę. Pikto žiemio auginto šiaurės sūnaus net žemę drebinantieji šėtoniškieji darbai reikalauja apsisprendimo. Jis rauna iš mūsų žemės pakelių Rūpintojėlį ir nori mus paversti kryžiumi žmonijos nukryžiavimui. Komunisto sprendimu turime tapti žmonijos prasikaltėliais, - žmonijos, kurios dalimi mes patys esame, kuri, nuo akmens amžiaus iki šiandieninio radijo laikų pažangos keliu eidama, pergyveno ištisą eilę prasikaltėlių. Visi gerai pamenam, kad neseniai Niurnberge pakorė, sudegino, o pelenus atidavė vėjams. Ir gal niekas už mus negalėtų drąsiau tvirtinti, kad pakartasis nacis savo nedorybėmis net komunisto šešėliui neprilygsta. Šio, paskutiniojo darbai neturi sau pavyzdžio istorijoje. Juk atlikdamas piktadarybę vagis palieka sienas, ugnis nesunaikina žemės, karas ar badas neatima žmogui noro gyventi. Gi komunisto padarytas ir tebedaromas nedorybes nusako iš Sibiro mus pasiekiantieji tremtinių ir kalinių šauksmai: „Nors prieš mirtį, nors kartą sočiai pavalgyti duonos! Mirties mes nebijome, tačiau komunistinis darbas mus verčia gyventi. Jam reikalingos, nors ir kasdien nykstančios, bado kankinamo žmogaus jėgos. Mums užgesus, mūsų vietą turės užimti kiti. Juos suras į naujas valstybes įsibrovusi pasaulinės revoliucijos užsimojimą vykdanti komunistinė tironija."
Ir taip kiekvienam neišvengiamai kyla klausimas, kodėl komunisto šešėlio nevertas nacis paleistas pelenais, o pats didysis žmonijos kaltininkas tebėra gyvas ir, lyg pasityčiodamas iš teisingumo, sėdėjo vienoje iš nacio teisėjų kėdžių? Kadangi komunizmas, lygiai kaip ir nacizmas, yra bjauri žmonijos liga, - atsakymą duoda žmogaus protas, rodantis, kad ši, kaip ir kiekviena kita liga, negali būti išmušta lazdomis, bet pašalinama gydymo ar operacijos keliu. Nacio šaknys nebuvo taip giliai įleistos, todėl jį pirma ir išoperavo. Komunizmas savo voratinkliais yra apraizgęs daugybę įvairių tautybių ir įvairaus išsilavinimo žmonių. Todėl jo pašalinimui reikia daug ilgesnio ir kruopštesnio pasiruošimo, kad amžiams net jo sėklos nebeliktų.
Nemuno šalies sūnūs gerai supranta, kad žmonija nėra akla komunistų siekiams ir ne kurčia jo nužemintų pavergtųjų dejonėms. Todėl, visa tai suprasdamas ir savo tautą laikydamas neišskirtine žmonijos dalimi, negali padėti komunistui per žmonijos žudymą, kad žmonija, pergyvenusi visą eilę prasikaltėlių, pergyvens ir šitą, kad lietuvių tauta, eidama drauge su žmonija, drauge su ja ir pergalę prieš komunizmą švęs. Lietuvis negali pasirinkti mirties. Jis renkasi gyvenimą, pirkdamas tai savo krauju. Šį lietuvio pasiryžimą palaimins Tas, kuris dėl žmogaus atpirkimo mirė ant kryžiaus ir nuo jo nužengęs paskelbė žmonijai: „Kas savo širdyje nešioja Artimo Meilę, tas bus gyvas amžinai!"
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius patvirtino, jog mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
A. Svarinskas, gimęs 1925 metais, mokėsi Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje, studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1946 m. pavasarį persekiotas sovietinio saugumo, paliko studijas ir išėjo pas partizanus. 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios Šarūno partizanų grupės ryšininkas. 1946 m. gruodžio 21 d. areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, nuteistas 10 metų darbo pataisos lageriuose. 1947-1956 m. kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu. 1958 m. balandį areštuotas ir nuteistas 6 metams už antisovietinės literatūros laikymą, 1958-1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose.
Iki kolei, Viešpatie, šventasis ir tikrasis,
Tu neteisi ir nekeršiji už mūsų kraują tiems,
kurie gyvena žemėje ? (Apreiškimas, 6, 10).
I. Istorinės paralelės
Lietuvos šalis yra ne tik didvyrių žemė, bet ir kankinių tauta. Ją slegia septyni šimtai metų užlūžtančių kovų vakaruose su germanų Skile ir tiek pat metų rytuose su slavų Charibde. Sunki mūsų istorijos dalia ir grasi ateitis. Maironio žodžiai « nebijokim vargo kieto, nes be jo galiūnai pūna » arba Putino, — kad «Tauta būtų amžina — ji turi mokėti gyventi laisvėje ir nepalūžti vergijoje » — yra padrąsinanti paguoda, bet ne išgelbėjimas. Tikrai, mūsų tautos gyvenimo audeklas yra apmestas kančiomis ir ataustas herojiškumu. Jie neatskiriami vienas nuo kito. Atrodo, kad jie išsrovena vienas iš kito. Jie apsprendžia mūsų tautos būdo turinį ir lemia jo apraiškas. Jotvingiai ... galindai... prūsai! Kur dingo jie ? Neklauskime ... Amžiai užmaršą ant jų užrito. Tik legendos, prikrautos tragizmo, apie juos byloja. Senieji metraščiai juos sumini trumpais sakiniais, ir dar išlikęs vienas-kitas vietovardis ...
Homicidas — žmogžudybė, matomai, yra imanentiška žmogui paliestam pirmgimės nuodėmės. Pirmoji žmogžudystė buvo brolžudystė: Kainas nužudė broli Abelį. Ir nuo tada «Kaino rasė į dangų kopia ir meta Dievą žemėn ».
Mieli tautiečiai. Atėjo mūsų išbandymų ir pasirinkimo valanda. Matome žudomą Lietuvos teisingumą, tikėjimą, griaunamą kultūrą, moralę, ištrinamą istorinę atmintį, išduodamą kalbą, griaunamą mūsų nepriklausomą Valstybę. Atsidūrėme didžiausiame pavojuje, ir tuo pat metu jaučiame – kad laikai keičiasi ir kad galime juos patys keisti, stodami ginti Tautos gyvybės. Turime ginti lietuvybę ne tik nuo mūsų agresyvių kaimynių, bet jau dabar labiausiai nuo mūsų pačių. Nuo to blogio viruso, kurį pasėjo Lietuvoje carizmo ir bolševizmo laikais, o dabar jis jau veržiasi į Lietuvą ir iš Europos visais kanalizacijos vamzdžiais. Tas blogis jau sudygo ir jau gyvena mūsų Tautoje, jis jau mūsų.
Mūsų kultūra - Tautos gyvybė - valdančiųjų liberalų, pritariant kitoms partijoms Seime, dėka atsidūrė tokioje situacijoje, kurią dori menininkai kūrėjai vadina agonija; kiti – kultūros krize, o tretieji – beviltiškai nutautėję ir moraliai degradavę piliečiai Kristaus paveikslo išniekinimą ir visų mūsų tikinčiųjų ir nepraradusių sąžinės piliečių pažeminimą, Tautos orumo trypimą, vadina gėriu, grožiu ir menu. Peržengta riba, kurios niekam peržengti nevalia. „Sakralių simbolių esmė ir yra ta, kad jie yra sakralūs ir jų negalima naudoti profaniškiems tikslams – reklamai arba provokacijai“- susirinkusiųjų protestuoti prieš tautos vertybių išniekinimą gretose kalbėjo Santa Kančytė. – „Lygiai taip pat, kaip negalima deginti vėliavos, jeigu tai daliai piliečių visai nerūpėtų.... Daliai visuomenės yra skaudu. Sakyti, kad nėra skaudu arba, kad režisierius to nenori – tai būti aklam tam, kas vyksta Lietuvoje“. Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teigia, kad tautinių ir bendražmogiškųjų vertybių naikinimas, atėjus liberalams į valdžią vyskat jau seniai: Šiuolaikinis meno centras, pritariant kultūros ministrui A.Gelūnui iš Londono, kaip meno kūrinį atgabeno dramblio mėšlo krūvą; Vėliau buvo rodomas kino filmas iš Austrijos, kur menininkė demonstravo savo tuštinimosi procesą. Kauno M.Žilinsko galerijoje buvo eksponuojama didžiulė drobė, atvežta iš Amerikos „Kristus myžaluose“. Turėjome ir „Fluxus“ performansą „Taikinys“, kai ore pakabintas aktorius tuštinasi ant grindų į nupieštą taikinį. Dabar - pasityčiojimo iš meno ir iš Tautos, jos, didžiausios vertybės – Tikėjimo - viršūnė – Kristaus veidas, į kurį mėtomi neaiškūs daiktai, panašūs į srutas ar išmatas. Tai kur mes einame? Kokiais idealais ugdome jaunąją kartą?
Valdžios institucijos bejėgiškai tyli. Joms rūpi tik ekonomika ir technologijos. Todėl jau ir nebesikreipiame į valdžios institucijas. Beviltiška. Joms Lietuvos žmonių dora ir dvasinė gerovė nerūpi. Kreipiamės į Jus, tautiečius, Lietuvos valstybės suvereną
Nepraleiskime progos šiandien patikrinti save, ar turime ištvermės, ir kiek mumyse dar liko Lietuvos. Net negražu lyginti su tuo, ką ištvėrė Lietuvos tremtiniai, kovotojai, kaliniai ar tiesiog pažemintieji, kuriems iš gyvenimo buvo išbraukta okupanto dešimtys metų, buvo atimta Tėvynė ir laisvo žmogaus orumas – nė nelyginkime su tuo mažu išmėginimu, kuris mums dabar yra Dievo duodamas. Mums reikia daugiau idealizmo. Kaip rašė prof. Vytautas Landsbergis, „Idealizmas – tai nuostata ir įsitikinimas , pavirtęs jausmu, kuris žmogui pasako ir įspėja, kaip sąžinės balsas, kaip vidaus balsas, kame yra riba tarp gėrio ir blogio“. Tą riba dabar ištrynė mūsų valdantieji.
Idealizmas žino, kad yra vertybės, dėl kurių verta gyventi ir mirti, nes jos didesnės už gyvenimą. Vertybės, dėl kurių kartais turime aukotis ir gera būna aukotis.
O dabartinis pragmatizmas – tai paprasti šūkiai: politika – profesionalams, kurie baigė komunistų partines mokyklas, „kompetetingiems“ valdžios reikaluose, sukūrusiems savo, šeimos ir artimų savo giminaičių gerovę visų mūsų sąskaita, mokantiems valdyti verslą – ir sukčiauti, nemokant valstybei mokesčių , dergiantiems mūsų valstybę po Kremliaus kurantais, prisidengus šventa Lietuvos Trispalve ir taip ją išniekinant, o dabar jau dergiant Lietuvą – ir iš aukštųjų Europos tribūnų.
Mieli tautiečiai, Seimo rinkimuose, nepraleiskime progos pareikšti savo Tautos suvereno valią ir išdrįskime keisti Valstybės kelią, išdrįskime gelbėti tautos gyvybę. Nebalsuokime už liberalus ir jų ministrus, žudančius Tautos dvasią ir mūsų Tikėjimą; nebalsuokime už „profesionalus“, baigusius aukštąsias komunistines partines mokyklas, nebalsuokime už „kompetetinguosius“, ateinančius į Seimą kaupti sau milijonų; nebalsuokime – už dergštus, dergiančius mūsų Tautos brangiausius žmones, mūsų Tautą ir mūsų Valstybę, prekiaujančius mūsų ateitimi. Balsuokime už partijas, siekiančias teisingumo, doros ir tautinių vertybių atkūrimo Lietuvoje.
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
Kariai internacionalistai ištisą parą budėjo prie ištaigingos dviejų aukštų vilos, buvusių didžiojo kunigaikščio Sergejaus Aleksandravičiaus užmiesčio rūmų Gorkuose. Speiguotą 1923 m. Kalėdų naktį jie išgirdo šiurpų klyksmą, kuris, regis, sklido tiesiai iš po namo. Buvo gili naktis, danguje švietė pilnatis. Trakštelėję savo išmėgintų austriškų karabinų spynomis, sargybiniai pradėjo slinkti link tos vietos, iš kur aidėjo kauksmas, nusprendę, kad prie vilos iš miško atsliūkino vilkai. Bet vilkų nebuvo. Pirmojo aukšto įstiklintoje verandoje supamajame krėsle sėdėjo Leninas su šimtasiūle ir veltiniais. Pakėlęs išsekusį veidą į mėnulį, jis pratisai ir šiurpiai kaukė. Piktoji dvasia šaukėsi savo brolių kosmose, prašydamasi laisvėn. Jis savo darbą padarė...
Turiu parašęs eilėraštį, kuris, atrodo, gerai nusako visas Garliavos bylos kontraversijas. Jo nėra mano eilių knygose, tai čia perrašau:
bažnyčios kronikos“ autorius, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Algirdo Patacko žodžiais tariant, „Kristaus kareivis ir apkasų žmogus, visą gyvenimą praleidęs kovose už Dievą ir Tėvynę“.
