_files/I-Laisve-1984-92(129)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis. Nauji leidiniai ................................. 2
Leonardas Valiukas: Tikroji tremties misija ....................... 5
Vytautas Volertas: Viliamės: Jaunimas reprezentuos gyvybę ........ 10
Dr. Adolfas Damušis: Į penktąjį dešimtmetį ....................... 19
V. R.: Naująjį ganytoją pasitinkant .............................. 27
Vytautą Vaitiekūną amžinybėn išlydėjus ........................... 29
Dr. Vytautas A. Dambrava: Rezistento žvilgsnis iš Pietų į šiaurę . 37
Dr. Z. Prūsas: Lietuvybės išlaikymas ir TV ....................... 41
V. Rociūnas: Lietuvių Fronto bičiuliai Kennebunkporte ............ 46
Juozas Bočys: Katalikybė ir inteligentija šiuolaikinėje Lietuvoje 63
Dr. Kazys Eringis: Lietuvos okupacinės "savivaldos” administracija 71
Vedamasis ........................................................ 78
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1984 92(129)
Kur dirba pajėgūs žmonės
Sveikinu su stipriu 1984 m. rugsėjo “Į LAISVĘ” numeriu. Jame sutelkta geros medžiagos ir mums svarbus dr. Vytauto Dambravos straipsnis “Iš Pietų į šiaurę”. Bent kartą metė kritišką žvilgsnį politikas iš Pietų žemyno. Paprastai LF bičiuliai Šiaurės Amerikoje kalba tarpusavy ir apie save, daug kalbėdami apie praeitį. Straipsnis savo turiniu verčia kiekvieną susimąstyti. Iš tikro, esminis klausimas yra: ko gi mes esame verti kaip politiniai veikėjai, gyvendami išeivijoje? Su tėvynėje likusiais rezistencininkais to klausimo nekyla: jų heroiškumu mes galime tik stebėtis. Bet ko yra verti mūsų “tremties” žmonės, kurie apie pavergėją komunistą rusą žodžio net privengia? Rodos visi atvykome, kaip laisvės netekę našlaičiai, frontui trypiant Lietuvos žemę sovietų - nacių kare, daugelis tai užmiršo, idealizmą pakeitė pinigu, o savąjį kraštą— prabangos ieškojimu ir svetimų dievų garbinimu.
Vienas JAV veikėjas mūsų Kongrese prisipažino vienu metu, kad Pietų Amerika jau nurašyta į PLB “nuostolius Išimtys betgi egzistuoja ten, kur dirba išimtinai pajėgūs asmenys.
Pastabos veiksniams ir neveiksniams yra labai taiklios, Visuotinio Tremties Seimo mintis yra reali ir turi būti įgyvendinta; tai pavyks, jei lietuviai atsisakys savo takelių dėl bendro kelio. Sugestija išguiti lietuvių komunistus iš sovietų ambasados prašosi JAV lietuvių stipraus reagavimo. Šiemetinis Pietų Amerikos Lietuvių Kongresas Venezueloje parodė, ką gali maža Bendruomenė, kai jos vadovas žino, ką, kur ir kaip reikia daryti. Be abejo, dr. Vytauto Dambravos veiklos arena Venezueloje tarp lietuvių ir kitų pavergtų kraštų bendruomenių yra jam per siaura. Mano linkėjimas: atsidurti lietuviškos veiklos viršūnėse ir ten skirti savo talentą, kur jo labai reikia. Lietuvos Diplomatijos Šefas turėtų būti pirmasis atkreipti į tai dėmesį, griežtai atsiribodamas nuo partinio ir veiksnių spaudimo ir likdamas ištikimas Lietuvos reikalui.
Skaityti daugiau: Skaitytojų žodis. Nauji leidiniai
LEONARDAS VALIUKAS
Pasitraukiantieji iš pavergtos Lietuvos paskutiniųjų dešimties ar daugiau metų laikotarpyje kalte kala į galvas laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams: “Nedarykite to, ką gali atlikti pavergtieji. Šaukte šaukite pasauliui apie padarytą ir daromą komunistų milžinišką skriaudą Lietuvai. Padėkite pavergtai Lietuvai kaip galima greičiau sulaukti laisvės ryto”.
Šaukimas visam laisvajam pasauliui apie komunistų padarytą ir daromą kolosalią skriaudą nėra jau taip lengvas žygis. Masės lietuvių net nežino nuo kurio galo pradėti ir kaip tą darbą vykdyti. Gyvename ekspertų ir specialistų amžiuje. Jei tam žygiui neturime tinkamų darbuotojų, turime jų surasti kitataučių tarpe. Jie tą mūsų darbą neatliks už žodį “dėkui”. Turėsime jiems už tai pilnai atlyginti.
Veiksniai ir jų darbai
Mūsų pagrindiniai veiksniai yra: Lietuvių Bendruomenė, VLIK-as ir ALT-ba. Tų veiksnių ir planai ir darbai yra nepaprastai riboti Lietuvos laisvinimo žygyje. Pajėgiausia tam darbui būtų Lietuvių Bendruomenė, turinti potencialų užnugarį. Deja, ir joje nesimato apčiuopiamesnių planų bei atliekamų darbų.
Tie veiksniai nepagaili nei laiko nei pinigo savo kongresams, suvažiavimams ar konferencijoms. Tuo beveik viskas ir pasibaigia.
Skaityti daugiau: TIKROJI TREMTIES MISIJA
Dvasiniai sunkumai ir Kalantos ženklas
VYTAUTAS VOLERTAS
Kivirčai
Gyvenimo ramybė ir jo nelygumai yra vertinami subjektyviai. Dažnai ilgų metų sulaukę taria, — amžių praleidau taikiai, kad mirtis ateitų taiki. Yra niekados iŠ vargo kojų neištraukiančių ir visada besišypsančių. Yra kenčiančių be jokios priežasties. Jie neturi bičiulių, nes žmonės jiems atrodo esą piktų dvasių bendrininkai. Jie niršta ant ‘blogo’ dvasiškio, ‘blogo’ visuomenininko, ‘blogo’ muzikanto. Tai kasdieniniai mūšiai, sukeliami ne tiesos, bet gandų ir fantazijos. Nors šie mūšiai tikrovėje neegzistuoja, tačiau įsivaizduojama kova prieš pasaulį taip pat yra skausminga.
Ir taikiuosius ir dejuojančius kartais užplūsta lemtingi dvasios kivirčai. Tada suyra pirmųjų ramybė, neatlaikiusi plyšta antrųjų įtampa. Tie šiurpūs momentai, reikalaują greitų sprendimų be jokios pakenčiamos išeities, gali kiekvieną suniekinti. Dažniausiai jie visiškai sulaužo negaluojančius, o tvirtus iškelia virš laiko ir aplinkos.
Lietuviai, tautinio vieneto prasme ir asmeniškai, yra pergyvenę ir pergyvena daug šių kivirčų.
Išeivijoje vyresni ir jauni kasdien rungiasi su nutautėjimo ir išlikimo dilema. Okupuotoje Lietuvoje žmogus nepaliaujamai sprendžia, ar prisiimti tylaus vagilio stovį ir nežymiai gerinti savo buitį, ar likti atmestu ir pasmerktu teisingu. Visiškai tautos nepaneigęs partietis kiekvienu žingsniu renkasi arba išdavimą, arba pavojingą savo žmonių gelbėjimo kelią, o gal kvailio rolę. Ir tai yra sunkiau už evangelinį tarnavimą dviems ponams. Visą šio pavojingo balansavimo buhalteriją tvarko laikas, ir ateity jis liudys apie pasėkas. Viliamės palankių duomenų.
Skaityti daugiau: VILIAMĖS: JAUNIMAS REPREZENTUOS GYVYBĘ
Interviu su dr. Adolfu Damušiu užbaigiant Vliko sukaktuvinius metus
Detroite-Southfielde, Mich., 1983 m. lapkričio 12-13 dienomis įvykusiame Vliko 40 metų sukaktuviniame seime 1983-84 metai paskelbti Vliko sukaktuviniais metais. Seimas “ragina visuomenę pasaulyje šiais metais skirti kuo didžiausį dėmesį Vliko vykdomam darbui”. Tikrai buvo prasminga prisiminti Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto darbo pradžią, jo atliktus darbus praeityje ir dabartinę veiklą, kuri turėtų orientuotis į pagrindinį šios organizacijos tikslą — siekti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos.
