Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1454) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS –SEPTEMBER 1969 
V. Sparnaitis— Gotikos romantika Klaipėdoje .... (viršelis)
Nr. 8 (1455) SPALIS - OCTOBER 1969
K. Sragauskas — Stasio Butkaus šaulių kuopos vėliava (iš k.: V. Pranėnaitė, R. Buhagiar, vėliavnešys F. Blauzdys, L. Alkevičiūtė ir R. Kannelytė) (viršelis)
T U R I N Y S
V. Mingėla — Lietuvos vėliavą išnešus į jūras
Gen. St. Dirmantas — Karybos skyrius Lietuvos Statute
B. K. T. — Jaunas žemaitis Vakarų ir Rytų fronte
B. B. — Įtvirtinimų reikšmė kare
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
J. Miškinis — Tautinis sąmoningumas
TREMTIES TRIMITAS — Reikšmingos sukaktys
]. Švoba — Už Nepriklausomą Lietuvą
A. Smetona — Putvinskį prisiminus
V. G. - Šmaizienė — Prie Didžiojo Mokytojo kojų
V. Mingėla — Auksinio Jubilėjaus sulaukus
V. Mingėla — 12 Inžinerijos Šaulių Būrį prisiminus
V. Mantautas — Šaulių S-gos atkūrimą prisiminus
V. Saurimas — Pirmoji šaulių Kultūrinė savaitė
Kronika
Veteranų Veikla
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriavis pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1969m. 7-8 Turinys, metrika
VLADAS MINGĖLA
Lietuva apie 750 metų vedė kovą dėl išsilaikymo prie Baltijos jūros. Kryžiuočių iš pietų ir kardininkų iš šiaurės, nuo jūros stumiama, nors ir siaurame pajūrio ruože, ji liko nenustumta, neįveikta ir savo pajūrio lietuvišką juostą sugebėjo išsaugoti per daugelį amžių. Tačiau su priekaištu savo valdovams turime pripažinti, kad kažkoks prakeikimas mūsų tautą stūmė nuo jūros. Nei mūsų karaliai, nei didieji kunigaikščiai, niekados tinkamai neįvertino jūros reikšmės krašto ekonominei gerovei — civilizacijai ir kultūros ugdymui. Amžių amžiais buvome pėstininkų ir raitelių tauta. Nevertinome jūros taip, kaip tai darė švedai, anglai, portugalai ir rusai, ypač caro Petro Didžiojo laikais.
Vos tik atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje atsirado susipratusių “jūreivių” grupės, kovojančios ir bandančios Lietuvos vėliavą išnešti į jūras. Du nedideli būriniai laivai “Kastytis” ir “Jūratė” plaukiojo jūromis įrašyti Jurbarko uoste, kuris nebuvo minimas nė viename jūrų uostų sąraše. Atgavus iš latvių Palangą, pradėjo į jūrą žvalgytis iš Rusijos sugrįžę lietuviai, buvę karo ir prekybos laivynų jūrininkai. Jaunimas būrėsi į jūrų skautus, o vėliau į šaulius ir jieškojo progos išplaukti į jūras ir mares.
1923 m. lietuviai sukildami prieš svetimuosius, atsiima Klaipėdą, pajūrio uostą ir langą į laisvąjį pasaulį. Įsteigiama Lietuvos jūrininkų sąjunga Kaune (pradininkai gyd. gen. VI. Nagius, gen. ltn. Teod. Daukantas, plk. ltn. Antanas Michelevičius, dipl. inž. Vikt. Rėklaitis ir kt.). Sąjunga visą laiką su memorandumais vyriausybei ir kitaip, ragino steigti tautinį laivyną. Buvo leidžiamas jūros žurnalas “Inkaras”.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VĖLIAVĄ IŠNEŠUS Į JŪRAS
GEN. ST. DIRMANTAS
Mūsų geresnieji valdovai, tikri valstybininkai ir rimti veikėjai niekuomet nenustodavo giliai rūpintis krašto ginkluota jėga. Energingas medicinos daktaras Jonas Šliupas, matydamas, kad profesionalai istorikai ir teisininkai “juris-prudentai” iki šiam laikui nesiteikė tautiečius įvesdinti į mūsų tautos senoviškus įstatymus, pats ėmėsi to darbo. Nes, jo žodžiais: “ . . . nes šiandien reikėtų mums pažinti giliau savo istoriją, ypačiai kada Lietuviai spendžiasi laimėti autonomiją savai šaliai Maskolijoje”. Todėl jis, istoriku nebūdamas, vienok parašė kelias istorinio turinio knygas, kuriose daug dėmesio skyrė krašto gynybos reikalams. Autorius savo “Žodyje Skaitytojui” sako, kad: “Iš Lietuvos statuto galima giliaus pamatyti gyvatą savų protėvių negu iš daugelio istorijos knygų, kuriose gyvenimas nupiešiamas esti vos paviršutiniškai”. Ir taip “Žodį” baigia:
“Eik knygelė į Lietuvių surukusias grinteles ir meski spindulį šviesos į tautos praeitį. Gal vienas ar kitas, perskaitęs tave, labiau pamylės tėvynę, ir pradėjęs tyrinėti praeitį, atskleis tautiečiams lapus pamokymo, kaip, pažinę praeitį, galime išvengti klaidų besiirdami į nežinomą ateitį. O, kad toji ateitis Lietuvių nuvargusiai tautai bent laimę, šviesą, laisvę pagamintų . .
Tadas Čackis, gimęs 1766 m. istorinėje Lietuvoje, 1783 m. raitos vėliavos rotmistras, mokytas ir į mokslą linkęs vyras, po permainingo veiklaus gyvenimo, susirinko gausią biblioteką ir 1800-1801 m. išspausdino veikalą apie Lietuvos ir Lenkijos įstatymų “dvasią”. Knygoje patalpino ir 1529 m. Lietuvos statuto tekstą. Tuo būdu jam priklauso garbė pradininko nagrinėti Lietuvos teisę. Dr. J. Šliupas verčia iš Čackio darbo ne ištisai, o tik pasirinktinai, sutrauktai. Nevengia duoti Čackio gausių komentarų. Nuo savęs Šliupas, kaip medikas, nedaug teduoda. Bet probėkšmais supažindina, maždaug 150 puslapiuose, su visu Lietuvos Statutu ir Čackio komentarais. Už tą darbą dr. J. Šliupas mūsų universiteto buvo pakeltas garbės daktaru. Jam priklauso ir lietuvių karių dėkingumas. Dr. Šliupo darbo mažytė dalis čia duodama daugiau su mūsų prieš 60 metų kalba ir karine terminija susipažinti, o vyresnio amžiaus skaitytojams gal prisiminti. Juo labiau, kad tokios knygos čia yra retos. Mūsų teisininkai ir kariai iki šiol visai mažai ištyrė, vieni senovės Lietuvos teisę, o kiti — senovės karybą.
Lietuvos Statutas, mūsų valstybės kūrinys, padėjo išsilaikyti po Liublino unijos lietuviškam valstybingumui ir pats išsilaikė žymiai ilgiau negu pati valstybė. Dingo valdovai, ministeriai, etmonai, kariuomenė, išnyko teismai, valstybinių sienų pėdsakai. O kai kuriuose kraštuose, net toli už etninės Lietuvos ribų, kur nors paliai, pav., Černigovą, nors Lietuvos Statuto galiojimas — veikimas caro buvo sustabdytas 1841 m., vienok jo kai kurie nuostatai įėję į Rusų imperijos kelių dešimčių tomų sąvadą, liko galioje iki pat bolševikinės 1917 m. revoliucijos. O yra ir tokių nuostatų, kurie per daugelį metų taip įaugo į lietuvio teisinę sąmonę, kad yra išsilaikę ir laikosi tarp mūsų papročių ar tradicijų pavidale, iki šių dienų, net šiame svetimame žemyne.
Skaityti daugiau: KARYBOS SKYRIUS LIETUVOS 1529 M. STATUTE
BUVĘS KARO TALKININKAS
(pradžia KARYS Nr. 5)
Vakarop šaudymas visai priartėjo. Pas mus į apkasus įsmuko keli Wehrmachto kariai su lengvu kulkosvaidžiu. Visi labai pavargę. Sakė, jų dalinį rusai sumušė ir išsklaidė. Taip jie pamažu traukiasi visą dieną, bet vis negali atsipalaiduoti. Sako, rusai yra ne toliau kokių trijų šimtų metrų. Visi susigriebiam. Širdys pradeda smarkiau plakti, atrodo, truks. Ką gi, reikės susidurti su bolševikais. Matau, kad ir kiti draugužiai jaudinasi, pabalę. Šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis girdisi jau čia pat. Užskrenda trys eskadrilės rusų dvimotorių bombonešių. Matom, kaip paleidžia bombas, apšaudo iš patrankėlių. Paskutinė banga paleidžia žemyn tokią degančią masę, atrodo kaip fosforas. Niekas lėktuvų ne-apšaudo, nors skrenda nelabai augštai. Sprogimai didžiausi, dūmai kamuoliais veržiasi.
Šitokią taktiką bolševikai naudojo Berlyno puolimui. Labai smarkiai apšaudo artilerija tam tikrą plotą, lėktuvai išmeta bombas, tuoj po lėktuvų puolimo veržiasi tankai ir pėstininkai.
Tokiu būdu jiems pavykdavo, daugiau ar mažiau, stumtis pirmyn. Vokiečiai, prieš tokią jėgą, jau neturėjo ką pastatyti. Tokiais puolimais bolševikai sunaikino ir sudegino daugiau kaip pusę miesto.
Po lėktuvų puolimo mus paskleidė. Išsirausėm naujas duobeles prie gyvatvorės ir laukiam. Pusiau sužaliavusi gyvatvorė mus gerai maskuoja. Be to, jau sutemo. Jau paskutiniai kariai traukiasi. Dešinėje girdimas tankų ūžimas ir bolševikų riksmai. Bolševikai puolimą nukreipė į kryžkelę. Ta kryžkelė blokavo jiems kelią veržtis toliau. Vokiečiai, tarp didesnių pastatų, laikėsi iki paskutiniųjų. Rusai visai priartėjo. Girdėti riksmai: “Tu, Vanka, pasuk dešinėn!” Taigi, mūsų linkme. Mes, lietuviai, apsižiūrim, kad nėra nei vieno vokiečio — visi dingo. Vaikėzai buvo palikti pridengti jų pasitraukimą. Tai pasiutimas! Susimojam rankom kiek matydami ir traukiamės ir mes. Dar prie pat barakų sugulam ant priešlėktuvinės slėptuvės, pasitikrinti. Tikrai, vokiečių nėra. Kautynių triukšmas vis artėja. Pamačiau, kaip du mūsiškiai nulindo į slėptuvę ir daugiau nebepasirodo. Nežinau, kas man davė tada tiek drąsos — nėriau slėptuvėn, pašviečiau lempute, nagi žiūriu: du draugužiai susispaudę. Nutarė pasilikt. Atstačiau šautuvą ir surikau: “Lauk iš slėptuvės!” Jie tik nenoromis ją apleido. Po kiek laiko apsižiūriu — jų jau ir vėl nėra. Vienas buvo toks plonas, apvaliu veideliu, iš Vilkaviškio — Dievuliu vadinom jį. Labai panašus į “mūkelę”. Antras, tai žemaitis. Jį gerai pažinau.
Traukiamės palei kanalą, tais pačiais keliais, kaip atėjome. Kulkos zvimbia pro ausis. Dasimušam į gatvę. Priekyje, gaisrų apšviesti, už medžio sugulę vokiečiai duoda iš kulkosvaidžio. Norime prie jų prisijungti. Slenkame žąsele jų link. Vokiečiai nesusigaudo tamsoje, neatskiria — savi ar rusai. Atstato kulkosvaidį, bet ugnį sulaiko. Mes einame artyn. Tikriausiai galėtų pažinti iš šalmų. Girdžiu, kaip arčiausias šūkteli: “Ar savi?”—“Taip, savi”. Pirmutinis vokietukas taukštelėjo per petį ir sako: “Eikte gilyn”. Bet čia tikras pragaras. Vokiečiai beveik apsupti. Visas gynimasis eina tarp kelių namų ir bažnyčios. Laikosi, kaip įmanydami. Bolševikų kulkos aižo bažnyčios mūrą. Čia pat kalena vienintelė priešlėktuvinė patranka, duoda į rusų tankus. Rusai spaudžia iš dviejų šonų — nuo didžiosios kryžkelės ir nuo kanalo. Matosi, kaip rusų kulkosvaidžiai blykčioja, kulkos atsimuša virš galvų. Duodame ir mes iš šautuvų, sugulę prie bažnyčios.
Skaityti daugiau: JAUNAS ŽEMAITIS VAKARŲ IR RYTŲ FRONTE
Strateginis įtvirtinimų panaudojimas krašto gynybai yra dviem atvejais nepateisinamas: pavojinga pasikliauti vienu kuriuo ginklu, ant kurio būtų grindžiamas saugumas (natūralinės - gamtinės sąlygos, pirmavimas technologinėm priemonėm, politiniai ar diplomatiniai). “Ne Maginot linija neatlaikė vokiečių smūgio, bet prancūzų galvosena” (W. G. Steward — Fortifications in Theater of Operations). Laikas, technologija ir žmogaus genijus nesustoja, gi, įtvirtinimai, su mažu pramatymu rytojui, pastoviai sustoja vos patvirtinus projektą popieryje.
Įtvirtinimai skirti vien tik gynybai, savo paskirties irgi nepateisina —įtvirtinimai panaudotini jėgų telkimo priedangai, kilnoti rezervus ir tiekimą, žvelgiant į priešo strateginių įtvirtinimų panaudojimą gynybai, studijuotinos galimybės įtvirtinimus panaudoti ir puolimui.
1914 m. vokiečiai, nepajėgdami praeiti prancūzų rytinių įtvirtinimų, kautynių svorį perkėlė į vakarus. Gen. J. J. C. Joffre priedangoje fortų perkėlė apie du trečdalius gynybos jėgų į kairįjį sparną, tikėdamasis Marnos kautynėse suduoti lemiamą smūgį.
Vokiečiai, 1906 m. nustatytu Schlieffeno planu, numatė lemiamą smūgį dešiniuoju sparnu, tačiau 1914 m. Marnos kautynėse buvo sutelkę tik du trečdalius jėgų, nes didelę dalį jėgų pareikalavo kairysis Vakarų fronto sparnas ir Rytų frontas.
1940 m. Maginot linija turėjo daug daugiau privalumų palyginus su 1914 m. (Reinas buvo įjungtas į gynybą), tačiau prancūzų - britų jungtinės jėgos vakariniame sparne nesudarė nė pusės reikiamų jėgų, kad atlaikytų vokiečių spaudimą. Įtvirtinimai nebuvo skirti sutaupymui gyvosios jėgos, kad ją panaudojus kritiškoje vietoje: “ .. . kam reikalinga Maginot linija, jei negalima sutaupyti gyvosios jėgos, jei jos priedangoje negalima sutelkti priešpuoliui rezervų . ..” (W. S. Churchill — Their Finest Hour, 1949).
Skaityti daugiau: Įtvirtinimų reikšmė kare
Šiuos puslapius spausdinant mus pasiekė liūdna žinia, kad Redaktorė E. Petrauskaitė, po trumpos ligos, pasimirė Čikagoje.
PETRONĖ ORINTAITĖ
Partizano Sesei
Nedainuoki, sese, miela, posmo gaidą graudžią:
brolių širdys žalioj girioj gyvą žodį siaudžia...
Amžių amžiai mūsų. žemėj sėjo dirvon kraują,
ir daigino, ir sūpavo saulė javą naują .. .
Mėlynuoja lino veidas, veši vasarojai
ir žilvičiai auksu žėri, ąžuolai keroja.
Nemuno, Nevėžio vilnys skaidrią giją šnara,
o naktovidžio žvaigždynai verpia baltą skarą .. .
Kas pavasarį bijūnai, kvapios mėtos želia,
mirga gėlės, žalumynai— tai našlaitės daliai...
Meilės auką— jauną širdį — gyvo kraujo lašą
tavo kraičiui brolių mirtys vėliavon įrašė . . .
Tai ne liūdesį, ne gėlą, sese, man dainuoki—
šviesią gaidą link padangių volungė tesuokia!
Dobilą, rūtelę žalią sau kason įpynei:
karžygių daina nemiršta niekados tėvynėj ...
ŠAULĖS MOTERYS KULTŪRINĖJ SAVAITĖJ — DAINAVOJ
LŠST jub., 50 metų sukakties proga suruoštoje stovykloje — kultūrinėje savaitėje — Dainavoje dalyvavo ir gražus skaičius moterų.
Atvykus pirmą paskaitų dieną, radau tolimiausią viešnią iš Bostono sesę Stašaitienę, keletą Čikagos sesių ir būrį detroitiečių. Čikagiškės Daiva ir Galinda Šilingaitės stropiai aptarnavo spaudos stalą, kur buvo galima įsigyti jub. ženklelius ir šaulišką spaudą. Detroito sesės stropiai padėjo broliams įvairiuose tvarkymo darbuose.
Po paskaitų turėjome savo pasitarimą, vakare dalyvavome greta stovyklaujančių skaučių - skautų lauže. Sesės buvo patenkintos stovykla, miela buvo stebėti jų gerą nuotaiką.
Skaityti daugiau: Šaulė tremtyje
Dienos bėga, su jomis kartu išnyksta ir mūsų tautos daug brangių tautiečių, tai, Lietuvoje, liepos 17 d. Tytuvėnuose mirė kun. Povilas Durasevičius, buvęs kariuomenės kapelionas, 4 metus išbuvęs Sibire. Čikagoje mirė plk. Vincas Sakalas - Sakalauskas.
Hynes veteranų ligoninėje mirė Antanas Chesteris, vos 20 m. amžiaus, geg. 23 d., pernai, jis buvo sunkiai sužeistas kariniuose pratimuose. Gimęs buvo Čikagoje.
Philadelphijoj, nuo išrdies smūgio, mirė Kazys Valaitis, Neprikl. Lietuvos karys, tarnavęs gusarų pulke.
Tillinsburge, Kanadoje, mirė Adomas Trečiokas, Lietuvos kar. kapitonas, sulaukęs 74 m.
Cicero mieste atsiskyrė su šiuo pasauliu Andrius Wastakas, išauginęs gražią šeimą. Priklausė Kareivių ir Dariaus ir Girėno klubams.
Korėjos karo veteranas Kęstutis Kudžma, staigiai paliko jauną šeimynėlę New Yorke.
Cicero mieste mirė sav. kūrėjas Pranas Lepertas, 75 m. amžiaus.
V. Vokietijoje mirė LS kuopų narys Stasys Ralys. Ten mirė ir Kazys Kučas, sulaukęs 57 metų. Abu laidojant patarnavo kun. Lubinas.
Birželio 17 d., Bostone, Veteranų ligoninėje mirė kun. Jonas Daunls, JAV kariuomenės kapelionas II pas. kare. Už drąsą buvo pakeltas į kapitono laipsnį.
Marinų korp. D. M. Vaikšnoras, grįžo iš P. Vietnamo į Cleveland. Kovose jis buvo sužeistas, ir apdovanotas medaliu. Netoli savo namų, geg. 21 d. Windermere stotyje, jis buvo plėšikų užpultas ir sunkiai sumuštas. Spėjama, kad tai padarė komunistiniai agentai, už tai kad jis kariavo Vietname.
Sp/ Ronaldas Rubasir Petras Lankas, abu iš Čikagos, dėkoja iš Vietnamo, per SW Herald laikraštį, visiems, kurie aukojo pakietėlius ir įvairias dovanas. Jie jaučia, kad likę laisvoje Amerikoje žmonės juos gerbia ir nepamiršta.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
JONAS MIŠKINIS
Nūdien daugeliui, ypač jauniesiems atrodo, kad nėra prasmės ir reikalo atsiminti apie praeitį. Kai kurie mano, kam gali būti naudingi tie atsiminimai negrįžtamos praeities perkratymai.
O vis dėlto žvilgsnis atgal yra prasmingas ir reikalingas, nes be jo negalima visu pilnumu suprasti ir įvertinti dabarties. Juk dabartis yra praeities padaras, lygiai kaip ateities pagrindą sudaro gyvenamoji dabartis. Tik tinkamai pažįstant praeitį, galima aiškintis dabartį ir tiesti kelius į ateitį.
Štai, paimkim pavyzdžiu svetimtautį, apie Lietuvą niekad nieko gyvu žodžiu negirdėjusį, bet Lietuvą pažįstantį tik iš istorinių šaltinių — knygų, kalbančių apie XIII - XV amžių. Be abejo, jo sąvoka apie Lietuvą nūdien būtų visai savotiška. Ir jei toks patektų į Lietuvą, labai nustebtų. Juk jis manytų rasti viena, o tikrumoje rastų visai ką kita.
KAS LIETUVĄ PRIKĖLĖ?
Prieš penkiasdešimt vienerius metus atėjo istorinė valanda keltis Lietuvai iš nebuities. Kas ją prikėlė?
Ar tie bajorai, kurie didžiuodamiesi lietuvišku krauju dirbo svetimiesiems? Gal mus anuomet prikėlė iš didelės artimo meilės mūsų kaimynai ir padėjo susitvarkyti ir sustiprėti? Deja, taip nebuvo!
Lietuvą prikėlė pati tauta, kuri ilgus amžius buvo slopinama, skriaudžiama, sąmoningai svetimųjų laikoma vergovės ir tamsybės pančiuose.
Skaityti daugiau: TAUTINIS SĄMONINGUMAS
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wise.
Lietuvos Nepriklausomybės kovų įkarštyje gimė Lietuvos Šaulių Sąjunga, ilgainiui aprėpusi visą kraštą. 1919 m. vasarą ir ankstyvą rudenį buvo padėti pagrindai jos veiklai, kuri sodriai bujojo, vis plačiau besiplėsdama per visą Lietuvos nepriklausomumo laikotarpį. Ir būtų sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos gyvenimą be savanoriškos Šaulių Sąjungos, kuriai priklausė abiejų lyčių, įvairių luomų, partinių pažiūrų ir tikybų patriotai - lietuviai, skyrę savo darbą tautos ir valstybės saugumui, švietimui, kultūrinimui, bei, aplamai, visokeriopai Tėvynės gerovei.
Prabėgo 50 metų nuo to laiko, kai pirmieji šauliai skubėjo į pagalbą kariuomenei padėti apginti Lietuvos gležnutę laisvę. Brangi sukaktis! Deja, ją tegalime minėti tik laisvojo pasaulio valstybėse, nes Tėvynę, dėl kurios šauliai taip aukojosi, vėl slegia žiauri okupanto ruso -komunisto letena. Laisvė sutrempta, tauta niokojama, o vienok ir ten, prie Nemuno krantų blyksi vilties spindulėliai, kuriuos įdiegė šaulių aukos ir darbai, kad Lietuvos klaiki dabartis yra tik laikina.
Okupavę Lietuvą bolševikai, ypač žiauriai naikino šaulių eiles, todėl tik maža dalis jų atsidūrė per karo audras laisvajame pasaulyje. Iš Tėvynės atsineštoji dvasia neleido nurimti, todėl jie čia šiaurės Amerikoje atkūrė Lietuvos Šaulių Sąjungą Tremtyje. Jos pirmasis vienetas įsisteigė Toronte, Kanadoje, 1954 m. liepos mėn. 20 d. Taigi, tremties šauliai taip pat šiemet mini ir 15 metų savo veiklos sukaktį.
1929 m. kovo mėn. 5 d. Kaune mirė Lietuvos Šaulių S-gos ideologas ir kūrėjas Vladas Putvinskis - Pūtvis, dalyvavęs tik 10 metų šaulių veikloje, bet palikęs neišdildomą įtaką visam S-gos plėtojimuisi ir būdui. Taigi, šiemet buvo minimos Didžiojo Šaulio 40-sios mirties metinės.
LŠST centro valdyba ragino šaulių vienetus visas šias sukaktis minėti, o pati jų proga suruošė gerai pavykusią šaulių ideologinę savaitę Dainavos stovykloje, kur tos sukaktys buvo taip pat atatinkamai prisimintos.
Buvo planuojama 50-čio proga išleisti poemą, skirtą Lietuvos nepriklausomumo laikotarpiui prisiminti, tačiau nepavyko surasti autoriaus. Todėl galutinai apsispręsta bent šiuo padidintu “Tremties Trimito” numeriu atžymėti minėtas sukaktis.
Algirdas Budreckas
Jei tėvynę tu myli tikrai
Ir ją gint visada pasiryžęs.
Tavo siela deimantais nusagstyta,
Brangenybė savam kraštui esi.
Jei už skriaudžiamus brolius tautiečius,
Atiduosi net savo gyvybę.
Lietuva tau liks amžiais dėkinga,
Už jos laisvę— nepriklausomybę.
Jei kovon nejauti pašaukimo
Ir nenori tėvynės apginti.
Savam kraštui esi tu numiręs,
Tartum piktžolė išrauta sunaikinti.
Už tėvynę daug žuvo aukų,
Didvyrių — patriotų šaulių.
Gindami savo kraštą tėvų,
Jie surašė testamentą krauju.
JONAS ŠVOBA
Bepradedant kalbėti apie Lietuvos Šaulių Sąjungą, pravartu žvilgtelėti į tuos laikus, kai Lietuva buvo imperija, kada lietuviai valdė plotus tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų, daužė Kremlių, laužė ragus kryžiuočiams-vokiečiams prie Žalgirio, gynė Europą nuo totorių. Taip pat pravartu prisiminti apie žemes tarp Vyslos—Dauguvos, Baltijos jūros—Būgo, Pripetės upių ir Dniepro augštupio. Gaila, kad tos sritys, kurios nuo senovės buvo apgyvendintos lietuviškų genčių, nebuvo laiku mūsų protėvių apjungtos ir įjungtos į Lietuvos imperiją. Gal todėl mes ir likome maži ir negausingi. Imperijos plečiasi jėga, diplomatija ir vedybomis. Kunigaikščiai, vykdami į užvaldomus kraštus ir neturėdami užtenkamai jėgos, būdavo verčiami derintis prie vietos gyventojų, prie jų religijos, papročių ir kalbos. Jie ilgainiui ir sutapėdavo su valdomų sričių gyventojais. Panašiai atsitiko su Lietuvos didikais ir bajorais, kai jie bendravo po vieno karaliaus karūna, per kelis šimtmečius — sutapėjo ir sulenkėjo.
Lietuviai kunigaikščiai Gediminaičiai, įsikūrę gudiškose, ukrainietiškose ir rusiškose srityse, kad ir kalbėjo vietine kalba, bet save per šimtmečius laikė lietuviais ir buvo ištikimi Lietuvos valstybei. Lietuvos didikai, jau kalbantys lenkiškai, taip pat save laikė lietuviais ir buvo ištikimi Lietuvos piliečiai. Jie per šimtmečius gynė Lietuvos sienas, jos teises ir savo vardą. Lietuvos didikas, pavadintas lenku, nors ir kalbantis lenkiškai, jautėsi užgautas.
Tačiau, kai žuvo Lietuvos valstybė, tai Gediminaičių ainiai pasiliko rusiškos imperijos tarnyboje, o sulenkėjusi Lietuvos diduomenė bei bajorija, pritrenktos ir prislėgtos rusiškos okupacijos, pašlijo Lenkijos pusėn ir Lietuvos likimą rišo su Lenkijos likimu.
Tuo būdu valdantysis sluogsnis atsiskyrė savo kalba nuo tautos kamieno, iš kurio iškilo, išplito ir sukūrė imperiją. Lietuvių tauta atidavė savo elitą, savo energiją ir daug kraujo svetimai imperijai sukurti, o pati pasiliko nešti baudžiavą svetimiesiems.
Tik devynioliktasis šimtmetis yra lietuvių tautos dalies atgimimo, susipratimo ir prisikėlimo šimtmetis. Dar 1831 ir 1863 metų sukilimai yra artimai rišami su sukilimais Lenkijoje. Bet jau 1905 metų Vilniaus Didžiajame Seime lietuviai sprendžia Lietuvos reikalus, visiškai neatsižiūrėdami nei lenkų, nei Lenkijos. Lietuvių tautos savarankiškumo dvasia jau brendo atskirai nuo lenkų. Ji galutinai buvo pareikšta 1918 metų vasario mėn. 16 dienos Aktu. Iškylančios lietuvių tautos vadai, jau nebe bajorija ar kunigaikščių ainiai, bet daugumoje ūkininkų, buvusių baudžiauninkų, vaikai.
Skaityti daugiau: UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ
A. SMETONA
Vyriausiosios kartos lietuvių atgimimo vadai — aušrininkai ir varpininkai — baigia mirti, palikdami nedaug žinių apie savo asmens gyvenimą. Jos labai praverstų istorijai. Įžymaus asmens reikšmė visuomenėje yra labai didelė, ypatingai didelė ten, kur jam yra tekę nauji takai minti. Dėl to, jei pats asmuo nesti savęs išsipasakojęs, yra svarbu, kad kiti ką atsimindami apie jį papasakotų. Toji medžiaga istorikui padės geriau suprasti rūpimąjį tarpą lietuvių atgimime. Juk šiaip ar taip, įžymus žmogus tautos gyvenime nėra paprastas dygsnis rūbo siūlėje. Jis kreipia visuomenę, o ne jį visuomenė. Jis yra jos vadas.
Į varpininkus reikia priskaityti Vl. Putvinskis ta prasme, kad jis “Varpo” metu yra atgimęs ir jo srovės smarkiai pagautas. Jam atgimti nebuvo lengva, kadangi buvo lenkiškoje aplinkumoje auklėtas. Kaip daugumas žemaičių bajorų dvarininkų, taip ir Putvinskių šeima laikė save gente lituani, natione poloni — lietuvių kilmės, bet lenkų tautos ar bent lenkų kultūros žmonėmis. Kokia gi iš tokios sąvokos išvada ėjo jaunam žmogui, kaip Vl. Putvinskis, norinčiam dirbti visuomenei? Arba eiti ta pačia vaga, kuria ėjo kiti sulenkėję dvarininkai, arba atsiskirti nuo jų ir pritapti į “litvomaniją”, į lietuvių atgimstančiąją srovę. Sunku ryžtis! Juk dvarininkai iš viso
Vladas Putvinskis 1920 metais
nenorėjo ko bendro turėti su valstiečiais. Geriausia, kad šie paliktų kaip buvę, jeigu jau negali pakilti ligi lenkiškos kultūros, ligi lenkų kalbos. Lietuvių raštas, ir dar gresiamas rusų valdžios, yra pavojingas dalykas. Ar jis tik nesukels kaimo prieš dvarą? Tikrai kokia manija, paikumas. Baisi liga! Jąja esą užsikrėtę ir kai kurie bajorai, kaip štai Davaina Silvestravičius, Lensbergiai, Gosai, Donatas Malinauskis. Agi ir Jablonskis, gimnazijos mokytojas, atskilęs iš bajorų ir jau lenkiškai nebenorįs su nieku kalbėti. Yra kam abejojimų? Lenkiška pavardė jį išduoda! Vadinasi, pavojus didesnis, nekaip rodosi. Juk jei taip toliau slinks srovė, tai ji ne tik sukels valstiečius, bet ir išardys bajorų dvarininkų luomą. Taigi bajoras, kurs atskyla nuo savųjų ir prisimeta su litvomanais, yra beveik išdavikas.
Štai kaip jautė ir galvojo tas luomas, iš kurio yra kilęs Vl. Putvinskis. Būdamas realinėje Mintaujos mokykloje, jis dar svajojęs apie trečią išeitį: palikti lenkų kultūros žmogus ir suderinti abi pažiūras: sustingusią bajoriškai lenkišką ir valstietiškai lietuvišką. Negi lengva buvo jam atsižadėti lenkiškų tradicijų. Jo mokyklos draugai bajorai, matyti, nesuko galvos tokiais klausimais: jiems buvo aišku, kad turi palikti lenkai.
Skaityti daugiau: PUTVINSKĮ PRISIMINUS
V. GENYTĖ-ŠMAIŽIENĖ
“Kas prisimena šaulį Pūtvį?” — skaitau antraštę Drauge, 1963 m. kovo mėn. 11 d. O, ar galėjo kas pažinęs jį pamiršti? Ar galėjo kas pažinęs tą didįjį tautos sūnų, jo didžią dvasią, jo gilią asmenybę užmiršti?
Buvau šaulė Kauno I šaulių būryje. Tada dar tebesimokiau “Saulės” mokytojų seminarijoje. Būdama, kaip ir dauguma anų laikų jaunuolių, kupina energijos ir idealų, visą nuo mokslo atliekamą laiką, skyriau organizaciniam darbui. Čia ir susipažinau su Vladu Pūtviu. Iš pirmo pasikalbėjimo pajutau, kad tai žmogus greta kurio gera būti, kurio malonu klausyti.
Kaune gyvenau tarp svetimų ir trumpu laiku pasijutau visos Pūtvių šeimos — Onos Pūtvytės, vėliau Tercijonienės, Mantautų, Žmuidzinavičių ir net kai kurių jų draugų, globojama, lyg būčiau jų šeimos narė. Dažnai viešėdavausi jų namuose. Vežiodavosi jie mane į iškylas, su Vladu Pūtviu važiuodavau į futbolo rungtynes ir t.t. Kai atvažiavo į universitetą jauniausioji Pūtvytė — Emilija, tai su ja taip pat nuoširdžiai susidraugavome.
Tiek žiemos, tiek vasaros metu teko daug laimingų dienų praleisti Pūtvių dvare, Graužikuose.
Žinau, kad nesugebėsiu rasti žodžių pasakyti visa tai, ką man tas gyvenimo laikotarpis davė. Tai buvo mano lietuvybės mokykla, mano lietuviškos sąmonės formuotoja. Ten pasisavinau idealios šeimos supratimą ir ten žavėjausi dvarininkų santykiais su darbo žmonėmis. Niekas, o niekas nesugebėjo įdiegti tiek Tėvynės meilės, kaip minėtieji žmonės su spinduliuojančia kelrode — žvaigžde — Vladu Pūtviu — centre.
Skaityti daugiau: PRIE DIDŽIOJO MOKYTOJO KOJŲ
Lietuvos šaulės būrių rikiuotėje
VLADAS MINGĖLA
Savo laiku Šaulių Sąjungos kūrėjas yra paskelbęs laikraštyje “Varpas” pasaką. Nepriklausomos Lietuvos laikais ši pasaka buvo perspausdinta “Trimite”, kur ją radęs su didžiu susidomėjimu perskaičiau. Apie šios pasakos turinį daug galvojau. Šią pasaką, kuri apkerėjo mane savo gilia mintimi, atsimenu dar ir šiandien, nors po to prabėgo apie trisdešimt metų.
Vladas Pūtvis - Putvinskis kalbamą pasaką pavadino —
VARLĖ
Varlė pasakojo apie save ir savo tėvą . . .
— Mano tėvas buvo galingas karalius. Valdė didžius žemės plotus. Jam priklausė didžiai skaitlinga ir narsi tauta. Mano tėvo jokie priešai neįstengė įveikti. Tėvas turėjo paveldėjęs iš savo prosenelių išmintingą galvą, nepalyginamą protą. Dar, be to, iš savo tėvo buvo paveldėjęs nuostabų, ne — stebuklingą kardą.
— Kartą, mano tėvas grįždamas iš karo žygi su didžia raitelių kariuomene, labai pavargo. Atsiskyręs nuo savųjų palydovų, ant vieno kalno, didžiojoj pušų ir eglių girioj, prigulė pasilsėti. Stebuklingąjį kardą jis dabojo kaip savo akį: jį pasidėjo sau po galva. Tuoj užmigo. Tėvo įmygis buvo toks stiprus ir sunkus — kaip švinas. Tuo tarpu jo amžinas priešas jį sekė. Tas priešas buvo raudonas raganius. Prie mano miegančio tėvo, samanų guolyje, prisėlino tas piktas ir nuožmus slavų raganius. Ištraukė iš po galvos tąjį stebuklingąjį kardą. Miegančiam mano tėvui, piktasis raganius, tuo kardu nukirto galvą.
Skaityti daugiau: ŠAULIŲ SĄJUNGAI AUKSINIO JUBILĖJAUS SULAUKUS
VLADAS MINGĖLA
1940 m. pradžioj Šaulių S-ga turėjo 23 rinktines ir virš 1000 būrių. Skirstėsi maždaug taip: rikiuotės šaulių — 42,0Q0, rėmėjų — 5,346, šaulių moterų apie 15,000; viso per 62,000 šaulių. Bet niekur neminimi inžinerijos specialybės šauliai. O jų buvo! Be šių duomenų mūsų šaulių istorija nebūtų teisinga bei pilna. Reikėtų įnešti pataisą. Atsimenu šaulišką veiklą Lietuvoje, o šiuo straipsniu klestėjusią Kaune-Šančiuose, Nemuno pakrantėje. Šioje vietovėje tūkstančiai jaunų vyrų mokėsi ne tik šaudyti, bet ir reikalingos specialybės bei išmonės: ryšininko, inžinerijos, pionierių — sapiorų, automobilizmo technikos bei vairavimo ir t.t. Šančių didžiausioji gatvė — Juozapavičiaus prospektas — glaudėsi prie technikos kariuomenės raudonomis plytomis švintančių kareivinių. Čia pat, arčiau Nemuno ir Panemunės, riogsojo Karo Technikos Valdybos ir Štabo rūmai. Juose garbingą vietą turėjo Augšt. Karo Technikos Kursai karininkams, Karo Technikos bilioteka ir kitos karinio mokslo ir švietimo įstaigos. Netoliese žvalgėsi Ryšių ir Pionierių batalionų štabai. Visas Juozapavičiaus prospektas mirgėte mirgėjo žalsvos spalvos karių mundurais. Klegėjo jaunų kareivių garsus juokas, postringavimai. Visur aplinkui matei bėgančius, skubančius žydinčiais veidais, žvalios išvaizdos kareivėlius. Pagalvodavau, jog ten kur laiminga jaunystė, ten ir saulė visą dieną šviečia ir šypsosi. . .
Nori ar ne, bet dar ir šiandien, daugiau kaip po 30 metų, atminties pasąmonėje girdisi Nemuno pakrantėje pionierių “darželio” poliakalio dūžiai. Dar šiandien girdžiu duslius fugasų sprogimų garsus: tų sprogimų kurčias trenksmas atlėkdavo oro bangomis iš A. Panemunės pionierių polivarko, kur virė pionierių mokslas. Ten buvo pionieriai, kad reikalui atėjus, galėtų savo specialybe prisidėti prie tėvynės gynimo. Mokymo aikštėse girdėdavosi garsūs ir griežti karinės rikiuotės komandavimai: “Kairėn! Dešinėn! Aplink! ..
Skaityti daugiau: 12-tą INŽINERIJOS ŠAULIŲ BŪRĮ PRISIMINUS
TREMTIES VIDURDIENYJE
VAIDIEVUTIS A. MANTAUTAS
Kai Tremties Trimito Redaktorius manęs paprašė atsiųsti trumpą, naują, dar niekur nespausdintą straipsnį apie LŠST atkūrimą, pagalvojau, kad tai padaryti tikrai nelengva. Šaulių S-gos atkūrimo tremtyje istorija vieną kartą buvo jau aprašyta pirmuosiuose Tremties Trimito numeriuose, ir po to, iš naujo suglaustai atpasakota LŠST leidinyje Nepriklausomai Lietuvai (pp. 375-387). Minėtam leidinyje taip pat pažodžiui atspausdinta LŠST atkūrėjų branduolio pirmininko šaulio Aleksandro Mantauto formuluota pirmoji LŠST atsikūrimo deklaracija (pp.371-374). Prie šios jau paskelbtos medžiagos neturiu pridėti nei naujų faktų, datų ir pavardžių, nei naujos atsikūrimo deklaracijos ar šauliškos ideologijos santraukos. Galiu tiktai, žiūrėdamas į LŠ ST atsikūrimą iš 17 metų perspektyvos (skaičiuoju nuo 1952 m. vasaros — LŠST organizacinio branduolio veiklos pradžios), šiek tiek papildyti, paryškinti anksčiau jau vienaip ar kitaip paminėtus dalykus. Bandysiu tai padaryti, trumpai palygindamas LŠST atsikūrimą termtyje su LŠS įkūrimu laisvoje Lietuvoje, ir su įvairių lietuviškų organizacijų ar sambūrių atkūrimu tremties pirmaisiais metais.
Vladas Putvinskis-Pūtvis, prisimindamas pirmąsias Šaulių Sąjungos dienas 1919 metų vasarą, rašė: “Ar šiaip ar taip, mes tuokart žydėjom, kaip Vytauto kalnas, kuriame mūsų mažas būrelis ėjo pirmos taisyklingos šauliškos rikiuotės mokslą. Ir išdidžiai, ir viltingai, kaip to parko medžiai, žiūrėjom nuo kalno į blizgantį Nemuno slėnyje mūsų miestą, laikinąją sostinę.” Bet, po trijų metų Pūtvis susimąstęs išsireiškė: “Man rodos, kad mes visi per tuos trejus metus bent šešerių metų gyvenimo porciją prarijom. Nubiro nuo mūsų žiedų lapeliai, kaip pavasario metu nuo obels baltos lakios kvepiančios snaigulės nubyra, ir mes sumynėm juos Laisvės Alėjoje, kartu su kai kuriomis iliuzijomis, svajonėmis ir pavasario sapnais. Dabar mes esame panašūs į tas mažas, karčias obuolių užuomazgas, kurias ne lengva pamatyti tarp žalių medžio lapų . . . Kiek mūs numirs atšaliai, o kurie mūs ir mūs darbų nunoks, kaip sulčių pritvinkęs raudonas obuolys? Tai parodys ateitis.”
Skaityti daugiau: Šaulių S-gos atkūrimą prisiminus
Būrelis šaulių su lankytojais — Dainavoje
V. SAURIMAS
Po penkiolikos metų (1954 m.), atsikūrus Šaulių Sąjungai Tremtyje, kilo sumanymas suruošti JAV ir Kanados šauliams-ėms Kultūrinę - ideologinę savaitę. Toks šaulių suvažiavimas pagaliau ir įvyko 1969 m. birželio 15-22 dienomis Dainavoje, Manchesteryje, nuo Detroito apie 66 mylių nuotolyje.
Pradžioje nebuvo lengva tai įvykdyti. Tačiau tokiam suvažiavimui reikalas buvo pribrendęs. Reikėjo daug dalykų aptarti: savo pasisekimais pasidžiaugti, nesėkmėmis pasiguosti; įdomu vasaros metu gražioje Dainavoje pabendrauti ir šauliams. Kiek atsiminimų apie šviesią laisvos Lietuvos praeitį, apie Šaulių Sąjungos veiklą ir gyvenimą, apie partizanų - šaulių dalyvavimą Nepriklausomybės kare, apie Vladą Pūtvį - Putvinskį pabyloti (šiemet sukako 40 m. nuo jo mirties), sustiprėti dvasia. Visi žinome, jog kasdieną dilinamas ir plieno dantratis sudyla, o mes gi tik žmonės! Reikia poilsio, reikia kuriam laikui atitrūkti nuo miesto dūmų, nuo pasiutiško amerikinio tempo.
Sumanymų daug. Reikia pasisemti naujų jėgų, reikia pasitarti Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo kovų baruose. O daugeliui mūsų amžiui svyrant (ar jau ir nusvirus) į antrąją pusę, gyvu rūpesčiu išvagojo vadovų kaktas klausimas: “O kas mus pavaduos, kai iškeliausime amžinybės keliais?” Taigi, jau kuris laikas nerimstame dėl šaulių Sąjungos tęstinumo, dėl jaunimo trūkumo.
Skaityti daugiau: PIRMĄJĄ ŠAULIŲ KULTŪRINĘ SAVAITĘ PALYDĖJUS
Lietuvių Televizijos dalyviai, iš k.: Dalia Eidukaitytė, E. Vengianskas, Kaz. Brazdžionytė; stovi — V. Mašiotas, Aleksiūnaitė, TV vadovas — T. Šlutas ir B. Brazdžionis.
Nuotr. M. Nagio
K. Brazdžionytė išpildo piano solo Lietuvių Televizijos programoje, Čikagoje, 26 kanale.
Nuotr. M. Nagio
RAMOVĖNŲ VEIKLA
LIETUVIŲ TELEVIZIJOJE
Jau ketvirtus metus Čikagoje veikia Lietuvių Televizijos programa, iš kanalo 26. Jos sumanytojas ir įsteigėjas yra T. Šlitas, kuris veik visą darbą ir veža. Veža sunkiai, tik galus su galais sudurdamas, nes televizijos išlaidos yra labai didelės. Metinė apyskaita, tik už pusės valandos laiką yra virš 24 tūkstančiai. Todėl tik mažoką algelę vedėjui išmokant, visi kiti yra talkininkai. Daugumą pajamų sudarė aukos ir skelbimai.
Kadangi nebuvome išmokyti, kaip televizijos programas sudaryti ir jas pravesti, todėl reikėjo tapti savamoksliais ir viską stebėti, ką kiti daro. Čikagos ramovėnai, Oželis, Ed. Vengianskas ir šių eilučių rašėjas, prisidėjome per tuos tris metus nemažai. Akt. Oželis ir Vengianskas padėjo sudaryti Čikagos ramovėnų filmą, kurio ilgis yra apie 1200 pėdų. Filme bus pavaizduotas ramovėnų gyvenimas ir 50 m. sukaktis, Ed. Vengianskas paskutiniu metu padeda vesti ir sudaryti programas, Oželis padeda ir prie kitų įvairių minėjimų filmų sudarymo. Man teko jau sudaryti ir pravesti net 8 programas, kurios pareikalavo daug pastangų ir lėšų.
Per tuos 3 metus buvo paminėtos ir Lietuvos Kariuomenės minėjimų šventės, kurią vieną surengiau aš, o dvi Oželis. Yra kalbėję į visuomenę televizijoje ramovėnai: A. Rėklaitis, R. Skipitis, prof. Dirmantas ir kt. Kariuomenės šventėse dalyvavo šauliai ir skautai.
Šių metų birželio mėn. 1 d. buvo surengta vien jaunimo programa. Dalytė Eidukaitė dainavo solo, Myk. Mašiotas pagrojo akord., o Kazytė Brazdžionytė išpildė du kūrinius pianu. Jaunimas pageidauja televizijoje parodyti savo meną ir išsimokslinimą, ir jis labai dėkingas LTV rėmėjams bei vedėjui, kad duoda progos pasirodyti. Jaunimas kviečiamas ateiti ir daugiau talkininkauti programoms. Tuo jis duos daugiau jėgų išlaikyti lietuvybę ir mūsų kultūrą.
Bal Brazdžionis
Skaityti daugiau: Kronika
Bostoniečių stalas Joninių iškyloje
Naujosios Anglijos Ramovėnų JONINIŲ IŠKYLA
Birželio 22 dienos sekmadienį, Rytinio Atlanto pakraščio Ramovės skyriai surengė savo tradicinį Joninių išvažiavimą gražioje K. Urbšaičio sodyboje, prie Waterburio, Conn. Dalyvavo Bostono, Waterburio, Watertowno ir apylinkių ramovėnai, jų šeimų nariai, bičiuliai ir pažįstami. Išvažiavimą organizavo Waterburio Ramovės skyriaus valdyba, kuriai pirmininkauja A. Malakauskas. Vieta suvažiavimui buvo parinkta nuostabiai gražioje vietoje, p. p. Urbšaičių sodyboje, prie sraunaus kalnų upelio, liepų paunksmėje. Svečių vaišėmis rūpinosi malonios šeimininkės: Urbšaitienė, Malakauskienė, Bražėnienė, taip pat bostonietės Lendraitienė, Vėleniškienė ir kitos. Vaišingos šeimininkės be amerikoniškų “karštų šuniukų”, svečius pavaišino ir lietuvišku rūgusiu pienu su bulvėmis bei lietuviška gira.
Romantiškos pavasario gamtos prieglobstyje besivaišinant ir besilinksminant nebuvo pamiršti organizaciniai ir pavergtos Tėvynės reikalai.
P. Malakausko pakviestas Water-town ramovėnas Vilius Bražėnas paskaitė įdomią paskaitą apie Jungtinių Amerikos Valstybių ginkluotų jėgų vaidmenį politiniame žaidime. Po to, kalbėjo Lietuvių Bendruomenės pirmininkas dr. Vileišis ir Bostono skyriaus vice-pirm. J. Vizbaras.
Prisimenant baisiuosius birželio išvežimus okupuotoje Lietuvoje, visų susirinkusių buvo priimta rezoliucija, pasmerkianti ginkluotą rusų okupaciją Lietuvoje. Rezoliucija pasiųsta U. S. A. prezidentui R. Nixonui ir Jungt. Tautų sekretoriui U-Tant. Rezoliuciją, čia pat, anglų kalboje, parengė Eda Bražėnienė ir dalyviai pasirašė.
Skaityti daugiau: Veteranų veikla
