PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 3 (1350) KOVAS - MARCH 1959 
Lietuvos kariūnai pavasariui auštant ...Viršelis
Nr. 4 (1351) BALANDIS - APRIL 1959
TURINYS
P. Bliumas — Kristus kėlės — mirtis krito *
M. Šimkus — Į praeitį pažvelgus *
A. Bernotas — Proklamacijos *
Dr. V. Sruogienė — Antanas Vydas *
P. Alšėnas — Laiko ir darbo reikšmė *
A. Ringys — Žygiuojame Dauguvos link *
S. Dirmantas — Katras yra didesnis? *
A. G. — Gusaru pulke *
R. Kisielius — Naktis ant Nemuno *
J.Mac. — Nereikalingi popiergaliai *
S. Butkus — Augino tėvas savanorį *
Tremties Trimitas *
Šaulė Tremtyje *
Veteranų Veikla *
P. Dirkis — Karys ir mes *
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Redaktorius Zigmas Rauiinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Skaityti daugiau: Karys 1959 m. 3-4 Turinys, metrika
P. BLIUMAS
Besiartinančio rytmečio šviesa nugalėjo nakties tamsybes. Išaušo skaistus Velykų rytas. Miestuose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose sugaudė bažnyčių bokštuose varpai. Jų aidas, sklisdamas per laukus ir klonius, skelbė žmonėms džiaugsmingą naujieną:
“Kristus kėlės, — mirtis krito!..”
Visur neįprastas žmonių judėjimas: vieni pėsti, kiti važiuoti, skuba į bažnyčias. Net ir tie, kurie tik retkarčiais jose pasirodydavo, šį rytą nesutingo savo kasdienybėje. Visų akys ir širdys nukrypo į bažnyčių bokštus, kuriuose be paliovos gaudė Velykų varpai. Netrukus bažnyčios buvo pilnos žmonių, iš kurių krūtinių išsiveržė džiaugsmingos giesmės žodžiai: “Linksma diena mums nušvito, — aleliuja, aleliuja, aleliuja!..”
Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų įrodo Jo dievybę. Jis savo prisikėlimu patvirtino ir mūsų tikėjimo tikrumą. Šv. Paulius savo laiškuose korintiečiams rašo:
“Jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų pasakojimai apie tai yra tušti, — taipgi būtų tuščias ir jūsų tikėjimas”.
Ir pats Kristus sako apie savo prisikėlimą: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kiekvienas, kuris gyvendamas tiki mane, tas ir miręs gyvens manyje amžinai. Aš jį prikelsiu paskutiniojo teismo dienoje”.
Neveltui šiandieną visame pasaulyje tiek galingai gaudžia bažnyčių varpai ir skelbia amžinosios Kristaus prisikėlimo tiesos pergalę. Velykos — krikščioniškojo pasaulio džiaugsmo, atsinaujinimo ir atgimimo dvasioje šventė. Vely-
Velykinis altorius Kaune 1957 m.
Nuotrauka gauta iš Lietuvos
kos ateina kartu su pavasariu, kai saulutė prikelia gamtą vėl naujam gyvenimui. Kristaus prisikėlimas, sutramdęs mirties ir pikto viešpatavimą pasaulyje, prikėlė ir žmogų naujam — dvasiniam gyvenimui ir atskleidė jo tikrąją gyvenimo prasmę.
Dabar pasaulyje tiek daug kančios, neteisybių ir ašarų tik todėl, kad žmonės atmeta Kristaus dieviškąjį mokslą ir amžinojo gyvenimo viltį, tedievindami laikinąjį ir pilką materializmą.
Velykų varpų garsai tepažadina mūsų širdis naujam — dvasiniam prisikėlimui. Jų aidas testiprina mumyse Dievo, savosios kenčiančios lietuvių tautos ir artimo meilę. Juk ir mes pradėjome skęsti materializmo bangose. Mumyse įsigalėjo pavydas, neapykanta ir tarpusavio rietenos. Mes jau baigiame pamiršti, kas esame, kokios mūsų pareigos savosios pavergtos tautos ir Tėvynės Lietuvos atžvilgiu. Kaikurie nuėjome tiek toli, kad nebesusikalbame su savo vaikeliais gimtąja kalba. O kiek mūsų jaunųjų sesučių ir broliukų paskęsta svetimtaučių šeimų bangose?!
Skaityti daugiau: KRISTUS KĖLĖS - MIRTIS KRITO!
MORKUS ŠIMKUS
Baltimores Lietuvių Tautiškas Knygynas 1958 m. spalio mėn. 11 d. paminėjo 50 metų sukaktį. Vieną, kitą senesnį leidinį pavarčius paaiškėja, kad knygyno amžius gerokai ilgesnis.
Knygyno užuomazga glaudžiai susijusi su Lietuvių Mokslo Draugystės pirmos kuopos įsisteigimu Baltimorėje 1889 m. gruodžio mėn.22 d.
