Skiriamas Eucharistiniams Metams
Kreipimasis į Šventąjį Tėvą [kun. Napoleonas Norkūnas] ....................... 715
[Kun. Marijonas Petkevičius MIC]. Mintys Eucharistinių metų saulėje ir rūkuose 716
Kolumbą Marmionas, OSB.Gyvenimo Duona ........................................ 718
Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]. Kristaus ir mano programa
Eucharistijoje ............................................................... 724
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Adoracijos valandai .......................................................... 727
Vynmedžio Šakelė.Dėkojimas ................................................... 729
Sakalas[kun. Aleksandras Markaitis SJ]. Mintys dvasiniam atsinaujinimui ...... 730
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
[Ada Urbonaitė], Palaimintasis Mykolas Giedraitis ............................ 732
ASMENYBĖS UGDYMAS
Fransua Moriakas.Reikia būti skaisčiam ....................................... 736
POEZIJOS HORIZONTAI
Bernardas Brazdžionis
Apšlakstyk mane .............................................................. 741
Atleisk mums, Viešpatie ...................................................... 741
Iš jaunųjų kūrybos [Gediminas Radzevičius] ................................... 742
LAIŠKAI. DIENORAŠČIAI
Iš Gemos laiškų .............................................................. 746
[Ada Urbonaitė]. Iš dienoraščio .............................................. 749
KNYGŲ PASAULYJE
Kun. Mečislovas Malinskis.Aš visas dėl tavęs ..................................751
Jz.[kun. Juozas Šalčius], Birštono-Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje .... 754
[Jonas Ambraziejus]. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą ..................... 755
Šį rūpintojėlį (su užrašu Dėkoju už meilę), išdrožtą tautodailininko Alfonso Kazlausko, Ada Urbonaitė nuvežė į Kryžių kalną kaip padėką Dievui, kad po kratos 1980 m. spalio 14 d. dėl žurnalo „Rūpintojėlis" leidimo niekas daugiau, išskyrus ją pačią, jos seserį Oną Aladavičienę ir seserėčią Eugeniją Mažeikienę (jos kitą dieną buvo tardomos Kėdainiuose) nepakliuvo į KGB akiratį.
Šis rūpintojėlis Kryžių kalne, įkalnėje prie centrinio tako, tebėra ir dabar.
(Nuotrauka iš „Rūpintojėlio" archyvo)
Šventasis Tėve, Jūsų Šventenybei Apaštalų Soste rašome iš Lietuvos, šiaurinio Europos Katalikų Bažnyčios avanposto, patekusio į XX a. pagonių areną. Čia, Rytų ir Vakarų Europos kultūros kryžkelėje, mes turime liudyti Kristų, išlaikyti tikėjimą ir žmoniškumą. Toje kovoje tik Dangus gali mums pagelbėti. Todėl leiskite kreiptis į Jus, nes mūsų Tautai Jūs esate toks artimas ir brangus. Juk mes krikščioniškąjį tikėjimą jau prieš 600 metų esame paveldėję iš brolių lenkų. Mes pamilome savo tikėjimą, išmokome jį ginti ir dėl Kristaus mokslo kentėti.
Istorija mus suartino su lenkais, su jais mes turėjome daug bendrų kovų ir pergalių, džiaugsmų ir kančių. Pagaliau drauge ilgus dešimtmečius buvome patekę į svetimųjų jungą. Tada iš Romos sklindanti šviesa buvo mūsų tautai dvasinė parama sunkiuose bandymuose. Mes išlikome, nors nuniokoti, bet gyvi, ir XX a. pradžioje, atkūrę savo tautos nepriklausomybę, ryžtingai žengėme įsijungti į Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimą. Tik skaudu minėti liūdną istoriją apie Jūsų ir mūsų tautų likimą per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
Šventasis Tėve, Jūs gerai žinote, kad dabar mūsų tauta yra platus dvasios kovų laukas, kur ryžtingai ginamos dvasinės vertybės. Čia kovojama dėl kiekvieno kūdikio sielos, dėl kiekvieno jaunuolio dorovės, dėl kiekvieno vyro bei moters ištikimybės ir netgi dėl teisės mirti su Dievo vardu lūpose ir širdyje. Negalėtume pasakyti, kad toji kova yra be pralaimėjimų... Tam reikia daug jėgų, Dievo Motinos Marijos ir Šventųjų pagalbos. Reikia daug uždegančių pavyzdžių, dvasinio pastiprinimo, kad jokioje tamsoje nesuabejotume Tikėjimo pergale, kad nė skęsdami neprarastume Vilties ir kad pro kiečiausią ledą prasimuštų Meilės karštis.
Skaityti daugiau: KREIPIMASIS Į ŠVENTĄJĮ TĖVĄ
[Kun. Marijonas Petkevičius MIC]
Grožis ir Gėris, Tiesa ir Meilė -
Dvasia ir Dievas
laukia tavęs nuo amžių - Tavo širdyje.
(Morisas Zundelis)
Nuskambėjo nuaidėjo Eucharistinių metų Prisikėlimo varpai, surinkę krikščioniškąją Lietuvą į Kristaus pergalę. Tikėjimo, Gėrio ir Dvasios bei amžinųjų vertybių pergalė sujungė Lietuvos tikinčiuosius, įkvėpė drąsos ir ryžto.
Prisikėlimas - atsinaujinimas - Eucharistija - įsišaknijimas bei brandumas Kristuje visada yra mūsų gyvybės ženklas, tikras krikščioniškosios kultūros pagrindas, mūsų neišsenkamo ir realaus optimizmo gelmės ir šviesūs krikščionybės toliai. Atsinaujinimo ir Eucharistijos idėja visada jungia visus ieškančiuosius dvasios ir tiesos, visus, kam ankšta materijos varžtuose, kam trošku slegiamiems daiktų ir buities, kas bando sutraukyti pragmatizmo voratinklį arba išsikapstyti iš sotumo ir patogumų seklumos. Daugelis mūsų epochos žmonių atsimeta nuo religijos-krikščionybės ne paveikti ateizmo, o save tikindami, kad religija apsiriboja keletu išorinių pratybų, nepriimtinų jų pačių siekiams.
Skaityti daugiau: MINTYS EUCHARISTINIŲ METŲ SAULĖJE IR RŪKUOSE
Kolumba Marmionas, OSB
Jeigu mes nuoširdžioje savo maldoje paklaustume Jėzų, kodėl Jis, amžinoji Išmintis, įsteigė šį neišreiškiamą Sakramentą, ką Jis atsakytų? Jis atsakytų tais pačiais žodžiais, kuriais pažadėjo įsteigti šį Sakramentą: Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 56-57).
Tai tarsi Jis sakytų:
Aš trokštu jums duoti savo dieviškąjį gyvenimą. Kaip jūsų prigimtasis gyvenimas yra maitinamas ir palaikomas maistu, taip ir aš noriu būti jūsų sielų maistas, kad palaikyčiau sielų gyvenimą, kuriuo aš pats esu. Kas mane valgo, gyvena iš mano gyvenimo. Aš turiu malonės pilnybę ir duodu jos tiems, kuriems atsiduodu Maistu.
Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje (Jn 5, 26). Kadangi aš turiu tą gyvenimą, todėl atėjau, kad duočiau visą jo pilnybę: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Aš esu Gyvybės Duona <...> nužengusi iš dangaus, kad duočiau jums amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 48. 51). Žydai kadaise valgė tyruose maną, nykstantį valgį, aš gi esu GYVOJI, jūsų sieloms būtinai reikalinga DUONA. Nes jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės! (Jn 6, 53).
Tai paties Kristaus žodžiai. Kristus yra altoriuje ne vien tam, kad Jį adoruotume ir aukotume Tėvui kaip begalinę atsiteisimo Auką, ne tik tam, kad gyventų tarp mūsų, bet tam, kad mes Jį valgytume kaip maistą, kad turėtume ir ateityje gyvenimą ir amžiną laimę danguje.
Skaityti daugiau: GYVENIMO DUONA
Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]
Priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, jau pačiu priėmimo faktu prisiimame ir specialias pareigas, ypatingus įsipareigojimus, susijusius su šių sakramentų tikslu. Pasikrikštydami viešai atsižadame velnio, jo puikybės ir jo darbų, mirštame nuodėmei, pradedame naują Dievo vaikų gyvenimą. Priimdami Sutvirtinimo sakramentą įsipareigojame būti ištikimais tikinčiaisiais, budriais Kristaus kariais, drąsiai išpažinti ir ginti tikėjimą...
Ką įpareigoja mus Švenčiausiojo Sakramento priėmimas? Komunija yra Kristaus ir mano susitikimas, kai ateiname ir Vienas, ir kitas. Šitas susitikimas turi gilią prasmę, nes atskleidžia panašias abiejų intencijas, bendrą tikslą, iškelia projektą, kuriam realizuoti reikalingos bendros pastangos. Tai programa, kurią įvykdyti privalome abu: 1) paaukoto Kristaus ir žmogaus vienybės ir supanašėjimo programa; 2) veiklios meilės Kristui ir jo nariams programa, uolaus dvasinio veikimo ir šventumo programa.
Pasvarstykime antrąją programos dalį.
Vladimiras Solovjovas (I853-1900) savo veikale „Rusija ir visuotinė Bažnyčia“ panaudojo rusų liaudies legendą apie šv. Mikalojų ir šv. Kasijoną. Šventieji keliavo pėsčiomis plačiosios Rusijos laukais. Buvo ruduo, kelias šlapias ir duobėtas. Štai pamato atvažiuojantį valstietį. Jo prastas arkliukas vos pavelka šiaudų vežimą. Ratai įklimpsta į gilesnę provėžą, ir vežimas sustoja. Mužikėlis ir pats kiek gali stumia, ir arklį ragina, bet iš vietos nepajuda. Tada šv. Mikalojus ir sakąs savo draugui:
- Eime, pastumkime vežimą, padėkime vargstančiam žmogui.
Skaityti daugiau: KRISTAUS IR MANO PROGRAMA EUCHARISTIJOJE
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Į Tabernakulio šventą tylą,
į slaptą pašvęstą Taurės pavėsį,
Kai sieloj ilgesys, graudi gėla sukyla,
Rankas aš, tremtinys, našlaitis tiesiu.
(Kun. Pranciškus Masilionis SJ)
O Švenčiausioji Trejybe, vienas Dieve, tikiu, jog Tu čia esi ir žvelgi mano sielon iki pat gelmių. Su visu Dangum Tave garbinu, myliu ir trokštu, kad Tu būtum visų pažintas, mylimas ir garbinamas taip, kaip esi vertas.
Mieliausias Išganytojau, mes garbiname Tave už tai, jog atėjai į mūsų žemę kaip vienas iš mūsų ir savo švenčiausiuoju Krauju atpirkai mus, žmones, iš nuodėmės vergijos, padarei mus dangiškajam Tėvui maloniais, Jo įsūnytaisiais vaikais, palikai savo dieviškąją pagalbą sakramentuose...
Gerasis Jėzau, mes trokštame šią valandą tikrai Tave pagarbinti, skausmu ir meile Tau atsiteisti už visą nepagarbą ir apleidimą, kurį Tu patiri iš mūsų, -
Garbiname Tave, Jėzau!
Už tai, kad Tavo Švenčiausioji mylinti Širdis susiformavo Nekalčiausioje Mergelėje Marijoje, kuri kūno atžvilgiu yra mūsų sesuo, -
Garbiname Tave, Jėzau!
Už tai, kad, sujungdamas dievišką prigimtį su žmogiškuoju Asmeniu, iškėlei mūsų žmogiškumą į Dangų siekiančias aukštumas, -
Skaityti daugiau: ADORACIJOS VALANDAI
Vynmedžio Šakelė
Širdyje mano, MEILE,
Dabar Tu gyveni.
Ir mano siela tyli,
Tu Viens ją gaivini.
Dangaus ramybėj lenkias
Tau siela ir širdis.
Nutilus klauso Dievo,
Ką meilėj pasakys...
Ir mano siela gyva,
Bet jau gyva ne ji -
Ji jaučia savy Dievą,
Ir visa jai toli...
Paskendus Meilės jūroj,
Dievybės spinduliuos -
Į Tave, MEILE, žiūriu,
Ir vis Tavęs ilgiuos!
Sakalas [kun. Aleksandras Markaitis SJ]
Skaitymas iš Izaijo pranašystės:
Taip kalba Viešpats: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: „Išeikite!" ir tiems, kurie tamsybėse: „Eikite į šviesą!" Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vejas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės šalies“. Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių (Iz 49,8-13).
O visgi šiandieną dar mislys man mena,
Kad svieto žmonelių širdies vidury,
Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandeny.
(Pranas Vaičaitis)
Tuos žemčiūgus, amžino ir dieviško gyvenimo daigelius ir skiepus, tuos kilnumo ilgesius mumyse atrasti, iš šiukšlių ir dulkių atkasti, nušluostyti, savo geriausią veidą atgailos ašaromis nuprausti yra pirmasis dvasinio atgimimo tikslas; dieviškai kilniai galvoti apie save ir apie kitus - to tikslo konkretus uždavinys.
Skaityti daugiau: MINTYS DVASINIAM ATSINAUJINIMUI
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
[Ada Urbonaitė]
1984 m. švęsime 500 metų jubiliejų nuo lietuvio karalaičio šv. Kazimiero mirties. Bet nedaug kas težino, jog dar po metų, t. y. 1985 m., sukanka taip pat 500 metų nuo mirties kito lietuvio, pasiekusio altorių garbę - palaimintojo Mykolo Giedraičio.
Jis gimė 1425 m. Giedraičiuose, kunigaikščių Giedraičių šeimoje (Mykolas buvo vienturtis jų sūnus). Tai sena kunigaikščių giminė, save kildinusi iš legendinio kunigaikščio Julijono Dausprungo, atvykusio iš Italijos su Palemonu, Deltuvos kunigaikščiu ir Ukmergės įkūrėju. (Herbas Kentauras -Hipocentaurus). Mažo ūgio, silpnos sveikatos Mykolas, kurio motina buvo labai religinga moteris, nuo mažens pasižymėjo pamaldumu ir visai jaunas įstojo į Bistryčios (netoli Vilniaus, dabar Baltarusijos teritorija) Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų šv. Augustino regulos vienuolyną (Lietuvoje jie buvo vadinami baltaisiais augustinais). Iš čia buvo išvežtas į Krokuvą, į vienuolyno centrą prie Šv. Morkaus bažnyčios. Atliko noviciatą, padarė įžadus ir iki mirties pasiliko gyventi Krokuvoje. Būdamas nemažų gabumų 1460 m. baigė Krokuvos akademiją ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Turėjo pakankamai teologinių žinių, bet dėl didelio nuolankumo kunigu neįsišventino - liko broliuku su žemesniais šventimais.
Buvo labai tylus ir kantrus, vargindavosi pasninkais ir atgailomis, labai atsidėjęs melsdavosi. Ypač karštai melsdavosi į šventąjį Kryžių. Prieš mirtį per išpažintį pasisakė girdėjęs Kristaus žodžius: Ištverk kantrybėje iki mirties, tai gausi gyvybės vainiką. Daug kentėjo, nes kai kurie vienuoliai nepakentė jo pamaldumo, jį įžeidinėdavo ir vargindavo. Gyveno prie bažnyčios durų tokiame mažame kambarėlyje, kur vos tebuvo galima atsistoti ir ant šiaudų atsigulti. Ten pat buvo mažytis prieangis su židiniu, kur išsivirdavo valgyti.
Skaityti daugiau: PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS
ASMENYBĖS UGDYMAS
Fransua Moriakas
Koks esu buvęs vaikas... Buvau jauniausias sūnus anksti našle tapusios motinos, kuri įžengė į našlių luomą taip, kaip kad stojama į vienuolyną. Ji buvo labai skrupulinga ir tvirtai įsitikinusi - tikrąja to žodžio prasme - kad yra atsakinga už mano amžinąjį gyvenimą.
Anais laikais širdies ir kūno skaistumas nebuvo laikomi kažkokiomis krikščioniškomis dorybėmis. Tai buvo dorybė apskritai. Kai sakydavo: dorybė ar šventa dorybė, tai ir reikšdavo skaistybė. Jautrių sielų skrupulingumas kaip tik daugiausiai ir buvo nukreiptas į tą sritį. Šiandien sunku suprasti tą buvusį priešfroidinį pasaulį.
Įvairūs sutrikimai, psichinės traumos, kompleksai... Mano vaikystės metais mūsų auklėtojams nė į galvą nebūtų atėję įsivaizduoti tokius pavojus, apie kuriuos byloja šie žodžiai. Idant vaikas ir paauglys būtų skaistus, jis buvo saugomas, kad apie tokius dalykus nesužinotų, kad apie tai, aišku, nebūtų kalbama, netgi galvojama. Jei tik šmėstelės žmogui ši mintis, jis bematant nusiris į bedugnę. Jis turėjo nežinoti, kad jo kūnas egzistuoja. Turėjo gyventi su laukiniu žvėrimi, kurio privalėjo nepažinti. Mažas spartietis ir lapė, paslėpta po jo tunika, taip, taip! Neaprašinėsiu, kokių buvo imamasi priemonių, kad vaikai būtų apsaugoti nuo savęs pačių - bijau sukelti juoką. Tačiau juoktis nebuvo ko.
Tai, ką tikiu, neišvengiamai rodo gilų skilimą, atsiradusį dėl prieštaravimo tarp krikščioniškojo dėsnio ir jo reikalavimo būti itin skaisčiam ir per amžius nė per nagą jokių nuolaidų - nei prigimtinės teisės, nei tos galingos samplakos, kuri vyksta visame pasaulyje. Vidinio sąmyšio laikotarpiais, tamsybės valandomis jaučiausi atskirtas nuo įprastinio ir normalaus gyvenimo, nuo to, kas kitiems žmonėms yra laimė.
Skaityti daugiau: REIKIA BŪTI SKAISČIAM
POEZIJOS HORIZONTAI
Bernardas Brazdžionis
Apšlakstyk, Viešpatie, mane
Ir apiplauk ysopu širdį,
Sudegink atgailos ugnia -
Tegul ji Tavo balsą girdi.
Apiplauk, Viešpatie, ir aš
Baltesnis būsiu užu sniegą.
Tau dienos tyrą maldą neš,
O mano naktys - ramų miegą.
Aplaistyk, Viešpatie, rasa,
Palaistyk mažą lauko gėlę.
Skaityti daugiau: APŠLAKSTYK MANE
Bernardas Brazdžionis
Atleisk mums, Viešpatie,
Kad rytmečio gražiausio,
Kad tekančio saulėtekio žieduos
Klajodami mes Tavo tako nesiklausiam
Ir dulkėse keliaujame į dulkes iš maldos,
Ir sielos nepagirdom Tavo spinduliais,
Atleisk mums, Viešpatie, atleisk!
Atleisk mums, Viešpatie, ir neskaityk kiek metų,
Ir neskaityk, kiek mes pražudome dienų.
Priglausk sugrįžtančius iš tolimų verpetų
Ir šaukiančius ant atgailos pilkųjų pelenų,
Ir tikinčius, kad Tavo Saulė niekad nesileis.
Atleisk mums, Viešpatie, atleisk.
KARALIAU,
ranką man nukirsk,
tiktai neversk daryti pikto!..
Kol kęs kiti,
tol man širdis
krauju pasruvus!..
Jėga sukurtas darbas -
priverstinis...
Netikras jis,
ir Meilės spindulių
jame nebus...
O Meilė -
Grožio,
Gėrio žiedas
nušviestas Dieviškos Šviesos -
pražysta...
Ir krauna pumpurus
kitų kartų žiedams...
Skaityti daugiau: IŠ JAUNŲJŲ KŪRYBOS [Gediminas Radzevičius]
LAIŠKAI. DIENORAŠČIAI
Eucharistijos bičiuliaitrumpa maldele kasdien kreipiasi į Viešpatį prašydami palaimos vieni kitiems. Tada prisimename tuos, kuriems šiuo metu yra sunku.
Turbūt kiekvieno mintys nors trumpam užklysta į tolimąjį Nižnij Tagilą, kur šiuo metu kalinama mūsų Gema [Jadvyga Stanelytė]. Viešpats ją pašaukė į sąjūdį už Lietuvos dvasinį atgimimą, o dabar leidžia stiprinti ir gaivinti šį sąjūdį didele auka ir kančia.
Gema visada buvo ir liko be galo kukli, nesivaikanti išorinio blizgesio. Nuolat sakydavo, kad kiekvienas darbas, kiekviena veikla turi plaukti iš mūsų vidinio subrendimo. Pirmiausia - dvasinis brandumas, vienybė su Kristumi. Tik tada galima tikėtis sėkmingos veiklos.
Negausios žinios iš lagerio kalba apie sunkią Gemos padėtį. Nuteista ne pagal politinį straipsnį, apgyvendinta lageryje tarp sunkiausių nusikaltėlių, dirba sunkų fizinį darbą, neturi nė minutės ramybės: darbe mašinų ūžesys, naktimis kalinių triukšmas ir keiksmai.
Iš ten, iš tos baisios vietos mus pasiekia šviesios Gemos mintys:
Čia gyvenimą matau nuoga amoraline puse. Širdį spaudžia jaunų žmonių likimas, kai gyvenimo pavasaris praeina lageriuose ir kalėjimuose. Ir niekas čia nesiilgi Viešpaties, niekas negalvoja apie kilnesnius idealus.
Skaityti daugiau: IŠ GEMOS LAIŠKŲ
[Ada Urbonaitė]
1980 m. spalio mėn. ses. Benvenutos Ados Urbonaitės bute padaryta krata. Paimta rašomoji mašinėlė, apie 300 egz. savilaidos knygų ir mašinraščiu spausdinti ankstesnieji „Rūpintojėlio“ numeriai. Ses. Benvenuta tardyta Vilniaus ir Kauno saugume.
Kybartų klebono Sigito Tamkevičiaus finansiškai paremta, ji nusipirko naują rašomąją mašinėlę ir, nors netekusi kai kurių ankstesnių bendradarbių paramos, toliau tęsė „Rūpintojėlio“ leidimą, kartu jį redaguodama. Čia pateikiame kelias to sunkaus laikotarpio jos dienoraščio mintis.
Spalio 14 d.[Krata]
Mokytojau, šiandien leidai man širdimi pajusti Tavo žodžių tiesą: kad ir kas ištiktų, be Tavo valios ir žinios mums nė plaukas nuo galvos nenukris. Dėkoju Tau už Meilę! Suteik, kad visada tai atsiminčiau.
Spalio 20 d.[Vilniaus saugume]
Svarbiausia - būti ten, kur žmogaus siela geriau bręsta Amžinybei. Viešpatie, tik neleisk, kad būtų „fiktyvus“ mano gyvenimas, padaryk, kad nesimelsčiau vien tik lūpomis: Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę.., bet širdimi ir visos savo būtybės atidavimu.
Skaityti daugiau: IŠ DIENORAŠČIO
KNYGŲ PASAULYJE
Kun. Mečislovas Malinskls. AŠ VISAS DĖL TAVĘS.
(Lietuva, 1981. 81 p.)
Šioje knygelėje, kuri parengta pagal lenkų kalba Paryžiuje išleistą iliustruotą knygą (Ks. Mieczyslaw Malinski. Caly dla Ciebie. Jan Pawel II. 239 p.), skaitytojas supažindinamas su mums brangaus popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo ir veiklos bruožais, gali žavėtis jo nepaprastai tauria asmenybe, geru mūsų dienų žmogaus pažinimu ir savo dvasią pamaitinti įvairiomis progomis pareikštomis jo mintimis.
Karolis Voityla gimė 1920 m. gegužės 18 d. nedideliame provincijos miestelyje Vadovicuose. Tėvai turėjo 3 vaikus: pirmoji duktė mirė vos gimusi, vyresnysis sūnus mirė jaunas, dar spėjęs tapti gydytoju, jauniausias sūnus Karolis buvo vos 9-erių metų, kai mirė motina. Tėvas, uždaro būdo kariškis, dirbęs administracijoje, tapęs našliu nebeieškojo sau antros žmonos.
Karolis - guvus vaikas, gerai mokėsi mokykloje, sportavo, ilgas valandas leido gamtoje. Be to, patarnaudavo šv. Mišioms, priklausė Marijos sodalicijai, daug skaitė. Jam imponavo mokytojas Kotliarčykas, tikras meno židinys. Iš jo Karolis išmoko vertinti scenos meną ir klasikų kūrinius, pratinosi viešai kalbėti ir vaidinti scenoje. Karolis, baigdamas gimnaziją, buvo apsisprendęs studijuoti polonistiką. Tačiau tais pačiais metais prasidėjo karas. Šaudymai, kratos, Osvencimas... Karolis įsitaiso prie vieno fabriko darbininku. Vežioja akmenis ir vandenį fabriko katilams. Tais metais miršta tėvas.
Skaityti daugiau: Kun. Mečislovas Malinskls. AŠ VISAS DĖL TAVĘS.
Jz.[kun. Juozas Šalčius].
BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE
(1981. 202 p.)
Yra knygų, turinčių išliekamąją vertę, ir tokios knygos šiemet išėjo trečioji (savilaidos) laida, papildyta naujais duomenimis.
Galbūt tų senų (1928-1931) dalykų, vykusių prieš paskutinį karą, nebereikėtų kelti, jeigu gyvenimas nerodytų priešingai: pasėtas blogis nenunyksta, bet auga ir keroja. Ir šiandien spauda bei žodinė propaganda naudojasi šiuo sufabrikuotu siužetu siekdamos savo tikslų. Knyga turi tapti kovos įrankiu prieš katalikiškąją reakciją, bet lygia dalimi ir prieš buržuaziją, - 1947 m. rašė laiške rašytojas J. Šimkus savo draugui žurnalistui J. Kauneckiui, ragindamas jį pasakyti žmonėms tiesą apie Olšauską. Galimas dalykas, jog ir J. Šimkus nežinojo, kad tai nėra tiesa, o bjaurus melas. Ir pats Kauneckis per vieną savo paskaitą užklaustas skaitytojų, ar jis žinojo ką nors daugiau apie Olšauską, atsakė: Aš žinojau tik tai, ką parašiau.
Savo knyga „Birštono - Olšausko byla faktų ir teisės šviesoje“ autorius supažindina skaitytoją su prel. Konstantino Olšausko asmenybe, su jo veikla, turinčia didelę reikšmę tautai ir valstybei, su dokumentine jam inkriminuojamo nusikaltimo medžiaga. Totalitarinio režimo atstovai iš anksto pasmerkė prel. Olšauską, tą europinio masto visuomeninį veikėją -tiesų ir griežtą bei nepalenkiamą savo nusistatymuose kunigą, kad tuo būdu suduotų smūgį katalikų autoritetui.
Buvo ieškoma žmonių, - rašoma knygoje, - nebūtinai žinančių apie Birštono įvykį, bet tokių, kurie galėtų bent kiek apjuodinti, supurvinti Olšausko asmenį ir sukelti visuomenėje kuo didesnį aliarmą. Pirmiausia tam buvo pajungta valdinė, kairiųjų bei geltonoji spauda ir gandonešiai.
Skaityti daugiau: BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE
[Jonas Ambraziejus]
Kūrinys, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai (Pergalė.1980. Nr. 3). Taip J. Lankutis apibūdina Justino Marcinkevičiaus poemų dramų trilogiją, pavadindamas ją net šiuolaikiniu nacionaliniu epu. Algimantas Baltakis tokį suvokimą dar pagilina, teigdamas, jog joje išreikštas ieškojimas tautos dvasinių pagrindų, į kuriuos galima ir šiandien atsiremti (Ten pat). Bet kas tai per pagrindai?
Sustokime prie vadinamųjų „Mažųjų poemų“, konkrečiai prie paskutinės, savo pavadinimu daug ką sakančios - „Homo sum“ (Missa brevis). Joje koncentruotai išreiškiama autoriaus poetinė žmogaus koncepcija, persmelkianti taip pat ir jo dramų trilogiją.
Iš karštų pelenų
kaip iš lizdo,
Juodas Paukštis pakyla,
ir aš, jo šešėly parpuolęs,
meldžiuosi:
Žmogau,
teateinie tavo karalystė!
Teateinie karalystė tavo
į žemę ir į mus!
Tikiu.
Palaimintas ir prakeiktas- tikiu.
Prikaustytas laiko galeroj - tikiu.
Rodydamas tau, mano kūdiki,
tą juodą paukštį,
kur sklando virš mūsų galvų -
tikiu.
Skaityti daugiau: APIE JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KŪRYBĄ
