Laisvės kovų archyvas 16 T 1996

Laimonas Abarius, g,1968m. Zarasų rajone, Antazavės k. Rezistencijos kovų temomis renka medžiagą nuo 1990m. 1993m. VPU apgynė diplominį darbą "Politinė padėtis ir partizaninis sąjūdis Zarasų apskrityje (1944-1952m.j, 1994m. - humanitarinių mokslų magistro darbą tema "LP 3-oji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga". Šiuo metu Visagino miesto kultūros ir sporto skyriaus etnokultūros specialistas.

Vytauto apygarda susikūrė iš pirminės Rytų Lietuvos ginkluoto pogrindžio organizacijos LLA Jungtinės Tigro rinktinės ir jai pavaldžių pogrindžio struktūrų. 1945m rugpjūčio mėnesį J.Kimšto-Dobilo sukurtoji apygarda ir teritoriniu atžvilgiu atitiko LLA Jungtinės Tigro rinktinės ribas: Zarasų, Švenčionių, Utenos apskritis.

1945-1946m. pradžioje Vytauto apygarda vadinama 4-ąja LLA Vytauto apygarda. 1946 02-03, žlugus Šiaurės Lietuvos LLA, ji tampa 3-ąja LLA apygarda. 1948 05 jau yra aiškus apygardos pavadinimas - Lietuvos Partizanų (LP) Šiaurės-Rytų Lietuvos srities 3-oji Vytauto apygarda.

Iš pradžių apygardą sudarė LLA Šarūno, LLA Tigro ir LLA Lokio rinktinės. Iki Algimanto apygardos suformavimo (1946-1947) ir jai suirus (1950-1952) į jos sudėtį įėjo LP Šarūno (Kupiškio apskr.) ir LP Kunigaikščio Margio (Rokiškio, dalis Zarasų apskr.) rinktinės. 1950m. iš jų likučių sudaryta viena -Vaižganto rinktinė.

1946m. sukūrus sričių organizaciją, Vytauto apygarda kartu su Vyties, Algimanto apygardomis įėjo į Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų, Karaliaus Mindaugo) sritį. Visą laiką (išskyrus 1948 08 - 1949 10) jai vadovavo Vytauto apygardos kūrėjas J.Kimštas-Dobilas, Dėdė, dėdė Jonas, Aukštaitis, Žalgiris, Žygūnas.

Laisvės kovų saulėlydyje, 1950m. rudenį, Vytauto apygarda buvo dar gana stipri: jai pavaldžiose rinktinėse kovojo 120-130 partizanų.

1951-1952m. MGB realizuojant agentūrinę operaciją "VOSTOK," išaiškinta, suimta ir užverbuota apygardos ir Kalnų srities vadovybė. Tuo metu sunaikintos Liūto, Tigro ir Lokio rinktinės, o 1953m. sunaikinta ir paskutinioji — Vaižganto rinktinė.

Rytų Lietuvos partizanų organizacija iki Vytauto apygardos susikūrimo (1944-1945m.)

Vytauto apygardos partizanai. Priekyje- Jonas Kimštas-Dobilas

Utenos ir Švenčionių apskričių partizaninio sąpdžio organizacija yra susijusi su Leono Vilučio-Arūno, Bitinėlio veikla.

Skaityti daugiau: LIETUVOS PARTIZANŲ ŠIAURĖS-RYTŲ SRITIES 3-OJI VYTAUTO APYGARDA (1945-1952m.)

VALSTYBĖS VIZIJA PASIPRIEŠINIMO DOKUMENTUOSE IR SPAUDOJE (1940-1952m.)

Artūras Vaitekaitis

Artūras Vaitekaitis, g. 1971 03 30 Jurbarko raj., Seredžiuje. 1989 m. baigė Kauno 39-ąją vid. mokyklą. 1991 m. įstojo į Vytauto Didžiojo Universitetą. 1995m. įgijo humanitarinių mokslų bakalauro diplomą. Diplominio darbo tema "Valstybės vizija pasipriešinimo dokumentuose ir spaudoje 1940-1952m. "Šiuo metu studijuoja VDU humanitarinių mokslų fakultete, istorijos magistratūroje, pirmame kurse.

Įvadas

Po Pirmojo pasaulinio karo Europą apėmė tautiškumo (nacionalizmo) idėja. Jos atsiradimą ir tokį staigų paplitimą skatino industrija ir miestų augimas, žmogaus nuasmeninimas. Žmogus pasijuto vienišas ir pradėjo ieškoti išsigelbėjimo. Jau XIXa. pabaigoje susiformavęs populizmas (nacionalizmo atmaina) propagavo smulkaus verslininko, kaimo ir mažų miestelių gyvenimą, kaip atsvarą didesniems miestams, pramonės koncentracijai Todėl atsiranda mažo žmogaus tapatinimas su "liaudimi", o liaudies su "tauta", agituojama grįžti prie kaimo ir miestelių gyvenimo paprastumo¹. Ši idėja susilaukė didžiulio masių pritarimo. Nacionalizmas paveikė ir Lietuvos politinės minties raidą, nes be vidinių priežasčių buvo ir išorinės: galingų ir agresyvių valstybių kaimynystė vertė tautą telktis į uždarą grupę, stengiantis atsispirti ne tik prieš didžiųjų valstybių agresyvią politiką, bet ir prieš kultūrinį bei socialinį eksportą. Tiek geopolitine, tiek kultūrine prasme Lietuva visada buvo tarp Vakarų ir Rytų pasaulio. Todėl jai ypač buvo aktualu rinktis vieną ar kitą kryptį. Nedidelė visuomenės dalis orientavosi į Rytus, tačiau didžioji dauguma laikė save Vakarų kultūros dalimi Vakarietišką lietuvių tautos nusistatymą lėmė ir slaviškojo pasaulio baimė, o ją dar labiau stiprino SSRS ir Lenkijos agresyvi laikysena Lietuvos atžvilgiu. Tai nulėmė ir lietuvių rezistencijos griežtą nuostatą SSRS atžvilgiu. Vakarų demokratijų ir Vokietijos įtaka lietuvių kultūrai ir mentalitetui buvo didžiulė, ypač rezistencinio judėjimo metu.

Pirmosios antisovietinės rezistencijos palankią laikyseną Vokietijos atžvilgiu nulėmė tiek SSRS konfliktas su Vokietija, tiek Vakarų demokratijų neveiklumas ir išdavikiška laikysena po SSRS agresijos prieš Baltijos valstybes. Pirmoji antisovietinė rezistencija žvelgė į Vokietiją, kaip į vienintelę realią jėgą, galinčią padėti nusikratyti sovietinės santvarkos. Todėl tuo laikotarpiu matome gana tvirtą tautinės valstybės idealą, su autoritarizmui būdingais bruožais, bandymą pritaikyti Italijos ir Vokietijos totalitarizmo doktrinas lietuviškai kultūrai (papildant katalikiškos kultūros detalėmis).

Valstybės atnaujinimo ir reformavimo idėjos kilo dar nepriklausomoje Lietuvoje. Buvo kuriamos įvairios valstybės pertvarkymo teorijos (36-ųjų generacija, Kazio Pakšto idėjos), kuriose, nujaučiant, kad Europoje bręsta didžiulis konfliktas, ieškota būdų, kaip rasti Lietuvos vietą kintančioje Europoje, išsaugoti tautinį individualumą ir valstybinę nepriklausomybę². Bet tuometinėje visuomenėje šios valstybės atnaujinimo idėjos buvo ignoruojamos, nepastebimos ir net išjuokiamos. Buvo ieškota bandymų ir oficialios valdžios lygmenyje (Baltijos Antantės idėja), tačiau tai liko tik projektuose, Lietuvos politikams nesugebant atsinaujinti, trumparegiškai vairuojant valstybę į politinę prarają.

Skaityti daugiau: VALSTYBĖS VIZIJA PASIPRIEŠINIMO DOKUMENTUOSE IR SPAUDOJE (1940-1952m.)

NKVD KOVOS PRIEŠ BAŽNYČIĄ METODAI 1940-1941 m.

Dalius Stancikas

Bolševizmas, būdamas materijos religiją pasak A.Maceinos, naikino dvasinį ir ideologinį idealizmą tam, kad pasidarytų vietos sau, naujajai religijai — materialiniam "idealizmui". Komunistai, niokodami pamatinius civilizacijos principus ir skleisdami ateizmą, čia pat diegė leninišką kultą, naujus ritualus, naujas šventes ir net bažnyčias (pavyzdžiui, Lenino, Stalino, Mao mauzoliejai). Materialinis arba ekonominis idealizmas galėjo plisti tik ten, kur pajėgė išstumti ar palaužti dvasinį idealizmą, nes savo prigimtimi ir vertybių tvarka abi šios ideologijos buvo priešiškos ir tarpusavyje nesuderinamos.

Vis dėlto bolševikai, siaubdami ir naikindami Rusijos stačiatikių Bažnyčią, greitai įsitikino, kad atvira prievarta ir teroru galima įbauginti žmones, tačiau priversti įtikėti nauja religija - sunku. Kita vertus, neretai tokie tiesmukiški metodai duodavo net atvirkštinį rezultatą. Tuomet buvo imtasi ir kitokių, suktesnių priemonių - šmeižtų, kompromitacijos, kiršinimo ir pan.

Lietuva bolševizacijai buvo neparanki ne tik kaip giliai religinga, krikščioniška, konservatyvi valstybė, bet dar ir tuo, kad rusų bolševikai tik paviršutiniškai pažino šį kraštą, jo tradicijas, žmones, lietuvių mentalitetą. Todėl vietinių kolaborantų pagalba Kremliui buvo dvigubai reikšminga: prisidengiant kolaborantais, lengviau buvo įtikinti pasaulį, kad jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, o kolaborantų žinios, patirtis ir patarimai greičiau padėjo pavergti kraštą tiek fizine, tiek dvasine prasme.

Matyt, dėl šių dviejų priežasčių 1940m. birželio 15d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jau birželio 18d. lietuvis A.Sniečkus, V.Dekanozovui tarpininkaujant, paskirtas LTSR Vidaus reikalų ministerijos saugumo departamento direktoriumi, o birželio 19d. A.Gudaitis-Guzevičius — LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotoju¹. Kolaborantai, paskirti vadovauti svarbioms represinėms struktūroms, nebuvo nekaltos marionetės priešų rankose, nesistengė sušvelninti tėvynainių dalią, kaip šiandien mėgstama paaiškinti, o savo žiniomis ir patarimais padėjo Sovietų Sąjungai gudriau ir greičiau vykdyti lietuvių tautos genocidą. Tarnauta okupantams uoliai ir su iniciatyva - jau po kelių mėnesių tiek A.Sniečkus, tiek A.Gudaitis-Guzevičius (kaip, beje, ir daugelis kitų jų bendrų), pateisinę Maskvos viltis, buvo paaukštinti pareigose.

1940m. rugpjūčio 25d. tapęs vidaus reikalų liaudies komisaru A.Gudaitis-Guzevičius ypatingą dėmesį skiria dvasininkams ir tų metų rudenį tiesiog "bombarduoja" Kremlių raportais apie kunigų veiklą ir pasiūlymais, kaip juos palaužti. Ypač A.Gudaitį-Guzevičių pykdo tai, kad dvasininkai skiepija parapijiečiams ne tik tikėjimą, bet ir lietuvišką patriotizmą.

Skaityti daugiau: NKVD KOVOS PRIEŠ BAŽNYČIĄ METODAI 1940-1941 m.

NEPATAISOMASIS

Trys kunigo Alfonso Svarinsko bylos

Kun. Alfonsą Svarinską komunistai visada laikė vienu reakcingiausių ir sovietinei santvarkai pavojingiausių kunigų. Dar daugiau - KGBistai savo bylose jam suteikė Nepataisomojo (Neispravimyj) slapyvardį*, taip nusakydami ir A.Svarinsko charakterį ir savo požiūrį į jį, o sovietinis teismas jam parinko "ypatingai pavojingo recidyvisto" terminą. Tai patvirtina ir kun. A.Svarinsko sovietmečiu "uždirbti" nuopelnai: penkis kartus teistas, tris kartus kalintas lageriuose (beje, kunigu įšventintas Abezės lageryje), iš viso lagerinis stažas — per 20 metų.

--------------
^*KGB slapyvardžius suteikdavo ne tik agentams, bet ir jų sekamiesiems asmenims -"objektams”.

Apie kunigo Alfonso Svarinsko nuopelnus ginant Bažnyčią ir leidžiant unikaliąją 'Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" kunigas Robertas Grigas užsiminė "Laisvės kovų archyvo" 13-ame numeryje. Šį kartą pats kun. A.Svarinskas sutiko papasakoti apie tuos įvykius, prisiminė savo lagerių patirtį, palygino, kaip per 40 metų, tiksliau per jo tris baudžiamąsias bylas, keitėsi NKVD-MGB-KGB aparatas, prievartos metodai, pagaliau jis pats perėjęs savo kalvarijas 22-ejų metų klieriku ir baigęs patyrusiu kunigu-kovotoju.

'Teko tris kartus sėdėti,- sako kun. Alfonsas Svarinskas, — ir visus tris kartus blogis reiškėsi vis kitaip."

Pirmoji Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla Nr.1998 pradėta 1947m. sausio 3 dieną ir baigta 1947m. vasario 27 dieną. Byla nestora, iš 160 puslapių, vieno tomo. Surašyta rusų kalba.

Kunigas A.Svarinskas. 1947.

Skaityti daugiau: NEPATAISOMASIS

ANTROSIOS SOVIETINĖS OKUPACIJOS PRADŽIA: KADRŲ KLAUSIMU 1944-1945m.

REPRESINĖS STRUKTŪROS

Juozas Matusevičius

Juozas Matusevičius, g. 1938m. Jurbarke, baigė VVUIFF 1961m. Dirbo Kultūros ministerijos inspektoriumi, Planetariume, nuo 197Im. Istorijos institute. 1993m. rugsėjo mėn. įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Susitarusi su hitlerine Vokietija, bolševikinė Sovietų Sąjunga 1940m. okupavo ir aneksavo Lietuvą. Po metus trukusios okupacijos, raudonojo teroro ir krašto sovietinimo, spaudžiant vokiečių kariuomenei, sovietams teko pasitraukti. Atsirado viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ir krašto patriotinės jėgos 1941m. birželio 23d. įvykdė sukilimą prieš Raudonąją armiją ir marionetinę kolaborantinę vyriausybę. Deja, viltys nepasiteisino - hitlerinė vadovybė neleido veikti Laikinajai vyriausybei.

Aktyviausi bolševikų kolaborantai ir simpatikai kartu su Raudonąja armija pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Daugelis žmonių turėjo palikti tėvynę ne savo noru (pirmiausia Lietuvos kariuomenės kariai kurių nemažai buvo išžudyta, kiti suimti, o dar kiti išsiųsti į Rusiją. Daugeliui žmonių teko tėvynę palikti prievarta - tai 1940-1941m. tremtiniai).

Kremliaus vadovybė po pergalių prieš vokiečių kariuomenę ir Vakarų sąjungininkams nuolaidžiaujant vėl tikėjosi užgrobti Lietuvą. Šias užmačias įgyvendinti turėjo padėti Lietuvos komunistai Kaip ir 1940m., LKP/b/ turėjo atlikti penktosios kolonos vaidmenį.

Skaityti daugiau: ANTROSIOS SOVIETINĖS OKUPACIJOS PRADŽIA: KADRŲ KLAUSIMU 1944-1945m.

KGB PASTANGOS 1989-AISIAIS

Tarp išlikusių KGB dokumentų yra ir buvusio LSSR KGB pirmininko 1989 metų darbo ataskaita, tiksliau, tos ataskaitos juodraštinis variantas. Ši darbo suvestinė, nors konkrečiai ir nenurodyta, matyt, turėjo būti siunčiama į SSRS KGB arba, kaip dokumente ne kartą minima, į Centrą.

Pirmoje ataskaitos dalyje KGB generolas majoras E.Eismuntas apibūdina bendrą Lietuvos politinę padėtį, vertindamas kaip labai sudėtingą. Iš E.Eismunto rašto matyti, kad LSSR KGB pirmininkas nepatenkintas ne tik įvykiais respublikoje, bet ir LKP vadovų pozicija ir veiksmais. E.Eismuntą galima laikyti konservatyviosios sovietinės nomenklatūros atstovu, nelabai pritariančiu senosios partinės nomenklatūros atnaujinimo ir kitoms perestroikos idėjoms. Tai matome iš 1988m. rugpjūčio 30d. Vilniuje, Dailininkų sąjungoje įvykusio LSSR KGB pirmininko susitikimo su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvu ir ypač su kitos partinės nomenklatūros srovės šalininkais, remiančiais M. Gorbačiovo politiką (Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo daug LKP narių, vėliau išrinktų į LKP CK, taip pat Valstybinio Vilniaus universiteto ir Rašytojų sąjungos pirminių kompartijų organizacijų sekretoriai):

"V.Petkevičius: Stalinui, kaip sakė A.Jakovlevas (Politbiuro narys, M. Gorbačiovo šalininkas, 1988m. atvykęs į Lietuvą gelbėti Sąjūdžio nuo konservatyviosios nomenklatūros puolimo- D.S.), lengviausia viską nurašyti. Bet Sąjūdį jaudina pas mus, Lietuvoje, užsilikęs stalinizmas.

E.Eismuntas:Nėra pas mus to stalinizmo, nėra.

Skaityti daugiau: KGB PASTANGOS 1989-AISIAIS

ATGARSIAI

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

Dėl antinacinės rezistencijos dokumentų, paskelbtų Laisvės Kovų Archyvo Nr.11

Perskaitęs tuos dokumentus, nemaloniai nustebau, nes bent vieną iš jų daug anksčiau buvau matęs "Akiračiuos" ir, jei neklystu (rašau Kaune, o mano archyvas Kalifornijoje), jam autentiškumą pripažino dr. Saulius Sužiedėlis Dar įdomiau, kad "Akiračiai" ta proga apkaltino faktiškąjį laikinosios (sukiliminės) vyriausybės ministerį pirmininką Juozą Brazaitį (nuolatinį akiratininkų taikinį), būk jis, slėpdamas pronaciškas 1941 metų sukilimo tendencijas, to dokumento savo raštuose sąmoningai neminėjęs.

Dėl tų dokumentų LKA Nr.15 pasirodo keli kritiški balsai iš išeivijos, tik sunku suprasti, kodėl nė vienas iš jų nesuabejojo "Akiračiuose" paskelbto dokumento autentiškumu. Naujokaitis, Reivydas ir Narutis, jei neprenumeruoja "Akiračių", galėjo apie tą dokumentą ir nežinoti, bet Bronys Raila, "Akiračių" šulas, tikrai turėjo matyti.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

OKUPANTŲ TERORO ĮTAKA PARTIZANŲ KOVAI

IŠ SVETUR

(JUGOSLAVIJOS PAVYZDYS)

Antrojo pasaulinio karo fenomenas, kai antikomunistinės šalys sudarė karinę sąjungą su žiauriausia komunistine diktatūra, jaudins dar ne vieną tyrinėtojų kartą. Kodėl vienos tautos, nenorėjusios turėti nieko bendra nei su viena kariaujančia puse, buvo paaukotos "mesianistinei idėjai", kodėl vienos tautos "turėjo" moralinę teisę aukoti kitas, kovojant už savo interesus - šie egzistenciniai klausimai dar ilgai bus ginčų objektu.

Didžiosios Britanijos premjero Antrojo pasaulinio karo metu Vinstono Čerčilio memuarų ištraukos vertimas apie Jugoslaviją, yra savaip įdomus ir pamokantis, leidžiantis net formuluoti analogijas Lietuvos ir joje vykusio Pasipriešinimo atveju. V.Čerčilis faktiškai atsako į klausimą, kodėl Jugoslavijos Pasipriešinime ėmė dominuoti komunistai ir kaip gimė Tito nacionalkomunizmas, parodo, kad karo metais britų pragmatinė politika nedarė jokio skirtumo tarp kariaujančių prieš vokiečius ideologinio nusiteikimo, pripažindami vien jų aktyvumą ir tuo būdu tiesiogiai tapdama komunizmo išplitimo Rytų ir Vidurio Europoje vienu iš veiksnių.

Skaityti daugiau: OKUPANTŲ TERORO ĮTAKA PARTIZANŲ KOVAI

BROLIŲ KELIAIS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Anelė Dručkutė-Siniauskienė

Anelė Dručkutė-Nijolė. 1949m.

Mano brolis Vytautas Dručkus, g.l923m. Vaičėnų kaime, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Žuvo 1951m. balandžio 11d. Strazdų kaime, Utenos rajone.

Mano vaikystė ir pradžia jaunystės praėjo ne mokslo įstaigose, o tuo laikotarpiu grėsmingoje Vaičėnų kaimo padangėje. Kartkartėmis partizanų stovyklavietėse, tai nunešant jiems pavalgyti, ar nuėjus paduoti kokią žinutę, o kartais ir šiaip aplankant, pristatant vaistus ir tvarsčius.

Taip buvo jau ir tada, kol mano broliukas Vytautas dar nebuvo įstojęs į partizanų gretas.

Mano brolis Vytautas, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, gyveno pas tetą ir dėdę Nasvyčius, Margiškių kaime, Žygaičių valsčiuje, Tauragės apskrityje.

Su Vytautu pas tetą gyveno ir sesuo Aldona. Frontui visai priartėjus prie Margiškių, teta ir dėdė, žinodami, kas jų laukia sugrįžus rusams į Lietuvą, ruošėsi trauktis į Vakarus. Vadino ir Aldoną su Vytautu. Aldona išvažiavo su jais, o Vytautas pasakė, kad niekur iš Lietuvos nevažiuosiąs, jei bus lemta žūti, tai nors Lietuvos žemelė priglaus kaulus, "o jei nežūsiu,— sako,— grįšiu į tėviškę, į Vaičėnus".

Taigi Vytautas liko Margiškiuose, o paskui, saugodamasis patekti į rusų rankas, pamažu parėjo į tėviškę, į Vaičėnus. Vėlyvą rudenį gyvas ir sveikas pasiekė tėvų namus.

Skaityti daugiau: BROLIŲ KELIAIS

PASKUTINIS PARTIZANAS

Algirdas Šiukščius

Kada mes iškovosime laisvę.
Padėkos mums už tai Lietuva.

(Iš dainos, kurią mėgo S. Guiga)

Gal nelabai patraukia žvilgsnį didingas su didžiuliu užrašu paminklas Švenčionėlių kapinėse ant Stasio Guigos kapo. Originalią Lietuvos laukų granito skulptūrą savo lėšomis pastatė "Valstiečių laikraščio" redakcija, tuo parodydama gražų pagarbos kovojusiems už tautos laisvę partizanams pavyzdį. 1986 metais mirusiam paskutiniajam nepasidavusiam laisvės kariui padėkojo į atidengimo iškilmes susirinkę žmonės. Tai buvo lietuvio patrioto ir doro žmogaus žygdarbis, atliktas ne vieną dešimtmetį išnešiojus savyje tikėjimą Tėvynės laisve. Ilgai, labai ilgai Stasys Guiga laukė tos dienos, kai galės nieko nebijodamas išeiti į saulės šviesą, atsikratys nuolatinės baimės, slėgusios jį tiek metų. Deja, iki to tetrūko vos keletas metų.

Gimė jis 1920 metais Švenčionių apskr. Mežionėlių k., paprastoje kaimiečių šeimoje. Švenčionėliams išsiplėtus, jo gimtosios sodybos neliko nė žymės. Beveik nėra ir senųjų kaimo gyventojų. Kadaise čia gyventa gana gražiai ir gerai, nes žemės buvo neprastos. Savo pėdsakus paliko lenkų okupacija- vieni galutinai sulenkėjo, kiti dar labiau užsigrūdino ir tapo nepakantūs bet kokiai svetimai priespaudai. Šis laikotarpis išugdė tvirtą Vilnijos lietuvių kartą, kuriai galėtų pavydėti kitų Lietuvos kraštų žmonės. Toks buvo ir Stasys, savo gyvenimu parodęs begalinio tvirtumo ir nesitaikstymo su priespauda pavyzdį.

Stasys Guiga

Stasys buvo antras sūnus po brolio Juliaus, karo pabaigoje atsidūrusio Vokietijoje ir ten neseniai mirusio. Vokiečių okupacijos metais Julius įsivėlė į muštynes tautiniu pagrindu ir, patekęs į kalėjimą, buvo išvežtas į Vokietiją. Tai išgelbėjo jį nuo didesnių pavojų bolševikų okupacijoje.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS PARTIZANAS

ŽVEJO KAZIO JUREVIČIAUS DIENORAŠTIS

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Pagal jo paliktą švedų pasą Jurevičius Kazys yra Lietuvos pilietis, gimęs 1921 metų gruodžio 6 dieną Moniškiuose. Motinos mergautinė pavardė Šersaitė. Kazys buvo apskrito veido brunetas, 180 cm ūgio, mėlynakis. Jo profesija - žvejys. Pasas išduotas Stokholme 1943metų rugpjūčio 24 dieną. Paso numeris -1985. Dienoraštis pradėtas 1944m. sausio 1 dieną ir nutrūksta tų pačių metų rugsėjo 9d. Dienoraštyje aprašomos jo kelionės, iš Lietuvos į Švediją ir atgal gabenant žmones.

Sausio 1. Gotlande. Burgsvik. Naktis praleista laive. Pasigėrus su mergaitėmis Naujų Metų išvakarėse.

Sausio 2. Iš nakties — sniegas, audra su lietumi per dieną. Per dieną Gotlande, Burgsvike.

Sausio 3. Audra, lietus, blogas oras. Laukiame toliau Gotlande, Burgsvike.

Sausio 4. Audra pradėjo tilti. Pamažu tvarkomės Gotlande, Burgsvike.

Sausio 5. Audrai nutilus, naktį pasiruošta plaukti. Vėl bėda — sugedo motoras. Dirbta per naktį.

Sausio 6. Taisomas motoras. Naktį praėjo smarkiausia audra. Vėl palikti Burgsvike.

Sausio 7. Audra per dieną ir naktį. Ryte nutilo audra. Gotlande, Burgsvike.

Sausio 8. Naktį plaukiam 12 valandų. Sutikta audra. Laivas leidžia vandenį. Sustota 2 valandoms. Pumpuotas vanduo -sumažintas šiek tiek. 6 valandą pradėta plaukti atgal į Burgsviką. Plaukimas per dieną audros metu.

Sausio 9.1 val. po pietų įplaukta į Burgsviką su audros vėjais. Remontą nuspręsta daryti Burgsvike.

Sausio 10. Rytą 6 val. išplaukta (?), vykstame remontuotis į Gotlando didžiausią uostą Visbi — 40 mylių.

Sausio 11. Dieną jau buvom Stokholme savo įstaigose tartis dėl tolesnio darbo vykdymo.

Sausio 12. Dieną vaikščiota Stokholme ir apgalvotas tolesnis vykdymas. Vakare darbas...

K.Jurevičiaus naudoto žemėlapio kopija. Kryželiu pažymėta vieta, iš kur plaukiodavo į Švediją

Skaityti daugiau: ŽVEJO KAZIO JUREVIČIAUS DIENORAŠTIS

SUMMARIES

Laimonas Abarius. Vytautas region.

Vytautas region as a partizans unit acted in Aukštaitija — Švenčionys, Utena, Zarasai districts in 1945-1952. It consisted of Tigras, Šarūnas, Lokys regiments. Partizans of Vytautas region took part in many struggles with NKVD armed forces. In fact, the region was formed from partizans units which acted in Labanoras, Ažvinčiai, Antazavė forests in summer of 1945. J.Kimštas (later — V.Mikulėnas (October, 1945 - December, 1945), P.Zinkevičius (December, 1945 - October, 1946), V.Kaulinis (January, 1947 — March, 1949), B.Kalytis (March, 1949 - December 20,1951) were elected leaders of Vytautas region. Newspaper of the region was called "Aukštaičių kova" (Aukštaičiai Fight, editors P.lvonis, B.Kazickas, B.Krivickas). Regiments also had their own smaller newspapers. Vytautas region had lost many partizans in 1945 leaders of Lokys regiment M.Kazanas, A.Streikus, A.Keberža and leader of the whole region V.Mikulėnas were killed, Šarūnas regiment was totally destroyed (about 360 partizans were killed). About 900 partizans still fighted in Vytautas region in 1947. Some units belonged to the region headquarters just formally, so partizans units of Rokiškis, Utena districts were transferred to the new Algimantas region.

Skaityti daugiau: SUMMARIES