Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 3 (1340) KOVAS –MARCH 1958 
Iz. Girtis — Vlado Putvio paminklas atidengtas V. D. Karo Muzėjaus sodelyje 1938 m .. Viršelis
Nr. 4 (1341) BALANDIS - APRIL 1958
Lietuvos bajorai 17 a. gale; tų laikų piešinys iššvedų archyvų .. Viršelis
T U R I N Y S
O. Urbonas — Karolis XII ir kautynės ties Klišovu 1702 m. *
Lietuvos žemėlapis iš 1635 m. *
H. Apuokas — Mačiau žuvusį Amerikos ltn. S. J. Harris *
S. Jakštas — Stasys Butkus — Sukaktuvininkas *
A. Bernotas — Čypiškė — novelė *
P. Dirkis — Vienos sukakties akivaizdoje *
Poezija: J. Aistis — Adagio, E. Tumienė — Himnas žemei *
K. Tautkus — Kryžius ir kalavijas *
V. Mingėla — Naujas daktaras T. Žiūraitis, O. P. *
E. Čekienė — Mūsų kūrėjai literatūros vakare *
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Kariai ir Jaunimas
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Veteranų veikla
Skaityti daugiau: Karys 1958 m. 3-4
O.URBONAS
ĮVADAS
Mano studijoje “Lietuvos senosios vėliavos Švedijoje”, 1956 m. Kary Nr. Nr. 3 ir 4, yra nurodyta, kad lietuviškosios vėliavos su Vyties ženklais, pagal švedų archyvinius davinius, buvo paimtos kautynėse ties Klišovu (Kliszow) 1702 metais liepos 9 dieną. Čia susikovė saksoniečio Augusto II ir lenkų karūnos kariuomenės su švedu kariuomene, kuriai vadovavo Karolis XII.
Žinant kokios kariuomenės susikovė, normalu būtų manyti, jog lietuvių daliniai, tada savo vėliavų nustoję, kovojo lenkų karūnos kariuomenės sudėty. Tikrumoje taip nebuvo.
Betyrinėdamas švedų archyvus, suradau du įdomius dokumentus: saksoniečių kariuomenės išdėstymą prieš kautynes ir Augusto II “ordre de bataille”. Abu šie dokumentai buvo švedų rasti po kautynių Augusto II štabe. Ir čia paaiškėjo tas įdomus dalykas, kad lietuviai kovojo ne lenkų, bet saksoniečių kariuomenes sudėty. Tas paaiškina ir keistus “lietuviškus” vardus pulkų vadų, kurie lietuviams vadovavo. Tie vadai buvo von der Goltz ir Šteinau.
Išaiškinti šitą neįprastą įvykį teko peržiūrėti visą krūvą archyvinių bylų ir dokumentų, kurių studijų išdava ir yra šis mano darbas.
BŪKLĖ LIETUVOJE PRIEŠ KARĄ
17 a. galas ir 18 a. pradžia buvo Lietuvai ypatingai nelaimingi. Kilęs su švedais karas užtiko Lietuvą visiškos anarchijos būklėje.
Nelaimės Lietuvoje prasidėjo Jono Sobieskio viešpatavimo pabaigoje ir joms pradžią davė kilusi kova tarp Lietuvos hetmano K. Sapiegos ir Vilniaus vyskupo Bžestausko. Trumpai paėmus, tos kovos eiga vystėsi sekančiai: anais laikais Lietuvos hetmanas (priešingai Lenkijos įstatymams) turėjo kariuomenėje beveik neaprėžtą valdžią. Jis turėjo teisę statyti kariuomenę kur ir kada norėjo ir teisę, tai kariuomenei išlaikyti, apdėti gyventojus tam tikru mokesčiu. Nuo to mokesčio buvo paliuosuoti tik katalikų ir unitų dvasininkai.
Daugiau kaip 10 metų Sapiega šito mokesčio iš dvasininkų nereikalavo. Bet štai, prireikus jam tam tikros sumos pinigų, jis nutarė juos išreikalauti iš dvasininkijos. Tokiu sprendimu Vilniaus vyskupas Bžostauskas liko be galo nepatenkintas ir pinigų išjieškojimui pasipriešino. Kilo kova, kuri greit tiek išsiplėtė, kad Bžostauskas įsakė bažnyčioms ir vienuolynams ekskomunikuoti Sapiegą ir jį į bažnyčią neįsileisti. Tačiau kunigai ir vienuolynai nepaklausė jo, ir dėl to Bžostauskas įsakė uždaryti bažnyčias. Ir vyskupas, ir Sapiega pakartotinai skundėsi karaliui ir popiežiui, kuriems, galų gale, pavyko tą kovą sušvelninti, bet galutinei sutaikinti Sapiegą su Bžostausku nepasisekė. Neapykanta pasiliko ir, pirmai progai pasitaikius, suliepsnojo iš naujo.
1686 m. birželio 17 d. Jonas Sobieskis mirė.
Naujo karaliaus rinkimai paprastai užtrukdavo gan ilgai. Tarpuvaldžio laikui Lietuvoje ir Lenkijoje, visuose pavietų seimeliuose (kur dalyvaudavo vien bajorai), buvo renkami tam vadinamieji kapturos teismai, nes normalūs teismai visam tam laikui būdavo uždaromi ir nebeveikė. Tuose kapturos teismuose būdavo sprendžiamos visos bajorų kriminalinės ir civilinės tylos, ir šita teisė buvo vadinama “libera cap-tura” (tie teismai buvo panaikinti 1768 m.).
Skaityti daugiau: KAROLIS XII LIETUVOJE IR KAUTYNĖS TIES KLIŠOVU 1702 M.
KARIO redakcijos įsigytas Lietuvos žemėlapis, spausdintas 1635 m. Jansoniaus. Smulkesnį aprašymą žiūr. 76 psl.
Žemėlapio deš. apatiniame kampe yra toks jo pavadinimas: (Visi įrašai lotynų kalboje)
Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės ir kitų. šalių prie jos gulinčių aprašymas Šviesiausio ir Kilniausio Kunigaikščio ir pono D. Mykalojaus Kristoforo Radvilos, Olykos ir Nesviežiaus kunigaikščio, Šventosios Romos Imperijos kunigaikščio, Sylovicų ir Miro grafo ir Šventojo Jeruzalės karsto kareivio ir t.t. pastangomis ir rūpesniu į šviesą išleistas.
Viršuje pavadinimo įdėtas paaiškinimas:
Skaitytojui pasveikinimas. Ši Dniepro ruožą kad prie mūsų geografijos lentelės (žemėlapio) pridėtume, du dalykai ypatingai paveikė: pirma, kad šios upės ilgumą parodytume, nes išskyrus Dunojų ir Volgą, kurios tik versmės Europoje yra, taigi ne Europos, bet Azijos upė esanti rodosi, ilgesnės ir didesnės Europa neturi; antra, kad senovinės Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ribas, ypač Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laikais parodytume; šis daugelyje kovų laimingai su totoriais kovodamas, kai kurias tvirtoves, kurių dabar griuvėsiai tebestovi, pastatė ir sutvirtino, kad juo lengviau savo valdžią pratęsti ir priešą toliau nustumti galėtų; kodėl gi toje pačioje lentelėje šio Dniepro ruožo ištisai nepridėjome ta priežastis yra. jog ištęstų mūsų geografijos lentelę, kad Vengrijos, Moldavijos, Transilvanijos ir Valachijos dalį pratęsti ir į lentelę įrašyti turėtume. Naudinga bus skaitytojui, koks yra šios šalies stovis sužinoti. Šalis yra lygi ir derlinga, bet dėl nuolatinių skytų užpuolimų dyka, kurie visada gręsia jos turtams, ir kai kada už Čerkasų nužygiavę
Voluiniją plėšia, daugybe žmonių, turtus jų išplėšę, į vergiją nusivesdami. O grįžtant jiems su grobiu kazokai dažnai sutinka ir visus turtus, jei juos perplaukiančius upę ką randa, atima.
Skaityti daugiau: Lietuvos žemėlapis iš 1635 m.
Karo aviacijos kuopa 1919 m.
H. APUOKAS
Bolševikai, 1919 m. pralaimėję Lietuvoje, nenurimo. Ir toliau kasėsi po Lietuvos nepriklausomybės pamatais. Tikėjosi laimėti, pasinaudodami tuo metu buvusia sunkia Lietuvos ir jos kariuomenės būkle. Ir kariuomenėje trūko visko: maisto, apavo, drabužių ir kitko. Trūko ir tvarkos. Daug buvo nesąžiningų pareigūnų. Iš karto viską pagerinti buvo neįmanoma, nes daug pareigūnų buvo nelietuvių tautybės. Tokiems Lietuvos reikalai buvo ne prie širdies.
Greta savanorių, kariuomenėje atsirado mobilizuotų ir pašauktųjų. Tokių eilėse pateko bolševikų arba jiems prijaučiančiųjų. Greta jų buvo nemaža nesąmoningų, kurie neatskyrė kur balta, o kur juoda. Tokių tarpe bolševikams nesunku buvo agituoti prieš Lietuvos nepriklausomybę. Todėl ir 1920 m. vasario mėn. bolševikams pasisekė A. Panemunėje ir Fredoje sukelti kareivių sukilimą.
Kadangi man teko dalyvauti minimą sukilimąmalšinant, todėl trumpai ir aprašau apie jį savo atsiminimus.
Vieną vasario mėn. dieną mus pasiekė žinia, kad A. Panemunėje sukilo artilerijos pulkas. Iškart manėme, kad jis bus menko pobūdžio, bet pasirodė, kad sukilimas pradėjo plėstis. Aš tuomet tarnavau Fredoje, karo aviacijoje. Sukilo kareiviai ir pas mus.
Fo vakarienės mums dar bebūnant karininkų valgykloje, į ją įsibrovė ginkluotų mūsų pačių kareivių būrys. Jiems vadovavo puskarininkiai, kurių dauguma nemokėjo lietuviškai. Jie mums įsakė, kad iki tam tikro įsakymo pasiliktumėm valgyklos būstinėje. Palikę sargybas prie durų ir kitur, pasišalino.
Skaityti daugiau: MAČIAU ŽUVUSĮ AMERIKOS LEITENANTĄ HARRIS
STASYS BUTKUS — SUKAKTUVININKAS
Neseniai Lietuvos laisvės kovų savanoris pirmūnas Stasys Butkus savo šešiasdešimt pergyventų metų sutiko ir palydėjo kovų atsiminimais VYRAI GEDIMINO KALNE.
Praėjo beveik 40 metų, kai Butkus su keliais savanoriais po ilgo ilgo amžiaus nelaisvės, Lietuvai prisikeliant, pirmą kartą Lietuvos sostinėje Vilniuje iškėlė lietuviškąją trispalvę. Vėliavos pakėlimą palydėję šūviais, karininkai su kareiviais pasibučiavo, lyg patvirtindami pasiryžimą kovomis ir kančia apginti Lietuvos Prisikėlimą.
Pirmūnas Butkus tada tebuvo 20 metų jaunuolis. O tokių, kaip jis, Aušros prikeltų, Varpo pažadintų, jaunuolių būriai rikiavosi į savanorių gretas, kad apgintų Lietuvos Tarybos tartą pasauliui žodį: Lietuva nutraukia svetimus pančius ir vėl grįžta tautų šeimon LAISVA.
Rinktinių Lietuves sūnų pasakytas Vasario 16 žodis tapo visos tautos pasiryžimo žodžiu — apginti laisvą atsistatančių Lietuvą. Susispietę savanorių pulkai drąsiai išėjo tą istorini TAUTOS ŽODĮ kova ir kančia paversti PRISIKĖLIMU, GYVENIMU IR DŽIAUGSMU.
Tas nenumaldomu aidu pasklidęs žodis, kaip upės bėgimas, ir Butkų, tik ką sugrįžusį iš suirusios Rusijos, iš Žemaičių Kurtuvėnų veda į Vilnių, kaip kadai karalius į Betlėjų, kur jis vietoj dovanos paveda save visa jaunystės meile.
Skaityti daugiau: ŽMOGUS, KURĮ LYDI SAVOS TĖVYNĖS MEILĖ
ANT. BERNOTAS
(Pradžia KARIO Nr. 2)
Rūža, lyg gamtos supiltas pylimas, nusitęsia per daugelį kilometrų iš šiaurės į pietus. Kur ji šiaurėje prasideda — Olėsė nė žinote nežino. Tik žino, kad Rūža eina per laukus, miškus ir pievas ir dingsta kažinkur pietuose. Vietomis Rūža sunyksta ir sumenkėja ir tik stambių akmenų virtinės lydi jos kelią; kitur ji išsimuša stambiu volu, supiltu iš rudo žvyro ir smėlio ir pamargintu pilkais akmenimis.
Vietomis Rūža, kur ji eina per kaimų laukus, nežymi ir nuzulinta, nuarta ir nuakėta; per miškus ir ganyklas ji augšta, stambi ir žmogaus rankos mažai tepaliesta. Tik šen bei ten kaimiečiai ima žvyrą ir smėlį savo keliams taisyti ir apie namus pasibarstyti.
Kaip taisyklė — laukai nuo Rūžos į vakarus yra augščiau, į rytus — žemiau ir pasibaigia pelkėmis.
Kaikur per miškus ir ganyklas išilgai Rūžą eina keliukas, kitur tik takas. Keliukas visada trankus ir jo taisyti nereikia. Toks keliukas kadaise tęsėsi ir nuo Čypiškės vienkiemio į šiaurę. Užtat čia yra ir giliai išvažinėta brasta skersai slėnelį
Čypiškės troba pastatyta ant pačios Rūžos keteros, suręsta iš stambių, šonuose kiek aptašytų, rąstų. Troba turi du galus: viename — gyvenamoji, kitame — sandėlis ir didžiulė pirtis. Kas ir kada tą trobą statė — niekas nežino. Kadangi troba pastatyta ant dvaro žemės, tai joje gyveno dvaro kumečiai ar darbininkai, o kartais vienkiemis būdavo ir kam nors išnuomojamas .
Kažkada čia gyveno našlė Čepaitienė, o po karo porą metų jį nuomojo jų kaimo amerikonas Dzidorius. Dzidorius labai mėgo kūrenti pirtį ir rudeniais bei žiemomis kas antrą šeštadienį jon pasikviesdavo apylinkės gyventojus. Vasarą jis prisiraudavo skynimuose smalingų kelmų ir prisirišdavo lapuotų beržinių vantų. Kai pirtį užpleškindavo, tai net iki raudonumo įkaitę akmens sproginėdavo. Olėsė dar atsimena, kaip retkarčiais jos tėvas ir motina su senele eidavo į šią pirtį. Kadangi jų kaime pirties niekas neturėjo, tai visi eidavo į eigulinės arba į čypiškės pirtį.
Vėliau keletą metų čia gyveno Janeko uošvis. Jam gyvenant, pirtis buvo išgriauta, o jos vietoje įrengtas kambarys. Ir jaunavedžiai Janekai kelis pirmuosius savo gyvenimo mėnesius gyveno šiame kambaryje.
Skaityti daugiau: ČYPIŠKĖ
POV. DIRKIS
Paskutiniu laiku mūsų spaudoje teko pastebėti keliama šių metų reikšmė lietuviškame gyvenime. 1958 m. pavadinami jubiliejiniais. Tai neeiliniai, bet sukaktuviniai metai, nes jau iškilmingai atšventėme 40 m. nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir 35 m. nuo Klaipėdos krašto susijungimo su D. Lietuva. Tai vis neeiliniai įvykiai, kurie šiemet jau įvairiose JAV vietovėse buvo labai iškilmingai paminėti.
Be to, šiemet išpuola vienintelio Lietuvos šventojo — šv. Kazimiero gimimo 500 m. sukaktis, šv. Kazimieras (gimęs 1458 m. spalio 3d.) iš visų šventųjų lietuviams yra artimiausias: jo seneliai — Jogaila ir Sofija — abu lietuviai. Jis kaip pasaulietis yra šešiais protarpiais gyvenęs Vilniuje, Trakuose ir palaidotas Lietuvos sostinės Vilniaus katedroje. Keturių Lietuvos miestų herbuos» šv. Kazimieras yra vaizduojamas su Kryžium ir lelija rankose. Lietuvių jaunimui jis yra ypatingas globėjas ir žavingas pavyzdys savo asmeniu bei dorybėmis.
Toliau, šiemet būtų šventę 100 metų sukaktis, jei dar tebegyventų, net du žymūs mūsų tautinio atgimimo laikotarpio veikėjai: Martynas Jankus (rugpjūčio 7 d.) ir Vincas Kudirka (gruodžio 31 d.).
Ypač paskutinysis, Vincas Kudirka, yra atsimintinas todėl, kad jis išvydo pasauli kaip tik tais laikais, kai Lietuvos-Lenkijos apirusią valstybę, 18 a. gale, savo ranka prispaudė Rusijos imperija ir išlaikė Lietuvą vergijoje ištisus 120 m. Lietuviškoji šviesuomenė buvo sulenkėjusi ir žuvusi savo tautai, o lietuviškasis kaimas skurdo, vargo, ėjo sunkią baudžiavą. Iš tikro atrodė, kad ši tamsi, nemokyta tauta turi žengti į mirtį. Tačiau iš jos kilo veikėjai, tautos žadintojai, kurie išgelbėjo lietuvių tautą nuo mirties. Toks buvo Vincas Kudirka, valstietis, kapsas, vienas iš pirmųjų stojęs budinti tautinės sąmonės per savo “Varpą”, kuris buvo įsteigtas 1889 m. Ragainėje.
Skaityti daugiau: VIENOS SUKAKTIES AKIVAIZDOJ
Jonas Aistis
A D A G I O
Švelnus, švelnus vėjelis pūtė,
O žemė pašalu kvepėjo—
Žydėjo vieniša kvaputė
ir vagose vanduo klegėjo ...
Klegėjo džiaugsmą dar nedrąsų,
Į saulę spindinčią žiūrėjo—
Svajonėm driko beržo kasos
Ir atsargi sula tekėjo.
Prabilo varpas, ir galingai
Laukais įmirkusiais nuėjo,
Ir supo kvapsnį stebuklingą
Pavasario lengvučio vėjo.
Ir nešė kvapą, dvelkė, pūtė
Švelnus vėjelis pralinksmėjęs—
Kvepėjo nuostabi kvaputė
Ir žemės pašalas, ir vėjas . . .
Skaityti daugiau: Poezija: J. Aistis — Adagio, E. Tumienė — Himnas žemei
Dail. Jono Mackevičiaus paveikslas Panevėžio katedroje. Šv. Kazimieras pasirodo Lietuvos kariuomenei ties Polocku.
K. TAUTKUS
Geležinio vilko staugimo garsas Gedimino sapne vyriausio kunigo Krivio Krivaičio buvo išaiškintas to miesto būsimu garsu pasaulyje. Daugiau kaip 600 metų praslinko po Vilniaus miesto įkūrimo. Minių minios žmonių praėjo jo gatvėmis. Ten gyveno daug garbingų Lietuvos žmonių, karalių, kunigaikščių, karo vadų, mokslo vyrų. Istorinį garsą miestui suteikė pats įkūrėjas Gediminas ir jo du sūnų, Algirdas ir Kęstutis. Tačiau mūsų širdys linksta prie dviejų vardų — Vytauto Didžiojo ir Šv. Kazimiero. Pirmasis yra Kęstučio sūnus, antrasis Algirdo anūko. Vytautas suteikė Lietuvai politinį garsą, karinę galybę ir didžiulę teritoriją. Šv. Kazimieras gi Lietuvai suteikė amžiną ir nemirštančią garbę, kai po jo mirties jo galva buvo papuošta vienintelio Lietuvos šventojo laurų vainiku. Abu Gediminaičiai Lietuvai teikia garbę. Pirmasis garbę pasiekė kalaviju, antrasis kryžiaus ginklu. Šv. Kazimieras mirė pačioje jaunystėje, vos 25 metų būdamas, bet savo šventu gyvenimu, dvasios stiprybe ir meile artimui, pralenkė savo giminaičius, savo kraujo brolius, senelius ir prosenelius. Jis liko nemirtingas Lietuvos globėjas, užtarėjas ir šventasis, kuris tėvynės garsą perkėlė į dvasinį pasaulį ir plačiausiai paskelbė ir tebeskelbia jį žemėje.
Pasaulio istorijoje netrūksta garsių ir garbingų vadų, karalių ir kunigaikščių, kurie ten pateko fizinės kovos ginklo, kalavijo pagalba. Kryžius ir kalavijai tai du kovos simboliai. Pirmasis vaizduoja dvasinį didvyriškumą, kai didvyris savo gyvenimą įamžina nemirštančia didybe per meilę ir šventą gyvenimą. Antrasis vaizduoja fizinę jėgą, kuri žmogui suteikia garbę per kraują ir kančią. Visi Lietuvos garsieji vadai dažniausiai buvo pasirinkę antrąjį kovos simbolį. Tiktai vienintelis kunigaikštis, Algirdo anūko sūnus Kazimieras, silpnos sveikatos jaunikaitis, palinko prie pirmojo simbolio, kuris jį nuvedė į pačią augščiausią garbę ir nemirštančią didybę. Kazimieras irgi buvo auklėjamas kariu. Nesvetimas jam buvo ir kalavijas, karinis mokslas, to meto riterio išdidumas, prakilnumas ir tenkanti tam luomui garbė. Dvaras ir karinė aplinka supo kunigaikštį. Jam pačiam teko matyti riterių kovos, mankštos ir jų garbė. Šiandieną mes galime visaip spėlioti, kviesti senovės liudininkus, istorikus ir jų klausti, kas kunigaikštį paskatino imtis kryžiaus ginklo? Jie suras daugybę priežasčių, aplinkybių. Bet tikrą atsakymą galėtų duoti tik pats šventasis ir Dievas. Jis bus jau gimdamas atsinešęs savo paskyrimą, darbą ir skirtingą kovos simbolį. Trumpas gyvenimas žemėje leido jam išgarsėti per kryžių ir meilę savo artimui, įkvėpta dangiškoji dvasia po jo mirties darė stebuklus, kurie jam suteikė dangaus šventųjų bendruomenėj vietą. Per kryžiaus ginklą Kazimieras užsitarnavo amžiną šventojo vainiką ir suteikė savo kraštui nemirštančią garbę.
Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR KALAVIJAS
Pereitais metais gruodžio 9 d. T. Žiūraitis apgynė disertaciją — ASMENYBĖS ESMĖ INTEGRALINĖS KULTŪROS PERSPEKTYVOJE. Šį savo mokslinį darbą jis gynė Austrijoj, Salzburgo m. Jo smegenų brandus kūrinys buvo įvertintas “magna cum laude” ir tėvui T. Žiūraičiui suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.
Šiuo moksliniu pasisekimu ir asmeniniu naujojo daktaro laimėjimu nuoširdžiai džiaugiasi lietuviškoji visuomenė. Mes džiaugiamės todėl, kad T. Žiūraitis yra visuomenininkas, kultūrininkas, rašytojas ir žurnalistas. Mes džiaugiamės todėl, kad naujasis daktaras nėra dykumų asketas, bet patriotas lietuvis ir kartu — lietuvių tautos tarnas. Mes žinome, kad jis tą gautąjį šviesos pluoštą, kaip deimantą žvilgantį, išspinduliuos savo paskaitose, savo straipsniuose, pamoksluose ir kitaip norės ir sugebės perteikti mums — lietuviams.
DAUG YRA PAŠAUKTŲJŲ, BETNEDAUG YRA IŠRINKTŲJŲ...
Fil. dr. tėvas Tomas Žiūraitis yra ir išrinktasis ir pašauktasis atlikti stambią lietuvių tautos misiją. Nors jis pats, dėl savo nuoširdaus kuklumo, augščiau eilinio lietuvio savęs nestato.
Skaityti daugiau: NAUJAS DAKTARAS T. ŽIŪRAITIS, O. P,
A. Škėma, O. Balčiūnienė, P. Jurkus;
Jau ne be pirmą kartą “Karys” suruošė Literatūros vakarą Lietuvių Piliečių Klube, Brooklyne, N. Y. Tai labai gražu, kad spaudos darbuotojai remia kitus spaudos žmones .pristatydami juos su sava kūryba plačiajai visuomenei.
Šį kovo 22 d. suruoštą literatūros vakarą su trumpu ir gyvu įžanginiu žodžiu atidarė “Kario” redaktorius Z. Raulinaitis, pakviesdamas programos vedėju E. Balčiūną. Rašytojų dalyvavo apie 10, todėl ir jų skaityti kūriniai buvo įdomūs, įvairūs ir nauji.
Pirmasis savo poeziją paskaitė poetas V. Jonikas “Baltijos Legenda”, kurios turinys ilgokas, rimtas ir giliai patriotiškai nuteikiantis klausytoją.
A. Škėma paskaitė, tikriau sakant, panaudodamas savo vaidybinius gabumus, atvaizdavo sceną iš premijuoto jo veikalo “žvakidė”.
O. Balčiūnienė skaitė keletą naujai sukurtų savo eilėraščių: Padainuoki, Mergaitė ir Auka. Paskutinį ji deklamavo itin jautriai pergyvendama, nes tai parašytas dar nesenai žuvusiam partizanui, vienam iš jos artimųjų.