“Į Laisvę” žurnalas yra skyręs ir skiria daug dėmesio šiai laisvinimo darbų institucijai. Per paskutiniuosius kelerius metus yra paskelbęs vertingų Balio Gaidžiūno, Rimvydo Šliažo, Juozo Kojelio, Algimanto Gečio, Vytauto Vaitiekūno, dr. Antano Butkaus ir kitų autorių straipsnių. Per pereitus metus bendrai mūsų periodikoje buvo apsčiai pasisakymų Vliko klausimais. Tai rodo visų rūpėstį mūsų Lietuvos dabartimi ir ateitimi.
Pratęsdami mūsų pasisakymus Lietuvos laisvinimo klausimais ir kartu užbaigdami sukaktuvinius metus, kreipėmės į dr. Adolfą Damušį, kuris prieš 40 metų buvo Vliko organizavime) darbų sukūry, yra vienas iš jo steigėjų, vicepirmininkas pirmoje valdyboje nacių okupuotoje Lietuvoje ir dabar akylai seka mūsų politinį, kultūrinį ir technologinį progresą išeivijoje, su keletą klausimų.
1. Kaip ir kada išsivystė lietuvių antinacinė rezistencija?
Antinacinė lietuvių rezistencija buvo paskatinta sukiliminės laikinosios Lietuvos vyriausybės tvirta laikysena, siekiant Lietuvos nepriklausomybės įteisinimo. Savu pagrindiniu savarankiško valstybingumo rėmimu ji buvo tąsa lietuvių antisovietinės rezistencijos pirmosios sovietinės okupacijos metais, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 22 dienos, t.y. iki lietuvių tautos sukilimo pradžios prieš sovietinę okupaciją.
Naciams laik. Lietuvos vyriausybės veiklą sutrukdžius 1941 metais rugpjūčio 5 dieną, pogrindyje pradėjo formuotis antinacinės rezistencijos židiniai.
Skaityti daugiau: Į PENKTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
Žinia apie lietuvių pranciškonų provinciolo kun. Pauliaus Antano Baltakio, OFM, paskyrimą viso laisvojo pasaulio lietuvių katalikų vyskupu buvę sutikta su džiaugsmu ir viltimi.
_files/I-Laisve-1984-92(129)-5.jpg)
Vyskupas (paskirtas) Paulius A. Baltakis, OFM sako pamokslą VII laisvojo pasaulio lietuvių tautinių Šokių šventės (1984.7.1) proga Dievo Motinos Šventovėje Clevelande. Nuotr. J. Tamulaičio
Mūsų išeivijos vyskupai Vincentas Brizgys (g. 1903.XI.10) ir Antanas Deksnys (g. 1906.V.9), ilgus metus nešę lietuvių sielovados rūpesčius, jau anksčiau buvo prašę popiežiaus leisti pasitraukti poilsin.
Nuo 1984 m. rugsėjo 14 — konsekracijos dienos Portlando katedroje, Maine, vysk. P. A. Baltakis tapo didžiausios pasaulio vyskupijos, apimančios Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos kontinentus, lietuvių dvasinis vadovas. Į šias aukštas, garbingas ir sunkias pareigas jį palydėjo konsekracijos apeigas atlikęs popiežiaus delegatas Amerikai arkivysk. Pio Laghi, 22 amerikiečiai arkivyskupai ir vyskupai, jų tarpe ir lietuviai: arkivysk. Karolis Salatka, vysk. Brizgys ir vysk. Deksnys, apie 200 kunigų (jų tarpe 100 lietuvių) bei apie 1000 lietuvių, suvažiavusių iš įvairių Amerikos vietų į šį ramų ir nuošalų Maino valstybės kampelį, o Kennebunkporte — pranciškonų centriniame vienuolyne iškilmingose jo garbei vaišėse dalyvavo arti tūkstančio svečių.
Skaityti daugiau: NAUJĄJĮ GANYTOJĄ PASITINKANT
“Ne diemedį iš palangės išrovė, bet ąžuolą iš mūsų laisvės sodų”
Retėja mūsų tautos darbuotojų-veteranų eilės. Spalio 26 širdies ataka nukirto Vytauto Vaitiekūno gyvybės siūlą. Lietuvių tauta neteko pasišventusio ir energingo kovotojo - darbininko už tautos gerbūvį, Lietuvos laisvę ir lietuvių tautos išlikimą išeivijoje, Lietuvių Frontas — ideologo, veikėjo, rašto žmogaus, redaktoriaus.
