LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA
T u r i n y s
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
N. Gaškaitė. Jaunimo pasipriešinimas ir
jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje ............... 5
D. Varnaitė. Šiandien - žinybų susirašinėjimas,
ateityje - archyviniai dokumentai .............................. 53
REPRESINĖS STRUKTŪROS
J.Starkauskas. Pokario Lietuva čekistų dokumentuose ............ 66
E. Grunskis. Sovietinių "liaudies gynėjų" (stribų)
Lietuvoje istoriografija ....................................... 53
J.Matusevičius. Lietuvos kolonizacija 1940-1941 metais ......... 94
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
V.J.Rimgaila. Palangos gimnazijos 1945-1948m. pogrindis
ir pogrindininkų likimai ...................................... 113
B.Merkys. Iš pogrindžio metų Šiauliuose ....................... 167
V.Gurskis. Kelmės pogrindininkai .............................. 174
Šilalės krašto partizanai 1947-1948m. /Parengė V.Almonaitis/ .. 185
J.Žičkus. Kankinių kapinaitės Skaudvilėje ..................... 213
Likau amžinai skolinga /Užrašė Jadvyga Bartašienė/............. 220
J. Būda. Kaliniai Rytprūsiuose ................................ 231
O.Vanagaitė-Lapinskienė. Mūsų jaunystės dienos ................ 235
A.Šertvytis. Taišetlago džiunglėse ............................ 260
P. Girdzijauskas. Dialogai su profesoriais ir NKVD ............ 268
LAIŠKAI ....................................................... 299
ENGLISH SUMMARY ............................................... 304
PAVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ ............................. 310
PDF: 
fotografinė kopija: 
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 19 T. 1996 m. - Turinys, metrika
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Nijolė Gaškaitė
Pogrindinės organizacijos
Partizaninio karo metais legaliai gyvenantis jaunimas, ypač gimnazistai, dažnai būrėsi į pogrindines organizacijas. Daugiausia organizacijų padėjo įkurti patys partizanai Viena iš tokių organizacijų galima laikyti Lietuvos Laisvės Armijos organizacinį sektorių (OS). Ne mažiau svarbios ir kitos — mokytojo P.Paulaičio įkurta Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga, 1952m. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojo A.Bakšio kuriama Vyčių sąjunga ir kitos. Daugelis tų organizacijų atsirado spontaniškai - kaip jaunų širdžių atsakas į okupantų smurtą.
1946m. MGB sunaikino net 88 pogrindines organizacijas, kurių veikloje dalyvavo 1069 nariai1.1947m. iš 640 MGB nustatytų atsišaukimų platintojų 80 proc. buvo pogrindinių organizacijų nariai, 76 proc. jų sudarė jaunimas iki 30m. amžiaus, 30 proc. visų platintojų buvo moksleiviai2. Tuo metu atsišaukimų ir partizanų spaudos platinimas buvo ne mažiau rizikinga veikla, kaip ginkluota kova: 1947m. 80 proc. atsišaukimų autorių ir platintojų buvo suimta, o 39 asmenys žuvo - buvo nušauti vykdydami užduotį ar užmušti vos suėmus3.
Paskutiniaisiais partizaninio karo metais išryškėjo trys pogrindžio veiklos linijos: praktinė pagalba dar veikiantiems partizanams, nesmurtinis protestas prieš okupaciją (atsišaukimų platinimas, Trispalvių iškėlimas) ir savarankiška tautinė (dažnai - katalikiška religinė) švietėjiška veikla - kaip atspirtis okupanto invazijai į dvasinį tautos gyvenimą.
Štai 1952m. Pandėlio vid. mokykloje veikusi organizacija Lietuvos jaunimo sąjunga "Vytis" (vadovas K.Daugelavičius) buvo sukurta Pilėnų tėvūnijos partizanams "paskatinus" (J.Baltušio-Trimito nurodymu), Lazdijų raj. veikusi organizacija "Dzūkijos krašto pogrindis" (vadovas J.Samalavičius) palaikė ryšį su Juozapavičiaus tėvūnijos partizanais, Skuodo gimnazistų grupė - su partizanu S.Žeima, 1955m. išaiškinta (veikusi nuo 1953m.) Telšių raj. LLKS jaunimo grupė (vadovas L.Simutis), dalyvaujant partizanui Bagdonui, Kybartų raj. 1952m. išaiškinta pogrindinė grupelė (vadovas mokytojas V.Kasperaitis) rinko partizanams aukas ir t.t.
Grynai švietėjiška organizacija galima laikyti nuo 1952m. Panevėžio vid. mokykloje veikusią "Kovotojų už Lietuvos laisvę" organizaciją (turėjusią bibliotekėlę, rengusią referatus istorijos, filosofijos temomis) ir Skaudvilės raj. susibūrusią tikinčiojo jaunimo grupę4.
I lentelė
Paskutinių partizanų naikinimas Lietuvoje 1954-1959m.5,6,7,8,9
|
Metai
|
Apytiksliai
slapstėsi
partizanų
|
Sunaikinta partizanų
|
|
Legalizuota
|
|
iš viso
|
Iš jų
žuvo
|
suimta
|
Iš viso
|
Iš jų
partizanų
|
|
1954
|
142
|
80
|
37
|
27
|
56
|
16
|
|
1955
|
51
|
12
|
6
|
2
|
38
|
4
|
|
1956
|
45
|
21
|
12
|
3
|
155
|
6
|
|
1957
|
15
|
10
|
5
|
1
|
36
|
4
|
|
1958
|
12
|
8
|
2
|
2
|
24
|
4
|
|
1959
|
10
|
6
|
2
|
-
|
21
|
4
|
Pastabos:
a) į besislapstančių, žuvusių ir suimtų partizanų skaičių neįeina pavieniai besislapstę nelegalai;
b) duomenys apytiksliai, nes įvairiuose šaltiniuose pateikiami skirtingi skaičiai, be to, KGB aiškiai neapibrėžė partizano, ginkluoto nelegalo ir teroristo sąvokų, ir kartais tas pats asmuo būdavo priskiriamas skirtingai paieškomų asmenų grupei;
c) legalizuotųjų daugumą sudarė su fiktyviais dokumentais gyvenę asmenys; kai kuriems iš jų po kurio laiko būdavo inkriminuojamas dalyvavimas partizaniniame judėjime.
Skaityti daugiau: JAUNIMO PASIPRIEŠINIMAS IR JO SLOPINIMAS ŠEŠTAJAME-SEPTINTAJAME DEŠIMTMETYJE
Diana Varnaitė
Kaip paminklosaugininkė esu įsitikinusi, kad šiuo metu sudaromi dokumentai (žinybų susirašinėjimas, patikrinimų aktai, žvalgymų, tyrimų ataskaitos, protokolai ir kt.) ateityje taps istorikų, tirsiančių Lietuvos gyventojų pasipriešinimą sovietinei okupacijai, vienu iš šaltinių. Tad labai svarbu, kad jie būtų kaupiami, saugomi ir prieinami mokslininkams. Apie vienus iš jų ir ką jie atspindi - ši publikacija.
Vargu ar kas nors šiandien galėtų pasakyti, kiek nuo Atgimimo pradžios buvo įvykdyta partizanų palaikų paieškų (sėkmingų ir nesėkmingų), kiek perlaidojimų arba nustatytų palaikų užkasimo vietų įamžinimų; koks valstybės, savivaldybių institucijų vaidmuo šiame procese.
Istorikai, bandysiantys atsakyti į šiuos klausimus, turės analizuoti 1991m. gruodžio 11d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr.1-2082 "Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo" ir 1992m. birželio 9d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.446 "Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir įamžinimo" sudarytų rajonų, miestų komisijų dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo dokumentaciją.
Vykdydamos minėtus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės nutarimus, miestų ir rajonų valdybos sudarė komisijas, kurios turėjo spręsti rezistentų ir kitų okupacinių režimų aukų palaikų perlaidojimo ir palaidojimo vietų įamžinimo klausimus (toliau bus Komisijos). 1994m. buv. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos (toliau - Inspekcija) duomenimis, tokios Komisijos buvo sudarytos visose valdybose, išskyrus Druskininkų ir Neringos miestų valdybas: šiuose miestuose Komisijos nebuvo sudarytos, motyvuojant tuo, jog juose nežinomi okupacinių režimų aukų kapai ir jas sudaryti netikslinga. Duomenų apie Šilutės rajono Komisiją Inspekcija negavo.
Skaityti daugiau: ŠIANDIEN - ŽINYBŲ SUSIRAŠINĖJIMAS, ATEITYJE - ARCHYVINIAI DOKUMENTAI
REPRESINĖS STRUKTŪROS
Juozas Starkauskas
Kovoti su šimteriopai galingesniu priešu pokario metais partizanus skatino viltis atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau okupantų ir komunistų partijos represinės struktūros dar labiau provokavo šį, precedento Europoje neturintį partizaninį pasipriešinimą. NKVD, MVD, NKGB, SMERŠas, pasieniečiai, vidaus kariuomenė, stribai ir kt savo žvėrišku elgesiu tą karą darė dar nuožmesniu. Toliau pateikiami dokumentai, jų ištraukos gal padės geriau suvokti okupacijos metų siaubą to nepatyrusiems.
Dokumentuose pateikiami pačių okupantų ir kolaborantų-partinių funkcionierių, prokurorų, čekistų ir kitų veikėjų suregistruoti atvejai, kai represinės struktūros, kalbant sovietiniais terminais, "nusižengė sovietiniam teisėtumui", o iš tiesų - nušovė, nukankino, išprievartavo, apiplėšė ar pan. net priešintis nebandžiusį, partizanų nerėmusį mūsų tautietį.
Iš straipsnio pabaigoje pateikiamų dokumentų matome, kad pokario metų mūsų žmogus iškyla kaip kilni asmenybė, linkusi vardan idealų rizikuoti, aukotis.
Komunistų partijos (bolševikų) Centro Komitetas siųsdavo žmones į periferiją skaityti paskaitas ir kitoms užduotims, o grįžę jie rašydavo ataskaitas. Ataskaitose, dažniausiai A.Sniečkui, rašoma gana atvirai, kaip idėjos draugui, nuo kurio nenorima slėpti tiesos. Toks atvirumas, kartais net sielojimasis rodo, kad kai kurie ataskaitas rašę dar nebuvo visiškai praradę žmoniškumo, tiesos ir doros suvokimo. Nors ir šioms sąvokoms komunistai jau buvo suteikę klasinę prasmę. Okupantų padaryti nusikaltimai Lietuvos žmonėms būdavo priskiriami ne komunistinei sistemai, bet atskirų žmonių žiaurumui. Nepaisant subjektyvių saujelės komunistų idealistų siekių, jų darbų pasekmės Lietuvai buvo baisios. Vadovaudamiesi ydinga ideologija, tapę visiškomis okupantų marionetėmis, jie patys palaipsniui nusirito į neišbrendamą nusikaltimų liūną. Ir vis dėlto, mano akimis, tie pokario komunistai, nuoširdžiai tikėję komunizmo pastatymu, buvo garbingesni už tuos 6-9 dešimtmečio pokario komunistus karjeristus-cinikus (A.Brazausko teigimu, 9 dešimtmetyje komunizmu tikėjo gal tik 3 proc. buvusių partinių). Štai kokią Lietuvą matė kai kurie kompartijos funkcionieriai ir čekistai.
Skaityti daugiau: POKARIO LIETUVA ČEKISTŲ DOKUMENTUOSE
Eugenijus Grunskis
1944m. liepos pradžioje, vydama vokiečius, SSRS Raudonoji armija įžengė į Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietų okupacija. Vėl buvo atimama žemė, nacionalizuojamos privačios įmonės. Grubia prievarta buvo vykdoma masinė 1909-1926 metais gimusių vyrų mobilizacija į Raudonąją armiją. Vos įžengus sovietinei kariuomenei į Lietuvą, prasidėjo NKVD ir NKGB bei komunistų partijos inspiruota "tėvynės išdavikų" medžioklė. Gaudyti ir naikinti "kontrrevoliucinius ir socialiai pavojingus elementus" buvo pavesta SSRS NKVD vidaus, pasienio ir konvojinės kariuomenės daliniams, kurie į kraštą veržėsi įkandin Raudonosios armijos.
Sovietinė NKVD kariuomenė buvo svarbiausia ir lemiama ginkluota jėga, slopinusi tautos pasipriešinimą sovietinei okupacijai Tačiau Raudonajai armijai ir NKVD kariuomenei, 'Valančiai nuo priešiškų elementų užnugarį", vis buvo per maža kareivių. Todėl 1944m, vos įžengus sovietų armijai okupacinės valdžios nurodymu Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse sovietų okupuotose respublikose (Estijoje, Latvijoje, Moldavijoje, Vakarų Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje), buvo pradėti kurti specialūs sukarinti būriai iš vietos gyventojų. Vienos tautos dalies panaudojimas naikinant kitą tautos dalį, vienų lietuvių siundymas žudyti kitus lietuvius iš tikrųjų buvo okupantų vykdyto lietuvių tautos genocido sudėtinė dalis. Tai atitiko bolševikinę klasių kovos teoriją, pagal kurią visuomenė skaldoma į antagonistines klases, "atgyvenusios savo amžių klasės" sunaikinamos, įvedama proletariato diktatūra.
Okupavę Lietuvą, bolševikai pradėjo skaldyti tautą, pjudyti vienus visuomenės sluoksnius su kitais. Pirmiausia buvo siekiama sunaikinti arba pašalinti iš Lietuvos aktyvius, sąmoningiausius ir okupantams opozicinius gyventojų sluoksnius, atimti ir užvaldyti jų turtą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti bet kokį pasipriešinimą okupaciniam režimui. Dalijant atimtą svetimą turtą (pirmiausia žemę), buvo siekiama išplėsti sovietų valdžios socialinę bazę.
Skaityti daugiau: SOVIETINIŲ "LIAUDIES GYNĖJŲ" (STRIBŲ) LIETUVOJE ISTORIOGRAFIJA
Juozas Matusevičius
Įvadas
Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940m. rezultatas - krašto kolonizavimas. Sovietinė kolonizacija skyrėsi nuo klasikinės pasaulinio kapitalo kaupimo laikotarpio imperialistinių valstybių kolonizacinės politikos. Tačiau svarbiausi pavergimo požymiai išlika galinga militaristinė valstybė jėga užgrobė kitą šalį, panaikino jos valstybingumą, politinį bei ekonominį savarankiškumą. Buvo likviduoti tokie valstybingumo požymiai ir atributai, kaip nepriklausomos valstybės valdžios ir valdymo organai, savarankiška vidaus ir užsienio politika bei ekonomika, kariuomenė, sienos, įstatymai, piliečių teisės ir laisvės. Iš Lietuvos, kaip ir kitų užgrobtų kraštų, vežamos materialinės ir dvasinės vertybės, į Sibirą ir į kitus atšiaurius kraštus tremiami niekuo nenusikaltę Lietuvos gyventojai, kurie gulaguose turėjo dirbti kaip XXa. vergai.
Tiesa, komunistų partija ir sovietinė propaganda tvirtino, kad okupuotų kraštų laisvė ir savarankiškumas dar labiau sustiprėjo, kad nėra jokio gyventojų apiplėšimo, o atvirkščiai, jiems nešama geresnė, pažangesnė santvarka ir visuotinė gerovė. Kad ne iš Lietuvos išvežamos dvasinės vertybės, mėsa ir javai, pramonės dirbiniai, naikinamas tautos kultūrinis paveldas, o Sovietų Sąjungos tautos padeda badaujančiam Pabaltijui Kad į Sibirą vežami ne niekuo nekalti mokytojai, kariškiai, kunigai, žemdirbiai, inteligentai seneliai ir vaikai o "liaudies priešai".
Skaityti daugiau: LIETUVOS KOLONIZACIJA 1940-1941 METAIS
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Vytautas Jonas Rimgaila
Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai palietė Lietuvą, jos gyventojus, jaunimą, moksleivius. Visa tai jau istorija, kurią pradeda užnešti užmaršties dulkės. Dabar visiems gerai žinomas gėdingas Hitlerio ir Stalino 1939-ųjų metų sandėris ir jo pasekmės - 1940m. Lietuvos okupacija, stalininis ir hitlerinis teroras. Mano bendraamžius paženklino karas, sovietinės okupacijos 50-metis, sunkūs ir prieštaringi pokario metai. Daug ko nežinojome tais metais. Melo, šantažo, apgaulės sovietinės okupacijos metais pakako apsčiai. Teroras, nekaltų žmonių, moterų, vaikų, paliegusių senelių areštai, trėmimai ugdė tam tikrą baimės jausmą.
Dirbdamas mokykloje kraštotyrinį darbą, surinkau daug dokumentinės kraštotyrinės medžiagos apie įvykius Lietuvoje, Kretingos apskrityje, 1939-1950 metais. Tai karo metų ir pokario įvykiai. Rašiau apie tai spaudoje, ką pasakojo 1941-1945m. karo, įvairių tautybių dalyviai. Dėl suprantamų priežasčių rinkti medžiagą apie ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams pokario metais negalėjau. Tuo labiau kad dirbau mokykloje mokytoju. Pagal KGB ir NKVD dokumentus pokario metais spaudoje buvo rašoma iškraipytai, skelbiamas melas, kaip to reikalavo sovietinė okupacinė valdžia. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, istorinius įvykius, faktus reikia aprašyti taip, kokie jie buvo iš tikrųjų. Tačiau iki šiol nieko arba labai mažai visuomenė žino apie Palangos ir Kretingos gimnazijų pogrindį ir pogrindininkų likimus. Tai ir paskatino mane imtis šio darbo. Suradau buvusius Palangos gimnazijos pogrindininkus, užrašiau jų prisiminimus, surinkau fotonuotraukas, kai kuriuos dokumentus, kurie pateikiami šiame darbe. Pogrindininkų prisiminimuose dėl senaties gali pasitaikyti netikslumų, nes atmintis ne viską pajėgi išsaugoti. Šio mano darbo negalima laikyti baigtu, nes reikalingas tolesnis tų metų archyvinių dokumentų studijavimas, nes Palangos gimnazijos pogrindžio veikla išeina už gimnazijos veiklos ribų ir turi tiesioginį ryšį su LLA Žemaičių legiono Kardo rinktine. Suimtų pogrindininkij KGB tardymo dokumentuose, prisiminimuose pasitaiko prieštaravimų. Tačiau reikia turėti gaivoje tai, kad KGB vykdė provokacijas, sadistiškai kankino suimtuosius, fabrikavo dokumentus. Beveik visi suimtieji nemokėjo rusų kalbos, o tardymas ir karinio tribunolo posėdžiai vyko tik rusų kalba. Vertėjais, tardant suimtuosius, buvo pakviesti KGB-istams ištikimi žmonės. Šiandieną sunku pasakyti, ar teisingai buvo atliekamas sinchroninis vertimas. Kankinami suimtieji buvo verčiami pasirašyti, ko jie nesupranta, ir prisipažinti tai, ko nepadarę. O apie teisės pažeidimus tardant ir teismo proceso metu ir kalbėti netenka. Visa tai reikia turėti galvoje studijuojant KGB dokumentus. Reikalinga gilesnė tų dokumentų analizė. Ypač rašant pokario metų Lietuvos istoriją. 15-mečių - 20-mečių Palangos gimnazijos pogrindininkų prisiminimai, tragiški jų likimai dalelė didvyriškos Lietuvos istorijos, kuri vaizdžiai ir paprastai atsako, kodėl rezistencinėje ko voje prieš sovietinius okupantus, jų talkininkus aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės karininkai, kareiviai, inteligentai, darbininkai, valstiečiai, kunigai, mokytojai, studentai, moksleiviai.
Nepaisant to, kad šis darbas nėra galutinai baigtas, juo galės naudotis kiekvienas moksleivis, mokytojas, studentas ir visi tie, kas domisi lietuvių tautos kova prieš sovietinius okupantus.
Istoriniai faktai ir išvados
Palangos gimnazija patyrė daug istorinių įvykių. Keitėsi gimnazijos pavadinimas. Reikia manyti, kad dar bus parašyta išsami gimnazijos istorija. Tuo labiau kad Palangos gimnazijoje mokėsi ir ją baigė daug įžymių respublikos žmonių, kurie paliko gilius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Šią gimnaziją baigė Lietuvos kariuomenės vadas Pranas Liatukas (1876-1945), profesorius Vytautas Vardys, rašytojas S.Šimkus, buvęs respublikos prezidentas Antanas Smetona ir daugelis kitų. Pažymėtina, kad gimnazijoje dirbo Mečys Gedvilas — 1940m. ir vėlesniais metais iki mirties užėmęs aukštus postus LTSR Vyriausybėje, sankcionavęs ir leidęs vykdyti 1944 12 23-24 Klepočių kaime, Alytaus rajone, žiaurias nekaltų žmonių žudynes ir kaimo sudeginimą. Čia dirbo įvairių pažiūrų mokytojai, skirtingi ir jų likimai bei darbai Gimnazijos moksleiviai savanoriais dalyvavo kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1918-1920 metais, 1923m. Klaipėdos krašto sukilime. Grupė gimnazijos moksleivių, vadovaujami Darbėnų valsčiaus policijos nuovados viršininko Fabijono Kungio ir policininkų, dalyvavo 1919 11 23 išvaduojant Palangą.
Palangos gimnazijos ateitininkai; iš kairės stovi - 3-a J.Tarvydaitė, K.Daukšaitė, D.Jurkutė, P.Bartkus; iš dešinės sėdi - 2-a S.Galdikaitė
Sovietinės okupacijos metais Palangos gimnazijoje, kaip ir visose mokyklose, visais ideologijos būdais buvo naikinama tautinė sąmonė, istorinė tautos atmintis. 1945-1948m. šiurpus gimnazijos gyvenimo laikotarpis.
Skaityti daugiau: PALANGOS GIMNAZIJOS 1945-1948m. POGRINDIS IR POGRINDININKŲ LIKIMAI
Boleslovos Merkys
Gimnazistai LLA gretose
1943 metų pavasarį - vasarą Šiauliuose I (berniukų) gimnazijos mokiniai Stasys Kovaitis, Viktoras Lapševičius ir Henrikas Linkevičius pradėjo burti vyresniųjų klasių moksleivius į LLA gretas. Iki rudens į S.Kovaičio vadovaujamą skyrių įstojo VIIa klasės mokiniai Leonas Gapšys, Vaidevutis Stancelis, Alfonsas Kuktus, Algirdas Mikšys, Stasys Dunda ir Boleslovas Merkys. Tuo pat metu kitų skyrių veikloje dalyvavo Vytautas Vaičiulis, Kazys Ogintas, Mykolas Šutas, Algirdas Mikulis, Algirdas Šilkus, Anupras Sirutavičius, Vladas Valantinas, Algirdas Čiurlys, Jonas Skačkauskas, Vladas Verbėjus, Jonas Jokūbaitis ir Lengvenis bei kiti, kurių pavardės dar nenustatytos.
Vokiečių okupacijos metais gimnazistai - LLA nariai tenkinosi pogrindžio spaudos platinimu, buvo ryšininkais tarp rinktinės štabo ir valsčiuose esančių būrių. S.Kovaičio vadovaujamas skyrius gaudavo spaudą platinimui iš rinktinės per Šiaulių Dramos teatro darbuotoją Grigą. Skyrius glaudžiai bendradarbiavo su Katalikų Bažnyčia per kunigą Valdemarą Cukurą.
1944 metų kovo pabaigoje - balandžio pradžioje iškilo grėsmė, kad vokiečiai gaudys jaunimą į aerodromų apsaugos ir fronto užnugario tarnybas. Todėl mokslo metai Šiaulių I gimnazijoje buvo baigti anksčiau, ty. balandžio 17 dieną. Moksleiviai išėjo vasaros atostogų ir išsisklaidė, vengdami gaudynių.
Skaityti daugiau: IŠ POGRINDŽIO METŲ ŠIAULIUOSE
Vincas Gurskis
Kelmė, nedidelis Žemaitijos valsčiaus miestelis (1940m. maždaug 4 tūkst. gyventojų), apie sovietinę okupaciją sužinojo gana greitai ir savaip įspūdingai! Birželio viduryje gatvių grindinį ėmė raižyti svetimų tankų vikšrai, gerą pusdienį slinkusi plieninė vora nužiegėjo Raseinių link. Žmonių veiduose galima buvo išskaityti, deja, ne džiaugsmą (kaip rašė kai kuri spauda), o susirūpinimą ir nerimą. Paskui viskas lyg ir aprimo. Prie įstaigų buvo keičiamos iškabos, nukabinami vieni portretai, iškeliami kiti. Turgaus aikštėje su dūdomis ir raudonais transparantais rinkosi miestelio "pažemintieji ir nuskriaustieji". Raseinių saviveiklininkai atvyko su spektakliu "Pūslėtų rankų meilė". Žodžiu, kūrėsi darbininkų valdžia. Kaunas buvo ne taip arti, bet iš laikraščių puslapių buvo matyti, kad ir laikinojoje sostinėje nedvelkė ramumu. Šaulių sąjungos vadas plk. Saladžius įsakė šauliams draugiškai sutikti Raudonąją armiją, o savanorių-kūrėjų organizacijos delegacija nuėjo pasveikinti naująją Maskvos nurodymu sudarytą vyriausybę...
Buvau dar tik devynerių metų. Nesupratau, kodėl nustojo į namus nešti "Skautų aidą", kodėl buvo nusavinta šio žurnalo prenumerata, sumokėta iš mano sutaupytų centų. Daug ko nesupratau. Gražiai atrodė miestelis, aplipdytas spalvingais plakatais ir karikatūromis. Mudu su pusbroliu Kvirinu, vasarojusiu su tėvais Kelmėje, vakarais skustuvėliu bandėme juos nulupinėti. Tokia "diversija" galėjo sukelti liūdnas pasekmes.
Laikraščiai rašė apie didžiulį žmonių džiaugsmą "išsivadavus iš išnaudotojų jungo", tačiau nepasitenkinimas jau buvo pastebimas ir vaikui - žmonės buvo susirūpinę. Parduotuvių vitrinos tuštėjo...
Skaityti daugiau: KELMĖS POGRINDININKAI
Papasakojo buv. partizanų ryšininkas, rėmėjas Titas Žymančius. g,1930m., iš Šilalės raj. Kūtymų k., gyv. Kaune. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1994m.
1947-1948m. Šilalės krašte veikę partizanai buvo susiskirstę į būrius, o šie dalijosi į kuopas (sakydavo ir skyrius, grupes).
Pirmas būrys veikė Kaltinėnų, Skaudvilės apylinkėse. Iš pradžių jam vadovavo Simas Gavėnia-Drąsutis (Lietuvos kariuomenės karininkas, kilęs nuo Sakalinės). Kai S.Gavėnią paėmė į štabą, būriui vadovavo Fricas Gaubtys-Vytautas, vėliau tapęs išdaviku. Būrys turėjo kelis skyrius. Tarp Kaltinėnų ir Laukuvos veikė Antano (?) Bagdono-Ūdros vadovaujamas skyrius, o prie Skaudvilės — minėto Frico Gaubčio-Vytauto vadovaujamas skyrius. Beje, partizanas Žiogas iš to būrio man dar 1947m. sakė, jog įtaria, kad Gaubtys užverbuotas. Dar buvo Broniaus Šalčio-Sakalo vadovaujamas skyrius. Jam po to vadovavo Šaltys-Šalčiūnas.
Antras būrys veikė apie Didkiemį, Žvingius, Sartininkus, Žygaičius. Iš pradžių būriui vadovavo Pranas Karbauskis-Margis. 1947m. balandžio 5d. žuvo jis ir jo pavaduotojas Kazimieras Šeputis-Dobilas iš Biržų Lauko, labai šaunus vyras, paprastas, nors vadas. Tada vadovavimą būriui perėmė Mykolas Timinskis-Balandis. Berods 1948-aisiais jį paėmė į kuopos štabą. Vėliau žmona jį įkalbėjo registruotis, o 1957m. jį suėmė, ir jis dingo be pėdsakų. Matyt, nuteisė mirties bausme. Po M.Timinskio būriui vadovavo Juozas Stankus-Girėnas iš Žvingių. Antrasis būrys taip pat dalijosi į skyrius. Vienas jų veikė prie Sartininkų, Žygaičių. Greičiausiai prie šio būrio priklausė ir vadinamoji Tauro grupė, veikusi prie Pajūrio ir Vainuto. Jai vadovavo toks Auškalnis. Vėl tikrai nežinau, bet, matyt, prie antrojo būrio formaliai priklausė ir Jono Kentros-Rūtenio vadovaujamas skyrius (apie jį plačiau skyriuje "Šaunieji Rūtenio vyrai").
Trečias būrys veikė Kvėdarnos, Rietavo, Švėkšnos apylinkėse. Būriui ilgai vadovavo Stasys Paulavičius-Rambynas iš Jokūbaičių kaimo. Jis buvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, labai doras ir nuoseklus žmogus. Kartu su broliu Alfonsu, partizanu Jovaru, partizanavo nuo 1945 ar net 1944 metų.
Skaityti daugiau: ŠILALĖS KRAŠTO PARTIZANAI 1947-1948m.
Jonas Žičkus
Buvo 1989 metų vasario mėnuo. Vieną šeštadienio priešpietę į mūsų butą Birštone atėjo svečias. Pasisakė esąs Alfonsas Gedutis, iki šio susitikimo asmeniškai jo nepažinau, bet daug kartų jo vardą buvo minėję mano gimtojo krašto, t.y. Norkiškės, Paltiniškės, Mažintų, Šiurpiškės ir kitų kaimų gyventojai, pasakodami apie tų apylinkių partizanus. Iš jų sužinojau, kad 1951 metų kovo 19 dieną Mažintų kaime, prie pat Ančios upelio, arti ūkininko Juozo Saulio sodybos, bunkeryje žuvo Gedučio sesuo partizanė Aldona Gedutytė-Mišeikienė, jos vyras partizanas Vladas Mišeikis-Tarzanas ir prieš kelias dienas į tą bunkerį atėjęs jurbarkietis partizanas, žinomas Algio vardu. Vladą Mišeikj-Tarzaną ir Aldoną Gedutytę-Gegutę 1950 metais gegužės 15 dieną sutuokė Varlaukio bažnytkaimio parapijos klebonas Lūšnos miške. Jų sutuoktuvėse dalyvavo Alfonsas Gedutis-Jonukas, du partizanai ir ryšininkas Juozas Žagaras. A.Gedutis taip pat buvo partizanas, slapyvardžiu Jonukas. Daug prisidėjo įrengiant minėtą bunkerį, rūpinosi partizanų reikalais. Kovo 19-osios išvakarėse su užduotimi buvo iš bunkerio išvykęs, užpuolimo metu nebuvo jame, todėl ir išliko gyvas. Tą pačią dieną jį suėmė Šiaudinės kaime, Batakių valsčiuje, ūkininko Juozo Zakarausko sodyboje. Uždarė ir žiauriai tardė Skaudvilės NKVD būstinėje, Tauragėje Šubartinėje, paskui teismas, bausmė, etapai, Intos ir Kožimo lageriai Po bunkerio sunaikinimo Mažintuose tuojau pat buvo suimtas Šiaudinės kaimo gyventojas Juozas Zakarauskas, iš Mažintų kaimo Antanas Kubilius ir iš Paltiniškės Jonas Zinkus.
Jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Žinojome, kad įvairiose Lietuvos vietose atkasami ir palaidojami nužudytų ir nukankintų partizanų palaikai. Svarstėme, kaip Skaudvilėje įamžinti kankinių atminimą. Mudviejų nuomone, buvo du būdai. Vienas būdas - mėginti kasinėti, palaikus surinkti ir su derama pagarba palaidoti kapinėse prie Skaudvilės bažnyčios. Antras būdas -jei kasinėjimas nebūtų sėkmingas, teritoriją prie buvusios NKVD ir stribų būstinės paversti kapinaitėmis, pastatyti bendrą paminklą ir kryželius.
Gegužės mėn. iš Skaudvilės gavau laišką. Buvęs politinis kalinys Dainius
Kankinių kapinaitės Skaudvilėje
Skaityti daugiau: KANKINIŲ KAPINAITĖS SKAUDVILĖJE
Marijos Žiliūtės atminimui
Užrašė Jadvyga Bartašienė
Marytė Žiliūtė-Eglutė
Berods 1953 metais į Mordovijos 6-ąjį lagerį atvežė naują kalinių moterų grupę. Tarp jų pamačiau smulkutę, nepaprastai liesą moterį, kuri netrukus buvo paguldyta į lagerio ligoninę. Mane ji sudomino, todėl retkarčiais ją aplankydavau. Sunkiai mezgėsi mūsų pažintis.
Ji buvo nepaprastai išvargusi, nusiminusi, gal dėl to, kad susirgo plaučių uždegimu.
Laimei, likimas lėmė jai ne tik pasveikti, bet ir pereiti visus sovietinio lagerio baisumus ir išlikti.
Iš pokalbių su ja sprendžiau, kad tai neeilinis žmogus. Mano neapsirikta. Abi esame medikės, tai pamažu suartėjome.
Tai buvo Marytė Žiliūtė, kompozitoriaus Vito Žiliaus sesutė. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vyriausiojo Vado Jono Žemaičio-Vytauto bendražygė. Drauge su juo, Elena ir Simu Palubeckais ji buvo gyva paimta bunkeryje Pavidaujo miške 1953m. Štai ką ji papasakojo.
Esu gimusi 1906m. rugsėjo 11d Šakių apskr., Gelgaudiškyje. Tėvas čia turėjo nedidelę parduotuvę, kurią padėjo įsteigti kun. Vailokaitis, didelis savo krašto mylėtojas. Jis tėtei pasakė: "Žiūrėk, Juozai, visa prekyba žydų rankose, tad aš tau padėsiu įkurti lietuvišką parduotuvę."
Parduotuvė anais laikais labai pasitarnavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimui Tėvelis važiuodavo į Tilžę prekių ir palaikydavo ryšius su Martynu Jankumi, kuris Tilžėje spausdino lietuviškas knygas. Kartu su prekėmis tėtė parveždavo lietuviškos spaudos, kurią ir platindavo savo pirkėjams. Tėtė Tilžėje retkarčiais susitikdavo su Vydūnu.
Tais laikais Tilžėje gyveno vokietis Oto Manderodė, kuris turėjo leidyklą ir spausdino lietuviškas maldaknyges "Aukso altorių", "Šaltinėlį". Ir jas tėvelis parveždavo į Lietuvą.
Skaityti daugiau: LIKAU AMŽINAI SKOLINGA
Politinio kalinio Jono Budos prisiminimai
1947m dirbau Saugų (Šilutės apskr.) malūne sandėlininku svėrėju. Atvažiavo pas mane iš Šilutės draudimo agentas Kregždė ir apdraudė karvę. Po truputį išgėrėme. Vėliau atvažiavo dar kartą pasisvečiuoti, vėl truputį išgėrėme. Besikalbant jis man kažką priminė apie Lietuvos Laisvės Armiją (LLA). Aš apie ją nieko nežinojau ir nekreipiau dėmesio.
Kartą, grįždamas iš svečių, užėjau į valsčiaus salę, kur buvo šokiai. Prie durų mane užkalbino du stribai. Tuoj iš salės išėjo du pažįstami NKVD karininkai - Žukovas ir dar vienas iš Salantų Kostas Zajančiauskas, pakvietė mane eiti į miliciją, atseit paviešėti. Kai pradėjom eiti, paėmė mane už parankės. Supratau, kad neišmesčiau ko iš kišenės. Milicijoje mane nuvedė į antrą aukštą, kur manęs jau laukė pasipūtęs majoras. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad aš esu areštuotas. Aš pasijuokiau, kad ne pirmą kartą esu areštuotas. Jis milicininkams įsakė mane paguldyti atskirai, nes esąs nepilno proto. Įvedė mane į atskirą kambarį ir liepė ten būti iki ryto. Pastebėjau, kad prie mano durų budi ginkluotas milicininkas. Rytą mane perkėlė į milicijos būstinę ir ten išbuvau dvi paras, nes tuo metu vyko rinkimai. Iš ten mane išvežė į Šilutę ir įstūmė į rūsį, kuris buvo be langų ir nieko nematyti atsiliepė žmonės -esame daugiau.
Skaityti daugiau: KALINIAI RYTPRŪSIUOSE
Ona Vanagaitė-Lapinskienė
Esu gimusi 1921m. Utenos apskr, Užpalių valsč., Mikėnų kaime. Mano tėvelis Konstantinas Vanagas, mamytė Ona Masiulytė-Vanagienė. Tėvai
Ona Vanagaitė, 1946m.
žemės turėjo nedaug, ir ta pati buvo krūmų ir pelkių žemė. Šeimoje augome septyni vaikai, todėl gyvenimas buvo sunkus. Vyriausiąjį brolį Pranciškų dar prieškariniu laikotarpiu mamytės brolis Balys Masiulis iškvietė į Argentiną, kad galėtų pasiekti mokslą ir užsitikrinti gyvenimą. Kiti vaikai kiek kas galėjo, pasimokė, vėliau dirbo žemės ūkyje, dar vėliau išsiskirstė kas sau, ir kiekvienam teko sava dalia.
Aš, užsidirbusi šiek tiek pinigų, mokiausi siuvėjos amato. Išmokusi siūti, eidavau per kaimus, kur kas pakviesdavo. Žmonės buvo labai darbštūs, turėjo prisiaudę gražių audinių, vilnonių, vadinamų milais, lininių, įvairiais raštais, languotų, juostuotų ir kitokių. Parsikviesdavo mane į namus, ir reikėdavo visai šeimynai gražiai pasiūti. Dirbau tą siuvėjo darbą su meile, labai stengiausi kad užsitarnaučiau gerą kaip siuvėjos ir kaip žmogaus vardą. Galvodavau, kaip suderinti spalvas pagal to laiko madą, kad tiktų prie medinių klumpių ir prie pilnapadžių basučių, prie šlepučių, kurios buvo dantų milteliais nubalinamos. O kad šokdavome su tom šleputėm-basutėm, net dulkėdavo. Buvo linksma, žmonės patys viską pasidarydavo, buvo geri ir paslaugūs. Jaunimas daug dainuodavo, o jau dainų gražumėlis — sunku apsakyti Jei tik nauja daina iš kur pasigirsdavo, tuoj visi tą dainą išmokdavo. O kai prasidėjo partizanų dainos, tai jos buvo ašaromis numazgotos -verkdavom ir vėl dainuodavom. Dainuodavo jauni ir pagyvenę, seni ir paaugliai — tai buvo šventos skausmingo tautos likimo dainos.
Skaityti daugiau: MŪSŲ JAUNYSTĖS DIENOS
Algirdas Šertvytis
(Prisiminimų nuotrupos)
1949m. pradžioje, būnant viename iš Uchtos naftos baseino buv. Komijos ATSR lagerių (OPL-24), pradėjo sklandyti gandai, esą mus politinius greit nuo "bytavikų" (ty. kriminalinių kalinių) atskirs ir kažkur išveš. Lageriniai gandai dažniausiai, jei jau nevisiškai, tai bent iš dalies pasitvirtindavo. Taip buvo ir šį kartą.
Speiguotą kovo 8-osios vakarą (šalčiai iki - 40C ir daugiau ten buvo ne naujiena), baltų kariškų puskailinių skvernais plevėsuodamas, į mūsų baraką įlėkė "nariadčikas", kailinėse pirštinėse gniauždamas kažkokį popieriaus lakštą, kuris, kaip tuoj paaiškėjo, buvo į etapą skirtų kalinių sąrašas. Sukomandavęs atidžiai klausytis, perskaitė per "desėtką" pavardžių, tarp jų ir manąją. Įspėjęs, kad ryt po pusryčių visi pašauktieji su daiktais susirinktų valgykloje, nuskubėjo į kitą sekciją (barake paprastai jų būdavo aštuonios).
Jam išsinešdinus, barakas ėmė ūžti kaip suerzintų bičių avilys. Pasipylė spėliojimai. Vieni porino, kad išveš į Vorkutą - arčiau baltųjų meškų (Vorkuta buvo apie 600 km. šiauriau Uchtos); kiti tvirtino, esą jau senai girdėję, kad bus etapas į Norilską (Šiaurės rytuose), apie kurį kartas nuo karto ir mus pasiekdavo nerimą keliančios žinios, o kai kas įrodinėjo, jog mūsų laukia ar tai Kolyma, ar Magadanas. Niekas į tuos "pranašavimus" ypatingo dėmesio nekreipė. Dauguma, nors ir atrodė paniurę, laikėsi ramiai, o kai kurie dargi bandė šposauti, kartodami seną lagerinę nuobodinę "Blogiau mirties nebus, toliau Sibiro nenuveš".
Skaityti daugiau: TAIŠETLAGO DŽIUNGLĖSE
*Skyrius iš prisiminimų ciklo "Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu".
Petras Girdzijauskas
Tai Dievo pateptųjų ir šėtono apsėstųjų istorija. Aš buvau tik priverstinis jos dalyvis, kartu ir liudytojas.
Katorgos keliais
Sukrovė į kiaulinius vagonus Kauno prekių stotyje. Sukrovė visą jaunimą, "užsibuvusį" Kauno kalėjime. "Mus suvarė, susodino, o kur veža, nieks nežino", pusbalsiu niūniavo A.Slaniniukas, mėgstantis dainą ir juoką. Tik rūpestis dažnokai šmėstelėdavo jo šviesiame veide.
Ešelonas sustojo Vilniuje. Čia skirstymo punktas. Iš čia renkasi "pirkliai". Perka net nepasižiūrėję, pagal formuliarą, mat visi jauni, tiks visiems darbams. Pirkimo akcija neilga- trejetas dienų. Nauji pažįstami iš Lukiškių, Šiaulių, Panevėžio kalėjimų. Manęs vis nepalieka Salomėjos eilės iš "poemų-poemos" "O Lietuva, kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai, erškėčių dygiais vainikuota, vergijoj dainas dainavai" Tad kieksyk parduota Romanovams, Kaizeriams, Uljanovui. Kapsukas jau buvo suderėjęs, bet nepavyko. Jį patį pirkliai pritrėškė tarsi utėlę prie stiklo. Paskui Shihengruberiui ir pagaliau Džiugašviliui. Ogi, kad tu nusustum, Saliamute, už tokią poemą, kad tave apsėstų visų Lietuvos kalinių utėlės. Tai būtų krūva! Galėtum laužti sau vartus pro jas į saulę.
Vėl krauna į kiaulinius, tik dabar, jau matosi, ilgai kelionei. Iš vagonų kyšo dūmtraukiai, virš stogų prožektoriai, tokie kaip Žukovo, kai jis nakčia atakavo vokiečius. NKVD profesoriai pasiruošia mus saugoti. Devyni vagonai mums ir du sargybai - priekyje ir gale. Ant jų puikuojasi kulkosvaidžiai, ant viršaus ir iš šonų — prožektoriai. Viduje — enkavedistai ir vilkšuniai, vieni už kitus piktesni.
Mus suvežą kiek anksčiau į peroną. Per kauniečių gretas, bevieliu telefonu, pasklinda žinia — šiame ešelone A.Sakalas, garsėjęs savo veikla Kauno kalėjime.
Kai parašai prisiminimų skyrelį
Skaityti daugiau: DIALOGAI SU PROFESORIAIS IR NKVD*
Kautynės
Daug kartų buvo rašoma apie Paukštelio būrio žūtbūtines kautynes, bet ne itin teisingai. O Antano Šimėno paskelbtoje žinutėje laikraščiuose buvo net parašyta, kad pakėliau rankas - pasidaviau. Buvau silpnai sužeista...
Bet aš rankų nekėliau - nepasidaviau ir buvau labai sunkiai sužeista...
Labai skaudu, kad žmogus, renkantis istorinę medžiagą, gali daryti tokias klaidas, visai nesistengdamas jų atšaukti, ištaisyti.
Norėčiau aprašyti ir aš tą kautynių eigą. Ką mačiau tuomet iš savo pozicijos, ką regėjau savomis akimis...
Kaip jau buvo minima - mes turėjome apleisti Upytės pušyną. Prikinkytais arkliais, susėdę į važius, Paukštelio ir Direktoriaus būrio partizanai skubėjome į nežinią... Menu, kaip ritmiškai arklių kanopos kaukšėjo į Nevėžio ledą... Juokavo: gal važiuojame į mirties vietą... Niekas tada dar nežinojo, kad už keliolikos valandų mes visi išsiskirsime amžinai...
Aušo 1951m. kovo keturioliktosios dienos rytmetis. Pirmieji sargybiniai dar ilsėjosi lovoje, o aš tuo metu atsikėlusi prausiausi, kai stovėjęs sargybinis pranešė, kad priešas supa sodybą. (Mes buvome apsistoję Glitėnų km. pas Juozapavičius, pas kuriuos ir anksčiau užeidavome.)
Priešas buvo pastebėtas iš labai arti, nes tą rytmetį žemę dengė tirštas rūkas. Tai buvo akimirka, kai partizanai stvėrę ginklus šoko pro duris... Dar brolis Leonas-Aras atsigręžęs pažvelgė į mane... Ir užvirė žiauri kova... Viskas vyko taip greitai, kad mes trise (pirmieji sargybiniai ir aš) nebepajėgė iššokti - likome kambaryje. Taikinys buvo visai arti, bet man pabandžius šauti pro langą, užstrigo automatas.
Reikėjo pakliūti pas savus. Iš kitos namo pusės suradę langutį, iššokome. Pirmiausia iššokau aš, bet nesuprantu, kaip pro tokį mažą langelį galėjo iššokti augalotas Klevas (Petras Markauskas). Tretysis - Danielius Kriščiūnas buvo pastebėtas. Jį pakirto priešo kulka...
Prie slenksčio jau kraujuose paplūdęs vaitojo Barkauskas-Brakonierius ir prašėsi pribaigti... Mes šliaužėme namo ir sniego uždanga. Norėjome prišliaužti prie pakinkytų arklių klojime, kurie buvo vienintelis išsigelbėjimas. Visą laiką tratėjo kulkosvaidžiai ir automatai. Kulkos kliudė taip žemai, kad man, prigludusiai prie sniego, priešo kulka t.y. serija perskrodė kojos raumenis. Priekyje šliaužė B.Juospaitis-Direktorius, kulkų išvarpytu švarku, žinoma, ir kūnu. Šliaužė ir kiti, bet man ir šiandieną akyse stovi Jonas Vepštas-Paukštelis. Jį mačiau jau mirties agonijoje... Jis taip pat stengėsi prišliaužti prie arklių, bet nebepajėgė. Sukaupęs paskutines jėgas ir pakėlęs galvą dar pasakė: "Vyrai, aš jau nieko nebegaliu". Paskui padėjo galvą ir mačiau, kaip geso jo akys... Nuotraukoje jį mačiau susisprogdinusį granata... Tebuvo tik pusė galvos...
Skaityti daugiau: LAIŠKAI
Nijolė Gaškaitė. Youth resistance and its suppression in sixties - seventies
Since the years of partizan war, youth which lived illegally organized itself into underground organizations. In 1946, MGB destroyed even 88 underground organizations with 1069 members. During the last years of partizan war, three directions of underground activities came to light practical help to still acting partizans, unarmed protest against occupation (distribution of proclamations, raising of national flags), and independent national (often-religious) educational activities.
The most significant examples of underground organizations were "United Labour Union" destroyed in 1952, "Independent Lithuanian Youth Union", "Vyčiai union". Besides, there were a lot of youth circles, called anti-Soviet groups in MGB documents. In 1952, they were found out in Švenčionys, Ignalina, Dūkštas, Anykščiai, Dusetos, Troškūnai, Panevėžys, Pasvalys, Pagėgiai, Kybartai, Tytuvėnai, Kelmė, Ukmergė, Skuodas and other secondary schools.
Next year, situation in Soviet Union changed, partizan war was over and it was necessary to look for new forms of resistance, so establishing of underground organizations slowed down in 1953. But Hungary events of 1956 caused resistance in Lithuania too. In 1956-1957, even 38 underground organizations and groups were organized. Firs of all, some organizations had or wanted to acquire the arms for the case of war between USSR and Western countries. They had programs and organization structure. Later, this form of resistance changed. Youth organized itself into groups which acted within limits of Soviet law. There were literature circles, culture clubs etc.
Skaityti daugiau: ENGLISH SUMMARY
A
Abašinas 108
Abelovičius 41
Abramovas 74, 75
Abromavičius K. 168,169,170
Adakavo km. 215
Adomas Icikas 96
Afanasjevas V. 104
Aitvaras 119,124,125, 200, 205, 206
Ajočių km. 72
Akmenės raj. 54, 305
Akramas M. 209
Alanta 57
Alėjai 209,210
Alekna 20
Skaityti daugiau: PAVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ
