Į Laisvę 1955 7(44)

STUDIJŲ SAVAITĖ: Ką ji pasakė į Lietuvą

ADOLFAS DAMUŠIS: Kaip naciai žadėjo kryžius už Lietuvos išdavimą

PILYPAS NARUTIS: Vieno iš kovotojų kelias

VACLOVAS SIDZIKAUSKAS: Teisininkų kongresas už laisvę ir teisę

PDF Fotografinė kopija BOX

Laiškas į Europą

NR. 7 (44) 1955 M. RUGSĖJO

JUOZAS BRAZAITIS

STUDIJŲ SAVAITĖjau antra Europoje... Joje pasvarstant, kiek šios dienos lietuvių sąlygose pajėgiame vykdyti tremties uždavinius, tinka stebėti konkrečios aplinkos gyvenimo reiškinius ir juos vertinti atsakymu į klausimus: ar jie stiprina gyvą ir kuriančią lietuvio dvasią tremtyje; ar jie ruošia tinkamą dvasią, parneštiną į Lietuvą; ar jie prisideda prie tėvynės laisvinimo pažangos.

Taigi stebim žodžius ir darbus . . .

Išmokom tremtyje vieną žodį, kuris apėmė mūsų sąmonę ir pasąmonį, protą ir jausmus. Tai išlaisvinimo žodis. Jis skirtas išreikšti mūsų nusistatymams ir pasiryžimams tėvynės atžvilgiu. Tačiau šio žodžio sąvoka linkstame vertinti ir savo asmeninius veiksmus, vadindami juos išsilaisvinimu iš asmenybę varžančių pančių, prietarų, kliuvinių. Laisvės siekimu mėginame savo veiksmus įprasminti.

Tik kiekviena didelė vertybė susilaukia falsifikatų. Netikras pinigas veda į kalėjimą. Suklastota tiesa veda į klaidą ir gyvenimo akligatvį.

Skaityti daugiau: Laiškas į Europą

VALSTYBĖ IR ŠEIMA

Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ ciklas buvo pradėtas Nr. 2(39) str. Valstybė ir kultūra; jame svarstyta, kaip demokratijos principą. įgyvendinti kultūros srity, kad būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.

Nr. 3(40) ir 4(41) buvo str. žmogus ir ūkis: kaip demokratijos principą įgyvendinti ūkio srity, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp piliečių.

Nr. 5(42) str. Tauta tarp tautų: nepriklausomos Lietuvos įsijungimas į Europos tautų šeimą.

Nr. 6(43) str. Valstybė ir valdžia: kaip suorganizuoti valdžią, kad ji kuo teisingiau piliečių demokratines laisves suderintų su valstybės pažangai reikalinga tvarka.

Atsiliepdami į eilę paklausimų, svarstymą dar pratęsiame pora straipsnių.

ŠEIMA— TAUTOS IR VALSTYBES PAGRINDAS

Šeima yra pirmykštė ir pagrindinė žmonių bendruomenė. Šeima yra ląstelė, iš kurios išaugo ir kuria laikosi tauta ir valstybė. Šeima nėra valstybės funkcija, bet savarankiška bendruomenė, turinti teisių, kurių valstybė nei nusavinti, nei panaikinti negali. Be abejojimo, augštos kultūros gyvenime šeima savo teisių negali įvykdyti vien savomis pastangomis. Jai į pagalbą turi ateiti valstybė. Tačiau šeimai teikiama valstybės pagalba šeimos teisių nesusiaurina, o tik sudaro sąlygų joms vykdyti.

Skaityti daugiau: VALSTYBĖ IR ŠEIMA

STEIGIAMASIS SEIMAS

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Pirma šio straipsnio dalis Nr. 6(43). Ten buvo aprašyta, kaip Steigiamasis Lietuvos seimas sudarė vyriausybes ir ypačiai kaip kūrė pagrindinį įstatymą — valstybės konstituciją, žinomą 1922 metų konstitucijos vardu. Ji padėjo pagrindą Lietuvos politinės demokratijos santvarkai.

[Pradžia Nr. 6(43)]

Savanorių aukos reikalavo dar ir socialinės demokratijos. Buvo žadėta teisingiau išskirstyti žemę, kuri sudarė vienintelį Lietuvoj nelygybės slenkstį.

ŽEMES REFORMA buvo antras stambus įstatymas. St. Seimas jį priėmė 1922 m. vasario 15, Nepriklausomybės šventės išvakarėse, lyg tam tikrą dovaną tiem, kurių viena politinė nepriklausomybė negalėjo patenkinti. Mažažemiams ir bežemiams trūko atramos po kojomis ir nuo pono nepriklausomos duonos. Jiems reikėjo dar socialinės nepriklausomybės, didesnio teisingumo: nebuvo gera, kai vieni tos žemės turėjo per akis, o kitiem nebuvo nė trupinio.

Antra vertus, tai buvo ir tautinis reikalas. Žemės perteklių savo rankose turėjo senoji aristokratija, atitrūkusi nuo visos tautos ir priešiškai jai nusistačiusi. Seime buvo nurodyta, kad pusantro tūkstančio dvarininkų valdė daugiau kaip trečdalį (38%) visos žemės. Nemaža iš jų nukūrė į Lenkiją ir įsivilko į lenkų karininkų uniformas.

Skaityti daugiau: STEIGIAMASIS SEIMAS

SVEČIUOSE PAS KURMĮ

ADOLFAS DAMUŠIS

Jau keturios savaitės buvo praėję nuo 1941 metų sukilimo prieš sovietinius okupantus, kai nacių pareigūno Kurmio veiklos rezultatai Kaune pradėjo labiau ryškėti.

Sukilimo pastatytoji Laikinoji Lietuvos Vyriausybė skubėjo grąžinti bolševikų sugriautą ūkį į galimai normalesnę padėtį. Skubėjo, nes buvo juntama, kad naujieji okupantai yra nepatenkinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu ir Laik. Vyriausybės amžius bus neilgas. Per atskirus asmenis bei įstaigas, moraliniu teroru bei agresyviu įtikinėjimu naciai stengėsi įjungti lietuvius į karą prieš Sovietų Sąjungą ir kartu priversti savanoriškai atsisakyti nuo nepriklausomybės minties. Ši akcija buvo nukreipta ypatingai į Laik. Vyriausybę ir Liet. Aktyvistų Frontą.

Laikinoji Vyriausybė be to dar turėjo ir vidaus sunkumų. Voldemarininkai, kurių vieni išėję iš komunistinių kalėjimų, kiti atvykę iš Vokietijos, buvo priešingi Laikinajai Vyriausybei ir skelbė, kad jiems, voldemarininkams, yra atėjęs laikas perimti vadovavimą lietuvių tautai. Jie esą nuo seniai jau buvo vokiečių nacionalsocialistų draugai, kai tuo tarpu Laikinojoje Vyriausybėje beveik visi esą aiškūs antinaciai. Tokios nuotaikos vyravo viename ekstremistiniame voldemarininkų sparne.

Voldemarininkams apraminti buvo padaryta visa eilė pasitarimų, net siūlant įvairių vietų vyriausybėje, bet su viena sąlyga, kad jie atvirai ir viešai remtų Lietuvos nepriklausomybės mintį. Pirmuose pasitarimuose jie su ta sąlyga sutiko, bet vėlesniuose atsimetė. Pajutome, kad jie neturi savarankiškumo ir sprendimo galios, bet yra saistomi kažkokio užkulisio.

Skaityti daugiau: SVEČIUOSE PAS KURMĮ

Neeilinis kovotojas

Prisiminus gyd. Bronių Stasiukaitį, žuvusį bombarduojant Stettiną 1944.

PILYPAS NARUTIS

Rezistencija, rezistentai, pogrindis — tai žodžiai, kuriais išmarginta nūdienė tremtinių spauda, o ypač minėjimai bei iškilmių prakalbos. Išrinktum tuos žodžius iš apyvartos, rodos, ir laikraščiai ir prakalbos būtų tuščios...

Jei atsistotų prieš mus dabar iš Pucko kapinių, greta vienas kito suguldyti, kun. A. Lipniūnas, dipl. inž. A. Šapalas, iš Stettino kapinių gyd. Br. Stasiukaitis arba Rygos kalėjime bolševikų pakartasis gyd. Zenkevičius, prie Minsko bolševikų sušaudytasis leit. St. Tilinskas, Vokietijos kapinėse gulįs V. Viršyla, Juozas Rudokas ir daug kitų, kurių kovingumu už Lietuvos laisvę atžymėtas praeitas dešimtmetis, ir jei jie žodžiais į mus prabiltų, tai kažin ar jų žodyne šių mados žodžių rastume. Tik tas kalba apie bažnyčios bokštus, kas iš tolo į bažnyčią žiūri arba ją prisimena, o ne tas, kuris klūpo bažnyčioje ir meldžiasi.

Slaptame darbe

Buvo 1940 m. Neilgai teko šnekėtis su Broniumi, kai jo užklausiau, ar sutinka įsijungti į prieškomunistinę organizaciją LAF (Liet. Aktyvistų Frontą. Red.). Kovoti už Lietuvos laisvę jam buvo savaime suprantama pareiga: tegalvojo tik kaip ir ką jis gali. Sutiko. Pasakiau jam pirmuosius bendrai sutartus ženklus: baltas raištis su juodom raidėm TDA. Sutiko jis ir su jam skirtuoju uždaviniu: organizuoti sanitarinę pagalbą — žmones ir priemones. Kaip tiksliai, rimtai ir puikiai jis savo uždavinį atliko, liudija ir tas faktas, kad per jo ryšininkus buvo gautas vienas iš svarbiausių LAF Štabui skirtų pranešimų iš Kumpio 54 (žr. A. Damušio str. “Į Laisvę” Nr. 4). Kumpis 54 buvo NKVD-istų veik mirtinai sužalotas: NKVD -istams imant jį gydyti, per medicininę pagalbą, Broniaus nutiestus ryšius, pateko ir mums reikalingos žinios. Broniaus ryšininkai parūpino sukilimo atvejui LAF štabui patogiausią buveinę: Senelių prieglaudoje, Žaliajame Kalne. Bronius pasirūpino tuo, kas buvo svarbiausia — slaptumu (nusipelnęs yra ir vienas Broniaus prietelių dr. X). Visą slaptojo organizavimo metą jis pats nesijautė saugus. Jo gyvenamame name daug kartų lankėsi NKVD kratų ir areštų, nors ir ne pas jį patį. Paprastai, kulkos lekiančios pro šalį yra nemažiau bauginančios už tas, kurios tiesiai pataiko... Nemanau, kad jam tada kas būtų pavydėjęs tų apsiimtų pareigų.

Skaityti daugiau: Neeilinis kovotojas

JAUNIMAS STUDIJOSE

ANTANAS MUSTEIKIS

Tai buvo įmanoma Lietuvoje. Savame krašte jaunimo subrendimas ir polinkiai nepastebimai suaugdavo į vyresniosios kartos puoselėjamus kultūros rėmus. Nebuvo pavojaus, kad asmuo dingtų lietuviškajai kultūrai, kad viena karta atitrūktų nuo kitos, kad pati lietuviška kultūra nuskęstų svetimojoj.

Emigracija ir tremtis priešingai: marina atsineštinį gimtojo krašto žodį, jausmą bei kultūrą; atskiria studijuojantį jaunimą nuo vyresniosios kartos; priverčia daugiau pasiduoti gyvenamos svetimos kultūrinės aplinkos srovei.

Į kur ji lenkia ir į kur link galima ar reikia pačiam pavairuoti?

Jungtinių Amerikos Valstybių mokykloje šalia autoritetizmo buvo ryški europiečių pedagoginė laissez faire srovė, kuri prisiėmė Rousseau mintį, kad žmogus esąs gimęs laisvas; jo nevaržoma prigimtis savaime susiranda teisingą kelią, ir dėl to jis nevaržytinas jokių principų. Ją papildė daug toliau nužengusi amerikiečių pedagoginė sistema James pragmatizmo ir Dewey eksperimentalizmo ar instrumentalizmo įtakoje.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS STUDIJOSE

LIETUVIŲ KATAKOMBOSE

Vokiečių gydytojas Josef Scholmer, grjžęs iš Vorkutos, paraše knygą “Die Toten kehren zurueck”. Jis pasakoja tarp kitų daiykų, kaip vieną dieną ten Vorkutoje esantieji lietuviai pasikvietė jį, evangeliką, į savo slaptas pamaldas.

Brigadininkas žinojo apie pamaldas. Jis darbus paskirstė taip, kad tikintieji gavo darbus, kuriuos turėjo atlikti ligi 4 valandos ryto. Kai Scholmeris prisijungė prie tos grupės, ji pasijudino šachtos link, prie įėjimo.

“Keltuvas rieda pilnu tempu; be pertraukos eina vagonai su anglimis į viršų. Niekas apie mus nesirūpina. Mes praeiname keltuvą ir leidžiamės į gilumą. Veikiančiais tuneliais pasiekiame nebeveikiančią šoninę šachtą, kuri užsibaigia kripta. Prie užpakalinės sienos pritaisyta lenta atstoja altorių. Ant sienų kabo dvi angliakasių lempos. Ant altoriaus dega dvi žvakutės. Susirinkę apie 20 žmonių, daugumo jų nepažįstu. Visi stovi tylomis, paskendę maldoje. Jie jaučiasi saugūs, čia apačioje nėra ko bijoti sargybų kontrolės. Jokis kareivis, kuris brangina savo gyvybę, nedrįsta čia leistis.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ KATAKOMBOSE

Studijų savaitė kalba į Lietuvą

Pateikiame Amerikos Balso Europoje redaktorių paruostą reportažą iš Europos Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitės, š. m. rugpjūčio 8 perduotą į Lietuvą.

