Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1346) LAPKRITIS—NOVEMBER 1958 
TURINYS
Iz. Girtis — Gen. Silvestro Žukausko paminklo V. D. KaroMuzėjaus sodelyje ... Viršelis
P. Plechavičius — Kariuomenės šventės proga *
K. Ališauskas LIETUVOS KARIUOMENĖ *
B. R. V. — Lietuvių Apsaugos dalys *
P. Dirkis — Lietuvos policijai 40 metų *
J. Vėgelis — Lietuvos Vietinės Rinktinės kūrimasis Šiauliuose *
Tremties Trimitas *
Šaulė tremtyje *
A. Rėklaitis — Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVĖ *
RAMOVĖS skyrių kronika *
Poezija, sveikinimai
J. Buika — Augštosios Karo Mokyklos lll-sios laidos gen. št. Skyriuspratimo nagrinėjimo metu Nemuno pakrantėse ties Veliuona .... Viršelioužpak. puslapis
Skaityti daugiau: Karys 1958 m. 9 Turinys, metrika
POVILAS PLECHAVIČIUS
Atkurtos Lietuvos kariuomenės 40 metų sukaktį mūsų tauta minės susikaupimo, susimąstymo ženkle.
Pavergtai tėvynei laisvės rytojaus prošvaistės vis dar nesimato. Viltis, artimesniu laiku išsidavuoti iš vergijos — aptemusi. Okupantas ne tik neatleidžia vergijos pančių, bet juos dar labiau suveržia. Moraliniam ir fiziniam pavergtųjų tautų prievartavimui okupantas nežino ribų. Ką nesunaikina fiziniai, tą stengiasi sužlugdyti moraliniai. Kolonizacija ir rusifikacija pavergtų kraštų kiekvienais metais vykdoma pagreitintu tempu. Pavergtosioms mažesnėms tautoms, taigi ir Lietuvai, yra rimto pavojaus, kad ilgainiui jos bus komunizmo visiškai sunaikintos ir išnyks iš pasaulio tautų šeimos.
Gen. Povilas Plechavičius
Pavergtieji laukia iš laisvojo pasaulio pagalbos. Tik su jo pagalba jie gali būti iš vergijos išlaisvinti. Ir Vakarai ir Rytai žino ir mato, kad visi pavergtieji trokšta laisvės ir dėl laisvės kovoja su okupantu nelygią kovą. Geriausios, gajausios pavergtųjų jėgos žūsta nuo raudonųjų okupantų tankų, kulkosvaidžių, artilerijos ir lėktuvų ugnies, miršta vergų darbo stovyklose, arba supūdomos kalėjimuose.
Skaudu konstatuoti, kad kultūringas XX amžiaus pasaulis toleruoja komunizmo užkrautą buvusioms laisvoms, kultūringoms, nepriklausomoms tautoms vergiją ir jų naikinimą. Liūdna kad laisvas pasaulis komunizmo nepažįsta ir tiki jo apgaulingai, suktai propagandai. O sąlygos komunizmo propagandai laisvuose kraštuose kuo puikiausios. Todėl komunizmas vis spartesniais šuoliais veržiasi ne tik į stratosferos užkariavimą, bet ir į likusio laisvo pasaulio pavergimą. Iki šiol, atrodo, Vakaruose nėra nei politikos, nei jėgos, kad komunizmui būtų užkirstas kelias į vis naujus laimėjimus. Argi ištikrųjų turės šis galingas kraštas be kovos pasiduoti komunizmui? Nepaslaptis, tas klausimas jau viešai iškilo.
Būklė, kokią mes šiandieną matome didžiųjų politikoj, slopina pavergtųjų tautų pastangas išsilaisvinti. Taip, tautų gyvenime atsitinka, kad vienos iš jų ilgiau, kitos trumpiau laisve džiaugiasi. Po vergijos laikotarpio grįžta laisvės rytojus vėl. Tokių faktų istorija žino daug. Nors šiandieną pavergtiesiems laisvės rytojus yra užtemdytas mums nesuprantamos politikos debesimis, vienok aš tvirtai tikiu, kad pavergtieji bus išlaisvinti. Pusė laisvo, pusė pavergto pasaulio, tokia būklė yra tik laikina. Išsilaisvinimo valanda gali ateiti anksčiau, negu mes laukiame, spėjame.
Tikėdami į laisvės atgavimą, visi lietuviai išeivijoj turime būti pasirengę tam momentui. Vienybė ir bendros mūsų visų pastangos išsilaisvinimo bare turi reikštis ne žodžiais, bet konkrečiais darbais. Minint šią mūsų kariuomenės sukaktį, atnaujinkime priesaiką savo tėvų žemei, kad dirbsime ir aukosimės kol Lietuvai laisvę iškovosime. Pavergtų tautiečių akys ir viltys nukreiptos į mus laisvėje esančius. To niekad neužmirškime ir neapvilkime jų troškimo padėti jiems išsilaisvinti. Kaip? Kokiu būdu? -—Vieningu darbu, šventai laikantis šūkio: “Vienybėje galybė”.
