[Kun. Lionginas Kunevičius]. Prisikėlimo varpai ....................... 539
Juozas Krūminas.Prisikėlimas .......................................... 541
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K.[Felicija Kasputytė]. Kentėjimų dimensijos ir prasmė (Gavėniai) ......542
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
Kun. Stasys Yla.Jurgio Matulaičio asmenybė ............................ 546
An.[kun. Andrius Gustaitis]. „Kasdinti šulinį vandenio tyrojo..." ..... 550
Kunigą Virgilijų Jaugelį palydint ..................................... 554
LIETUVA IR LIETUVIS
Oskaras Vladislovas Milašius.Lietuva .................................. 555
Juozas Girnius.Rūpintojėlis ir Vytis - du lietuvio dvasios simboliai .. 558
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Jz.[kun. Juozas Šalčius], Moksleivių ateitininkų organizaciją uždarius.
Katalikų akcijos komitetas .................................... 564
MUMS KALBA MOKSLAS
A. Digrys[Antanas Patackas]. Žmogus ir nemirtingumas .................. 569
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
Stirnius[Edvardas Šiugžda]. Katalikų veikimas pasaulyje ............... 574
Vanduolė[Loreta Užemeckaitė]. Aš iš savo dangaus ............... 578
Virš ašarom pasruvusių smūtkelių ............................... 578
BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE ....................................... 579
KOPLYTSTULPIS SODYBOJE. Mickūnų k., Debeikių ap., Anykščių r.
(Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1993. T.1)
Netrukus sugaus Prisikėlimo ryto varpai, skelbdami džiaugsmą ir viltį, užbaigdami Gavėnios mąstymus, žadindami ir šaukdami visą žemę į Velykų procesiją, joje eis ir mūsų tauta, nešdama sunkų savo likimo kryžių, kaip prisikėlimo viltį tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus.
Toji viltis be galo reikalinga šiandien, kai Kristus kryžiuojamas ne Golgotos kalne, o žmonių širdyse, kai sėjama ne meilė ir pasiaukojimas, o neapykanta ir savanaudiškumas. Šiandien naikinamas ne tik tikėjimas, ne tik Tėvynės meilė, - naikinamas bet koks laisvesnis dvasios polėkis, bet koks asmens savarankiškumo parodymas. Naikinama pamažu, sistemingai, kad staigi akcija nesukeltų pasipriešinimo, nepažadintų spontaniško protesto.
Didžiausia blogybė ne tai, kad naikinama, o tai, kad žmogus apsipranta su naikinimu, ima abejingai pritarti viskam, kas jam siūloma, ko iš jo reikalaujama. Žmogaus asmenybė perskyla perpus, išsiugdo 2 veidus: oficialų - viskam pritariantį, romų ir paklusnų, kurį labai patogu visiems rodyti, ir neoficialų, kuris tyliai priešinasi, bet jo, deja, niekas nemato, niekas nejaučia, o kartais ir pats žmogus pamiršta jį turįs.
Skaityti daugiau: PRISIKĖLIMO VARPAI
Juozas Krūminas
O Lietuva, nakties ištiestas krašte.
Ir maldoje tu raudi ir slepies.
Kas ėjo ten šventos ugnies parnešti,
Didįjį šeštadienį priešpiet?
O margučius trimis spalvom kas dažė?
Ir kas nakties budėjo vidury,
Aplink bažnyčią tris kartus kas nešė
Baldakimą ir vėliavas šįryt?
Negriaudė šūviai ir varpai tylėjo,
O Lietuva! Neprisikėlei tu!
Tik kraujo veliumai išsisupę pavėjui...
Kiek bado, šiurpo ir naktų!
Šiandien ramu. Velykos. Kristus kėlės.
Ir svyra maldai nerami galva.
Leisk, Viešpatie, kaip medžiai, debesys ir gėlės,
Kad prisikeltų mano Lietuva!
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K. [Felicija Kasputytė]
KENTĖJIMŲ DIMENSIJOS IR PRASMĖ (Gavėniai)
Pašauk mus susikaupti.
Ateik pas mus, kurie liūdni ir kenčiantys einame gyvenimo keliu.
Ateik prie mūsų, kaip tada prie savo mokinių, keliaujančių į Emausą.
Jau ištisi amžiai, kai kryžius liudija kentėjimų svarbą, aiškiai sako, kad per kančią sukuriama dieviškoji meilė. Jau ištisi amžiai, kai kryžius prabyla kaip džiaugsmo ir vilties nešėjas. Kryžius moko mus matuoti gyvenimą visai kitokiais mastais, negu jį matuoja tie, kurie tikisi surasti laimę daiktuose, karjeroje, trumpalaikėje laimėje. Visi civilizacijos laimėjimai nė kiek nepadeda sumažinti dvasinio skausmo. Taip yra todėl, kad nesistengiama išsiaiškinti paslapties, kuri glūdi kančioje.
Šventasis Penktadienis - tai nauja skausmo dimensija. Matuodami kasdienybę pagal tą dimensiją, nušviestume ją dvasiniu džiaugsmu, skausmą transformuotume į džiaugsmą, ir mūsų kančia taptų šviesiu prisikėlimo džiaugsmu.
Per crucem ad lucem - Per kryžių į šviesą.Šie žodžiai buvo Elizabetės Leser kelrodis. Jie skambėjo jos širdyje tarsi viso gyvenimo leitmotyvas. Savo darbais ir veikla, kentėjimais ir skausmu ji skelbė, kad kančia yra šventumo pradininkė ir didžių asmenybių ugdytoja. Dienoraštyje ji rašė: Aš tikiu, kad Dievas iš begalinės meilės ir gailestingumo paskyrė žmogui kančią. Tikiu, kad kančia turi savyje dieviškumo poveikį. Tikiu, kad Kristus transformavo kančią, pašventė ją ir iškėlė iki dieviškumo.
Skaityti daugiau: KENTĖJIMŲ DIMENSIJOS IR PRASMĖ
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
Kun. Stasys Yla
Kai žvelgiam į Matulaičio fotografijas, kai prisimenam jį, apskrito, pilno veido, su didele ramybe, galvotume, kad jis buvo sutvertas įstrigti vienon vieton, priglusti prie vieno darbo ir taip ramiai praleisti visą gyvenimą. O tikrovėje jis buvo kupinas vidinio nerimo ir didelės skubos veikti. Ar tai nebuvo Vado nerimas, ar ne dinamiko skuba?
Kai skaitome jo raštus, kai prisimename jo kalbėjimo būdą, atrodo, buvęs labai paprastas, visiems prieinamas savo žodžiu ir minties dėstymu. Bet juo labiau jį skaitome ir mąstome, randame, kad tame paprastume slypi išmintis, žmonių ir jų santykių pažinimas, gilus įžvelgimas į laiko reikalus. Ne vienas iš jo amžininkų prasitaria, kad Matulaitis buvęs nepaprastų, tiesiog genialių gabumų. Ar to neliudija dvi aukštosios mokyklos - Petrapilio ir Friburgo, suteikusios jam aukščiausius įvertinimus už magistro ir doktorato darbus?
Ne tik draugai, bet ir priešai Vilniaus lenkai pripažįsta, jog Matulaitis mokėjęs nuostabiai susivaldyti ir atleisti nuoskaudas, buvęs labai taktingas ir visiems be išimties tėviškas. Niekas tada jo nelaikė šventu, tačiau kažkas tobulo žvelgė iš jo asmens.
Skaityti daugiau: JURGIO MATULAIČIO ASMENYBĖ
Art.[kun. Andrius Gustaitis]
Prieš porą metų buvo kukliai paminėtos 50-osios kun. Motiejaus Gustaičio, rašytojo ir poeto, švietėjo ir visuomenininko, mirties metinės (mirė 1927 12 23).
Motiejus Gustaitis gimė 1870 m. Rokų kaime prie Kauno. 1893 m. įšventintas kunigu, keletą metų darbavosi Marijampolėje. Čia dažnai susitikdavo su gimnazijos jaunimu. Vėliau knygelėje „Amerikos mokykla“ jis rašė, kaip makedoniečių vadas Antipatras, numalšinęs Spartoje maištą, pareikalavo iš miesto 50 vaikų. Spartiečiai jam siūlė 100 vyrų, bet Antipatras nesutiko: jaunuolius jis tikėjosi išauklėsiąs jam atsidavusiais žmonėmis. Kitoje vietoje M. Gustaitis pasakojo, kad Atėnuose būrys graikų patriotų taręsis, kaip išgelbėti vis labiau silpnėjančią Graikiją. Tarp jų buvęs senelis paėmęs apipuvusį obuolį ir metęs žemėn. Obuolys ištiško.
- Ką tuo norėjai parodyti? - klausė kiti.
- Štai žiūrėkit, obuolys dar turi sveikų sėklų. Pasodinkite jas. Iš jų išaugs medžiai ir neš gerų vaisių, - kalbėjo senelis.
To reikia atgimstančiai Tėvynei. Sėkla, iš kurios išaugs geresnė jos ateitis, - tai mūsų jaunuomenė. Išauklėkime ją sveiką kūnu, protu ir dvasia, o išgis Lietuva (M. Gustaitis).
Skaityti daugiau: „KASDINTI ŠULINĮ VANDENIO TYROJO..."
1980 m. vasario 17 d. 21 val. po ilgos ir labai sunkios ligos mirė Kybartų parapijos vikaras kun. Virgilijus Jaugelis. Jis gimė 1948 m. rugsėjo 9 d. Kaune. Jo vaikystė buvo labai varginga - dažnai teko badauti ir šalti; vieną žiemą praleido visai nekūrenamame bute. Gyvendama labai sunkiomis sąlygomis, pamaldi motina nepalūžo ir išugdė Virgilijų mylėti Dievą. Daugelis Vilijampolės bažnyčios lankytojų būdavo sužavėti, kai Virgilijus patarnaudavo Mišioms. Prieš Mišias kalbėdavo 3 dalis rožančiaus arba keliais eidavo apie altorių. Altoriaus artumas tikriausiai ir pažadino nekalto berniuko širdyje pasiryžimą pasišvęsti Dievo ir artimo tarnybai.
1966 m. Virgilijus pirmą kartą pasibeldžia į Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos duris. Deja, šios durys idealistui jaunuoliui neatsidarė. Bėgo metai po metų, ir viltys pradėjo blėsti, - saugumas, atrodo, buvo nutaręs neprileisti prie altoriaus šito silpnos sveikatos, bet labai principingo jaunuolio.
Kai 1971 m. Virgilijui šeštą kartą buvo uždarytos seminarijos durys, jis ėmė ieškoti kitų kelių į savo išsvajotąjį tikslą: savarankiškai pradėjo filosofijos studijas. Tuo metu Lietuvoje augo sąjūdis už tikėjimo laisvę. Virgilijus, pats patyręs antireliginio fanatizmo siautėjimą, aktyviai įsitraukė į kovą. Jis renka parašus po 17 000 memorandumu, platina pogrindinę spaudą ir už tai suimamas. Teisme jis kaltina tuos, kurie paneigė švenčiausias Bažnyčios ir Tėvynės teises. Kalėjimas ir lageris buvo pražūtingi Virgilijaus sveikatai - jis suserga vėžiu. Vos gyvą jį paleidžia į laisvę. Po operacijos šiek tiek sustiprėja ir tęsia teologijos studijas. Liga progresuoja, skausmai didėja, o Virgilijus atkakliai mokosi.
Skaityti daugiau: KUNIGĄ VIRGILIJŲ JAUGELĮ PALYDINT...
LIETUVA IR LIETUVIS
Oskaras Vladislovas Milašius
Aš ilgai ieškojau, iš kur tas gilus jausmas, kuris apima mane, prisiminus šią šalį, tokią tolimą ir taip ilgai neatpažįstamą Vakarų - Lietuvą.
Nors ir kupinas švelnumo tai melancholiškai ir dosniai šaliai, suteikusiai man gyvybę ir galią ją dainuoti, aš, aišku, niekada nebūčiau sutikęs kalbėti apie meilę jai, jei mane su ta žeme tejungtų vien kraujo ir asmeninio prisirišimo ryšys. Tėvynė kaip ir žmogus: reikia mylėti ją tokią, kokia ji yra. Tačiau ne visada ji pajėgi įkvėpti meilę. Tad aš išsižadu kilnios vienatvės, idant kalbėčiau apie Lietuvą todėl, kad stebuklingoji šalis, suteikusi man savo sielą, yra ne tik mano, bet ir jūsų Tėvynė.
Šioje Baltijos šalyje, kurioje esu gimęs, prieš daugelį tūkstančių metų lankėsi arijų rasė, ugnies ir sniego rasė, prieš pasklisdama į visas keturias Europos žemyno puses ir prieš padėdama įspūdingus socialinės kultūros pamatus, kurie ilgainiui turėjo apsivainikuoti trimis svaigiais bokštais, nuo kurių dvasiniu žvilgsniu galima aprėpti Visatą ir kurie vadinasi: Elada, Roma, Prancūzija. Kaip Roma ir Elada, ir ypač Prancūzija, taip Lietuva yra daugiau negu Tėvynė: tai idėja, tai liepsnojantis žmogaus evoliucijos židinys.
Skaityti daugiau: LIETUVA
Juozas Girnius
Iš paviršiaus lietuvis - pilkas artojas, tačiau savo giliąja dvasios gelme -tikras didvyris, jeigu imtume atskirą lietuvį kasdieniniuose santykiuose, tai jis toks paprastas, kad bet kokia kalba apie jo didvyriškumą atrodo tik savimeiliškas savęs išgarbinimas. Taip gali atrodyti ne tik svetimiesiems, bet ir mums patiems. Tačiau kas slypi po artojiškai paprastu lietuvio paviršiumi, sušvinta bandymo valandą. Ir tik tada praregime, ko lietuvio esama, - didvyriško ryžto ir mirties nebijančios drąsos žmogaus. Štai kodėl, kada nori suprasti lietuvį, turi jį imti ne tik paskirai ir ne tik dabarties gyvenimo pilkumoje, bet ir visoje lietuvių tautos istorijoje.
Tiesa, kad atskirai gyvenimo kasdienybėje paimtas lietuvis yra artojiškai paprastas. Bet ar visomis lemtingomis bandymo valandomis neįvykdavo lietuvių tautoje tarsi stebuklas, ramius ir taikius artojus pakeisdamas ryžtingais ir kietais kovotojais? Šitas stebuklas ir yra liudijimas, kad artojinis lietuvių paprastumas tėra išorinis kevalas, slepiąs didvyrišką valią ir širdį. Ta tauta, kuri turi didvyriškai didingą istoriją, yra pati ne kitokia. Tautos istorija - patsai pirmasis ir patikimasis tautos charakterio liudininkas. Ir tasai lietuvio charakterio vaizdas, kurį piešiau, sukurtas ne kitu kaip šito liudininko liudijimu.
Ir tačiau nenustembu, jei vis dėlto daugeliui toksai mūsų tautinio charakterio išaukštinimas galėjo pasirodyti per idealus. Nustebti būtų reikėję tik priešingu atveju. Gerbti save, bet nebūti apie save per geros nuomonės - tai kaip tik lietuviška. Savigarba lietuvyje nepereina į savigyrą.
Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS IR VYTIS -DU LIETUVIO DVASIOS SIMBOLIAI
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Jz.[kun. Juozas Šalčius]
KATALIKŲ AKCIJOS KOMITETAS
1930 08 30 švietimo ministro aplinkraščiu buvo uždraustas gimnazijose moksleivių ateitininkų veikimas. Šis draudimas buvo labai žalingas katalikiškos inteligentijos ugdymui.
Lietuvos episkopatas šiuo reikalu sušaukė savo konferenciją. Buvo nutarta siųsti vyskupus Justiną Staugaitį ir Kazimierą Paltaroką pas ministrą pirmininką tartis, kad šis draudimas būtų atšauktas. Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis patarė šiuo reikalu kreiptis į patį Respublikos prezidentą. Pas prezidentą Antaną Smetoną ėjo metropolitas Juozapas Skvireckas ir vysk. Kazimieras Paltarokas. Pasitarimas vyko tarp minėtų vyskupų, iš vienos pusės, ir prezidento Antano Smetonos, ministro pirmininko Juozo Tūbelio ir švietimo ministro Konstantino Šakenio, - iš antros. Vyskupai nurodė, kad švietimo ministro aplinkraštis prieštarauja Lietuvos Vyriausybės ir Apaštalų Sosto konkordato 25 str. ir dėl to turi būti atšauktas. Derėjosi pusšeštos valandos. Tačiau be pasekmių - valdžios atstovai aplinkraščio atšaukti nesutiko. Tuomet vysk. K. Paltarokas pareiškė, kad jei moksleiviams ateitininkams nebus leista veikti mokyklose, jie veiks bažnyčioje kaip bažnytinė organizacija - Katalikų veikimo centro narys.
Nepavykus susitarti su Vyriausybe, vyskupai surengė konferenciją ir išleido Ganytojišką laišką. Jame nurodė, jog švietimo ministro aplinkraštis yra neteisėtas, jog jie, vyskupai, prieš jį protestuoja ir protestuoti kviečia tikinčiuosius. Pirmiausia protestą pareiškė Katalikų veikimo centras, Pavasario sąjunga, ateitininkai studentai. Apaštalų Sosto nuncijus arkivysk. R. Bartolonis 1930 09 25 dėl to padarė Vyriausybei demaršą.
Skaityti daugiau: MOKSLEIVIŲ ATEITININKŲ ORGANIZACIJĄ UŽDARIUS.
MUMS KALBA MOKSLAS
A. Digrys[Antanas Patackas]
Mes gimstame pomirtiniam gyvenimui lygiai taip, kaip gimstame žemiškajam gyvenimui(Kamilis Flamarionas).
Gyvybės srovė nenutrūkstamai teka žemėje jau šimtus milijonų metų. Biosferoje slypi dėsnis, priešingas mirčiai: organizmas dar iki savo suirimo perduoda palikuonims negęstantį gyvybės fakelą. Paveldimumo estafetė atkakliai gina filogenetinį medį nuo žuvimo. Ši nuostabi gyvųjų sistemų savybė yra vienas iš kūrybinio plano Visatoje pergalės požymių. Tačiau ši pergalė dalinė, nes apima tik visumą, giminę, bendrą biologinį reiškinį. Ji neužbaigta, todėl gyvybė turi nuolat kovoti su mirtimi.
Kiekvienas evoliucijos etapas - savotiška pakopa nugalint chaosą ir sunykimą. O tų laiptų viršuje iškyla iki šiol Žemėje nežinomos naujos gyvybinės energijos šaltinis. Biosferoje kovos laukas yra materija, o noosferoje -dvasios srityje - į kovą su dezintegracija stoja būtybės, ginkluotos dvasiniu krūviu. Užtvarą mirčiai ir chaosui žmoguje stato ne tik genofondas ir fiziologija, bet ir kitas transfizinės būties matmuo. Jis reiškiasi žmogaus asmenybėje, kuri koncentruoja savyje mintį, sąmonę, kūrybą ir laisvę. Protas realizuoja savo gyvybinį principą kitaip negu organizmas, o dvasinė veikla išgelbsti savo vaisius nuo laiko nagų tobulesniu būdu negu paveldimumo genai. Kaip tik šis unikalus kosmoso reiškinys tampa pradiniu jo evoliucijos tašku, išvesdamas jį iš grynai biologinės raidos ribų. Kartą užsidegusi Visatoje dvasios ugnis, panašiai kaip gyvybė, negali užgesti. Maža to, ji įsikūnijusi ne tiktai kolektyvinėje rūšies sąmonėje, bet ir kiekviename jos vienete, aukščiausiame pasaulio šedevre - asmenybėje.
Skaityti daugiau: ŽMOGUS IR NEMIRTINGUMAS
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
Stirnius [Edvardas Šiugžda]
Katalikų veikimas, atsiradęs šio amžiaus pradžioje Italijoje, išaugo į galingą krikščionišką judėjimą, apimantį daugelį pasaulio kraštų ir kontinentų. Katalikų veikimo organizacijos - pasaulietinės. Joms didžiulį poveikį padarė Vatikano II Susirinkimas, iškeldamas pasauliečių atsakomybę už dabartinio pasaulio likimą. Susirinkimo Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą katalikai raginami būti aktyviais, sąmoningais ir savarankiškais krikščionių bendrijos nariais. Tokiems tapti jiems padeda pasauliečių katalikų, pirmiausia Katalikų veikimo organizacijos.
Pagrindinis Katalikų veikimo organizacijų tikslas - katalikybės skleidimas. Vieni šių organizacijų aktyvistai tai supranta tik kaip religinį Katalikų veikimo narių susibūrimą ir krikščioniškos doktrinos plėtojimą tarp savų praktikuojant labdarybę. Kiti mano, kad katalikybę reikia skleisti dalyvaujant politinėje ir socialinėje-ekonominėje veikloje tarp visų tikėjimų žmonių ir netgi netikinčiųjų, t.y. būti apaštalais. Pastaroji tendencija tapo suprantama ir reikalinga mokslo ir technikos pažangos epochoje. Po Vatikano II Susirinkimo kai kurios Katalikų veikimo organizacijos reikalauja, kad visi pasauliečiai taptų misionieriais - krikščionių idealų propaguotojais, ir smerkia tuos, kurie rūpinasi vien savo sielos išganymu. Tokius reikalavimus Katalikų veikimo organizacijų nariams iškėlė daugelio šalių Katalikų veikimo organizacijų nauji įstatai, priimti 1970 m. pabaigoje.
Skaityti daugiau: KATALIKŲ VEIKIMAS PASAULYJE
Vanduolė [Loreta Užemeckaitė]
Aš iš savo mažyčio dangaus
surinksiu visus žiburius,
išsisklaidžiusius, tolimus,
kad vieną kartą galėčiau juos paberti...
Gal tada mano dangus bus platus,
mano jūros - beribės, audringos,
mano planetos - saulės planetos...
Į šviesų mano miestą
laisvi keliauja tolimi laivai.
Jie, jūros bangų išsupti,
audroj nedūžta ir saugo
tolimus ir degančius žaibus ilgai
po to, kai grįžta į ramius pakrančių uostus.
Skaityti daugiau: AŠ IŠ SAVO DANGAUS
Viršum tamsybių, slenkančių tirštai,
Kunigo rankos tautai rodyt kelią
Iškėlę laiko OSTIJĄ aukštai.
Duok Dieve, kad tos rankos nepavargtų
Laikyti OSTIJĄ kasdien sunkioj kovoj.
Tegu jose stiprybės visos kartos
Kaip rado vakar, ras šiandien ir rytoj...
Skaityti daugiau: VIRŠ AŠAROM PASRUVUSIŲ SMŪTKELIŲ
Paminėtas arkivysk. Jurgis Matulaitis.1980 m. sausio pabaigoje Marijampolėje (Kapsuke) buvo iškilmingai pagerbtas atminimas Dievo tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, kurio beatifikacijos byla vedama Romoje.
Sausio 26 d. vyskupai Liudvikas Povilonis ir Vincentas Sladkevičius koncelebravo šv. Mišias ir meldėsi prie Dievo tarno Jurgio sarkofago. Vysk. V Sladkevičius iškilmių proga pasakė pamokslą, aiškindamas Dievo tarno titulo, kuris suteiktas arkivysk. Jurgiui Matulaičiui, prasmę ir reikšmę.
Tą pačią ir per keletą kitų dienų koncelebracines šv. Mišias aukojo kunigų grupės, tarp jų - 1979 metais Kauno kunigų seminariją baigę kunigai, Vilkaviškio vyskupijos vikarai (11 kunigų) ir kt. Pamokslą pasakė Kalvarijos vikaras. Po visų maldų, vikarų prašomas, sarkofago koplyčioje trumpą konferenciją pasakė kun. Juozas Šalčius. Kalbėtojas iškėlė darnių santykių su klebonais palaikymo svarbą ir kitus klausimus. Akcentavo Bažnyčios ekumenizmo idėją, kunigų vienybės būtinumą ir ugdymosi reikalą. Jis pabrėžė, kad šiandieninė kunigo veikla turi būti sentire cum Ecclesia. Jausti su Bažnyčia - tai žiūrėti, ar tavo mintys atitinka giliausią Bažnyčios mintį, pajusti savo atsakomybę, ieškoti ne savo, o Dievo garbės.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE
