Partizanai: Istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1280)1952 M. SPALIS-OCTOBERĮSTEIGTAS 1919 M.
T U R I N Y S
UNIVERSITETAS — TAUTOS KULTŪROS UGDYTOJAS
SOVIETŲ SĄJUNGOS SULAUŽYTOS LIETUVOS TARPTAUTINĖS SUTARTYS
LIETUVIŲ KOVA DĖL LAISVĖS ANGLŲ AKIMIS
NAUJA EUROPAI GINTI STRATEGIJA
THULE — POLIARINĖ JAV AVIACIJOS BAZĖ
JUNGTINĖS TAUTOS Į SAVUS RŪMUS
LIETUVOS UNIVERSITETO 30 TIES METŲ SUKAKTIES PROGA
DR. KONSTANTINAS RAČKAUSKAS
Tiesos ieškojimas, jos iškėlimas į aukščiausią nepriklausomą dvasinę vertybę yra pagrindinis Vakarų civilizacijos pažymys, išskiriantis ją nuo kitų pasaulio civilizacijų. Su tuo bruožu neišjungiamai yra susijęs laisvės principas. Tik laisvas, nesuvaržytos sąžinės žmogus turi geriausias sąlygas tiesai ieškoti. Todėl mokslas niekur taip neišbujojo, kaip Vakarų civilizacijos valstybėse.
Ieškojimas tiesos ir laisvė yra įgimti lietuviui. Iš čia ir lietuvio veržimasis į mokslą. Dar nepraslinkus nė dviem šimtmečiams po krikšto, kuriuo mes įsijungėme į Vakarų civilizacijos šeimą, Vilniuje steigiama Augštoji Jėzuitų Kolegija ir eilė kitų augštesnių mokyklų. Tos mokyklos paruošia ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos valstybėms visą eilę garsių mokslininkų.
1831 metais caro valdžia uždaro Vilniaus Universitetą, kuriame pradėjo organizuotis lietuvių tautos išlaisvinimo būreliai. Rusifikacijos politika nusimanė, kad, norint nutautinti, pirmiausia reikia sunaikinti tautos intelektualinį elitą ir tam elitui ruošti institucijas. Bet paliktos dvasinės kunigų seminarijos ir užsieniuose baigę mokslus lietuviai neleido rusams pasiekti jų rusinimo tikslų.
Po 1918 metų, karo operacijoms aptilus, vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos uždavinių buvo savo Universiteto įsteigimas. Mūsų laikais labiau negu kada praeityje tauta negali išsilaikyti nepriklausoma be savo augštųjų mokyklų. Per tas mokyklas ji pasiruošia ne tik reikiamus kadrus technikinio personalo valstybės aparatui, bet ir išvysto savo tautinę filosofiją bei patenkina civilizuoto žmogaus reikalavimus. Jei pradžioje ir buvo keletas abejojusių dėl lietuvių sugebėjimo tokią mokyklą išlaikyti, tai jų buvo tik mažuma. Jau 1919 metais Vilniuje, o vėliau, 1920 metais Kaune yra įsteigiami Augštieji Mokslo Kursai, kurie pagaliau Vasario 16 d. 1922 metais yra paverčiami į Lietuvos Universitetą.
Lietuvos Universitetas per 19 nepriklausomo gyvenimo metų atliko dvi labai svarbias paskirtis.
Šios abi spalio menesio dienos mūsų tautai ženklina tik liūdesį ir skausmą.
Anais pirmaisiais mūsų atkurto nepriklausomo gyvenimo metais pietų kaimynas, su kuriuo mus riša seni istoriniai ryšiai, spalio 9-ją, pasielgdamas nedraugiškai ir klastingai, mūsų tautai padarė gilią ir skaudžią žaizdą: sulaužydamas ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, tą dieną jis užgrobė mūsų sostinę Vilnių su trečdaliu Lietuvos teritorijos. Mūsų jaunai valstybei ši pietų kaimyno, Lenkijos, padarytoji skriauda buvo jaučiama visą nepriklausomą gyvenimą. Neatrodo, kad tas avantiuriškas piktos valios padiktuotas pasielgimas būtų suteikęs laimės ir lenkų tautai, šis nusikaltimas, žinoma, netaikintinas visai lenkų tautai: tai buvo daugiau jai vadovaujančio vieno kito asmens imperialistiški potroškiai. Bet tie lenkų tautai vadovavusių asmenų nedraugiški veiksmai kaimyninių tautų atžvilgiu didžia dalimi prisidėjo prie tų nelaimių, kurias labai skaudžiai vėliau pajuto ir dabar dar tebejaučia kompaktinė mūsų krašto pietų kaimyno tautos masė, o kartu su ja tą patį skaudų likimą išgyvena ir jos kaimynai, su kuriais anksčiau nedaryta pastangų surasti bendros taikingos kalbos.
Spalio 10-ji — tai Lietuvos sostinės Vilniaus su dalimi buvusios lenkų okupuotos teritorijos grįžimo prie savo natūralaus kūno data. ši diena užuot suteikusi mūsų tautai džiaugsmo, nes juk tada atgauta senoji Lietuvos sostinė, — mus prislėgė dar didesniu liūdesiu. Pats faktas, kad savo sostinę atgavome ne geravališku susitarimu su Lenkija, kuri dvidešimt metų ją neteisėtai valdė, mūsų negalėjo džiuginti. Per daug jautriai atjautėme savo pietinio kaimyno tuo metu ištikusias nelaimes, kad džiaugtumėmės savo sostinės atgavimu. O ir didžiojo rytų kaimyno — Sovietų Rusijos pareikalautoji už Vilniaus grąžinimą kompensacija, kurią nelygių jėgų santykyje buvome priversti duoti, reiškė: “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Išreikalautosios ta proga iš mūsų valstybės bazėms vietos, nepraslinkus dar nė pilniems metams, pasirodė esančios tuo Trojos arkliu, kuris buvo priežastimi pasikėsinti ir į mūsų valstybės savarankumą. Nesvarbu, kad tuometinei Lietuvos vyriausybės delegacijai Kremliaus valdovai pakartotinai tvirtino, jog Sovietų Sąjunga nemananti ir nenorinti kištis j Lietuvos vidaus reikalus, bet tų pažadų, matyt, nė negalvota laikytis. Mūsų vyriausybė ir visa lietuvių tauta labai gerai tatai suprato, todėl spalio 10-ji, kuria ir datuojamas Vilniaus grįžimas prie savo tautos, nesukėlė mumyse džiaugsmo. Tai buvo data, kuri ženklino tolimesnių lietuvių tautai nelaimių pradžią.
Taigi, kaip spalio 9-ji, taip ir spalio 10-ji lietuvių tautos istorijoje liko liūdesio dienomis.
Šiandien, prisimindami šias mūsų tautos liūdesio datas, turime tvirtą viltj, jos kartą ateis toks metas, kada, susirinkus visai išblaškytai mūsų tautai j savo senąją bočių žemę, liks užuomaršty visos mums svetimųjų padarytas skriaudas primenančios nelemtingosios datos.
D. PENIKAS
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
Šitaip suskaldžius mūsų jėgas Lietuvoje ir, kas svarbiausia, vėliausiai suorganizuotajai kariuomenei šitaip pavedus ginti persikėlimus per dvi upes, dargi gerai žinant priešo stiprumą, tuo būdu buvo padaryta stambi klaida. Kauno, tokios didelės svarbos vietos, gynimas pavestas trims pėstininkų batalijonams ir raitininkų eskadronui, vienų naujokų kariuomenei ir dargi be amunicijos (nes kiekvienas kovotojas teturėjo vos po tris šovinius), buvo visai neišaiškinamas sprendimas. Be to viso, Šventosios upė buvo tiek sekli, kad ją perbristi galėjo pėstininkai ir raitininkai, o kai kuriose vietose ir artilerija. Tad kodėl toji upė turėjo būti ginama? Tiktai gerosios laimės dėka šie kariuomenės daliniai nebuvo atkirsti.
Dviem kariuomenės dalims atvykus į Kėdainius ir į Vilkmergę, pradėta organizuoti laikinoji vyriausybė tai provincijai. Dviejose vietose buvo šaukiami seimeliai valdžiai organizuoti ir vyrams šaukti į kariuomenę. Nors šie sumanymai buvo visai atitinkami, betgi tatai buvo per vėlai pradėta ir jokia kita vieta tam visam nebuvo taip tinkama, kaip Vilnius. Jei Sakeno korpas būtų buvęs vejamas ir sulaužytas, Vilnius būtų buvęs mūsų; ir visi tokie sumanymai būtų buvę galima ten įvykdyti palankiausiose sąlygose. Tuo atveju narsūs lietuviai būtų vykę iš visų kraštų ir užpild mūsų eiles, nelaukdami atsišaukimo į juos. Betgi dabar naujoji krizė įvyko. Kovodami Vilniaus kautynėse, mes susilaukėme katastrofiškų pasėkų. Priešui buvo parodytas mūsų jėgų silpnumas ir suteikta proga pajusti mūsų vado klaidas, o priešas buvo pasiruošęs pasinaudoti jomis, žodžiu, patys lietuviai, stebėdami visą šį stambų klampojimą klaidose, skaudžiai pasipiktino ir, kartą taip nuoširdžiai pasiūlę savo bendradarbiavimą, pradėjo ilgainiui suprasti, kad jie dykai aukojasi, jei reiktų susilaukti Vilniaus gyventojų likimo. Kaip jau sakėme, ši tauta pradėjo savo sukilimą dviem mėnesiais anksčiau, negu pajuto vilčių apie bet kokią paramą iš mūsų kariuomenės ir, kad ir menkai ginkluoti, lietuviai per tą laikotarpį tebetęsė partizaninį karą su vienalyčiu sėkmingumu (mano pabraukta, — KRJ). Todėl mes negalime turėti jokios priežasties jais nusiskųsti, jeigu po klaidingo elgesio, pareikšto jų akyse, jie ėmė svyruoti dėl sujungimo savo jėgas sų mūsiškėmis ir nusprendė savo pastangas ir gyvybių aukojimą pasilaikyti kuriai nors kitai progai, kuomet būtų kiek daugiau vilties.
Šešios ar septynios dienos, kurias mes taip praleidome Kėdainiuose ir Vilkmergėje, atrodė tartum buvo sumanytos tam, kad priešas būtų pakviestas pasinaudoti bei spausti savo pirmavimais ir pakištų am mintį apsiausti mūsų jėgas. Mūsų laimei, priešas nepasinaudojo ta proga ir pasiliko neveiklus. Šis neveiklumas (nežinia, ar jis buvo pasireiškęs dėl jo vadų bukaprotiškumo, ar dėl betkokios kitos priežasties) davė mums progos pakeisti savo planus ir pasitraukti iš pavojingos būklės, kurioje mes buvome atsidūrę. Betgi to vietoje mes laukėme priešo puolimo. 29-ją dieną priešas pradėjo pulti visomis savo jėgomis kiekviename bare: ties Vilkmerge, Vepriai, Jonava ir Kaunu.
Dr. Domas Krivickas
Vienas iš pagrindinių bendro gyvenimo dėsnių yra duotojo žodžio laikymas. Duotasis žodis ir jo vykdymas yra tiek vidaus, tiek tarptautinio bendravimo pagrindas.
Lietuvos Respublika jau nuo pat savo atsikūrimo pradžios savo santykius su kaimynais ir ypač Sovietų Sąjunga stengėsi pagrįsti tvirtais teisiniais pagrindais. Tam reikalui tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos buvo sudaryta visa eilė sutarčių.
Šia proga mes norime priminti tas pagrindines politines sutartis, kuriomis Sovietų Sąjunga pasižadėjo gerbti Lietuvos nepriklausomybę, jos integralumą, nesikišti į vidaus reikalus, nedalyvauti jokiame veikime, nukreiptame prieš Lietuvą. Taip pat priminti ir tas pagrindines daugiašalines sutartis, kuriomis Sovietų Sąjunga pasižadėjo susilaikyti nuo užpuolimo, ar karinių jėgų panaudojimo ginčui spręsti.
Pagrindinės Sovietų Sąjungos prievolės Lietuvos atžvilgiu nustatytos sekančiose sutartyse.
1920 m. liepos 12 d. sutartimi “Rusija be atodairą pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą į nepriklausomybę su visomis iš to pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvos tautos ir jos teritorijos atžvilgiu”.
1926 m. rugsėjo 28 d. sutartimi, Sovietų Sąjunga pasižadėjo visomis aplinkybėmis gerbti Lietuvos suverenumą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę, o taip pat susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš Lietuvą.
1933 m. liepos 5 d. Lietuva ir Sovietų Sąjunga konstatavusios, kad jųjų pasirašytas Briand Kelloggo paktas ir 1926 m. Lietuvių-Sovietų paktas draudžia bet kurį užpuolimą, o taip pat,kad visos valstybės lygiai turi teisę į nepriklausomybę, saugumą, savo teritorijų gynimą ir laisvą savo įstaigų plėtojimąsi, pasirašė sutartį, kuria apibrėžiama, kas yra užpuolikas.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ SĄJUNGOS SULAUŽYTOS LIETUVOS TARPTAUTINĖS SUTARTYS
14 knygų autorius, keliautojas anglas John Gibbon’as, 1938 m. apkeliavęs Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą, savo kelionės įspūdžius aprašo 250 puslapių knygoje — “Keepers Of The Baltic Gates”.
Autorius vaizdžiai nupasakoja Lietuvos istoriją, Lietuvos Imperijos laikus, kada Lietuvos valstybės plotas buvo nuo Baltijos iki Juodosios Jūros ir siekė Maskvos erdvę, kada Lietuva sudarė stiprų barjerą, saugantį Europą nuo rytų stepių antplūdžio.
Knygoje yra sužymėta beveik visos mūsų tautos kovos dėl laisvės, ginantis nuo užpuolikų, kurie kėsinosi į Lietuvos žemę ir lietuvių tautos laisvę. Rašoma, kad ne kartą Lietuvai teko perpulti, žiaurūs kaimynai ją skriaudė, bet Lietuva amžių bėgyje daug kartų sulaužė vergovės pančius ir vėl gėrėjosi laisve.
Po pirmojo D. Karo Lietuva buvo pirmoji Baltijos valstybių, kuri 1918 metais vasario 16 dieną pasiskelbė nepriklausoma valstybe su savo istorine sostine — Vilniumi. Be lėšų, sunkiausiomis sąlygomis pradėjo pirmuosius nepriklausomybės žingsnius.
Rašytojas apibūdina mūsų tautos didžiausią norą ir troškimą gyventi nepriklausomą gyvenimą. Aprašoma, kaip lietuvis Nepriklausomybės Aktą antspauduoja savo krauju. Beginklė tauta, okupacijų ir vergovių išvarginta, 1919 m. sukyla ir kovoja su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, kurie tiesė grobuonišką ranką į tik pražydusį Lietuvos laisvės žiedą.
Su didele simpatija Lietuvai aprašytas Vilniaus apgaulingas pagrobimas iš tik ką besikeliančios laisvam gyvenimui Lietuvos: 1920 m. spalio 7 dieną Suvalkuose pasirašyta, o jau spalio9 d. gen. Želigovskio sulaužyta sutartis: mūsų tautos skausmas ir kovos dėl Vilniaus, pagaliau 1938 m. kovo mėn. lenkų ultimatumas.
KAS GERIAU: GYNYBOS LINIJOS AR PASIPRIEŠINIMO SRITYS?
Šį rudenį, rugsėjo mėn., Vokietijoje vyko įvairaus pobūdžio kariniai žaidimai, kurių tąsa reiktų skaityti ir Šiaurės Jūroje, Baltijoje bei š. rytų Atlanto pakrantėse įvykusius milžiniškus laivų manevrus. Žemyno veiksmus sekė gen. Bradley ir gen. Matthew Ridgway, vyr. sąjungininkų karinių jėgų vadas Europoje, kuris vėliau tarėsi su Bonnnos vyriausybe; jos kariuomenė 1953 metais turėtų dalyvauti panašiuose pratimuose europinės armijos rėmuose.
Šių visų pratybų tikslas — paruošti geriausį gynimosi-puolimo planą, prieš laukiamąją Sov. Rusijos agresiją. Europa ir Amerika neturi tiek “patrankų mėsos”, kaip jų busimasis kontra partneris. Bet. .. gen. J. Lawton Collins, JAV žemyno jėgų štabo v-kas, europiečius nuramino pareikšdamas, jog Europos gynimui jau turima pakankamai taktinių atominių ginklų. Aišku, jog Europos štabų smegenims tai puiki naujiena, kuri palengvinsianti sunkius Europos strateginio gynimo planavimo darbus, samprotauja NEWSWEEK karinis bendradarbis viename šio žurnalo numerių.
Šiuo metu į strateginį Europos gynimą žiūrima iš dviejų prielaidų: 1. kaip į gynybą ant linijų ir 2. kaip į gynybą iš sustiprintų sričių.
Žvilgsnis į šio meto Europos žemėlapį sako, kad linijinė gynyba remtųsi didžiosiomis upėmis, kaip Elbe, Weseriu, Ysel-Reinu, Somme-Meuse bei Loire. Tuo tarpu gynyba iš sričių galėtų sėkmingai vystytis iš didžiojo Alpių kalnų masyvo, mažesnėsės Ardėnų kalnų srities, iš Danijos pusiasalio ir vandens plotų ginamų Š. Vokietijos sričių bei Olandijos užtvindytųjų patogių pozicijų.
PRANCŪZŲ PLANAS
Šis planas buvo priimtas buvusiojo Vakarų Unijos valstybių vyr. štabo, dabartinio SHAPE
Prancūzų planas gintis ant Reino, eventualiai atsitraukiant
ir NATO (Supreme Headquarters Allied Powers Europe ir North Atlantic Treaty Organization) pirmatakūno. Marš. Montgomery ir a. a. gen. de Latre de Tassigny 1949 metais buvo pareiškę, kad rusų puolimas būsiąs sulaikytas ant Reino. Tačiau juodu savo planą būtų sunkokai įgyvendinę dėl jėgų trūkumo. Greičiausia, užpuolimo atveju, sąjungininkai būtų traukęsi ligi Viduržemio ir Atlanto evakuavimo uostų.
Kai 1950 m. gen. Eisenho-wer’is perėmė SHAPE vadovybę, tai paveldėjo ir jau parengtąjį strateginį planą. Tačiau greitas V. Europos jėgų augimas vertė šį planą persvarstyti ir iš jo kilo kitas pakaitalas, žinomas
BĖDOS OPERACIJŲ PLANU.
Thule — poliarinė JAV aviacijos bazė, iš kurios išvestos strėlės rodo lengvai pasiekiamus Sovietų Rusijos svarbius strateginius taškus
Kovoje už šios planetos erdvių kontrolę, kas turėtų nulemti žemės rutulio valdovo vaidmenį, stengiamasi surasti trumpiausią kelią, kuriuo greičiausia ir saugiausia būtų galima pasiekti priešo nervų centrus. Ne paslaptis, kad šiuo metu tėra tik du pagrindiniai varžovai — Amerika ir Rusija.
Dėl visiems žinomų priežasčių negalima pateikti įdomių žinių apie SSSR pasiektus laimėjimus šioje srityje. Tačiau šiapus Atlanto, Amerikoje, nors paslaptimis nežaidžiama, žinios apie THULE avio bazę, pačioje Granlandijos šiaurėje, yra tikrai vertos dėmesio. Ištisus 2 metus buvo kantriai tylima, tik dabar, kai darbas beveik baigtas, bent dalinai nuo šios paslaptiees nutrauktas šydas.
Apie tai savo įspūdžius Amerikos skaitančiai visuomenei pateikia NEWSWEEK žurnalas, kurio specialus korespondentas R. Davis yra buvęs pirmasis pilietis, turėjęs garbės kariniame lėktuve skraidyti virš šiaurinio ašigalio.
UŽKARIAUTI KALĖDŲ SENELIO NAMAI. Aišku, kad Kalėdų Senelis privalėjo palikti šiaurinio ašigalio vaikų žaislų įmones . . ., kai čia pradėjo skraidyti perkūnus svaidą JAV kariškieji lėktuvai; šis taškas dabar tapo žemės rutulio strategijos raktu. Tokias vietovės, kaip Resolute Bay, Alert, Nord ir ledo sala. vadinama T-3, dabar yra tapę vakarinio pusrutulio kertiniais gynybos ramsčiais.
Šios svarbios bazės įkūrimo autorius — JAV Karo Aviacijos pulk. Bernt Balchen. Jis yra buvęs admirolo Ričardo E. Byrd, pietų ašigalio tyrinėtojo, lakūnas — pilotas, ši vieta pirmą kartą buvo smulkiau ištirta garsaus šiaurės sričių tyrinėtojo dano Knud Rasmussen. Šis taškas pagal geografinius išmatavimus yra tik 910 mylių nuo šiaurinio poliaus.
SEPTYNERI METAI PILSTANT IŠ TUŠČIO Į DYKĄ
Beskaitydamas ilgus spaudos pranešimus apie Jungtinių Tautų posėdžius, Rytams besiginčijant su Vakarais nusiginklavimo klausimais, dažnas save paklausia: “Kur gi čia tas šuva pakastas? Pasaulyje oras įkaitęs iki raudonumo, net sunku kvėpuoti, visų šalių sunkioji pramonė 24 val. į parą mala karo reikalams, o čia žmonės, aplink stalus susėdę, kone špygas vienas kitam kišenėse rodydami, kalbasi apie nusiginklavimą."
Bet, atrodo. Jungtinių Tautų delegatams patinka diskutuoti. Gen. Carlos Romulo, Filipinų ambasadorius JAV ir Jungtinėms Tautoms, visiškai pateisina tą kalbėjimo politiką, anot jo, juo daugiau kalbama, tuo labiau klausimas išlukštenamas: “Ten, kur yra diskusijos, kur susikerta idėjos, reikia džiaugtis; kur diskutuojama, kariaujama žodžiais, o ne šoviniais.”
Ir daugelis kitų Jungtinių Tautų vyrų, balta ar geltona veido spalva, pritaria, jog vistiek yra geriau, kad prie vieno stalo susėdama ir, nors ne visiškai sėkmingai, bet visdėlto dirbama kartu. Girdi, sovietai jau seniai turi sukūrę planą apjungti pasauliui, ir beveik trečdalį jo jau yra pavergę. Jungtinių Tautų tikslas esąs sukurti vieną laisvą pasaulį. Jei Jungtinės Tautos nors šiek tiek nusileistų, atsirastų idėjinė tuštuma, į kurią tuojau pat įsispraustų sovietai.
Kaip bebūtų aiškinama ir teisinama, faktas yra tas, jog šiemet, kai spalio mėn. 19-25 d. Paryžiuje, Romoje, Hagoje, Londone, Berlyne, Belgrade, Vienoje, Oslo, Atėnuose, Rio de Janeiro, Ottavoje, Tel Avive, Karači, New Yorke, New Orleane, Los Angeles ir Washingtone suplevėsuos Jungtinių Tautų vėliavos šalia tautinių ir valstybinių vėliavų, Jungtinės Tautos minės septynerius savo gyvavimo metus.
A. A. VLADĄ RĖKLAITĮ PRISIMENANT
Lenkų Suvalkų sutarties sulaužymo sukaktį minint ir a. a. Vl. Rėklaičio atminimą pagerbiant, leiskite nors trumpą vaizdelį patiekti iš Širvintų kautynių. Bene ryškiausias a. a. Rėklaičio gyvenime momentas bus Širvintų kautynes.
Širvintų kautynes atmintinos visai Lietuvai. Aplinkybes, kovos lietuvių su lenkais buvo sunkios, buvo daug tragiškų momentų, kuriuos visgi nugalėjo lietuviškas savarankiškumas, darbas, energija. Štai sąlygos: lenkų gen. Želigovskis, užėmęs Vilnių, kėsinosi užimti ir Kauną, o gal ir visą Lietuvą. 1920 m. lapkričio mėn. pradžioje po sunkių kovų frontas apsistojo Dubingių, Giedraičių, Širvintų, Rykonių linijoje. Tautų Sąjungos Kontrolės Misija tarpininkavo susitaikyme ir ginklų paliaubose. Lenkai gerai žinojo reikalą ir derybų eigą. Jie jautė, kad gali tekti sustabdyti karą. Gen. Želigovskis nusprendė paskutinį kartą išbandyti laimę ir pulti Kauną, šiam reikalui jisai turėjo pakankamai jėgų. Žinojo, kad lietuviai ginsis, kad miestas bus sunkiai paimamas, tad nutarė išmanevruoti. Senoji lietuvių karių patarlė sako: “tiesiog arčiau, aplink greičiau." Tad ir Želigovskis ryžosi apeiti Kauno miestą iš šiaurės ir paimti, bet nepulti tiesiog per Vievį, Kaišiadorius į Kauną. Jis sukoncentravo savo pajėgas į šiaurę nuo Vilniaus, t. y. pastatė 8 batalionus prieš Širvintus, 8 batalionus prieš Giedraičius ir kavalerijos brigadą Dubingių rajone. Tai geroka, stambi kumštis. Operacijų eigą gen. Želigovskis numatė sekančiai: staigiu puolimu užimami Širvintai ir Giedraičiai; prie Ukmergės abi voros susijungia, gaunasi viso jau 16 batalijonų; sujungtos jėgos puola Ukmergę, Jonavą, Kauną. Tuo laiku kavalerijos brigada saugoja sparną ir juda Kovarskas, Kėdainiai, Raudondvaris (Tai yra aprašyta lenkų karo žurnale Bellona, 1925 m.). Šiuo savo žygiu buvo norima pastatyti Tautų Sąjungos Kontrolės Misiją prieš įvykusį faktą, apsunkinti Lietuvos Vyriausybę ir padaryti ją nuolaidesne.
POVILAS G-KAS, ME.
Tvirtas pasiryžimas laimėti kovą su despotiška prievarta turi anksčiau ar vėliau baigtis pergale ir triumfu.
Prof. Šalkauskis
Šis atsiminimų pluoštelis pradedamas spausdinti tragiškoms spalio menesio Lietuvoje dienoms prisiminti.
Redakcija
Saulė lėtai slėpėsi už medžių viršūnių, rinkdama savo išblaškytus spindulius ir siųsdama juos tolyn į vakarus, o čia vietą užleisdama ilgiems medžių ir namų šešėliams. Bet neklaužados spinduliai, lyg atsitraukiančios armijos paskutiniai kovotojai, tai šen tai ten kyšteli savo galvas: auksu nuberia benurimstantįežero pavirčių; akinančiai lyžteli grįžtančių rugiapjovių akis; žvaigždžių ir vaivorykštės spalvų šokį pašoka pargenamos bandos sukeltose kelio dulkėse; sidabru paplevena išsidriekusiuose ražienų voratinkliuose ir galop, išgirdę varpo dūžius, gaisru įsidega bažnyčios bokšto languose. Vakaro tyla ir vėsuma, lyg palaimus ramybės angelas, leidosi ant mažo Platelių miestelio, įsiterpusio tarp miškų ir ežerų, pačiame Žemaitijos viduryje, 1944 metų rugpiūtyje. Didžioji miestelio gyventojų dalis — ūkininkai. Sugrįžę iš laukų, susėdę gonkose, ilsino sunkių dienos darbų ir kaitros nukamuotus sąnarius ir godžiai traukė naminio tabako prikimštas pypkes. Tik šią mingančią vakaro tylą retkarčiais pabudindavo tolimas rytuose, lyg iš po žemių išsiveržiąs, dundėjimas ar užklydusio lėktuvo motoro ūžesys. Tada žmonės suklusdavo, lyg nujausdami didelę nelaimę, o širdyse geidė tik savo kasdieninio sunkaus darbo ir ramybės.
SS-esesininkai atvažiuoja
Staiga šią romantišką ir kartu taip paprastą vakaro ramybę suardė važiuojančių vežimų bildesys. Žemaičių Kalvarijos vieškeliu, dideliame dulkių debesyje, artėjo miestelio link gurguolės.
— Vokiečiai! — kažkur šūktelėjo, pro kiemo tvorą iškišęs nosį, paauglis.
— Ir ko jie čia, velniai ?! . . pasigirdo, iš vijokliais apaugusių ir vakaro sutemos gaubiančių gonkų, balsas.
— Jau vėl turbūt prievolių prievarta atiminėti... — garsiai nusispjovęs ir pypkę į medinę klumpę mušdamas, paspėliojo trečias.
Tikrai, tai buvo vokiečiai. Jie jau spėjo įvažiuoti į miestelį, sustojo turgaus aikštės viduryje purtėsi nuo savęs storus dulkių sluogsnius, išdidžiai sukiojosi ir žvalgėsi į visas puses. Jų nebuvo daug. Tik aštuonis. Taip pat nebuvo daug. Tik aštuoni. Taip pat ma, taip vadinama “baudžiamoji ekspedicija”, neatiduotoms prievolėms iš ūkininkų konfiskuoti. Jų krūtines puošė atsižymėjimo ženklai, o kepurėse be įprastinės kokardos su hakenkreuzu-svastika dar matėsi kaukolės. Tai buvo SS-esesininkai, kariai iš ištikimiausios Hitlerio armijos. Jie turėjo prie savęs, be makštyse didžiulių pistoletų, automatus-Maschinenpistolen. Vežimuose pro brezentinio uždangalo kraštus matėsi įvairios šovinių dėžės, o viename iš jų grąsiai riogsojo sunkusis kulkosvaidis. Iš kur, kaip ir ko jie čia atsirado? — Visiems sužinot rūpėjo, bet klausti niekas nedrįsos. Tuo tarpu vokiečiai vėl susėdo į vežimus ir nuvažiavo į krautuvininko L. kiemą. Prievarta užėmė jo namų visą antrąjį augštą ir tenai apsigyveno.
PARTIZANAI PRIEŠ PARTIZANUS
Japonų okupacijos metu Pietų Azijos valstybėse vyko gyvas partizaninis karas prieš okupantą. Neperseniai tos kovos vadovai Maniloje, Filipinuose, turėjo šių veteranų konferenciją. Aišku, kad tik partizanas gali geriausiai žinoti, kaip šiandien kovoti prieš raudonuosius partizanus, kurie gausiai veikia pietryčių Azijoje.
Šios konferencijos pirmininkas ir organizatorius yra buvęs Terry Adevoso, vadovavęs apie 100.000 pilipiniečių partizanų. Jis 1942 turėjo vos 200 kovotojų, o pabaigoj karo jo žinioje buvo 40.000 vyrų. Šiuo metu jis yra ats. pulkininko laipsnyje. Delegatus atsiuntė Viet Nam, Cambodia, Thailand, Malaya ir Hong Kongas. Stebėtojai dalyvavo iš Indonezijos, Australijos, tautinės Kinijos, Pasaulio Veteranų S-gos ir Amerikos. Pirmasis rezultatas: nutarta įsteigti pastovų organą, kuris tęstų planingą bendrojo saugumo koordinavimą.
PABŪKLAI PREKYBOS LAIVAMS
Netrukus JAV prekybos laivai ligi tam tikro laipsnio bus pajėgūs save apsiginti. Naujasis Mariner klasės prekyb. laivas galės išvystyti didelį greitį, turės torpedoms iššauti vamzdžius, artilerijos pabūklus ir pov. laivų stebėtojus — helikopterius.
NEBUS KARO AVIACIJOS AKADEMIJOS?
Kaip dabar atrodo, Karo Aviacija neturėsianti savo ginklo rūšiai numatytosios augštosios mokyklos. Jos pastatymas vyriausybei kainuotų 175.000.000.00 dolerių, tačiau dėl ekonominių motyvų greičiausiai naujasis Kongresas šios sumos neskirsiąs. Šios mokyklos priešai įrodinėja, kad paruošti savoj mokykloj akademiką kainuosią net 25.000 dolerių, tuo tarpu dabar laivynas pasiruošia karininką tik už 6.000 dolerių.
KĄ TAI REIKŠTŲ?
Šį rudenį trys rusiškos divizijos bendrai su vengrų daliniais vykdė karo pratimus pietų Vengrijoje netoli Jugoslavijos sienos. Vengrijos armijoje ypatingai sustiprinta anti-jugoslaviška propaganda.
SUNKU PABĖGTI
Vakariečių žvalgyba nusiskundžia, kad vienas geriausių informacijos šaltinių, — politiniai pabėgėliai, — baigia visai išdžiūti... Šis šaltinis šiek tiek sruvena iš rytų Vokietijos.
Gerbiamieji
Savotiškai buvau nustebintas, kai po vasaros atostogų, kurias praleidau Čikagoje; grįžęs į Urbaną, radau manęs belaukiantį KARĮ.
KARYS yra vienintelis lietuvių žurnalas, puikiai iliustruotas, turiningas tiek praeities įvykiais, tiek naujausiomis šių dienų žiniomis, sensacingais išradimais karo srityje.
Prašau priimti poros dolerių paramų KARIUI.
Urbana, Jūsų
1952. IX. 15. Juozas Rasymas
Didžiai Gerbiamieji,
Siunčiu Money orderį $6, iš kurių $4 KARIO prenumeratai ir $2 KARIUI pagelbėti.
Su geriausiais linkėjimais ir gilia pagarba.
K. Daunys
Canada, 1952. IX. 16.
KAIP PRANCŪZAI KEIKIASI
Nė viename pasaulio parlamente taip nesikolioja, kaip Prancūzijos, štai 1951 metais iš mandagiųjų prancūzų lūpų pažerti “deimančiukai”:
Socialistai yra švariausi, nes tik 97 kartus pavartojo žodį “melagis”.
Komunistai svaidėsi šiomis epigramomis: 100 kartų “žulikas”, 179 — “žmogžudys”, 204 — “kiaulė”, 272— "fašistas”, 18 “tautos duobkasys”, 8— “išdavikas” ir nespausdinamais keiksmažodžiais — 311 kartų.
Dešinės partijos bevelijo atsakyti: 32 — “Stalino batlaižiai”, 17 — “purvino kavijaro pardavėjai”, 21 — "pamišėliai”, 19 — “išdavikai”, 128 — “žulikai” ir 120 kartų “chuliganai”.
Komunistai ir jų priešai 37 kartus susikibo už krūtų.
DIDŽIAUSI GIRTUOKLIAI — PRANCŪZAI
Neseniai Paryžiuje — Sorbonoje baigėsi 24-sis Tarptautinis Antialkoholinis (Abstinentų) Kongresas, kuriame buvo atstovaujamos 25 tautos su 400 gydytojų, sociologų, psichiatrų, įvairių bažnyčių atstovų, ekonomistų ir prohibicijos šalininkų.
Štai šio kongreso išvados:
1. Prancūzija prageria 10% savo tautinio biudžeto, kas sudaro apie 1.900 000 000.00 dolerių per metus.
2. prancūzas per metus išgeria 159 litrus vyno, tuo tarpu italas tik 35 litrus;
3. Prancūzijoje iš 1000 gyventojų — 22 alkoholikai. Tuo tarpu JAV iš 1000 žmonių yra 10 alkoholikų, o Anglijoje tik 3 prisiekę girtuokliai.
NEBRANGIAU
Ji norėjo įsigyti dulkių siurblį. Išsimokėtinai, žinoma. Jis sutiko. Bet vėliau pamatė, kad vietoj paprasto pigaus modelio ji užsakiusi žymiai brangesnį liuksusinį. Jis pareiškė nepasitenkinimą.
— Bet mielasis, — paaiškino ji,— šitas modelis nekaštuos brangiau. Mums tik reikės truputį ilgiau mokėti ...