Tremtinių istorija sako, kad tremtis gimdo ilgesį ir meilę savo tėvų žemei. Geriausi tėvynės meilės kūriniai sukurti autorių, gyvenusių tremty. Ir Lietuvos atgimimas buvo pradėtas kelių, už tėvynės ribų gyvenusių patriotų. Jie pabudino, prikėlė Lietuvą, iškeldami Jos didingos praeities paveikslą. Šiandieną už tėvynės ribų — tremty ne keli lietuviai patriotai esame, bet desėtkai tūkstančių, ir ne palaidi, o susiorganizavę. Kad šiandieną mes nesutariame lietuviško tautinio darbo vieningai dirbti, kad mūsų jėgos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbe neapjungtos, tai yra mūsų pačių kaltė. Stoka tikros tėvynės meilės, stoka garbės ir atsakomybės pareigos jutimo, partinių reikalų statymas augščiau už bendrus tautos reikalus, štai kas mus silpnina ir žlugdo. Minėdami šią sukaktį, pasiryžkime, pasižadėkime trumpiausiu laike pašalinti iš savo tarpo visas mūsų jėgas skaldančias negeroves. Ir niekad neužmirškime, kad tik visomis mūsų sutelktomis jėgomis ir gerai organizuotu darbu, galėsime sėkmingiau prisidėti prie tėvynės išlaisvinimo. Neapvilkime pavergtųjų dedamų į mus vilčių.
Kariuomenės sukakties proga gal reikėtų daugiau kalbėti apie jos atliktus žygius ir ateities uždavinius. Bet šiame “KARIO” numeryje tais klausimais rasime atskirus straipsnius. Tačiau aš noriu priminti visiems broliams lietuviams, kad neužmirštume jog be savo kariuomenės Lietuva laisvės nebūtų atgavusi. Be savo kariuomenės Lietuva nebūtų džiaugusis nepriklausomu gyvenimu virš 22 metus. Kariuomenė arba kitokio vardo ginkluotoji jėga yra valstybės neatskiriama dalis. Nėra pasauly valstybės, kuri neturėtų savo ginkluotes jėgos. Jei šiandieną komunizmas dar nėra pavergęs likusio pasaulio, tai tik dėl to, kad J.A.V. turi galingą ginkluotą jėgą. Jei šiandieną vis dar komunizmas nesugriūva iš vidaus, o vis drąsiau grąso, kėsinasi pavergti likusias laisvas tautas ir kraštus, tai tik dėl to, kad turi milžinišką, gerai ginkluotą ir gerai išdresiruotą raudonąją armiją.
Ir mažesnės valstybės, greta milžinų, šiandieną savo egzistenciją remia ne tiek tarptau-
Lietuvos Nežinomo Kareivio paminklas Kaune. Darbininko klišė
Prez. A. Smetona ir Lietuvos vyriausybės nariai Kariuo menės šventės minėjime, 1937 m. XI. 23 d., Karo Muzėjuje
tine teise, kiek savo ginkluota jėga kariuomene. Jei valstybė karine prasme silpna, jos kaimynai stengiasi ją pavergti. Priešingai, ir maža valstybė, būdama kariniai stipri t. y. turėdama gerą stiprią kariuomenę, gali savo valstybę ir laisvę ne tik apginti nuo kaimynų, kartais daug stipresnių, bet ir jiems patiems pagrasinti. Pavyzdžių netrūksta. Tik prisiminkime Lietuvos kovas dėl nepriklausomybės su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, Suomijos karą su bolševikais. Pagaliau prisiminkime netolimos praeities įvykius: Korėjos karą, Izraelio įsiveržimą Egiptan su anglų ir prancūzų pagalba, Irako tragediją ir dabartinį Formozos konfliktą. Čia komentarų nereikia, nes visiems aišku, kad sprendžiamas faktorius laisvei apginti dar vis yra ginklas. Bet tas ginklas, atsidūręs agresoriaus rankose visada yra naudojamas kitiems pavergti. Kyla klausimas, ar ateity bus kitaip? Ne, bus tas pat. Kol žmogus žmogui, šeima šeimai, tauta tautai nepasidarys “angelais”, tol ginklas, o ne teisė spręs mažųjų tautų likimą žūt , ar būt.
Skaityti daugiau: KARIUOMENĖS ŠVENTĖS PROGA
Sibiro lietuvių Vytauto Didžiojo vardo bataliono vėliava.
Kazys Ališauskas
(Istorinė apžvalga)
Kilęs 1914 m. I Pasaulinis karas pavertė Lietuvą kovų lauku. Tauta daug kentėjo ir dalinai tapo išblaškyta. Apie 200,000 Lietuvos piliečių atsidūrė Rusijoje. Tai buvo 1915 m. kai vokiečių kariuomenė pradėjo savo didįjį puolimą ir užėmė visą Lietuvą. Kaip likusieji Lietuvoje lietuviai taip ir svetur gyvenantieji organizavosi bendromis jėgomis gintis nuo vargo, plėsti kultūrinę ir politinę veiklą. Lietuviai jautė, kad reikia ruoštis valstybės atstatymo darbui. Lietuvių tauta ir ypač jaunimas su Laisvos Lietuvos idėja buvo jau susipažinęs per spausdintą žodį.
Dar vesdami kovą dėl spaudos atgavimo, lietuviai niekuomet nepamiršdavo ir nuolatos
prisimindavo Laisvos Lietuvos, kaip valstybės idėją — galutinį tikslą. Aušrininkų, varpininkų ir apžvalgininkų raštai teigiamai veikė į tautą. Žadindami tautinį susipratimą, Lietuvos atgimimo veikėjai ir rašytojai, lygiagrečiai nuolatos primindavo lietuviams, kad dėl Lietuvos laisvės reikia ne tik dirbti, bet ir kovoti. “Be aukų ir kovos nebus Laisvos Lietuvos” (Maironis). Tad I Pasauliniam karui prasidėjus, lietuvių tautoje Laisvos Lietuvos idėja buvo jau pribrendusi. Reikėjo tik atatinkamų sąlygų ir progos šią idėją įgyvendinti t.y. išsikovoti.
Karas teikė vilčių, kad Lietuvos klausimas, pasibaigus karui, nebus pamirštas. Kad nebūtų Lietuvos reikalai pamiršti karui vykstant, Lietuvos labui buvo stipriai veikiama tarptautinėje arenoje: vakarų Europoje, Amerikoje ir galop Rusijoje. Veikiama buvo dvejopai per kitataučių spaudą ir asmeniškai per įtakingus asmenis. Darbas vyko nors lėtu, bet tvirtu žingsniu.
1917 m. kilusi Rusijoje revoliucija sudarė patogesnes sąlygas Rusijoje gyvenantiems lietuviams dirbti Lietuvos valstybės atstatymo darbą. Tapo aišku, kad reikės kovoti ir savo siekimus paremti ginklu. Sukurto lietuviai kariai, tarnavusieji rusų kariuomenėje. Pasijutę laisvesni kibo tuoj į organizacinį darbą. Lietuvių karių Rusijoje buvo kelios dešimtys tūkstančių. Karo lauke, pafrontėje ir už fronto, lietuviai kariai pradėjo steigti savo komitetus. Petrapilyje, 1917 m. birželio 7 - 11 d. įvyko lietuvių karių atstovų suvažiavimas. Suvažiavimas įsteigė lietuvių karių sąjungą, išsirinko centrinį komitetą. Prasidėjo lietuviškų kariuomenės dalių steigimas. Vyko sunki kova dėl leidimų steigti tautines kariuomenės dalis. Kova buvo laimėta. Trumpu laiku lietuviai įsteigė šias atskiras lietuvių karines dalis:
1. 1 Atskiras lietuvių batalionas Vitebske. Jame buvo apie 1500 lietuvių karių. Faktinuoju vadu buvo kar. Juozapavičius.
2. Lietuvių atsargos batalionas Smolenske.
Jame buvo apie 500—600 lietuvių karių. Vadovavo kar. J.Kubilius.
3. Rovno lietuvių batalionas. Jame buvo apie 700 lietuvių karių. Šį batalioną organizavo karo vald. V. Čarneckis, vadovavo kar. E. Adamkavičius.
4. Lietuvių Vytauto Didžiojo bat. Sibire. Jame buvo apie 500 lietuvių karių. Vadovavo kar. P. Linkevičius (Linkus).
5. Lietuvių dragūnų divizionas Valke ir jo apylinkėje. Jame buvo apie 150 lietuvių raitininkų. Vadovavo kar. J. Mikuckis.
6. Kars (Kaukaze) tvirtovės artilerijos lietuvių kuopa.
7. 226-ta lietuvių lauko karo ligoninė Rumunijoje.
Apart šių dalių Rusijoje, buvo dar daug užuomazginių kariškų formacijų, kurios plačiau išsivystyti nesuspėjo. Lietuviai projektavo sudaryti atskirą lietuvių diviziją, kuri su ginklais grįžtų į Lietuvą. Šio veikimo tikslas — Laisva Lietuva.
Rusų XII armijos lietuvių karių atstovų suvažiavimas Valke 1917 m. lapkr. 3-4 d., kuriame buvo nutarti kurti lietuvių pulkus.
Tačiau sugrįžti į Lietuvą organizuotai ir su ginklais nepavyko. 1917 m. rudenį bolševikai įvykdė perversmą ir paėmė valdžią Rusijoje. Lietuvių karių sąjungą sugriovė ir batalionai buvo raginami prisidėti prie raudonosios bolševikų organizuojamos armijos. Lietuviai atsisakė, tad jiems buvo nutrauktas maisto tiekimas.
Nebeliko nieko kito daryti, kaip tik išsiskirstyti ir pavieniui grįžti į Lietuvą. Valko lietuvių dragūnų divizionas bandė sugrįžti organizuotai į Lietuvą ir vokiečiai pradžioje buvo pažadėję perkelti, bet vėliau savo pažado neištesėjo, divizioną nuginklavo, žmones suėmė. Tragiškas likimas ištiko Sibiro lietuvių batalioną ir Karso lietuvių artilerijos kuopą. Karso lietuvių artilerijos kuopa žuvo 1918 m. turkų kariuomenei puolant Karso tvirtovę ir ją paėmus. Sibiro lietuvių batalionas tapo išformuotas labai žiauriu būdu, bolševikams užėmus Sibirą. 1919 m. lapkričio 25 d. jie vylingai įsiveržė į batalioną, suėmė 5 karininkus ir 3 kareivius, juos kankino ir pagaliau kardais sukapojo.
LIETUVOJE
Kai 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, Lietuvą valdė vokiečiai. Administracija buvo kariška ir ganėtinai šiurkšti, vokiečiai tikėjo dar į pergalę. Tad laisvas veikimas buvo gerokai suvaržytas. Ką nors veikti Lietuvos atstatymo naudai buvo galima tik slaptai. Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Lietuvos žmonės sutiko su dideliu džiaugsmu, bet be entuziazmo. Reikšti entuziazmą buvo susilaikoma, prisibijoma buvo griežtos vokiečių okupacinės valdžios. Tautą labai imponavo darnus ir sutartinas Lietuvos Valstybės Tarybos veikimas, kurioje tilpo ir veikė visos lietuviškos srovės, stovinčios už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Kai žinia apie Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą pasiekė užsienius, dauguma lietuvių manė, kad Lietuva tikrai jau yra nepriklausoma valstybė. Tikrenybėje taip nebuvo. Lietuvai laisvę reikėjo dar iškovoti su ginklu ir šią kovą pradėjo lietuviai kariai.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖ
B. R. V.
Pirmieji šūviai ir sprogstančios bombos 1941 m. birželio 22 d. lietuviams nuskambėjo kaip laisvės varpo aidas.
Visa tauta, o ypač, politikų pasmerkti suniekinimui jos kariai, suvaryti į raudonosios armijos saugomus poligonus, pajuto jog laisvė yra čia pat. Nustotos laisvės troškimas ir keršto jausmas raudoniesiems engėjams slapta degino lietuvio kario krūtinę. Tik, deja, jie nežinojo, kad “išlaisvintojas” bus toks pat okupantas tik kita spalva prisidengęs.
Vokiečių-Sovietų karui prasidėjus, visame krašte pakilo trispalvės ir vyrai šoko vyti lauk bolševikus ir jų pakalikus. 29-to šaulių teritorinio korpo kariai, likę sargybose Vilniuje, netrukus pasidarė ten esančiose kareivinėse šeimininkais, kai kur ramiai suimdami raudonosos armijos atstovus, kai kur pavartodami ginklą ir net turėdami aukų.
Varėnos poligone stovėjusi 184 lietuvių divizija, pirmomis karo dienomis atsidūrė vokiečių, besiveržiančių į rytus, karo veiksmu zonoje ir turėjo gerą progą kautynėmis atsikratyti bolševikų. Blogiau sekėsi 179 liet. divizijai, kuri buvo Pabradės poligone. Ta divizija žygio tvarka buvo vedama iš Lietuvos į Rusiją, bet tik nedidelė jos dalis ten išvyko; pakeliui daliniai ir pavieniai kariai išsisklaidė, kai kur ginklu pasipriešindami, vieni išvyko tiesiai į namus, kiti gi, į Vilnių.
Vos tik vokiečių kariuomenės dalys užėmė Varėnos poligoną (1941 m. birželio 23 į 24 d.) jie tuoj panaudojo ten buvusį lietuvių karių telkinį įsakydami suformuoti batalioną saugoti geležinkelio ruožą Vilnius — Varėna. Tas batalionas buvo pavadintas Geležinkelių Apsaugos Bn., vėliau — šeštuoju.
Birželio 28 d., penktadienio naktį, 184 div. visų ginklo rūšių vora, apie 3000 vyrų, forsuotu žygiu pasiekė Vilnių. Per 19 valandų, žygiuodami šalikėliais, be maisto, vyrai padarė 72 km. žygį. Taip Lietuviai kariai skubėjo į savo sostinę, į laisvę.
Vilniuje, kur bolševikų valdžia buvo išvyta beveik per vieną dieną, šeimininkavo lietuviai ir pro jį žygiavo vokiečių armijos į rytus. Grįžę kariai sklaidėsi į savo buvusių dalių būstines laukdami tolimesnių įsakymų. Keletą dienų pavėlavę pradėjo grįžti daliniai ir pavieniai atsipalaidavę iš Pabradės poligono. Taip praslinkus savaitei po karo pradžios, Vilniuje susitelkė apie 4-5000 lietuvių karių, kur jie saugojo valstybinius ir karinius pastatus ir kitą turtą, laukdami įvykių vystymosi. Jėzuitų gatvėje, buvusiame korpo štabe, atsikūrė kariuomenės štabas, kuriame keletas vyresnio laipsnio karininkų dirbo organizuodami grįžtančius karius ir juos aprūpindami. Vokiečiai pradžioje nekliudė ir nesikišo, tik stebėjo, retkarčiais atsiųsdami karininkus pasiinformuoti.
Apie liepos mėn. vidur Vilniaus komendantas plk. Zehnpfennig raštu pranešė štabui, kad visi buvę lietuviai kariai priklauso tiesiog vokiečių komendantūrai. Tuo pačiu raštu įsakė suorganizuoti tris stambius batalionus (po 800 vyrų), kiekvieną iš keturių kuopų. Batalionai pavadinami Vilniaus Atstatymo Tarnyba: vienas batalionas — Apsaugos Bn, (sargyboms nešti), antras — Tarnybos Bn. (policinėms pareigoms) ir trečias — Darbo Bn (pionieriai). šis pastarasis ginkluotas tik .... kastuvais.
Skaityti daugiau: LIETUVOS APSAUGOS DALYS
POV. DIRKIS
Tautos Tarybai paskelbus 1918 m. Vasario 16 d. nepriklausomybės aktą ir tų pačių metų lapkričio 5 d. sudarius pirmąjį ministerių kabinetą su min. prof. Voldemaru priešakyje, pirmoje eilėje iškilo milicijos sudarymo klausimas vidaus tvarkai palaikyti. Atkurti miliciją vertė būtinas reikalas, nors būta ir labai sunkinančių aplinkybių. Tie sunkumai buvo: vokiečių kaizerio Viliaus II žandarų siautėjimas Lietuvos žemėje ir neaiški krašto padėtis. Iš rytų artėjo raudonosios penkiakampės žvaigždės šešėlis, iš pietų lenkiškas baltas aras laikė išskėtęs kruvinus nagus ir vakaruose grupavosi “Faterlando” bermontininkai, vedami Bermonto-Avalovo. Pagaliau, krašto viduje siautė įvairūs politiniai ir kriminaliniai paskiri ir organizuoti banditai. Didesnė dalis jaunų ir pajėgesnių vyrų ruošėsi stoti į naujai kuriamus Lietuvos kariuomenės dalinius ir, su ginklu rankoje, buvo pasiryžę eiti ginti savo krašto žemių. Į milicijos eiles savanorių nesirado, neskaitant caro ir kaizerio policijos įstaigose tarnavusių, kurių tarpe buvo ir nelietuvių kilmės, net lietuvių kalbos nemokančių ir abejingų beprisikeliančios tautos idealams.
P. Dirkis, L. P, T. Krivūles Klubo p-kas, pasienio policijos uniformoje 1932 m.
Būdinga, kad ministerių kabinetui svarstant Lietuvos atkūrimo reikalą, pirmininkas Voldemaras griežtai pasisakė už milicijos steigimą ne tik vidaus bet ir sienų apsaugai, nes esą Lietuva su nieku karo nevedė, neveda ir neves, joks kaimynas neturi teisės jos užpuldinėti. Tokiu būdu Lietuvos milicijos steigimo klausimas ministerių kabinete išsisprendė 1918 m. lapkričio 11 dieną. Tačiau milicijos įstatymas išvydo pasaulį tik 1920 m., ir veikė iki pat Lietuvos didžiosios tragedijos. Atseit, 1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos milicijai, vėliau tapusiai policija, yra jubilėjinė diena, nes nuo tos dienos spontaniškai organizavosi ir kūrėsi, be jokių vilionių bei didelių pažadų, Lietuvos milicija. Taigi, šiais metais Lietuvos policijai sukanka 40 m. nuo jos įsisteigimo.
Skaityti daugiau: LIETUVOS POLICIJAI 40 METŲ
J. VĖGELIS
Daug kas įdomaujasi, koks pagrindas buvo Lietuvos Vietines Rinktinės atsiradimui tais 1941—1944 karo metais. O taip pat, kaip ji kūrėsi, veikė ir pagaliau išsiskirstė.
Atsimename, kaip 1941 m. vasarą, galinga Vokietijos kariuomenė, žaibiškai puldama, sutriuškino rusų armijas ir išvijo jas iš Lenkijos, Gudijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos. Vienok, Vokietijos kariuomenė, pasiekusi Leningrado, Maskvos ir Kaukazo ruožą, susilpnėjo, nes ją labai silpnino pasunkėjęs tiekimas dėl didelių atstumų nuo savo bazių Vokietijoje. Be to, Vokietijos armijų stiprumą labai sužlugdė, nepaprasti net Rusijai, 1941—1942 m. žiemos šalčiai ir gilus sniegas.
O vokiečių okupuotose šalyse, ypač Gudijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje, miškuose susidarė būriai paliktų rusų belaisvių ir vėliau, Rusijoje apmokytų ir čia parašiutais nuleistų sprogdintojų, kurie šitose šalyse, naktimis sprogdino geležinkelius ir taip naikino vokiečių tiekimo ir kariuomenės traukinius. Tokius sprogdintojų būrius rusai, lėktuvais, naktimis, nuolat aprūpindavo sprogstama medžiaga, šaudmenimis, vokiškais pinigais ir amerikonišku maistu.
Sunkumams vis didėjant, Vokietija pareikalavo iš jų okupuotų valstybių paramos.
Kadangi parašiutininkų-banditų būriai sprogdindami geležinkelius ir tuo kenkdami vokiečiams, naktimis dar sprogdindavo ir pienines, kartais policijos raštines, o taip pat užpuldinėdavo ūkius ir žudė vietos, nepalankius komunistams, gyventojus, tai Lietuvos, Latvijos ir kt. šalių tautinės valdžios kreipėsi į vokiečių vyriausybę, prašydamos apsaugos, arba leidimo vidaus apsaugai suorganizuoti šiek tiek savos kariuomenės.
Vokiečiai sutiko, nes tikėjosi, kad jiems pavyks tokias kariuomenes įtraukti į dalyvavimą kovose rusų fronte. Latviai, vokiečių spaudžiami, nusileido ir sudarė savo S.S. korpą, kuris labai narsiai kovojo rusų fronte ir atkakliai gynė Latviją.
Čia reikia pastebėti, kad ir Lietuvos antikomunistų, entuziastų savanorių, organizuojami jau nuo pat pradžios 1941 m. karo, augo Savisaugos Daliniai ir iki karo galo, greta vokiečių, dalyvavo Rytų fronte net 18 vienetų, batalionų ir atskirų kuopų.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖS RINKTINĖS KŪRIMASIS ŠIAULIUOSE
Redaguoja Lietuvos Saulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
KAIP ATSIRADO LIETUVOS ŠAULIAI IR KURIUOS UŽDAVINIUS PASISTATĖ
VLADAS PUTVINSKIS - PUTVYS
Norint parašyti šaulių istoriją, sunku būtų atrasti žymesnių dienų ir asmenų vardų, susijusių su šaulių veikimo pradžia. Galima pasakyti, kad jie atsirado savaime, gyvenimo reikalo sukelti.
Jų pradžią padarė patys žmonės, gindamiesi nuo įvairių plėšikų ir gindami savo kraštą nuo svetimtaučių priešininkų.
Jau rudenį 1918 m., kai vokiečiai liko vakaruose nugalėti ir jų geležinė kumštis sutrupėjo, Lietuvoje radosi laisviau. Vokiečiams buvo įsakyta išeiti iš Lietuvos. Mes neturėjome jėgų jiems priversti, kad tuoj įvykdytų tą paliepimą, ir tą pačią dieną jų valdžiai pakeisti savo valstybiniu aparatu. Tas darbas turėjo tęstis dar visus metus. Bet prasidėjo jis tuoj, dar vokiečiams tebesant visose srityse. Tarp visų anų laikų rūpesčių reikėjo pirmų pirmiausia pagalvoti apie apsigynimą nuo plėšikų. Tų plėšikų privaišino vokiečiai pilnas girias, bepersekiodami belaisvius pabėgėlius. Tada dar nebuvo mūsų milicijos. Pradėjo ginkluotis pirmi žmonių būreliai, ginti nuo plėšikų savo turtą ir gyvybę ir gaudyti juos.
1918 metų pabaigoje pradeda kurtis mūsų kariuomenė. Į Lietuvą įsibrauja rusai raudonarmiečiai. Pasilikusios Lietuvoje vokiečių kariuomenės dalys iš pradžios lyg padeda kovoti su rusais, bet vėliau kas ne aklas, tam aišku buvo, kad vokiečiams rūpi palikti ponais Lietuvoje ir dėl to jie ne tiek kariauja su rusais, kiek stengiasi nustelbti mūsų vis tvirtyn einantį savarankiškumą. Kova su rusais pasidarė sėkminga tik tuomet, kai padidėjo mūsų pačių jėgos. Toje kovoje mūsų savanorių kariuomenei visą laiką padėjo ir partizanai.
1919 metai — sunkios kovos ir įtemptos valstybinės kūrybos metai. Nuveikiami rusai ir iššluojami paskutiniai jų būriai iš Lietuvos. Tas pat ir su vokiečiais. Kovojama su lenkais. Vis stiprėja lietuvio piliečio sąmonė. Ji dirba visose gyvenimo srityse: kuria valdžią, tvarko kariuomenę, sudaro eilę politinių ir kultūrinių organizacijų. Bet mūsų piliečiui tas darbas dar naujiena ir aišku, kad jo taip ūmu laiku įkurtos įstaigos turi trūkumų, veikia netobulai. Nelaukdamas, kol jaunutės įstaigos sutvarkys visą gyvenimą, jis padeda joms dirbti dar savo privatine iniciatyva. Gynimosi srity tas veiksnys irgi nenustoja dirbęs: auga visokių rūšių partizanų kuopos, garbės milicijos, piliečių apsaugos organizacijos ir t.t. Nelieka kurčias ir Kaunas. Nors Kaune valstybės darbo sūkury maža kas turi laisvo laiko, tačiau bendras reikalas spiria. Jie, sudarę būrelį, renkasi Vytauto kalne ir mokosi ten rikiuotės ir karo mokslo. Jie organizuojasi, kaip Lietuvos sporto sąjungos skyrius ir pasivadina “šauliais”. Jie pradeda savo darbą nervingoje lenkų sąmokslų ir gaisrų kuriamoje darbo atmosferoje kuriuos darė išeiną tuomet iš Kauno vokiečiai.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
ŠAULĖS IR KARIUOMENĖ
S. PUTVYTĖ - MANTAUTIENĖ
Ką bendro gali turėti moteris su kariškumu? Moteris yra motina, ji gimdo ir augina, o kariuomenė žudo jaunas gyvybes. Kam dar ir moteriai stoti į kariškas organizacijas, laužyti moters prigimtį, iškreipti jos charakterį ir didinti militarizmą, vieton jį slopinus?
Šaulėms besiorganizuojant, tai vienas dažnesnių priekaištų, kurs rodo tiek kario, tiek moters, kaip savo tautos narės, pareigų nesupratimą. Karys kovoja ne tam, kad žudyti, bet, kad savo tautos narių, jų tarpe moterų ir vaikų, gyvybę apsaugotų. Moterys drauge su visais tautos nariais savo kariams pagelbsti tuo pat gyvybės išsaugojimo tikslu.
Jei plėšikas užpuola šeimą, tai žmona padeda vyrui gintis, o jei vyro nėra namie — pati viena gina save ir vaikus. Ir niekas nesako, kad jos pasielgta nemoteriškai. Jei vilkė savo krūtine užstoja vilkučius, arba paukštė, žemę sparnais braukdama ties užpuoliko nasrais, jį vilioja nuo lizdo, mes sakome, kad tai motinos heroizmas. Tai kodėl moters noras organizuotai įsijungti į savo tautos apsaugojimą turi būti pasmerktas?
Žemės ūkio Ministerijos Moterų šaulių Būrys Kaune 1937 m. Viduryje K. Kodatienė, būrio vadė.
Tauta yra Dievo sukurta, ir ji yra teisi norėdama būti, augti, stiprėti ir kurti. Ji privalo ginti savo laisvę ir nepriklausomybę, nes tai yra vyriausioji jos gyvavimo sąlyga. Ir visi tautos nariai čia turi kiekvienas savo pareigas — pagal padėtį ir galimybes. Juk tauta ginama ne vien tik kardu. Vyriausioji tautos jėga glūdi jos narių dvasioje, jų meilėje Tėvynei ir ryžte ginti jos laisvę. Nemažiau svarbi yra tautos dora ir sveikata, nes tauta gali išnykti be kovos dėl ligų, girtavimo ir ištvirkimo, kaip tai yra nutikę su galingomis senovės tautomis. Reikalingas ir ekonominis pajėgumas, kuris, technikai tobulėjant, kasdien įgyja vis didesnės reikšmės. Gerai apmokyta ir apginkluota kariuomenė, tai šių būtinų sąlygų išdava. Anot Vlado Putvio, kariuomenė, tai kaip kardas stipraus karžygio rankoje, ar spragilas ūkininko delne. Jei ranka bus silpna ir širdis baili, nei kardas, nei spragilas neatliks savo pareigos.
