Partizanai: istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
T U R I N Y S
LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 6 (1279)1952 M. RUGSĖJIS-SEPTEMBERĮSTEIGTAS 1919 M.
Redaguoja: Dom. Penikas, Br. Aušrotas ir Sim. Urbonas. Leidžia KARIO leidykla. Prenumerata: metams 4 dol., pusm. — $2.50, atsk. nr. 45c. Adresas 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., Spausdinamas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
KAZYS ŠKIRPA
RUGSĖJO 8-SIOS PROGA
Nebuvo joks atsitiktinumas, kad mūsų tautos himno kūrėjas, Vincas Kudirka, apibūdindamas, kas yra Lietuva mūsų tautai, pirmoje vietoje deklaravo “Tu didvyrių žemė” ir čia pat nurodė “Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia”. . .
Jokios politinės bei socialinės ideologijos, kokios jos bebūtų patrauklios, ir net tikybiniai mokslai, skiepinanti žmogui iš pat mažens aukščiausiųjų dorybių — pasiaukojimo ir artimo meilės — supratimą, taip giliai ir taip plačiai nesuaktyvina tautos plačiųjų sluogsnių, kaip tą padaro tautinis įsisąmoninimas — meilė savo krašto, prisirišimas prie savo tautos ir gerbimas jos istorijos. Tai natūralu, nes gyvoji tauta yra tąsa jos prieš tai buvusiųjų kartų, kurios sudėjo aukščiausiųjų aukų už krašto laisvę ir tautos natūrališką, taigi paties Viešpaties Dievo suteiktą, teisę gyventi ir progresuoti kartu su visa žmonija bei visomis kitomis tautomis.
Kaip Kudirka, taip ir kiti ano laikotarpio lietuvių tautos laivės kovotojai ir Lietuvos valstybės atkūrimo pranašai sėmė sau stiprybės ne tiek iš liberalistinių idėjų, kurias paskleidė Europoje Prancūzų Revoliucijoslaimėjimai, bet pirmoje eilėje iš savo tautos: iš Lietuvos istorijos, iš Jos Didžiųjų Kunigaikščių žygių, įamžinusių Lietuvos valstybingumą, sukūrusių Jos istoriją, išgarsinusių Jos vardą pasaulyje.
Ne iš kur kitur, kaip iš Kudirkos nurodyto šaltinio — Lietuvos praeities — stiprino save ir visi tie, kurie pasekė jo pėdomis; ne ant kokio kito, kaip ant pagrindo istoriniai pagrįsto mūsų tautos teisės į savą valstybę, kaip garanto lietuviškojo socialinio teisingumo, išsivystė lietuviuose tautinis susipratimas ir socialiniai demokratinis apsisprendimas, kurie subrandino mūsų tautos bendrą valią pasiryžimui iš naujo atkurti Lietuvos valstybę. Ir ne kas kita, kaip savo krašto meilė, amžinoji lietuvybė, istorinės Lietuvos pažibų — Didž. Lietuvos Kunigaikščių — karžygiškumo pavyzdžiai, jų suorganizuotų ir vadovautų lietuviškųjų pulkų kovingumas ir senovės Lietuvos kariuomenės karių heroiškumas — geriau garbingai žūt kautynėse, neg pasiduoti priešui — suformavo 1918-20 metų Lietuvos Kariuomenės kūrėjų-sava-norių idealizmą pasiaukoti Tėvynės Lietuvos labui, kad laimėtų kovą dėl naujo Lietuvos valstybės atkūrimo . . .
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IK JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
Po visų šių nelaimių, kurios susilpnino mūsų dvasios ir kūno jėgas, ir aiškiai žinant vyraujanti priešo kiekį, mūsų vadai turėjo suprasti, jog daugiau jau nebebuvo klausimo, kad mes begalėtume ilgiau veikti puolant ir kad visas mūsų sumanymas veržtis į žemaičių kraštą turėtų būti pamirštas. Mes patieksime skaitytojui korpo karininkų daugumos pažiūrų apžvalgą šiuo klausimu. Tos nuomonės pasireiškė dar netgi Vilniaus kautynių metu.
Buvo arti vidudienio birželio 19 dieną. Kai mūsų linija pradėjo trauktis, pulkininkas Valentinas su keliais kitais karininkais prabilo j gen. Gelgaudą, vaizdavo jam katastrofišką būklę, kurioje jie atsidūrė, ir siūlė jam operacijų planą, pritaikintą naujoms mūsų aplinkybėms. Jų nuomone, teliko viena išeeitis. Reikėjo išsižadėti vis o mūsų plano veikimuitarp Nemuno, Dauguvos ir Neries upių. šių upių, Baltijos jūros ir Prūsų krašto apribotas plotas buvo mums pavojinga pozicija, nes ji trumpmo mūsų judesius ir kartu statė mus į pavojų būti apsuptiems didesnių priešo jėgų. Pulkininkas Valentinas kaipo prieinamiausią operacijų liniją nurodė plotą tarp Kauno ir Lydos. Iš šios įžambios linijos mes galėtume bet kurią valandą grąsinti Vilniui. Jis siūlė užimti Kauną ir ko labiausiai įsitvirtinti (fortifikuotis) tame mieste, lygiai kaip ir Aleksote ir Lydoje. Šioje linijoje mes turėtume naudotis veikimui bet kokioms palankiomis progomis, kurias priešo apsileidimas bei neveiklumas galėtų mums patiekti kovai prieš Vilnių. Ir jeigu mums nepavyktų pakankamai sėkmingai staiga paimti šį miestą, tai mes bent turėtume priversti rusus laikyti stiprią kariuomenę tarp jo sienų kaipo įgulą. Lydos miestas liečia didžiąją Bialoviežo girią. Jis guli trijų didžiųjų kelių susikirtime, t. y. kelių iš Lenkijos, iš Voluinės ir iš Juodosios Rusijos provincijos. Tai visa tą vietovę darė labai svarbią. Susisiekimas tarp to miesto ir gretimosios girios yra labai patogus. Ir pulkininkas Valentinas nurodė šią girią kaipo tinkamiausią vietą rinktis visiems Lietuvos ir kitų provincijų sukilėliams. Jis siūlė ko geriausiai įsitvirtinti paliai tuos visus kelius, kurie čia teikės, ir tuo būdu padaryti poziciją sunkią ir pavojingą priešui prieiti. Ši giria, kuri yra daugiau kaip 120 angliškų mylių ilgio ir nuo 30 ligi 80 mylių pločio, pasiekia didįjį kelią, kuris eina per Bielską, iš Varšuvos į Peterburgą ir Maskvą ir siekia Vilniaus apylinkes žiemiuose.
Juozas Mikśtas
Tu padainuok man apie rožę,
Kuri nevysta amžinai.
Ir apie džiaugsmą apie grožį,
Kokį mums neša tik sapnai.
Tu padainuok man apie šalį,
Gražiausią iš visų šalių,
Kur gluosniai, alksniai, kur berželiai,
Nūn rauda sielvartu giliu.
Tu padainuok man apie paukštį,
Parskrendantį lizdan tėvų,
Apie dangaus mėlynės aukšty
Kelionę debesų laisvų.
Tu padainuok man apie karį,
Netekusį gimtos šalies,
Kovojantį už jūrų, marių,
Ryžtingą, kupiną vilties.
Kai tu dainuoji, man atrodo
Giedrėja rūškana buitis;
Žaliuoja girios, žydi sodai,
Ir kaista nerimu širdis.
Kai tu dainuoji—skrenda mintys
Į šiaurę, ten toli, toli...
Ir niekas negal jų čia grąžinti;
Jos vieši pasakų šaly.
Moe (Australia),
1952. VI. 4 d.
Plk. A. Birontas
MANO ATSAKYMAS PULK. OSKARUI URBONUI
Šiame numeryje plk. A. Bironto atsakymą plk. O. Urbonui baigiame. Dėl vietos stokos, o taip pat ir todėl, kad pasidarytų džentelmeniškesnis, šį straipsnį buvome priversti gerokai sutrumpinti.
Redakcija
(Tęsinys iš pereito nr.)
Tamsta puikiai žinojai, kad karas vokiečių praloštas. Tatai buvo visiems aišku, net paprastam kareiviui. Tad, jei toks didelis patriotas dediesi, turėjai pagalvoti, kas bus su Lietuva, kai ją vėl okupuos bolševikai, ir pasistengti su vokiečiais gerai sugyventi, dėl visokių mažmožių jų neerzinti, juoba, kad kito atsitraukimo kelio neturėjome. Tamsta toleravai ir pro pirštus žiūrėjai į šmeižtus Tamstai priklausančių karininkų ir kareivių ir nesiėmei priemonių tokiai padėčiai prašalinti. Tatai aiškiai matosi iš Tamstos rašinio.
Viet. Rinktinės nuginklavimas buvo mums visiems skaudus smūgis ir mes visi buvome tuo vokiečių pasielgimu pasipiktinę. Jau po Rinktinės išvaikymo generolui Hince pareiškiau, kad toks griežtas pasielgimas su Rinktine sudavė visai Lietuvai skaudų smūgį, ir, jei bus skelbiama mobilizacija, pasisekimo nebus. Tame pačiame “Kario” 12 Nr. Tamsta pats prisipažįsti, kad dažnai atmainydavai gen. Plechavičiaus duotus parėdymus ir kad jisai netgi grąsino Tamstą įkišti į daboklę. Tatai parodo, jog Tamsta, bet ne Plechavičius, buvai “spiritus movens” Rinktinėje. Jei vokiečių generolas Harm, kuriam gen. Plechavičius priklausė, atmainė Plechavičiaus įsakymą batalijonui vykti ne į Vilnių, bet į Ašmeną, turbūt taip ir reikėjo, nes augščiausia vadovybė visvien buvo ne Tamstos ir ne Plechavičiaus rankose, bet vokiečių. Bolševikams artėjant prie Vilniaus, vokiečiams aiškiai buvo žinoma, kur batalijonas turėjo žygiuoti. Situacija karo lauke, ypač bolševikams žygiuojant pirmyn, o vokiečiams traukian-its, keitėsi ne tik kas dieną, bet ir kas valandą. Vientik kad negadinti santykių, Tamsta privalėjai sutikti su generolu Harm, arba laukti decizijos gen. Plechavičiaus ir jį įtikinti, kad dėl to triukšmo kelti nereikėtų. Tuo savo žygiu Tamsta norėjai save išaugštinti ir pabrėžti, kad visur kur geriau nusimanai už savo viršininką. Plechavičius gal visai nebūtų dėl tokio menkniekio “kracho” daręs ir nebūtų ieškojęs konflikto su vokiečiais, nes tai vis vien bendros situacijos karo lauke nebūtų pakeitę, nė bolševikų invazijos nebūtų sulaikę. Tamstai čia buvo tik gera proga dar didesnį kylį tarp lietuvių ir vokiečių įvaryti.
Šią vasarą (gegužės mėnesyje Barcelonoje, Ispanijoje) įvyko 35 Eucharistinis Kongresas, kurio metu New Yorko arkivyskupas kardinolas Spellmanas pasakė reikšmingą, daug triukšmo sukėlusią spaudoje ir politiniuose sluoksniuose, kalbą.
Kardinolo kalba buvo skirta taikai ir šeimai.
Protinės nuotaikos, — tarp kitko pasakė jis, — pasidarė taip persunktos karinėmis įdėjomis, kad žmonės nebegali skirti tiek, kiek reikalinga, dėmesio ir energijos tinkamam jaunuomenės auklėjimui ir bendrai šeimos židiniui.
Mes matome, — kalbėjo jis toliau, — nesuskaitomų armijų telkimąsi. Mes matome plieno tirpinimo pečius ir kalves, kuriose kalami visame pasaulyje ne plūgai, bet baisūs žudanti ginklai. Mes matome mokslininkus, kurie savo laboratorijose gamina naujas žmonių naikinimo mašinas. Propaganda kursto beprotišką neapykantą, tikslu protus ir širdis paruošti žudymui ir naikinimui. Galbūt pasaulis artinasi į Armagedoną, kurio pergyventi negalės nė viena tauta. Apokalipsėje, kaip žinia, minimas Armagedonas — laukas, kuriame turėtų įvykti paskutinė kova tarp blogio ir gėrio.
Bet šioje ypatingoje kardinolo kalboje kulminacinį punktą sudaro jo nepaprastai griežtas tautos žudikės pasmerkimas. O tasai pasmerkimas padarytas šioje jo kalbos vietoje.
— Mes matome, — kalbėjo kardinolas Spellmanas Barcelonoje, — tautą žudikę, kuri nutrūko nuo moralinio saito, matome tautą atkakliai naudojančią dideles ir mažas tautas, žadančią joms neįvykdomus stebuklus ...
Nors kardinolas nepaminėjo rusų tautos vardo, nepaminėjo taip pat ir jos dabartinių vadų, viešpataujančių Kremliuje, bet dauguma laikraščių, jų tarpe ir New York Times, šią kalbą savo laiku komentuodami, aiškiai pažymėjo, jog čia turima galvoje rusų tauta su jos komunistiniais vadais. Dėl šios kardinolo kalbos, kaip sakyta, sukilo aštri polemika.
Amerikos viešoji opinija, ypatingai vyriausybės palaiminimu susidaręs “Rusijos tautoms išlaisvinti komitetas” (apie kurį mūsų spauda kažkodėl pernelyg mažai informuoja visuomenę, nors ten pasireiškiančios tendencijos kartais labai ir labai mums esti įdomios) laikosi tos minties, jog kovoje su komunizmu būtina atskirti rusų tautą, kuri taip pat kenčianti nuo komunizmo negerovių. Tad ir pacituoti kardinolo žodžiai esą netaikintini rusų tautai, o tik jos valdovams komunistams.
Vienas žymiausių JAV sprausminių lėktuvų eros pilotas, pulk. Francis S. Gabreski, AIR FORCE žurnalo skaitytojams patiektame klausimų formoje straipsnyje pasakoja apie oro karo perspektyvas Korėjos fronte. KARIO redakcija, pasinaudodama AIR FORCE žurnalo leidimu ir mūsų skaitytojams perduoda mintis suglausto straipsnio formoje.
Jau II-jo pasaulinio karo metu pulk. Gabreski buvo žymus 8-sios Aviacijos grupės pilotas, nušovęs 31 priešo lėktuvą. Korėjos oro kautynėse jis įsigijo “oro tūzo” vardą už nušovimą 6,5 MIGų virš šiaurinės Korėjos. Tik keletas aviacijos lakūnų turi sprausminių lėktuvų eros “tūzo” titulą. Ir pulk. Gabreski patyrimas kalba už save, tad jo mintys yra vertos dėmesio.
Redakcija
Šiuo ,metu, pasakoja Gabreski kol komunistai neatpalaidavo visų savo oro jėgų Korėjos fronte, amerikiniai F-86 su patyrusiomis įgulomis, lengvai susidoroja su rusiškojo tipo MIGais. Tačiau, nors ir daugiau komunistų lėktuvų būtų atpalaiduota Korėjos frontui, vis tiek geriau pasirengę JAV pilotai valdytų oro erdvę virš Korėjos padangės.
Komunistai, stengdamiesi paruošti kuo daugiau sprausminių lėktuvų pilotų, juos atsiunčia į taip vadinamąją MIG Aleją, virš Yalu upės, kuri yra lyk karo piloto pratybų ir egzaminų erdvė. Komunistai siunčia žymias lėktuvų formacijas. Naujokai pradžioje stengiasi tik stebėti Sabre skraidančias grandis. Kiek pasižvalgę, jie tuoj dumia į neliečiamąją šventovę Mandžurijoje, anapus Yalu tėkmės. Ir taip jie lavinasi keletą dienų, kol išdrįsta įsivelti į kautynes su Sabre jėgomis. Ir šiame treniravimosi laikotarpyje F-86 lėktuvus valdą pilotai stengiasi sunaikinti kuo daugiausia MIGų. Taigi šiuo laikotarpiu raudonieji daugiausia ir nustoja savo lėktuvų. Aišku, jei komunistai leistų į kovas vien tik patyrusius savo lakūnus, ir amerikiečių nuostoliai būtų žymiai aukštesni.
Nėra abejonės, jog rusiškų lėktuvų panaudojimas Korėjos fronte reikalauta, kad didžioii dalis žemės techniškojo personalo ir dalis rusųpilotų būtų užimti prie visos šios operacijos. Prileistina, kad ir pilotai instruktoriai yra taip pat rusai, tačiau šio fakto niekada nepatvirtino mūsų oficialūs šaltiniai.
LAIVAS PREZIDENTAS SMETONA Nuotrauka iš 1938 m.
PIRMOSIOS LIETUVOS LAIVŲ VELYKOS TREMTYIE
Pirmąsias tremtinio Velykas svetimame krašte išgyveno jau 1939 metais Lietuvos jūrininkai, Liepo-juje. Kaip kovo mėnesio “Karyje” minėjau, lietuviškieji prekybos laivai, pajūrio apsaugos ir mokomasis karo laivas “Prezidentas Smetona” pasitraukė iš Klaipėdos, vos pora valandų prieš Hitleriui su vokiečių karo laivyno eskadra įplaukiant į Klaipėdą 1939 m. kovo mėn. Tęsiant ano liūdnojo ryto pergyvenimus, prisimenu, kaip praplaukę pro didįjį ir uosto angos švyturius, pasukome į šiaurę. Horizonte į pietvakarius matėsi dūmai — spėliojome, jog tai greičiausia vokiečių karo laivai; išaurės vakarų pusėje darb buvo įžiūrimi keli lietuviškieji prekybos laivai, plaukiantys Lietuvos link.
Vairinėje nugirdau laivo vado kapitono Kaškelio ir laivo karininkų pasikalbėjimą, kad mūsų karo laivas negalėtų sutoti Liepojuje ilgiau 24 valandų. Pagal tarptautinius jūrų įstatymus jis galėtų būti internuotas. Tai reikštų laivo užareštavimą ir kitokias komplikacijas. Nutarta taigi nuplaukti į Liepoją, o sustoti jūroje ant inkaro ties Šventosios uostu ir ten laukti tolimesnių nurodymų iš Krašto Apsaugos Ministerijos. Šventosios uostan laivas negalėjo įeiti dėl jo seklumo, — vos mažieji žvejų laiveliai tegalėdavo praplaukti pro uosto angą.
Plaukdami, kiekvienas mūsų su įvairiausių jausmų pilnomis širdimis, stebėjome atimtojo Lietuvos pajūrio gražiuosius pakraščius — Melneragę, Girulius ir kitas vietoves, kur praleisdavome laisvalaikius, kur po audrų ieškodavome gintaro, kur svajojome kartą su savo šeimomis įsikurti, namelius pasistatyti...
Žiūrint iš viršaus žemyn: 1. Palangos parkas, 2. Kulautuva, gulbių tvenkinys, 3. Kauno bendras vaizdas, 4. V. D. Muziejus Ir Laisvės paminklas, 5. Laivai Nidoje, 6. Lietuvos peizažas, 7. Senoji sodiečio pirkia, 8. Pakelės kryžius ir 9. Rugiapiūtė.
GRAŽIOSIOS LIETUVOS VAIZDAI
Ged. Orento montažas 1938 m.
A. A. PULKININKAS VLADAS RĖKLAITIS
Balandžio 4 dieną Chicagoje darbovietėje širdies liga mirė Vladas Rėklaitis, Lietuvos kariuomenės Pulkininkas, Širvintų kautynių didvyris. Tai skaudi ir visai netikėta žinia visai lietuviškai visuomenei ir ypač kovų dėl Lietuvos laisvės dalyviams.
Velionis buvo gimęs Lietuvoje, Alytaus apskrityje ir valsčiuje, 1888 m. sausio 18 dieną. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1910 metais buvo pašauktas rusų karinėn tarnybon, kurią atlikdamas baigė Karo Mokyklą. 1911 metais buvo pakeltas į atsargos karininko laipsnį ir paleistas į atsargą. Išėjęs į atsargą, vertėsi vaistininko praktika — buvo provizoriaus padėjėjas. Kai 1914 metais kilo pasaulinis karas, jis buvo mobilizuotas ir paskirtas į veikiančią armiją vakarų frontam Tarnavo pėstininkuose. Beveik ištisus tris metus praleido prieš vokiečius fronte. Daug pergyveno, buvo tris kartus sužeistas ir du kartus kontūzytas. Už pasižymėjimą kovose bei gerą tarnybą buvo apdovanotas karo ordinais ir gavo pagyrimų. Jo rusų karo tarnybos dokumentuose yra įsakmiai pabrėžtos šios ypatybės: “Štabo kapitonas Rėklaitis yra drąsus, sumanus, išsilavinęs ir savarankiškas”. Tarnybą rusų armijoje Vladas Rėklaitis atlikinėjo sąžiningai, bet jam, kaip lietuviui-katalikui ir atsižymėjimai, geras pareigų atlikimas negelbėjo avansavimui. Jo savarankiškumas kartojama net kelis kartus tame pačiame dokumente. Nors ir geras, bet visgi nemėgiamas. Tokią laimę turėjo lietuviai senoje caristinėje Rusijoje.
Kilus Rusijoje revoliucijai ir senąją armiją, demobilizavus, a. a. Vladas Rėklaitis 1918 metais sugrįžo į Lietuvą. Jis laukė beauštančios aušros, Lietuvos kariuomenės kūrimosi. Besiorganizuojant pirmiesiems Lietuvos pulkams, organizacinis darbas buvo vienas iš svarbiausių. Jis stoja į 1 pėst. pulką Alytuje 1918 m. sausio 28 dieną. Vladas Rėklaitis buvo sutiktas su džiaugsmu, ištiestomis rankomis, nes per ilgą karo tarnybos laiką įgijo nemaža patyrimo fronte, ūkio tarnyboje ir formavime naujų smulkių dalinių. Jam buvo pavesta pravesti naujokų šaukimą Marijampolės, Seinų ir Alytaus apskrityse. Tai buvo pirmas naujokų šaukimas, arba mobilizacija, naujon Lietuvos kariuomenėn.
ŠARVAI IŠ NYLON MEDŽIAGOS
Ne tiek JAV I-sios divizijos kariai buvo drąsūs per paskutinius menesius Korėjoje, kiek jiems padėjo naujasis “kūno šarvas”. Ir komunistinių sviedinių skeveldros bei šautuvų kulipkos nebuvo taip pavojingos, kaip ankstybesniais mėnesiais. Net ir Marinų lėktuvų pilotai, vykdą prie fronto linijų pažemėje savo uždavinius, dėvį šias 7 svarų iš specialios medžiagos gamintas liemenes. Paskutiniu laiku šis marinų šarvas, ištobulintas NAVY Medicinos ir Operacijų Skyriaus, gavo aukštą įvertinimą: JAV armija savo vyrams Korėjoje užsakė 25,000 šarvinių liemenių.
Armija jau seniai bando ir bandys savąsias liemenes, suprojektuotas Armijos vadovybės. Esą šios liemenės jau išgelbėję 77 gyvybes, bet jų kaina yra 110.000, palyginus su marinų 45 doleriais, ir vienu svaru sunkesnė už marinų liemenę.
Aišku, kad liemenė negali apsaugoti nuo tiesioginių dideliu greičiu šaudančių ginklų pataikymų ir yra pritaikyta apginti nuo skeveldrų, kurios karius dažnai sunkiai sužeidžia. štai ką apie naują šarvą sako Marinų Medicinos įstaiga:
1) sulaiko apytikriai apie 65% visų tipų sviedinių, apie 75% skeveldrų ir apie 25% mažųjų ginklų ugnies kulipkas,
2) sumažino kūno sužeidimus nuo 60-70% ir
3) sumažino žaizdų gilumą nuo 25-35%.
Vienas karys, dėvįs šią liemenę, kad apsaugotų savo draugus, krito ant komunistų numestos granatos. Sprogimas jį išmetė į orą, jo liemenės išviršiniuose sluoksniuose prakirto 3 colių didumo skylę, sulankstė jo asmens skardinį numerį ir narsuolį apglušino iki sąmonės netekimo, bet nė kiek nesužeidė.
Rugpiūčio viduryje žinios iš Maskvos vyravo visuose Vakarų pasaulio spaudos puslapiuose. Retai kada iš Kremliaus vienu šūviu būta iššauta tiek naujienų, kurios atkreiptų dėmesį šiapus geležinės uždangos. Šios žinios eilės tvarka taip rikiavosi: 1) kiniečių delegacijos Maskvon atvykimas, 2) tariamasis Politbiuro panaikinimas ir 3) devynioliktojo Kompartijos suvažiavimo sušaukimas Spalių Revoliucijos proga, kuriame pagrindinę kalbą pasakys, gal jau parinktasis Stalino įpėdinis, Georgij M. Malenkov’as.
Visoms šioms žinioms priduoti ypatingą reikšmę, paskutinėmis rugpiūčio dienomis Sovietai Vakarams įteikė naują notą, reikalaudami aptarti suvienytos Vokietijos taikos klausimus.
Įtakingasis NEWSWEEK, komentuodamas šiuos visus reiškinius, taip rašo: “Kaip taisyklė, durtuvų pagalba galima viską atlikti, tik... neįmanoma ant jų atsisėsti. Bet sovietai, atrodo, bando šią aksijomą sugriauti. Pagal žinovų nuomonę, naujieji Maskvos ėjimai šachmatų lentoje yra pasirengimas neribotam laikui išplėsti šaltąjį karą. Tų pat asmenų samprotavimu, yra žymiai sumažėjęs visuotinojo karo pavojus, nes artimoje ateityje sovietai nesiryš žengti šį lemtingąjį žingsnį. Tam esančios šios priežastys:
1. Sovietai sutikę su Vokietijos padalinimu. Atsakydami į Bonnos vyriausybės ginklavimąsi, jie pagreitins jų kontroliuojamos Vokietijos militarinimą.
PAVYZDINGAS SUPRATINGUMAS
Jau įpusėjus šio numerio spaudos darbams, iš Lietuvos Pasiuntinybės prie švento Sosto gautas šio turinio laiškas:
“P. Ministerio S. Girdvainio pavedimu turiu garbės prisiųsti Tamstoms čia pridedamus 5 dol. už KARIO prenumeratą 1952 metams.
Džiaugiuosi galėdamas šia proga palinkėti KARIUI visokeriopos sekmės ir išreikšti viltį, kad, likdamas toks pat patrauklus kaip dabar, jis ilgus metus nesustos ėjęs.
Su tikra pagarba
(pas.) S. Lozoraitis, jr.
Pasiuntinybės Sekretorius. Roma, 1952 m. rugsėjo mėn. 4 d.”.
Buvo 1919 metų žiemos pabaiga ar pavasario pradžia — tiksliai datos nebeprisimenu. Pranešta mūsų būriui, kad tuojau bus paskiriama keletas karių, kurie vyks į Jonavą, sutikti iš Ukmergės atgabenamų bolševikų belaisvių. Būryje nemažas sujudimas, nes kiekvienas, nors tuo būdu norėtų pamatyti savo tiesioginį priešą, su kuriuo dabar vedama žūtbūtinė kova. Kadangi jau du mūsų eskadrono būriai yra išvykę į frontą ties Jėznu ir Žiežmariais, tai vietoje nedaug karių tėra likusių; be to, jie yra nuolat užimti įvairiomis Kauno miesto sargybomis ir naktinės tvarkos palaikymu pačiame mieste ir jo priemiesčiuose. Tat parenkama tik keletas raitininkų ir įsakoma tuojau paruošti arklius. Laimingųjų skaičiun patenku ir aš. Tačiau paskutiniuoju momentu pranešama, kad vykstame traukiniu — greitesnė, neva, būsianti kelionė, nes belaisviams palydovai tučtuojau reikalingi. Greitosiomis pasiruošę, vadovaujami vieno puskarininkio, išvykstame į geležinkelio stotį. Tuojau sėdome į traukinį ir važiuojame Jonavos link.
Pasiekę Jonavos geležinkelio stotį, jau randame atvykusius rusų belaisvius. Atrodo jų pilna stotis ir visas apylinkės rajonas. Mūsų kareivių matosi vos keliolika, kurių tarpe dar maišosi keletas vokiečių, atvykusių drauge iš Ukmergės. Tuojau buvome įjungti į darbą: vieni mūsiškių buvo pastatyti sargybose, o kiti palaikėme vidaus tvarką ir drausmę. Pradžioje jautėmės savotiškai — mūsų mažuma, o jų, tiesiog, šimtai. Gal ne vienas pagalvojome, kad jie labai lengvai galėtų mus visus nuginkluoti. Juk ką tai reiškia turimi mūsų paprasčiausi šautuvėliai, prieš tokią žmonių masę ? Man atrodė, kad proporcija galėjo būti 1:20.