Pranešėjas;

Su mikrofonu lankomės Europos Lietuvių Fronto Bičiulių, vakarų Vokietijoje, Schondorfe, surengtoje studijų savaitėje. Tik įžengus jų tradicinio, kasmet rengiamo suvažiavimo būstinėn, mes sutikome Lietuvių Fronto Bičiulių vyriausios vadovybės Europoje sekretoriųJoną Medušauską.

Kl. Malonu būtų iš tamstos trumpai išgirsti, kokie yra Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitės tikslai?

Ats.Lietuvių Frontas siekia Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Bet Lietuvių Frontas neapsiriboja vien politine veikla. Lietuvių Fronto Bičiuliai meta savo kūrybines jėgas ir į kultūrinę sritį, ši studijų savaitė ir yra vienas iš kultūrinės Lietuvių Fronto Bičiulių veiklos vaisių. Studijų savaitės tikslas yra išsamiai panagrinėti mums lietuviams rūpimas problemas.

Kl.Kokia yra šiemetinės studijų savaitės pagrindinė tema?

Ats.štai ši studijų savaitė turi bendrą, temą: Lietuva tėvynėje ir tremtyje. Bet vien teoretinių klausimų gvildenimu nepasitenkiname. Mes siekiame naujas čia išlukštentas pažintis nešti į gyvenimą ir tuo būdu realiai ir veikliai įsijungti į tą likiminę kovą, kurią lietuvių tauta Lietuvoje ir plačiai išblaškyta visame pasaulyje veda už laisvą lietuvių tautos gyvenimą.

Skaityti daugiau: Studijų savaitė kalba į Lietuvą

Europos Bičiulių studijų savaitė

Europos LF Bičiuliams, atrodo, pavyko surasti tinkamą ir pastovią priemonę savitarpiniam solidarumui stiprinti ir lietuviškų problemų supratimui gilinti. Tai pačių gyvenimo sąlygų pažadintos studijų savaitės.

Šiemet studijų savaitė įvyko rugpjūčio 1-7 Schondorfe prie gražaus Ammero ežero Vokietijoje.

Pernykštis patyrimas rodė, kad studijų savaitės programos negalima perkrauti paskaitomis, šiemet pasitenkinta viena paskaita per dieną, jai ir diskusijoms dėl jos skiriant visą priešpietį. Prof. A. Maceinos sugestija buvo, kad studijų savaitės, virsdamos nuolatine institucija, kiekvienais metais gvildentų tik vieną kurį klausimą. Taįp daro ir prancūzų . socialines savaitės. Šiemetinei studijų savaitei buvo paimta bendra tema:

’’Lietuva tėvynėje ir tremtyje”,

kuri buvo plėtojama septyniais pranešimais.

1. Kun. R. Krasausko “Lietuvių tautos istorinio likimo tragika” ir prof. dr. A. Liuimos “Antireliginės propagandos kryptis Lietuvoje” palietė daugiau lietuvių religinio gyvenimo padėtį;

2. J. K. Čeginsko “Valstybinė lietuvių sąmonė” ir prof. J. Griniaus “Lietuvių tarybinės literatūros pobūdis” iškėlė komunizmo pastangas ir metodus sunaikinti lietuvių valstybinei sąmonei, sukurti naujam žmogui ir kaip tam priešinasi kovojantis kraštas;

3. Daugiausia buvo svarstoma tremties padėtis. Tą klausimą nagrinėjo kun. D. Kenstavičius —‘'Tremtinių pasiruošimas tėvynei”, M. Musteikis — “Tremtinių nutautimo pavojai”. Pabaigoje taip pat buvo paskaitytas ir J. Brazaičio pranešimas “Tremtinių veiklos įprasminimas”. Dalyvių buvo pastebėtas ir įvertintas rūpestingas pranešimų paruošimas ir ne viena originali mintis.

Skaityti daugiau: Europos Bičiulių studijų savaitė

Vietoj rezoliucijų

Europos LF bičiulių 1955 m. rugpiūčio 1-7 d. pravestoje studijų savaitėje, išklausius paskaitų ir jas apsvarsčius, išryškėjo šios pagrindinės mintys:

Tremties įprasminimo rūpestis įpareigoja realiai svarstyti tremties uždavinius, atsižvelgiant į lietuvių tautos praeityje sukauptą patirtį, į esamą padėtį tėvynėje ir tremties sąlygas. Realių svarstymų šviesoje turi būti planuojama visa tremties veikla. Mūsų veiksniai akivaizdoje nusitęsiančios tremties turi neatidėliotinai paruošti planus trims-keturiems penkmečiams ir veikliai vadovauti jų vykdymui.

Lietuvis, per šimtmečius kovodamas už laisvę su priespauda, parodė nepaprastą pasipriešinimo valią. Iš kitos pusės, patekęs į švelnesnes aplinkybes, kai priespauda jo tiesiogiai nevaržo, jis leidžia atslūgti pasipriešinimo valiai, tampa perdaug nuolaidus, net greitas pasiduoti svetimoms įtakoms. Tremties gyvenimo patogumai ypač žalojamai veikia jo būdą. Todėl kiekviena lietuviškoji veikla tremtyje turi būti sąmoningai energingomis pastangomis kreipiama į pasipriešinimą tremties dvasiai.

Skaityti daugiau: Vietoj rezoliucijų

Vilniaus universiteto praeitis ir mes

Vilniaus universiteto 375 metų sukaktį prisiminė Bostone Vilniaus Sąjungos skyrius. Minėjime apie Vilniaus universiteto praeitį kalbėjo prof. S. Sužiedėlis, apie lenkų laikus (1920-1939) adv. A. Juknevičius ir apie Vilniaus universiteto grįžimą Lietuvai — prof. Ign. Končius. Minėjimas įvyko kovo 27.

Nors minėjimų mūsų tarpe yra gana gausu, Vilniaus universiteto prisiminimą reikia laikyti teigiamu dalyku. Lenkai, Vilniaus universiteto buvę profesoriai ir auklėtiniai, Londone yra net sudarę savo akademinę draugiją, kuri išleido jau 3 leidinius, pavadintus ‘‘Alma Mater Vilnensis”; juose stengiamasi toliau palaikyti Stepono Batoro lenkiškojo universiteto tradicijas bei dvasia. Ta dvasia, žinoma, yra šovinistinė, nepasimokiusi nė iš praėjusio karo smūgių; ji veržli ir lietuviams nepalanki. Vilnius ir toliau tebesisavinamas. Vilniaus un-to atliktas kultūrinis darbas įskaitomas į lenkų tautos nuopelnus.

Visiems žinoma, kad teisę į nepriklausomą gyvenimą apsprendžia ne vien fizinis ginklas, bet ir kultūrinis. Kultūriniu ginklu taip pat kiti puolami, kai paneigiamas jų kultūrinio darbo įnašas, o iškeliamas savas, ar geriau, pasisavintas. Taip lenkai ir rusai savinasi Lietuvos augštosios mokyklos nuopelnus praeityje.

Mūsų reikalas savo tautos nuopelnus kelti ir ginti, šiam reikalui, manome, pravers "Į Laisvę” skaitytojams duoti anos S. Sužiedėlio paskaitos bent trumpą santrauką.

Mūsų tautos kelyje, — pastebi S. Sužiedėlis, — yra buvusi kryžkelė, kurioje randame įsmeigtą kryžių. Tai krikščionybės pradžia. Nevisų vienodai ir blaiviai ji vertinama. Kai kas daugiau pabrėžia tai, kad krikščionybės daigai į mūsų tėvų žemę buvo smaigstomi kalaviju, ir tiktai jo rankena priminusi Kristaus ženklą. Tačiau tiktai su krikščionybe Lietuvoje prasidėjo švietimo darbas. Katalikybei beplintant, pirmosios mokyklos kūrėsi prie bažnyčių ir vienuolynų. Vilniaus universitetas yra vienas iš tų pavyzdžių. Jo šaknys yra Bažnyčios pamatuose, ir kas jų tikrai istoriškai jieško, ateina ligi šv. Jono bažnyčios Vilniuje.

Skaityti daugiau: Vilniaus universiteto praeitis ir mes

Tarptautinis juristų kongresas Atėnuose

Gera, kai kovoje už išlaisvinimą stipriname vienas kitą tos pačios tautybės žmonės — savo sutarimu ir veiklos pavyzdžiais; geriau, kai bendrai kovai susijungia visi pavergtieji — taip kilo Jungtinės Pavergtosios Tautos; geriausia, kai kovon už tiesą ir laisvę stoja draugėn pavergtieji ir laisvieji. Šia prasme tenka vertinti juristų ir kitus panašius tarptautinius kongresus, kuriuose ir lietuvių atstovai gali aktyviai pasireikšti.

Prieš trejis metus, tiksliau 1952 rugpiūčio mėnesį, laisvųjų Vokietijos juristų iniciatyva ir pastangom^;s, buvo sušauktas Berlyne juristų kongresas, kuriame dalyvavo visos eilės laisvųjų kraštų teisininkai — teisėjai, teisės profesoriai, advokatai, prokurorai — taip pat ir Sovietų pavergtųjų kraštų juristai. Laisviesiems Lietuvos juristams tame kongrese atstovavo dr. Antanas Trimakas ir dr. Juozas Sakalauskas. Pagrindinis to kongreso uždavinys buvo tirti teisės padėtį Sovietų okupuotoje ir komunistų valdomoje rytų Vokietijoje. Vokiečiai teisininkai pateikė tuomet kongresui kruopščiai surinktos ir gerai dokumentuotos medžiagos, duodančios pasibaisėtiną, sistemingo teisės iškraipymo ir net jos paneigimo bei žmogaus nuteisinimo vaizdą. Pateiktieji duomenys buvo patvirtinti gyvų liudytojų parodymais. Berlyno kongreso atskleista tikrovė, kokia ji ir šiandien tebėra komunistų valdomoje rytų Vokietijoje bei vidurio ir rytų Europos kraštuose, plačiai nuaidėjo visame pasaulyje, atidarė akis daugeliui tų, kurie netiki ar nenori tikėti bolševikų nežmoniškumu ir žiaurumu arba kurie yra abejingi neutralistai. Bolševikų pasaulis nervingai reagavo į Berlyno kongreso atskleistus faktus bei padarytus nutarimus. Vienas aktingiausiųjų laisvųjų Vokietijos juristų organizacijos veikėjų, Linse, netrukus po kongreso buvo bolševikų pagrobtas ir dingo sovietiniame pragare.

Skaityti daugiau: Tarptautinis juristų kongresas Atėnuose

Kiek Ženevos dvasia mus gali patenkinti

Atsakymas priklauso nuo to, ko kas iš Ženevos norėjo. Diplomatų įteiktuose raštuose buvo prašomi vakarų užsienių reikalų ministeriai ir toliau nepripažinti Lietuvos aneksijos. Jungtinės Pavergtos Tautos ir Altas prašė priversti Sovietus atitraukti iš okupuotų kraštų karines bei okupacines jėgas ir sudaryti sąlygas, kad gyventojai laisvai išsirinktų sau demokratines vyriausybes (Žr. Į Laisvę Nr. 6-43, 55 p.).

Ženevos konferencijoje nieko tuo reikalu nebuvo padaryta. Nebuvo rimtai klausimas siūlytas nė į darbų programą. Paliktas status quo... Tuo atžvilgiu buvo patenkintas diplomatinių raštų prašymas — Lietuvos aneksija ir toliau nepripažįstama. Bet atsitiktinai tas prašymas sutapo savo rezultatais ir su Bulganino noru — klausimo visai nekelti.

Taiga formaliai nieko nei laimėta nei pralaimėta. Faktiškai kitaip.

1. Naujos atmosferos pradžia

Faktinė pavergtųjų kraštų laisvinimo eiga priklauso nuo to, kokie santykiai klostos tarp Rytų ir Vakarų, konkrečiau — tarp Sovietų ir Amerikos. Kai santykiai įsitempia, kalbos apie išlaisvinimo galimybes garsėja ir viltys pakyla, kad šalia šaltojo karo ginklų — propagandos ir ūkinės presijos — atsiras trečias ginklas — karinis, nes tik jo įtakoje išlaisvinimo galimybės bus realios. Kai santykiai atslūgsta, tai išlaisvinimo kalbos prityla, ir atsiranda pagrindo nevilčiai, nes tada ir šaltojo karo ginklai netokie trankūs.

Su Ženeva atėjo pradžia antrajai padėčiai.

Skaityti daugiau: Kiek Ženevos dvasia mus gali patenkinti

Diskusijos politines atsakomybės klausimais

Vadovaudamasis mintimi, kad baimė susitepti istorijos nešvarumais nėra dorybė, o tik priemonė dorybei išvengti, katalikų akademikų internacionalas (Pax Romana) suruošė tarptautines diskusijas krikščionių politinės atsakomybės klausimu. Diskusijos ir jų išvados kaip bandymas jieškoti laiko dvasią ir reikalavimus atitinkančių atsakymų kaikurioms mūsų dienų priblemoms vertos ir “Į L” skaitytojų dėmesio, juo labiau, kad LFB rezistencinis sąjūdis taip pat negali atsisakyti jieškojimo naujų sprendimų išlaisvintos Lietuvos politiniam gyvenimui.

Ar politiką reikia niekinti?

