PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1402) GEGUŽIS - MAY 1964 
Pavasaris Anykščiuose ... Viršelis
Nr. 6 (1403) BlRŽELIS - LlEPA - JUNE 1964
V. Augustinas— Lietuvos artilerininkai ... Viršelis
TURINYS
F. Bočiūnas — Žodis Motinos Dienai
O. Urbonas — D.L.K. Gvardijos gren. pulko kepurė
Z. Rumša — Dėl “nepaminėto sukilimo”
Vytenis — Didžiojo Kario atsisveikinimas
J. M. — Baisusis Birželis Lietuvoje
Sovietų karinė okupacija Lietuvoje
A. Žilvitis — Surandu Žaliakalny vežiką
K. Uoginis — Vergijos naktis
Z. Raulinaitis — Vaidevutis
J. Strumskis — Birželio rytas
P. Gudelis — Iš lietuvių karių veiklos Užkaukazyje
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Kronika
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1964m. 5-6 - Turinys, metrika
FELIKSAS BOČIŪNAS
Taip prasmingas Motinos minėjimas buvo pradėtas Amerikoje, Philadelphijoje 1908 m. ir po šešetos metų, kongreso nutarimu, gegužės mėnesyje jau visame krašte buvo minima Motinos diena. Tai buvo vienas iš didžiųjų žmogaus asmenybės sužibėjimų tų asmenų tarpe, kurie suprato ir iškėlė tą mintį.
Motina jos dieną iškeliama ne tik kaip gyvybės davėja. Gimdymo biologinis vyksmas yra gamtos pasisakymas ne tik žmoguje. Tačiau tik motina, nuo pat pradžios, veikia kūdikį savo dvasia, kuria jame asmenį. Su meile ir pasišventimu — tik motinais jaučiamais būdais, ji savo atžalai atsiduoda, net tai atžalai tapus šios žemės keleiviu ir nutolus, negirdint motinos ilgesyje jos laiminimo, nematant jos vienatvėje džiūstančių ašarų.
Čia yra motinos didybė. Čia jos įprasminimas, ir joms skiriama ta diena.
Geros valios žmonės nuo neatmenamų laikų žinojo motinos kilnumą, nustelbiantį kasdienines vertybes. Rastume napaprastų pavyzdžių, kaip motinos aukojosi. Nestatydama jokių sąlygų, motina atiduoda viską. Amerikiečių literatūroje randame prancūzų kilmės baladę, kurioje sakoma, kad apakusio meile vyro mylimoji buvo nepatenkinta. Pagaliau, ji pareikalavo, kad šis jai atneštų savo motinos širdį! Sūnus nužudo motiną, išplėšia širdį ir skuba atgal. Kelyje suklumpa arklys, žudikas virsta iš balno, o aplipusi žemės dumblu motinos širdis klausia: “Sūneli, ar užsigavai?”
Paul Valery, prancūzų poetas, apie Gabrielę Mistral, Nobelio laureatę, sako: “Niekas, niekada nėra anksčiau taip dainavęs apie vaiką, kaip šioji moteris”.
Skaityti daugiau: ŽODIS MOTINOS DIENAI
O. URBONAS
Stockholmo karo muzėjus gavo iš Lenkijos “Studia i materialy do dziejew dawnego uzbrojenia i ubioru wojskowego”, atspausdintą 1963 metais Krokuvoje.
Šioje studijoje 54 ir 56 puslapiuose yra Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos gvardijos grenadierių pulko kepurė ir T. Čartoryskio, Poznanės vyskupo, 1738-1768 tautinių grenadierių kepurė.
Abi šios kepurės yra mums įdomios. Pirmoji priklausė Lietuvos grenadierių daliniui. Antroji, gi, įdomi, nes centrinėje jos dalyje rodoma lietuviška Vytis, nors ten turėjo būti Čartoryskio herbas.
Galima būtų, žinoma, prie kepurių atvaizdų pridėti po trumpą jų aprašymą ir tuo klausimą laikyti baigtu, bet Lietuvos grenadierių klausimas bendrai, jų atsiradimas ir tolesnis jų vystymasis, liktų neišaiškintas. Tas duoda man progą nukrypti nuo pirmykščios temos ir paliesti Lietuvos grenadierių klausimą tiek, kiek tas man buvo įmanoma pasinaudojant prieinama literatūra.
Grenadierių pavadinimas yra neatskiriamai surištas su rankine granata. Saksų pulkininkas Jan Fryderyk Fleming savo veikale “Der vollkomene deutsche Soldat” (tobulas vokiečių kareivis), Leipzig, 1726, taip aprašo rankinę granatą: “Rankinė granata gavo savo pavadinimą nuo granatinio obuolio. Taip kaip tie obuoliai yra pripildyti grūdų, granata yra pripildyta parako, kuris sprogdamas svaido į visas puses žalojančią ugnį” ...
Skaityti daugiau: LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTIJOS GVARDIJOS GRENADIERIŲ PULKO KEPURĖ
VINCAS JONIKAS
Sūnau, tau motinos malonė
Kuprinėn turto neįdės—
Tik nepamirši prieš kelionę
Dainelės, knygos ir širdies.
Kaip lašeliu vandens gertuvės
Tolybėje piktų kraštų
Lai susivilgo tau liežuvis
Gimtos kalbos gražiu raštu.
Sūnau, per visą kelio ilgį
Visur savi tave girdės—
Tiktai sava, benamė smilga,
Mergelė glausis prie širdies.
Buvęs atskiro Marijampolės bataliono karys, prisidengęs Kalpas Uoginius slapyvardžiu, 1958 m. “Karyje” Nr. 8, pusi. 235, bando atskleisti to bataliono vidaus gyvenimo neigiamus įvykius, pavadinęs savo straipsnį “Dar niekieno nepastebėtas sukilimas” — skliaustuose pabrėždamas: epizodas iš 1919 metų gyvenimo fronte. Šis mano bendro kariuomenėje karo meto vargo draugas, apie mėnesį prieš čia minimus įvykius, buvo priimtas į batalioną savanoriu ir, trūkstant raštininkų, nepraėjęs naujokų apmokymo, buvo paskirtas ūkio skyriaus raštininku. Taigi, įvykių metu naujoko pagauti ir iš kitų nugirsti, bet tinkamai neįvertinti įspūdžiai buvo perdėtai įkritę atmintin ir nepatikrinti, po 40 metų buvo patiekti “Kariui”.
Dėl vienų ar kitų priežasčių kiek pavėluotai bandysiu nušviesti čia minimus įvykius taip, kaip jie iš tikrųjų man, užbaigtuvių dalyviui, tada atrodė ir trumpai patikslinti tų laikų veikiančias aplinkas, kad tikriau suprastų tie skaitytojai, kurie nebrendo tų laikų gyvenime.
Mūsų II-ji (Panevėžio) grupė, sudėtyje: 2 pėst. pulkas, Atskiri Joniškėlio, Marijampolės ir Panevėžio batalionai, 1919 metais birželio - liepos mėn., po įtemptų ir permainingų kovos žygių nustūmė Raudonosios armijos dalis nuo Šimonys — Kupiškis - Kupreliškis linijos ant linijos Suviekas - Lašai - Bebrinė. Atskiras Marijampolės batalionas, su priskirta bataliono vado karininko Jurgio Butkaus vadovybei Baltgudžių kuopa, laikė apytikriai 10 km. pločio barą: Junkūnai - Ignatiškis — Trumponiai. Bataliono vado operatyvinis štabas buvo Rakališkių dvare, rikiuotės dalis — Obeliuose ir ūkio dalis — Rokiškio dvare.
Skaityti daugiau: DĖL „... NEPAMINĖTO SUKILIMO”
(Balandžio 5 d. mirė arm. gen. Douglas MacArthuras, vienas didžiausių J.A. Valstybių karo vadų)
Armijos generolas Douglas MacArthuras už nuopelnus savo kraštui West Pointo naujos laidos išleistuvėse buvo dekoruotas įžymiu Sylvanus Thayer ordenu. Čia jis kreipėsi į naujai pakeltų karininkų eiles, neturėdamas iš anksto paruošto teksto ar užrašų. Tai buvo seno kario pasisveikinimas ir drauge paskutinis žodis — atsisveikinimas, su naujais ginklo vyrais, kurie užima savo postus. Jo kalba liks istorijoje įamžinta kaip pagarbos atidavimas Amerikos kariams:
“Pareiga, Garbė ir Tėvynė— šie trys šventi žodžiai pasako, kuo jūs norite būti, kas jūs būsite. Jie išreiškia jūsų augščiausią tikslą. Jūs turite atgauti drąsą, kai ji jus apleidžia, rasti s~vim pasitikėjimą, kai viskas aplink dreba, neprarasti vilties, kai ji nuo jūsų tolinasi. Aplinkui skeptikai sakys, kad tai tik tuščios frazės, šūkiai. Jie bandys nuvertinti juos, net su ironija, su pajuoka, kaip atgyventą dalyką.
Tačiau, iš kitos pusės, tas tik mums padeda.
Tas padeda užgrūdinti jūsų charakterį ir daro jus stipriais tada, kai pradedat silpti, padeda nepamesti drąsos, susivaldyti, kai esate apimti baimės.
Jų pajuoka, gi, išmokys jus būti nepalenkiamais nepasisekimuose, bet švelniais ir nuoširdžiais laimėjime, išmokys nejieškoti malonumų ir gyvenimo patogumų, bet rinktis bandymus, riziką, sunkumus. Stovėti prieš audras, bet turėti ir užuojautos tiems, kurie liko nugalėti. Išmokti save suvaldyti pirma, prieš kitiems vadovaujant. Turėti širdį atvirą tiesai, grožiui, tikslams, kurie yra kilnūs; juoktis, bet nepamiršti ir kaip verkti; siekti ateities, bet nepaneigti ir praeities.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO KARIO ATSISVEIKINIMAS
J. M.
GRAŽUSIS BIRŽELIS
Birželio mėnuo būdavo vienas iš gražiausių mūsų tėvynėje. Ir nenuostabu: pati vasaros pradžia. Medžių lapai, dar neseniai išsprogę, tebekvepia savo šviežumu ir akį vilioja dar dulkių neapneštu žalumu. Kur pažiūri — laukai siūbuoja kaip miškas išaugusiais rugiais, gražiai sudygusiu vasarojum, o pievos ir lankos prieš pat šienapjūtę pasipuošusios margiausiais žiedais, kuriais sesės lietuvės mėgdavo puošti pakelėse stovinčius kryžius ir berymančius rūpintojėlius.
BAISUSIS BIRŽELIS
Birželio mėnuo būdavo vienas iš gražiausių mūsų tėvynėje Lietuvoje ligi 1940 m. Tais metais, pačiame birželio viduryje, iš rytų į mūsų kraštą atūžė, atgirgždėjo sovietiniai tankai, užtvenkdami ne tik didžiuosius, bet ir kai kuriuos mažesniuosius kelius, užkliudydami ne vieną pakelės stulpą, kryžių ar rūpintojėlį, negailestingai trypdami gražiuosius pasėlius, aiškiai parodydami, kad jie ne kurti, o griauti atbrazdėjo. Tie tankai sutrypė Lietuvos laisvę ir tamsiu debesiu aptemdė lietuvio nuotaiką: nebemielas liko lietuviui birželis, nors ir pasipuošęs gražiausiais žiedais, akių nebeviliojo gražūs siūbuoją rugiai, nes gimtoji žemė, mindžiojama svetimųjų, pradėjo slysti iš po jo kojų, rytojaus diena pasidarė nebetikra. Gražusis birželis Lietuvos valstybei ir visai lietuvių tautai virto baisiuoju birželiu.
Per ištisus metus Lietuvos okupacija ir sovietizacija buvo pridengiama melagingos propagandos apie išlaisvinimą iš buržuazinės santvarkos, apie geresnį gyvenimą sovietinių tautų draugystėje, nors jau tūkstančiai lietuvių patriotų buvo suimti ir kalinami, primetant jiems išgalvotus kaltinimus, arba be jokių kaltinimų, vien už tai, kad buvo koki nors žymesni nepriklausomos Lietuvos pareigūnai ar tik šiaip šviesesni lietuviai. Daugelis paprastų žmonių, išgirsdami apie tokius suėmimus, mėgindavo ramintis: “Gal gi jie kuo nusikalto, kad į kalėjimą uždarė. Bet kągi aš? Aš esu prastas žmogelis, į jokią politiką nesikišu”.
Ir vėl atėjo naujas birželis su naujais žiedais, ir sustojo geležinkelių stotyse eilės užkaltų vagonų, ir užplūdo kelius ir miestų gatves sunkvežimiai su enkavedistais ir jų talkininkais. Pačiame birželio viduryje prasidėjo laukinė lietuvių medžioklė. Beldėsi azijatas vidunaktį į duris, grūdo į sunkvežimius, o paskui į gyvulinius vagonus ne tik jaunus ir stiprius žmones, kurie gal dar galėtų būti pavojingi naujajai santvarkai, bet ir vos bepaeinančius senukus, ligonis ir mažus vaikus. Tai buvo nekaltų žmonių medžioklė, trėmimas iš savo krašto į nežinią, tai buvo lietuvių tautos žudymo, arba genocido, pradžia.
Matydami tokį masinį išvežimą, išvežimą ne tik mokytų, bet ir nemokytų, turtingų ir neturtingų, politikų ir nepolitikų, išvežimą žmonių niekam blogo nepadariusių, visi supratome, kad nė vienas nesame saugūs, kad nežinome nei dienos, nei valandos, kada ateis ir mūsų eilė, kada enkavedistas belsis ir į mūsų duris. Kiekvienas gyvenome didžiausio netikrumo ir baimės dienas. Gyvenimas pasidarė taip nebemielas, kad atrodė, jog nenusigąstumėm, jeigu po mūsų kojomis prasivertų žemė ir mus prarytų.
Baisios buvo tos birželio dienos, bet ne kas kita, o labjausiai jos atvėrė daugeliui akis, leisdamos suprasti, kad Sovietų Sąjunga atėjo ne Lietuvos išlaisvinti, o pavergti, ne įjungti lietuvių į “broliškų tautų tarpą”, o sunaikinti. Birželio trėmimai sugriovė bet kokią bolševikų propagandą, ir maža beliko tiek naivių, kad galėtų jų žodžiais betikėti.
Skaityti daugiau: BAISUSIS BIRŽELIS LIETUVOJE IR JO ATGARSIAI TREMTYJE
Šį dokumentinį raštą, pagal plk. Kazio Ališausko projektą, paruošė ramovėnai 1953 m. ir įteikė kongresmano Kersteno komisijai.
1. SOVIETŲ PARENGIAMIEJI VEIKSMAI LIETUVOS OKUPAVIMUI
1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, Sovietai tuojau ėmė koncentruoti savo kariuomenę prie Pabaltijo valstybių (Estijos, Latvijos) ir Lenkijos sienų. (Lietuva tuo laiku su Sovietų Sąjunga bendros sienos dar neturėjo). Lenkų kariuomenę, hitlerinės karo mašinos sugniuždytą vakaruose, rugsėjo 17 d. Sovietai netikėtai užpuolė iš rytų. Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi: jos teritoriją užkariavo ir pasidalijo du okupantai — Nacinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga. To pasėkoje Lietuvos valstybės pietų - rytų siena atsidūrė betarpiškame kontakte jau su Sovietų kariuomenės užvaldyta teritorija. Didelę dalį su lenkais kariavusios kariuomenės Sovietai tuojau sutelkė prie Lietuvos rytų sienos. Tuo būdu, prieš visas tris Pabaltijo valstybes Sovietai iš rytų turėjo sugniaužę stiprų karinį kumštį, kuriuo grūmodami jie tuojau ėmė statyti šiems kraštams savo ultimatyvius reikalavimus.
Vokiečių - lenkų politiniams santykiams komplikuojantis ir aštrėjant, Lietuvos vyriausybė jau 1939 m. sausio mėn. nusistatė ir viešai paskelbė, visomis jai įmanomomis priemonėmis, laikytis griežto neutralumo. Kada Lenkijoje vykę karo veiksmai artėjo prie Lietuvos sienos, Lietuvos vyriausybė įvykdė dalinę mobilizaciją. Šio veiksmo tikslas buvo apsaugoti pietų - rytų sieną, kad bet kuri kariaujančių kariuomenių ginkluota neperžengtų Lietuvos sienos. Lenkai, žinodami lietuvių tautos nusistatymą dėl savo senosios sostinės Vilniaus, kiekvieną dieną tikėjosi dar ir Lietuvos kariuomenės žygio į Vilniaus kraštą. Tačiau Lietuvos vyriausybė, vykdydama savo griežtą neutralumo politiką, tuo laiku paaukojo net augščiausius tautos siekimus — Lietuvos kareivio koja neperžengė sienos. Šie Lietuvos vyriausybės padaryti sprendimai ir veiksmai aiškiai įrodo, kaip Lietuva dėjo visas pastangas išlaikyti neutralumą ir išvengti svetimos ginkluotos kariuomenės įžengimo į jos teritoriją.
Sovietai taipogi gerai žinodami lietuvių aspiracijas į Vilniaus kraštą ir norėdami geriau užmaskuoti savo netolimos ateities groboniškus planus, pirma jį nuo lenkų atėmė, o vėliau (lietuviams visai nereikalaujant) neva atidavė Lietuvai. Tačiau, priskirdami Vilniaus kraštą Lietuvai, Sovietai savo kariuomenės iš šio krašto neatitraukė. Tuo būdu, Vilniaus kraštas prisijungė prie Lietuvos valstybės teritorijos kartu su svetima okupacine kariuomene. Darydamas šį sprendimą Kremlius, aišku, jau turėjo savo tolesnių veiksmų planą ir gerai žinojo, kad netolimoje ateityje, ne tik tas pat Vilniaus kraštas, bet ir visa Lietuva su kitais Pabaltijo kraštais pateks į Sovietų rankas.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ KARINĖ LIETUVOS OKUPACIJA
VLADAS ŠLAITAS
Ateis vidurnaktį nežinomas kareivis,
ateis toks liūdanas ir išbalęs
ir ims grūmot,
ir ims pamišėliu kvatoti,
ir amputuotas, sopamas rankas iškels.
Nusiramink, nežinomas kareivi,
nusiramink, broli:
mes su tavim, atsimeni?,
andai tą patį purvą apkasuose bridom,
gulėm į drėgną guolį;
arba, atsimeni, svajojom apie meilę
(lyg atvirutėj) su mylima po liepom.
Tik kad buitis tave lyg tyčia sušaudė ir išniekino.
Tik tu nešauk, nežinomas kareivi,
senų žaizdų nejudink:
tą pačią žaizdą aš nešu
kiekvieną mielą rudenį.
Kaunas naktį V. Augustino nuotr.
A. ŽILVITIS
Okupavę 1940 metais Lietuvą, bolševikai viską vertė augštyn kojomis. Nebuvo aplenkta, aišku, nei Lietuvos kariuomenė. Ji irgi visą tą “makalynę” turėjo išgyventi. Po įvairių mėtymų ir kilnojimų ji buvo likviduojama ir iš jos kuriamas 29 Šaulių Teritorinis Korpas, grynai jau priklausantis rusų vadovybei. Sąryšyje su tuo, iš esamų Lietuvos trijų kavalerijos pulkų, buvo suformuotas tik vienas kavalerijos pulkas ir pavadintas 26 kavalerijos pulku. To pulko dienos buvo irgi neperilgiausios: teišsilaikė tik nuo 1940 metų rudens iki sekančių metų pavasario; 1941 metais jis buvo visai išformuotas.
Išformuojant pulką, pulko žmonės ir arkliai buvo išskirstyti ir išsiuntinėti į kitus kariuomenės dalinius. O inventorių ir visą kitą turtą pasiėmė rusų kariuomenė.
Buvau perkeltas į 17 gaubicų artilerijos pulką, kuris savo štabą turėjo įsirengęs Lentvaryje, netoli geležinkelio stoties. Atvykęs į pulką buvau paskirtas į kaž kokį Degalų - Tepalų viršininko etatą, kuris faktinai figūravo dar tik popieriuje, nes kiek tų degalų bei tepalų reikėjo, kaip kad prisimenu, pulko ginklininkas pasirūpindavo. O aš tame štabe, kaip dūšia be vietos, kampas iš kampo taip ir slampinėjau.
Buvo pavasaris ir Lietuvos kariuomenė, įjungta į 29 šaulių teritorinį korpą, rengėsi vykti į poligonus vasaros pratimams: vieni Pabradėn, kiti į Varėną. Korpo maitinimo skyriaus viršininkas plk. ltn. O. Milaševičius, susisiekęs su pulko vadovybe, numatė ir parinko mane į organizuojamą Varėnos poligono lauko kepyklą raštvedžiu. Tai buvo gegužės mėn. antroji pusė. Kokia diena nebeprisimenu. Nuvykstu aš Vilniun ir paskirtą valandą, nurodytoje vietoje, prisistatau.
