KOVA PRIEŠ KOMUNIZMĄ — KOVA DĖL LIETUVOS!
T U R I N Y S
REIKIA PILNOS VASARIO 16-SIOS AKTO ĮGYVENDINIMO APYSKAITOS
KAS SVARBIAU?
Daugiau aiškumo!
KOMUNISTINĖ KINIJA — AGRESORIUS
PUSAMŽIO RIBĄ PERŽENGUS
NEŽINOMO KAREIVIO NAKTIS (eil.)
Dokumentai kalba...
Pirmoji baterija
PIRMASIS LIETUVOS KARIUOMENĖS PARADAS
APIE TAUTINES DALIS LIETUVOS KARIUOMENĖJE
KAIP ATSIRADO KARIŪNO VARDAS
AŠ ATRANDU AMERIKĄ...
POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU
Mano kelias į savanorius
LIETUVIŲ KULTŪRINIS GYVENIMAS 1950 M.
MŪSŲ KARO VYRAI RAŠO
Iš JAV armijos talkininkų praeities
SVETIM. LEGIONE MOTERYS MYLIMOS IR NEAPKENČIAMOS
Kareivis (eil.)
DIENOS SLENKA NENUOBODŽIAI
TENAI...
Iš II pasaulinio karo dienoraščio
Karinės žinios
TREMTINIŲ BŪKLĖ VOKIETIJOJE
BĖGIMAS
Apie viską...
Kuprinės pabiros
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Žurnalo fotokopija PDF: 
Vyr. redaktorius Kpt. SIMAS URBONAS
Redaguoja ir leidžia: Kpt. Sim. Urbonas. Br. Aušrotas. St. Butkus ir Aug. Astrauskas Prenumerata: metams—4 dol., pusm.—2,50 dol., atks. nr. 45c. Red. ir adm. adresas: KARYS, 156 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y.
Nr. 3 (1262) 1951 M. SAUSIO MĖN. Įsteigtas 1919 m.
PETRAS JURGĖLA
Plačioji lietuvių visuomenė dažnai tegirdėdavo, o mūsų veikėjai, rašytojai ir net kartais istorikai tebeskelbdavo daugiau tiktai politinę - kabinetinę Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo istorija. Tuo tarpu gi visi, o ypač Nepriklausomybės kovų dalyviai, žinome, kad Lietuvos laisvė buvo atėjusi karo laukais, kurie vėliau pagarsėjo kautynių datomis. Tuose laukuose tik po kelerių metų buvo pastatyta paminklų, didingų kryžių ir mažų baltųjų kryželių.
Pagaliau, Nežinomojo Kareivio Kapas Vytauto Didžiojo Karo Muziejaus sodelyje, Kaune, simboliškai liudijo tautai, kokiu būdu buvo iškovota Vasario 16-ją paskelbtoji Lietuvos Nepriklausomybė. Gen. Nagius - Nagevičius per eilę metų rengė tą kapą: surinko tikrai nežinomojo, karo lauke žuvusio kario palaikus, surinko taip pat žymiųjų kautynių laukų akmenis, sucementavo juos (tuos nebylius kautynių liudytojus) į kuklų paminklą, lietuviškuoju kryžiumi viršūnėje.
Taip buvo .sukurtas lietuviškojo dėkingumo ir pagarbos kultas mūsų žuvusiems dėl laisvės. įspūdingos vakarinės apeigos Karo Muziejaus sodelyje kiekvieną vakarą jaudindavo susirinkusiųjų minias, savuosius ir svečiųjų šalių atstovus. Anoji šlubuojančių karo invalidų maršo eisena prie paminklo žuvusiems — kasdien išryškindavo gyviesiems kraujo jrašą paminkle “žuvusiems už Lietuvos laisvę”, - kurie bylojo: "Mes žuvome, kad jūs laisvi gyventumėt”...
Skaityti daugiau: REIKIA PILNOS VASARIO 16-SIOS AKTO ĮGYVENDINIMO APYSKAITOS
A. MERKELIS
Vieniems — tu didvyrių palaiminta žemė,
Kitiems — tu nykštukų varginga tėvynė,
O man tu esi kaip smutkelis prie kelio,
Kur laukia keleivio malda ir nakvynė.
PUTINAS
Siekiamasis idealas yra daug gražesnis ir patrauklesnis už jau pasiektąjį. Kas pasiekta, jau tapę gyvenimo tikrove, nebe viliojąs idealas, bet gyvenimo kasdienybė, kurios dažnai nebesugebame kaip reikiant vertinti, o kartais pradedame net niekinti. Šiandien mums laisvė ir nepriklausoma Lietuva — siekiamasis idealas, o nepriklausomybės metais — tai buvo tikrovė, jau spėjusi virsti gyvenimo kasdienybe, ir mums atrodė, kad kitaip ir būti negali.
Kai sukilėliai, knygnešiai, savanoriai... siekė Lietuvai šviesesnės ateities, liejo kraują dėl jos laisvės— jie negalvojo ir tarp savęs nesiginčijo, kokia bus ta jų Siekiamoji Lietuva: svarbiausia, kad ji būtų laisva, o jau visa kita rasis savaime.
Po daugelio metų, didžių aukų ir pasišventimo atgavus laisvę, atstačius nepriklausomą valstybę, siektajam idealui tapus tikrove, jis ne visų vienaip buvo suprantamas ir vertinamas. Vieni tuo idealu gyveno, jam visas savo pajėgas skyrė, kūrybinėmis vertybėmis tautai laisvės ir amžinybės teise grindė. Kiti gi (ir jų daugumas) gyveno tik sau, siekdami kuo patogiau įsikurti. Tai gyvenimiška ir neišvengiama. Taip buvo, esama ir bus ne tik vienų mūsų tarpe.
Skaityti daugiau: KAS SVARBIAU?
Kpt. SIM. URBONAS
Kiekvienam turėtu būti aišku, kad, bet kurią gyvenimo ar darbo sritį, bet kurį mokslo ar meno veikalą rimtai vertinant ar kritikuojant — yra būtina žinoti pagrindinai duomenys, nuostatai, visiškai teisingi, bešališki faktai; visos bendrosios ir atskiros aplinkybės. Juo labiau reikėtų to laikytis, rimtai, nuoširdžiai svarstant tokią svarbią valstybinio gyvenimo sritį, kaip, pvz., Lietuvos kariuomenės reikalą. Bet kuris paviršutinis švaistymasis pigaus efekto žodžiais, bet koks asmeniniu ar srovinių sąskaitėlių suvedinėjimas (jau nekalbant apie spiaudymąsi...) — mažių mažiausia yra nesubrendėlių darbas, nevykęs juokas pro ašaras, o gal, kaip sakoma, yra noras sukelti audrą varlių pilnoje kūdroje...
Mūsų spaudą atidžiau sekantiems jau yra suprantama, kad čia norima trumpai pasisakyti dėl polemikos, kritikos ir atsakymų, neseniai tilpusių DRAUGO dienraštyje.
Dr. Kazys Sruoga ir plk. P. Kaunas savo pasisakymais šiame didžiuliame dienraštyje — jau yra įnešę daug aiškumo vienam kitam paviršutiniškai galvojančiam, vien tiktai kaltininkų tebeieškančiam tremtiniui, o ypač seniesiems Amerikos lietuviams, kurie, toli stovėdami nuo nepriklausomos Lietuvos gyvenimo, aišku, negalėjo ir negali žinoti, kaip ir kas buvo ten pas mus daroma, tvarkoma. Tiktai įsisiūbavę nusiraš-liai gali skelbti, kad visa mūsų kariuomenės prasmė buvusi vien “blizgančiose sagose’’, besaikiam gėrime ar milijonų išeikvojime “beprasmiams parako dūmams” manevruose, o ne kare... Kiti sako, kad daugybė pinigo buvo išmetama vien ginklams pirkti ar pas save jiems kalti.
Skaityti daugiau: Daugiau aiškumo!
Dr. V. A. DAMBRAVA
Šių metu vasario menesio pirmąją dieną Jungtinių Tautų Visumos Susirinkimas komunistinę Kiniją formaliai paskelbė agresoriumi, pasiryždamas imtis ir baudžiamųjų priemonių, jei ji ir dabar nepanorėtų pasinaudoti Jung. Tautų pasiūlymų, taikiai užbaigti įsiliepsnojusį karą Korėjoje.
Susirinkimas balsavo “roll call”, tai reiškia, kad kiekviena delegacija iš eilės turėjo pasisakyti savo nusistatymą.
Balsavimo rezultatai: 44 už, 7 prieš, 9 susilaikė.
Būdinga, kad Indija ir Burma, drauge su sovietiniu bloku, balsavo prieš JAV rezoliuciją, tuo tarpu kai kitos Azijos ir Vid. Rytų valstybės susilaikė, o keturios jų, kurių tarpe buvo ir Iranas su Lebanonu, balsavo už JAV rezoliucija. Švedija ir Jugoslavija taip pat susilaikė.
Skaityti daugiau: KOMUNISTINĖ KINIJA — AGRESORIUS
BR. AUŠROTAS
Prasidedant XX-jam amžiui, Niccolo Machiavelli, žinomo italų politiko (gyv. 1469-1527) gyvenime taikyti principai — dar nebuvo visai užnuodiję žmonijos moralės ir tautų tarpusavio santykių. Dar buvo ryškiai skiriama balta nuo juoda, gėris nuo blogio, tiesa nuo melo. taika nuo karo. Pasirašytosios tarptautinės draugiškumo ar prekybos sutartys buvo dar gerbiamos, ligi jų oficialaus atšaukimo. Dažnai žodinis pažadas būdavo vertingesnis už parašą ar aukso veršį.
Ne tik eilinis žmogus, bet ir toliau įžvelgiąs inteligentas anuomet sunkiai būtų galėjęs sutikti su Fiodoru Dostojevskiu (gyv. 1821-1881), kuris, lyg pranašas, savo veikaluose, o ypač kūrinyje “BIESY—VELNIAI" beveik tiksliai įspėjo Rusijos ateitį ir naujojo "tikėjimo" — komunizmo plėtimąsi.
Nesigilindami į priežastis, privedusias prie visiško tarptautinio moralinio supuvimo, mes tematome nuogus faktus, leidžiančius didiesiems prekiauti mažųjų laisve, kuri, pirmųjų teigimu, gražiai skambančiose propagandinėse frazėse, esanti kiekvieno žmogaus gimtoji teisė. Tačiau esmėje taitik tuščio indo viliojąs .skambėjimas.
Skaityti daugiau: PUSAMŽIO RIBĄ PERŽENGUS
Juozas Krūminas
Sutemsta naktis. Krinta žvaigždės. Ir šalta.
Blankioj tolumoj dangun brėžias miškai.
Ai ne—tai ne eglių viršūnės iškeltos,
Tai durtuvų gretos ir joja pulkai.
Nereikia, naktuže, prašvisti tau kloniuos,
Nei spindulius gaudyt miglos ežere —
Nes žvaigždės susirenka durtuvų šonuos,
Ir blizga mėnuliai kardų sidabre.
Aušra—ne aušra kraštais debesio švinta
Ir nulipa medžių viršūnėm vikriai —
Prajoja pulkai pro Giedraičius, Širvintus,
Pro Klaipėdos bokštus, Zarasų ežerais.
Skaityti daugiau: NEŽINOMO KAREIVIO NAKTIS
Pirmųjų Nepriklausomybės Kovų išvakarės
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai Vilniuje paskelbus Nepriklausomybes Aktą, tamsūs debesys niaukėsi mūsų žemės padangėje. Dar nebuvo realios jėgos laisvės idealui įgyvendinti.
Tų pačių metų lapkričio 23 d., pirmuoju įsakymu atkuriamai Lietuvos kariuomenei, buvo pradėta organizuoti ginkluotosios mūsų pajėgos.
1919 m. sausio 1 d. ginkluoti lenkų legionininkai užėmė Vilnių. Tuometinis Lietuvos Ministerių Kabinetas išleido šį atsišaukimą:
“Išeidamas iš faktinio padėjimo, jog mūsų sostinė miestas Vilnius susisiekimo žvilgsniu liko atskirtas nuo Lietuvos ir jog šiuo karo metu yra būtinas reikalas ankštame sąryšyje su visu kraštu organizuoti krašto pajėgas, Ministerin Kabinetas posėdyje sausio 1 dieną yra nutaręs:
Skaityti daugiau: Dokumentai kalba...
TRUMPA 1-MO ARTILERIJOS PULKO ISTORINĖ APŽVALGA
1919 m. sausio 6 d. buvo pradėta kurti mūsų artilerijos Pirmoji baterija. Pirmoji baterija išaugo į 1-mą artilerijos divizioną, kuris vėliau buvo pavadintas 1-mu artilerijos pulku. 1-mas artilerijos pulkas, tęsdamas savo istoriją nuo Pirmosios baterijos, savo metinei pasirinko pirmosios baterijos įsikūrimo dieną ir savo gyvavimo dienas skaičiuoja nuo 1919 m.- sausio 6 d. Kartu 1-mam artilerijos pulkui tenka garbė minėti ir mūsų artilerijos įsikūrimo dieną.
Netenką daug kalbėti dėl artilerijos reikšmės kautynėse. Artilerija visais laikais buvo moderniųjų kariuomenių požymiu, ir karus nulemdavo tos kariuomenės, kurios turėdavo judrią ir galingą artileriją.
Mūsų artilerija, kaip ir kitos ginklų rūšys, turi seną praeitį. Kai kurie, istoriniai šaltiniai artilerijos pradžią jungia su kunigaikščio Kęstučio laikais, šis kunigaikštis savo pirmuosus artilerijos šaunamuosius pabūklus — bombardas buvo nukreipęs prieš kryžiuočius kautynėse ties Jurbarku. Vėliau, didesniame maste lietuviai pavartojo artileriją, viešpataujant Vytautui Didžiajam -— 1410 metais ties Žalgiriu. Paskui artilerija, neatsilikdama nuo kitų ginklų rūšių, vis augo, tobulėjo ir pasiekė net tą, kad Lietuvoje įrengtos artilerijos pabūklų dirbtuvės — liejyklos.
Skaityti daugiau: Pirmoji baterija
Pirmąsias Vasario 16-sios metines sukaktuves lietuviai savo krašte šventė kovos ženkle. Tūkstančiai savanorių tada gynė tėvynę nuo priešu, kurie, keleriopai gausesni ir stipresni, norėjo ją pavergti. Todėl 1919 metų Vasario 16 vieni šventė laisvėje būdami, kiti priešų okupuoti, o treti kovos lauke.
Štai ką pasakoja mūsų savanoriai apie atšvęstas pirmąsias Nepriklausomybės metines sukaktuves ir tuo pat metu surengtą Tauragėje pirmąjį Lietuvos kariuomenės paradą:
“1919 metų pradžioje visoje Lietuvoje ėjo didelis sąjūdis. Kas galėdamas metė kasdieninį darbą ir ėjo ginti tėvynės. įvairiose vietose buvo sudaryti valsčių ir apskričiu komitetai, kurie rūpinosi tvarkos palaikymu apylinkėse. Kai kuriose vietose grupavosi vyrai apie tokius komitetus, kad į pulkus savanoriais galėtų vykt didesniais būriais, o reikalui esant, sudraustų vietos išsišokėlius.
Skaityti daugiau: PIRMASIS LIETUVOS KARIUOMENĖS PARADAS
žiemos sportas Lietuvos Karo Mokykloje
Greit sukaks jau lygiai dveji metai, kaip tremtinių spaudoje prasidėjo “šaltasis karas” tarp gudų ir lietuvių. Kartais gudai mėgsta prisiminti buvusius Lietuvos kariuomenės gudų dalinius ir dalis. Tad naudinga būtų suteikti bent kiek tikslesnių informacijų apie tas “gudiškas” dalis.
Jau seniai pasirodė savanorių kūrėjų sukaktuvinis leidinys, kuriame buvo straipsniai ir apie gudų dalinius. Pasirodo, kad per kapitono (vėliau mjr.) Kozlovo vedama “Gudų Karišką Biurą” perėjo ir užsiregistravo per 700 žmonių. Iš jų 68% įsiregistravo lenkais.
Skaityti daugiau: APIE TAUTINES DALIS LIETUVOS KARIUOMENĖJE
VACLOVAS BIRŽIŠKA
Nuo 1920 m. pabaigos ligi gruodžio mėn. 1923 m. man teko tarnauti Lietuvos kariuomenės Karo Mokslo Skyriuje (pradžioje Literatūros Skyriuje). Aukštiesiems Karininkų Kursams įsikūrus, nuo pat pradžios buvau paskirtas ir tų kursų lektorium, Lietuvos karo istorijai ir berods dar kitiems dalykams dėstyti, o bene 1921 ar 1922 m. buvau paskirtas ir Karo Mokyklos karo istorijos ir Lietuvos geografijos dėstytoju.
Vieną dieną, tiesiog iš pamokos, šaukia mane pas save Mokyklos viršininkas generolas Galvydis-Bykauskas (neprisimenu, ar jis tuo laiku jau buvo generolas ar tiktai pulkininkas).
Pradžioje gaunu iš jo pipirų už tai, kad Lietuvos geografijos pamokose pasakojau klausytojams apie kažin kokią Lietuvoje buvusią ledų gadynę, apie kurią šventraštyje gi nieko nėra sakoma.
Skaityti daugiau: KAIP ATSIRADO KARIŪNO VARDAS
Šis didžiosios amerikietės Pearl I. Buck rašinys, kadaise tilpęs tiek pokario vokiečių, tiek lietuvių tremtinių spaudoje, šiandien yra juo labiau įdomesnis mums tremtiniams jau ilgesnį ar trumpesnį laikų gyvenantiems šioje šalyje ir įdėmiai stebintiems JAV žmonių gyvenimo būdų, papročius, tradicijas. RED.
Nors esu amerikietė, bet visą savo gyvenimą buvau toli nuo Amerikos ir grįžau į ją kaip ateivė. Grįžau tik todėl, kad ji buvo mano tėvynė. Visa man čia buvo taip nauja, lyg būčiau iš Švedijos grįžusi, arba iš Italijos ar Graikijos atvažiavusi. Man buvo malonu pamatyti savo tėvynę.
Mes ateiviai visuomet turime vienokį ar kitokį vidujinį Amerikos vaizdą. Tai yra, žinoma, gražus vaizdas. O jis ir turi būti gražus, nes kitaip — mes į šią šalį ir nekeliautume. Juk taip lengvai ir neapleidžiama savojo krašto, jei kitur nesitikima atrasti ko geresnio. Vieni tikisi Amerikoje laimingesnį gyvenimą susikurti, pinigo ir turtų įsigyti. Kiti važiuoja į čia dėl erdvės trūkumo, ar laisvės netekimo, kad atsipalaiduotų nuo primestų varžtų, kad galėtų čia laisvai galvoti ir pagal savo tradicijas gyventi.
Kai kurie, jų tarpe ir aš, atvažiavome čia, aiškiau pasakius, grįždami į savo tėvynę. Mes nežinojome, kas yra tėvynė, gyvenome tarp svetimų žmonių, kalbėjome kita kalba ir ėjome svetimais keliais. Dabar atvažiavome į išsvajotą Ameriką.
Skaityti daugiau: AŠ ATRANDU AMERIKĄ...
K. PELĖKIS
Nebepirmi metai lietuvių spauda pogrindyje
Pogrindis — tai lietuvių spaudos gimimo vieta. Čia gimė pirmieji lietuviu laikraščiai dar rusų carų priespaudos laikais (1883 m.). Nuo pirmojo lietuvių laikraščio “Aušros” pasirodymo, pogrindyje vyko spaudos darbas už tobulesnį žmogų, sąmoningesni lietuvį.
Kryžiaus kelius turėjo lietuvis žurnalistas pereiti nuo pat pirmųjų lietuvių periodikos lapų iki šių dienų. Tas vargingas darbas tęsiamas šiandien išeivijoje ir Lietuvoje.
Nenuostabu tad, kad lietuvis žurnalistas apsiprato su visais spaudos varžymais. Rodosi, taip ir reikia... Šiandieną (straipsnis rašytas Vokietijoje, tremtyje. Red.) sunku lietuviui žurnalistui įsivaizduoti lietuvišką laikraštį be cenzūros, be licencijų, be vertimo rankraščių į svetimas kalbas, be popieriaus ir daugelio kitų finansinių bei techniškų sunkumų.
Skaityti daugiau: POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU
Kun. IP. RAČYS
Baigėsi 1918 metų Kalėdų atostogos. Mes surviliškiečiai, Panevėžio gimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviai, tariamės, kas darytina. Į gimnazija grįžti buvo pavojinga, nes apie Panevėžį siaučia bolševikų gaujos. Namuose pasilikti neleidžia jaunuoliškas įkarštis, nes Tėvynė pavojuje. Komunistai veržiasi iš visų pusių ir grąsina visai mūsų šaliai. Lenkuojantis elementas kelia viduje neramumus, o vokiečių okupacija laiko uždėjus savo geležinę letena...
Mūsų miestelyje varomas smarkus savanorių verbavimas. Jau prieš Kalėdas išvyko didelis savanorių būrys. Berods Trijų Karalių dieną, Povilo Lukšio suorganizuotas, Kazokų kaimo nemažas jaunuolių būrys išvyksta savanoriais į kariuomenę. Susirinkę į miestelį apylinkės gyventojai, iškilmingai juos išleidžiame. Ypač jaudinantis buvo kun. kleb. J. Skarupsk.o atsisveikinimo žodis, pasakytas bažnyčioje. Kai kurie jo žodžiai užsiliko mano atmintyje iki šios dienos. Jis kalbėjo: “Bažnyčia ir Tėvynė pavojuje. Baisiausias priešas jau už durų. Jūs pasiryžtate aukoti visas savo jėgas ir net gyvybę už kilniausius žmonijos idealus. Jei už Tėvynę žūsite, Tėvynė jus amžiais minės... Kas žūsta už Bažnyčią, tuo pačiu puošia jos altorius. Telaimina jus Dievas, o angelai sargai tesaugo jus nuo visų pavojų"-
Visi susirinkusieji šluostėsi ašaras. Klebono žodžiai išsipildė. Povilą Lukšį, kaipo pirmą žuvusį savanorį, Tėvynė jau įamžino. Iš to paties būrio ir kitas savanoris, Florijonas Lukšys, žuvo Klaipėdą vaduodamas. Ir jam Tėvynė neliko skolinga...
Skaityti daugiau: Mano kelias į savanorius
S. NARKELIŪNAITĖ
Jau įpratome kiekvienerių metų pradžioje trumpai žvilgterti į pereitųjų metų pėdsakus mūsų kultūriniame gyvenime, šiandien mes dar, palyginti, esame labai mažai nuo jų nutolę ir todėl visų tų įvykių nebegalime matyti pakankamai ryškioje šviesoje bei nustatyti jų tikrosios vertės.
Ateities istorikas, norėdamas juos apibrėžti, turės aiškintis, kas ir kaip buvo, kad visuose pasaulio kampuose partizaniškai kilo ir plėtėsi lietuviškoji kultūrinė veikla. Mums to nereikia aiškintis: žinome, kaip įvyko, kad, gimtuosius namus palikę, svetimose pastogėse kūrėmės židinius ir ieškojomės šilimos ne tik savo kūnui sušildyti, bet, svarbiausia, dvasiai.
O kultūrinė veikla ir buvo tas vienintelis spindulėlis, kuris gaivino ir tebėgaivina ir jungs krūvon viso pasaulio lietuvius, nežiūrint, kur jie bebus: Kanados miškuose, po Pennsylvanijos žeme, ar Australijos cukrinių nendrių plantacijose, ar jos tyruose prie geležinkeliu ir kelių tiesimo.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ KULTŪRINIS GYVENIMAS 1950 M.
TRAUKIA TEN, KUR GIMIAU....
Antanas Povilanskas,
Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, JAV karys, Prancūzijoje 1918 m.
Nors jau praėjusių metų balandžio mėn. yra miręs veteranas Antanas Povilanskas, Brooklyne, 156 Grand Str., bet pro šį taurų lietuvį, “Karys” negali tylomis praeiti. Nors trumpai savo skaitytojams norime jį priminti.
Velionis yra gimęs 1891 m. birželio 1 d. Leliūnuose. Būdamas dar jaunuoliu, 1909 m. atvyko į Ameriką. Naujas svetimos šalies gyvenimas nepalaužė jo lietuviškumo ir meilės savo senajai tėvynei. Nuo pat atvykimo į Ameriką dienos, jis čia įsijungė į lietuvišką darbą, dažnai dalyvaudamas lietuviškuose vaidinimuose.
Pirmojo pasaulinio karo metu A. P. buvo mobilizuotas į JAV kariuomenę ir pasiųstas į Prancūziją. Ten dalyvavo fronte prieš vokiečius ir kautynėse buvo sužeistas. Karui pasibaigus, vėl grįžo į Brooklyną ir čia laikė barą - restoraną.
Velionis, be savo lietuviško darbo, dar buvo ir dosnus lietuviškiems tautiniams reikalams. Savo baro salę visuomet užleisdavo lietuviškoms pramogoms bei susirinkimams. Jis buvo vienas lietuvių Legijono Dariaus-Girėno posto steigėjų ir ilgametis jo ir Amerikos Lietuvių Karo Veteranų Memorial posto narys.
Rašančiam šias eilutes, velionis dar prieš mirtį yra pasakęs:
— Nors didesnę gyvenimo dalį čia praleidau, bet mane traukia ten, kur gimiau. Bent prieš mirtį norėčiau pamatyti savo gimtąjį kraštą.
Skaityti daugiau: MŪSŲ KARO VYRAI RAŠO
DP civilinė gvardija
“New York Times” 1947 m. kovo 18 d. išspausdino platų savo korespondento Vokietijoje A. Schmidto straipsnį, pavadinta “DP civilinė gvardija — raktas į okupaciją”, kuriame labai palankiai vertinamos iš DP sudarytos civilinės gvardijos kuopos, ypač gražiai pasisakoma apie pabaltiečių kuopas.
Pradžioje autorius sako, kad iš lenkų ir pabaltiečių DP sudarytų civilinės gvardijos kuopų skaičius kai kuriose vietose išaugo iki tokio laipsnio, kad jis pralenkiąs amerikiečių kareivių skaičių. Tokios vietos esančios Hannheimas ir Nuernbergas. Tamsiai mėlynai ir šviesiai mėlynai nudažytomis JAV uniformomis vyrai dėvi šalmus, ant kurių išpieštos dvi raidės CG, ir eina pareigas prie sandėlių, postuose, karo belaisvių ir civilių internuotų stovyklose, vairuoja sunkvežimius ir džipus ir atlieka šimtus kitų darbų, kuriuos anksčiau atlikdavo amerikiečių kareiviai. Jie turi šautuvus, bet neturi jokių kitų ginklų. Per praėjusius metus jie pasidarė reikšminga JAV okupacinių pajėgų dalis.
Skaityti daugiau: Iš JAV armijos talkininkų praeities
VYT. ARŪNAS
Moterys svetimšalių legione vaidina didelį vaidmenį. Jos ten būna aistringiausiai mylimos, bet drauge ir baisiai neapkenčiamos. Jos dažniausiai papildo legionierių eiles. Jei ne moterys, svetimšalių legionas, gal būt, turėtų užsidaryti. Mat, kiekvieno legionieriaus gyvenime moteris yra suvaidinusi tam tikrą vaidmenį. Jei legionierius pasakys, kad tai netiesa, žinokite, jog jis meluoja, arba nenori prisipažinti.
Kada aš atėjau į legioną, moteris dievinau. Ten gi išmokau jų neapkęsti, nes iš legionierių man teko išgirsti daug pasakojimų apie moteris, ir jos kasdien darėsi mano akyse niekšingesnės. Tačiau legionieriai mėgsta žūrėti į gražias moteris, nors jų ir neapkenčia. Jie jomis, gal būt, dėl to domisi, kad jos jiems sukelia malonius ar skaudžius prisiminimus. Ir mano paties gyvenimas legione pasisuko visai kita kryptimi, galima sakyti, tik vienos moters dėka.
Sidi-Bel-Abbese legiono centre yra paprotys, kad naujai atvykusius legionierius asmeniškai apžiūri pats pulkininkas ir su kiekvienu daugiau ar mažiau pasikalba. Kiekviena budresnį ir geresnės išvaizdos tuoj klausia, ar norįs tapti vyresniu, ar norįs būti pasiųstas į mokomąją kuopą. Kada per tokį prisistatymą pulkininkas priėjo prie manęs, tuoj paklausė, kokios tautybės.
Skaityti daugiau: SVETIM. LEGIONE MOTERYS MYLIMOS IR NEAPKENČIAMOS
Jonas Minelga
Lygiais laukais kareivių voros žengia —
Suvargusių, pilkais veidais.
Nedūžtantys šalmai jų galvas dengia, —
Su šautuvais ir su kardais.
— Palauk, palauk, kareivi, broli mano,
Maldauju—neik, paliki čia!
Tenai mirtis. Putoja kraujo okeanai,
Ten širdį verianti kančia.
Ir pasiekė mane šalti kareivio žodžiai.—
Ilgai nešiosiu juos širdy:
— Gimtoj šaly ugny paskendę sodžiai.
Sesučių raudą juk girdi?!
Sudie — einu į laisvės žygį šventą,
Jei žūsiu aš — kovos kiti...
Nešuos širdy jo žodžių testamentą,
Lyg šviesų žiburį nakty.
V. Petravičius.
Atrodė, kad laikas sustojo. Diena celėje slinko pašėlusiai lėtai. Pikčiausia man buvo šiandien, kai įskridęs vėjas nudraskė pakampėje kabojusius voratinklius ir kažkur nuvijo jų meisterį vorą. Anksčiau aš praleisdavau ištisas valandas, stebėdamasis voro sumanumu, įvilioti į tinklą naiviąsias museles ir jas rafinuotu būdu likviduoti.
Tylu. Koridoriuje girdėti monotoniški vokiečių sargybinio žingsniai, ir kartais iš tolimų kamerų atklystus mušamos moters klyksmas, šalta ir nuobodu. .
Pradėjau ekskursuoti nuo vienos ligi kitos sienos kampo, peržiūrėdamas, mažiausia jau šimtąjį kartą, sienoje įbrėžtus užrašus ir monogramas. Aukštai sienoje pro keturkampį langelį buvo matyti dangaus ir debesų fragmentai ir gracingos bokštų linijos.
Mane apėmė noras pažiūrėti į gatvę. Rizikuodamas būti žandaro pastebėtas, užkopiau ant grėzdų (narų) ir mečiau žvilgsnį į priešais gulinčius centrinius kalėjimo vartus. Sunkvežimiai siuvo pirmyn ir atgal, atveždami naujus kalinių transportus, o kiti išvežiodami juos darban. Prie Gestapo raštinės, palikdami gatvėje dviračius, sustodavo eilės žmonių, senų, jaunų, vyrų ir moterų. Jie, neilgai ten pabuvę, vėl grįždavo atgal.
— Aišku, jų agentai su pranešimais, — nusprendžiau.
Skaityti daugiau: DIENOS SLENKA NENUOBODŽIAI
Nelė Mazalaitė-Kruminienė
Tai, kas čia pasakojama, yra dar viena istorija, girdėta iš tų, kurie paliko mūsų žemę neseniai, kurių beveik visos dienos susideda iš įvykių, mums atrodančių netikrais, tačiau tai tiktai teisybė.
Buvo sausio galas, vakaras. Ką tik mėnuo iškilo, kiek tik galėjo, miškas dailiai užsnigtas, ir labai tylu—ir tuo metu keturi vijosi vieną. Jie lenkė jį, kaip šunes žvėrį, iš visų šonų, ir jis galėjo tik trauktis, nesirinkdamas kur. Šitas partizano tėvynės pakraštys nebuvo jo gimtasis. Atvirkščiai, visai svetimas, tačiau, kai tėviškėj ir apylinkėj jis negalėjo liktis dėl to, kad perdaug nereikalingų akių jį pažino, jis buvo atsiųstas su svarbiais reikalais į tą pusę. Ir šitą naktį, savo paskutinio uždavinio vykdymo metu, buvo užkluptas.
Kad atitrauktų priešų dėmesį nuo vietos, kur galėjo pražūti daugiau žmonių, jis iš pradžių metėsi į priešingą pusę, viliodamas savo persekiotojus paskui save. Jis viliojo juos šūviais ir du iš šešių amžiams pabaigė medžiojimą. Tačiau likusieji atkakliai, su įniršimu sekė jį. Dabar bėgo jie mišku, jie dangstėsi už medžių ir protarpiais šaudė. Kulkos nuraudavo pušies žievės skiautę ar numesdavo sniego gniūžtą, bet vienas nepataikė kurio iš keturių, nei keturi vieno. Ir ūmai tas vienas pajuto, kad jo ginklas nebeveikia ir jį apėmė šiurpus šaltis: jis buvo užpultas taip, kad spėjo pagriebti tik revolverį ir dabar tasai gulėjo jo rankose nenaudingas. Jį tik galėjai sviesti kaip akmenį ir tik vieną kartą. Mirtis nereiškė daug šitokiame gyvenime — ji buvo reiškinys toks pat paprastas, kaip miegas, kuris užgula pavargusį, tačiau šitie žmonės niekada nemirė tuščiai ir beprasmiškai — dabar jo dalis buvo tokia. Jis žinojo, kad būtų beveik tas pats ar paklius jiems gyvas, ar miręs: lavonas, kuris turi veidą, yra pavojus laisviesiems. Ir tai dėlei šito jis drebėjo.
Skaityti daugiau: TENAI...
V. VAIDUTIS
*
1941. VI. 23.
Rodos, dar tik, spėjau sumerkti akis, bet kažkas jau įkyriai vėl žadina. Palapinės prieblandoje įsižiūriu. kad tai mūsų šoferis, vakar mus laimingai atvežęs į šį užkampį. Po kuklių pusryčių, vaikštau ir stebiu miško šydo pridengtą palapinių miestą. Spėju. kad mūsų esama garsiajame Romintų miške.
Staiga, lyg sapne, pamatau man pažįstamą mokslo dienų draugą kpt. S. K. Jis stovi prie Armijos IC v-ko palapinės ir laukia, kada bus ištardytas. Tik jis dėvi ne lietuviška, kuria jį buvau pratęs matyti uniformą, bet sovietinę.. Kiek leidžia jo, kaip karo belaisvio, ir mano sąlygos, mudu persimetame keliais sakinius. Tik po pusmečio patyriau, kad jis vos nemirė badu karo belaisvių stovykloje.
Ankstyba popietę paliekame I-sios Smogiamosios Armijos vadovietę, kažkur prie Sidarų-Liubavo pervažiuojame Lietuvos - Vokietijos sieną, ir su nenutrūkstančiomis voromis iš lėto riedame į rytus, aplenkdami sudegusia Kalvarija.
Prie Krosnos TAD vyrai mus sustabdę raportuoja, kad laiko suimtus rusų karo belaisvius, prašydami pasukti nuo kelio į šalia esančia, žalume skendinčia sodybą. Užsukame.
Skaityti daugiau: Iš II pasaulinio karo dienoraščio
Mobilizuojamus skirs kur reikia
JAV žemyno kariuomenė (sutrumpintai vadinama — Army) greičiausiai laimės kovą su aviacija ir laivynu, kad būtų atsisakyta dabartinės į kariuomenę stojančių paskirstymo sistemos, kur naujokai gali pasirinkti ginklų rūšį. Armija nori, kad būtų grįžta prie Il-me Pasauliniam kare praktikuoto būdo, kada savanoriai ir mobilizuojamieji buvo skiriami ten, kur jie labiausiai buvo reikalingi. Nors laivynas ir aviacija palaiko dabartinę karių pasirinkimo tvarką, pagal kurią jie nugriebia "grietinėlę”, tačiau gynybos ministeris gen. S. Marshall griežtai stovi armijos pusėje.
Perginkluos naikintuvus
Priešginklis bombonešiams
Jungtinių Valstybių karo aviacija skubiai plės ginklų tobulinimo programą. Yra nuspręsta, kad sprausminiai naikintuvai būtų ginkluoti daug modernesniais ir galingesniais pabūklais. Pentagono žinovų nuomone, dabartiniai pabūklai sprausminiuose lėktuvuose galima palyginti su paprastomis strėlėmis senuose lėktuvuose.
Armija skuba planuoti, kad būtų kuo greičiausiai masiškai gaminamos raketos “Loki", kuriomis stratosferiniuose aukščiuose būtų galima sunaikinti greitai skrenda lėktuvai. Tikima, kad “Loki” esąs priešginklis bombonešiams, skrendantiems aukščiau, negu 15 km.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
V. D.
JAV, vykdydamos savo įsipareigojimus Atlanto pakto valstybėms, t. y. didindamos savo okupacines pajėgas Vokietijoje, iš IRO ir iš vokiečių pareikalavo užleisti tam tikrą skaičių kareivinių, kuriose gyveno DP. Be to, vykstant emigracijai į kitus kraštus, ir DP skaičius sumažėjo. Tad IRO tuos žmones, kurie dar neturi kur emigruoti, pradėjo neplaningai kilnoti iš stovyklos i stovyklą. Pvz. Schwaebisch Gmuend, viena didžiausių lietuvių stovyklų Vokietijoje, per nepilnus 5-kis mėnesius buvo kilnojama be pertraukos: dalis lietuvių. pervestų į vokiečių ūki, iškelta į Ulmą, dalis palikta vietoje, seneliai iškelti į čia pat esančią latvių stovyklą, o dauguma buvo perkelta į lenkų stovyklą Heilbronne; iš ten — į ukrainiečių stovyklą Pforzheime, ir pagaliau į ukrainiečių stovyklą Traunšteine, Bavarijoje.
Tas begalinis kilnojimas žmones išveda iš kantrybės ir lygsvaros. todėl kai kas net savo noru pereina į vokiečių ūkj. Stovyklose IRO teikiamas maistas yra skurdus ir nepakankamas, žmogus, negaudamas paramos iš šalies, yra priverstas gyventi pusbadžiai.
Dar blogesnis yra likimas gyvenančių vokiečių ūkyje. Be anksčiau išskrininguotųjų, į vokiečių ūkį IRO perveda ligonius, invalidus, neturinčius emigracinių sutarčių bei kriminalinius nusikaltėlius. Bonnos vyriausybei delsiant priimti svetimšalių apsaugos įstatymą, gyvenantieji vokiečių ūkyje yra, galima sakyti, palikti Dievo valiai. Vokiečiai, atiduodami kareivines okupacinei kariuomenei, užsieniečius apgyvendina barakuose bei skirsto po kaimus. Kaimuose tiek burmistrai, tiek vietiniai gyventojai yra daugumoje griežtai nusistatę prieš užsieniečius, kai kur netbandydami panaudoti jėgą, kad neįsileistų atkeliamų užsieniečių. Gyvenantiems vokiečių ūkyje mokamos nedidutės pašalpos, iš kurių pragyventi neįmanoma.
Skaityti daugiau: TREMTINIŲ BŪKLĖ VOKIETIJOJE