Pirmuose įstatuose randame: “JieszkinysL. M. Draugystės yra platinti apszvietimą ir mokslus lietuviszkoje kalboje. Savo jieszkinį Draugystė pasiekti tariasi spausdindama ir platindama sziaip naudingas ir moksliszkas kningas prigimtoje kalboje. Kningius turi savo užžiūrėjime draugystės kningyną ir jos rinkliavą”. Pirmoji valdyba: perdėtinis — Jonas Szliupas, vietininkas — Ign. Bubelis, rasztininkas — Sim. Vencius, yždininkas — Jonas Stoczkus, kningius — Mare. Radavyczia.
L. M. D. 1890-1891 metų veikloje pažymėtina: dr. J. Šliupo knygos “Lietuviszkieji Rasztai ir Rasztininkai” išleidimas ir knygyno įsteigimas. 1890 m. vasario mėn. 13 d. pasiųsta į Prūsus rankraštis “Istorija lietuviszkosios raszliavos” ir 185 markės M. Jankui. Balandžio mėn.23 d. nutarta pasiųsti $30.00. L.M.D. pirmųjų metų apyskaitoje pažymėta, kad spausdinimui “Lietuviszkųjų Rasztų ir Rasztininkų” pasiųstaM. Jankui $75.00. Jankus knygos spausdinimą uždelsė ir 1891 m. vasario mėn. 1 d. susirinkime “už suvėlinimą spaudos darbų p. Jankui ir p. Mauderodei Prūsuose isztarta tapė papeika”. Rugpiūčio mėn. 30 d. paskaitytas laiškas M. Jankaus “kuris daneszė, jog kninga Lietuviszkieji rasztai ir rasztininkai yra gatava, tik reikia aptaisymo”.
Skaityti daugiau: Į PRAEITĮ PAŽVELGUS
ANT. BERNOTAS
Gražus birželio sekmadienio popietis. Saulė jau kiek pakrypusi į vakarus, bet taip smarkiai kaitina, kad viskas net mirga. Kareivinių raudoni stogai, rusva rajono aikštė ir papilkėję topolių lapai. Danguje supasi tik keletas purių debesų, lėtai slenkančių Aleksoto link. Mažas vėjelis vos plasdena topolių lapus.
Jaunesnis sanitarijos puskarininkis Bronius Bargaila šiandien budi. Budėjimą pradėjo aštuntą valandą ryto ir išbus iki sekančio ryto.
Broniui nuobodu ir jis neturi ką veikti. Vaikštinėja dideliame ambulatorijos kambaryje: nuo durų iki lango, nuo lango iki spintos, nuo spintos iki stambaus stalo, stovinčio kambario pasienyje. Kai būna rytinis sveikatos patikrinimas, pulko gydytojas majoras atsisėda už to stalo, pasideda ligonių knygą, tikrina ligonius ir įrašinėja diagnozes į tą knygą.
Bronius pasižiūri į išrikiuotus spintoje buteliukus su vaistais, į mažyčius baltus vokelius su milteliais, į molinius indelius su tepalais, ir vėl prieina prie lango.
Viduje tvanku, ir jis atsidarė abu ambulatorijos langus. Iš koridoriaus pro langus traukia šiokia tokia oro srovė ir darosi vėsiau. Ambulatorijoje visada yra specifinis vaistų kvapas: atsiduoda karboliu, jodu ir dar nežinia kuo. Neįpratę sako, kad sunku kvėpuoti ir galva pradedanti suktis.
2 p. D.L.K. Algirdo pulko mokomoji kuopa žygiuoja pro estradą. Priekyje vyčio kryžiaus kavalierius kpt. Soltanas, už jo Itn. A. Leveckis, dešiniau — j. Itn. J. Krikštaponis. V. Augustino nuotr.
Iš trečio kareivinių augšto labai puikiai matyt: viskas kaip ant delno. Štai, po pat kojomis kiemas ir ilgas sandėliukas, padalintas į daugelį skyrių. Toliau geltonuoja pulko rajonas, nusidriekiąs į kairę. Dešinėje pulko sandėliai. Rajono pakraštyje augšta geležinių virbų tvora. Už tvoros prasideda priemiesčio namukų jūra, pamarginta žaliais medžių kuokštais. Turėtų būt Nemunas, bet per namukus jo nematyt. Tolumoje žaliuoja Jesios augšti krantai, apaugę tankia medžių ir krūmų mase.
Skaityti daugiau: PROKLAMACIJOS
Senovės geografo kabinetas
DR. V. SRUOGIENĖ
Mūsų istorija yra nepaprastai turtinga didžių įvykių ir žymių žmonių gausumu. Juo daugiau tyrinėjama, juo daugiau iškyla jų iš praeities miglų.