J. Rūtenis, vaizdžiai skaitydamas Apie kelionę į Vilnių, klausytojuose atgamino pilną mūsų mielos sostinės vaizdą, jo pergyvenimus ir tragišką likimą.
J. Aistis, N. Mazalaitė, S. Zobarskas.
S. Butkaus, dar spaudoj nebuvusį aprašymą, “Kaip aš buvau pakeltas į puskarininkius”, jam pačiam negaluojant, labai įdomiai paskaitė programos vedėjas B. Balčiūnas, šiame rašinyje labai atsispindi autoriaus natūralaus būdo kuklumas ir teisingumas, kuris jį lydėjo visą jo nueitą gyvenimo kelią. Tarp kitko jis rašo:
Skaityti daugiau: MŪSŲ KŪRĖJAI LITERATŪROS VAKARE
Redaguoja Lietuvos Saulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
MUŠKIM CHAMĄ!
VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS
Chamas yra žemiausias pasaulio padaras; chamas yra biauresnis, šlykštesnis už piktadarį. Su piktadariu lengviau yra kovoti ir lengviau jį sunaikinti; chamas viską subiaurina, sutepa, suteršia, pažemina, pagadina, prie ko tik prisiliečia.
Kas tai yra chamas? Tikrai tai galime suprasti sulyginę jį su demokratu ir aristokratu.
Dažnai manoma, kad aristokratija ir demokratija tai yra du priešingumai (antitezes). Bet tai netiesa. Demokratija yra tūlu atžvilgiu tik aristokratijos augštesnis laipsnis.
Tuos santykius, kurie viešpatauja tarp aristokratų jų tarpusavio bendravime, jų siaurajame ratelyje, demokratija nori praplatinti į visus krašto piliečius.
Išties, aristokratai santykiuose tarp savęs ir su sau lygiais elgiasi demokratiškai. Vyriausias pažymys tų santykių yra branginimas ir pripažinimas savo ir savo draugų asmens laisvės, visų lygių teisių, žmoniškos vertės ir garbės. Aristokratai santykiuose tarp savęs yra teisingi, švelnūs, mandagūs. Jie rūpinasi savo grupės reikalais ir moka bendrai juos ginti. Aristokratas laiko savo idealu laikyti duotą žodį iki mirties, pedantiškai vykdyti kad ir menkiausius pažadus, neleisti savęs įžeisti ir įžeidinėti draugo, stengiasi būti drąsus kaip sakalas ir kupinas iniciatyvos, sąmonės, domėtis krašto reikalais ir ginti jį (žinoma, tik tuokart, jei kraštas yra jų valdžioje).
Pakeiskim dabar žodį aristokratas žodžiu demokratas ir dar kartą atkartokim tai, kas buvo pasakyta apie aristokratus; pasirodys, kad toks dvasios kilnumas visai tinka tikriems demokratams.
Visas tik skirtumas, kaip tai jau buvo pasakyta, yra tas, kad aristokratai tą dvasios kilnumą palaiko tik siaurame tarpusavio ratelyje, elgdamiesi despotiškai su tais, kurie nuo jų priklauso, ir niekindami juos. O demokratai nori tokius santykius (aristokratiškus) praplėsti tarp visų krašto piliečių.
Tokiu būdu demokratijos priešingumas bus despotija (kaip tik dalis aristokratijos pažymių).
Despotija padaro vergiją.
Despotas kausto, vergas yra apkaustytas.
Vergija žemina žmogų, neleidžia jam plėsti savo iniciatyvos, verčia meluoti, verčia bijoti savo šešėlio, išmuša iš žmogaus garbės pajautimą, verčia šliaužioti spiaudaluose ir žemintis, išdildo visas geras gražias sielos puses, palieka tik bailiai kerštingas, piktas...
Surinkim visus blogiausius tipinio vergo savitumus ir sudarykim iš jo blogybių idealą.
Ką mes gausim?
Gausim chamą.
Chamas yra dvasios išdarys. Jis yra vergijos sūnus, gimęs kiaulidėje. Jam gimstant akušerė buvo botagas. Jo penas — pono pamazgos, sumaišytos su jo motinos ašaromis. Jo lova — mėšlas.
Štai dėl ko taip sunku susitvarkyti kraštams, kurie po ilgų vergijos metų įgijo laisvę. Kad laisvę išnaudotum, reikia turėti savo dvasioje aristokratišką (gera prasme) dvasios kilnumą. O tuo tarpu ilgais vergovės metais įsivyravo daugiau ar mažiau chamas.
Suprato tat ir kai kurie geresnieji bolševikų vadai, šaukdami karčiai nusivylusiu balsu į rusų liaudį; “Jus nesat kilnūs kovotojai dėl laisvės, bet esate sukilę pikti vergai!’’
Mes lietuviai ilgus amžius vilkome vergovės grandines, ir ta vergija paliko mūsų sielose daug negero.
Ar nėra tik mūsų sielose dar šiek tiek chamo likučių? Ar mūsų žodis yra šventas, teisingumas baltas kaip sniegas? Ar esame visi drąsūs, kaip sakalai? Ar esame kupini patvaros, iniciatyvos, kuriamųjų jėgų, tėvynės meilės? Ar esame švelnūs, mandagūs ir kilnūs, kaip tikri dvasios riteriai? Ar esame visada ramūs, kaip visada yra žmonės, jaučią savo vertę ir jėgas?
Prisipažinkim, kad šio to dar mums trūksta.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
ŠAULIŲ MOČIUTĖ — GYVA MOTERŲ ŠAULIŲ TARPE
Kovo mėnuo skirtas Šaulių S-gos įkūrėjo Vlado Putvio mirties sukakčiai atminti. Tuo pačiu laiku, nežinodamos tikros datos, mes minime ir jo žmonos Šaulių Moterų Garbės Vadės Emilijos Putvienės mirties sukaktį.
Žiauriose sąlygose, tolimame Sibire, atsiskyrusi nuo savųjų— viena, prieš 2 metu mirė ji kalėjime — kankinės mirtimi.
Kaip šiandien stovi prieš akis jos ramus, visada besišypsąs veidas. Kur ji pasirodydavo, tartum giedresnis saulės spindulėlis krisdavo. Gera žmona, pavyzdinga motina, savo krašto, savo žmonių mylėtoja, nenuilstama visuomenininke, visos Šaulių S-gos narių taip buvo mylima, kad niekaip kitaip, kaip močiutė visų vadinama.
Šiandien ji mums kančios, pasiaukojimo pavyzdys ir negęstančios meilės simbolis. Jos darbai ir nueitas gyvenimo kelias— tai neišsemiamos jėgos šaltinis, kuriuo galime gaivintis abejingose valandose. Kovo mėn. ruošiamuose minėjimuose, susirinkimuose supažindinkime jaunimą su šia didžios dvasios moterimi — šaulių močiute. Šaulėms moterims telieka ji gyva mūsų atmintyje, mūsų širdyse ir darbuose. Jos net iš Anapus liepsnojanti galinga meilė tebūna mūsų širdžių tvirtas ryšis darniam, bendram šauliškam darbui.
ŽURNALO "ŠAULĖS" PUSLAPIUS PAVARČIUS
Prieš akis guli, gal būt, vienintelis Amerikoje esantis “šaulės” žurnalo egzempliorius — pirmasis “šaulės” numeris. Pasklaidžius puslapius, paskaičius straipsnius, grįžta anų laikų redagavimo kūrybinė nuotaika, kuria bandysiu su jumis, sesės šaulės, pasidalinti.
Dalinsiuos mintimis, kad šaulės, kurioms teko šį žurnalą matyti ir skaityti, ir jūs anų laikų nuotaikomis pagyventumėte, o tos, kurios čia į šaulių eiles įstojote ir jo nematėte arčiau susipažintumėte su moterų šaulių darbu ir laimėjimais Nepriklausomoje Lietuvoje.
Šaulių Sąjungos XX-čio sulaukus, 1939 m. moterys šaulės tiek jau buvo savaranki ir stipri organizacija, kad pradėjo leisti savo atskirą laikraštį — žurnalą “Šaulę”.
Žurnalas ir po tiek metų savo išvaizda ir turiniu daro gerą įspūdį. Pilnas šauliškų ir kt. iliustracijų. Kiekvienas likusis tarpelis užpildytas žymių žmonių mintimis, lietuviškų raštų vinjetėmis. Viršelis ir vinjetės pieštos šaulės dail. R. Kuprevičienės. Straipsnių autorės: visuomenininkės, daktarės, mokytojos ir kt. profesijų šaulės. Vien šiame numeryje rašo 18-ka straipsnių autorių, žurnalas turi 50 puslapių.
“Šaulė”, tai buvo grandis, jungianti visą šaulinę šeimą ir pasiekianti kiekvieną jos narę: kartu tai buvo darbo jėgų šaltinis, teikiantis žinių ir praktiškų nurodymų visais organizaciniais reikalais. Jos uždavinys buvo ugdyti šaulinę idėją, kelti šaulės dvasią, pasiaukojimą, stiprinti būdą ir kitus gerus privalumus. “Šaulė” savo skiltyse kėlė tautos dvasinės ir fizinės sveikatos reikalus, rašė apie auklėjimą, meną, tautodailę, sportą, dėjo poezijos ir beletristinius dalykėlius. Kaipo specialiai moterims pritaikintas laikraštis, turėjo ir skyrių “Šaulė namie”, šis skyrius lietė namų apyvokos, vaikų auginimo, maisto gaminimo ir kt. moterims rūpimus klausimus. Čia, be organizacinių reikalų, kiekviena moteris galėjo sau rasti ir praktiškų, naudingų žinių; tas buvo svarbu, kai moterų šaulių organizacija buvo taip plačiai visame krašte paplitus.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
AKADEMINIS JAUNIMAS VEIKIA
Čikaga įvairaus pobūdžio minėjimais yra paplūdus. Sausio mėn. turėjome 35 m. Klaipėdos krašto prijungimo minėjimą prie D. Lietuvos. Tame minėjime žymiai pasireiškė Čikagos akademinis jaunimas — skautai.
O štai vasario 23 d. Jaunimo Namuose suruošė Lietuvos Nepriklausomybės 40 m. paskelbimo minėjimą Lietuvių Studentų Sąjunga, Akademiniai Skautai, Ateitininkai Studentai ir Studentų Santara Čikagos skyriai.
