Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1446) LAPKRITIS –NOVEMBER 1968 
P. Jurkus— Lietuvos Laisvės simbolis: Nežinomo Kareivio paminklas —(viršelis)
Nr. 10 (1447) GRUODIS - DECEMBER 1968
R. Kisielius— Kalėdinės nuotaikos... viršelis
T U R I N Y S
K. Škirpa — Žodis
K. Ališauskas — Lietuvos kariuomenės atkūrimas
Kalpas Uoginius — Generolas Motiejus Pečiulionis
K. Ališauskas — Bermontininkai Šiaurės Lietuvoje
J. V. Sūduvas — Kautynės prie Sedos
V. Č. — Rytų fronte
K. U. — Rytų Lietuvos gyventojų sargyboje
V. Ramojus — Lietuvos karininkai laisvės kovose
Dr. P. Rėklaitis — M. Lietuvos dragūnai
Gen. S. Dirmantas — Kautynės ties Klecku
Kariuomenės atkūrimo 50-čio jubilėjus
A. Novickis — Kariuomenės atkūrimo auksinis jubilėjus
A. Budreckis — Lietuviškoji ekspansija
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Administratorius —Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Skaityti daugiau: Karys 1968m. 9-10 Turinys, metrika
GEN. ŠT. PLK. KAZIO ŠKIRPOS, PIRMOJO LIETUVOS
KARIUOMENĖS KŪRĖJO - SAVANORIO
ŽODIS,
TARTAS LIETUVOS GINKLUOTŲ JĖGŲ ATKŪRIMO
50 METŲ JUBILĖJAUS MINĖJIME
Gerbiamas Pirmininke, Kovos Draugai,
Mieli Tautiečiai!
Mūsų vyresnysis ginklo brolis, generolas St. Dirmantas, paakindamas mane tarti žodį šia iškilminga proga, tėviškai patarė visiems žinomą praeitį “kuomažiausiai” liesti, o kalbėti “plačiau apie dabartį”, konkrečiai — “kas jau šiuo laiku darytina” . . .
Stengsiuos to tat ir laikytis . . .
Tačiau man prisimena ir mūsų Tautos Himno patarimas — “Semtis stiprybės iš praeities”...
Mesdamas tik trumpą žvilgsnį į praeitį, noriu pažymėti — ir neabejoju su manim sutiksite, jog gražiausią iš visų praeities pavyzdžių apie ginkluotos pajėgos rolę kovoje už savą valstybę paliko mums 1918-1919 metų kūrėjai -savanoriai. Pašaukti prie ginklo už mėnesio nuo šios mūsų čia šventiškai pagerbiamos datos, 50 metų tam atgal, kada Lietuva be mažką jau žuvo ant savo prisikėlimo slenksčio, jie užpildė pirmuosius atgimstančios Lietuvos kariuomenės pulkus, tuo sudarydami jai tvirtą pagrindą. Į jį atsiremiant, jau buvo galima palaipsniui sumobilizuoti sveikiausius vyrus ir skubiai suformuoti visą armiją, ir ją suformuoti ne patogiose kareivinėse, bet kovos lauke. Vienkart susidarinėjo krašte ginkluoti vietinių žmonių būriai, kuopos ir net batalionai, kad pastojus kelią rusams vis giliau brautis į Lietuvos teritoriją.
Kaip matome, Lietuva tada išsigelbėjo ne skambiais žodiniais ir pagalbos pažadais iš svetur, bet vien savo pačios jėgomis ir mūsų tautos sudėtomis kraujo aukomis. Todėl suprantama, kad vėliau — kai jau galėjome naudotis savos valstybės palaimomis — tautos priaugančios kartos buvo ugdomos laisvės kovotojų — savanorių dvasioje ir buvo inspiruojamasi Lietuvos Nepriklausomybės kovų pavyzdžiais ...
Skaityti daugiau: Žodis
K. ALIŠAUSKAS
Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d., Vilniuje, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą; lapkričio 11 d. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė ir lapkričio 23 d. atsteigta Lietuvos kariuomenė — išleistas pirmas įsakymas Lietuvos kariuomenei. Tai didžiai svarbūs momentai turėjusieji lemiamos reikšmės atsteigiant Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Istoriniai momentai nebeatsiranda atsitiktinai, bet dažniausiai esti pasėka istorinių įvykių, kurie dažnai apima ne vieną kurią nors tautą, bet keletą, kartais visą žemyną. Taip atsitiko ir I Pasaulinio karo metais. Susidariusias sąlygas lietuviai tinkamai įvertino, esamuoju momentu vykusiai pasinaudojo, kad atsteigtų laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Tai atsiekti reikėjo sumanumo, drąsos ir darbo.
Prasidėjęs 1914 m. I Pasaulinis karas Lietuvos gyventojus labai sujaudino, nes visiems buvo aišku, kad karas vyks Lietuvos žemėje. Jaudino karo padariniai: gaisrai, žudynės, plėšimai, badas ir t.t. Tačiau kai tik rusų kariuomenė pasistūmėjo Karaliaučiaus link, jaudinimasis kiek atslūgo. Žmonės apsiprato ir daugumas tikėjosi, kad karas baigsis keliems mėnesiams praslinkus. Rusai nugalės vokiečius ir bus taika. Mažoji Lietuva bus sujungta su Didžiąja Lietuva. Tai vienintelė nauda, kurios tikėjosi susilaukti lietuviai prasidėjus I Pasauliniam karui. Tačiau ši viltis greitai išblėso, nes karas užsitęsė. Vokiečiai karo lauke sugebėjo gerai manevruoti, spaudė rusus ir privertė trauktis. 1915 m. rugpjūčio 18 d. vokiečiai užėmė Kauną, o rugsėjo 19 — Vilnių. Beveik visą Lietuva 1915 m. rudenį atsidūrė vokiečių karinėje valdžioje. Didžiojo karo letena visu sunkumu užgulė Lietuvą. Viskas ūmai pasikeitė. Kultūrinio ir ekonominio gyvenimo tvarka pairo, daugybė ūkių buvo sudeginta, kai kurie miestai sugriauti, dalis lietuvių išblaškyta po Rusijos plotus, kurie buvo atskirti nuo savo tėvų žemės plieno durtuvų siena.
Karo metu gyvenimo sąlygos Europos žemyne esantiems lietuviams buvo labai sunkios, visi kentėjo, skurdo, kovojo vien tik už savo būvį. Politinė bei kultūrinė veikla buvo sunkiai įmanoma. Laisviau ir geriau jautėsi JAV gyvenantieji lietuviai. Jie rėmė Europoje gyvenančius lietuvius, ypatingai jų veikimo centrus.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENES ATKŪRIMAS 1918 M. LAPKRIČIO 23 D.
KALPAS UOGINTUS
Šių metų sausio 31 d. sukako 80 metų nuo generolo Motiejaus Pečiulionio gimimo ir astuoni metai nuo Jo mirties.
— — — — —
Motiejus Pečiulionis atėjo į šį pasaulį 1888 m. sausio mėn. 31 d. Ranciškių kaime, Šventežerio valsčiuje, Seinų apskr. Jo tėvas Tomas, motina Rozalija (Zubrytė) Pečiulioniai, susipratę lietuviai, Ranciškių kaime turėjo apie 30 margų žemės ūkį, kuris rubežiavosi su Kalniškės mišku, mūsų tautos sutemų dienomis priglaudusiu tūkstančius geriausių mūsų brolių ir sesių — partizanų, laisvės kovotojų. Šiaurinėje miško dalyje, ties Grabaukos kaimu, prie pat Krosnos bažnytkaimio, įvyko vienos didžiausiųjų partizanų kautynių su enkavedistų gaujomis.
Motiejukui sveikam augant ir sulaukus 7 metelių, tėvai nusprendė leisti jį į mokslus. Motina, kaip ir dauguma anų laikų motinų, labai norėjo, kad jos sūnelis būtų kunigas. Tačiau jų ūkis tada buvo praskolintas ir iš to ūkio pajamų tėvų užsimojimo nebuvo galima įgyvendinti. Tad, Pečiulioniai ūkį išnuomavo ir tėvas, palikęs žmoną su Motiejuku namie, išvyko Amerikon, uždirbti pinigų sūnaus mokslinimui. Po poros metų Pečiulionienė persikėlė gyventi pas savo brolį Rudaminon, kur vaikas išėjo pradžios mokyklą ir įstojo Suvalkų gimnazijon. Gimnazijoje Motiejukas mokėsi vidutiniškai; bet buvo rimtas, darbštus tvarkingas ir — religingas.
M. Pečiulionis iš pat jaunystės buvo susipratęs, o kadangi anais laikais Lietuvos - Rusijos gyvenimas kart-kartėmis sūkuriavo revoliuciniais reiškiniais, tai ir moksleiviai politikavo. Kartą, Seinuose, susimetę keli gimnazistai sprendė klausimą, kas daryti su Rusijos caru, kuris neduoda Lietuvai laisvės. Aišku, jį teks nuo sosto versti, tačiau, kad verčiant išvengus kraujo praliejimo, buvo nutarta pasiūlyti carui gera valia atsisakyti sosto. Toje grupėje dalyvavo ir M. Pečiulionis. Tuo reikalu buvo suredaguota carui patariamojo turinio telegrama, kurią pasirašė ir Pečiulionis, ir drauge su kitais nunešė paštan perduoti. Carui siunčiamas telegramas tegalėjo priimti tik pats pašto viršininkas, tai ir šioji telegrama buvo įteikta pačiam viršininkui, kuris telegramą perskaitęs, palingavęs galvą, paglostęs savo žilą barzdą ir siuntėjus tėviškai išbaręs: “Vaikai, ar jūs suprantate, ką darote? Ar žinote, ko vertas tas jūsų darbas? Kalėjimo čia maža! . . . Liaukitės, vaikai; mokykitės, politikuoti suspėsite!”. Ir jų akivaizdoje jis telegramą sudraskė. Pašto viršininko būta išmintingo ir gero žmogaus. Jis išleidęs mokinius niekam jų neįskundė ir tuo reikalas baigėsi.
— — — — —
Baigęs gimnaziją; Motiejus Pečiulionis įstojo ne į kunigų seminariją, bet į Petrapilio universitetą matematikos studijuoti. Bestudijuodamas dalyvavo lietuvių studentų - visuomenininkų (s. d.) organizacijoje. Tai buvo stipri ir, palyginamai, skaitlinga slapta lietuvių studentų organizacija, įsikūrusi dar prieš 1905 metų revoliuciją. M. Pečiulionis buvo uolus ir veiklus, todėl ir būdavo išrenkamas į organizacijos valdybą, renkamą kasmet, mokslo metų pradžioje. Pečiulionis nebuvo iškalbus ir daug kalbėti nemėgo, bet ką sakė, sakė apgalvojęs, aiškiai ir nuosekliai savo mintis dėstydamas.
Skaityti daugiau: GENEROLAS MOTIEJUS PEČIULIONIS, Lietuvos didvyris — Vorkutos kankinys
Didžiojo Karo metu sudeginti Šiauliai
K. ALIŠAUSKAS
Vokiečių kariuomenei kovo 10 d. išvijus bolševikus iš Šiaulių miesto, ten buvo palikta vokiečių įgula, kuri priklausė vokiečių “Šiaulių brigados” vadui, kurio štabas irgi buvo Šiauliuose. Šiauliuose buvo ir vokiečių karo komendantūra. Brigada buvo užėmusi: Šeduva - Smilgiai - Pakruojis - Linkuva - Pašvitinys ribą, nukreiptą prieš bolševikus; retkarčiais talkininkavo kovoje su bolševikais Joniškėlio partizanams, turėjusiems pozicijas prie Levenės ir Mūšos upių. Šiaulių vokiečių įgula, kuri sudarė fronto rezervą, buvo nedrausminga ir vietos gyventojams nepalanki. Ji stovėjo Šiaulių miesto priemiesčiuose. Kovo 24 d. miesto turgaus aikštėje vokiečiai kareiviai sušaudė 3 visai nekaltus vietos gyventojus, Lietuvos piliečius. Nors po šio įvykio padėtis ir aprimo, bet įtampa tarp vietos gyventojų ir vokiečių nesumažėjo.
Šiaulių lietuvių įgulą sudarė Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantūra ir nuo balandžio 12 d. organizuojamas Šiaulių batalionas. Naktį iš birželio 20 d. į 21 d. vokiečių kareiviai įvykdė Šiaulių karo komendantūros ir Šiaulių bataliono puolimą.
Šiauliuose karo komendantu buvo karn. A. Birontas (nuo balandžio 16 dienos). Komendantūros buveinė buvo miesto centre. Komendantūra savo žinioje turėjo vieną apie 200 vyrų kuopą, ginkluotą šautuvais ir kulkosvaidžiais. Kuopos kareiviai jau buvo kiek pamokyti šaudymo ir kautynių.
Šiaulių bataliono vadu buvo karn. J. Gaudešius. Batalionas stovėjo priemiestyje į vakarus nuo Šiaulių, prie plento į Kuršėnus, odų fabriko medinėse patalpose. Batalione buvo virš 1,000 vyrų. Tik 200 vyrų buvo kiek pamokyti ir turėjo šautuvus. Visi kiti — buvo naujokai, vos keletas dienų pašaukti į kariuomenę ir neturėjo ginklų.
Birželio 20 d. iš vieno vokiečių leitenanto buvo gauta žinia, kad naktį vokiečių kareiviai pulsią lietuvius. Karn. A. Birontas tuojau įsakė komendantūrai pasiruošti kautynėms, visiems karininkams būti vietoje, sustiprinti sargybas, patikrinti kulkosvaidžius ir pasirūpinti pakankamu kiekiu šaudmenų. Apie vokiečių kareivių ruošiamą užpuolimą buvo tuoj pranešta ir Šiaulių bataliono vadui. Karn. J. Gaudešius į tai neatkreipė reikiamo dėmesio, nes panašių įspėjimų buvo gauta daug kartų, o vokiečiai nepuolė. Todėl karn. J. Gaudešius tik įsakė bataliono karininkams, kad pasigirdus šaudymui, jie skubėtų į kareivines. Batalione prie kareivių tebeliko tik vienas budintis karininkas Milašius, o visi kiti ir bataliono vadas, pasiliko namuose, Šiaulių mieste privačiose patalpose. Bataliono pozicijos gynimuisi buvo blogos ir visai neparuoštos.
Skaityti daugiau: BERMONTININKŲ ĮSIVIEŠPATAVIMAS ŠIAULIUOSE IR ŠIAURĖS LIETUVOJE
J. V. SŪDUVAS
ĮVEDAMOSIOS MINTYS
Antrojo Pasaulinio karo eigoje kada mūsų Tėvynė buvo teriojama imperialistinių kaimynų armijų, buvęs nepriklausomos Lietuvos karys su širdies skausmu sekė karo gaisrų naikinamos tėvynės kančią. Jis šventai tikėjo, atėjus laikui vėl galėsiąs griebtis ginklo, kuris iš jo buvo atimtas išdavikiškų politiškų kombinacijų būdu, kad juo galėtų ginti tik savo krašto interesus ir laisvę.
Karo meto okupacinė hitlerinės Vokietijos valdžia Lietuvoje, naudodama įvairias apgaules ir represijas, dažnai bandė organizuoti lietuvių karinius dalinius ir siųsti juos į frontus kautis už trečiojo reicho interesus. Tačiau visos nacių pastangos, be mažų išimčių, palūžo į kietą lietuvio nusistatymą — likti tik savo krašte ir ginti protėvių žemę nuo betkokio priešo. Tikram lietuviui patriotui — ūkininkui, intelektualui ir kariui buvo pilnai suprantami tiek raudonųjų komunistų, tiek rudųjų nacių kėslai Lietuvos atžvilgiu Lietuvą okupuoti ir ją paversti savo kolonija. Tačiau greitai kintančios karo fronto apystovos nešė netikėtumų ir vilionių pavergtoms tautoms.
Šiandien mums nėra sunku vertinti ano meto kariavusios Europos politinę padėtį ir padaryti atitinkamas išvadas. Tačiau tas buvo veik neįmanoma prieš dvidešimt penkeris metus. Juo labiau, kad tikrieji Atlanto Chartos, Teherano bei Jaltos konferencijų nutarimai kaip bus tvarkoma pasidalinta pokarinė Rytų Europa, buvo pridengti apgaulinga tautų apsisprendimo ir jų išlaisvinimo skraiste.
Ir taip, 1944 metų vasarą, sulūžus Rytų frontui, besitraukianti vokiečių kariuomenė Rytinę ir Pietinę Lietuvos dalį užleido besiveržiančiai raudonajai armijai. Viena okupacija užleido vietą kitai dar nuožmesnei. Komunistinės Rusijos antrasis Lietuvos okupavimas nešė siaubą ir baisius praėjusių išvežimų prisiminimus bei tautos naikinimą. Skaudaus likimo akivaizdoje patriotinis Lietuvos jaunimas spontaniškai organizavosi į partizanų kovos vienetus ir, pasitraukęs į miškus, kovėsi su Maskvos pasiųstųjų desantinių plėšikų gaujomis, teriojančiomis lietuviškas sodybas.
Tuo metu dar laisvoje Žemaitijoje susibūrę lietuviai kariai, policijos pareigūnai bei iš okupuotų vietovių pasitraukę gyventojai, paskatinti vokiečių kariuomenės augštesniųjų karininkų ėmėsi organizuoti lietuviškus kariuomenės dalinius. Jie, vokiečių Wehrmachto padedami, turėjo išaugti į pirmąją Lietuvišką Diviziją. Suorganizuotai divizijai buvo paskirtas uždavinys Sedos rajone organizuoti stabdomąjį gynimąsi prieš raudonosios armijos veržimąsi Telšių—Klaipėdos kryptimi. Divizijos štabo būstinė buvo Telšiuose.
Skaityti daugiau: KAUTYNĖS PRIE SEDOS
(IŠ KARIO DIENORAŠČIO)
V. Č.
1943 metai birželio mėn. 6 diena, sekmadienis
...Šiandieną buvau Naugarde, teatre, kur pamačiau, kad yra žmonių, gyvenančių normalų gyvenimą. Ten taip išsiblaškiau, kad šiuo momentu nebegaliu sugaudyti ir savo minčių. .. Nežinau, neturiu supratimo kuo tas viskas baigsis: arba turi greitai įvykti kokia permaina, arba vieną gražią dieną užversiu kojas ir taip liksiu ramus ant visados.
Na, jau dešimta valanda, turiu eiti patruliuoti. Gal ten, tarp švilpiančių kulkų ir nuolatinio pavojaus, gal kiek susikaupsiu . . .
Birželio 7 d., pirmadienis
Liūdnas ir kruvinas buvo vakarykštis sekmadienis. Apie dešimtą valandą vakar, su minos skeveldra krūtinėje krito mūsų draugas vilnietis Domas Požėla. Kartu su juo atvažiavome viename vagone, kartu, vienoje troboje, šalia vienas kito, miegojome Rakome. Kartu, vienoje gretoje, atžygiavome į pozicijas ir — štai, jis jau šaltas lavonas ...
Išeidavome naktimis su juo patruliuoti, kiek mes prikalbėdavom, kiek gražių prisiminimų vienas kitam pripasakodavom ir dar gražesnių vaizdų ateičiai sukurdavom. Puikus buvo jis vyras, drąsus, draugiškas ir patriotas lietuvis, kurį žiaurus likimas išplėšė iš mūsų tarpo pačiame jo jaunystės ir šios gamtos pavasary.
Prisimenu, vieną kartą, nuvažiavau į jų bunkerį. Jie gyveno palapinėje, nes bunkeris buvo vandens apsemtas. Vargas jam ten buvo: smėlis, šalta, atsirado “partizanų” rūbuose, o be to, palapinė jokia apsauga nuo minų ir kaukiančių kulkų. Tačiau, jis guodėsi, kad laikui atėjus gausiąs atostogų, o jie juk turi gauti pirmieji už visą pakeltą vargą. Taip, atostogas jis gavo pats pirmutinis .. .
Paguldėme jį į mūsų pačių sutvarkytus kapus, šalia vokiečių, ispanų ir latvių, kur išdygo naujas lietuviškas kryžius.
Neateis čia jį apraudoti žmona, neaplankys jo kapo mergaitės su gėlių puokštėmis, nes jis guli taip toli nuo numylėtos Tėvynės Lietuvos. Tik gal vėjelis praskrisdamas nuneš liūdną žinią, kad dar vienas Lietuvos sūnus praliejo kraują už šviesesnį Tėvynės rytojų, kad dar viena pilna jėgų gyvybė nusviro, kaip ir pridera kariui, su ginklu rankoje.
Ilsėkis, Domai, ir lai būna lengva Tau ši tolimoji žemė, nes ir ji kadaise buvo Lietuvos valdovų valdoma ir nevienas Algirdo pulkų vyrų praliejo čia savo kraują . . .
Liepos 1 d., ketvirtadienis
Jau prieš keletą dienų, po bunkerius pasklido žinia, kad į mūsų užkampį atvažiuoja kapelionas.
Pirmąsias pamaldas fronte turėjome birželio 29 d. Kažkas didaus ir ypatingai jaudinančio buvo tose pamaldose. Mūsų bažnyčia buvo panaši į katakombų laikų. Vienuolyno griuvėsių vieną didesnę kamerą išvalėme ir paruošėme altorių: paprastą stalą apdengėm kariškomis milinėmis ir papuošėme laukų gėlėmis ... Viskas
10. Fronto Bataliono karininkai, su vokiečių pareigūnais, Volchovo fronte, 1943 m. liepos 7 d.
taip primityvu, taip paprasta, bet koks džiugus jausmas, kada į tą improvizuotą bažnyčią pradėjo rinktis vyrai iš bunkerių. Kokia didi ir galinga giesmė išsiliejo iš krūtinių tų vyrų, kurie jau ketvirtas mėnuo kaip nieko daugiau negirdi kaip drebančią žemę, patrankų griausmą ir kulkų zvimbimą. Koks jaudinantis momentas, išspaudęs ašaras seneliui kapelionui, kai pakylėjimo metu ant kelių suklupo vyrai, užgrūdinti viskuo. Ne vieno akyse pasirodė ašaros, o mes pasijutome toki mažučiai, kad rodos imtum ir prisiglaustum prie mamytės ir viskuo, viskuo jai pasiguostum . . .
Skaityti daugiau: RYTŲ FRONTE
K. K. U.
Važiuojant Amerikos keliais dažnai tenka matyti automobilius, aplipintus visokių miestų ar žymesnių turistinių vietovių vardais ant įvairaus formato popiergalių. Tikslas, atrodo, tik vienas — kad pasirodžius žymiu keliautoju, arba bent skirtingesnių nuo kitų žmonių esant. Visi tie “stickeriai” keliautojui nereikalingi, jis juk atsimena kur yra buvęs.' Tam tikra prasme, šiuo atveju, yra šiek tiek panašumo ir su bet kokių prisiminimų rašymu. Ne sau jie rašomi, bet tik kitiems.
Laikas nuo laiko “Kario” puslapiuose tenka skaityti aprašytus įvairius atsiminimus. Šiokiu ar tokiu būdu, kiekvienas iš jų, apart tam tikro asmeniškumo, turi ryšio ir su bendrais tėvynės Lietuvos reikalais platesne prasme.
Mėginsiu rašyti ir aš. Ir asilas, gi, mirštančiam liūtui spyrė sakydamas: “Tegu išpažįsta ir mano nagą”.
Per baigiamuosius egzaminus gimnazijoje skirtos 5-kios valandos rašomajam darbui atrodė gana trumpas laikas. Penkių mėnesių laikas parašyti straipsnį “Kariui” irgi neatrodo ilgas, kadangi, visvien, didesnę darbo dalį nuolat atidedi pabaigai.
Mačiau kažkokį žurnalą anglų kalba ant kurio buvo užrašyta: “tik vyrams”. Ant “Kario” viršelio užrašo “tik kariams” nereikia, tegu skaito visi. Šiais sunkiais tėvynei Lietuvai laikais, kiekvienas privalo būti karys, tik nebūtinai su šaunamuoju ginklu rankoje. Praėjusio karo metu, nuo 1939 m. iki 1945 m., visokiausiais atvejais, daug lietuvių, vienokiu ar kitokiu būdu kovojo, ar bent buvo pasiruošę kovoti prieš raudonąjį siaubą. Neatrodytų, kad šis šešerių metų kovos laikotarpis būtų galima aprašyti, kaip vienalytė istorija. Daugumoje tada vyko tik smulkesnių vienetų veiksmai. Iš to laikotarpio turime Savisaugos dalinius, Vietinę rinktinę, policijos punktus ir policijos kuopas.
Man asmeniškai teko keletą metų vadovauti policijos kuopai, todėl visi mano prisiminimai daugiausiai apie policijos kuopų veikimą ir suksis. Nežiūrint tragiškos užbaigos, aš didžiuojuosi bent dalimi prisidėjęs prie kovos prieš raudonąjį slibiną.
Skaityti daugiau: RYTŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ SARGYBOJE
VLADAS RAMOJUS
“Žydintį birželio rytą
Trempė vieškelį maskoliai—
Ir nuplešė Baltą Vytį . . .
Ir pavergė laisvą brolį.”
Lietuvos valstybės prezidentas, įteikdamas kardą Karo Mokyklą baigusiems jaunesniesiems leitenantams tardavo: “Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!” Lietuvos valstybę, tačiau, 1940 m. birželio mėnesį ištiko tokia staigi tragedija, kad kardas — visų ginklų simbolis — nebuvo pakeltas ir to pasėkoje, Lietuvos vardas dingo iš Europos žemėlapio, ji liko tik lyg kokia sezoninė valstybė. Tačiau anų metų gėdą ir augštųjų karininkijos sferų (turiu galvoje gen Vitkauską ir kt., tuo tarpu, kai gen. K. Musteikis stovėjo už pasipriešinimą) neryžtingumą ir nesiorientavimą atpirko 1941 m. birželio mėn. sukilimas ir Lietuvos partizanų laisvės kovos 1944-1954 m. laikotarpyje.
Šio rašinio, kurį specialiai užprašė “Kario” redaktorius sukaktuviniam žurnalo numeriui, tikslas yra pažvelgti į Lietuvos kariuomenės karininkus, dalyvavusius partizanų vestose Lietuvos laisvės kovose, kurios užtruko visą dešimtmetį ir, geriausiems vyrams žuvus, o iš kitur nesusilaukus pagalbos, galutinai buvo sustabdytos apie 1953-54 m., kai mirė Stalinas, o JAV prezidentu buvo išrinktas gen. D. Eisenhoweris. Amerikos valdžios įstaigos nutraukė bet kokį domėjimąsi Pabaltijy ir kitose bolševikų užimtose valstybėse vedamomis laisvės kovomis. Gerai išstudijavus eilę bolševikinių leidinių ir J. Daumanto “Partizanus” pamatome, kad prez. Trumano laikais susidomėjimas okupuotose kraštuose vedama rezistencija buvo palyginus nemažas, nors neveiksmingas, todėl neturėjęs lemiamos reikšmės. Šia tema reikėtų kito studijinio straipsnio su fotografijomis ir dokumentų ištraukomis.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARININKAI POKARIO DEŠIMTMEČIO LAISVĖS KOVOSE
DR. P. RĖKLAITIS
Lygios lankos, žalios pievos,
Balti dobilėliai;
Čia vaikščiojo, uliavojo
Du baltu dragūnu.
Ei jūs, dragūn dragūnėliai
Balti dobilėliai,
Ko vaikščiojat uliavojat
Po Slezingės žemę?
Ir atlėkė juodas varnas,
Juodasis varnelis,
Ir parnešė baltą ranką
Ir aukso žiedelį.
Ei tu, varne, juodvame,
Juodasis varneli,
Kur tu gavai baltą ranką
Ir aukso žiedelį?
Už Kistrino, pas Kistriną
Didžioj krygėj buvau;
Čion gavau aš baltą ranką
Ir aukso žiedelį.
Lietuvių liaudies daina (1)
Mažosios Lietuvos gyventojų prisiminimuose tvirtinama, kad Klaipėdos krašto lietuviai didžiuodavosi karinę prievolę atlikę pas Tilžės dragūnus.2 Šiam pulkui pernai būtų suėję 250 metų. Čia reprodukuojama litografinė vinjetė išleista jubilėjiniame leidinyje, kuris pasirodė prieš 100 metų, kai buvo sukakę 150 metų nuo pulko įsteigimo (Pav. 1). Nežinome, ar prof. H. Kretzschmeris, kuris 1866 m. Berlyne nupiešė šią vinjetę, vadovavosi prūsiškuoju pagrindinumu ar priešingai sąmojinga vaizduote, šalia prūsiškųjų pulko emblemų įjungdamas į dekoraciją Lietuvos Vytį. Prūsijos pulko simbolikoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas yra įdomus istorinis anachronizmas.
Pulko istorija yra prūsiška valstybiškąja prasme, ir prasideda toli nuo Lietuvos. Augustas II Saksonijos ir Lietuvos-Lenkijos karalius atidavė Prūsijos karaliui 780 saksų raitelių, iš kurių Prūsijos generolas-majoras Wuthenow, Potsdame, prie Berlyno, savo karaliaus 1717 balandžio 19 d. įsakymu suformavo dragūnų pulką. Šitie dragūnai vadinti “porcelianiniais”; mat buvo pasakojama, kad Prūsijos karalius už perleistuosius saksų raitelius Augustui II-jam padovanojo porceliano ir gintaro dirbinių kabinetą (kolekciją). Tų pačių 1717 m. gruodžio mėn. pulkas išžygiavo į Mažąją Lietuvą. 1718 m. sausio mėn. 10 d. jis pasiekė Įsrutį, kur įsikūrė štabas, atskiros dalys sustojo Tilžėje, Ragainėje, Goldapėje, Stalupėnuose ir Pilkalnyje. 1794-1800 m. Tilžėje miestiečių lėšomis buvo pastatytos specialios kareivinės visam pulkui. 3
Skaityti daugiau: MAŽOSIOS LIETUVOS DRAGŪNŲ PULKAS
DLK Kęstučio š. kp. lapkričio mėn. 24 d. suruošė Lietuvos ginkluotų jėgų atkūrimo minėjimą, pravestą susirinkimo forma. Jį atidarė kp. pirm. š. P. Petrušaitis. JAV Himną sugiedojo š. Ida Tamulėnienė. Kun. P. P. Cinikas, MIC, Šv. Kazimiero parapijos klebonas, perskaitė momentui pritaikintą maldą.
Svečias iš Čikagos, Jonas Damauskas, skaitė paskaitą apie to meto padėtį krašte, kada buvo pradėta atstatyti Lietuvos valstybė. Karo veiksmai buvo nusiaubę kraštą. Masė pabėgėlių pasitraukė į Rusijos gilumą, panašiai kaip per II-jį Pas. karą — į Vokietiją. Neliko jokio administracinio tinklo, išskiriant parapijų klebonus. Tuo pasinaudojo tuometiniai krašto okupantai—vokiečiai, be kliūčių sudarydami savo kariškos valdžios aparatą. Kraštas buvo žiauriai ekonomiškai išnaudojamas. Kariškoji valdžia slopino ir lietuvių tautinį judėjimą bei siekimą Lietuvai nepriklausomybės.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO PRISIMINIMAS
1506 m. rugpjūčio 5-8 d.
GEN. ST. DIRMANTAS
Nuo 1502 m. beveik kasmet pasikartojantys totorių užpuolimai pasiekė DLK sritis gulinčias net į šiaurę nuo Pinsko balų. Čia lik šiol nebuvo nuolatinės gynybos, t.v., užtvaros. 1505 m. vasarą didysis totorių dalinys buvo pasiekęs Naugarduką, Vilnių, Minską, Polocką, Vitebską, Drucką. Mūsų padėtį sunkino tada karas su Maskva. Totoriai ir buvo Maskvos užsiundyti. Kai totoriai puolė ir sekančiais, 1506 m., su Rytų kaimynu galiojo paliaubos, o pati Maskva tada kariavo su Kazanės totoriais. Gegužės mėn. gale iš Krymo išsirengė keli tūkstančiai totorių, kurie, sunaikinę pakely žymius lietuvių Rusės plotus, ties Lojevu peržengė Dnieprą ir įsiveržė Tikrojon Lietuvon. Per Brahiną, Mozyrį ir Petrikavą jie pasiekė Klecką (kiek piečiau Nesvyžiaus).
Pats Klecko miestas, jau 1503 m. totorių sudegintas ir išgriautas, negalėjo apsiginti. Užpuolimas buvo staigus ir Slucko kunigaikštijos vėliava buvo išbėgiojusi. Totoriai Klecke įsitaisė pagrindinę stovyklą-bazę-rinkimosi vietą, totoriškai vadinamą košą (iš čia kazokų koš ir košo atamanas) ir visomis kryptimis išsiuntinėjo mažesnius raitus skaidinius t.v. čambulus, kurie jų įprastu kariavimo būdu, turėjo pelenais paversti kuodidžiausius plotus aplink košą, prisiplėšti gyvulių ir kitokių turtų bei grobio o svarbiausia — prisirinkti jaunesnių gyventojų, t.y., t.v., “jasyro", pardavimui vergijon į Azijos musulmonų žemes. Čambulai kelių dienų bėgyje turėjo baigti kiekvienas savo ekspediciją ir grįžti Klecko košan anksčiau, negu lietuviai suskubs sukelti gynybą.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI SUMUŠA TOTORIUS TIES KLECKU
.jpg)
Lietuvos Ginkluotų jėgų atkūrimo 50 metų sukakties minėjimo Čikagoje iškilmingos akademijos garbės prezidiumas: M. Babickienė, L. Prapuolenis, Dr. V. Sruogienė, plk. K. Škirpa, gen. Filonovičius, vysk. V. Brizgys, kons. P. Daužvardis, J. Bachunas, gen. P. Plechavičius, B. Nainys, E. Bartkus ir B. Tvarkūnas. Stovi LVS "Ramovės” pirm. prof. gen. S. Dirmantas. Nuotr. M. Nagio
RAMOVĖNŲ SĄSKRYDIS IR
LIETUVOS GINKLUOTŲ JĖGŲ
ATKŪRIMO 50 M. SUKAKTIES MINĖJIMAS ČIKAGOJE
š.m. lapkričio mėn. 23-24 d.d. Čikagoje įvyko Lietuvos Ginkluotų Jėgų atkūrimo 50-čio jubilėjinis minėjimas, atžymėtas LVS “Ramovės” ir “LDK Birutės” Dr-jos skyrių atstovų-vių suvažiavimais, banketu, pamaldomis, apeigomis prie Lietuvos Laisvės Kovų paminklo ir iškilminga akademija su oficialia bei menine dalimi.
Dviejų dienų buvusių Lietuvos kariuomenės karių sąskrydis ir Lapkričio 23-sios dienos šventinė programa buvo pradėta šeštadienį, LVS “Ramovės” ir “DLK Birutės” Dr-jos skyrių atstovų-atstovių suvažiavimais Jaunimo Centro patalpose.
Bendras abiejų suvažiavimų atidarymas, dalyvaujant birutininkėms, ramovėnams ir svečiams, buvo pradėtas 10:30 ryto, tradiciniu ramovėnų susikaupimu, A. Juškevičiui skaitant Lietuvos Prisiminimo tekstą. Suvažiavimą atidarė ir sveikinimo žodžius tarė LVS “Ramovės” CV-bos pirmininkas prof. S. Dirmantas ir “DLK Birutės” Dr-jos CV-bos pirmininkė M. Babickienė. šia proga, Lietuvos Laisvės Kovų metams atžymėti, buvo įteiktos buvusio ALT’o Čikagos skyriaus pirmininko J. Pakalkos dovanos, skirtos LVS “Ramovei”, “DLK Birutės Dr-jai ir Lietuvos Laisvės Kovų muzėjaus vedėjui p. Šeštakauskui. Atidarius suvažiavimus, toliau sekė darbo posėdžiai.
LVS “Ramovės” darbo posėdį pradedant, CV-bos pirmininkas prof. S. Dirmantas, į prezidiumą, posėdžiui pirmininkauti, pakvietė M. Rėklaitį, vicepirmininkais — J. Česonį ir R. Liormaną, sekretoriauti — E. Vengianską ir J. Stankūną.
Skaityti daugiau: Kariuomenės atkūrimo 50-čio jubilėjus
Inž. plk. ltn. ANTANAS NOVICKIS
Iškentėjusi virš šimto dvidešimt metų pavergime, 1918 metais Lietuva vėl kėlėsi nepriklausomam gyvenimui. Sunkus tai buvo prisikėlimas. Iš nieko teko kurtis, tvarkytis, ištverti.
Tauta, per savo įgaliotus atstovus, Vilniuje, 1918 metais vasario 16 dieną, paskelbė aktą, kuris tapo įkūnytas Karių Savanorių pasiryžimo ir aukų dėka. Stebuklas įvyko: Lietuva stojo į nepriklausomų valstybių eiles.
IŠ KUR ATSIRADO SAVANORIAI?
Lietuvių karinių dalinių organizavimo idėja savanoriniu pagrindu buvo pradėta įgyvendinti Rusijoj, kai 1917 m. buvo nuversta caro valdžia. Laikinoji demokratinė vyriausybė leido atskiroms tautybėms kurti savo dalinius, kad sėkmingiau galėtų tęsti karą prieš vokiečius. Lietuviai kariai, tarnavę išblaškyti rusų armijoje, susiorganizavo ir sudarė Komitetą savo daliniams steigti. Vadovaujamoji mintis — organizuotai grįžti į Lietuvą. Pirmas užsimojimas buvo: ištraukti iš lenkų Dovbor-Musnickio korpo lietuvius, kurių nemažą skaičių lenkai buvo priėmę į savo eiles. Lenkai tą korpą buvo suorganizavę dar carui valdant.
Iš tų karių susikūrė Atskiras Lietuvių Batalionas, Vitebske. Po to sekė kitų vienetų organizavimai: Lietuvių Atskiras Batalionas — Smolenske, Lietuvių Batalionas — Romne, Raitelių -Dragūnų Divizionas — Valke, Vytauto Didžiojo Batalionas — Sibire.
Kai rusų daliniai, bolševikams užgrobus valdžią 1917 m. spalio mėn., galutinai pairo, tai lietuvių daliniai vietose, kur jie stovėjo, buvo vieninteliai tvarkos ir rimties dabotojai. Bolševikams tatai nepatiko, ir jie tuos dalinius išformavo.
Skaityti daugiau: KARIUOMENĖS ATKŪRIMO AUKSINĮ JUBILEJŲ MININT
IV. Gedimino viešpatavimas
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia KARYS Nr. 5)
14. GEDIMINO VALSTYBĖ
Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Augštaičiai, visos pietinės jotvingių žemės (Juodoji Rusia) ir artimos gudų sritys — Minskas, Polockas ir Vitebskas. Minskas Lietuvai priklausė jau 1318 m. 1326 metais Minsko kunigaikštis Vosylius buvo Gedimino pasiuntinys Didžiajame Naugarde. Šis faktas įrodo, kad Minskas priėmė Lietuvos valdžią. Vosylius greičiausiai buvo Riurikaitis, kadangi metraščiai mini, jog Vainius, Gedimino brolis kartu keliavo su Vosylium, o pastarasis neminimas, kaip Gedimino giminaitis.
Vainius valdė Polocką nuo 1326 metų. Polockas anksčiau priklausė Vyteniui, nes Polocko vyskupas jį traktavęs, kaip savo sūnų. Vilniaus soste sėdėjo pats Gediminas, o kitose kunigaikštijose — jo sūnūs.
Lietuvių ekspansijos į rytus ir į pietus aprašymas Gedimino laikais dar yra skurdus ir nepilnas. Kadangi Gedimino valstybė išsiplėtė gana plačiai, amžininkų šaltinių to fakto nutylėjimas yra keistas reiškinys. Tiksliai žinome, kad 1330 m. pravoslavų metropolito Teognosto autoritetas siekė Gedimino valstybės sienų, net kaikurios pravoslavų vyskupijos jau buvo Gedimino valdžioje. Tačiau ir Teognosto metraštyje yra trūkumų — metraštis neptiekia datų, kada Gediminas užėmė tas žemes.
Gediminas galutinai sujungė su Lietuva jotvingių kraštą, ligi tol priešų be atvangos niokojamą. Jis sąmoningai ėmė savo valdžion, arba savo globon rusinu žemes, kurių suverenais tuomet buvo Aukso Ordos chanai. Jis sugebėjo surasti taikingo sugyvenimo būdus su savo amžininku ir gabiu valstybininku, totorių valdovu Uzbeku, vienu iš trijų galingiausių ir žymiausių chanų Aukso Ordos istorijoje. Išvaduodamas rusinus iš totorių jungo, Gediminas buvo laikomas rusinu žemių geradariu. Rusinai juo lengviau priimdavo lietuvių valdžią, kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Tai buvo Gedimino sėkmingos politikos genialusis taškas — nekeisti nieko seno. Užimtose valdose, jei būdavo skiriamas koks nors naujas kunigaikštis lietuvis, tai ir jis netik nieko nekeisdavo, bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir tikėjimo. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos tai buvo kenksmingas reiškinys lietuvių tautiniams interesams, nes nuėję valdyti rusų kraštus, daugelis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų karžygių apsivedė su rusėm ir patys surusėjo.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
Vakarų valstybėms yra žinoma, kad per paskutiniuosius 10-12 metų sovietų karo laivynas pasaulyje atsistojo į antrą vietą, toli pralenkdamas buvusią “jūrų valdovę” Angliją, kuri po II. Pas. karo iš didelės, jūrinės ir kolonijinės galybės virto antraeile, vis daugiau mažinančia kada tai turėtą galingą laivyną, nes, netenkant kolonijų, netenkama ir jūrinių bazių. Dviejų pasaulinių karų pasėkoje J. A. Valstybės į pasaulinę sceną išėjo kaip laisvų valstybių vadovės ir, rezultate, virto pasauline jūrų galybe.
Prieš I Pas. karą buvo priskaičiuojama aštuonios “didelės galybes”, iš kurių šešios buvo Europoje: Anglija, Prancūzija, Vokietija, Rusija, Austro-Vengrija ir Italija, dvi už-jūrinės — J. A. Valstybės ir Japonija. I Pas. karo rezultate trys iš-jų neteko viso savo laivyno: Rusija, Vokietija ir Austro-Vengrija. Paskutinioji visai nustojo net egzistavusi. Iki I Pas. karo Anglija turėjo galingiausi karo laivyną, o antroje vietoje stovėjo Vokietija, paskui J. A. Valstybės, Japonija, Prancūzija ir t.t. I Pas. karui pasibaigus, Vokietija privalėjo laivyną atiduoti Anglijai, bet vieton to paskandino jį prie Scapa Flow, angliškos jūrinės bazės, šiaurės jūroje. Rusijos laivynas dalinai buvo paskandintas ir nustojo egzistuoti kaip jūrinė galybė, o Austro-Vengrijos laivyną pasidalino Italija su naujai sukurta Jugoslavija, nors didžiausią dalį paėmė Italija.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ KARO LAIVYNAS ANKSČIAU IR DABAR
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine. Wisc.
Algirdas Budreckas
LAISVĖS RYTOJUS
Stebėjau kartą pagautus arus,
Už geležinių grotų.
Troško jie laisvės padangių,
Nors visad buvo sotūs.
Daužė snapais užtvarų grotus,
Kad pabėgt iš narvo.
Turėjo jie sparnus kraujuotus,
Nuolat jie ten vargo.
Šiandien ir mūsų broliai vargsta,.
Kaip tie arai pagauti.
Jie troško laisvės savam kraštui,
Už tai tik buvo kalti.
Visų krūtinės pilnos skausmo,
Narvuos tiek daug kentėjus.
Ateis diena ir grius vergijos,
Išauš laisvės rytojus.
TORONTO ŠAULIŲ V. PŪTVIO KUOPOS VEIKLA
Š.m. lapkričio 23 d., šeštadienį, metinis parengimas — šokiai praėjo su pasisekimu, šauliai su svečiais užpildė visą Šv. Jono Kr. parapijos salę: Garbės svečių tarpe buvo Toronto sav. kūrėjų skyriaus p-kas V. Štreitas, latvių ir estų karo veteranų atstovai ir Čikagos šaulių teatro vadovas J. Petrauskas su ponia. Pristatyti kuopos pirmininko, latvių ir estų veteranų atstovai trumpu žodžiu pasveikino parengimo dalyvius.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
JonasAistis
KŪČIOS
O kaip balta dabar jinai, tėvynė,
Po sniego apklotu užmigusi plati,
Lyg apsigobus žėrinčiais žvaigždynais
Nežemiška, šventa ir nuostabi naktis . . .
Kaikur išbėgus stypteli eglutė
Iki mėnulio veido šypsančio nakčia:
Sniegų lig žemės nulenktos šakutės,
Dangun viena viršūnė šauna vylyčia . . .
Gumšuoja miškas. Kur-nekur trobelė
Atakusi nykiai švytėjančiais langais.
Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,
Tarytum plazdančios ant stalo žvakės
Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys,
Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai...
Kalėdų eglutė ir jos puošimas
Papuošta eglutė šiais laikais jau tapo tikru Kalėdų simboliu, į antrąją vietą nustumdama tikrąjį jų simbolį — Prakartėlę. Tačiau krikščioniška legenda, apie Kristų ir eglutę, ją, tą Kalėdų eglutę, lyg ir įprasmina. Toji legenda sako, jog eglutė išgelbėjusi Kristų nuo lietaus ir Kristus leidęs spygliuočiams žaliuoti ištisus metus. Išeitų, jog šiam prisiminimui eglutė rišama su Kalėdomis. Toks lyg būtų jos krikščioniškas įteisinimas.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Rugsėjo mėn. 14 d. komunistai iš pasalų puolė Dung Ha vietovę, kur tarp kitų JAV karių žuvo ir lietuvis Joseph Butch Naimo, kilęs iš Brenford, Conn. Sovietams užimant Čekoslovakiją, ten irgi žuvo lietuvis karys, bet Sovietai to neskelbė viešai, nes jis žuvo tanke kartu su rusais. Kapitonas Jonas Rapšis, gyv. Nashua, spalio 25 d. žuvo Northeastern lėktuvų linijos lėktuvo katastrofoje. Buvęs Lietuvos karininkas Vladas Pliūra žuvo automobilio nelaimėje spalio 14 d. Detroite. Spalio 29 d. Detroite mirė plk. ltn. Balys Svilas. Rugsėjo mėn. 15 d. Čikagoje staiga mirė Bronius Pernaravičius, buvęs Lietuvos karys. Antanas Petkus, Dariaus ir Girėno Posto 271 narys, mirė lapkričio 1 d. Anglijoje mirė Juozas Štaras, sulaukęs 57 m., buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Jonas Jasutis, buv. karininkas, mirė liepos 27 d. Fresno mieste. Spalio 31 d. Čikagoje mirė I Pas. karo veteranas, bankininkas Jonas Kazanauskas, Dariaus ir Girėno 271 Posto narys.
— Juozas Lapinskas, kurio tėvai gyvena Čikagoje, išbuvęs vienus metus P. Vietname, tapęs seržantu, grižo laimingas ir linksmas, tarnybą tęs Vung-Tau bazėje, Ft. Eustis.
— Ana Barbora Sanvaitis, kilusi iš Čikagos, dabar tarnauja JAV aviacijoje, Sheppard, Texas; ten ji eina gailestingosios sesers pareigas.
— Walteris Sabaliauskas, kuris buvo daug pasižymėjęs karo fronte Vietname, pabuvęs 6 m. West Point Karo akademijoje, vėl išvyko į Pietų Vietnamą, jau trečią kartą. Įstatymas sako, kad kariai išbuvę 6 mėn. JAV-se gali būti vėl siunčiami atgal į frontą. Taip atsitiko ir su W. Sabaliausku.
— Bernardas Šimkus, jau trejus metus tarnauja JAV laivyne ir yra San Francisco, Calif.
— Sgt. Gintaras Dambrava rugsėjo 16 d. tapo sužeistas Vietname ir po operacijos pervežtas į JAV. Jis yra dr. Vyt. ir Aid. Dambravų sūnus.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Viduryje, stovėdamas, kalba prelatas Mykolas Krupavičius, iš k.: gale stalo sėdi P. Venclova (susirinkimo sekretorius), Juozas Sabaliauskas (susir. pirmininkas), gale stalo sėdi K. Petrauskas — skyriaus valdybos pirmininkas.
METINIS KŪRĖJŲ - SAVANORIŲ SUSIRINKIMAS
.. Bėga laikas kaip vanduo, kaip vanduo negrįžta. .
(J. Aistis)
Rodos dar taip nesenai skambėjo savanorių, išeinančių į kovų laukus, dainos, lyg vakar skardėjo berdankų ir tratėjo kulkosvaidžių šūviai, atnešę Lietuvai laisvę, o, štai, nuo tų garbingų, neužmirštamų žygių, sukako jau 50 metų! ...
Žmogaus gyvenime 50 metų — nemažas laiko tarpas. Daug savanorių jau paliko mūsų eiles. Nemaža jų dar tebekankinama Sibiro taigose -— vergų darbo stovyklose, o kitus dar ir dabar tebešaudo tėvynėje okupantas. Tik dalelei jų buvo lemta išsislapstyti ir drauge su kitais tautiečiais pasiekti laisvąjį Vakarų pasaulį. Tačiau ir čia, diena iš dienos, vis dažniau skaitome jų nekrologus. Jų gretos retėja, o papildyti jų negalima.
Tiesa, naujų tėvynės gynėjų eilėse, nemaža buvo ir kūrėjų-savanorių — partizanų, Miško Brolių, bet daugumą, vis dėlto, sudarė nauji kovotojai, jaunesni karžygiai ir kitos kartos jiems garbės vainikus pins, paminklus statys. Kūrėjų-savanorių, 1918 -1920 m. iškovojusių Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, jau nebebus.
Šių metų balandžio mėnesio 28 d. Čikagoje įvyko vietos kūrėjų-savanorių metinis susirinkimas, kuriame dalyvavo virš 30 narių, nuo eilinio ligi generolo imamai. Valdybos buvo pateikta dienotvarkė iš 10 punktų, kurių pora buvo būdingesnių, tai: sulaukusių 70 ir daugiau metų amžiaus narių pagerbimas ir pagerbiant Lietuvos praeitį, skyriui tinkamo vardo suteikimas. Toji graži skyriaus valdybos iniciatyva buvo susieta su 50 metų Lietuvos nepriklausomybės jubilėjumi. Pagerbtinų narių skyrius turėjo 15, kurių tarpe keli Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriai ir jų žinomi vardai dabartinės visuomenės veikloje. Truputį keistoka, tokiam gražiam sumanymui atsirado priešta-
Iš k.: P. Venclova, K. Petrauskas, J. Švedas, L. Balzaras, J. Jarec-kas ir Jonas Gaidelis. Stovi: K. Karoblis ir V. Avižius. Visi dalyviai — kūrėjai - savanoriai.
raujančių ir tai iš tų, iš kurių mažiausia buvo tikėtasi.
Skaityti daugiau: Kronika