Labai įdomus, o, deja, mūsų visuomenei taip mažai žinomas, yra 16-sis amžius, laikotarpis, kada Vilnius pasidarė kultūros centru visai Rytų Europai, kada jis puošėsi nuostabia statyba ir meno kūriniais, kada Lietuvoje buvo sukurta didžiausia pasaulio istorijoje žemės reforma — valakų reforma, — kada išėjo pirmasis Lietuvos Statutas, kada po mūsų žemelę vaikščiojo šviesūs, išmintingi žmonės, šiandien stebiną mus savo visuomeniniu bei valstybiniu susipratimu, kada skverbėsi į mūsų kraštą humanizmo šviesa, reformacijos sąjūdis...
Jau vien pastarieji dešimtmečiai atskleidė mums visą eilę nežinomų, stambių asmenybių. Užtenka tik atydžiai pasiskaityti Lietuviškąją Enciklopediją! Tremtyje paskelbtoje studijoje prof. Vaclovas Biržiška plačiai nušvietė didįjį humanistą ir mokslininką Abraomą Kulvietį, įrodydamas, kad augštoji mokykla Vilniuje buvo įkurta pastarojo rūpesčiu beveik pusšimtį anksčiau, negu išgarsintoji jėzuitų akademija, atsiradusi mūsų visuomenei reikalaujant ir Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui Žygimantui Augustui nepašykštėjus jai lėšų.
Pulkininkas Andrius savo straipsniu “Aiduose” apšvietė mus apie vėlyvesnį, 17-tojo amžiaus pradžios, vilnietį lietuvį menininką ir kartografą Makauskį, kuris kunigakščio Kristupo Radvilos Našlaitėlio pavedimu padarė pirmąjį visos Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos kartografinį matavimą ir išpildė vieną iš gražiausių Lietuvos žemėlapių, savo braižinius išspausdinęs 1613 m. Amsterdame1. (Vėliau pasirodė dar keletas to žemėlapio laidų.
Skaityti daugiau: ANTANAS VYDAS XVI AMŽIAUS LIETUVIS MENININKAS IR KARTOGRAFAS
PRANYS ALŠĖNAS
Yra sakoma, jog nieko nėra žmogaus gyvenime brangesnio, kaip laikas, o visdėlto žmonės jo labiausiai nebrangina. O reikėtų laiką branginti, nes prabėgusio laiko, ypač veltui praleisto, niekas dar nepajėgė sugrąžinti, nors ir kažin kaip būtų norėjęs.
Oxfordo saulės laikrodyje esąs šitoks įrašas: “Periunt et imputantur” — valandos bėga, dingsta ir jų trūkumas slegia mūsų pečius. Tikrai, kol jauni esam, atrodo, laiko marios prieš akis, tačiau, deja, tos “marios” netrunka išsekti ir mes pamatome, kad jau gyvenam gyvenimo saulėleidį, o kiek daug darbų dar nepadaryta, kiek siekių neatsiekta, tik ... laiko nebėra...
Taigi, kaip matome, laikas ir darbas — žmogaus gyvenime yra du didieji faktoriai. Praleisi laiką nieko neveikdamas, liks darbai nepadaryti, o darbų nepadaręs — nepaliksi įmynęs savo pėdsakų šioj žemėj ir neliks ženklo, kad žmogumi esi buvęs...
“Aš gėdinuosi savo tuštumo” — tarė Žodis Darbui.
“Aš žinau, koks aš esu beprasmis be tavęs” — atsakė Darbas Žodžiui. (R. Tagore). Kaip matome, tik šnekos — žodžiai be darbų — yra tuščia beprasmybė. Reikia laiką leisti neveltui, ir tuščiai nekalbėti, bet dirbti ir dirbti.
Skaityti daugiau: LAIKO IR DARBO REIKŠMĖ
A. RINGYS
Gen. St. Raštikis savo atsiminimų “Kovose dėl Lietuvos” 1-mo tomo 147 puslapyje rašo:
“Pagaliau 1919 m. rugpjūčio vidury atėjo paskutinio didelio puolimo prieš bolševikus pradžia. Dusetose gavome įsakymą, vėl pulti bolševikus ir baigti varyti juos iš Lietuvos žemės.
Lietuvos kariuomenės vadovybė buvo suderinusi mūsų kariuomenės veiksmus su mūsų kaimynų, lenkų ir latvių, karo veiksmais. Tai buvo bendras visų trijų kaimynų žygis prieš bolševikus. Jo pirmutinis tikslas — pasiekti Dauguvos upę”.
Augščiau mano pabrauktas gen. St. Raštikio pasakymas prieštarauja duoto isakymo pradėti puolimą prieš bolševikus daliai, kur kalbama apie bendrą veikimą su kaimynais ir tuo iškreipia istorinį faktą.
Kad būtų aiškiau, kaip tikrumoje buvo, duodu čia visą kovų eigą Ukmergės bataliono bare nuo Salako iki Dauguvos upės.
Taigi 1919 metais rugpjūčio mėn. Ukmergės bataliono štabas ir 2-ji kuopa stovėjo Narūnų kaime į pietus nuo Salako. Kitos kuopos ir kulkosvaidžių komanda (kulkosvaidžiai ir jų tarnyba buvo priskirti kuopoms) buvo užėmę barą prieš bolševikus rajone kaimų: Pokerniškiai, Pudokiškiai, Novikai, Drobiškės. Priešas buvo įsitvirtinęs senuose Pirmojo Pasaulinio karo rusų apkasuose, rajone kaimų: Nieseckai, Biržūnai, Gerviškės, Sorokovka. Tai buvo kiek į šiaurvakarius nuo Salako.
Skaityti daugiau: ŽYGIUOJAME DAUGUVOS LINK
J. Mateika, Prūsijos kryžiuočių ordino mistras Albrechtas prisiekia Žygimantui 1525 m. Krokuvoje.
LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS ŽYGIMANTAS
AR LENKIJOS KARALIUS KAZIMIERAS DIDYSIS
S. DIRMANTAS
Tokį klausimą sprendžia bene ankstybiausia (1529 m.) lietuvio rašyta ir atspausdinta panegyrika. Seniau (kaip ir dabar!) buvo madoje prakalbomis ir net ir raštu girti didikus. Tik dabar nei tų didžponių, nei milžinų, nei vadų netekome: vienus patys nusmukdėm, kiti vėl patys nusivainikavo. Didžiūnams ponams pagirti buvo rašomos panegyrikos. Jos sudaro savotišką literatūros žanrą. Viena jų duodama žemiau. Šiuo gyrių pagerbiamas Lietuvos valdovas, suteikęs valstybei gana tobulą įstatymų rinkinį, t.v. kodeksą, kuris įėjo gyveniman ir istorijon Lietuvos Statuto vardu. Net valstybei žlugus, iki 1840 metų Lietuvos Statutas galiojo didžiuliuose plotuose nuo Černyhovo, Kievo, Besarabijos pasienio, Lietuvos Brastos, Mažosios Lietuvos, ir Kuršių kunigaikštystės. Okupantas — grobikas, nors darė pastangas, bet nesugebėjo duoti ko geresnio, o blogesnio — nedrįso.
Lenkai, švenčią dabar 1000 metų sukaktį nuo krikšto priėmimo, gana anksti, nes 1347 m., jau buvo susirašę t.v. Vislicos statutą; bet jis buvo labai netobulas, nesisteminis: tiesiog paprastas chronologinis teisės normų rinkinys. Po to lenkai, nežiūrint poros rimtų bandymų, nesugebėjo sukodifikuoti savo įstatymų net iki nepriklausomybės pirmo praradimo. Kiti mūsų, pietų-rytų, kaimynai, Didžiosios Kievo kunigaikštystės mažrusiai, jau X amž. turėjo, kad ir trumpoką, kung. Vladimiro Šventojo duotą teisyną vardu “Ruskaja Pravda”. (Ne rusiška, maskvinė, bet Kievo Rusės, vėliau Ukrainos). Didžrusių sudaryta Didžioji Maskvos Kun-tė savo teisyno susilaukė žymiai vėliau negu Lietuva: tik 1649 metais caras paskelbė “Sobornoje Uloženije Caria Aleksieja Michailoviča”. Jis pasižymėjo azijatišku žiaurumu: už rūkymą tabokos buvo piaustomos nosys!
Žemiau duodamas pagyrimas buvo kaip ir kokia dedikacija ar įžanga į Lietuvos Statutą. Panegyrika, kaip ir pats statutas, buvo parašyti per Kievą Vilniun užklydusią, sena slaviška, bulgarų kilmės, bažnytine kalba. Pietų slavai buvo laimingesni negu mes: jų misijonieriai, šventieji ir apaštalams lygūs Kirilas ir Metodijus, patys buvo išmokę slavų kalbą ir davė pradžią slaviškai rašliavai. Rašmenys buvo naudojami savotiški, kiek panašūs į senuosius graikiškus, t.v. kirilica. Iš jų vėliau atsirado rusiškoji graždanka, kurią mums bruko nuo Muravjovo laikų. Šioji bažnytinė kalba tapo oficialia ir Lietuvos ir Kievo didžiųjų kunigaikštysčių raštinių vidaus reikalams kalba. Lenkiškoji XVI amžiuje dar nebuvo išsivysčiusi, nusistovėjusi ir oficialiems raštams mažai tetiko: patys lenkai plačiai naudojo kitą bažnytinę kalbą — lotynų.
Skaityti daugiau: KATRAS YRA DIDESNIS
Turėjau laimės ne tik kad kariuomenėje tarnauti, bet kavalerijoje ir dar gusaruose. Ir kas tuomet Kaune nežinojo gusarų? Tų gražių raudonkelnių ir raudonkepurių vyrukų? O kaip gražu būdavo, kai sekmadieniais pulkas eidavo į bažnyčią.
Aš manau, kad ne vienai Marytei ar Magdutei širdį kutendavo, kuomet ji žvilgsnį mesdavo į žygiuojančias gusarų gretas Parodos gatvėje ar Laisvės Alėjoje.
Ne tik gusaruose tarnavau, bet ten ir gerą postą turėjau. Dirbau pulko štabe. Štabas tai pulko galva. Čia kaip veidrodyje atsispindi visas pulko gyvenimas. Čia sueina visos žinios ir raportai. Dirbdamas štabe lengvai galėjau sekti viso pulko gyvenimą. Visokių nuotykių būta. Žmonės keičiasi kas pavasarį ir rudenį. Vieni išeina, kiti ateina. Naujokų apmokymas, mokomas eskadronas, išleistuvės, kariuomenės šventės, poligonas ir manevrai. Oi kaip viskas tas gražu buvo. Galima būtų prirašyti ištisus tomus apie pulko gyvenimą. Tačiau tik viena kita smulkmena dar užsiliko galvoje, kurią aš ir norėčiau čia paminėti.
Balandžio mėn. 1 d. proga Lietuvoje buvo paprotys siųsti vienas kitam kokį nors linksmą atviruką ir vienas kitą apgaudinėti. Tokio papročio laikydamasis gusarų pulko arklidės budėtojas susitaręs su tvarkiniu nutarė, balandžio mėn. 1 dienos proga apgauti savo eskadrono vadą. Tvarkinys atsigulė ant grindų ir vaizdavo susilaužęs koją, o tuo tarpu budėtojas pranešė apie tai eskadrono vadui. Atvykęs vadas įžiūrėjo, kad juokas ne vietoje ir neatsižvelgdamas, kad tai buvo balandžio mėn. 1 diena, paskyrė abiems atatinkamą atlyginimą.
Užėmus Lietuvą rusams, gusarų pulkas paskubomis buvo perkeltas į Marijampolę ir ten apgyvendintas. Vieną rytą iš po nakties, buvo rasta visur išklijuotų, ranka rašytų, tokio turinio raštelių: “Po kareivinėmis yra paslėpta bomba, ji sprogs (buvo net ir data nurodyta), pasisaugokite! Smetonos karys”.
Gusarų gretos Kaune Laisves Alėjoje 1938 m.
V. Augustino nuotr.
Skaityti daugiau: GUSARŲ PULKE
ROMUALDAS KISIELIUS
NAKTIS ANT NEMUNO
Ten, kur naktis apsupus žemę
Su juoda liūdesio skara—
Ten kraujas Nemunu sruvena,
Ten kenčia mūsų Lietuva.
Jau gęsta viltys paskutinės
Kely skaudžių kančios dienų.
Užgeso žvaigždės sidabrinės,
Nutilo aidas mūs dainų.
Ir viskas dingo, kaip svajonėj,
Ir viskas dingo, kaip sapne,
Tik žėrintys padangių kloniai
Dar skęsta Nemuno dugne ...
Skaityti daugiau: R. Kisielius — Naktis ant Nemuno
Pereitų metų pabaigoje Darbininke tilpo straipsnis iš pasikalbėjimo su ką tik atvykusiu iš Lietuvos į Vak. Vokietiją pareigūnu, apie dabartines nuotaikas valdininkų ir gyventojų pavergtoje Lietuvoje. Tarp kitko, tame straipsnyje sakoma, kad pavergtoje Lietuvoje lietuviai pareigūnai, nors jie, kai kurie, ir būdami komunistų partijos nariai, yra korektiški ir nori pasilikti lietuviais. Ir tikrai, atrodo, kad vis dėlto savo tautietis pareigūnas, kiek jam sąlygos leidžia, visada sušvelnins padėtį savo tautiečiui prieš okupantą.
Todėl, perskaičius Darbininke minėtą Straipsnį, taip ir prisimena vienas atsitikimas, kurį aš norėčiau patiekti mieliems Kario skaitytojams.
Bolševikams okupavus 1940 metais Lietuvą, gal po mėnesio, buvau atleistas iš tarnybos. Mat, tarnavau vienoje iš jiems — bolševikams nemėgstamų žinybų. Atsargumo sumetimais nenorėdamas tėviškėje rodytis, pats pasilikau V. mieste, nes mažai dar kas ten mane pažinojo, o šeimą išsiunčiau į tėviškę. Taip pat išsiunčiau ir visus baldus bei kitus reikmenis, pasilikdamas tik savo drabužius. Tiesa, tenka priminti, kad atleidžiant mane iš tarnybos, sąmoningai negrąžinau buv. tarnybos liudijimo, tikėdamasis, kad neilgai truks Lietuvos okupacija ir gali būti tada jis man reikalingas. Taip jį ir turėjau pamiršęs, tarp kitų popiergalių piniginėje.
Skaityti daugiau: NEREIKALINGI POPIERGALIAI
STASYS BUTKUS
(Pradžia sausio men. Karyje)
PASIDARAU MOTERŲ ADVOKATU
Iki manęs mūsų miestelyje moterims, nemokančioms rašyti, laiškus rašydavo viena moteris ir vargonininkas. Jie imdavo už laiško parašymą po 25 arba 30 kapeikų. Daugiausia rašydavo į Ameriką sūnums, vyrams arba broliams ir į kariuomenę sūnums. Laiškų parašymu daugiausia rūpindavosi moterys — motinos, bet ne vyrai — tėvai.
Pramokęs rašyti, ir aš pradėjau moterims rašinėti laiškus. Kainos už parašymą nenustačiau. Kiek duodavo — tiek būdavo gana. Dažniausiai gaudavau už laiško parašymą po 15 kapeikų. Po 10 arba 20 kapeikų rečiau. Vadinas, dvigubai pigiau, negu senieji “raštininkai”, todėl juos nukonkuravau. Be to, moterims būdavo drąsiau savo vargus išpasakoti (kad parašyčiau laiške) vaikui, negu suaugusiam. Pagaliau buvau išsidirbęs šabloną rašyti. Pirmąjį puslapį pradėdavau ilgais sveikinimais, paskutinįjį baigdavau ilgais atsisveikinimais, o tik 2 ir 3 pusl. prirašydavau, ką moterėlės norėdavo parašyti. Jeigu jų pasakojimų neužtekdavo dviem puslapiam, tai prirašydavau visokių naujienų iš savo parapijos. Miestelyje gyvendamas girdėdavau visas parapijos žinias.
— Tai vaikelis! — girdavo patenkintos moterėlės. — Prirašė visus pilnus lapus. Man nereikėjo daug pasakoti.
Po parapiją sklido mano garsas ir mano klijentūra didėjo. Per metus uždirbdavau už laiškų rašymą po 50 rublių. Susirašinėdavau su Amerikoje gyvenančiu St. Makauskiu. Jis mane pamokė, kaip teisingai užrašinėti adresus į Ameriką ir kokia tvarka. Daugelis mažai raštingų amerikiečių taip užrašydavo savo adresus, kad Dieve apsaugok! Ne kaip rašoma angliškai, bet kaip sakoma. Ir būdavo: Bruklyn, Čikaga, Najork, Filadelfija ir t.t. Arba rašydavo rusiška tvarka. Pirma rašydavo ne pavardę, numerį, gatvę, miestą, bet miestą, gatvę, numerį vardą, pavardę. Daug tokių laiškų žūdavo.
Makauskio pamokytas, pradėjau negerus adresus taisyti. Miestų pavadinimus patikrindavau iš pašto antspaudų. Tik su gatvėmis būdavo sunkiau. Turėdavau rašyti taip, kaip parašyta. Nebuvo kur patikrinti. Tuo būdu sumažėjo dingstančiųjų laiškų skaičius.
Kartą girdžiu, kaip aklas miestelio gyventojas Stravinskas aiškina kaimo moterėlei, nusiskundusiai, kad jos sūnus Amerikoje negaunąs jos laiškų:
— Nueik, moterėl, pas Butkiuką. Jis tau gerai užrašys adresą. Jeigu nebus aišku iš laiško, tai jis adresą užrašys iš pečventės (vadinas, pašto antspaudo).
Skaityti daugiau: AUGINO TĖVAS SAVANORĮ
Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.
BRANGI SUKAKTIS
Šių metų kovo mėn. 5 d. Šaulių Sąjunga mini 30-ties metų sukaktį nuo jos Įkūrėjo ir ideologo, pirmojo Viršininko ir Pirmininko, VLADO PUTVINSKIO-PUTVIO mirties. Drauge su šia sukaktimi, šauliai mini ir jo žmonos EMILIJOS PUTVIENĖS, Šaulių Moterų Garbės Vadės, mirtį. Emilija Putvienė žuvo bolševikų nukankinta Sibire ir tiksli jos mirties data nėra žinoma.
Brangiajai sukakčiai TREMTIES TRIMITAS paskirs specialų, padidintą numerį. Čia tiktai keliais sakiniais norime prisiminti, jog visas Vlado Putvio gyvenimo kelias buvo garsiųjų Cicero žodžių įgyvendinimas: “Žmogus yra gimęs ne sau vienam, bet Tėvynei ir saviesiems”. Nuo jaunų dienų pradėjęs jieškoti kelio į lietuvybę ir už pagaliau rastąjį užmokėjęs savo ir savo šeimos širdies kraujo kaina, Vladas Putvys gyveno tik Lietuvai, Jos šviesios ateities idėjai, Jos amžinumui, Jos garbei ir laimei. Caro valdžios persekiotas, kalintas, ir vėliau ištremtas į Rusiją, jis ir tolimam Rusijos užkampyje neprarado tvirto tikėjimo į geresnes dienas lietuvių tautai. Dirbdamas Šaulių Sąjungoje ir dėl intrygų, ir Lietuvos priešų ant jo pilamų pamazgų kuriam laikui pasitraukęs iš Šaulių Sąjungos vadovybės, jis neapkarto, neprarado dvasinės pusiausvyros, bet išliko stiprus dvasioje, ir vėliau grįžo prie savo mylimos Sąjungos vairo su ta pačia malonia šypsena, giliu ir šviesiu, tačiau realiu optimizmu ir nesugriaunamu įsitikinimu, jog Lietuvos potencija yra didelė, ir Jinai, kaip sakalas, kils virš debesų...
Per anksti ir netikėtai nuėjęs į kapus, šis dvasios milžinas su savim į Amžinybę nusinešė daug svarbių minčių, daug tautos ideologijos deimantų, kurie būtų turėję didelės svarbos ne tik šauliams, bet ir visiems lietuviams. Tačiau ir iš to, ką jis spėjo mums palikti, Šaulių Sąjungai ir Lietuvai lieka be galo turtingas dvasinis palikimas ir jo niekad nemirštantis šauksmas — “nėr kito kelio, nes ir anapus gyvenimo ribų nerasi skaistaus kampelio, jei skausmu ir darbu neišsikovosi čia, Tėvynės laukuose”.
Tau, Didysis Šauly, sunki dabar žemė, kurioje Tu ilsiesi, nes ją mindo pavergėjų kojos. Tačiau tai LIETUVOS žemė, ir Tu žinai, kad jinai savyje slepia naujos, skaisčios ateities daigus. Tu žinai, kad jinai vėl sudrebės nuo Tavo taip mylėtų LAISVOS LIETUVOS karių ir šaulių žingsnių, kad joje vėl dygs, augs, skleisis ir bus atkakliai ginamas švelnus NEPRIKLAUSOMYBĖS žiedas.
Su tuo žinojimu širdyje, Pirmasis Šauly, ilsėkis ramybėje!
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
KELKIMĖS
Su pavasariu, su besikalančiu daigeliu ir pirmuoju pumpuru kyla mūsų siela į saulę. Velykų švenčių proga su meile skriekime viena prie kitos, savo pakiliomis mintimis junkimės visos, sesės, ir prašykime Aukščiausią, kad mūsų mintys kas kart būtų skaidresnės, o mūsų darbai vis didesni besiruošiant didžiajam mūsų Tautos Prisikėlimui.
MALDA VELYKŲ RYTĄ
Kasdieną, Viešpatie, atsiunti man savo pirmuosius saulės spindulius ir pasveikini mano pavargusią dvasią savo tiesos skaistybe. O aš klaidžioju patamsėję ir mano širdis pilna kartybių.
Tavo didybės šviesų rytą aplink mane muša Tavo laiko valandos ir džiaugsmingai Tau savo rytmečio maldą čiulba pavasario paukšteliai. O aš tapau kurčia savo dejavimuose ir akla savo sielvarte.
Aš esu skaidrus indas. Išliek ir išgarink, o Dieve, iš jo visus nuodėmės purvus ir išvėtyk tuštybių dulkes, idant jis taptų imlus Tavo malonei ir mano dvasia rastų poilsį Tavo amžinosios išminties šviesoje.
Dieve, leisk man būti žemėje tavo didybės silpnučiu šešėliu ir mažų mažiausia dulkele įsijungti į Tavo nepraeinančių kelių nepabaigiamą kilnybę.
Palenk mano sielą ir pripildyk ją savo meilės skaistybe.
ŠAULIŲ SĄJUNGOS ĮKŪRĖJO KELIU
Kelmės būrio šaulės 1929 m.
Viduryje Šaulių MoterųGarbės Vadė Emilija Putvienė, mirusi Sibire.
Skaityti daugiau: Šaulės Tremtyje
ĮSPŪDINGAS CHICAGOS RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS
Chicagos visuomenės ir kultūros punktai: Jaunimo Namai ir Lietuvių Auditorija šeštadieniais ir sekmadieniais virte verda. Viename jaunimas, kitame senimas, visi jų kampai užimti, kad ir uodui nosies nebūtų kur įkišti. Štai šių metų vasario 8 L. Auditorijoje buvo susirinkę Chicagos ramovėnai ne tik aptarti savo skyriaus organizacinių reikalų, bet ir pagerbti gyvus ir mirusius. Užtat tą susirinkimą aš ir pavadinau įspūdingu.
Susirinkimą pradėjo, kaip visuomet, ilgametis skyriaus p-kas Pov. Dirkis, pakviesdamas dienos susirinkimo p-ku kolegą Stasį Dirmantą ir sekretoriumi Joną Gaižutį.
Pirmuoju dienotvarkės punktu ėjo 1918 m. vasario 16 d. signataro, pirmojo ir ketvirtojo Lietuvos Respublikos Prezidento ir “Aušros Gadynės” auklėtinio a.a. Ant. Smetonos 15 metų mirties sukakties paminėjimas. Už papuošto velionies paveikslu stalo, ant kurio iš šalių stovėjo keturios lelijos ir dvi Lietuvos trispalvės, susėdo prezidiumas.
- P. Dirkiui perskaičius mirties nekrologą, visi susirinkimo dalyviai atsistojimu ir minutės susikaupimu pagerbė velionį. Po to, prelegentas tę sė raportažą, kuris atvaizdavo Ant. Smetonos visą gyvenimą ir veiklą kaip valstybininko, visuomenininko ir kultūrininko. Tai buvo tikrai kruopščiai paruošta paskaita, kuri dalyviams, tenka manyti, paliko gerą įspūdį.
Toliau buvo pagerbtas ir vienas iš gyvųjų, pasirodęs salėje, ramovėnų, rašytojas Juozas Balčiūnas-Švaistas, gavęs “Draugo” premiją už parašytą veikalą “Jo Sužadėtinė”. Laureatas taip netikėtai buvo užklupts to pagerbimo, kad, tardamas padėkos žodį, parodė ir ašarą.
Skaityti daugiau: Veteranų veikla
POV. DIRKIS
Šiais laikais moderniškai spaudai tenka išgyventi didelius smūgius; net ir šiame laisvės krašte ji yra priversta atsisakyti nuo savo palinkimo tarnauti tiesai, ir verčiama dirbti įvairiems pašaliniams tikslams, būtent: partijoms, finansų didžiūnams, valstybių rėžimams palaikyti bei biznio tikslams.
Lietuviškoji spauda tuo tarpu yra gimusi ir išaugusi prie visai skirtingų aplinkybių ir su geriausiomis tradicijomis: ji niekad nebuvo ir dabar nėra pasipelnymo šaltinis, bet laikėsi ir laikosi besąlyginiu spaudos žmonių pasiaukojimu ir jų ryžtingu idealizmu tarnauti tiesai ir laisvei.
Tokia buvo Basanavičiaus “Aušra”, Kudirkos “Varpas”, Tumo-Vaižganto “Tėvynės Sargas”, toks yra ir dabartinis mūsų “Karys”, bei kiti laikraščiai.
Tačiau šio moderniškojo gyvenimo pavojai ir mūsų laikraščiams gręsia. Ne vienam jų teko patekti į partijų rietenų bei asmeninių intrygų sūkurius. Mūsų “Karys” bent iki šiol tų pavojų yra išvengęs ir žengia laisvu keliu. Laisvu keliu nedvejotinai galės jis eiti tik tada, kai galės atsiremti į mus — skaitytojus ir prenumeratorius. Išsilaikymas iš prenumeratos yra idealas, kurio siekia “Karys”. Juo jis labiau artės prie šio idealo, juo jis bus galingesnis veiksnys, tiesos ir mūsų minčių reikėjas ir stovės mūsų pavergtos tėvynės Lietuvos išlaisvinimo sargyboje.
Mūsų kraštą tragedijai ištikus mes, atsidūrę gyvi laisvajame pasaulyje, lyg ir pabudome naujam gyvenimui, naujai kovai už tėvynės laisvę. Deja, mūsų entuziazmas greit praėjo, kai susidūrėme su nauja tikrove — emigrantine tikrove. Savo entuziazmą nukreipiame į įsikūrimą. Tas yra labai natūralus reiškinys, bet nenatūralu, kad mes pamiršome, kas esame buvę.
Skaityti daugiau: KARYS IR MES
Toronte, Kanadoje, Kariuomenės šventės proga lapkričio 23 d. prie abiejų lietuvių bažnyčių kūrėjai-savanoriai darytoje rinkliavoje Vokietijoje esantiems laisvės kovų invalidams sušelpti surinko: šv. Jono bažnyčioje — $100.40 ir prie Prisikėlimo bažnyčios — $122.45, iš viso 222.55 dol.
Pasirodo, jog ir vienas Chicagos lietuvis buvo tarp Kubos sukilėlių, kurie, vadovaujami Fidel Castro, nuvertė Batistos režimą ir paėmė valdžią į savo rankas. Jis yra Algirdas Zolpis, sūnus Silvestro ir Marijonos Zolpių, gyvenančių Bridgeporto apylinkėje, Chicagoje.
Vytautas Savickas, atitarnavęs dvejus metus JAV kariuomenėje Vokietijoje, šį rudenj grįžo į Brockton, Mass., ir pradėjo studijas Northeastern universitete Bostone. Jo brolis Sigitas atlieka karo tarnybą jūrininkų daliny Kalifornijoje.
Fabijonas Gediminas Daužvardis, kons. dr. P. Daužvardžio sūnus, šią savaitę gauna kapitono laipsnį. Jau 7 metai, kaip tarnauja JAV aviacijoje.
Romualdas Kriaučiūnas, buvęs Studentų sąjungos centro valdyboj bei veiklus studentų at-kų organizacijos narys, rudenį baigė studijas, gaudamas bakalauro laipsn psichologijoj, Roosevelt universitete, šiuo metu jis atlieka karinį apmokymą Fort Leonard, Missouri.
Pirmojo karo veteranas Jonas Žilinskas, 1833 Archer Ave., mirė trečiadienio, sausio 13 d. naktį Veteranų ligoninėj, Maywood, Ill. Buvo laidojamas valdžios lėšomis. Priklausė Humboldt Parko lietuvių klubui.
Jonas Gaižutis, Klaipėdos Krašto Bičiulių Draugijos Chicagoje pirmininkas, įsirašė nariu į L.V.S. Ramovė Chicagos skyrių.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
