Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1422) GEGUŽĖ – MAY 1966 
V. Kisielius— Lietuvaitės ... viršelis
Nr. 6 (1423) BIRŽELIS - LlEPĄ - JUNE 1966
KARIO redakcijos narys, a.a. prof. Kazys Kepalas ... viršelis
T U R I N Y S
P. Orintaitė — Mamutės įdėlis
Dr. A. Budreckis — Iš metraščio apie S. Batoro žygį
Z. Raulinaitis — Danai pradeda puldinėti Baltijos kraštus
J. Žilys — Dvylika metų Lietuvos karinės tarnybos
B. Auginas — Birželio Dvidešimtpenkmečio sukakčiai
J. Miškinis — Birželio naktys
A. Budreckis — Žaibo karas Lietuvoje
Žeimys — Tai buvo prieš 25 metus
J. Puzinas — Ankstyvoji Amerikos lietuvių išeivija ir jų spauda
J. Rūtenis — Ypatingoji P.L.P. Karo mokyklos laida
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dali redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1966m. 5-6 Turinys, metrika
PETRONĖLĖ ORINTAITĖ
Prisiviešėjo per abi Kalėdų dienas Bernardas tėviškėje — nors striukai, bet sočiai. Prisivalgė kepsnių ko gardžiausių, prisitauškė linksmų pakalbu su namiškiais, dar pasidainavo su kaimynų jaunimu. O sąžinė nerami: reikia tuojau grįžti į savo pulką. Kariuomenės drausmė — ne juokai. Rodos, lyg čia kas atsitiktų, jei dar porą parų tėviškėje užtruktų? Nė ne karo laikas dabar. O betgi tenai tvarka kieta — viskas kaip kirviu nukirsta, jokio atlaidumo.
Būtų smagu dar kokią savaitėlę čia kepta paršiena ir pyragu su obuoliasi misti. Kaime Kalėdų šventės trunka maždaug ligi Trijų Karalių. Prisišildytum ant priekrosnio, išsimiegotum, kiek akys geidžia, dar nevieną suktinį sutrenktum su savo kaimo žvalakėm merginom. Ir niekas čia tavęs nevarinėja, piktai nešūkauja. Nieko bijoti nereikia.
Net ir batų pačiam valytis neprisieina. Valiūtė, mažoji sesytė, brolio kareivio taip pasiilgusi, džiaugiasi, kad gali kuo pasitarnauti. Toks gražus jai dabar Bernardas — didelis kareivis, savotiški drabužiai ir kepurė, su ženklais ir juostelėm, o sagos tik žėri, ir jų tiek daug visur.
Ir visiems dabar jis atrodo kitoks, negu kaimo vyrai, toks nepaprastas. Pašauktas gyventi kažkur toli nuo namų dėl kažko svarbaus. Čia dabar visi spokso į jį, akis įsmeigę, gėrisi blizgančiom sagom, šnekina su pagarba, tartum ypatingą svečią. Kitas dar priduria keistai iškilmingą žodį: tai už tėvynę, Bernardai, ar ne?
O jisai tik linkčioja, beveik pasipūsdamas. Lyg didžiuojasi, kad jo ten prireikė, kad jį pašaukė iš sodžiaus užkampio, rodos, maža kam bežinomo — tarnauti Lietuvai.
Skaityti daugiau: MAMUTĖS ĮDĖLIS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Ivanas Žiaurusis 1558 metais pradėjo karą prieš Livonijos ordiną, norėdamas išplėsti savo valstybę iki Baltijos. Pradžioje jam sekėsi. Tačiau, kai Švedija ir Lietuvos kunigaikštija atėjo ordinui į pagalbą, maskolių antplūdis nustojo savo veržlumo. Livonijos karas tapo ilgamete, be sprendimų, alinančia kova. Jo paskutiniai etapai iššaukė prieš Maskoliją galingą Švedijos, Danijos, Lenkijos-Lietuvos ir Vengrijos koaliciją. Karui su Maskva vadovavo energingas karalius ir D L Kunigaikštis Steponas Batoras. Po 1578 m. Maskolija neteko sričių, kurias ji anksčiau buvo užkariavus. 1581 m. vengras Steponas Batoras užpuolė pačią Maskvos žemę. Lenkų, lietuvių bei vengrų kareiviai, vokiečių algininkams talkininkaujant, žygiavo prieš Pskovą, maskolių tvirtovę šiaurės vakaruose. Po ilgo apgulimo ir didelių pastangų paimti tvirtovę, DLK Steponas Batoras buvo priverstas pasitraukti. Atkakli Pskovo gynyba ir Batoro nepajėgumas užimti miestą sužlugdė lietuvių kariuomenės moralę.
Povest o prichoždenij Stefana Batorija na grad Pskov buvo parašytas epikos pavidale 16-tojo amžiaus pabaigoje. Povest autorius buvo gabus ir eruditiškas anonimas, kuris puikiai valdė savo gadynės tradicinę ir ornamentinę stilistiką. Jo apgulos atpasakojimas yra dramatiškas ir kartu ironiškas. Jo metaforos ir aprašymas gabiai atvaizduoja rusų karių didvyriškumą. Su aštria ironija metraštininkas apibūdino tą Batoro žygį, jo išdidžius karžygius ir vyčius, kurie iš anksto gyrėsi paimsią kunigaikščius Vosylių ir Ivaną Šuiskį, Pskovo gynėjus. Metraštis išduoda autoriaus karštą tautinę aistrą. Rusų kariai esą tikri krikščionys ir didvyriai, o priešai lietuviai — juodi velniai. Metraštis perdeda vienų narsą ir kitų tuščią puikybę. Nežiūrint tokio apibūdinimo, vistiek gaunasi įspūdis, kad lietuviai buvo narsūs ir baisūs kovotojai. Metraščio ištraukomis norima skaitytojui perduoti žvilgsnį į tuometinę lietuvių kariuomenę ir karybą, kaip atrodė amžininkui priešui lietuviui:
Baisūs ir žiaurūs laikai atėjo. Lenkų ir lietuvių karalius Steponas Batoras žengė per rusų žemių sienas su gausiomis jėgomis. Gandas pasiekė Pskovą, kad šis lietuvių karalius jau užpuolė Pskovo žemę ir užėmė Vorončo miestą, šešiasdešimt mylių nuo Pskovo.
Lyg koks besotis pragaras, atidarę žandus apžioti nelaimingąjį, lietuvių karalius ruošėsi su savo pulkais apsupti Pskovą. Karaliaus kariuomenė, it grasinantis ir didelis žaltys, šliaužiantis iš uolos, skubiai judėjo voromis Pskovo link ir grasino rusus patrankomis ir ugnimi. Lietuvių karalius gyrėsi prarysiąs Pskovą. Jis gyrėsi, kad pasotinsiąs visus roplius, gyvates ir kariuomenės skorpionus paimtu grobiu. Šis baisus slibinas puolė Pskovą, norėdamas nuversti jį savo sparnais ir mirtinai įgelti pskoviečius. Jis gyrėsi, kad išplėšiąs Pskovo turtus ir nugabensiąs juos Lietuvon ir kad prarysiąs Pskovo žemę, gyvus belikusius nusitempdamas į lietuvių žemę. Šis slibinas išsipūtė pergalės mintimis.
Tamsūs debesys kilo. Lietuvių kariaunos žy-
Pskovo tvirtovė Stepono Batoro apgulos metu (pagal seną graviūrą). Už Velikaja upės, kairiame kampe senoji kunig. Daumanto pilis.
giavo Dievo apsaugoto miesto kryptimi, pietų link. Jų šešėliai aptemdė Pskovo baltus mūrus. Vienok, ir visa lietuvių šalis negalėtų aptemdyti miesto. Dūmai pradėjo kilti iš priešo stovyklos, kuri buvo vos tris mylias nuo miesto, prie Čerecho upės. Caro karininkai, apžvalgę stovyklą, grįžo, it gaisai, į Pskovą pranešti caro bajorams ir vaivadoms, kad pirmieji lietuvių kariai jau ties Čerecho upe. Caro bajorai ir vaivados liepė skambinti varpais ir įsakė kariams padeginėti gyvenvietes anapus Velikajos upės, neleisti patalpom patekti į priešo rankas. Ir štai, kankinių Froliaus ir Lavro šventadienyje, 7189 metais (1581 m. — autorius) rugpjūčio 18 d. prasidėjo Dievo apsaugoto Pskovo apgula. Lietuvių karžygiai padarė brastą skersai Čerechą ir jų pulkai pasirodė ties miesto vartais. Bajorai ir vaivados padarė išpuolį. Priešas susidūrime pasirodė silpnas, pradėdamas apgulimą pasitraukimu ir nedrįsdamas prieiti prie miesto. Jiems tai buvo blogas ženklas . . .
Skaityti daugiau: IŠ METRAŠČIO APIE STEPONO BATORO ŽYGĮ PRIEŠ PSKOVĄ
Z. RAULINAITIS
Bene seniausias danų karo žygis į Pabaltijį yra minimas Snorės rašytojo Ynglingų sagoje. Aprašydamas senąsias norvegų ir švedų dinastijas, tas islandų istorikas ir poetas pasakoja kaip, paveldėjęs iš tėvo Egilio Švedų sostą, Otaras puolė Daniją. Proga pulti danus atsirado, nes tuo metu (V. a. pabaiga, ar VI a. pradžia — C. Hallendorf and A. Schūck, History of Sweden, 1938) danų valdovas Frodis kariavo ne tik su švedais, bet vykdė karo žygius ir į Rytus: “Sekančią vasarą jis išvyko niokoti į Rytus” (Oestervei — Rytų keliu), rašo Snorė. Reiškia Frodis vykdė žygį į Pabaltijį ir į kraštus, esančius į rytus nuo Švedijos.6
Daugiau žinių apie pačius seniausius danų žygius yra danų kronikose ir istorijose. Pagrindinis šaltinis tiems žygiams pažinti yra vienas iš pirmųjų danų istorikų Saksas Gramatikas {Saxo Grammaticus). Būdamas danų arkivyskupo Absalono tarnyboje (comites et clericus), jis parašė Danų istoriją. Pradėjo jis rašyti apie 1179 m. ir rašė iki savo mirties, po 1216 m.
Naudodamas danų senas dainas ir pasakas apie karžygius, o taip pat norvegų ir islandiečių sagas, Saksas nupiešė didingą danų istoriją, siekiančią seniausius legendinius ir pasakiškuosius laikus. Savo istorijoje jis aprašo Daniją ir danų žygius į Skandinaviją ir Suomiją, Permą ir Rusią, Baltijos jūroje ir Aisčių šalyse.
Didele meile savo tautai jis pasakoja jos žygius, kartu parodydamas savo neapykantą slavams, vokiečiams ir kitoms barbarų tautoms, nemėgdamas norvegų, tačiau pakęsdamas švedus. Sakso panaudotose pasakose ir legendose esama daug tikros istorinės medžiagos, kurią, tačiau, dažnai sunku yra atskirti nuo fantazijos. Ir Aisčių kraštus liečiantys žygiai yra apipinti pasakiškais įvykiais, pro kuriuos, vis tik, kai kur, prasišviečia tikri istoriniai faktai.
Skaityti daugiau: DANAI PRADEDA PULDINĖTI BALTIJOS KRAŠTUS
J. ŽILYS
(Pradžia sausio mėn. KARYJE)
BOLŠEVIKAI UŽIMA LIETUVA
1940 m. birželio 15 d. trečioji bombonešių eskadrilė turėjo išskristi į Palangą šaudymo pratimams į ore judantį taikinį. Aš, ėjęs eskadrilės technikos karininko pareigas, anksti rytą, kartu su mechaniku, vyresniuoju civ. tan. Čajum, nuskridau į Palangą perimti iš atlikusios pratimus “Devoitin” eskadrilės paliekamą turtą: šaudymo marškas, benziną, alyvą ir kt.
Daugiau lėktuvų iš Šiaulių nebeatskrido, o “Devoitin” lėktuvams, buvusiems Palangoje nebuvo leista grįžti į Kauną. Naikintuvų eskadrilės pilotai ir mechanikai sekančią dieną išvyko traukiniu į Kauną. Aš su kareiviais buvau paliktas Palangoje lėktuvų ir turto apsaugai. Tą dieną, vakare, į Palangos aerodromą atvyko viena kuopa rusų kareivių. Ilgai nelaukę bolševikų kareiviai pradėjo plėšti mūsų turtą: šaukštus, peilius, aviacijos žemėlapius, planšetes, autus ir kita. Tuo reikalu aš parašiau aviacijos viršininkui raportą.
Po vienos - dviejų savaičių į aerodromą atvyko rusas pulkininko laipsnio politinis vadovas. Tuo metu, apsirengęs civiliniais drabužiais, rengiaus eiti į Palangą pasivaikščioti ir ta proga papietauti. Sutikęs mane politrukas paklausė, kur yra dalinio vadas. Aš pasakiau, kad aš esu. Jis, matydamas mane civiliniais rūbais apsirengusį, lyg ir sumišo ir paklausė: “Koks darbo planas?” Rusiškai kalbėti gerai nemokėjau, tačiau atsakiau, kad pas mus plano nėra: kareiviai neša sargybas prie lėktuvų, o aš pasirengęs eiti į Palangą pietauti. Daugiau jis man nieko nesakė. Pašaukęs rusų kareivių kuopos vadą (ltn.) ir pakvietęs mane, kartu įėjo į mano raštinę. Atsisėdęs, jis pradėjo tardyti kuopos vadą dėl paimtų mūsų dalinio daiktų. Kuopos vadas nesigynė tai padaręs. Politrukas paklausė jo kieno įsakymu tai daręs, ir pradėjo visokiais žodžiais, pagal rusų leksikoną, jį keikti. Šis stojosi ir sėdosi, o politrukas keikėsi, kol pavargo. Paskui įsakė per tris dienas viską grąžinti, grasindamas, jei negrąžins nors siūlo galą, smarkiai bausti. Tuo ir baigėsi tardymas. Kuopos vadas daug paimtų daiktų grąžino, jei ko ir trūko, pasirašiau, kad atsiskaitė.
Skaityti daugiau: DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS
BALYS AUGINAS
JUODA
EPITAFIJA
(Birželio dvidešimtpenkmečio sukakčiai)
Begaline
Neaprėpiama tundra
Banguoja kolonų kolonos,
Grandinėm supintos—
Išsekę,
Bevardžiai žingsniai
Sukrinta pusnin:
Ateina palaimintas miegas—
Baigta ir užgesus
Kelionės diena—
Pakeleivė pūga,
Pakasynų, puoton atskubėjus,
Vynioja žingsnius iškankintus
Ledinėn įkapių drobulėn—
Ir šviežios sniego druožlės
Užkloja
Vėpūtinio minkštąjį karstą—
Ir buvusį
Pėdsaką smurto
Galvūgaly žymi rymą
Kuproto urališko beržo
Griaučiai—
O šiaurės tundros naktų
Gedulingas rašalas
Laša ant svetimo kapo
Juoda epitafija:
Čia ilsis Nežinomi Žingsniai—
Jie, Laisvės kryžių sunkiai nešdami
Per neaprėpiamą tundrų nelaisvę,
Sukniubo—
Viešpatie, pabudink juos
Gyvent ateinančių genčių dainoj!—
Vytautas Raulinaitis—NUSKRIAUSTIEJI (metalas) R. Kisieliaus nuotr.
JONAS MIŠKINIS
Vieną naktį į Garbų pirkios langą kažkas pasibeldė. Garbienė greit užsimetė kailinius ir išskubėjo prieangin.
— Kas ten? —ji garsiai paklausė.
— Atidaryk duris, daug neklausinėjusi, — iš kiemo atsiliepė nepažįstamas balsas. — Čia svečiai pas jus atvažiavo.
— Kokie svečiai? — Garbienė nustebo. — Aš tamstų nepažįstu — gal ne ten pataikėte?
— Gerai pataikėme! — atsiliepė piktas ir aštrus balsas. — Leisk greičiau!
— Kaip leisiu, kad nežinau, kas esate, — Garbienė vis spyrėsi.
— Girdi, boba!? — vienas kaž kuo stukterėjo sienon. — Jeigu dar ilgiau mūsų neleisi ir kamantinėsi — duris išlaušime.
Garbienė virpančiomis rankomis atrakino duris, ir prieangin įsiveržė trys enkavedistai.
— Kur tavo sūnus Gediminas miega? — piktai paklausė enkavedistas.
— Taigi, miega, — nesuprato Garbienė klausimo. — O kam jo reikia tokiu vėlu metu?
Skaityti daugiau: BIRŽELIO NAKTYS
ALGIRDAS BUDRECKIS
I. PASIRUOŠIMAS
Lietuvos geopolitinė padėtis yra pavojinga. Kilus karui tarp vidurinės ir rytų Europos galybių, ji tampa jų kovos lauku. Lietuva buvo karo vieškelis 1812 m. 1914 m. ir vėl 1941 m. Nežiūrint to, kad pati Lietuva nebuvo tų karų aktyvi dalyvė, jos teritorijoje vyko žiaurios kautynės, jos civiliniai gyventojai nė kiek nemažiau nukentėjo už kovotojus. Tiktai, tie nuostolingi karai turi ypatingos reikšmės Lietuvos istorijoje. Sustokime tiek Antruoju pasauliniu karu. Tur būt, niekuomet istorijoje lietuviai nebuvo taip nekantriai laukę invazijos, kad išsigelbėtų iš okupanto rankų. Pilna žodžio prasme, vokiečius agresorius lietuviai negali laikyti išlaisvintojais, o tačiau, Fall Barbarossa (Raudonbarzdžio operacija) laikinai išgelbėjo lietuvių tautą nuo sovietinio genocido. Vokiečių žygis į Rusiją 1941 m. pralėkė, it gaisai, per Lietuvą. Karo operacija etnografinėje Lietuvoje truko vos 7-8 dienas, bet vis dėlto, tas žygis yra reikšmingas, žiūrint iš karinio taško, nes jau tuose veiksmuose glūdėjo karo tolesnės eigos pobūdis ir net vokiečių karybos silpnybė.
1941 m. gegužės 22 d. vokiečių karo vadovybė pradėjo ruoštis Rusijos užpuolimui. Birželio 1 d. buvo nustatytas karinis tvarkaraštis sekančiam mėnesiui. Hitleris nusprendė, kad birželio 22 d. bus invazijos (Fall Barbarossa) data. Tarp gegužės 22 d. ir birželio 1 d. pėstininkų divizijų masės telkėsi rytų placdarmuose. Pagal sėkmingą Lenkijoje ir Prancūzijoje išbandytą išsidėstymo planą, šarvuotos jėgos buvo atskirtos nuo pėstijos ir sutelktos keturiose atskirose šarvuočių grupėse (Panzergruppen),kurioms vadovavo gabūs ir energingi jauni vadai — Kleistas, Guderianas, Hothas ir Hoepneris. Šis jėgų padalinimas atitiko žygio objektams: Maskvos, Leningrado ir Ukrainos tikslams. Tačiau bendras Barbarosos direktyvos tikslas, geografiniu atžvilgiu, buvo neaiškus. Direktyva bendrais žodžiais nustatė žygio objektą, liniją, kuri ėjo nuo Archangelsko iki Kaspijos jūros, tačiau Barbarosos direktyva aiškiai pabrėžė karinį tikslą:
Sovietų kariuomenės didesnės dalies vakarų Rusijoje sunaikinimas drąsiomis operacijomis, kurios apimtų šarvuočių puolimą, siekiantį pralaužti frontą ir kartu sulaikytų rusų karinius junginius nuo pasitraukimo į krašto gilumą.
Šarvuotos jėgos turėjo sukapoti raudonąją armiją, o lėčiau žygiuojanti pėstija ir artilerija, turėjo išblaškytus rusų dalinius priversti pasiduoti. Hitleris nenorėjo kovoti dėl Sovietų Sąjungos miestų, ar juos užimti. Daugelis štabo generolų sutiko su fiurerio galvosena. Kova dėl Prancūzijos buvo laimėta žygiuojant į Lamanšą, ne į Paryžių. Žaibinio karo strategija siekė priešo ginkluotų jėgų apsupimo ir jų sunaikinimo.
Bet šita formulė savyje turėjo ir nelaimės priežastį. Dažnai vykdavo trintis tarp šarvuočių vadų, kurie tikėjo, kad jie sugebėtų perskrosti visą Rusiją ir tik ilgėjosi svajodami pasiekti sostinių blizgančius bokštus, ir pėstininkų vadų, kurių daliniai rungėsi su atkakliomis rusų masėmis užfrontėje ir kurie labai norėjo, kad tankai čia jiems talkintų. Šita trintis buvo daugelio vietinių taktinių klaidų priežastis, kuri, pagaliau, užkrėtė vyriausią karo vadovybę neryžtingumu, dar ankstyvame rudeny privedusiu prie vadovybės krizių. Bet 1941 m. birželio mėnesį atrodė, kad direktyva bus vykdoma pagal raidę.
Be staigmenos pranašumo vokiečiai sutelkė naikinančios ugnies persvarą tuose taškuose, kuriuose jie numatė pralaužti šarvuotais daliniais frontą. Generolas pulkininkas Halderis, vokiečių štabo viršininkas, planavo panaudoti visą vokiečių kariuomenės tankų jėgą puolimuose. Tankų divizijos buvo priskirtos prie šarvuočių grupių, kurių uždavinys buvo pirmu smūgiu pradurti gynybos liniją, apriesti rusų dalinius, izoliuoti ir sukapoti raudonosios armijos masę dar pasieny.
Naktį iš birželio 19 į 20 dieną vokiečių kariai su tankais ir autovežimiais susitelkė ties pasieniu. Dvi dienas jie budėjo pasienio miškuose, tyliai stebėdami rusų pozicijas. Kiekvienas pulkas stovyklavo miške kovos aprangoje. Kiekvienas tankas turėjo dešimt benzino bakų, pritvirtintų prie bokštelio, ir dar vilkosi vežimėlį, kuriame buvo dar po 3 bakus. Paruoša buvo didelės distancijos žygiui.
Skaityti daugiau: ŽAIBO KARAS LIETUVOJE
(Vilnius, 1940-41 metai)
ŽEIMYS
Tais metais žiema Vilniaus krašte buvo gan šaltoka ir sniego buvo iškritę apsčiai. Bet kai senasis miestas dunkso tarp kalnelių, tai nei audros, nei pūgos nesijautė. Ir iš paviršiaus žvelgiant, gyvenimas plaukė kasdienine vaga.
Bet Vilniaus miesto gatvėse, kaip ir kitur Lietuvoje, maišėsi neįprastos mums žmogystės: iškreiptų veidų mongolai kariai, ilgaskverniai, mėlynomis kepurėmis, enkavedistai ir įvairūs politrukai - komisarai.
Tie neprašyti svečiai visiškai nesiderino su bendra miesto aplinka, o tuo labiau netiko savo dvasia bei žema kultūra prie vietos gyventojų. Jie buvo viską naikinantieji parazitai, nešantys pražūtį ne tik Lietuvai, bet ir visai Vakarų Europos civilizacijai, bei jos kultūrai.
Aišku savaime, jog lietuviai tų neprašytų svečių nepakentė ir jais, tiesiog, bodėjosi.
Jei jau civiliniai žmonės tų atėjūnų nekentė, tai ką jau bekalbėti apie lietuvius karius. Lietuviai kariai ir buvo ta didžioji rakštis okupanto akyse. Okupantas lietuviais kariais irgi nepasitikėjo, todėl jo tikslas buvo kaip nors ilgiau išlaikyti lietuvius karius vienoje masėje ir savo kontrolėje. Okupantas galėjo tuojau visus lietuvius karius paleisti - demobilizuoti, bet jis puikiai žinojo, jog jie yra tvirto patrijotinio nusistatymo ir juos paleidus jų jau nebesugaudysi. Okupantas turėjo omenyje perauklėti lietuvius karius ant savo kurpaliaus ir iš lėto visą jų masę nustumti į Rusijos gilumą, iš kur jau kelio atgal nebūtų.
Jau 1940 m. spalio mėn. pradžioje į lietuvių karių dalinius prisistatė rusai politrukai. Vos tik kiek apsižvalgę, jie ėmėsi jiems skirto darbo visomis keturiomis. Tačiau, prieš kalbant apie jų veiklą lietuvių daliniuose, reikia bent trumpai peržvelgti, kas per sutvėrimai tie politrukai buvo.
Trumpai tariant, politrukai buvo ir yra komunistų partijos ausys ir akys. Bet kokios asmenybės tie politrukai buvo?
Skaityti daugiau: TAI BUVO PRIEŠ 25 METUS
Prieš 80 metų ėjusio New Yorke lietuviško laikraščio antraštė
JONAS PUZINAS
Paskutinieji trys metai reikšmingi Amerikos lietuvių spaudos istorijoje bent keliomis stambiomis sukaktimis. 1964 m. vasario 19 d. sukako lygiai 50 metų, kai Čikagoje pradėjo eiti “Naujienos”, jau tų pačių metų rugpjūčio 1 d. virtusios dienraščiu. Pernai vasario 9 d. šešiasdešimtmetį atšventė bostoniškis “Keleivis”, o dabar Brooklyne einąs “Darbininkas” rugsėjo 19 d. susilaukė 50 metų. Praėjusiais metais, deja liko nepastebėtos dar dviejų trumpalaikių laikraščių pasirodymo net 80 metų sukaktys: “Lietuwiszkojo Balso”, pradėjusio eiti New Yorke 1885 m. liepos 2 d. ir “Bostono Lietuwiszkojo Laikraszczio”, pasirodžiusio Bostone 1885 metų lapkričio 1 d. Šįmet išskirtinos net 6 laikraščių sukaktys: dviejų trumpai ėjusių ir keturių ištvėrusių ligi šiol. Iš trumpalaikių pažymėtina 75 m. sukaktis “New Yorko Gazietos Lietuwiszkos” (pirmas numeris pasirodė 1891 m. spalio 31 d.) ir 70 metų, kai 1896 m. rugpiūčio 2 d. Shenandoah, Pa. anglies kasyklų rajono darbininkus ėmė lankyti “Pensylvanijos Darbininkas”. Keturi ligi šiol tebegyvi laikraščiai su pasididžiavimu žvelgia į nueitą ilgą gyvenimo kelią. Vyriausia iš visų “Wienibe Lietuwniku”, dabartinės “Vienybės” pradininkė, šįmet vasario 10 d. atšventė net 80 metų sukaktį. Dešimčia metų jaunesnė “Tėvynė”, SLA organas, savo 70 metų sukaktį nedrąsiai prisiminė sausio mėn. 50 metų jubiliejus mini du reikšmingi laikraščiai: “Draugas”, kada jis 1916 m. kovo 31 d. virto dienraščiu ir “Dirva”, 1916 m. rugpiūčio 26 d. pradėjusi eiti Clevelande, Ohio.
Kad ankstyvosios Amerikos lietuvių spaudos atsiradimo sąlygos būtų aiškesnės, tenka prabėgomis žvilgterėti į mūsų emigracijos pradžią, ypačiai į to laikotarpio mūsų išeiviją, kurioje jau susidarė sąlygos, kad ir dar gana varganos, lietuviškai spaudai pasirodyti.
Lietuvių emigracijos pradžia
Nerasime Europoje nei vienos tautos, kurios visi nariai gyventų krūvoje, savo gimtajame krašte. Įvairios priežastys vertė žmones palikti savo tėvynę ir keltis kitur. Vieni emigruodavo savanoriškai, ieškodami uždarbio ar geresnių gyvenimo sąlygų, kiti buvo verčiami išvykti svetur dėl sunkių gyvenimo sąlygų, karų, tikybinių ar politinių persekiojimų ir kitų priežasčių. Dalis išeivių po kurio laiko grįždavo atgal, tačiau nemaža pasilikdavo gyventi svetur, kur paprastai greičiau ar lėčiau ištirpdavo vietos gyventojų tarpe.
Neliko emigracijos nepaliesta ir Lietuva. Ir lietuvius veikė maždaug tos pačios emigracinės priežastys, be to, žinoma, susidarė ir specifinių vietinių sąlygų, vertusių lietuvius palikti savo kraštą.
Skaityti daugiau: ANKSTYVOJI AMERIKOS LIETUVIŲ IŠEIVIJA IR JŲ SPAUDA
“Be reikalo nepakelk — be garbės nenuleisk”.
(30-ties metų sukakties proga)
JONAS RŪTENIS
Ją sudarė P. L. P. Karo mokyklos ats. jaun. leitenantų kursų laida, išleista gegužės mėn. 10 d. 1936 metais. Šiais metais suėjo lygiai trisdešimt metų. Tai graži — daugiau nei sidabrinė, sukaktis, visiems tiems, kurie šią laidą baigė.
Šioje 30-ties metų perspektyvoje iškyla klausimas, kam gi tokios, ypatingos laidos, prireikė?
Nelengva, žinoma, visai tiksliai atsakyti, tačiau prielaidų būtų keletas. Pirmoji ir, reikia tikėti, pati patikimiausioji, tai P.L.P. Karo mokyklos persitvarkymas nuo 1935 metų į 3-jų metų kursą. Kadangi 1937 metais naujos eilinės karininkų laidos nebebūtų, tai toji spraga turėjo būti užpildyta šia ypatinga laida. Antroji prielaida: gal būt, tai buvo bandymas per trumpą laiką paruošti aktyviai tarnybai karininkų kadrą. Trečioji — bandymas infiltruoti į Lietuvos kariuomenės pirmojo tarnybininio laipsnio (jaun. ltn.) karininkų tarpą kiek vyresnio amžiaus vyrų su didesniu išsimokslinimu ir gyvenimiškuoju patyrimu.
Skaityti daugiau: YPATINGOJI P.L.P. KARO MOKYKLOS LAIDA
ŠAULIŲ KULTŪRINEI POPIETEI PRAĖJUS
Svečioje šalyje gyvendami, mažiau rūpinamės ginklo vartojimu, bet užtat daugiau skleidžiame lietuvybės, patriotizmo ir tautinio sąmoningumo idėjas. Kai tėvynė pavergta, turime būti vieningi, skleisti lietuvybės išlaikymo idėją. Argi ne mūsų pareiga skatinti brolius ir seses prie kilnaus ir švento uždavinio — laisvos Lietuvos įkūnijimo? Mums turi rūpėti lietuviškų kultūrinių vertybių ugdymo bei puoselėjimo užmojai ir tikslai. Mūsų uždavinys, taip pat, puoselėti šiltą ir draugišką šaulių nuotaiką. Visur, kur idealūs šauliai pasisuka, turi sklisti bei atsispindėti gaivi draugiškumo šilima: mažiau alkoholio, bet daugiau kultūrinių brandžių vertybių. Įvairiarūšis menas, tautodailės parodos, patriotizmą ir lietuviškumą iškelią vaidinimai, kultūrinės popietės, literatūros vakarai, prasmingos ir turiningos paskaitos. Kiekvienas susipratęs šaulys stengiasi prie savo šauliško darbo pritraukti ir jaunesnius už save. Juk kas gi bus, jeigu nesugebėsime savo vietoj išugdyti ir palikti pakaitalų ?
55 metai darbo Lietuvai
Detroito šaulių kuopos veikloje šios idėjos ir yra siekiamos. Užtat paminėtina balandžio mėn. 17 dienos taip kultūringai, taip šauniai ir turtingai praėjusi Kultūrinė popietė, įvykusi Lietuvių Namuose. Joje buvo pagerbtas garbės šaulys Feliksas Motuzas. Tam tyčia buvo pastatydinta salėje meniško įvertinimo užsitarnavusi F. Motuzo lietuviškoji klėtelė. Projektas — eskizas arch. Vikt. Veselkos. Be to, ant 5 stalų buvo išklostyti visuomenės apžiūrai ir pasigėrėjimui labai svarbūs ir istoriniai vertingi asmeniški F. M. laiškai, apdovanojimai, garbės atžymėjimai, seni žurnalai ir knygos, kurio nors sąryšio turėję su 55 metus našiai dirbusiu F. M. asmeniu. Visą programą gražiai ir iškiliai su moterišku jautrumu pravedė, šauliška uniforma apsirengusi, šaulė — žurnalistė K. Kodatienė. Apie 70 susirinkusių šaulių ir svečių nenuobodžiavo ir dažnai savo dėkingumą išreikšdavo garsiais plojimais.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
TIKROJI MOTINA
Kad mano ausį paliestų melodija,
ta amžiais tvaskanti motinos žodyje,
kad ištrykštų dar kartą daina, Jos dainuotoji,
kaip sidabro srovė pavasario puotoje . . .
Kaip geisčiau aš, kad galėtum paliudyti:
“Tave miniu vien kaip mylintį kūdikį,
kur kai žvilgį nekaltą į motiną pakelia,
rods, matai tarp ramunių skaisčią rugiagėlę”.
M. Vaitkus
Pirmą kartą pamačiau ją, kai ji buvo šešerių metukų. Prispaudus nosytę prie lango mažytė žiūrėjo, kaip kiti vaikučiai žaidė, krykštaudami lakstė po žalią, nesenai nupjautą pievą. Kažkodėl negalėjau nuo jos atitraukti akių. Ji buvo aprengta kuklia pavasarine suknele. Jos ilgi, tamsūs plaukai buvo palaidi. Apvalūs jos veideliai balti, lūpytės ružavos, o juodos akys — didelės, didelės. Mergaitė atrodė kaip ką tik pražydusi pavasario gėlė. Bet kažko jai lyg trūko.
Stebėjau ją ilgai, nes mačiau, kad jos veidelis nepaprastai liūdnas. Be jokios šypsenėlės, jos akutėse ne vaikystės linksmumo liepsnelė, o tik maža skausmo ašarėlė karts nuo karto sužibėdavo.
Pradėjo temti. Vaikai subėgo į didžiulį namą. Mažoji mergaitė vis dar stovėjo prie to pačio lango. Tik dabar ji, atsidusus, nukreipė akis į kelią, einantį per žaliąją pievą, per tamsųjį netoli esantį mišką, per didįjį pilką miestą, užsibaigiantį nežinia kur. Ji kažko lyg laukė.
Neiškentėjau — įėjau į vidų pasiteirauti. Pasirodė, kad tie namai — vaikų prieglauda. Mažoji mergaitė tėvo nepažinojusi ir motinos palikta. Jau trys savaitės ji ten prižiūrima, o vis dar kiekvieną dieną ji prie lango stebėjo kelią, kuriuo ji buvo atvesta ir palikta, užmiršta.
Nevisai supratau, kas su manim atsitiko, bet širdyje buvo skaudu. Norėjau apkabinti mergaitę, priglausti ją, nušluostyti ašarėles ir grąžinti jai šypsenėlę. Tačiau, aš jai buvau nepažįstama ir turėjau likti nežinoma. Nuskubėjau savo pačios namų link. Tenai manęs laukė dviejų metukų Dutis ir mano pačios žilagalvė motina. Ilgai dar mane persekiojo tos mergaitės liūdnos akutės. Pažiūrėdavau į savo Dutį ir ne kartą pagalvodavau — kaip gali motina atsisakyti savo nuosavo, nekalto vaiko?
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Lenkime galvas pagerbdami tuos lietuvius karius, kurie žuvo Pietų Vietname: Richardas Genis iš Vašingtono ir Vilimas Solis iš Mass. Jie paaukojo gyvybes, bekovodami prieš žiaurųjį bolševizmų. Giliausia užuojauta jų šeimoms.
— Algirdas Paškevičius rašo iš P. Vietnamo, kad jis labai džiaugiasi, jog lietuviai jo nepamiršta. Jis priklauso I Kavalerijos divizijai, kurios vyrai stato tiltus, aerodromus ir tiesia kelius be poilsio. Jis tikisi liepos mėn. sugrįžti nors trumpai pas savo tėvelius Waterbury.
— Aleksandras Dielininkaitis, Argentinoj pašauktas atlikti karinę prievolę. Apmokymą išeis Campo de Mayo, o vėliau baigs Karo policijoj, Palermo.
— Aušros Vartų draugovės jaunesniosios skautės atliko šiemet gerą darbą: pasiuntė daug siuntinėlių į P. Vietnamą našlaičiams. Skautai palaiko ryšius ir su lietuviais kariais. Norint pasiųsti našlaičiams pakietėlius rašyti: A. Zelnis Pfc. 18 Engineer Brigade, A.P.O., San Francisco, Cal.
— Steve Dambrauskas, kurio tėveliai gyvena 4540 S. Plainfield, Chicago, buvo parvykęs į namus iš Korėjos. Jis baigs karinę tarnybą Kansas valstijoj.
— Kpt. Darius Bakūnas iš Los Angeles, buvo išrinktas Amerikos aviacijos pasižymėjusių tarpan. Jis manevrų metu nuleido dviejų dienų laikotarpyje. 810 parašiutininkų, tiksliausiai apskaičiuodamas.
— Amerikos karo veteranai bal. 30 Čikagoje suorganizavo lojalumo paradą vidurmiestyje. kurio metu pagerbė kovojančius karius P. Vietname. Veteranai pakvietė ir visų pavergtųjų tautų atstovus dalyvauti tame parade.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
L.V.S. “Ramovės” Centro valdyba, iš k.: Jonas Švedas—kult. reik., Jonas Gaižutis—sekr., Karolis Dabulevičius—vice-pirm., Stasys Dirmantas—pirm., Vladas Mieželis—vicepirm. ir Kazys Oželis—ižd. V. Noreikos nuotr.
L.V.S. “Ramovės” Bostono sk. valdyba. Iš k.: Jonas Ūselis — vėliavos globėjas, Juozas Krutulis — vlceplrm., Pranas Martlnkus — Ižd., Jonas Vizbaras—pirm., Antanas Vilėniškis — sekr.
Skaityti daugiau: Kronika
