Ignas Končius KELIONĖ Į ČERVENĘ IR ATGAL

Ignas Končius

KELIONĖ Į ČERVENĘ IR ATGAL

(atsiminimai)

Kaunas 1993

prof. Ignas Končius, 1941 m. gegužės mėn. 20 d. buvo NKVD areštuotas dėl nepilnamečio sūnaus Liudo, taip pat areštuoto už antibolševikinų proklamacijų platinimą. Buvo kalinamas Kauno kalėjime. Prasidėjus karui (1941 .VI.22) iš Kauno, kartu su kitais suimtaisiais, vežamas į Baltarusiją - Minską. Subombardavus Minsko kalėjimą, visi suimtieji pėsčiomis buvo varomi į Rytus. Červenėje, 60 km. nuo Minsko, vyko masinis žmonių sušaudymas. Išliko gyvas. Grįžęs iš Červenės, rado iš kalėjimo sugrįžusį sūnų Liudą.

Jau nebekalbant apie moralinę pusę, ir fiziškai itin sunku sveikam žmogui kalėjime. Susirgęs tai jau nors prasmek gyvas pro kalėjimo grindis. Jokios pagalbos, jokios tau užuojautos. Plikomis rankomis kameros bičiuliai juk nedaug ką tepadės. Negali dienos metu atsigulti, eik visur lygiai su sveikaisiais.

Kalėjime negalima galvoti apie savo likimą. Būk šaltas kaip akmuo. Būk sustingęs kaip ledas. Visus jausmus, kokie jie bebūtų, turi stengtis mesti. Neturi įsileisti minčių apie savuosius: žmoną, vaikus. Niekas tavęs neturi erzinti. Užmiršk, kad esi žmogus, teisingiau, kad buvai žmogus. Juo labiau, jei nesijauti kaltas dargi pagal į kalėjimą įmetusiųjų reikalavimus, nedėk prie širdies. Negalvok apie žmonijos, žmogaus sąžinę... Neieškok teisybės, už kurią, ir laisvas gyvendamas, nakvynės negausi. Palik sau tik savo kūną, suvalgyk, kas duodama, nusivalyk, neapsileisk, neprisileisk apatijos. Taip ilgiau išlaikysi ir sielos sveikumą, ir kūnas bus kur kas atsparesnis visokiems moraliems smūgiams ir fiziniams dūžiams. Juk besisielodamas nuolat bedegindamas savo mintis, tuo visiškai niekam nepadėsi, o sau tai tikrai giliai pakenksi. Atseit, kūnas sau ir vidujinis pasaulis irgi sau. Lai kalėjimas tebaudžia vien kūną, siela lai pasilieka nepaliesta.

Vis bėgame. Naujajame mieste plati lygi, smaluota gatvė. Prieš mane per keliolika žingsnių susitūpė pilkai apsirėdžiusi moteriškė. Jai ant kaklo nori kabintis kokių 4-5 metų berniukas. Man pasirodė, tarsi, jiedu kalbasi.

Vaikas sako: "Mamyte, pavargau - panešk mane". O motina atsako: “Vaikeli" ir aš pavargus, bėk pats...”

Klausimą išsprendė sargybinis... Iš revolverio ir motinai, ir vaikui po šūvį. Sukniubo abu ir paliko kelyj. Tai atsitiko prieš mane per kokius 3-4 žingsnius. Mačiau aiškiai juos gyvus, o dabar bėgdamas gavau daryti apie juos vingį.

Įdomu, ką su Bikinu ir Zdanavičių darys?

Atsisukus žiūrėti juk uždrausta. Einu ir, pasilenkęs vis metu akį. Nuo pušies miško link pirma eina greta Bikinas ir Zdanavičius. Juos įkandin seka tuodu mėlynu čekistu.

Tai dėjos miške. Nuo kelio kokius 30 metrų miškas abiem pusėm iškirstas.

Neigai trukus, po kokių dvejetos minučių, pasigirdo septyni revolverio šūviai.

Daugiau jų nebematėme. Tokių šūvių vis daugiau ir daugiau buvo girdima ypač antrąją kelionės dieną.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais: