_files/I-Laisve-1980-80(117)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis ........................................................ 2
Bernardas Brazdžionis: Via Dolorosa ..................................... 6
Jurgis Gliauda: Rašytojas tėvynės meilės srovėje ........................ 8
Antanas Maceina: Išeivio buvimas svetur ................................ 15
Kazimieras Pugevičius: Lietuvos laisvinimas - ne laisvalaikio užsiėmimas 28
Aloyzas Baronas: Kad būtum našlė ....................................... 33
Solidarumas su tauta ................................................... 36
Juozas Kojelis: Bendruomenė darbuose ir rūpesčiuose .................... 44
L. K.: Kalba teisiamieji ............................................... 53
P. Daukantas: Laikinoji vyriausybė lieka ............................... 57
V. Račiūnas: Vėl buvome Dainavoje ...................................... 61
“Į Laisvę” vedamieji ................................................... 71
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1980 80(117)
Tiesa ir blusinėjimas
Kalbant kan. Juozo Tumo terminologija, ar nepamėgta per daug blusinėtis?
Tai man prisimini, perskaičius 1980 "Į Laisvę” 79(116) nr. dr. K. Jurgitos laišką - repliką į P. A. Raulinaičio to pat žurnalo 78 nr-je įdėtą VLIKo seimo apžvalgą. Dabar čia pat VLIKo seimo apžvalgininkas Raulinaitis trumpai atsireplikuoja į Jurgilos repliką. Redaktoriaus pakviestas A. Gečys į tąją Jurgilos repliką savo replika užimi daugiau kaip pustrečio žurnalo puslapio, kur priraši daugiausiai dalykų, jokio ryšio neturinčių su dr. Jurgilos replika Raulinaičiui.
Tame pačiame žurnalo numeryje parašyta: “Prislopinę tarpusavį antagonizmą, trys pagrindinis politinis - ideologinis srovis— katalikai, tautininkai ir socialistai — sukūri bendrą Lietuvos laisvis reikalu rūpintis organą, Altą (194041)".
Ne viskas tiesa. Tada Altą sukūrė šios trys politinis - ideologinis srovės: katalikai, SANDARIEČ1AI ir socialistai. Tautininkai, atseit, ketvirtoji srovė, į Altą įsijungi maždaug tik po dešimties metų.
Juozas Audėnas
So. Ozone Park, NY
Redakcijos pastaba
Gaila, ir vėl tenka “blusinėtis”, ir tai ne dėl rimtų mūsų visuomeninių reikalų, kaip Jurgėlai, Raulinaičiui ir Gečiui, bet dėl senų laikų gal jau ne taip reikšmingų detalių. Mat, mums atrodo, kad ne viskas tiesa ir p. Audėno tiesoje. Pirma, minimajame “Į Laisvę” vedamajame konkrečiai nėra nurodytos organizacijos, kurios sudarė pradinį ALTą, o tik ideologinės srovės, kurios tuo metu dominavo Amerikos lietuvių visuomeniniame gyvenime. Antra, iš Lietuvių Enciklopedijoje pateiktų davinių plaukia aiški išvada, kad tautininkai pirminiame ALTe dalyvavo. I tomo 148 pusi. rašoma: “1941 ... iš ALT išstojo Tautinė Sąjunga ir 1941.VI.7 įkūrė atskirą Lietuvai Vaduoti Sąjungą”. Kaip gi tautininkai 1941 būtų galėję iš ALTo išstoti, jei jame nebūtų buvę?
Ar tas pats Grinius
”ĮL” nr. 79(116) Algimantas S. Gečys rašo, kad “savo akimis mačiau, kaip Čikagos demonstracijos metu (1970 už Simą Kudirką) vieno mūsų veiksnio pareigūnai iš jaunimo rankų atiminijo plakatus, kritiškus Nixono administracijos atžvilgiu”.
Bevartydamas to meto surinktas spaudos iškarpas apie Amerikos lietuvių akciją Kudirkos reikalu, jokių pėdsakų apie Gečio minimą įvykį Čikagoje neužtikau. Tačiau labai panašus atsitikimas užfiksuotas "Į Laisvę” 1970 m. nr. 50(87), 62-63 pusi. Čia rašoma: “ ‘Apolitiniai humanistai’, organizuojant Los Angeles gruodžio5 masines demonstracijas, išvystė gėdingą diktatūrą. Plakatai, kuriais buvo pasisakoma prieš komunizmą ar Sovietų Sąjungą, nebuvo praleidžiami ir net naikinami. ‘Vyriausiu cenzoriumi’ kažkieno buvo paskirtas ar pats tas pareigas uzurpavęs Liūtas Grinius".
Įdomu, ar tada Sovietų Sąjungos ir detantės nenorėjo pažeisti dabartinis Vilko vicepirmininkas?
Iz. Butkus
Chicago, Ill.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
Iš poemos “Vaidila Valiūnas”
arba
Vaidila Valiūnas su Gulago lietuviais
_files/I-Laisve-1980-80(117)-3.jpg)
Gulago detalė: Gari miestelis šiaurės Urale prie Sosvos upės, “Severno Uralskije Lagera” administracinis centras. Per šią vietą perėjo tūkstančiai lietuvių kalinių ir tremtinių. Čia buvo kalintas prof. Pranas Dovydaitis, čia lankėsi ir Vaidila Valiūnas.
X. Y. vardo vietovėje Kazachstane, atlikusių bausmę, bet be teisės grįsti į savo kilimo kraštą, “laisvai” įsikūrusių grupę sudarė keliolika lietuvių šeimų ir pavienių asmenų— senų, jaunų ir net vaikų, jau gimusių tremtyje.
Artinasi Vasario 16-ji, tremtiniai rengiasi ją paminėti, kai
tuo tarpu pasirodo Vaidila Valiūnas; jis pasisako esąs pabėgęs iš “ypatingos drausmės” lagerio. Žmonės jį priglobia. Vaidila Valiūnas prisideda prie programos parengimo, duodamas tekstų, pamokydamas deklamuoti.
ŠVENTOJI ŽEMĖ LIETUVOS
Deklamuoja buv. istorijos mokytoja
Lopšinė protėvių, nei sidabru, nei auksu
nenuperkamas palikimas praeities gyvos,
augina mus ir sotina, tarytum motina gyvybės šaukštu,
neišmainyta į kitas — šventoji žemė Lietuvos.
Po Viešpaties dangum iškėlusi rugių ir kviečių varpas,
sodraus lietaus pašventintas už pilkalnio kalvos,
ir plaukiančių rugių, it bronzos, skarą žydinčią suverpus,
nunokus derlium sodų ir laukų — šventoji žemė Lietuvos.
Joje dar skamba protėvių nemirę žingsniai
į laisvės kovą ir iš pergalių kovos,
jos girioje maža tuopelė nuo audrų nelinksta:
ją grūdina, ją budina — šventoji žemė Lietuvos.
Joje tėvų kapai, joje gyvybės kryžiai ir prisikėlimo
žiemkenčiai kilimu žaliu pakilę, tartum šilkas kunigaikščių vėliavos...
Ir mus, pavargusius, į savo glėbį ima,
į amžiną istorijos gyvenimą — šventoji žemė Lietuvos.
Veltui visam plačiam pasaulyje ieškojom
gelmių prasmės, gyvenimo gyvosios sietuvos, —
ji ten toli, ji čia arti po mūsų kojom —
šventųjų kankinių šventoji žemė Lietuvos.
_files/I-Laisve-1980-80(117)-4.jpg)
VAINIKAS ANT ALOYZO BARONO KAPO
JURGIS GLIAUDA
Nėr už kelionę sunkesnio daikto pasauly.
Homeras
Prieš vienuoliką metų trisdešimt šeštame “Lietuvių Enciklopedijos” tome tilpo lakoniškas, tačiau tobulai išsamus rašytojo Aloyzo Barono veido škicas. Tai Kazio Bradūno žodžiai: “Geriausiuose savo knygų puslapiuose Baronas lieka ištikimas realų gyvenimą vaizduojančio, bet filosofuojančio ir paradoksais besisvaidančio rašytojo keliui, kuriame dviejų žemynų patirtis liejasi vingiuoton, sriaunion pasakojimo upėn, tolydžio vis skaidrėjančion ir vis labiau apsivalančion nuo ankstesnių barokinio stiliaus sąnašų”.
Ištisus vienuoliką metų po šios definicijos Aloyzas Baronas buvo vienas aktyviausių autorių. Jis nesitenkino romanu ir novele; jis turi stiprių laimėjimų lyrikoje ir satyriniame eilėraštyje. Vis dėlto šakotas ir įvairiažanris Aloyzas Baronas visų pirma yra romanistas. Tai jo kūrybinė teritorija, kurioje jis gali kuo plačiausiai išskleisti savo gyvenžiūros savitumus ir demonstruoti savitą vaizdavimo formą.
Jeigu viskas, kas rašyta apie jo kūrybą, būtų surinkta — susidarytų efektingas jo amžininkų nuomonių vitražas.
Tačiau, kaip žinia, ne svetimomis nuomonėmis rašytojas gyvas. Jo amžininkai ateina ir praeina, ištveria gi jo veikalų personažai ir jų pasauliai.
Skaityti daugiau: RAŠYTOJAS TĖVYNĖS MEILĖS SROVĖJE
ANTANAS MACEINA
(Tęsinys iš 79/116 nr.)
3. Tremties sąmonė Kokia tad nuotaika gyvena ir privalo gyventi išeivis, nenorėdamas tapti trąša svetimai žemei? Koks jausmas turi jį lydėti, savinantis svetimą kultūrą ir sueinant į santykius su tais, kurie jį priėmė kaip svečią ir kurie vėliau mėgina padaryti jį ‘savuoju’? Šis klausimas kyla ne tik mūsų laikais. Jis kilo ir izraelitams, ištremtiems į Babiloniją. Ir, turbūt, nėra pasaulio istorijoje geresnio į jį atsakymo, kaip šių Babilonijos tremtinių. Babiloniečių prašomi pagiedoti ką nors iš savo giesmių, izraelitai atsakė: “Kaip mes galime giedoti Viešpaties giesmių svetimoje šalyje?” Šimtą trisdešimt šeštoji psalmė yra išlaikiusi šį atsakymą ligi mūsų dienų, pridurdama, esą izraelitai sukabinę savo muzikos instrumentus Babilono upės krantų karkluose, sėdėję ant šių krantų ir verkę, prisimindami prarastą Sioną (plg. Ps 136, 1-4).
Be abejo, tai nereiškia, kad Izraelis būtų šitaip elgęsis visą tremties laiką (apie 70 metų). Pranašas Jeremijas Viešpaties vardu įsakinėjo tremtiniam statytis namų, veistis sodų, vesti bei tekėti, gimdyti vaikų, didėti, ne mažėti (plg. Jer 29, 5-7). Tremtis anaiptol nėra tapati neveikliam liūdesiui.
Priešingai, tremtiniai ir svetur turį būti kūrybiškai veiklūs, kad apsirūpintų ir išsilaikytų, savo skaičiumi net augdami. Tačiau jie neprivalo pamiršti, kad jie buvoja svetur: yra iš kitur atvykę ir todėl neprivalą, kaip tas pats pranašas Jeremijas ypatingai pabrėžia, garbinti svetimų dievų, vadinasi, susilieti su čiabuviais, kadangi ‘svetimi dievai’, tapę ‘savais dievais’, labiausiai pririša tremtinį prie tos tautos, kurios dievus jis garbina (plg. Bar 6, 2-72). Jausmas, kad kraštas, kuriame augau, mokiausi, dirbu, vis dėlto yra ne mano tėvynė; kad jis man yra svetimas giliausia žmogiškąja prasme; kad jame esu radęs tik prieglaudą, o ne tikrąją savo pastogę, — šis jausmas ir sudaro išeivio būsenos esmę, būsenos, kurią ir vadiname tremtimi.
Skaityti daugiau: IŠEIVIO BUVIMAS SVETUR
BALYS RAUGAS
Vliko paskelbtoji Lietuvių Charta nurodė išeivijos lietuviui kelius, kuriais bežygiuojant, sėkmingai būtų artėjama prie pagrindinio lietuvių tautos tikslo — Lietuvos laisvės bei jos valstybinės nepriklausomybės.
Lietuvių Chartos nurodytuose pagrindinių darbų baruose beplušant, saugojama tautinė gyvybė ir ugdomas tautinis sąmoningumas, be ko tikriausiai nebebūtų ir rūpesčio siekti Lietuvos laisvės. O organizacinės pastangos telkti tėvynainius į Lietuvių Bendruomenės (LB) organizacinį tinklą su LB apylinkėm ir apygardom, demokratiniais principais renkant LB valdomuosius organus, sudaro pagrindines sąlygas sėkmingam Lietuvių Chartos uždavinių vykdymui. Tik rūpestingai sumegstoje LB organizacinėje sistemoje gali tvirtai laikytis tautinis savitumas, palaimingai gali vystytis lituanistinis švietimas, sklandžiai gali būti puoselėjama savosios kultūros uždaviniai, planingai gali būti vykdoma politinė Lietuvos labui veikla. LB demokratinė santvarka buvo laidas sėkmingam organizaciniam darbui, kuris LB įtvirtino pačioje aukščiausioje lietuviškos veiklos pakopoje. Anot Lietuvių Chartos, “visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. “Todėl LB-je nėra griovių tarp jaunųjų ir senesniųjų, tarp turtingesnių ir mažiau pasiturinčių, tarp išsimokslinusių ir mažiau išprususių; ji yra neluominė, todėl savo veiklos apraiškomis ne kartą sušvinta iš toli pastebimais renginiais, kaip pvz., dainų ar tautinių šokių šventėmis, mokslo simpoziumais, Lietuvos laisvės pastangomis ir t.t.
Skaityti daugiau: GYVOJI JAV LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Pašnekesys su kunigu Kazimieru Pugevičium,
Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos ir
Lietuvių Informacijos Centro vedėju
_files/I-Laisve-1980-80(117)-5.jpg)
Kun. Kazimieras Pugevičius (viduryje) su tuo metu JAV Senato mažumos vadu senatoriumi Thomas H. Kuchel (kairėje) ir Rezoliucijoms Remti komiteto pirmininku Leonardu Valiuku 1966 Senato rūmuose.
Redakcijos pastaba. — Kun. Kazimieras Pugevičius gimė, augo ir aukštąjį mokslą baigė Jungtinėse Amerikos valstybėse. Jo abu tėvai buvo atvykę iš Lietuvos. Kunigu įšventintas 1953 metais. Studijas gilino Katalikų Universitete (Washington, D.C., JAV), įsigydamas teologijos magistro laipsnį. Vikaravo šv. Alfonso lietuvių katalikų parapijoje (Baltimorėje). Vadovavo Baltimorės arkivyskupijos informacinei tarnybai (1965-1973). Rašė ir rašo straipsnius lietuvių ir amerikiečių katalikiškai spaudai. Kun. Pugevičius dalyvauja ateitininkų ir Lietuvos Vyčių organizacijose, užimdamas vadovaujančius postus. Jis aktyviai veikė pravedant H. Con. Res. 416 rezoliuciją JAV Kongrese. Dalyvavo liepos 18-tos demonstracijose prie rusų ambasados, buvo areštuotas ir nubaustas.
— Kunige, esate gimęs, augęs ir mokslą baigęs JAV-se. Kaip pavyko neatitrūkti nuo lietuvių ir įsijungti į labai plačią lietuvišką veiklą?
— Daug kas mane patraukė ir palaiko prie lietuviškos veiklos — tėvai, lietuviška parapijinė mokykla, pavyzdingi lietuviai — na, ir kitataučiai, kaip prel. Geno Baroni ir filosofas Michael Novak, kurie šiandien Amerikoje skatina naują susidomėjimą savo tautybe (“the new ethnicity”). Man teko augti Baltimorės, Md., JAV, mieste. Tėvai aktyviai dalyvavo lietuvių parapijos veikloje; namuose visada kalbėjom lietuviškai. Tėtis daug pasakodavo iš caristinės Lietuvos gyvenimo, mokykloje seselės kazimierietės papildė žinias ir toliau ugdė lietuviškumą. Pagaliau, man teko laimė Katalikų Universitete (Washington, D.C.), Baltimorėje ir kitur susitikti pavyzdingų kunigų iš Lietuvos: kunigus Petrėną, Butkų, Znotiną, Dambrauską, Patlabą, Dabušį ir kitus. Jauni ateitininkai (Irena Losaitytė, Vytautas Eringis, broliai Dėdinai ir kiti) sužavėjo mane. Pajutau reikalą pasitobulinti lietuvių kalboje, pilniau pasiinformuoti lietuvių gyvenimu.
Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVINIMAS — NE LAISVALAIKIO UŽSIĖMIMAS
(Ištrauka iš Aloyzo Barono priešmirtinio romano “Laivai ir uostai”)
Sunku miegoti tau dovanotoj šaly, bute ir lovoj. Liusė mąsto apie vyrą, kuris nežinia kur miega ir apie tai, kad jau penkeri metai, kaip jį paskutinį kartą matė. Jam dar Vilniuje buvo pasiūlyta pasirinkti kalėjimą ar priešlėktuvinius dalinius ir jis lyg ironijai pasirinko vienetą, skirtą lėktuvų numušinėjimui. Ji puikiai atmena, kaip jis atsisveikindamas pakilnojo Rimą ir paglostė Jolantos galvelę.
Po to gavo tik vieną laišką su lauko pašto numeriu, kuriame nieko nerašė apie pavojus arba vietą, kur jie stovėjo. Bet dabar visa jau nebebuvo svarbu. Ji nuvažiavo į jo tėvų dvarą, jo tėvas, sirgęs širdimi, mirė frontui beeinant ir ji su uošviene ir bernu išvyko arkliais, o vėliau bernas kažkur dingo, jie arklius atidavė Rytprūsiuose ūkininkui ir už tai kurį laiką pas jį gyveno, kol vėl reikėjo bėgti nuo rusų. Tada ji pateko į aviacijos vyrų virtuvę. Jauni rumunai, čekai, austrai ir vokiečiai gerdavo kavą ir juokdavos. Kartais jie skrisdavo ir kiti nebeateidavo pietų. Lėktuvai tetarnaudavo savaitę, o lakūnai mėnesį.
Skaityti daugiau: KAD BŪTUM NAŠLĖ
NAUJŲJŲ METŲ LINKĖJIMAI IŠ TĖVYNĖS
SKIRTI LAISVOJO PASAULIO LIETUVIAMS
Pirmoje laiško pusėje rašoma:
Švenčių proga siunčiu baltą plotkelę ir pasveikinimą, kurį norėjau paskaityti. Ant stalo stovėjo tortas, su Gedimino pilimi, kurios kuore plėvesavo geltona-žalia-raudonamūsų vėliava.
Šiandien mūsų didelės giminės būrelis susirinkome kartu pasidžiaugti brangiais svečiais, iš toli atvykusiais į Tėvų Žemę Lietuvą, į Gedimino miestą— Vilnių.
Tegul mūsų istorinių didvyrių pėdsakai įkvepia ryžtingai siekti vis didesnių dalykų savo gyvenime!
Tegu puikūs Vilniaus architektūriniai paminklai paskatina ugdyti savo sielos grožį, pilnai subrandinti savo asmenybę, nes mūsų mažutei Lietuvai visada reikia dvasios milžinų.
Antrąją laiško pusę skaitykime originale:
_files/I-Laisve-1980-80(117)-6.jpg)
Skaityti daugiau: SOLIDARUMAS SU TAUTA
Lietuvos pogrindis ryšių su Lietuvos lietuviais klausimu
Mes labai izoliuoti nuo Vakarų pasaulio. Jeigu kas ir turi galimybę nuvykti, tai daugiausia tie, kurie pasiruošę pasitarnauti okupacinei valdžiai. Labai mums džiugu, kad ir svetur gyvenąs lietuvių jaunimas darosi įžvalgesnis, sąmoningesnis ir rečiau pakimba ant sovietinės propagandos meškerės. Čia turime galvoje tą “jaunimo” grupę, kuri Vokietijoje švaistėsi tuo metu, kai vyko kongresas. Jaudinomės, kad gali atsirasti kongreso dalyvių tarpe nesuvokiančių tokių “atstovų” iš Lietuvos tikrųjų kėslų. Bet, ačiū Dievui, to neįvyko: grupė, kurioje buvo ir u-to komjaunimo vadukas Ramonas, savo užduoties neatliko. Tai ryškiai liudija straipsnis vilniškėje “Tiesoje”, vėliau perspausdintas “Gimtajame krašte” (1979.IX.20 d., nr. 38) — “Kas užsakė muziką”, kur stengiamasi visokiais propagandiniais triukais sumenkinti didžiulę kongreso reikšmę.
Įžvalgumas, sąmoningumas, turint galvoje tokį išdresiruotą priešą, kokia yra sovietinė propaganda, — pirmas ir svarbiausias dalykas. Žinoma ir atsargumas!
Skaityti daugiau: VIENA NELAIMĖ — BENDRA KOVA
_files/I-Laisve-1980-80(117)-8.jpg)
Balio Gajausko laiškas iš koncentracijos stovyklos originalaus dydžio. Kad skaitytojams nereiktų naudot padidinamo stiklo, apačioje spausdinamas laiško tekstas.
Miela teta Brone! Susiklostė palankios sąlygos pasiųsti šį mažą lapuką. Norėjau anksčiau parašyti, bet neturėjau galimybių. Tik šiuo būdu galiu jus pasiekti. Gaila, labai mažai žinau apie jus. Tik skurdžių žodžių nuotrupos pasiekia mane. Nesistebėkite, per šias sienas ir tankias spygliuotas vielas sunku prasiskverbti laisvesniam žodžiui, o dar sunkiau jį išsiųsti. Nuoširdžiai dėkoju už jūsų pastangas padėti man ir mano šeimai. Jūsų pastangos ir dėmesys įkvepia man jėgų lengviau pernešti sunkumus. Suprantu, jūs susiduriate su didelėmis kliūtimis, kurias įveikti nepaprastai sunku. Reikia pasišventimo ir valios stiprybės. Jau daugelį kartų įrodyta kaip sunku turėti reikalų su šia valstybe. Jau antrą kartą einu Mordovijos žemėje kenčiančių takais. Daug mūsų liko svetimoje žemėje ir gal dar ne vienas liksime amžiams toli nuo savo tėvynės. Žmogaus jėgos ir sveikata ribotos. Tačiau nė viena auka paaukota tėvynės labui nėra per didelė. Mūsų tautos sudėtos aukos ant laisvės aukuro nenueis veltui. Aš esu giliai įsitikinęs, kad tiesa nugalės ir mūsų kenčianti tauta išvys laisvės šviesą. Aukščiausiajam padedant tikiuosi iškentėti visas kančias ir nugalėti visus sunkumus. Prašau perduokite nuoširdžią padėką ir sveikinimus geros valios žmonėms, visiems tiems, kurie rūpinasi manimi ir mano šeima. Telaimina jus Dievas ir padeda jums bei jūsų draugams kilniuose siekimuose.
B. Gajauskas
Sosnovkos kanclageris,
Mordovija 1979
broliui Sibire ir senelei Lietuvoje
Vienas “Į Laisvę” skaitytojas redakcijai prisiuntė du senus, sulamdytus ir nelengvai išskaitomus laiškus, pridėdamas tokį paaiškinimą:
“Siunčiu du partizano laiškus. Vienas jų rašytas 1945 m. gegužės mėnesį į Sibirą su tėvais ištremtam broliui, o antras, rašytas 1949 metais gegužės 30 d., Lietuvoje likusiai senelei. Aš tą šeimą Lietuvoje gerai pažinau. Laiškas, siųstas į Sibirą, po daugelio metų buvo parvežtas į Lietuvą ir su antruoju laišku pasiekė Ameriką.
Vėliau aplinkiniais keliais išsiaiškinau kai kurias laiškų detales: “Girėnų kolchozas” — tai partizanai, “širdies smūgis” — sunkus sužeidimas kautynėse, “Pranelė” — Sibiran išvežto brolio žmonos sesuo, likusi Lietuvoje; “darbas prie sienos laikraščio” — darbas partizanų štabo informacijos skyriuje.
Antrajame laiške žodžiai “pradėjau naują kelią” reiškia, kad žaizdų ir ligų nukamuotas partizanas iš miško bunkerio buvo perkeltas pas dorą, nuošaliai gyvenantį trobelninką. Ten jam buvo įruošta slėptuvė. Ten jis mirė ir slapta buvo palaidotas.
Turiu gan tikslius nurodymus, kur partizanas palaidotas.
Skaityti daugiau: DU PARTIZANO LAIŠKAI
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
JAV LB IX tarybos II sesijos proga
1980 spalio 25-26 d.d. Sheraton-Midway viešbutyje įvykusi JAV LB IX tarybos II-ji sesija vėl įtikinančiai paliudijo, kad Lietuvių Bendruomenė auga darbais ir darbų rezultatais, bet ne žodžių sriautu, kad kritiką nukreipia pati į save, o ne į kitus, kad savo suvažiavimuose planuoja savo ateities darbus, o ne kitų organizacijų griovimą. Paryškinti kontrastą tarp Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimų šio rašinio pabaigoje yra spausdinama Jurgio Janušaičio rašinys apie Altos suvažiavimą, įvykusį 1980 spalio 18 Čikagoje.
_files/I-Laisve-1980-80(117)-11.jpg)
Dr. Stephen Aiello, Rimas Česonis, Victoria Mongiardo ir Algimantas Gečys tarybos sesijoje. Nuotrauka Jono Urbono
_files/I-Laisve-1980-80(117)-12.jpg)
Vytautas Kutkus (kairėje) ir Vytautas Izbickas (dešinėje) ploja, baigus kalbėti Baltųjų rūmų atstovui dr. S. Aiello. Nuotrauka Jono Urbono
Netikėtas laimėjimas
Prasmingu atidarymo žodžiu sesiją pradėjo tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Izbickas:
Ateiname laiku, kada Lietuvos okupantas ypač suintensyvino tautinį ir religinį persekiojimą ir sunki rusifikacijos banga ritasi per pavergtą kraštą.
Skaityti daugiau: BENDRUOMENĖS DARBUOSE IR RŪPESČIUOSE
Altos suvažiavimas, įvykęs spalio 18 Chicagoj, savo dalyvių skaičium buvo gausus. Jame matėm daugelį sulaukusių brandaus amžiaus pensininkų, matėm ir atstovaujančius vadinamajai reorganizuotai bendruomenei. Nebuvo matyti viduriniosios ir jaunesniosios kartos organizacijų atstovų, gal tik respublikonų partiją reprezentavo jaunesnės pajėgos.
Statuto keitimo procedūra sukėlė tikrą chaosą, ir tuo metu pirmininkavęs labai taktiškas vyras, Altos pirmininko pavaduotojas dr. Jonas Valaitis nebepajėgė suvažiavimo apvaldyti. Atstovui A. Pužauskui pasiūlius, suvažiavimas pirmininkavusį dr. J. Valaitį pakeitė Povilu Dargiu. Suvažiavimo dalyviai, atrodo, nesuvokė statuto paragrafų keitimo esmės, ir dėl to balsavimai vyko labai netvarkingai, vis iš salės pasigirstant balsam “už ką dabar balsuojam”.
Birutė Kemėžaitė diskusijų metu įsikarščiavusi šaukė: “Neįsileisti LB-nės į Vasario 16 minėjimus su kepure rinkti aukų!” Pirmininkaujantis į šią pastabą nereagavo. Suvažiavimo dalyviai plojo. Argi būtų gerai, kad iš minėjimų pašalintume LB žmones? Tada salėse gal tik ir liktų kelios dešimtys žmonių!
Skaityti daugiau: ALTOS SUVAŽIAVIMĄ STEBINT IŠ ŠALIES
Su dideliu nustebimu skaitėme Eltos informacijų birželio - liepos m. 1163/4 numerį.
253 puslapio antraštė “Patriotinių politinių žurnalų atsiliepimai apie VLIKą” lyg tai duoda suprasti, kad kiti žurnalai, kaip pvz. “Į Laisvę”, nėra patriotiniai. Šis įspūdis ypatingai sustiprėja, kai paskaitai paduodamas vadinamų patriotinių žurnalų ištraukas. Ypač, kad vienoje iš tų ištraukų ušpuolama viena iš VLIKą sudarančių grupių — Lietuvių fronto bičiuliai.
Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis, visą laiką būdamas VLIKe, niekada nenukrypo nuo savo ir VLIKo pagrindinio tikslo — nepriklausomos Lietuvos atstatymo.
Skaityti daugiau: LAIŠKAS VLIKO PIRMININKUI
_files/I-Laisve-1980-80(117)-13.jpg)
Bylai pasibaigus, prie teismo rūmų (iš kairės) Gintė Damušytė, Margiris Aistis, Virgus Volertas, Danutė Vaičiulaitytė, Vidmantas Rukšys, Birutė Zdanytė, Vytautas Volertas, jr., Simas Kudirka, Rimtautas Stirbys, advokatas Ernestas Raskauskas, Jūratė Krokytė-Stirbienė, Asta Banionytė-Conner ir Linas Kojelis; nuotraukoje nėra kun. Kazimiero Pugeviėiaus
Nuotrauka Aušros Bagdonavičiūtės
Praėjusiame “Į Laisvę” numeryje buvo gan detaliai aprašytos prie rusų ambasados Washingtone 1980 liepos 18 d. įvykdytos lietuvių jaunimo demonstracijos. Demonstrantų teismas Washingtono Aukštesniajame teisme įvyko gruodžio 3 d. Laikotarpyje tarp liepos 18 ir gruodžio 3 amerikiečių spaudoje, JAV Kongrse ir Amerikos lietuvių visuomenėje demonstrantų byla susilaukė didelio dėmesio. Po Simo Kudirkos įvykio, niekas kitas Lietuvos klausimo taip neišreklamavo, kaip Washingtono demonstracijos ir demonstrantų byla.
Skaityti daugiau: KALBA TEISIAMIEJI
Thomas Remeikis, OPPOSITION TO SOVIET RULE IN LITHUANIA 1945-1980. Išleido Institute of Lithuanian Studies Press, 2422 W. Marquette Road, Chicago, IL 60629, USA; 680 psl.; kaina 15 dol. Gaunama leidykloje.
ISPANŲ NOVELĖ, ispanų rašytojų novelių antologija, sudarė Povilas Gaučys, išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoje. Kalbą žiūrėjo Pranas Razminas, viršelį piešė Marytė Barzdžiūtė, spaudė “Draugo” spaustuvė 1980 m., 4545 West 63rd Street, Chicago, Illinois 60629, 584 psl., kaina 10 dol.
Antanas Vaičiulaitis, IR ATEIS VOLUNGĖ, eilių knyga, išleido Lietuviškos Knygos Klubas Čikagoje. Viršelio dailininkas — Viktoras Petravičius; 96 psl., kaina 4 dol.
ROŽĖS IR SPYGLIAI, Venezuelos lietuvių katalikų veiklos metraštis; išleido Venezuelos lietuviai, suprojektavo Vincas Aleksandravičius SDB, spausdino saleziečių spaustuvė Romoje 1980 m., tiražas — 1000 egz.; 96 psl., kaina nepažymėta.
Antanas Jasmantas, IR NIEKAD NE NAMOLEI, eilėraščiai. Išleido “Ateitis” 1980, literatūros serija Nr. 20; aplankas — Danguolės Kuolienės, spaudė “Draugo” spaustuvė Čikagoje; 70 psl., kaina 6 dol. Gaunama pas platintojus arba leidykloje — 16349 Addison, Southfield, MI 48075.
Aleksandras Radžius, PRIIMK MANE, MĖNULI, eilėraščiai. Išleido “Ateitis” 1980, literatūros serija Nr. 19; aplankas — Ados Korsakaitės - Sutkuvienės. Spaudė M. Morkūno spaustuvė, 83 psl., kaina 5 dol. Gaunama pas platintojus ir leidykloje.
KOMENTARAI IR AKTUALIJOS
Rišant su pulk. Kazio Škirpos iškeliavimu Amžinybėn
“Politika yra valstybės valdymo menas’’, — taip tradiciniai yra aptariama politika ir taip ji nusakoma enciklopedijose. Tačiau to “meno” priedangoje dažnai vykdomi tarptautiniai nusikaltimai ir genocidiniai veiksmai. Reikia apgailestauti, tačiau politika yra vienas iš labiausiai piktnaudžiaujamų terminų, ir dažnai ji įgauna neigiamą ir ne visai švarią prasmę. Todėl ir kalbant apie mūsų tolimuosius ir artimuosius politinius tikslus, k.t. Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, užsienyje išlikusių Lietuvos atstovybių išlaikymą ar Laikinosios Lietuvos vyriausybės problemos išsprendimą, “politikos” termino net nesinori naudoti. O gal jis ir netinka. Juk laikotarpis, pradedant pirmąja rusų invazija 1940, iki dabar yra paženklintas kovos už lietuvių tautos išsilaikymą ženklais. Tad ir ar nebūtų tiksliau vietoje “politikos” naudoti “kovos už būvį” terminą?
Prieš 40 metų
Keistokai 1940 metų birželio mėnesį studentuose nuskambėjo per lūpas atėjusi žinia, kad “prezidentas Antanas Smetona peršoko upelį.. .” Kauno gatvėmis dar tebežygiavo okupacinių pajėgų pėstininkai ir teberiedėjo tankai, o mes jau buvome tarsi išmesti į orą, nebejausdami po kojomis tvirtesnės žemės. Ateitį pridengė tirštas rūkas, už kurio tūnojo tamsi nežinia. Iš inercijos dar ritosi gyvenimo rutina, bet ir ji lėtėjo, o darbas darėsi vis mažiau ir mažiau prasmingas. Ir šitoje nevilties valandoje mus į realybę grąžino kita per lūpas persiritusi žinutė, kad pulk. Kazys Škirpa, Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijai, pareiškė protestą prieš neteisėtą sovietų karinių pajėgų įžengimą į Lietuvą ir krašto okupaciją. Škirpos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kiti Lietuvos pasiuntiniai Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikose. Tai buvo tikra atgaiva okupuotame krašte, nors protestas ir ne prezidento buvo pareikštas. Tai buvo tarsi pirmasis perkūno trinktelėjimas pavasarį, atnešęs optimistines nuotaikas. Pajutome, kad yra dar jėgų, kurios Lietuvos laisve rūpinasi, ir kad mums patiems reikia veikti. Šias žinias iš užsienio galima parafrazuoti Šventraščio mintimi: “pradžioje buvo žodis”, o po to prasidėjo rezistencija.
Skaityti daugiau: LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ LIEKA
24-ji LFB poilsio ir studijų savaitė, įvykusi rugpjūčio 10-17 dienomis Dainavoje, Manchester, Mich., daugeliu atžvilgių buvo panaši į anksčiau surengtąsias Kennebunkporte, Dainavoje, Wasagoje-Kanadoje ar Union Pier stovyklas. Pagrindiniai stovyklautojai ir čia buvo “užkietėję bičiuliai”, kuriems tokios stovyklos yra jų metinė atgaiva, maloni proga susitikti su draugais, pabendrauti, ką nors išgirsti paskaitose, kuriose paprastai pateikiamos naujausios informacijos apie mūsų išeivijos problemas, kurios diena iš dienos didėja; apie mūsų brolius ir seses Lietuvoje, vedančius herojišką kovą, kad tauta išliktų gyva, tikinti, kūrybinga ir laisva. Čia susitelkiama ir ties mūsų pačių organizacijos buitimi.
Aišku, nepamirštama ir tokių susibėgimų pramoginė dalis. Ir šiemet turėta: susipažinimo vakaras, vyno ir sūrio ragavimo vakaras, iškilminga vakarienė su stovyklos “Gandonešiu” (red. Apolinaras Bagdonas), su dainomis, šokiais ir baigiamaisis koncertas su Los Angeles lietuvaite, bręstančia dainos ir scenos menininke, bei dailiojo žodžio kūrėjais.
_files/I-Laisve-1980-80(117)-15.jpg)
Bičiuliai ir svečiai 24-toje LFB stovykloje Dainavoje
Dauguma stovyklautojų rytais išgirsdavo varpo kvietimą mišioms ir turiningiems kun. Viktoro Dabušio pamokslams. Čia specialiose pamaldose prisiminti Aloyzas Baronas, Juozas Brazaitis, Stasys Barzdukas ir kiti, kuriems maldauta Dangaus palaimos.
Stovykla pradėta su 50 ir baigta su 150 dalyvių. Stovyklos komendantas — Juozas Mikonis, moderatorius — LFB c.v. pirm. Juozas Ardys ir Jonas Vasaris — ūkio viršininkas.
Skaityti daugiau: VĖL BUVOME DAINAVOJE
RUSIFIKACIJA INTENSYVĖJA
Nuo 1980 metų rudens rusų kalba įvesta okupuotos Lietuvos vaikų darželiuose ir pirmuose mokyklų skyriuose. Iki šiol okupanto kalba buvo dėstoma nuo antrojo skyriaus. Įsidėmėtina, kad rusų kalba įvedama, mažinant lietuvių kalbai skirtas valandas. Tai Taškento nutarimų praktiškas vykdymas: rusų kalbą naudoti rusiškam elementui pavergtose tautose stiprinti ir tautiniam atsparumui silpninti. Plečiant rusų kalbos dėstymą, reikia ir tos kalbos dėstytojų. Daugelyje mokyklų rusų kalbos dėstymas pavedamas ir lietuviams, tačiau daugybė mokytojų yra importuota iš lietuvių tautos priešo teritorijų.
Charakteringa, kad lietuviai, rusų kalbos dėstytojai, Lietuvos mokyklose daugumoje ne tik dėsto kalbą, bet ir tarnauja okupaciniam režimui. Kaip ateizmas ir alkoholizmas, taip ir rusų kalba bei rusų kultūra šiandien yra padaryti pačiais svarbiausiais įrankiais lietuvių tautinei sąmonei Lietuvoje luošinti ir Maskvos tikslams talkinti.
Intensyvėjančios rusifikacijos Lietuvoje fakto pasaulio lietuviai negirdom praleisti negali— lietuviai laisvajame pasaulyje ir lietuviai Lietuvoje.
Skaityti daugiau: VEDAMIEJI
Fotografinė kopija 
BOX 