Skaityti daugiau: Šaulės Tremtyje
A. RĖKLAITIS
SĄJUNGOS ĮKŪRIMAS
Nepriklausomos Lietuvos įvairių laipsnių buv. kariai, nuo generolo iki eilinio imtinai, astidūrę išeivijoj, susibūrė į Lietuvių Veteranų Sąjungą “RAMOVĖ”. Sąjungos įkūrimo data yra 1950 m. balandžio 2 d. Tą dieną Čikagoj steigiamasis susirinkimas nutarė Sąjungą steigti, išrinko laikinąją Sąjungos Centro Valdybą ir priėmė laikinąjį Sąjungos statutą. Į laikinąją Sąjungos Centro Valdybą buvo išrinkti: Povilas Plechavičius — pirmininkas, Vladas Mieželis — I-as vicepirmininkas, Antanas Rėklaitis — II-as vicepirmininkas, Bronius Michelevičius — sekretorius ir Pranas Linkus — iždininkas.
Laikinoji Centro Valdyba dviejų metų laikotarpy suorganizavo daugumą Sąjungos skyrių įvairiuose laisvojo pasaulio kraštuose. Šiuo metu Sąjungos skyriai yra: J.A.V-bėse, Kanadoje, Anglijoje, Vakarų Vokietijoje ir Australijoje. Sąjungos kūrimosi pradžioje buvo galvota ar nebūtų geriau, kad ramovėnai susijungtų arba įsijungtų į Amerikos Lietuvių Legioną. Klausimą vispusiškai išnagrinėjus ir, atsiklausius Sąjungos narių nuomonės, buvo nutarta Sąjungą palikti atskira organizacija, ją inkorporuojant šio krašto įstatymų tvarka. Tas ir buvo padaryta. Sąjunga buvo inkorporuota 1956 m. kovo 21 d. Illinois valstybės sekretoriate vardu: “THE LITHUANIAN VETERANS ASSOCIATION “RAMOVE”. Inkorporavimo dokumente pasakyta, kad Sąjungos skyriai gali būti steigiami visose J.A. Valstybėse ir kituose kraštuose, kur atsiranda pakankamas skaičius norinčių Sąjungai priklausyti.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGA “RAMOVĖ”
L.V.S. “RAMOVĖS” SKYRIUS CHICAGOJE
1950 m. vasario 26 d. Chicagoje “Margučio” patalpose keletas buv. Lietuvos kariuomenės karių susirinko pasitarti savos organizacijos įkūrimo reikalu. To susirinkimo iniciatoriai buvo: Bronius Michelevičius, Petras Linkus, Povilas Plechavičius, Mykolas Rėklaitis ir kt. Susirinkę vienbalsiai nutarė steigti lietuvių buv. karių sąjungą. Sąjungos steigimo reikalu balandžio 2 d. buvo sušauktas visuotinas karių, gyvenančių Chicagoje ir jos priemiesčiuose, susirinkimas. Buvo išrinktas komitetas, kuris vėliau virto Centro Valdyba iš Plechavičiaus, V. Mieželio, A. Rėklaičio, P. Linkaus ir B. Michelevičiaus, nustatyti Sąjungos statuto pagrindiniai dėsniai ir pati S-ga pavadinta “Ramovės” vardu.
Ramovės Čikagos skyr. valdyba 1957 m. Iš d. i k. sėdi: J. Stankūnas, J. Namikas, P. Dirkis (pir-min.), S. Griganavičius, B. Brazdžionis. Stovi: B. Ambraziejus, S. Virpša, A. Avižienis, J. Bubelis, E. Vengianskas.
L. V. S. Ramovė Manchesterio, Anglijoje skyriaus valdyba; iš k. j d.: K. Požėra, A. Jakimavičius, V. Kupstys, J. Navickas ir A. Pupelis.
Skaityti daugiau: RAMOVĖS skyrių kronika
Faustas Kirša
TESTAMENTAS
Tėvų tėvai per amžius dvasios įkvėpimais
Tėvynę atnešė lig šios šventos dienos
Ir dovaną paliko: visą Žemės kraitį,
Ir testamentą: lig mirties kovok dėl jos.
Sūnau, ne sau gimei! Gimei spindėti amžiams
Naujų pilių, naujų kovų naujais vardais.
Sūnau, gimei dvasia net pranašus pasekti
Ir Dievo veidą padabint gyvais žiedais.
Atkurtos Lietuvos Kariuomenės 40 metų sukakties proga, Lietuvių Veteranų Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdyba sveikina Veteranus-Ramovėnus, Savanorius, Šaulius, Laisvės Kovų Invalidus, mūsų talkininkes Birutininkes ir visus kitus mūsų kariuomenės Kūrėjus ir laisvės Kovotojus tėvynėje ir išeivijoje esančius.
Skaityti daugiau: Poezija, sveikinimai
J. Buika — Augštosios Karo Mokyklos lll-sios laidos gen. št. Skyrius pratimo nagrinėjimo metu Nemuno pakrantėse ties Veliuona ........ Viršelio užpak. puslapis