Diskusijose buvo konstatuota, kad ypatingai jaunimas į politiką žiūrįs kaip į nešvarų dalyką., į politikus — kaip į nepatikimus žmones, ogi politines partijas nevienas laikąs iš viso nereikalingas. Šitokie prietarai esą klaidingi. Tokiom tendencijoms reikią pasipriešinti. Politikai nesą nei blogesni, nei geresni, kaip visi kiti žmonės. Silpnybės ar nemoralumas nesą tik politikams rezervuotos savybės, o esą lygiai visose profesijose sutinkami reiškiniai. Nuo nuodėmės ir pagundos nesanti apsaugota nė viena gyvenimo sritis. O politinės partijos esančios būtinos tarpininkės tarp gyventojų ir valdžios, tarp politikos vadovų ir jų rinkėjų. Demokratijoje krikščionių politinė atsakomybė esanti ypatingai aiški, lygiai ir pareiga nuo tos atsakomybės nebėgti.

Skaityti daugiau: Diskusijos politines atsakomybės klausimais

Kur šiandien stovi masonai

Viena iš tarptautinių organizacijų, daugiausia Įtakos turėjusi pasauliui valdyti, buvo masonai. Jų organizacija turėjo išstumti iš viešojo gyvenimo Katalikų Bažnyčios įtaką ir atsistoti jos vietoje su savo idėjomis, pagal kurias gyvenimas turėjo būti perkurtas. Susiformavusi 18 amžiaus šviečiamojo amžiaus filosofijoje, masonų organizacija savo ideologiniu pagrindu laikė deizmą — pripažino, kad yra Augščiausioji Būtybė, leidusi pasaulį. Pripažino kitaip tikintiems ir galvojantiems toleranciją, tik iš tolerancijos ribų išskyrė Bažnyčią, į kurios vietą patys masonai pretendavo. Masonų organizacija buvo slapta, su griežta drausme, hierarchija, kultu bei jo liturgija, su aiškia veiklos taktika, kurioje ypačiai dėmesio vertas buvo savo narių-brolių infiltravimas į kitas organizacijas, kad ten vadovautų ir per jas plėstų savo įtaką. To dėka 19 amžiaus viešasis gyvenimas buvo labiausiai masonų rankose. Jų žmonės turėjo valdžios, o protestantiniuose kraštuose kartais net bažnytinių organizacijų raktines pozicijas. Tik Katalikų Bažnyčia griežtai gynėsi nuo masonų infiltracijos, jų atžvilgiu neigiamai nusistačiusi, neleisdama savo nariams dalyvauti masonų ložėse. Tai galėjo tik didinti masonų karingumą prieš Bažnyčią.

Po pirmojo pasaulinio karo masonų reikšmė sumenkėjo, kai įsigalėjo Europoje nacionalsocializmas ir komunizmas. Abu šie režimai masonų ložes uždarė. Juodu negalėjo dalytis įtakomis su masonais. Po karo masonai Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje atsigavo. Tačiau kaip jie veikia dabar, kiek jie turi įtakos viešajam gyvenimui, kokios srovės teka tarp jų pačių, nelengva pasakyti, nes organizacijos ir savo veikimo slaptumą masonai stengiasi ir šiandien išlaikyti. Bet kad su laiku jie turi taip pat keistis, tuo abejoti netenka, šiek tiek žinių yra paskelbęs prancūzų laikraštis “France-Observateur”, kairiojo nusistatymo ir neutralizmo šalininkas; jas papildė šveicarų nepriklausomas dienraštis “De Tat". Jų informacijas čia sutraukiame.

Skaityti daugiau: Kur šiandien stovi masonai

Žmonės—dabarties, galvojimas—praeities

Kokios naujos mintys klostosi valstiečių liaudininkų srovėje — organizacijoje senoje, susikūrusioje 1903, pergyvenusioje organizacinių ir vardo eilę metamorfozių, netekusioje su dr. K. Griniaus mirtimi savo pirmųjų kūrėjų ir atsidūrusioje jaunesnės kartos veikėjų rankose ?

Atsakymą randam naujame "Varpo” žurnalo nr. (1955 Nr. 2), redaguojamam H. Blazo ir J. Pajaujo. Praeinant pro informacinius V. Kanaukos, L. Griniaus, Alseikos rašinius, tenka sustoti prie pagrindinio straipsnio — J. Pajaujo "Politinių grupių sociologiniai bruožai”. Jį tik papildo kiti du valstiečių liaudininkų vadovaujantieji veikėjai — H. Blazas ir J. Audėnas.

1. Demokratijos teorijos klausimais

Teorinėje dalyje autorius prieina teisingas demokratines išvadas dėl valstybės ir asmens santykių, jas taip nusakydamas:

“1. Žmogus - individas, jo evoliucinis kilimas yra savaiminis tikslas; socialinės ir politinės institucijos turi tam tikslui tarnauti, o ne versti žmogų įrankiu ‘aukštesniems tikslams’ kurio nors kolektyvo: ‘viešpatystės’, ‘tautos’, ‘proletariato’.

‘‘2. Žmogus gimsta lygus (suprantama: teisiškai lygus): nei vienas žmogus gimdamas neatsineša prerogatyvų į valdžią.

“3. Visi žmonės yra klystą; nei vienas žmogus nėra žinąs absoliutinę Tiesą; nei vienam žmogui neleistina versti priimti ano tiesą” (19 p.).

Skaityti daugiau: Žmonės—dabarties, galvojimas—praeities

Idėjos spaudoje

Malonu pastebėti, kad “Lietuvos” žurnalo redakcija atkreipė savo dėmesį į Lietuvos politinę problematiką. Žurnalo Nr. 7 skyrė daugiausia Mažosios Lietuvos klausimui. Svarbiausias čia iškeltas klausimas yra "Dėl mažosios Lietuvos sienų ir ploto”. Jį pasiima nagrinėti dr. V. Sruogienė. Bet tenka apgailestauti, kad “plotą ir sienas” teliečia tik ištrauka iš M. Lietuvos Tarybos dekliaracijos ir A. Zwecko nurodytos sienos. Pati autorė nei tarybos nusistatymo keičia, nei jį kuo nors pagrindžia. Jos pateikta medžiaga eina ir visai šalia problemos. Kruopščiai yra padaryta J. Stikloriaus Mažosios Lietuvos valstybinės priklausomybės istorinė apžvalga, tik kažkodėl ta apžvalga pavadinta priešingu vardu, reiškiančiu Mažosios Lietuvos nepriklausomybę “Prūsijos ir Mažosios Lietuvos suverenumas”. Suverenumo M. Lietuva nėra siekusi. Bent apžvalginiame str. to nerodoma. M. Lietuvos suverenumo mestą idėją galima būtų įžiūrėti tik kitame str. — dr. A. Ramūno, kai jis kalba apie “autonomišką Prūsiją”, kuri būtų susifederavusi ne su Vokietija, bet su “Šiaurės Europos bendruomene”. Autorius karštai pasisako už tokią federaciją. Joje turėtų būti Baltijos kraštai, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija ir kaip sakyta “autonomiška Prūsija”. Tai panaujinta ir papildyta kitados prof. K. Pakšto skelbta “Baltoskandijos” idėja. Ji graži. Tik jai realizuoti yra “maža” kliūtis — jos nenori patys skandinavai. Ir vargiai pasiseks juos įtikinti, kad jiems federacija su Baltijos kraštais bus naudingesnė nei gravitavimas į Angliją, į kurią šiandien neabejotinai linksta ir Švedija, ir Norvegija, ir Danija.

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

Vardai įvykiuose

Tenka sužymėti eilę pasitraukusių iš gyvųjų ir tuo pačiu iš darbo barų, kuriuose jie buvo aktyvūs.

Kun. Pijus Karaliusmirė š. m. liepos 31 Chicagoje, III., išgyvenęs 68 metus. Dinamiškos organizuojamos prigimties jis buvo davęs nepriklausomai Lietuvai eilę organizacijų, švietimo įstaigų; labiausiai minėtinas kaip Žiburio gimnazijos Kybartuose statytojas ir direktorius.

Miškininkas Mečislovas Jameikis mirė š. m. rugpiūčio 10 Rockforde, Ill. Buvo per visą gyvenimą pažangus lietuvis, kuris nesitenkino pažanga tik savo specialybėje, domėdamasis ir visuomeninio politinio gyvenimo problemomis, gyvai sekdamas naujausias idėjas. Į Laisvę neteko ir vieno skaitytojo.

Dailininkas Petras Kiaulėnas, išgyvenęs 46 metus, mirė š. m. rugpiūčio 15 New Yorke. Paliko atminimą šviesaus žmogaus, iki paskutinių valandų nenustojančio dirbti, ir talentingo spalvų meisterio, pažįstamo ne tiktai lietuviui meno mylėtojui.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

PAVERGTAI TĖVYNEI

VILNIS

Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergijų ir vėjų šaltų,
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje tavo žaizdų.

Kas surinks tavo kraują ir gėlą —
Ir tas ašaras, laisvės kančias ...
Nemažiau, kaip vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.

Iš partizanų poezijos