Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1474) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS – SEPTEMBER 1971 
Jurgis Juodis— Laisvės Auka, aliejus, J. Tamošaičio nuotr. (virš.)
Nr. 8 (1475) SPALIS – OCTOBER 1971
D. Armalis — Šaulių Kultūrinę savaitę Dainavoje užbaigiant, birželio 20 d., pagerbiami 1941 m. žuvę sukilėliai. Iš k.: F. Blauz-dys, I. Sventickaitė, L. Šulcas, J. Beržanskaitė, J. Šostakas ir skautas V. Rėklys. (Tautinė vėliava atvežta iš Lietuvos. Manoma, kad buvo Laisvės kovotojų mūšių laukuose.) — Viršelis
T U R I N Y S
Jonas Rūtenis — Antroji Intrada
J. Miškinis — Rugsėjo Aštuntoji
D. Stasiulis — Delegacija Kybartuose
J. Rapšys — Vokietijos 1939-1945 m. karo aviacija
K. Škirpa — 5 DLK Kęstučio pulko kovos
Kalpas Uoginius — Lietuvos policija okupacijos metu
TREMTIES TRIMITAS
V.Tylonis — Ideologinės apraiškos
J. Šepetys — Šaulių paskirtis tremtyje
V. Mingėla — Amerikos lietuvių parama šauliams
K. Daugvydas — Šauliai Nepriklausomybės kovose
J. Narūnė — Prasminga mūsų jaunystė
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Karinės Žinios
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1971m. 7-8 Turinys, metrika
J. RŪTENIS
Jei tartum,
Kaip tarė:
— Neišdaviau aš Tėvynės —
Neišduodama
Mano gimtoji žemė!
Jei tartum tai,
Kai tamsa,
Naktis —
Kruvinas dangus
Ir debesys sutemę . . .
Jei sakytum,
Kaip sakė:
— Jūs mane
Ir manuosius
Vergais pasmerkei mirt!
Jei sakytum tai,
Kai šautuvų
Išvėpusios tūtos spokso
Ir budelis
Žvangindamas
Kalėjimo raktais,
Nesirengia už drąsą pagirt...
Jei šauktum,
Kaip šaukė:
— Grąžinkite Lietuvai
Laisvę ir nepriklausomybę!
Jei šauktum surakintas
Ir praradęs visą
Absoliučią galimybę,
Būtum ainis
anų, tarusių: “Kelkite”, — lūpų,
Būtum aidas
Anųjų varpo skardžiųjų dūžių, —
Būtum toks, koks yra
Pravirkęs,
Surakintas,
Sukruvintas,
Bet išdidus
Ir majestotiškas
Naujasis Lietuvos
Kudirka.
JONAS MIŠKINIS
Vytautas Didysis buvo genialus lietuvių tautos vadas ir karys. Su jo vardu rišama ir senovės Lietuvos didybė. Jis mums paliko išmėgintą tiesos dėsnį, kad šalies laisvė įgijama, apsaugojama ir apginama kalaviju. Vytauto gadynė — lietuvių tautos karinio ir politinio genijaus augščiausias laipsnis. Jo laikais Lietuvai buvo lemta sukurti didelę valstybę, kurios sienas skalavo Baltijos ir Juodųjų jūrų vandenys.
Vytautas savo kariniais ir politiniais sugebėjimais buvo žymiausias Europos vadas. Jam vadovaujant vokiečių grobuoniškiems kryžiuočiams ties Žalgiriu buvo suduotas lemiamas smūgis. O totoriai pabūgo Vytauto galybės — atsisakė nuo savo grobuoniškos politikos.
Vytautui mirus, Lietuvos bajorams susibičiuliavus su Lenkijos bajorija, Lietuvos reikalai ėmė silpnėti. Tasai silpnėjimas baigėsi Lietuvos padalinimu ir caristine okupacija. Ilgus metus trukusi okupacija norėjusi visiškai sunaikinti lietuvių tautą, bet ir žiauri priespauda nepalaužė mūsų tautos sąmoningumo ir nenuslopino jos laisvės siekimo. Tie okupacijos metai gali būti akivaizdžiu, tikint į savo tautos laisvės atgavimą ir šviesesnį jos rytojų. Juk caristinės okupacijos tamsumose, taip pat buvo labai maža vilties dėl Lietuvos laisvės atgavimo ir nepriklausomybės prisikėlimo.
Darbu tauta rašo istoriją
Kas mūsų tautos buvo giliai išgauta ir išgyventa, blaškantis tarp vilties ir nusiminimo, tarp džiaugsmo ir liūdesio, kas mūsų kovoje įveikta ir padaryta, tai neišdildomai turi palikti lietuvių sielose. Didieji tautos vaikų darbai yra dvasinių ir materialinių gėrybių kapitalas, kurio nuošimčiais minta kartų kartos ir kurį jis paveldi, saugo ir didina. Tie darbai — tai pagrindinis mūsų tautos lobynas. Didžiais darbais, didžiais žygiais tauta rašo sau istoriją. Iš jų semiamės sau galios, jais drąsinamės ir siekiam geresnės ateities.
Skaityti daugiau: RUGSĖJO AŠTUNTOJI
Žemiau pateikiami Broniaus Stasiulio atsiminimai apie įvykius Kybartuose papildo anksčiau rašiusių, K. Morkūno ir plk. Šliogerio liudijimus. Tikimės, kad šie, jau KARIO puslapiuose pasirodę atsiminimai ir medžiaga, kuri bus paskelbta vėliau, duos gerą pagrindą ateities istorikui nustatyti ir aprašyti “kaip, gi, ten ištikrųjų buvo”.Red.
BRONIUS STASIULIS
Ištikrųjų, nieko ypatingo nebūtų įvykę Kybartuose, 1940 m. birželio 15 d., jeigu prezidentas A. Smetona, atvykęs į Kybartus, apie 5 val. po pietų, būtų su šeima tiesiai vykęs į Vokietiją. Tiesa, jis norėjo sulaukti savo žmonos p. Smetonienės, kuri keliavo iš jo ūkio, per Šakius, į Kybartus, tačiau ir jai atvykus jis neskubėjo išvykti ir delsė.
Po 10 val. nakties, aš gavau, per policijos departamentą, oficialų ministerio pirmininko įsakymą uždaryti sieną. Situacija pasikeitė ir visiškai susikomplikavo. Skubiai susižinojau su departamento direktoriumi, kuris tą telegramą pasirašė ir jam pranešiau, kad Kybartuose yra prezidentas su šeima ir ketina vykti į Vokietiją. Direktorius aiškiai ir konkrečiai man atsakė, kad tas įsakymas liečia ir prezidentą. Aš dar paskambinau ir į Kariuomenės štabą. Gen. Karvelis man tą patį atsakė, paaiškindamas, kad pas prezidentą yra siunčiama speciali delegacija.
Oficialiai siena buvo uždaryta, maždaug, 10 val. 30 min. nakties, tad nuo 5 val. vakaro buvo laiko prezidentui nekliudomam išvykti, ir jis būtų išlydėtas su prideramu respektu. Tas pats lietė ir visą jo šeimą, palydovus ir jų daiktus.
Sieną uždarius ir prezidentui apie tai sužinojus, jis, jo šeima, bei palydovai, taipogi ministeriai gen. K. Musteikis su A. Tamošaičiu, sėdosi į automobilius ir atvyko prie pasienio pereinamo punkto.
Skaityti daugiau: DELEGACIJA KYBARTUOSE
J. Rapšys
(Pradžia gegužės mėn. KARYJE)
Kovos ore virš Vokietijos
Kas išgyveno, tas niekuomet neužmirš sąjungininkų, taip vadinamų, “skraidančiųjų tvirtovių’’ puolimo. 1943 m. sausio mėn. 27 d. amerikiečių skraidančios tvirtovės pradėjo pulti Vokietiją dienos metu, pradedant Wilhelmshafenu. Anglų bombonešiai, kad galėtų geriau apsiginti, puolė naktį. Vasario mėn. sąjungininkai jau sutiko didesnį vokiečių pasipriešinimą. Vokiečių naktiniams naikintuvams ėmė sektis, bet jų nedaug ir jų visur trūksta. Nors jų gamyba didėjo ir 1943 m. birželio mėn. buvo pagaminta beveik 1000 naikintuvų, bet kadangi daug jų buvo reikalaujama, tai ir to skaičiaus, toli gražu, neužteko.
Amerikiečių generolo Eaker planas buvo: pirmiausia sunaikinti lėktuvų gamybą, o anglų — bombarduoti visus miestus tikslu pakirsti gyventojų moralę. Pradėta bombarduoti ir gyvenamuosius kvartalus ir pakeista taktika: bombarduojamas visas rajonas be jokių išimčių. Naktį į kovo 29 bombarduojamas Luebeckas: 100 namų sugriauta, 4000 — dalinai sugriauta, 320 žuvusių, 785 sužeistų. Tik 8 bombonešiai buvo numušti.
Naktį į gegužės 31 d. bombarduojamas Koelnas. Bombardavo 1000 lėktuvų. Tai buvo didžiausias bombardavimas istorijoje: 3300 namų sugriauta, 9500 — dalinai sugriauta, miestas beveik sudegintas. Tą naktį vokiečių naikintuvai numušė 40 anglų bombonešių, 116 bombonešių buvo priešlėktuvinės ugnies sužaloti.
Po tokio didelio bombardavimo generolas Galland prašė Goeringo daugiau naikintuvų. Į tą prašymą Goeringas atsakė: “Pirma turi būti nugalėti rusai”. Tokiai padėčiai esant, vokiečių aviacija įėjo į 1943 metus, į lemiamą karo laikotarpį. Laikotarpyje nuo 5 kovo iki 29 birželio, t. y. per keturis mėnesius buvo sugriauti šie didieji miestai: Essen, Duesburg, Duesseldorf; gerokai apgriauti: Wuppertal, Bochum, Dortmund. Tuo laikotarpiu buvo puolamas ir Ruhro kraštas: 872 bombonešiai buvo numušti, 2128 — sunkiai sužaloti. Bet kad būtų daug laimėta — klausimas.
Skaityti daugiau: Vokietijos 1939-1945 m. karo aviacija — tautos pasididžiavimas
KAZYS ŠKIRPA
Gen. štabo pulkininkas
( Pradžia kovo mėn. KARYJE)
Dėl energingo kęstutiečių gynimosi ties Beržnyku ir tuojaus po to, Pulkotų - Olšankos linijoje, tas plk. Knoll-Kownackio išdidus prognozas neišsipildė. Priešingai, 1-mai leg. brigadai, netik nepavyko užimti Seinų taip greitai, kaip tikėjosi, bet iš viso į juos įsiveržti pirma plk. ltn. Popovičiaus grupės, kuri puolė Seinus iš šiaurės vakarų ir šiaurės, nuginklavo mūsų 2-jo pulko dalinius jau pasitraukusius iš Seinų ir tą miestą užėmė be jokios pagalbos iš plk. Knoll-Kownackio.
10. KAUTYNĖS TIES BERŽNYKU
Nors 5 p.p. buvo rezerve, taigi nebuvo atsakingas už padėtį fronto priešakinėje linijoje, tačiau šios pastarosios artumas nuo pulko stovėjimo rajono ir žinių nuotrupos, kurios jį pasiekdavo iš fronto, nedavė kęstutiečiams ramumo. Jos rodė, jog pulko poilsio dienos gali būti staigiai nutrauktos ir kad pulkas turi būti tam visados pasiruošęs, nors ir buvo išskirstytas ilgame ruože II gynimosi linijos apkasams kasti, bei jos įtvirtinimo darbams.
Rugsėjo 22 d. ankstų rytą, kaip ir kitomis dienomis, pulko batalionai buvo išvykę kasti apkasų jiems nurodytuose rajonuose: I ir III — Žagariu, Pockūnų, Olšankos, Pulkotų ruože, III Bn ties Beržnyku. Pulko štabas buvo Beržnyke. Pulko gurguolė — Klepačių rajone.
Vos prieš kelias dienas atvykęs į pulką naujas mano padėjėjas — kpt. Kaunas — buvo su manim Beržnyke. Papusryčiavus, paprašiau jį pastudijuoti žemėlapį ir paprojektuoti ką turėtume daryti ir kaip veikti, jei lenkai pultų per Želvą ar Gibus ir 5 p.p. tektų užimti gynimosi poziciją, arba vykdyti priešpuolį. Man Želvos sritis buvo gerai pažįstama iš prieš tai turėtų kovų su lenkais ir, kaip anksčiau šioje apžvalgoje jau buvau paryškinęs, aš laikiau Želvos kryptį labjausiai palankią lenkams supti Seinus per Beržnyką. Mat tariamieji Augustavo miškai Želvos rajone siekė beveik patį Beržnyką ir sudarė puikiausią prieigą lenkams šia kryptimi pulti.
Skaityti daugiau: 5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS
O. BALČIŪNIENĖ
(Pulko 20 metų sukaktuvine proga)
Kai patrankos dundėjo aplinkui,
Nuo gaisrų, kai pražydo naktis,
Jūs Tėvynę vaduot susirinkot,
Šalies laisve jums plakė širdis.
Kai motutės graudžiai apkabinę
Žygiui laimino, siuntė maldas,
Jūs prisiekėt išlaisvinti Tėvynę,
Jūs prisiekėt nutildyt raudas.
Stojot, vyrai, ryžtingi kaip vienas,
Nebaugino jus priešo pulkai,
“Šventa laisvė!— Kartojot ne vienas. —
“Dėl tavęs krauju žydi laukai.”
Skaityti daugiau: KĘSTUTIEČIAMS
(Spalio 2— Angelų Sargų - Dienos proga)
KALPAS UOGINIUS
Prisimindamas 1941-43 metų vokiečių okupaciją, norėčiau paminėti buv. lietuvių policijos pareigūnų kovą su hitlerininkais. Visi mes, vyr. amžiaus lietuviai, gerai prisimename kai 1941 m., vokiečių-sovietų karui prasidėjus, lietuvių patriotų sukilimui įvykus ir vokiečių wehrmachtui Lietuvon įžengus, dauguma mūsų nuoširdžiai džiaugėsi išsilaisvinę iš kūjo ir pjautuvo pavojaus grėsmės, nors in apverkdami gausias savo sūnų ir brolių—sukilėlių kovoje žuvusių aukas. Tada tikėjomės, kad vokiečiai grąžins klasta ir smurtu bolševikų išplėštą Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. 1941m. birželio mėnesio pabaigoje susitvėrusi laikinoji Lietuvos vyriausybė pašaukė visus buv. bolševikų iš tarnybos pašalintuosius ir laimingai sunaikinimo išvengusius policijos (ir kitų žinybų) tarnautojus, grįžti į anksčiau eitąsias pareigas ir naujai susidariusiose sąlygose sąžiningai jas vykdyti. Visi išlikusieji entuziastingai grįžo ir, nepaisydami praūžusios karo audros naujai sudarytų daug sunkesnių tarnybos darbo sąlygų, sąžiningai tęsė piliečių asmens ir turto neliečiamybės ir apsaugos tarnybą.
Vokiečiams likvidavus laik. Lietuvos vyriausybę ir įsteigus, taip vadintus, “Savivaldos” organus su lietuviais Tarėjais priešakyje, Lietuvos policija buvo subordinuota vokiečių SS ir vyr. policijos vadui Lietuvoje. Jis ją valdė per savo (vokiečių) tvarkos policijos vadą Lietuvoje ir lietuvį ryšio karininką — lietuvių policijos reikalų tvarkytoją, kuriuo buvo paskirtas, savo metu Berlyne policijos mokyklą baigęs ir įvairiose pareigose nepr. Lietuvos policijoj tarnavęs, Vytautas Reivytis. Jo pareigos prilygo buv. Lietuvoje policijos departamento direktoriaus pareigom.
Skaityti daugiau: LIETUVOS POLICIJA OKUPACIJOS METU
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Avė. Racine, Wise.
Algirdas Budreckas
NEMARIAJAM SIMUI
Užguitas, pavargęs nelaisvėje Simas
Pabėgt pasiryžo į laisvės dausas.
Ant denio paplūdo nekaltojo kraujas
Ir taškės į jūros bangas.
Statula stebėjo su laisvės žibintu,
Kai laisvės vis Simas maldavo.
Jo veidas pasruvęs krauju—
Barbarų jis muštas dejavo.
O laisvojo krašto jūreiviai,
Nedrįso užstot, ar padėt.
Jie sekė, kaip šaltos statulos,
Beširdžiai, be lūpų prabilt.
Baltija mūs brangi, nemarioji,
Tu motina mūsų vaikų.
Sūnui tavo nesuteikta laisvės,
Bangos šėlsta su Simu kartu.
Kančioms, mirčiai išduoto Kudirkos,
Mūsų ainiai nepamirš niekados.
Jis liks mūsų stiprybės šaltinis,
Už Trispalvę ir laisvę tautos.
LŠST KANADOS RINKTINĖS ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMAS
Jau nuo ankstyvo gegužės 22 d. ryto pradėjo Montrealyje rinktis visų penkių Kanados šaulių kuopų įgalioti atstovai, vedini pareigos jausmo, į LŠST Kanados Rinktinės atstovų suvažiavimą. Pats suvažiavimas prasidėjo 2 val., N.P. Seserų svetainėje, iškilmingu visų Kanados šaulių kuopų vėliavų įnešimu. Atidarydamas iškilmingąją suvažiavimo dalį, Kanados Šaulių Rinktinės pirm. S. Jokūbaitis į garbės prezidiumą pakvietė: KLB Montrealio Seimelio prezidiumo pirm. S. Pieėaitienę, Lietuvos kariuomenės Kūrėjų Savanorių s-gos Montrealio skyriaus pirm. J. Viliušį, LVS “Ramovė” Montrealio skyriaus pirm. P. Keturką, LŠST centro valdybos vicepirm. S. Jokūbicką ir Nepr. Lietuvos redaktorių R. Maziliauską. Susirinkusius kuopų atstovus pasveikino visi garbės prezidiumo nariai linkėdami geriausios sėkmės šio suvažiavimo darbuose, tėvynės Lietuvos naudai. O savaitraščio “Nepriklausoma Lietuva” redaktorius R. Maziliauskas savo žodyje trumpai paminėjo Lietuvos Šaulių s-gos veiklą nepriklausomybės kovų metu ir pokario taikos metais Lietuvoje. Raštu suvažiavimą sveikino: Lietuvos generalinis konsulas Toronte J. Žmuidzinas ir Baltic Veteran Corp. Po to sekė kunigo šaulio K. Raudeliūno pravestas, žodžiu ir malda, trumpas mirusių ir žuvusių šaulių pagerbimas ir iškilmingosios dalies uždarymas.
Skaityti daugiau: TREMTIES TRIMITAS
VYTAUTAS TYLONIS
Antroji Kultūrinė Savaitė buvo suorganizuota 1971 m. birželio 13 - 20 dienomis toje pačioje Dainavoje, prie žavaus Spyglio vandenėlio, prie lietuviško ežerėlio, eglėmis apaugusių kalnelių. Daugybė išdidžiai belinguojančių, žaliais lapais apsidengusių medžių, lyg žaidžiančių linksmai, žiūrėjo į kažką nesuprantamo. Aplinką ir įprastinę Dainavos gamtą pakeitė iš dangaus nukritusi šiluma.. . Spyglis tiesiog kunkuliuoja besimaudančiais šauliais. Jų privažiavo, prigūžėjo iš: Čikagos, Toronto, Delhi, Tillsonburg, Detroito ir kitur.
Laisvės vėliavos kilo ir leidosi
Jau sekmadienį, birželio 13 d., Dainavoje ėmė atsirasti šauliai. Prie registracijos būstinės, dr. Damušio hotelio, kuris buvo pasipuošęs balta, su raudonu kryžiumi, vėliava būriavosi uniformuoti, lyg kokie Amerikos admirolai, jūros šauliai. Prie kalnelio atvažiavusios mašinos, atsidusdamos, lyg nuovargiu pasiskųsdamos, sustodavo tartum pailsėti. Kiekvienas automobilis atveždavo net po kelis šaulius.
Nelengva buvo tokią stovyklą suruošti, taip pat daug rūpesčio ji atnešė stovyklos administratoriams, šiemet daugumas stovyklos pareigūnų buvo "švyturio” jūros kuopos šauliai iš Detroito. Stovyklos komendantas — Mykolas Vitkus, administratorius — Jonas Šostakas sen., jo pagalbininkas — ltn. Stasys Malinauskas, stovyklos gydytojas — dr. Kazys Pau-tienius (Kar. Juozapavičiaus — Klevelando šaulių kp. pirmininkas), gailestingoji sesuo Cecilija Balsienė, valgyklos vedėjas — Juozas Augaitis, valgyklos kontrolierius — Jonas Balnionis, maisto tiekėjas — Antanas Šiurkus, virtuvės vedėja — Vera Kulbokienė; padėjėjos — Marija Bylienė, Leokadija Banaitienė, Liuda Mačionienė, Emilija Lungienė, Konstancija Kirvelaitienė ir Ada Telyčienė. Ypatingai šioms šeimininkėms šauliai stovyklautojai buvo dėkingi už gerai paruoštą maistą, už tvarkingumą. Jūsų korespondentas patyrė, kad šios visos “Švyturio” jūros kuopos šaulės, tokiomis kaitriomis dienomis, negaudamos nei pasimaudyti nei grynu oru gamtoj pakvėpuoti, dirbo visiškai be jokio atlyginimo. Mane prašė LŠST c.v. pirm. V. Tamošiūnas ir LŠST c.v. jūros šaulių vadovas ir “Švyturio” kp. pirmininkas Mykolas Vitkus viešai nusilenkti šaulėms ir šauliams pareigūnams padėkos ženklan.
Skaityti daugiau: Ideologines šaulių savaites apraiškos
(Tema diskutuota šaulių Kultūrinėje savaitėje 1971 m. birželio 13-20 dienomis, Dainavoje)
Gen. št. plk. JONAS ŠEPETYS
Išeivijos politinėje veikloje kartais pasisakoma, jog atsiradus galimybei atstatyti nepriklausomybę, prisireiksią ir ginkluotos pajėgos. Anot kaikurių, niekas mums nepriklausomybės veltui neduos, ją turėsime patys išsikovoti. Toks kategoriškas teigimas, esmėje gal ir teisingas, bet atrodo nerealus — kaip išsikovoti, kaip sudaryti karinę jėgą kuri būtų veiksminga nepriklausomybę atstatyti? Suprantama, kad dabartinėse sąlygose atsakymas yra absoliučiai neigiamas: tokios jėgos, kuri nugalėtų dabartinį Lietuvos okupantą, mes negalime sudaryti nei čia, išeivijoje, nei kada nors galėtume sudaryti Lietuvoje. Tik įvedus galimumų sąlygą, klausimas darosi švelnesnis. Galimumai mums palankūs tuo, kad jų ribos plačios, galinčios išsiplėsti net iki mūsų politinių interesų. Kaip sakoma, pasaulis yra nepastovus, galingųjų vidujinės santvarkos, bei jų išoriniai santykiai gali keistis mums palankia kryptimi. Šia prielaida yra paremta ir politinė išeivijos veikla. Dar daugiau, toji prielaida politiką įpareigoja veikti pagal augščiau minėtą teigimą, pritaikytą politikai, būtent: niekas kitas mūsų negins ir mūsų reikalais nesirūpins, jeigu mes patys nesirūpinsime. Tatai mūsų politiniai veiksniai ir daro, naudodami visas prieinamas priemones pakreipti pasaulinius įvykius į savo pusę. O, karinė jėga paprastai yra tik politikos įrankis. Mūsų aptariama karinė jėga tad yra derintina su mūsąja politika. Nors politinės veiklos pagrindas šiuo metu yra ne ką realesnis kaip karinės, bet politinės veiklos neatsisakoma. Karinė veikla, derinama su politika, tad įgyja prasmę: kokie yra galimumai politinei veiklai, tokie yra ir karinei; jeigu politika tikisi priartėti prie nepriklausomybės atstatymo, tam atstatymui bus reikalinga ir naudinga karinė pajėga, nežiūrint kokio dydžio ji būtų. Tokie politikos reikalavimai jau būtų tremties galimumų ribose.
Skaityti daugiau: ŠAULIŲ PASKIRTIS TREMTYJE
Patriotizmas, tėvynės meilė, tautinė valstybė, kurioje plačiai išplitusi religija, visad buvo ir bus nekintančiomis dvasinėmis vertybėmis. Istorija byloja, jog šias tautines dorybes praradusios tautos, kad ir didelės ir turtingos, dažniausiai sunyksta, praranda savo tautines žymes ir suverenumą, nes niekas nenori jų ginti, o juo labiau— neatsiranda didvyrių, kurie ryžtųsi už jas mirti.
VLADAS MINGĖLA
Kai 1918 m. vasario mėn. 16 d. iš visos Lietuvos suvažiavę lietuviai, sudarę Lietuvos Tarybą, paskelbė Lietuvą nepriklausoma ir suverenine valstybe, reikėjo ginklu ir kraujo aukomis tą paskelbimą apginti. Per miestus ir kaimus sklido lietuviško proto ir širdies pagimdytas šūkis: “Be kraujo ir aukos, nebus laisvos Lietuvos!”
Anuomet mūsų kraštą (pagal Šaulių sąjungos kūrėją Vladą Putvinskį-Pūtvį), mūsų žemę slėgė ne tik priešai, bet ir sunki ekonominė negerovė.
Po I Pas. karo mūsų žemė buvo nualinta, sunykusi, miestai ir kaimai sudeginti. Kaimuose, per keturių metų karą, gyvuliai išnaikinti, nebuvo sėklų laukams apsėti. Viso krašto ūkis skurde skendėjo. Aplinkui viešpatavo nepakeliamai sunkus vargas. Pokario metais dar ruseno sudegintų miestų, miestelių ir kaimų medėgaliai. Svetimųjų, o ypač vokiečių, apsėstas kraštas šaukėsi Dievo pagalbos. Suvargę ir suskurdę lietuviai jieškojo teisybės. Plito epidemijos ir mirtis nesu-
Viduryje: premijų mecenatas Gediminas Rugienius ir premijos laimėtojas Vladas Mingėla. Kairėje — LšST c.v. pirmininkas, deš. — vicepirmininkas.
draudžiama pjovė gausią pjūtį. Žmonių aimanos sklido skersai ir išilgai mūsų žemę. Trūko miestuose maisto, nebuvo bulvių ir duonos, o kaikuriose vietovėse aplinkui svaisčiojosi bado šmėkla. Mirtis, dalgiu besišvaistydama, jautėsi tikrąja šeimininke.
Skaityti daugiau: AMERIKOS LIETUVIAI AUKOJO PINIGUS IR KITAIP RĖMĖ LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ
K. DAUGVYDAS
ĮŽANGA
Šaulių centro valdybos sudaryta komisija programai paruošti pasiūlė man temą: “Šaulių ir partizanų kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės”. Gal sąmoningai tokią temą parinko, nes mūsų vyresnioji karta, netekusi gimtosios aplinkos ir gyventąją buitį pamiršdama, kartu pradeda pamiršti ir anų laikų sielvartus bei rūpesčius, o svarbiausia — pradeda pamiršti sąlygas ir aplinkybes, kuriose vyko daugialytė kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Šita proga noriu priminti būdingesnius įvykius, pradedant nuo 1918 metų pradžios.
Tuo metu Lietuva buvo kietai valdoma vokiečių karinės valdžios, todėl tada Valstybės Tarybos paskelbtas Vasario 16 Aktas buvo didelės drąsos ir ryžtingumo veiksmas. Akto signatarai, tai viešai skelbdami, gyvai tikėjo į tautos prisikėlimą, nors tikrosios sąlygos tokiam valios pareiškimui ir įgyvendinimui nebuvo palankios. Vokiečių karinė valdžia visai negalvojo leisti lietuviams savarankiškai tvarkytis, o Vasario 16 Akto paveikta, pradėjo skubiai jieškoti formų, kaip, vienu ar kitu būdu, Lietuvą aneksuoti ir patį Aktą sunaikinti. Dėl aneksijos pasisekimo jie buvo tikri, nes Lietuva tuo metu neturėjo jokios kaimyninės valstybės, kuri būtų galėjusi ją paremti jėga, ar diplomatine akcija.
Valstybės Taryba, pajutusi tą vokiečių klastą, pradėjo įsitikinti, kad Akto paskelbimas mažai tesveria, kai jis nėra paremtas jėga, todėl pradėjo slaptai registruoti lietuvius karius, kurie, daugumoje, buvo grįžę iš Rusijos. Suregistravusi apie 50 karininkų ir 100 kareivių, lūkuriavo kokios nors laimingos progos, nes I Pas. karas ėjo prie galo. Ilgai laukti nereikėjo, — proga atėjo laiku, kai lapkričio mėn. 5 d. Vokietijoje įvyko revoliucija ir kai kaizeris pasitraukė, tai ir vokiečių karinės valdžios varžtai žymiai atsileido. Išnaudojant tą progą, lapkričio 11 d. buvo sudarytas pirmasis ministerių kabinetas, o lapkričio 23 d. įsteigtas Krašto Apsaugos štabas, kuris pradėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę.
Skaityti daugiau: ŠAULIAI NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE
J. Narūnės atsiminimai
Tais tolimais laikais, kai iš pelenų ir degėsių kėlėsi laisva Lietuva, kiekvienas geros valios lietuvis-lietuvė skubėjo su talka, kuo tik galėdami, padėtų savo tėvynei.
Atsimenu, mano motina (vėliau buvusi vyriausia amžiumi šaulė) nešė savo vienintelę senovišką sagtį ir vestuvinius žiedus į Valstybės iždą ... Ir ne ji viena. Daugelis geraširdžių moterų aukojo auksinius papuošalus, nes ižde nebuvo aukso . . . Amerikos lietuviai tada siuntė savo dolerius, kad padengtų mūsų naująją valiutą — litus.
Ką bekalbėti apie jaunimą! Apsiginklavę visi skubėjo į frontą, ginti kraštą nuo iš visų pusių puolančių priešų. Šiaurės rytuose slinko į mus sovietų bolševikai, iš pietų jau judėjo lenkų legionas, o vakaruose siautė bermontininkų gaujos. Viduje ne ką turėjome geriau. Kaune vis dažniau degė gaisrai. Komunistai ir lenkai-peoviakai (lenkų karinė organizacija) kėlė neramumus, ruošdamiesi pavergti Lietuvą ir lietuvius.
Mūsų geriausių šeimų sūnūs už tėvynės laisvę aukojo savo gyvybes. Šiaudinėse pastogėse gimę didvyriai griebėsi ginklo ir negęstančiu entuziazmu skubėjo į frontą. Juos, brangiuosius, išlydėdavome su gėlėmis iš laikinosios sostinės Kauno. Didžiavomės jais, ir laukdavome, laukdavome žinių nuo jų ...
Janina Narūne ir Kazė Kudirkaitė, 1919 metais Kaune.
Mes skubėjome prie žinių ir informacijų centro, trokšdamos išgirsti kas dedasi fronte. Kai gaudavom telefonogramą su geromis žiniomis, visi nuoširdžiai džiūgaudavome. Bet, kai ateidavo blogų žinių, apie nesekmes ar brolių žuvimą — tada rodydavosi, kad širdy susikaupdavo visos tautos skausmas! . . .
Skaityti daugiau: Prasminga mūsų jaunystė
Janina Narūnė
LIETUVA
Lietuva— tu smūtkelių šalis,
Tu kampelis dainų ir artojų,
Tavo žemę, krauju apšlakstytą,
Šventą žemę bučiuoju ..
Lietuva — tu kaip Motina mano!
Išsiilgusi puolu prie kojų ...
Visa, kas manyje yra gero,
Tau vienai aš aukoju!
SVEIKOS BRANGIOS SESERYS, SVEIKOS PASIILGTOSIOS. BRANGIOS IR MYLIMOS!
Taip noriu būti su Jumis. Jus visas apkabinti, mintimis pasikeisti, šviežiu Dainavos oru pakvėpuoti. Tačiau Dievulis kitaip nusprendė, ligomis mane lanko. Bet dvasia esu su Jumis ir ta proga noriu pasidalinti viena kita mintimi ant balto popierėlio.
Lietuvoje, vykdydamos šauliškojo tautinio auklėjimo programą stovyklose, kursuose ir paskaitose, nuolat kalbėjome apie šeimos vaidmenį tautoje, kaip jos pagrindą. Kalbėjome apie šeimos reikšmę tautos atsparumui, jos sveikatingumui, ypač, jaunosios kartos auklėjimui. Kalbėjome apie religinių ir tautinių papročių išlaikymą ir ugdymą, lietuvių kalbos grynumą, apie lietuviško buto įrengimą ir daugelį kitų dalykų.
Tremtyje šeimos svarba ir jos pareigos padidėjo. Neturime laisvos valstybės, kur viešpatavo sava kalba, neturime nei savojo krašto aplinkos, nei gamtos grožio. Tik šeimose tegalime atkurti mažą Tėvynės kampelį. Iš čia semsis jėgų visi šeimos nariai, o ypač jaunimas. Čia jis išmoks ir pamils kalbą ir savo tautą. Kodėl aš jums rašau apie tokius savaime suprantamus ir žinomus dalykus. Mat, man metėsi į akis keletas reiškinių:
Kalbos reikalu— Sielojamės ir kaltiname jaunimą, kad nemyli lietuvių kalbos, o kaip patys kalbame? O, gi: “šapinamės”, “džiūsus” geriame, “kelius imame” (išeitų, kad nešiojame) ir taip, be galo. Į mūsų kalbą veržiasi svetimybės, gi mes tik nusišypsome.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Ltn. Kostas Eidukonis, su dukra Birute, iš Čikagos išvyko į V. Vokietiją aplankyti savo sūnaus ltn. Kęstučio Eidukonio, kuris tarnauja JAV kariuomenėje.
Kūrėjas sav. Leonas Balčiūnas, gyv. prie Žagarės, 8 metus išbuvęs Sibiro taigose, sunkiose sąlygose, prieš tris metus grįžo į tėviškę ir čia nesenai mirė, bevaikščiodamas savo mylimais laukais.
Perkūnas Prapuolenis, kilęs iš Čikagos, gegužės 26 d. Colorado valstijoje žuvo auto nelaimėje, buvo sulaukęs vos 20 m. Jis tik nesenai buvo grįžęs iš JAV karo tarnybos, dalyvavęs P. Vietnamo kovose. Velionis buvo pervežtas į Čikagą ir garbingai palaidotas
Antanas Šerkšnys,ką tik grįžęs iš JAV kariuomenės, įstojo į Illinois universitetą, psichologijos skyrių ir yra gabiųjų mokinių sąraše.
A. E. Petraitis, iš Čikagos, tarnauja karo laivyno aviacijos taktinės tarnybos dalinyje, Norfolk, Va.
↑ Kpt. Romanas Sedlickas yra baigęs Fordhamo universitetą ir Buffalo teisės universitetą, teisės daktaro laipsniu. Būdamas Fordhamo universitete baigė Karo aviacijos karininkų apmokymą ir buvo pakeltas karininku. Vėliau pakeltas pirmuoju leitenantu ir pašaukus tikrojon karo tarnybon, pakeltas kapitonu. 1970 metų rudenį buvo pasiųstas į Vietnamą ir ten išbuvo vienus metus. Ten betarnaudamas turėjo pavojingų momentų ir už tai buvo apdovanotas Bronzos žvaigždės medaliu. Šiais metais balandžio mėn. pradžioje sugrįžo iš Vietnamo ir kiek pailsėjęs, išvyko tolesniai tarnybai į Virginios Karo aviacijos bazę.
Pvt. Bernardas Pečiulis baigė jauno kareivio apmokymą San Diego, Calif. Jo tėvai gyvena Marquette Parke, Čikagoje.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Atvirame laiške “Draugui”, p. Vytautėnas rašo savo įspūdžius perskaičius premijuotą romaną “Aitvarai ir Giria”. Apgailestauja, kad nors ir romane, autorius neigiama tendencija aprašo lietuvių partizanų kovas su okupantu, sudarydamas įspūdį, kad visumoje kovos vyko tik tarp Lietuvos partizanų ir lietuvių stribų; rusų tarytum visai ir nebuvę .. . “Aitvarai ir Giria” autorius atrodo visai nenorėjo žinoti, kad pagal rusų šaltinius, kovai prieš Lietuvos partizanus buvo naudojama lėktuvai, šarvuočiai, artilerija, reguliari kariuomenė, o prie Kazlų Rūdos ir šarvuotas traukinys. Romane lietuviai partizanai vaizduojami silpnai ginkluoti, su dideliu trūkumu šaudmenų, kurie esą brangesni už auksą, neorganizuoti, papildymui retėjančių eilių kovon siunčiami neapmokyti 16 metų jaunuoliai ir pan. P. Vytautėnas sakosi gerai žinąs ano meto sąlygas Dzūkijoje, pakankamai yra paskelbę patys rusai, ir pagaliau iš Daumanto aprašymų turimas visai skirtingas vaizdas, todėl ir piktinasi mūsų šviesuomenės tendencija niekinti mūsų brolių garbingą kovą už savo ir tautos laisvę, “Žinau, kad ne turinys sudaro literatūrą, tačiau turinio atžvilgiu mūsų kovos už laisvę su okupantu visur yra sumenkinamos”, baigia savo pastabas p. Vytautėnas.
•
Mjr. R. A. Hofmannas, šarvuočių dalinio vadas, dalyvavęs Vietname, kritikuoja skiriamą per didelį dėmesį šarvuočiams Vakarų Vokietijos kariuomenėje. Dabartinės Vokietijos Federalinės respublikos žemės paviršių 30% dengia miškai, kitus 20% kaimai, miesteliai ir miestai. Šarvuotoje diviizjoje iš 15,000 vyrų tėra tik 2,500 vyrų, kurie galėtų tokiose vietose nusipėstinę kautis. Mjr. Hofmannas tankams skiria neabejotiną pirmenybę atviroje vietoje, tačiau tokiose vietose kaip Korėja, Vietnamas, dabartinė šarvuotų divizijų organizacija netinkanti. Kad ir amerikiečių — iš 16,000 vyrų, su 1,800 šarvuočių ir autove-žimių šarvuotoje divizijoje, vos tik 6,500 vyrų skirti kautis dengtose vietose. To išdavoje, turėta sunkių nuostolių kautynėse.
Mjr. Hofmannas siūlo vadovautis praeitų kovų patyrimais ir atydžiai išnagrinėjus esamas sąlygas, atitinkamai perorganizuoti Vakarų Vokietijos ginkluotas jėgas, pritaikant jas vietos reikalavimams. Iš esamų šešių šarvuotų divizijų, jis siūlo palikti dvi, o likusias keturias perorganizuoti į pėstininkų brigadas, aprūpinant prieštankiniais pėstininkų ir netarpinės paramos ginklais, tiesioginės paramos motorizuota artilerija ir raketų laidytojais. Plačiam naudojimui pritaikyti pėstininkų šarvuotus vežimus, dalinių permetimams ir tiesioginei kautynių paramai (pėstininkų šarvuoti vežimai turi pėstininkų lydimąjį ginklavimą).
Skaityti daugiau: Karinės žinios
Garbės svečiai Dariaus ir Girėno žygio pagerbime, Čikagoje—liepos 18 d. Iš k.: Juzefą Daužvardienė, Illinois valstijos senatorius, kun. Adolfas Stasys, (4 ir 5) augšti Illinois senato pareigūnai, BLK Muzėjaus atstovas K. Petrauskas, kpt. Andrius Juškevičius,Frank Savickas, Illinois senatorius, senatorius NN, dr. P. Daužvardis ir kt. Martyno Nagio nuotr.
LVS RAMOVĖ CENTRO V-BOS BENDRARAŠTIS NR. 102
Čikaga, 1971 m. birželio mėn. 27 d. Liečia: 1971 m. Centro v-bos rinkimus
I.
Centro valdybos rinkimai
Pagal Centrinės Rinkimų komisijos aktą, vykdant rinkimus į naują Centro valdybą, kandidatai balsais pasiskirstė sekančiai: St. Dirmantas 231, K. Dabulevičius 225, P. Dirkis 118, J. Gaižutis 201, J. Litvinas 93, M. Naujokas 142, K. Oželis 182, A. Repšys 165, H. Songinas 60, J. Švedas 179, J. Tapulionis 144, E. Vengianskas 183, A. Žygas 94.
Į Centro valdybą laikomi išrinkti septyni, gavę daugiausiai balsų, kandidatai: St. Dirmantas, K. Dabulevičius, J. Gaižutis, E. Vengianskas, K. Oželis, J. Švedas, A. Repšys; kandidatais į CV lieka: J. Tapulionis, M. Naujokas, P. Dirkis.
PAVERGTŲ TAUTŲ PROTESTO ŽYGIS
1971 m. liepos 17 d., jau nuo pat ankstyvo ryto, Čikagos vidurmiestis buvo papuoštas pavergtų tautų vėliavomis. Vidurdienį prasidėjo Pavergtų Tautų protesto žygis, dažnai klaidingai vadinamas paradu. Pavergtų Tautų atstovai pražygiavo State gatve. Kiekviena pavergta tauta nešė savo vėliavą, o taip pat įvairius plakatus skelbiančius pavergėjo kėslus.
Lietuviai, kaip ir visad, pasirodė gerai. Ypač labai šauniai atrodė uniformuoti šauliai, kuriems žiūrovai nepagailėjo katučių.
Pavergtų Tautų Savaitės protesto žygis yra simbolis kovos už laisvę. Pavergtieji žmonės paaukojo savo gyvybes augščiausiam tikslui — laisvei. Jan Palloch pasirinko save naikinančią mirtį Pragoję, bet jis tapo gyvas įkvėpimas jauniems tautiečiams. O laisvės troškimas tebėra gyvas, nežiūrint visų žiaurių komunizmo priemonių.
Skaityti daugiau: Kronika
