PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 5 (1332) GEGUŽĖS—MAY 1957 
V. Augustinas — Verpėja, Ateities klišė Viršelis
Nr. 6 (1333) BlRŽELIS-LIEPA, JUNE-JULY 1957
V. Augustinas — Nepr. Lietuvos karo lakūnai .. Viršelis
T U R I N Y S
Kun. Dr. S. Valiušaitis — Mylėti ir kentėti *
Dr. V. Sruogienė — D. L. K. Algirdas ir Maskva *
C. Oman — Karinės istorijos reikalu *
J. Tumas — Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse *
Mag. Hist. K. Stalšans — Latgalės praeitis A. Rupainio trilogijoj *
K. Grigaitytė — Kelio viduryje, novelė *
Kostas Kalinauskas *
Poezija *
P. Alšėnas—Skambėjo anuomet daina Žaliakalny *
P. Bliumas — Rambyno kalnas *
A. Kasakaitis — Suvalkų Trikampis *
O. Urbonas—Šaltųjų ginklų dailinimas ir ženklinimas *
T. Papartis—Kaip žuvo Stasys Varčiūnas *
Pirmieji Nepr. Lietuvos kariniai lėktuvai, nuotr. *
K. Deveikis — Liepos, novelė *
Tremties Trimitas *
Kariai ir Jaunimas *
SOVIETŲ TANKAI BUDAPEŠTE *
P. Dirkis—A. a. Gen. E. Adamkavičius *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1957 m. 5-6 Turinys, metrika
KUN. DR. ST. VALIUŠAITIS
Daug yra pasaulyje brangių, žymių, garsių žmonių. Vieni jų visą savo gyvenimą pašvenčia ligoninėse, laboratorijose, kiti pražūsta prie storų apdulkėjusių knygų, dar kiti žūsta gindami savo krašto, tėvynės laisvę.
Tokių didvyrių vardai ne tik aukso raidėmis surašomi tautų istorijų knygose, bet ir su pagarba perteikiami kartų kartoms, kad iš praeities stiprybės semtųsi.
Tačiau vienas vardas, vienas asmuo, pats didžiausias pasaulio didvyrių formuotojas, labai dažnai yra nutylimas, pamirštamas.
Tasai vardas yra kupinas nepaprasto grožio, stiprybės, švelnumo ir meilės. Jo, kad ir tolimą aidą išgirdęs žmogus, nejučiomis nuskrenda į nebesugrąžinamos saulėtos kūdikystės metus, o širdis paskęsta gražiausiuose prisiminimuose. Tame varde slypi visa meilė, kuri tik gali tilpti žmogaus širdyje, visas švelnumas, koks tik galima pasiekti šioje žemėje, visas savęs išsižadėjimas, savęs užmiršimas, koks tik galima įsivaizduoti.
Tas vardų vardas, tas labai dažnai visų pamirštamas asmuo yra Motina.
Motina kiekvienam žmogui yra brangi ne tik už žemiškos gyvybės davimą, bet ir už nuolatini sielojimąsi savo vaikų fizine ir dvasine gerove.
Sumiega slėniai, pamiškės ir laukų lygumos, visa gamta, pailsusi nuo sunkių dienos darbų, skęsta rytmečio sapnuose, tik vienų viena motina nemiega. Ji budi prie savo sergančio kūdikio lovelės.
Laikrodis jau seniai suskaitė dvylika, o ji dar nė negalvoja sumerkti akių, ji viena gyva, poilsiui apmirusioj gamtoj, ji viena taip gali padaryti, nes tik į jos širdį patsai Dievas įrašė sekančią darbų tvarką: Mylėti ir Kentėti.
Skaityti daugiau: MYLĖTI IR KENTĖTI
DR. V. SRUOGIENĖ
A l g i r d a s :
Et, jūs, gudai, tikybos mainininkai,
Pirkliai nevykėliai! Ar aš galiu— — —
Rimtai kalbėt su jumis, kada
Jūs riejatės— nežinote ko norit?
Jūs siūlot Tvėrę man, bet ji seniai
Man giminė, priklauso mano valios.
Man Pskovą siūlot tartum savo lobį,
O mano Vygandas, sūnus, tenai
Dabar po krikšto Andrium pavadintas,
Jau pilnas šeimininkas... Bet ir jūsų
Vienų aš nepaliksiu vėjams vėtyti.
Jūs norit, kad krikščionys jus valdytų?
Štai, — kunigaikštis Jurgis*jums valdovas.
Jūs jam prisieksite, kaip man pačiam,
Ir mano jis vardu valdys Izborską.
Manęs gi laukia Lietuva manoji!
BALYS SRUOGA, Algirdas Izborske.
* Jurgis buvo mažai žinomo lietuvių kunigaikščio Vytauto sūnus.
Šiandien, žiaurios maskolių vergijos prislėgti ir dar skaudžiai atsimindami ilgą, 125 metus trukusią carų valdymo naktį, visai pamirštame apie tuos laikus, kada lietuvių ir rusų santykiai buvo griežtai priešingi.. Juk per visą 13, 14 ir dar 15-tą šimtmetį Lietuvos valdovų įtaka vyravo rusų žemėse, juk turime autentiškų dokumentų, kur Didysis Lietuvos Kunigaikštis Algirdas dėstė savo politinę platformą šiais žodžiais:
“Omnis Russia ad letvinos deberet simpliciter per-tinere” — visa Rusija turi priklausyti Lietuvai!”
Istorijoje nieko nėra pastovaus, viskas plaukia, viskas keičiasi. Ir mes nenustojame vilties, kad netrukus ateis laikai, kada godus okupantas bus nubaustas už visas skriaudas, padarytas Lietuvai ir bus iš mūsų žemės išvarytas. Tai vilčiai sustiprinti prisiminkime Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Algirdą ir jo santykius su rusais.
“LIETUVIŲ IMPERATORIUS” ALGIRDAS
Prof. Ignas Jonynas, kuris iš mūsų istorikų bene daugiausia buvo įsigilinęs į Algirdo veiklą, visad žavėdamasis kalbėdavo apie tą mūsų valdovą ir laikė jį vienu iš didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos valdovų.
Skaityti daugiau: DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS ALGIRDAS IR MASKVA
Sir Charles Oman, Oxfordo Universiteto moderniosios istorijos profesorius
“Visi mūšiai”, rašė pranašas Izaja, “yra vien tik sąmyšis, triukšmas ir kraujuje išvolioti rūbai”. Yra labai apgailėtina, bet daugelio istorikų domėjimasis karu nėra siekęs toliau, kaip ir to senovės pranašo. Nedaug jų yra pažinusių karinius mokslus, kaip Julius Cezaris, Morisas de Saxe ar Wiliamas Napier, kurie apsiribodavo rašyti karinėmis temomis, bet ne bendros istorijos reikalais. Tiesa, Gibonas yra buvęs milicijos kapitonas ir nors jam nėra tekę girdėti nė vieno šūvio, tačiau jis yra prasitaręs, jog nors ir ribotas patyrimas, jo įgytas tarnaujant Hampširo milicijoje, nebuvo visai nenaudingas. Machiavelis, civilinis asmuo, išsimokslinęs senovės istorijos, ėmėsi karo meno filosofijos, tačiau taip beviltiškai klaidingos; beveik visus savo siūlymus darydamas, jis ‘statė ne už tą arklį’. Jis manė, kad šaunamieji ginklai bus mažai reikšmingi, kad kavalerijos vaidmuo mūšyje jau pasibaigęs ir, kad pėstininkai ateityje veiksią labai dideliais vienetais, tačiau nevartodami nei pikės, nei arkebūzos, o tik trumpus artimų kautynių ginklus, tolygius senovės Romos legionieriaus kardui. Jo pranašavimai pasirodė visai klaidingi.
Civilinis istorikas, besiterliojąs taktika, yra išimtinas reiškinys. Kaip viduramžių vienuoliai kronikininkai, taip ir modernieji liberališkieji istoriografai, dažnai neturėjo ir neturi kiek rimtesnio supratimo apie karo reikšmę, išskyrus tik, kad karas reiškia įvairius baisumus ir yra lydimas žmonių gyvybių apgailėtinų nuostolių. Abi tos rašytojų grupės stengėsi savo neišmanymą, ar karinių reikalų nemėgimą, maskuoti mažindami jų svarbą ir reikšmę istorijoje. Galima neapkęsti karo taip, kaip yra neapkenčiamos ligos, tačiau atmesti reikalą jį studijuoti, tyrinėti jo reikšmę ir pasėkas yra tiek pat absurdiška, kaip ir mažinti mediciniškų tyrinėjimų reikšmę vien dėl to, kad yra nemėgstamas vėžys ar džiova.
Pagaliau, karas per amžius yra buvęs vienas iš svarbiausių reiškinių žmonių santykiuose. Galima laikyti jį iš pagrindų nemoraliu, tačiau tas dar nepašalina reikalo stengtis suprasti jo pobūdžius. Kad ir kaip jo nemėgdamas ir labiausiai įsitikinęs pacifistas negali paneigti jo buvimo ir tik pats save apgaudinės, jei mėgins tvirtinti, jog žmonijos istorijoje karas yra tik nereikšmingas veiksnys. Tačiau yra buvusi ištisa istorikų karta pakankamai akla šiuo atžvilgiu. Parodyti jų galvoseną cituoju ištrauką iš J. R. Greeno History of the English People — senojo liberališkojo optimizmo produktą turintį dar ir šiandien tūkstančius skaitytojų dėl jo patrauklaus stiliaus. Ir dar vis išeina šios knygos naujos laidos.
Skaityti daugiau: KARINĖS ISTORIJOS REIKALU
J. TUMAS
(Pradžia vasario mėn. KARYJE)
KELIONĖ Į MINSKĄ
Iš kalėjimo mus išvedė apie pirmą valandą ar pusę antros naktį, jau birželio 23 d., taigi dar buvo tamsu. Kol sukišo į autobusą, vėliau, kol iš jo perkrovė į sunkvežimį praėjo apie pusvalandis, o gal ir daugiau. Kai pajudėjome Savanorių prospektu, jau aušo. Savanorių prospektas buvo pilnas raudonosios armijos įvairių sunkvežimių, lengvųjų mašinų, artilerijos pabūklų ir tankų. Kelias buvo labai užkimštas, įvairios mašinos dažnai sustodavo. Mūsų sunkvežimis, negalėdamas prasimušti priekin, lėtai slinko toje netvarkingoje voroje. Nors mums buvo uždrausta dairytis, bet aš, gulėdamas virš kitų, t.y., mano galva buvo virš kitų, galėjau akis pakreipti į šalis ir stebėti kas dedasi abiejose gatvės pusės ir matyti visą kelią užpakalyje. Teko matyti didžiausioje netvarkoje atsitraukiančias “nenugalimosios” armijos voras ir iš Kauno bėgančius žydus, atskirus vyrus ir šeimas. Vieni jų ėjo užsimetę ant pečių nedidelius našulius, kiti stūmė šaligatviais prikrautus vaikų vežimėlius, o vienas jaunas žydas nešė ant pečių pasisodinęs ir abiem rankom už kojų laikydamas kokių dviejų metų mergaitę. Šalia jo ėjo jauna moteris, tur būt, jo žmona.
Nors šios tautos žmonės mums, lietuviams, ir daug blogo padarė paskutiniais metais, bet, matydamas tą vaizdą, aš jų ir gailėjau. Numaniau, koks tragiškas likimas jų laukia.
Mūsų padėtis buvo ne geresnė. Nežinojome, kur mus veža ir kas mūsų laukia. Gulėdami su profesoriumi K. greta vienas kito, tyliai kalbėjome tik apie savo likimą. Jis manė, kad mus veža tik iki Davalgonių miško, netoli Karmėlavos, ir ten sušaudys, o aš jį įtikinėjau, kad mus veža į Rusiją, nes, jei enkavedistai būtų nusprendę mus sušaudyti, tai būtų nesivaržę tą padaryti ir kalėjime ar jo kieme. Tik pravažiavus pro šalį Davalgonių miško ir pasiekus Karmėlavą, profesorius patikėjo, kad kol kas mūsų dar nesušaudys.
Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENES ŽUDYNĖSE
Antons Rupainis
MAG. HIST. K. STALŠANS
Katalikiškoji Latvijos dalis — Latgalė daugelyje atvejų yra surišta su Lietuva. Tas pats Vilnijos reginio tęsinys į šiaurę, tas pats kalvuotas žemes paviršius, tie patys šimtai didesnių ir mažesnių ežerų, tie patys pušynai, beržynai, tas pats gamtos grožis.
Nemažiau Latgalė yra surišta su Lietuva ir istoriniais saitais. Po Livonijos ordino subyrėjimo, visos latvių žemės į šiaurę nuo Dauguvos, įskaitant Rygos miestą, Vilniaus nutarimu 1561 m. lapkričio 28 dieną buvo prijungtos prie Lietuvos su pavadinimu “Uždaugu-vos hercogystė”, kaip pusiau autonominis kraštas. Po švedų karų, 1629 m., vakarinė tos hercogystės dalis su Rygos miestu buvo prijungta prie Švedijos, bet rytinė dalis, pradedant nuo Pededzės upės, didelio Lubano ežero ir Aiviekstės upės, liko prie Lietuvos, kaip “Inflantijos hercogystė” su savo seimeliu Daugavpilyje. Nuo tų laikų tenai įsistiprino katalikybė. Tai ir buvo dabartinė Latgalė. Ji išliko prie Lietuvos dar ištisus 211 metų. Jos likimas išsisprendė 1772 m., kada suvienyta Lietuvos-Lenkijos valstybė antrą kartą buvo suskaldyta. Tada Latgalė kartu su rytinės Lietuvos kraštais buvo prijungta prie Rusijos, kur taip pat kartu su Lietuva j išliko iki 1918.
Latgalė kartu su Lietuva nešė žiaurią rusų carų priespaudą, jos gyvam kūnui suslavėjimo (lenkinimo, rusinimo, gudėjimo) bangos kirto gilias žaizdas, lygiai, kaip rytų Lietuvoje. Tie patys žiauriojo Vilniaus gubernatoriaus Muravjovo-koriko įsakymai praeito amžiaus II pusėje buvo vykdomi ir Latgalėje. Vyko tas pats uždraudimas spausdinti knygas lotynų raidėmis, tas pat tautos pasipriešinimas, knygų gabenimas iš kitur, katalikų bažnyčių uždarinėjimas, cerkvių statymas, rusinimas per mokyklas ir administraciją, lenkinimas per dvarus ir bažnyčią ir t.t.
Skaityti daugiau: KATALIKIŠKOS LATVIJOS LATGALĖS PRAEITIS ANTANO RUPAINIO ROMANŲ TRILOGIJOJE
KOTRYNA GRIGAITYTĖ
Jie buvo visi namuose. Matildos vaikai žaidė kieme prie šulinio. Jiedu įmetė vandenin degtukų dėžutę ir išpylė smėlį iš kibiriuko. Jie lakstė aplink šulinio rentinį ir krykštė, džiaugdamiesi savo išdaigom. Jų senelis, veterinarijos gydytojas Mikas Vaišvila, vos tepradėjęs šeštą dešimtį, sėdėjo ant gonkų ir nieko anūkams nesakė. Jis net nerūkė, nieku nebuvo užimtas. Jis nebuvo aklas, bet nematė nei vaikų, nei šulinio. Jis tik girdėjo. Girdėjo nuolatinį kriokimą plente ir, atrodė, tai niekad nepasibaigs. Tankai ir tankai, lėktuvai... Pats pragaras. Laura atidarė langą ir išvijo drugį, nežinia kaip patekusį vidun. Ji vaikščiojo pasieniais, ji turėjo ką nors veikti, judėti. Toks dilginantis nerimas buvo apėmęs ją visą — slėpiningas, nusiaubiantis, nešąs kažką nauja, neįtikėtina. Protarpiais jai atrodė, kad visos tos pabaisos yra lyg filmavimui paleistos į ramius laukus išryškinti kontrastą tarp gamtos ir žmogaus išdaigų. Rytoj, rodos, ir vėl bus tylu, lyg po varginančio sapno. Ne, ji negali verkšlenti kaip Matilda ir, linguodama galva, dūsauti, kaip tėvas. Ji meta žvilgsnį į Vytą, į tą marmuru pavirtusį vienintelį brolį. Jau gera valanda, kai jis taip sėdi lyg be žado, pirštus panėręs į plaukus. Matilda skalbia virtuvėje savo dvynių sūnų drabužėlius. Ji tik prieš keletą dienų atvažiavo pas savo tėvus prie Šešupės, palikusi vyrą bedirbantį Kaune “Pienocentro” rūmuose. Jai nejučiomis nurieda ašara į jos pačios delnus, betrinant tų mažulių marškinėlius. Matilda vis žiūri į plentą. Gal pasirodys jis, jos vyras, išnirs šiapus plento, pasuks trumpu keleliu link jos tėvo namų. Nejaugi šita šliaužianti geležinė masė būtų užtvenkusi visus kelius?
Vaišvilienė ruošia vakarienę rami ir rodos nieko daugiau nemato, tik apie tai, ką veikia. Net nustemba Laura, pravėrusi duris virtuvėn. Valgiai beveik sudėtingesni, negu kasdien. “Ligšiol aš dar nepažinau savo motinos”, mąsto ji. “Tai reiškia, kad ji viena nori atsverti mus visus užgulusį sunkumą”.
— Nešk, dukrele, į stalą, — taria ji paprastai.
— Ak, mama, aš dar nė stalo nepadengiau, Laura deda atgal ant plytos dubenį su bulvių koše.
— Paskubėk, kad neatauštų, žinai, košė kietėja ir darosi nebeskani.
— Ar tai svarbu, mama, šiandien?
— Mes juk gyvename! Ar čia kas pasikeitė tarp šių sienų?
Laura tylėdama žengė į valgomąjį. Brolis vis tebesėdėjo prie stalo kampo, bet buvo pasisukęs nuo jos. Ji matė tik baltų marškinių nugarą ir gražiai apkirptą kaklą. Saulė leidosi. Skaistus jos raudonumas krito ant senoviškos indaujos su gaubto stiklo durelėmis viršutinėje dalyje. Už jų spindėjo spalvoti stiklai — kristalo imitacijos ir japoniška cukrinė su tokiomis pat lėkštėmis. Kitas langas į šiaurę. Pro jį matyti kiemas. Vaikai tebežaidžia. Jie baigia griauti malkų kūgį gale daržinės. Vytas pakyla nuo stalo, kai Laura pradeda dėlioti lėkštes, ir įsminga lango rėmuose. Jis nejučiomis grįžta savo vaikystėn. Kaip čia seniai, rodos, ir jis buvo mažas. Siautė su Matilda po daržinę, o Laura čia pat prie trobos miegojo vežimėlyje. Mama bardavo abu vyresniuosius už alaso kėlimą. Tada tėvas važinėdavo gydyti ūkininkams gyvulių vienarkle brikele, kurią lengvai traukdavo nedidukas, riestasprandis sartis. Jiedu su Matilda ilgai negalėjo pamiršti sarčio, kai jį pakeitė motociklas. Taip. jis gerai atsimena, kai abu su Matilda bliovė, kada jų sartį vedėsi iš kiemo du nepažįstami žmonės, o tėvas laikė suspaudęs pinigus saujoje. Po to kiemas liko tuščias kaip niekada. Nebebuvo daugiau reikalingas lovys ir nebereikėjo aplink jį pabarstyti smėlio, kur buvo ištrypęs sartis. Dabar čia auga minkšta, graži žolė, lyg žalias pliušas, kurios nereikia nei pjauti, nei karpyti. Nejučiomis sarčio prisiminimai rišosi su šia diena — netekti, prarasti viską per tas motorizuotas pabaisas kas žino, prarasti gal net pačią gyvybę.
Visa šeima susirenka prie stalo ir abu trimečiai dvyniai, kaip dar maži liūtukai, įsiveržia vidun. Jie irzlūs ir pavargę. Matilda su motina pasiima po vieną ant kelių ir maitina bulvių koše su saldžiu pienu. Laura prižiūri stalą, laikas nuo laiko pakildama ko nors atnešti iš virtuvės.
— Labą vakarą! — pasigirsta pažįstamas balsas prieangyje ir Laura įveda svečią.
— Sveikas, Sauliau, — atsako Vytas už visus.
— Sėskis, Sauleli, prie stalo, — taria Vaišvilienė.
— Ačiū, ponia, aš sotus.
— Sotūs ir mes, kaimyne. Atrodo, kad visi iš karto dantis pametėm, net košės neįkandam, — atsiliepė veterinarijos gydytojas.
— Visko buvo galima tikėtis, tik ne to, kad pasiduotumėm be šūvio, — Vytas išspaudžia žodžius pro sukąstus dantis.
— Taip, kapitone, pasidavėm be šūvio ir sėdime baltus marškinius užsivilkę, lyg raudonojo krikšto belaukdami, — prideda Saulius.
— Ar jūs manote, kad turėjote pasielgti kitaip, negu įsakė jums vyriausybė? — atsigręžia Vaišvilienė į abu karininkus.
— Bet ko vertas toks įsakymas, ponia? — skėsteli rankomis leitenantas Saulius.
— Argi turėjote patys pulti į savižudybę? Juk matote, kad ta metalinė barškuolė iš Rytų neturi pabaigos, — moteris parodė akimis į plentą. — Mūsų ir taip maža. Ir mes taip pigiai slystumėm jiems į nąsrus...
— Tai būtų garbingiau, negu nusivilkus kario uniformą bailiai laukti prarijimo! — beveik šaukia Vytas.
— Argi nieko nėra daugiau pasaulyje? Tiktai garbė, mano sūnau? — taria ji ramiai. — Ar dėl jos jūs atiduotumėt išniekinti priešui savo motinas, seseris ir mylimąsias? Juk vistiek neįstengsite jų apginti! Ar dėl garbės jūs paaukosite savo vienintelę gyvybę? Ir jūs manote, kad pasaulis tai pastebės? Niekam jūs nepadarysite įspūdžio keliais šūviais, o jie, tie nuožmogiai, atvertų skerdynes iki mažiausio kūdikio. Jau praeitis, kada garbė buvo ašis, apie kurią viskas sukosi, šiandien pasaulis rafinuotai klastingas. Išlikti gyvais, gausingais skaičiumi ir stipriais dvasia. Štai, ko mums reikia. Kalba į jus ne mokslininkas, ne politikas, ne karys. Kalba moters, motinos širdis...
Skaityti daugiau: KELIO VIDURYJE
Kovo mėnesį “Amerikos Balsas” paminėjo devyniasdešimt trečią sukaktį nuo dienos, kai Vilniuje nuo okupanto budelių rankų žuvo vienas tauriausiųjų Lietuvos laisvės kovotojų — Kostas Kalinauskis. Istorikas Dr. Kostas Jurgėla, pirmiausia apžvelgė Kalinauskio kilmę. Simono Kalinauskio ir Veronikos Ribinskaitės sūnus, Kostas Kalinauskis gimė 1838-tais metais sausio 21 d. Mastaulėnų kaime, Jazlavo parapijoje, Gardino srityje. Jo tėvas, smulkus Lietuvos bajorėlis, užsidėjo audyklėlę Jakušaukos kaime, netoli nuo Svisločiaus, kur anuomet dar kalbėta lietuviškai, bet dabar jau kalbama gudiškai. Baigęs penkiaklasę Svisločiaus progimnaziją, Kalinauskis vėliau lankė Vilniaus licėjų. Kadangi rusai jau buvo uždarę Vilniaus universitetą, tai Kalinauskiui, kaip ir kitiems į mokslus prasimušantiems lietuviams, reikėjo mokytis svetur, ir jis įstojo į Maskvos universitetą. Nešališkas istorikas, Boleslovas Limanovskis, taip rašo apie Kostą Kalinauskį: “Kiti studentai vadindavo jį Demokratiniai-Tautinių Idealų Apaštalu. Jis buvo visuomet pasiruošęs paskutiniu duonos gabalu dalintis su savo tautiečiu, ir prisiimti svetimą kaltę, kad apsaugotų draugą. Todėl kiti studentai labai jį gerbė ir mylėjo... Jis buvo išvarytas iš universiteto už laikymą uždraustų knygų — tarp kitko, prisiimdamas savo draugo nusikaltimą — ir išsikėlė Petrapilin. Baigęs universitetą, jisai ten gavo darbo viešojoje bibliotekoje... Jis buvo pasišventęs paprastai liaudžiai ir federacinei Lenkijai”.
Pirmasis 1863-čiųjų metų Lietuvos sukilimo galva, Jokūbas Geištaras, dešiniojo arba “baltojo” sparno žmogus, taip rašė apie Kostą: “Greta savo karšto patriotingumo, Kalinauskis mylėjo liaudį, griežtai smerkė dvarininkiją... Nepalyginamojo patvarumo ir asmeninio pasiaukojimo žmogus jisai atstovavo gražiausią ir skaisčiausią pogrindžio darbuotojo tipą. Šisai vienas žmogus pavadavo šimtus, kadangi jis žinojo kaip veikti, kaip aukotis ir kaip išvengti atidengimo. Jo teorijos kartais buvo perdaug lakios ir nepraktiškos, jo logika vingiuota ir aistringa, bet jo teisumo ir teisingumo jausmas buvo didelis. Jis buvo pravardžiuojamas chamu: ir tuo didžiavosi... Jis rašydavo atsišaukimus į liaudį. Kai sukilimas prasiveržė, jis daugiausiai prieštaravo Varšuvos vyriausybei, nes jisai buvo tam tikro laipsnio separatistas... Kautynių metu vedama polemika dėl sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos parodo jo palinkimą į smulkmenas... Anot jo, visą pasitikėjimą tenka sudėti liaudžiai: bajorai turėtų laikytis nuošaliai... ir jei bajorai norėtų dalyvauti ginkluotoje kovoje — jie turėtų tarnauti kitose apskrityse, kur jie nepažįstami”.
Skaityti daugiau: KOSTAS KALINAUSKIS
VORKSLA
Vai daug vandens tavimi, Nemune tekėjo,
Vai daug dar ašarų karčių tekės.
Tavimi, Lietuva, vis niekas netikėjo,
Tavimi niekas netikės.
Atanešė teutonas tau kadaise kryžių
Ir Dievo žodžiu pridengtas klastas.
Tu vis buvai ant vieškelio, ant kelio didžio,
Tu vis— nenuoramų tauta.
Ir ėjo priešai, ir jie tavo kūną mindė:
Tekėjo kraujas upėm, ne lašais—
Ag tujen tąsyk savo veidą sopulingą
Augštai iškėlusi nešei.
Tu šiandien lygiai priešų apsupta, varguole,
Kantri širdie po pilka rudine—
Kaip antai tu Europą nuo mongolų
Apgynei nuoga krūtine!
Vai daug vandens tavimi, Nemune tekėjo,
Vai daug dar ašarų karčių tekės.
Tavimi, Lietuva, vis niekas netikėjo,
Argi jau niekas netikės— — —
Skaityti daugiau: Poezija
PRANYS ALŠĖNAS
Miela žmogui nors retkarčiais sugrįžti mintimis į praeitį, nuklysti veik ketvirtį šimtmečio atgal — į 1933 — 1934 m. — kada tenai, brangioj mūsų Tėvynėj Lietuvoj, žydėjo medžiai pavasariais, žydėjo gėlės, žydėjo ir mūsų Tėvynės laisvė. Ji nebuvo dar sutrypta, supurvinta ir išniekinta žiaurių prispaudėjų, kalančių nūdien mūsų Tėvynę prie sunkaus kančios kryžiaus.
Muz. Bronius Budriūnas
Tada tarnavau šauniojoj Lietuvos kariuomenėj, Gusarų pulke, Žaliakalny. Ach, tai buvo gražių, linksmų, jaunatve perpildytų dienų laikotarpis. Nesvarbu, kad naujokystes dienomis grauždavo prakaitas akis, beplakant “junginį” Petro Vileišio aikštės smėlyje, besimokinant jojimo meno. Vienok, kai grįždavom iš jojimo rikiuotės pratimų atgal ir vėl skambėdavo daina kareivinių skliautais, skardėdavo guvus jaunatviškas juokas.
Anomis dienomis, kurį laiką, mokėmės dainuoti eskadronuose, galima sakyti, daugiau atsitiktinai. Ryšių eskadrone, prisimenu, vakarais dažnai mus pratino gražiau ir sutartiniau dainuoti energingasis vachmistras J. Ališauskas. Jo mėgiamiausia daina būdavo ir todėl ją dažniausia traukdavom “Skyniau, skyniau skynimėlį”...
Skaityti daugiau: SKAMBĖJO ANUOMET DAINA ŽALIAKALNY
PAŽINKIME SAVĄJĄ TĖVYNĘ — LIETUVĄ
P. BLIUMAS
Mūsų tėvynė Lietuva pasižymi savo nepaprastu gamtos gražumu. Lietuvoje nėra debesis siekiančių kalnų, didžiulių ežerų, nei plačiųjų upių. Mūsų tėvynes kalnai - kalneliai, lygieji laukai, mesvieji ežerėliai ir ramučiai, tyliai tekantieji upeliai, papuošti žaliuojančiais miškeliais, geltonuojančiais javų laukais, pilnomis įvairiaspalvių gėlelių lankomis ir pievomis, sudaro tokią darnią gamtos simfoniją ir sukuria tokius žavius gamtos vaizdus, kokių nei vienoje kitoje pasauio šalyje nerasi.
Dėl tokio stebuklingo gamtos grožio, lietuviai savąją tėvynę nepaprastai karštai myli, amžiais už jos laisvę narsiai kovoja ir nuo priešų ją gina. Tuos savojo krašto kalnelius, ežerus ir upelius jie gražiausiomis damomis apdainavo, įvairiomis pasakomis apipasakojo, paslaptingiausiais padavimais apipynė taip, kaip nė viena kita tauta savajam kraštui to nepadarė.
Tarp daugybės gražiųjų ir garsiųjų Lietuvos vietų yra laikomas ir Rambyno kalnas. Rambynas yra dešiniajame Nemuno krante — Klaipėdos krašte. Ne savo didumu jis pagarsėjęs, bet gamtos vaizdų gražumu ir savo įdomiais senovės padavimais, Rambynas traukia kiekvieno lietuvio širdį prie savęs. Tas kalnas turi tik 21 metrą augščio, bet nuo jo viršūnės matomi tokie gražūs gamtos vaizdai, kad dieną naktį į juos žiūrėdamas — neatsižiūrėtum.
Skaityti daugiau: RAMBYNO KALNAS
(Naudota V. Kowalskio “Pojezierze Suwalskie”)
ANT. KASAKAITIS
Vadinamasis “Suvalkų trikampis”, dėl kurio valdymo lietuviai reiškia teisingų pretenzijų, apima dviejų apskričių plotą, būtent: Suvalkų bei Augustavo ir dalį buv. Seinų, bendrai apie 4,000 kv. km paviršiaus, Čia yra 254 ežerai bei ežeriukai, užimą 140 kv. km vandens ploto. Didžiausias ir visų gražiausias jų — Vygrių ežeras. Dėl gausybės tame trikampy ežerų, jį galima pavadinti ir Suvalkų ežerynu.
Suvalkų trikampis niekad nebuvo įėjęs į Piastų Lenkijos valstybės sudėtį, čia tarp gražiu ežerų nuo amžių gyveno jotvingai-sūduviai. Tai buvusi prūsų padermė — taip tvirtina vieni, o kitų nuomone, buvusi labai artima lietuviams baltų gentis. Kad jotvingai yra buvę lietuviai, ne prūsai, patvirtina Nūro-Piliškių (prie Būgo upės) apylinkėje mano surinkti vietovardžiai bei žmonių pavardės (žiūr. “Karys”, 1955 m. 11 nr.). (čia yra įsibrovusi korektūros klaida: ne Butny, bet Budny — budnus, greit bundąs; Gutry — gudrus; Terlikowski — terla, terlius, terliūgas; Rytel raitelis; kaimas Olowskie — Aloviškiai).
Suvalkų trikampy kitados gyvenę jotvingai tėra tik mažutė dalelė anų laikų gausingos, narsios lietuvių giminės, gyvenusios Pripeties, Būgo ir Narvies upių baseinuose bei Rytprūsių ežeryne.
Skaityti daugiau: SUVALKŲ TRIKAMPIS
O. URBONAS
“Kary” Nr. 9 (1955 m.) buvo mano straipsnis “Kardo Vystymosi Istorija”. Pilnam ir baigtam vaizdui apie tuos ginklus, tektų dar aptarti jų išdailinimą ir tuos ženklus, kurie buvo ant jų dedami.
Reikia pasakyti, kad šioje srity buvo gan didelis skirtumas tarp vakarų ginklininkų ir rytiečių. Vakarų ginklininkai iš pat pradžių ženklindavo savo išdirbinius jei ne asmeniškais, tai bent tam tikrų dirbtuvių ženklais. Greit perėjo jie ir prie asmeninių ženklų. Jų pagražinimai būdavo paprastesni, sudėtingesnių ornamentų jie vengdavo. Kitokį vaizdą mes matom rytuose. Čia ginklų pagražinimai siekdavo augščiausio meno laipsnio.
Pirmą kartą šis reiškinys pasirodė XII a., kada plačiose riterių kalavijų rankenose atsirado įpjauti vardai, kai kada ir savininkų herbai. Geležtėje gi, būdavo įpjaunami ilgesni ar trumpesni įrašai. Šie įrašai neretai būdavo sudaromi vien iš pirmųjų žodžių raidžių: o. S. (o Sancte) arba S. S. (sacrificium sanctum). Dažnai, ypatingai XIII a. būdavo iškalama eilės gotiškų arba lotyniškų raidžių, neturinčios jokios prasmės, kas greičiausiai aiškintina ginklininkų neraštingumu, kurie, kopijuodami nežinomus jiems ženklus, pridarydavo be galo daug klaidų. Bet neretai atsitikdavo, kad šie ženklai sąmoningai būdavo daromi nesuprantami, kad tuo suteiktų jiems paslaptingumo (burto) charakterį, kurį paprastas mirtingasis negalėtų suprasti. Toks reiškinys, pagrįstas žmonių prietaringumu, dažniausiai pastebimas pas Passau (prie Dunojaus) ginklininkus, kurie tada buvo laikomi galingiausiais burtininkais. Šitos raidės, užrašai ir herbai, kaip ir meisterių ženklai (apie kuriuos vėliau teks dar kalbėti) XIII — XV a. būdavo tiesiog įpjaunami į metalą, arba įpjautos linijos dar būdavo pripildomos kokio nors kito metalo: vario, sidabro, arba aukso.
Skaityti daugiau: ŠALTŲJŲ GINKLŲ DAILINIMAS IR ŽENKLINIMAS
TEODORAS PAPARTIS
Nedaug man teko pažinti a.a. Stasį Varčiūną. Neilgai teko su juo kartu dirbti, nes žiauri banditų ranka išplėšė jį iš gyvųjų tarpo. A. a. Stasys Varčiūnas 1943 m. pradžioje buvo perkeltas iš Vilniaus krašto į Šiaulių apskritį ir paskirtas Kuršėnų policijos nuovados viršininku.
Pats Kuršėnų valsčius buvo nemažas. Jame gyveno apie 16,000 — 18,000 gyventojų. Daugel vietų jį dengė miškai. Tad visai nenuostabu, kad nuo karo užsilikę ir pabėgę rusų karo belaisviai ir iš lėktuvų išmestos rusų parašiutininkų grupės rado tuose miškuose prieglobstį ir saugią priedangą. Ypač parašiutininkų grupės susisukę sau ilzdus ir, jausdamosios saugiai, pradėjo dirbti pragaištingą darbą vietos ūkininkų tarpe. Jie skleisdavo melagingas įvairias žinias, kurstė vieną gyventojų dalį neapkęsti kitos gyventojų dalies, o ypač tų, kurie nepasiduodavo jų melagingai propagandai, jų nešelpdavo ir buvo kiek pasiturintieji ūkininkai.
Patys parašiutininkai neretai versdavo vietos gyventojus atlikti net sabotažo darbus, arba padėti jiems atlikti jų uždavinius. Versdavo teikti jiems maistą, drabužius, žvalgyti apylinkes, būti jų ryšininkais ir t.t. Lietuvių tarpe parašiutininkai sau prijaučiančių ir bendradarbių rasdavo tik labai mažai. Bet už tai kitataučių, o ypač Lietuvos rusų tarpe, jie rasdavo neblogą dirvą savo tikslams siekti.
Skaityti daugiau: KAIP ŽUVO STASYS VARČIŪNAS
Pirmieji Nepriklausomos Lietuvos kariniai lėktuvai 1920-1922 m. Viršuje — 2-ji eskadrilė Kauno aerodrome; viduryje — gen. Kraucevičius prie L. V. G, bombonešio; apačioje — dvimotorinis Gotha.
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
KAZYS DEVEIKIS
“Dorothy, kas tai per kvapas?”
Jūs stovėjote mūro, supančio ligoninę šešėlyje, pačiame miesto pakraštyje, kur visuomet stabtelėdavote labos nakties pasibučiavimui, prieš palydint iki autobuso, kuriuo ji važiuodavo namo.
Ji nustebusi pažvelgė į tave.
“Juk tai liepos”, sakė ji taip, lyg visas pasaulis būtų apie jas žinojęs.
Liepos? Tu niekad iki šiol nebuvai girdėjęs apie liepas. Jų žiedų kvapas dvelkė prieblandoje, persunkdamas orą ir įsisiurbdamas giliai į tave. Tu pabučiavai jos drėgnas lūpas ir jos alsavo liepų kvapu.
“Manau, kad dabar pažinsi liepas”, sakė ji. “Visam pasauly nėra joms prilygstančio svaigumo”.
“Man patinka jos”, užtikrinai tu. “Nuo šiol liepos bus mano mėgiamiausi medžiai”.
“Kai pajusi kada šį kvapą, mielas, prisimink mane. Gerai?”
Ji stovėjo visai arti tavęs. Balsas jos buvo tylus ir šelmiška angliškoji jos tartis skambėjo tau begaliniai artimai.
“Taip, mieloji”, tu atsakei, “liepų žiedų kvapas visuomet primins man tave”.
Prisimintas liepų žiedų kvapas, sklindąs angliškos vasaros prietemoje, neturėjo jokio reikalo įsiterpti į monotonišką pulkininko balsą, kuris, karo meto Prancūzijos vidurdieny, skaitė Karo Lauko Teismo sprendimą, galutinai nutraukusį tavo karinę karjerą, vos vilčiai į ją sužibėjus. Tu bandei susikaupti ties skaitymu.
Skaityti daugiau: LIEPOS
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
ATVIRAS LAIŠKAS ŠAULĖMS
ŠAULĖ M. V ALIŪNIENĖ, Torontas, Kanada
Namas negrius— iš baimės jūs neišlakstykit “
Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!”
(Vincas Kudirka)
Tur būt, niekuomet neišnyks iš atminimų mūsų drauge išgyventi įspūdžiai laisvoj Tėvynėj Lietuvoj, šauliško darbo dirvoje. Malonu prisiminti anuos laimingus laikus, kada įvairių švenčių progomis Lietuvos miestų gatvėmis žygiuodavo uniformuotų sesių ir brolių šaulių gretos su lietuviška daina, su šypsena lūpose, su gilia savai idėjai ir savam kraštui meile širdyje.
Tėvynę okupavus priešui, mūsų eilės buvo žiauriai išardytos. Daug sesių ir brolių šaulių tapo ištremti į šaltąjį Sibirą vergais. Toks pat likimas laukė mūsų visų, bet Dievo Apvaizda nulėmė mums kitokius gyvenimo kelius: atsiradome tremtyje, ir, po kelių metų, benamių vargų, gyvename laisvojo vakarų pasaulio kraštuose. Mūsų šauliškas darbas kuriam laikui buvo nutrūkęs, bet pati a.a. Vlado Putvio į mūsų širdis įdiegta šau-liškoji idėja niekuomet nebuvo užmiršta. Ji liko visuomet jautri ir gyva kiekvieno šaulio, šaulės širdyje. Ji augo, brendo ir laukė progos vėl išsiskleisti.
Pagaliau šauliai vėl sujudo, subruzdo, ėmė rikiuoti smarkiai praretėjusias savo eiles, vėl stodami į kilnų ir didingą darbą po žalia Šaulių vėliava, kurioje blizga tas pats šūkis— NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI! Tik man labai liūdna, kad sesės šaulės, daugumoje buvusios net vadėmis ir veikliomis narėmis, vis dar nesugrįžta. Palyginus su vyrais, jų skaičius dar labai mažas. Man kyla klausimas, kodėl taip yra? Ar vyrai jautresni, ar sesės perdaug kuklios pasidarė? Kai kurios teisina save, kad esančios jau perdaug pasenusios. Mielos sesės, tuo nesiteisinkime! Kad esame senesnės, negu buvome Lietuvoje, tai tiesa, nes laikas nestovi vietoje; bet kol nėra jaunesnių, tol negalime ramiai sėdėti. O kur esama jaunesnių sesiv_.— tai ir ten joms bus naudinga mūsų medžiaginė ir dvasinė parama, mūsų organizacinio darbo patyrimas... žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Nelaukime ir nenorėkime iš jaunesniųjų idėjinio darbo, kol pačios nedirbame. Jaunimoakys į mus daugiau atkreiptos, negu mums kartais atrodo. Veiksime mes pačios— veiks, judės ir jaunesniosios sesės.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
JAUNIMAS TARS ŽODĮ
Lietuvių jaunimas yra gajus elementas: išrautas iš savo tėviškės žemės, jis prigijo svetimuose kontinentuose, kur jis mokosi, veikia organizacijose, sportuoja, dainuoja ir šoka.
Dabar pažvelgus į išeivijoje pasireiškiančią lietuviškąją veiklą, ar ji būtų politinė, kultūrinė ar kitokia, pamatysime dalį jaunų veidų, kurie žengia greta vyresniųjų, jiems ateidami į talką.
Žinoma, svetimųjų kraštų nuotaikos bei aplinkuma lietuviškojo jaunimo brendime įspaudžia vieną kitą neigiamą ženklą, tad nestebėtina, jog dalis mažiau atsparių jaunuolių nepajėgio tautiškai apsispręsti, bet nueina kartu su srove, vedančia į tautų tirpdinimo katilą.
Dėl šios blogybės, galėtume kaltinti taip pat ir tėvus, kurie dažnai savo bręstantį sūnų ar dukrą palieka likimo valiai, o patys skuba sau užsidirbti ekonominį gyvenimą. Be to, čia yra atsakingi ir mūsų politinio - kultūrinio gyvenimo vairuotojai, labai susirūpinę savaisiais partijų kromeliais ir tariamais “augštais” tikslais, o jaunimo reikalus įkišę giliai į stalčius.
Esant tokiai padėčiai, išeivijoje gyvenantis jaunimas, nebegali kalnus nuversti, tačiau jis dirba kiek tik gali. Galima tik pažvelgti į gausias jaunimo organizacijas, kuriose susispietę jaunieji j ieško būdų tautinę gyvybę išlaikyti, ugdyti savo charakterį ar lavinti fizines galias, čia kartais gal per daug įžengiama į tarpusavio konfliktus, tačiau, reikia tikėtis, jog laiko tėkmėje tas išsilygins ir veiklos kelias nebus duobėtas.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
(A. Terry str. ORDNANCE, kovo-balandžio mėn. 1957 m.)
Partizaninio karo taktiniai metodai, pavartoti vengrų kovoje su sovietų vidutinio tipo tankais praeitų metų lapkr. mėn. Budapešte, privertė raudonąją armiją išleisti eilę naujų potvarkių. Jų tikslas — užkirsti kelią sovietų karių moralės kritimui, koks juos ištiko sukilimo pradžioje ir įvesti tankų struktūroje pakeitimus, nes pasirodė, jog tankai lengvai pažeidžiami gazolino bombų, mestų iš arti.
Naujosios taktinės instrukcijos draudžia sovietų tankams ir šarvuotiems vežimams (transportiniams) važiuoti siauromis gatvėmis, kurios sukilimo metu virsdavo mirties spąstais dideliems 36 to T-54 tankams.
Keletą dienų esu praleidęs mieste, kurį sukilimo pabaigoje puolė daugiau kaip 1000 sovietų tankų.
Mačiau kaip vaikai lįsdavo po važiuojančių tankų vikšrais, norėdami geriau padėti “Molotovo kokteilius”, kurie taip naikindami sprogdavo, jei numesti po tanko priekiu, kur sėdi pabūklininkas, vairuotojas ir tanko vadas. Tuoj priekyje tos vietos būdavo neapšaudomas, aklas kampas.
Molotovo kokteiliai tai įvairaus didumo buteliai, pilni gazolino su įleistu lėto degimo degtuvu. Jie buvo išrasti rusų, kai Ispanijos naminiame kare jiems teko kovoti prieš vokiečių tankus. Britai tokių kokteilių buvo parengę milijonus, kai jiems 1940 m. grėsė Hitlerio invazija. Tūkstančiais juos gamino Budapešto moterys prieš nekenčiamus sovietus. Jie pasirodė labai veiksmingi, naudojami dideliu mastu prieš modernius šarvuočius.
Normalaus dydžio butelis talpina apie 300 gr. užtaiso — gazolino. Sukilėliai pradlžoje jo gaudavo iš Vengrijos kariuomenės sandėlių, vėliau ir iš atimtų iš rusų mašinų. Gazolino bombų trūkumas pagaliau ir nulėmė pasipriešinimo palūžimą.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ TANKAI BUDAPEŠTE
POV. DIRKIS
Amerikos Lietuvių Veteranų Posto sargyba prie gen. Edvardo Adamkavičiaus karsto.
Nuotr. Meilus Studio
Negailestinga mirtis amerikonišku tempu skina mūsų gyvuosius. Nėra tos dienos, kad neskaitytume nekrologus. Keturiolikos mūsų tremties metų bėgyje netekome gausaus skaičiaus buv. Lietuvos kariuomenės veteranų. Greta daugelio kitų, tik ką atidavėme, nors svetingai, bet svetimai žemei a.a. divizijos generolą Edvardą Adamkavičių.
Velionis buvo gimęs 1888 m. kovo 31 d. Pikelių miestelyje, Mažeikių apskr., miestelėno ūkininko šeimoje. Vaikystės dienas praleido savo gimtojo miestelio gražiose lygumose. Vasaros metu ganė gyvulius, o žiemos metu motinos “vargo mokykloje”, prie ratelio, pramoko savo gimtos kalbos rašto. Kiek pasimokęs, įstojo į Liepojos gimnaziją, kurią sėkmingai baigė 1909 m. Netenka abejoti, kad gimtinės aplinka padėjo susiformuoti lietuviškai dvasiai dar ankstyboje jaunystėje. Kad jis nesislėpe esąs lietuvis ir nesigėdino gimtos kalbos, labai aiškiai matyti iš sekančio įvykio. 1915 m., velioniui būnant 64 Kazanės pulko adjutantu, atvyko į pulką keletas naujai baigusiųjų karo mokyklą jaunų karininkų, kurie prisistatė jam. Velionis peržiūrėjęs atvykusiųjų sąrašus, užtiko vieną kitą lietuvišką pavardę. Tuojau į juos prašneko lietuviškai ir jau prie kiekvieno susitikimo su jais visur ir visuomet kalbėdavosi lietuviškai. Nevisi lietuviai karininkai, tarnaudami rusų armijoje, buvo surusėję ir savo gimtosios kalbos išsižadėję.
Skaityti daugiau: A. A. GEN. EDVARDAS ADAMKAVIČIUS
NUKREIPĖ DĖMESĮ NUO LIETUVIŲ
Dar spaudos draudimo metu Šiaulių aps., viename grafų Zubovų dvare, buvo suruoštas slaptas lietuvių veikėjų suvažiavimas. Zubovai, nors ir rusai, buvo palankūs lietuvių tautiniam judėjimui ir jį rėmė.
Kad slaptoji caro policija nesusektų lietuvių suvažiavimo Zubovų dvare, minimas grafas suruošė kažkokia proga balių. Be lietuvių, pakvietė ir caro augštuosius valdininkus iš Šiaulių: apskrities viršininką, policijos vadą ir kt.
Grafas, žinodamas rusų patraukimą gerti, nesigailėjo jiems degtinės ir raginimo gerti. Kai jau rusai gerokai įkaušo, lietuviai vienas po kito pakilo nuo stalų ir pranyko. Išėjo į kitą kambarį posėdžiauti.
Pagaliau rusai apsižiūrėjo, kad prie stalo nebėra nė vieno lietuvio. Apskrities viršininkas pradrįso paklausti :
— Ponas grafe, kur tie lietuviaidingo?
— Mat, ponai, mano kumelė pradėjo kumeliuotis. O vienas jų yra veterinarijos gydytojas, taigi, išbėgo jai padėti. O kiti, žinot, ūkininkų vaikai, išbėgo į kumelę pažiopsoti, — atsakė grafas.
— A, meskim tas nešvarias kalbas apie kumeles. Tai mužikų darbas. O mes. ponai, išgerkime! — paragino grafienė.
— Išgerkime! — pritarė caro valdininkai, ir jų dėmesys nukrypo nuo lietuvių į stikliukus. B. S.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