Skaityti daugiau: SURANDU ŽALIAKALNY VEŽIKĄ
KALPAS UOGINTUS
Ne taip kenčia platus plentas
Gniaužtas diližanais,
Kaip vaitoja mūsų žmonės
Po svetimais ponais” . . .
A. Baranauskas
Šiemet sukanka 23-ji metai nuo birželio 15-sios, kuri mūsų tautos istorijon įrašyta krauju.
Sovietai dažnai mini įvairius Pabaltijo valstybių “jubilėjus”, tik nė karto dar nepaminėjo ir vargu ar kada bepaminės 1941 metų birželio 14-15 nakties jubilėjų .. .
Tą naktį, pagal iš anksto, judošiška klasta ir niekšišku pasalūniškumu paruoštus sąrašus, buvo vykdoma geriausiųjų Lietuvos vaikų “medžioklė”, ją vykdė visuomenės padugnių — kriminalinis elementas, Maskvos agentų vadovaujamas. Tą naktį buvo nutrauktas ramių žmonių, po dienos darbo, savo pastogėse ramus poilsis — grubiai, triukšmingai prižadinta iš miego suaugę, seneliai ir maži vaikai, žiauriai išplėšti iš šiltų patalų ir kone pusnuogiai ir be daiktų, kraute pakrauti į sunkvežimius ir išgabenti į surinkimo punktus — gelžkelio stotis. Ten grūste sugrūsti į nešvarius gyvulinius, žmonėms keliauti nepritaikintus, vagonus ir išvežti į Sibirą, Altajų, Kazachstaną, Turkestaną, Vorkutą, Suomių Kareliją ir kt. tolimosios šiaurės vietas. Visa tai buvo atlikta pasiremiant dekretu apie “antisovietinio - kontrrevoliucinio elemento pašalinimą”. Tuo gi kontrrevoliuciniu elementu laikyta: visi buvę vyriausybių nariai, politinių partijų lyderiai, žymesnieji visuomenės veikėjai, viešosios, pasienio ir kt. paskirties policijos tarnautojai, kūrėjai - savanoriai, karininkai, šauliai, įstaigų tarnautojai (ypač apdovanotieji ordenais), įvairių patriotinių organizacijų nariai, arba, kaip vėliau rastoje instrukcijoje buvo pasakyta: aktyvūs Plechavičiaus, Bermonto-Avalovo, von der Goleo ir kt. prieš bolševikus veikusiųjų karinių formacijų buvę dalyviai, studentų korporacijų nariai, teisėjai, prokurorai, teismo tardytojai, kalėjimų administracijos tarnautojai, ne komunistinės spaudos bendradarbiai, diplomatinių ir konsuliarinių atstovybių tarnautojai, pažangesnieji ūkininkai ir t.t., žodžiu tariant, — visas tautos elitas.
Iš vėliau rastų dokumentų nustatyta, jog birželio 14-15 naktį, bolševikai Lietuvoje sugrūdo į 871 vagoną ir išgabeno 21,755 žmonių. Pakrovimo stotyse šeimos žiauriai buvo išdraskomos. Neminint vyrų, net maži vaikai, smurtu iš motinų buvo plėšte išplėšti ir transportuojami atskirai į nežinią. Labai reta kuriai šeimai bepavyko vėliau kada susitikti. Kelionė į tolimas tremties vietas tęsėsi savaitėmis. Tremiamiems stigo ne tik maisto, bet vandens ir oro. Nekalbant apie kokius nors minimalinius patogumus, tremtiniams neduota paprasčiausių sąlygų gamtos reikalams atlikti. Vagonuose bendrai sugrūsti (kurie liko neišskirti) vyrai ir moterys, turėjo naudotis maža vagono grindyse tam tikslui iškirsta skyle. Tokios skylės greitai užako ir nelaimingiems teko braidyti mėšle ir kvėpuoti užnuodytu oru. Įsivaizduokime — tie nelaimingieji mūsų broliai ir sesės turėjo juk ir miegoti tuose užterštuose vagonuose ant grindų be jokių patalo reikmenų! Todėl tremiamųjų tarpe greitai kilo epidemijos. Daugelis jų, ypač seneliai ir vaikai, mirė kelyje nuo jėgų išsekimo, bado bei ligų. Mirusieji buvo arba tiesiog išmetami iš einančio traukinio, arba, traukiniui kur ilgėliau sustojus, čia pat prie traukinio, šalia gelžkelio pylimo “palaidojami”, net gerai jų neužkasus, nes tam nebuvo laiko ir kastuvų. Nekalčiausių žmonių — tremtinių lavonais ir jų “kapų” kupsteliais nubarstyta yra visas, baisiosios kančios ir mirties — tremtinių kelias. Tai tokią “globą” ir rūpinimąsi jais patyrė “išlaisvintieji” pabaltiečiai: lietuviai, latviai ir estai.
Skaityti daugiau: VERGIJOS NAKTIS
Z. RAULINAITIS
SLAVŲ APSUPIMAS
Baltų žemė
Seniausios istorinės žinios apie baltus, deja, labai nedaug tepasako apie jų gyventus plotus, tų plotų ribas. Dabartinė Lietuva ir Latvija tai tik mažas išlikęs kampas prie Baltijos jūros, kuriame tebegyvena tų, kadaise didžiuliuose šiaurės rytų Europos plotuose pasklidusių, baltų palikuonys.
Norėdami atsekti senosios baltų žemės ribas mokslininkai tiria vietovardžius, kasinėja piliakalnius ir priešistorinius kapinynus. Kalbininkas K. Būga dabartinėje Gudijoje surado 121 upėvardį baltiškos kilmės. Tais vietovardžiais einant baltai yra gyvenę į šiaurę nuo Pripetės,
Dniepro ir Nemuno viršutiniuose baseinuose. Vokiečių mokslininkas Vasmeris baltiškų vardų upių, ežerų ir upokšnių surado Smolensko, Tvero, Kalugos, Maskvos ir net Černigovo srityse. Rusų lingvistai Toporovas ir Trubačevas 1926 m. paskelbtoje jų studijoje nurodo daugiau kaip 1000 upėvardžių Dniepro augštutiniame baseine baltiškos kilmės.16
Ištiesų dar XI ir XII amž. rusų kronikose yra minimi galindai (Goljad'), gyvenę prie viršutinės Protvos prie Možaisko ir Gžatsko, į pietvakarius nuo Maskvos. Galindų vardas yra išlikęs 8 Įvairiose vietovėse ir upių varduose Maskvos ir Orelio srityje.1 Pav. vietovė Goljad’ prie Dmitrovo ir kita to pat vardo prie Maskvos, kurios srityje teka upė Goledjanka.
Skaityti daugiau: VAIDEVUTIS
JONAS STRUMSKIS
1964 m. birželio 17 dieną suėjo 24 metai, kai mes buvę trys Lietuvos savanoriai kūrėjai, šiurpo krečiami, stovėjome Kėdainiuose, Gedimino gatvėje. Bolševikų įsibrovėlių milžiniški tankai, gramozdiškiai riedėjo, laužydami augančius medelius ir šaligatvius. Išalkusios skudurėtos kariuomenės masės brovėsi į mūsų laisvą šalį.
Žmonių minios, susirinkusios bažnyčios šventoriuje, susirūpinusiais veidais, kalbėjosi, kas bus rytoj. Jaunimas, vieškeliais ir takeliais, ėjo į bažnyčią prašyti Dievo grąžinti Tėvynei laisvę. Su vėjo kaukimu sumišęs žmonių priešmirtinis šauksmas į Dievą kilo augštyn, versdamas drebėti dangų ir žemę.
Nepraėjus metams, visai netikėtai, 1941 m. birželio 13 dieną, pasirodė NKVD ir jų agentų gauja. Blerbėdami nesuskaičiuojamais, kareivių prisėdusiais, sunkvežimiais, vieškeliais ir keliukais jie veržėsi į kaimus ir vienkiemius.
Žmonės, išsigandę enkavedistų gaujų siautėjimo, bėgo kur kas įmanydamas slėptis, kad tik nepapultų į jų nagus. Enkavedistai, ginkluoti automatais, pasiekę kaimus su vienkiemiais, ėmė supti ramių žmonių gyvenamus trobesius. Piktai keikdamiesi, vyrus, moteris su vaikais ir senelius, daužydami buožėmis, jie varė į sunkvežimius.
Žiauriausiu būdu išplėšę iš savųjų gimtųjų sodybų, suvarę į sunkvežimius, stiprių raudonųjų sargybų saugomus, pristatė į Kėdainių gelžkelio stotį. Stotyje jau stovėjo spygliuotomis vielomis užkaltais vagonų langais ilgi nelaimingiems tautiečiams vežti mirties ešalonai. Vyrus atskirdami nuo žmonų su vaikais, pradėjo grūsti, visus kaip gyvulius į gyvulinius vagonus, aklai juos uždarydami.
Klykė vaikai, blaškėsi, raudamos nuo galvos plaukus, moterys, bejėgiško įniršio pagauti, spaudė kumščius vyrai.
Išvežus Gintauto Janušo ir Rudžių Balčiūnų šeimas, Lančiūnavos Ž. ūkio mokyklos direktorius, mokytoja, aš ir keletas apylinkės ūkininkų, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, sudarėme kovos grupelę. Visi buvome gerai ginkluoti ir pasiryžę gyvi raudonarmiečiams nepasiduoti. Turėjome gerus ginklus ir amunicijos užtektinai.
Mums kelioliką parų pasislapsčius nuo raudonųjų budelių, atėjo subatos vakaras, šmėkštelėjo trumpa vasaros naktis ir vėl rytas. Tai buvo birželio 22-sios rytas. Mūsų grupė slapstėsi rugių lauke. Kėdainių pusėje sugriaudėjo karo perkūnas. Su džiaugsmu, kaip audra, šokome prieš savuosius žudikus kovoti. Kova — ryžtas ir kančios buvo apvainikuotas laimėjimu!
Lietuvos nepriklausomybė buvo atstatyta, vėl suplėvesavo mūsų brangi Trispalvė, ir mes vėl giedojome Tautos Himną.
P. GUDELIS
(Tęsinys)
Kadangi derėtis reikėjo su tais pačiais asmenimis, tai jie nenorėjo taip lengvai patikėti, kad mes per vieną naktį iš tautinės kariuomenės organizatorių virtome tautos švietėjais. Svarbiausias argumentas prieš komandiravimą buvo pasiūlymas išleisti plačius atsišaukimus ir pavesti Kultūros-švietimo komisijoms surankioti lietuvius ir organizuoti jų švietimą. Turėjome leistis į plačius ginčus. Pirmiausia pasiteiravome, ką tas augštasis komitetininkas pats nusimano apie lietuvius. Jo garbei reikia pasakyti, kad atvirai prisipažino, nieko apie juos nesąs girdėjęs. Nurodėme jam, kad ne daugiau ką žinos apie lietuvius ir kiti tarybų darbuotojai. Be to, papasakojau, kaip šovinistai lenkai nuo amžių siekė paglemžti savo įtakon lietuvius, ir kas atsitiko dabar organizuojant lietuvius Karšė. Pagaliau prašėme patikėti, kad ne kitaip atsitiks ir visame fronte, nes lenkų yra visur daugiau, negu lietuvių. Taip pat atkreipėme dėmesį į tai, kad lietuvių kalba neturi nė mažiausio panašumo į slavų kalbas ir keliais pavyzdžiais tai pademonstravome. Tik tuo būdu pavyko įtikinti, kad atsišaukimais ir pavedimu to darbo Kultūros-švietimo komitetams bus pasiekta ne lietuvių švietimo, o tik lenkų šovinizmo klestėjimo.
Gavau viso spausdinto puslapio ilgą raštą, kuris nieku būdu nebuvo panašus į trokštamą įgaliojimą. Buvo leidžiama steigti įgulose (frontas nebuvo paminėtas) prie tarybų Kultūros-švietimo komitetų lietuvių sekcijas. Smulkiai buvo išdėstyta visa jų steigimo procedūra. O dar plačiau buvo motyvuotas nepageidavimas, netgi draudimas, organizuoti lietuvius tikslu įsteigti tautinį dalinį.
Skaityti daugiau: IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU
Darbai, idėjos ir ¡ų vykdymas
Darbas be idėjos bergždžias, o idėja be darbo tuščia. Organizaciniame gyvenime tai ypač ryšku, nes kada abi šios prielaidos tampriai jungiamos ir atydžiai puoselėjamos, pasiekiama brandesnių rezultatų. Galima dirbti ir persitempti, o mažai ką pasiekti, nederinant bendro darbo su siekiamomis idėjomis. Taip pat nieko gero neduos ir geriausia idėja, užmesta ant lentynos.
Nėra jau taip lengva pasirinkti tiesų vidurio kelią tarp šių prielaidų. Jis visuomet bus individualiai paraizgytas, tačiau pilnai patikimas tol, kol bendro organizacinio darbo vykdytojai derins savo veiklą su idėjinės šeimos daugumos valia.
Šaulių S-gos šeimoje, taip pat kaip ir visų kitų bendrinių organizacijų pa v. PLB, Vilniaus Krašto Lietuvių S-gos ir t.t., kuriose įvairių pažiūrų, skirtingų religijų ir nevienodo išsilavinimo asmenys, jungiami tos pačios idėjos, siekia bendrų tikslų, gali pasitaikyti nesutarimų, kaip tų bendrų tikslų siekti. Toki nesutarimai nėra darbo stabdis, jei jie neišauga į viešų ginčų stulpą, kyšantį virš visos organizacijos tikslų. Vidujiniai organizacijų nesutarimai yra kartu ir organizacinio gyvenimo kritika, kuri, daugeliu atvejų, gali būti naudinga pačiai organizacijai. Organizacinio darbo nesklandumų pasitaikė ir pasitaikys padaliniuose ir centrinėse vadovybėse. Dėl to negalima nustoti veikti, nes tada tektų apleisti idėją, kuri be darbo tuščia.
Šaulių idėja per brangi mums patiems, kad mes ją galėtumėme apleisti, ypač dar tokiose sunkiose lietuvių tautai valandose. Mūsų veikime neskalndumų yra pasitaikę, tačiau juos reikia broliškai išlyginti ir toliau sąžiningai ir su pasirįžimu dirbti mums brangų šaulišką darbą.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Redaguoja K. KODATIENė, Nida Resort, Linden, Mich., irE. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, III.
PUTINAS
G E G U Ž I S
Gegužį dainavo ne vienas poetas.
Ir man čia beliekas nedaug kas pridėti.
Gal dainas dainuoti, daug kartų girdėtas?
Alyvų paunksnėj svajot ir mylėti?
Norėčiau aš vien į tą meilės idilę
Įpinti nors vieną rūstesnę gaidą.
Prabilkit, kas skurdot per žiemą nutilę
Pavasario audros te jūsų nebaido.
Išeikit į laisvę, kai pirmas griaustinis
Ir žaibas paskatins pavasario liūtį.
Ir ryžto balsai nuaidės iš krūtinės,
Kad gera šioj žemėj gyventi ir būti.
Būk sveikas, geguži, pražydęs raudonai.
Maistingom, viltingom dainom nuskardėjęs.
Pakilo į saulę širdžių milijonai,
Laisvai kaip tas drumstas pavasario vėjas.
Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo.
Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė.
Teskamba balsai, kur gegužy pragydo.
Teskleidžias žiedai, kuriuos saulė sukrovė.
LIETUVĖS MOTINOS KRYŽIAUS KELIAS
Kasmet mes pagerbiame motiną. Užtarnautai išskaičiuojame jos didžiuosius nuopelnus vaikams ir savo tautai. Šiuo kartu pažiūrėkime į tos lietuvės motinos širdį, jai beeinant jos motinos kryžiaus kelią tautos istorijos bėgyje.
Dar prieš Mindaugo laikus kryžiuočiai ir kitos kaimyninės gentys užpuldinėja ramios tautos gyventojus: plėšia, terioja jų sodybas, žudo, varo vergijon jos žmones. Kas daugiausia dėl viso to kenčia, jei ne motinos širdis? Ji opiausiai pergyvena savo šeimos nelaimes: kai namai paverčiami pelenais, kai kovose žūsta vyras, vaikai, niekinamos dukros, o jei kas dar išlikę — varomi vergijon. Vyrams išėjus ginti pilis, šeima skuba slėptis miškuose, kur kiekvienos motinos pasiaukojimui nėra ribų.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
ARKIVYSKUPO KAREVIČIAUS PAGERBIMAS
“Nors taip toli —už okeano,
Matau tave, Tėvyne mano” ...
M. Gustaitis
Nors beveik pusšimtis metų ir tūkstančiai mylių, kalnai bei okeanai, išlikusius kūrėjus - savanorius skiria nuo tų atmintinų vietų bei į-vykių, istorijos raidoje įvykusių mylimoje tėvynėje, jie neužmiršta jų, nė asmenų, turėjusių su jais santykių bendroje kovoje dėl tėvynės laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo.
Šių metų kovo mėn. 1 dieną, čikagiečiai kūrėjai - savanoriai gražiai pagerbė arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus, LKSK Sąjungos garbės nario, šviesų atminimą. To didžiojo lietuvio veikla buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. 1919 m. gegužės 11 d. Kaune, Rotušės aikštėje, jis iškilmingai prisaikdino ir palaimino pirmuosius Lietuvos kariuomenės savanorius. Vėliau jis prisaikdino ir kitus Lietuvos kariuomenės pulkus, šventino pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos Karo mokyklą; 1934 m. birželio mėn. 23 d. dalyvavo iškilmėse pašventinant Nežinomojo Kareivio kapą, Karo muzėjaus sodelyje, Kaune. Be to, jis visada noriai ir džiugiai dalyvaudavo kariuomenės dalinių iškilmėse, bei kūrėjų - savanorių suvažiavimuose, kur tardavo savo prielankų, malonų, ganytojišką žodį.
Todėl, be pačių rengėjų, minėji-
1964, kovo mėn. 1 d. Čikagoje minint LKSK S-gos garbės narį, a.a. arkivyskupą Pranciškų Karevičių; Čikagos istorikų draugijos p-kas kun. K. A. Matulaitis skaito paskaitą apie arkivyskupo gyvenimą ir jo patriotinę - lietuvišką veiklą.
me — pagerbime dalyvavo daug čikagiečių, kurių pirmose eilėse buvo Lietuvos generalinis konsulas dr. P. Daužvardis, vyskupas V. Brizgys, generolai, pulkininkai, daug kitų laipsnių karininkų; ramovėnai, kunigai, šauliai ir kiti vyrai bei moterys pripildė salę.
Kūrėjų - savanorių skyriaus pirmininkas J. Tamulis, atidarydamas tą retą gražų susirinkimą — posėdi, tarė trumpą žodį ir vadovavo minėjimui. Su atitinkamomis apeigomis salėn buvo įnešta kūrėjų - savanorių, ramovėnų ir šaulių organizacijų vėliavos, kurios išsirikiavo už prezidiumo stalo, ties kuriuo, ant sienos, tarp JAV vėliavos ir Lietuvos Trispalvės, po kryžiumi, kabojo gedulo kaspinu aprištas arkivyskupo Karevičiaus portretas. Kūrėjų - savanorių vėliava, kurioje aiškiai spindėjo gražus įrašas: “Dieve padėk— Tėvynę ginam”, stovėjo viduryje, tarp kitų org. vėliavų.
Po prasmingos kunigo Pr. Garšvos invokacijos, labai gražią, jautrią ir giliai prasmingą kalbą pasakė Lietuvos generalinis konsulas dr. P. Daužvardis. Kūrėjus - savanorius jis pavadino idealistais, kurie ne dėl kokių ten medžiaginių interesę, karjeros ar ordenų, o iš didžios idėjos ant Tėvynės laisvės aukuro sudėjo brangiausią savo auką — gyvybę ir sveikatą. Jaunajai mūsų kartai, o ypač kūrėjų - savanorių palikuonims (kurių nemaža juk yra) linkėjo pasekti tuo pavyzdžiu ir gyventi jų idealais.
Keliais brandžiais sakiniais dr. P. Daužvardis arkv. Karevičių vaizdžiai apibūdino, kaip didį lietuvį ir garbingą, savo pareigoms atsidavusį ganytoją, kuris nebodamas net Vatikano sluoksnių spaudimo, lenkams, kurių valdomoje vyskupijoje anuo metu nemaža buvo, ir kurie atkakliai reikalavo ir bažnyčioje tęsti iki tol besireiškusį lenkiškumą, nepataikavo. Pirmoje vietoje visur statė lietuvybę, lietuvių kalbą, gynė lietuvių reikalus. 1915-18 metais, kai vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje, numanydama arkivyskupo didelį autoritetą tautoje, bandė jį paveikti paklusti jų norams ir reikalams, jis atsakė: “Galite mane ištremti, galite nužudyti, bet priversti mane elgtis prieš mano sąžinę, prieš savo tautą —negalite”. Jis buvo kietas šaunus žemaitis, gimęs Giršinuose, Mosėdžio valsčiuje.
Skaityti daugiau: Kronika