_files/I-Laisve-1984-92(129)-6.jpg)
A. A. VYTAUTAS VAITIEKŪNAS 1903 — 1984
Mirtis kartu nusinešė ir daug, daug jo gyvenimo paslapčių. Jokios enciklopedijos, jokie leidiniai neužregistravo jo turiningo gyvenimo kelio. Jo kelionės bendraamžiai ir kiti jo gyvenimo bendrakeleiviai turės šią paliktą tuštumą užpildyti, bibliografuoti jo parašytas studijas ir straipsnius bei atskleisti jo blaškomos ir tragiškos kelionės detalių. Jo kultūrinis ir politinis palikimas yra per didelis, kad galėtume jį leisti nugrimsti užmarštin.
Skaityti daugiau: VYTAUTĄ VAITIEKŪNĄ AMŽINYBĖN IŠLYDĖJUS
Atsisveikinant su a. a. Vytautu Vaitiekūnu, prel. Jonas Šernus, Newarko lietuvių parapijos klebonas, pravedė maldas. Po to dr. Adolfas Damušis padarė trumpą įvadą į psalmių, giesmių ir maldų, gautų iš Lietuvos, skaitymą.
“A. a. Vytautas Vaitiekūnas, dar būdamas mūsų tarpe, prašė, kad atsisveikinime su juo nebūtų kalbų. Bet jis labai pageidavo visų nuoširdžios maldos, kad mūsų Viešpats jį priimtų meilingai ir atlaidžiai.
Vytauto gyvenimas nebuvo lengvas. Jis jautriai išgyveno lietuvių tautos ir savos šeimos kančias. Jo asmenybės šviesa ir tvirtumas reiškėsi tarnyba kitiems ir Lietuvoje ir svetur. Jis visad žėrėjo aukos dvasia okupuotos Lietuvos rūpesčiams, jos jaunimo globai. Jo gilus religingumas buvo tas neišsenkantis aukos dvasios šaltinis. O juk didžiausia dovana žmonijai ir veikiančio žmogaus vertė ir kartu jo laimė yra sąmoningas įsitikinimas ir sugebėjimas žemiškoje kelionėje pasišvęsti kitų labui.
Toks ir buvo a. a. Vytauto kelias, kuris sutampa su mintimis, išreikštomis vienos slaptos vienuolės laiške iš Lietuvos, mūsų herojiško kalinio kun. Sigito Tamkevičiaus maldoje ir psalmių ištraukose, kurias čia skaito keli jaunimo atstovai: Emilija Jurevičiūtė, Regina Brazinskaitė, Danguolė Didžbalienė, Gintė Damušytė ir šeši jaunieji Adomavičiai: Rasa, dr. Jūra, dr. Linas, Vladas, Ugnė ir Živilė”. Giesmes giedojo sol. B. Miškinis.
Ramybės angelas išsivedė a. a. Vytautą Vaitiekūną į amžinosios buveinės pasaulį, į mūsų Dievo namus.
Mes išlydim jį su psalmių žodžiais ir malda, kur viešpatauja tik ramybė ir amžina šviesa.
Psalmėmis ir giesme užbaigtas atsisveikinimas.
_files/I-Laisve-1984-92(129)-7.jpg)
Prof. Juozas Brazaitis ir Vytautas Vaitiekūnas. Šiemet profesoriaus mirties dešimtmetis (g. 1903 m. gruodžio 9 d. — mirė 1974 m. lapkričio 28 d.) buvo prisimintas akademijomis ir pamaldomis.
Skaityti daugiau: PASKUTINIS SUDIEV
Amžinybe! Kasdien apie ją galvoju, kasdien ruošiuosi į amžinybę. Nenoriu eiti pas Tėvą viena. Kasdien prašau, kad savu gyvenimu prisidėčiau prie sielų gelbėjimo, kad visi turėtume laimės išvysti patį Jautrumą. Neįmanoma, kad Dievas mus apgautų. Nueisime pas Jį ir tarsime Jam:
— Nesigirsime niekuo, tik tuo, kad įtikėjom Tavo gerumu. Kaip tik tame yra mūsų jėga, visa mūsų jėga, vienintelė mūsų jėga. Jei šitai išnyktų, jei mus apleistų pasitikėjimas Meile, viskas žūtų, nes žmonės patys savyje yra tikri vargšai.
Jei žmonės sugeba būti tėviškai geri vienas kitam ir parodyti tiek daug nesuinteresuotos meilės, tai juo labiau dangiškasis Tėvas apdovanos mus tokiu gerumu, kokio nei mūsų akys neregėjo, nei mūsų ausys negirdėjo, ką Dievas prirengė tiems, kurie Jį myli. Kaip gražiai kalba Šv. Evangelija: "Jeigu jūs sugebate vienas kitam duoti gėrio davinių, tai juo labiau Jūsų dangiškasis Tėvas nesiduos pralenkiamas žmogiško gerumo.
Skaityti daugiau: LAIŠKAS IŠ LIETUVOS
Reikia mažiausiai rūpintis kaip ten bus, ar išsilaikysime.
Tikrai išsilaikysime, jeigu atsiremsime į Kristų.
Supasuoti galima tik vienu atveju, jeigu pasimesime ir atsiremsime patys į save.
“Kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“.
Kokie brangūs šie žodžiai! Išsižadėdami mes nieko neprarandame.
Mūsų laukia piktas pasaulis.
Nebijokime jo.
Dievas yra su mumis.
Dievas mūsų gyvenimo laivelyje nemiega, kaip kad atrodė apaštalams.
Nereikėjo Kristaus žadinti.
Būkime labai drąsūs ir Dievas mus perves per visas audras.
Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.
REZISTENTO ŽVILGSNIS
Dr. VYTAUTAS A. DAMBRAVA
Caracas, Venezuela, P.A.
(Tęsinys iš Nr. 91 (128)
Ar esame budrūs?
Prieš kiek laiko gavau iš Chicagos laišką, kuriame taip rašoma: “More and more (Lithuanian) infiltrators and agents are appearing every week. There are so many of them, you can literally ‘trip on them’. Andropov isn’t even sneaky about it”.
Ar esame pakankamai būdrūs? Ar sugebame išvengti lietuvių, Lietuvos priešų, kurie dėdamiesi krašto interesų gynėjais, tikrumoje yra apmokami išdavikai. Ar ne daug, per daug mūsų tauta kentėjo nuo panašių “draugų”? Girdėjau pasakojant, kad vienam Amerikos lietuviui nuvažiavus į Lietuvą, jam bolševikų saugumas pagrojo žodžius, kuriuos jis pasakė viename susirinkime.
Ar esame pakankamai budrūs ir gudrūs bolševizmo pinklėms išvengti? Bolševistinis voras ir čia, Jungtinėse Valstybėse, mezga savo tinklą, tykodamas aukų?
Ne vienas girdėjo apie sovietų propagandos įrankį — Pasaulio Taikos Tarybą (World Peace Council), turinčią organizacinius padalinius 135 šalyse. Jai vadovauja Indijos komunistas ir sovietų agentas Chandra. Sovietai savo agresyvinei “taikos politikai” išžarsto kasmet apie keturis milijardus dolerių. Ir JAV ji prigijo ir net pasiekė Kongresą, vykdydama savo užmačias: kovoti prieš amerikiečių ginklavimąsi ir NATO valstybių aprūpinimą branduoliniais ginklais.
Skaityti daugiau: IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ
Dr. Z. PRŪSAS
Kaip ir daugeliui mano kartos lietuvių, man teko užaugti lietuviškame kaime, tiksliau, vienkiemyje. Buvo mišrus ūkis. Tėvai augino pardavimui javų, bekonų, turėjo pustuzinį melžiamų karvių, o motina dar augino būrį vištų, ančių ir žąsų. Kai reikėdavo perėti ančiukus, mama nepasitikėdavo antimis. Sakydavo, jos prastos motinos. Nenori sėdėti ant kiaušinių, jos neprižiūri ančiukų ir negina jų nuo varnų. Vištos daug geresnės motinos, todėl joms ir patikėdavo ančiukų perėjimą ir auginimą.
Vištos pastangos išauginti ančiukus viščiukais man, vaikui, būdavo pats juokingiausias procesas visoje ūkio aplinkoje. Kiek ta vištelė nesistengdavo parodyti, kaip reikia kapstytis šiukšlyne, kad kokį grūdą ar slieką galėtų surasti, tiek ančiukai tuo visai nesidomėdavo. Blogiausia, kad jie kur buvę, kur nebuvę, vis puldavo į pro ūkį tekantį upelį. Višta iš proto kraustydavosi: prigers tie kvaileliai!
Kartais pagalvoju, kad lietuviai tėvai Amerikoje irgi gal kartais jaučiasi kaip ta nelaiminga ančiukus auginanti vištelė. Rodos, tiek pastangų įdedi, kad savo vaikus lietuviškai išmokytum. Vaikas kalba puikiausiai, netgi su suvalkietišku akcentu. Nebūtų gėda ir į Lietuvą nuvežti ir ten giminėms parodyti. O nei lietuviška veikla, nei Lietuvos problemomis ir jos ateitimi visai nesidomi. Į lietuviškus parengimus eina tik tėvų paragintas ar stumiamas. Dažnai tėvas ar motina gal pagalvoja: kur mes suklydom, ko nepadarėm, ką reikėjo kitaip padaryti?
Skaityti daugiau: LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS IR TV
Iš reporterio užrašų
Žavus tas Kennebunkportas, Maine. Ši kurortinė vieta lietuviams Amerikoje ilgai buvo mažai žinoma, net ir Rytinio pakraščio mūsų tautiečiai retai tenuvykdavo ten poilsiauti, pasikaitinti saulėje ar pasimaudyti šaltokame, Golfo srovės nebešildomame Atlante. Lietuvių dėmesys į šią nuošalią vietovę buvo atkreiptas tiktai po to, kai lietuviai pranciškonai 1947 m. įsigijo turtuolio rezidenciją ir ten perkėlė savo religinės ir kultūrinės veiklos centrą. Šią gražią rezidenciją naujieji savininkai papuošė šv. Antano koplyčia, gimnazijos rūmais (gimnazija veikė 1956 - 69 metais) — dabar jie paversti vasarvietės viešbučiu, sporto sale, berniukams bendrabučiu. Lietuviško stiliaus Liurdas ir Kryžiaus kelių paminklas (abu arch. J. Muloko projektai), Vatikano paviljono New Yorko parodoje skulptūra (dail. V. J. Jonyno), lietuviškas pakelės kryžius, erdvi ir moderni, naujai pastatytoji koplyčia (arch. J. Kulpos ir dail. V. J. Jonyno projektas) yra išskirtinos religinės temos atrakcijos, kurios sutraukia šimtus vasarotojų vasaros mėnesiais. Baseinas su Atlanto sūriu vandeniu, pušynai, laivelių pavilijonas ir čia pat ošiantis Atlantas puikiai prisideda prie atostogaujančių nuotaikos ir malonumų.
Šioje apylinkėje daug miestelių su meno galerijomis ir muziejaus, teatrais, parodomis, istoriniais paminklais ir, aišku, įvairiausiais restoranais. Žodžiu, Kennebunkportas ir jį supą miesteliai yra pasirengę vasarą mielai priimti poilsio ir pramogų ieškotojus.
7-tą kartą
Lietuvių pranciškonų vasarvietę mėgsta dabar ne tik lietuviai, bet ir amerikiečiai, ypatingai lietuvių kilmės žmonės, todėl vasarą čia gauti kambarį nėra taip jau lengva. Reikia užsisakyti labai anksti. Ir šių metų LFB studijų ir poilsio savaitė iš liepos mėnesio vidurio turėjo būti perkelta į rugpiūčio 18 - 25 dienas, nes ankstyvesnei datai negalima buvo gauti pakankamai kambarių. Vasarvietėje čia vyksta didelis judėjimas nuo birželio vidurio iki rugsėjo pradžios: stovyklos, Lietuvių dienos, paskirų grupių savaitės, koncertai, literatūros vakarai ir t.t.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI KENNEBUNKPORTE
— Prof. dr. Vytauto Vardžio, Oklahomos universiteto politinių mokslų skyriaus dekano, studija apie žmogaus teises Baltijos šalyse — Die Frage der Menschenrechte in Estland, Letdand und Litauen — vokiečių kalba išleido Vakarų Vokietijoje veikiantis Baltiečių institutas. Tai 30 puslapių atspaudas iš instituto metraščio “Acta Baltica” 22-jo tomo.
— Rašytojas Vincas Kazokas (g. 1919 m. sausio 15) širdies smūgiu mirė 1984.10.30 Sydney, Australijoje. Buvo Australijos LB savaitraščio “Mūsų pastogė” redaktorius. Yra išleidęs savo poezijos rinkinį, išvertęs keletą knygų. Bendradarbiavo spaudoje, ypač “Ateityje”, “Aiduose”, “Į Laisvę” ir kt.
— Linas Kojelis, Baltųjų Rūmų tautybių reikalams pareigūnas Lietuvių respublikonų Illinois lygos, buvo išrinktas labiausiai pasižymėjusiu asmeniu — Man of the Year; spalio 24 d. įteikiant įgraviruotą metalinę plokštę Chicagos Taukiniuose namuose, Linas ir jo tėvas Juozas Kojelis yra mūsų žurnalo nuoširdūs bendradarbiai. Pagerbiamąjį Alto vardu sveikino dr. Jonas Valaitis ir LB vardu LB tarybos prezidiumo pirm. dr. K. Ambrozaitis.
— Chicagos LFB sambūrio valdybą sudaro: pirm. dr. Petras Kisielius ir nariai: Anatolijus Kairys, Ona Kavaliūnienė, Vytautas Kazlauskas, dr. Juozas Kizys ir Kazimieras Kriaučiūnas.
Skaityti daugiau: MŪSŲ HORIZONTUOSE
JUOZAS BOČYS
Okup. Lietuva
Neretai tenka išgirsti priekaištų dabartinės Lietuvos inteligentijos adresu dėl to, kad didelė dalis inteligentų nesirūpina savo tautos kultūra ir jos likimu, yra prisitaikėliai, savanaudžiai, perdėm lojalūs tarybiniam režimui.
Tokie priekaištai žymia dalimi yra teisingi, bet vis dėlto reikėtų pabandyti daugiau išsiaiškinti, ar visais atžvilgiais didžioji Lietuvos inteligentų dalis yra pasyvi prisitaikėlė prie režimo, o jeigu taip, tai kokios priežastys tai nulemia. Gal galėtume mūsų inteligentijos gyvenime įžvelgti ir kai kurių gaivesnių ir optimistiškesnių niuansų?
Inteligentų padėtis Tarybų Lietuvoje iš tikro yra sunki ir komplikuota. Inteligentija, ypač humanitarinė, yra labiausiai ideologizuojama, indoktrinuojama visuomenės dalis. Tiesa, tarybinis pilietis yra pradedamas ideologizuoti jau nuo vaikų darželio, tačiau studentija — busimoji inteligentija gauna itin didelę, be to, susistemintą, argumentuotą ideologijos porciją (tokių disciplinų, kaip: dialektinis ir istorinis materializmas, TSKP istorija, politinė ekonomija, mokslinis komunizmas, ateizmas — pavidalu).
Beje, šis ideologinis poveikis nėra labai įtaigus, jis yra gana paviršutiniškas dėl savo deklaratyvumo, dogmatiškumo ir atotrūkio nuo gyvenimo realybės, bet vis dėlto studentų, bent jau dalies, sąmonėje palieka pėdsaką. Pirma, dėl to, kad tarybinė studentija yra gerokai nutolusi, tiksliau, nušalinta nuo daugelio gyvenimo tikrovės sričių (su kuriomis susiduriama baigus aukštąjį mokslą), todėl nelabai sugeba ideologiją vertinti tikrovės požiūriu. Antra, studentija neturi galimybės plačiau susipažinti su marksizmui altematvvinėmis filosofinėmis ir socialinėmis koncepcijomis, todėl komunistinei ideologijai konceptualaus, teoretiškai argumentuoto mąstymo lygmenyje nelabai turi ką priešpastatyti. Tarybinė aukštoji mokykla nemoko studentų savarankiškai mąstyti socialiniais klausimais. Mokyklos uždavinys ideologijos požiūriu yra ugdyti standartiškų įsitikinimų “masinius piliečius”, patikliai priimančius oficialiąją propagandą.
Skaityti daugiau: KATALIKYBĖ IR INTELIGENTIJA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE
DR. KAZYS ERINGIS
Kalbėti prabėgmais, tiek kiek leidžia glaustai pasakyti šio straipsnio apimtis, apie Lietuvos okupacinės “savivaldos” administraciją — reiškia kalbėti apie valdžią atskirose vietovėse (vlastj na mestach). Tai reiškia, kad Maskvos diktatūrinė absoliutizmo valdžia, sutinkamai su veikiančiomis direktyvomis ir slaptais uzusais, yra pilnai įgyvendinta mažiausioje administracinėje celėje (pvz. adm. rajone). Tai anaiptol ne decentralizuota valdžia, bet tik viską galinti daryti vietoje (įkalinti žmogui išnykstant be pėdsakų, deportuoti, provokuoti, žudyti ir pan.) centrinės valdžios vardu. Suprantama, tai galioja ne visam okupaciniam laikotarpiui vienodai. Ir dar: rusiškasis imperializmas pasižymi tuo, kad ir monarchizmo, ir sovietų dogma šventiviškiau yra “nušvitinta” užgrobtuose kraštuose. Tačiau beatodairiškumas stipriau yra išreikštas didžiosiose tautose (pvz. ukrainiečių, gal kazachų).
Konkretizuojant pabrėžtina, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos valdančioji klika remiasi rusų “deržimorda”. Tai rusų tautos nusikaltėlių padugnės, kurios įsisavinę kosmopolitinį marksizmą žudymo praktikos reikalams pajungė jį rusų imperializmo tikslams. Sovietų Sąjunga — tai tik marksizmo - leninizmo dogmos fikcija. “Sovietų Sąjunga” yra meluota kategorija. Po jos skraiste slepiasi Sovietų Rusija, carų imperializmo tęsėja šiuolaikiniame pasaulyje. Po ta skraiste yra slepiamos pavergtos tautos ir užkariautos valstybės.
Skaityti daugiau: LIETUVOS OKUPACINĖS “SAVIVALDOS” ADMINISTRACIJA, JOS ŽINYBŲ SU MASKVA IR TARPUSAVIO SĄVEIKA
VEDAMASIS
1984 metai jau istorijos puslapiuose. Lietuvių išeivijoje jie prabėgo šv. Kazimiero sukakties minėjimų, XXIII Los Angeles olimpiados, tautinių šokių šventės, naujo vyskupo paskyrimo, dešimtojo Amerikos Lietuvių kongreso, sukaktuvinio Vliko seimo, OSI bylų Ženkle.
Negalime didžiuotis, kad išeivijos misijai skirti uždaviniai būtų įvykdyti gerai. Bet taip pat neturėtumėm smarkiai raudonuoti ir kai kieno tendencingai metamus kaltinimus besąlyginai priimti, kad mūsų Krašto laisvės ir išeivijos tautos išlikimo darbuose nebuvo parodyta gražių pastangų.
Šv. Kazimiero sukaktis, kuriai ypatingai didelį dėmesį parodė popiežius Jonas Paulius II, plačiai nuskambėjo per pasaulį. Lietuviai, organizuojant visas iškilmes, parodė gražios iniciatyvos ir sugebėjimo didingas šventes surengti. Kartu su bažnytinėmis iškilmėmis Šventojo garbei, sklido ir Lietuvos vardas, išryškinęs realiąją okupuoto Krašto padėtį. Popiežiaus, kuris sakosi, kad jo pusė širdies priklauso Lietuvai, noras aplankyti Lietuvą ir Maskvos neigiamas atsakymas pademonstravo pasauliui Sovietų melą apie religijos, sąžinės ir kitokias žmogiškas laisves. Tos Žinios ilgai kursavo Europos, Amerikos spaudos puslapiuose, radijo ir televizijos pranešimuose ir komentaruose. Tai vertingas indėlis demaskuojant komunistinį melą, LKB kronikų ir kitų objektyvių šaltinių skleidžiamų teigimų teisingumą.
Skaityti daugiau: VEIKLOS PRAGIEDRULIAI IR ŠEŠĖLIAI
Fotografinė kopija 
BOX 