Minėjimo programa buvo sudaryta trumpa, graži ir įdomi. Ji susidėjo iš dviejų dalių: iš oficialios ir meninės. Pats jaunimas išpildė visą programą: sakė entuziastiškas, patriotines kalbas, pats vaidino, pats šoko ir dainavo. Žinoma, išskyrus kvartetą “Gintaras”, kuris pasišovė talkininkauti tik už honorarą.
Minėjimas skyrėsi nuo kitų minėjimų dar ir tuo, kad nebuvo jokio prezidiumo bei ilgų kalbų. Scena buvo papuošta daugybe įvairių organizacijų vėliavų ir gražiu raudoname fone baltu Lietuvos Vyčiu.
Minėjime oficialią dalį vedė organizacinio komiteto pirmininkas, Čikagos Studentų skyriaus p-kas, studentas Kęstutis Dirkis. Lietuvos ir Amerikos himnus giedojo jaunimas ir visa auditorija. Invokaciją, tikrai tai dienai ir jaunimui pritaikytą, skaitė tėvas Kubilius, Jaunimo Namų direktorius. Lietuvos Neprikl. 1918 m. vasario 16 d. aktą skaitė santarietis L. Šmulkštys. Taip pat buvo pagerbti ir kovotojai, žuvę kovose už Lietuvos laisvę.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
— Raimundas Mieželis, buvęs Lietuvių Studentų Santaros C. V-bos pirmininkas, neseniai baigė Dėdės Samo tarnybą ir gavo Čikagoje darbą savo specialybėje. Nors šiuo metu su darbais nėra lengva, bet R. Mieželiui, kaip labai gerai baigusiam bakalauro laipsniu ekonominius mokslus II-iinois valstybiniame universitete Urbanoje ir vėliau įsigijusiam magistro laipsnį garsiame Harvardo u-te, nebuvo sunkumų tinkamą darbą prekyboje susirasti.
— Tarnaująs karinėje aviacijojepirmas leitenantas John Pachankis, sūnus Jono ir Onos Pachankių, 5919 S. Troy St., perkeltas iš Kalifornijos bazės į Tucson, Arizoną.
— Jonas Šimutis, JAV karo aviacijos lakūnas, šiomis dienomis paaugštintas į kapitono laipsnį. Šion tarnybon jisai įstojo II Pas. karo metu (1942 m.) savanoriu. Tuoj buvo pasiųstas kariūnų mokyklon, kurią baigė lakūnu. įgydamas ir jaunesniojo leitenanto laipsnį. Po kelių mėnesių specialaus pasiruošimo buvo pasiųstas Pacifiko vandenyno karo frontan. Vairavo bombonešį B-25. Po karo dar metus išbuvo Okinavos saloj ir Japonijoj. Grįžęs iš ten pas tėvus Chicagon, 1946 m. vedė Marcelę Beržinytę iš East Chicagos, Ind. Augina sūnų ir dukterį, šiuo metu su šeima gyvena Yuma, Arizona. Pernai vasara grižo iš Pietų Korėjos, kur buvo pasiųstas vieneriems metams.
— Stasys Kondrotas, atlikęs pradinius karinius pratimus ir pakeltas Private First Class laipsnin. sausio 5 d. išskrenda į San Francisco, Cal., o iš čia bus siunčiamas i Pietinę Korėją.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
L.V.S. RAMOVES ČIKAGOS SKYRIAUS SUSIRINKIMAS
Sausio 26 d. L. Auditorijoje įvyko Čikagos skyriaus narių visuotinis metinis susirinkimas. Susirinkimą atidarė pirm. P. Dirkis, prašydamas minutės susikaupimu pagerbti visai dar neseniai mirusį kariams gerai žinomą prof. kan. J. Meškauską, kaip buvusį 1917 m. Rusijoje susitvėrusių lietuvių batalionų pirmąjį karo kapelioną ir paskutinį Kauno įgulos bažnyčios rektorių, ir ltn. Aleksą Jakubauską, mirusį skyriaus narį.
Po atidarymo buvo sudarytas susirinkimo prezidiumas iš Jono Švedo — p-ko ir Vlado Garbenio — sekretoriaus. Svarbiausieji susirinkimo dienotvarkės punktai buvo: v-bos ataskaitiniai pranešimai ir rinkimai naujos v-bos bei rev. komisijos. Valdybos vardu pranešimą darė pats p-kas P. Dirkis, kuris labai vaizdžiai ir išsamiai išdėstė visas skyriaus teigiamas ir neigiamas puses, bei pateikė ištisą eilę praktiškų siūlymų.
Skyriaus Rev. Komisijos vardu pranešimą darė p-kas Kazys Musteikis. Jis savo pranešime pabrėžė, kad skyrius vedamas ir tvarkomas pavyzdingai, gėrėjosi skyr. p-ko P. Dirkio pasišventimu ir atsidavimu skyrių išlaikyti tinkamoje augštumoje ir tam darbui jo nesigailėtų pastangų, nei laiko ir net lėšų. Už tai susirinkimas p-kui išreiškė didelę padėką.
Skaityti daugiau: Veteranų veikla
