Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1334) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS, AUGUST - SEPTEMBER 1957 
V. Augustinas — Raiteliai Lietuvos vieškeliu .... Viršelis
Nr. 8 (1335) SPALIS - OCTOBER 1957
Žygimantas Vaza, D. L. K. ir Lenkijos karalius .... Viršelis
T U R I N Y S
P. Dirkis — Lietuvių jaunimas ir jo kongresas *
O. Urbonas — Lietuvių-lenkų karas su švedais 1600-1611 *
Z. Rumša — Padauguvį prisiminus *
J. Tumas — Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse *
B. Gražulis — Baladė apie poetą *
E. Šulaitis — Lietuvis JAV kariuomenėje, foto montažas *
J. Skardis — Kaip Sovietai išsunkia savo vergų smegenis *
P. Bliumas — Ar teisingos 1939 m. Vokietijos sienos? *
O. Žadvydas — L. K. M. IX laidos sukaktis *
Karinė Spauda *
Tremties Trimitas *
Lietuviai kariai laisv. pasaulyje *
Kariai ir Jaunimas *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1957 m. 7-8 Turinys, metrika
POV. DIRKIS
Pro jaunimo kongresą, kuris įvyko birželio 29 ir 30 d.d. Čikagoje, negalima tylomis praeiti vien dėlto, kad mūsų jaunimas yra tautos ateitis, kad jam gimė mintis sušaukti kongresą ir kad tą mintį pats jaunimas ir realizavo.
Lietuvių jaunimas yra vertas didelio dėmesio ir vyresniųjų pasitikėjimo, nes tą įrodo savo kilniais darbais. Užsibrėžtieji uždaviniai posėdžių protokolais nesibaigia. Jau nuo seno mums žinoma, kad lietuvių jaunimas nerimo, suko galvas ir jieškojo kelių ir būdų, kaip būtų galima geriau savo kraštą apsaugoti ir savo tautą gelbėti nuo išnaikinimo. Lietuvių jaunimas gerai žinojo, kad kova, kokia ji bebūtų, ypač už savąjį gimtąjį kraštą, savąją tautą, yra itin garbinga, nes ji nesurišta su egoizmu, su savanaudiškumu. Ne nuo šiandien mes žinome, kad lietuvių jaunimas savo žygiais davė ir duoda savajai tautai vertingų dvasinių turtų. Aktyviausiai lietuvių jaunimas savo žygiais pasireiškė 19 šimtmetyje, t.y., Aušros gadynėje, kuomet visą tautą ne tik pažadino iš tautinio apsnūdimo, bet ją paruošė ir nepriklausomybei. Tauta šiandien jais ir jų nuveiktais darbais didžiuojasi. Bendrai, lietuvių jaunimas, kaip seniau, taip ir dabar, reiškiasi aktyvioje kovoje su knyga, su plunksna ir su ginklu. Štai, kad ir 1918-19 m. lietuvių jaunimas pirmas parodė savo jautrumą ir pirmas išgirdo savo vyresniųjų brolių balsą, šaukiantį eiti savo kraštą gelbėti nuo užgrobikų. Palikę knygą, lyrą ir arklą, jie ėjo savo kraštą ginti. Kas gi tą jaunimą vertė, skatino? Nagi, karšta savo tėvynės meilė ir nepaprastas laisvės troškimas. Jaunimas, gyvendamas tremtyje, tapo labai jautrus savo tautos atžvilgiu ir savo tėvų gimtosios kalbos atžvilgiu. Tuo labiau, kad jų tėvų — senųjų darbuotojų — gretos retėja ir jų pečiai jau nebeteki tvirti.
Pagaliau, ar gali jaunimas ramia širdimi tylėti, kai tauta neša dar iki šiol negirdėtą jungą. Ar jaunimui nerūpi, kai tūkstančiai lietuvių brolių ir seserų miršta Sibiro taigose ir Altajaus kalnuose nuo šalčio, bado. Akademinis jaunimas ryžosi padėti pavergtai Lietuvai ir Sibiro lietuviams. Jaunimas savo jėgomis surinko tūkstančius parašų po peticija, kurią 1956 m. birželio 15 d. įteikė JAV prezidentui, šiais metais tas pats jaunimas labai aktyviai ir su dideliu entuziazmu ruošė Vasario 16 d., Motinos Dienos ir kitus minėjimus. Tie minėjimai buvo ypatingai gražūs, turiningi, ir juos pravedė pats jaunimas. Ypatingo dėmesio yra vertas įsteigimas žurnalo “Lituanus” angių kalba, žurnalas pašvęstas laisvų kraštų visuomenei ir yra informacinio pobūdžio, kurio tiražas prasidėjo iš 12 psl. su 900 egz. Gi šiandien jis jau yra 32 psl. su 3,500 egz. Tą žurnalą veda ir redaguoja grynai akademinis mūsų jaunimas be jokio atlyginimo. O keno gi rankomis yra vedama ir tvarkoma jaunimo organizacijų spauda — jų organai: Skautų Aidas, Vytis, Jaunimo Žygiai ir daug kitų?
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ JAUNIMAS IR JO KONGRESAS
O. URBONAS
Patiekdamas “Kario” skaitytojams lietuvių-lenkų 1600 — 1611 metų karo su švedais aprašymą, norėčiau pirma atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. Yra nusistovėjusi nuomonė, kuri yra kartojama ir dr. V. Sruogienės istorijoje, kad šis karas buvo iššauktas Žygimanto. Žygimantas, būk tai, siekdamas vėl užimti Švedijos sostą, pradėjo karą ir tuo užtraukė Lietuvai visas tas nelaimes, kurios sekė šitą kovą.
Dr. V. Sruogiene “Lietuvos Istorijoje”, 518 psl. rašo: “Karolis su didele kariuomene traukė per Suomiją, užėmė Helsinkį, Viborgą, paskui Narvą ir t.t., o Žygimanto šalininkus persekiojo. 1600 metais jis paėmė Taliną ir grėsė Livonijai.
Mūsų seimas karui nepritarė ir pinigų jam vesti nepaskyrė.
Tada Žygimantas Vaza, norėdamas įsigyti seimo palankumą, pasirašė kaip Švedijos karalius raštą, kuriuo Estija atiduodama Lietuvai ir Lenkijai. Be to, jis pats, be seimo žinios, davė Vendeno vaivadai įsakymą pulti švedus. Taip užkabintas Karolis su 24,000 švedų kariuomenės įžengė į Livoniją, ir tuoj visas kraštas iki Tartu atsidūrė švedų rankose” (mano pabraukta).
Tikrumoje taip nebuvo. Visi mano peržiūrėti švedų archyvuose dokumentai ir visi mano patikrinti švedų istorikai, kaip Kelch, C. Rogberg, Toijer, Tunberg ir B. Barkman vienbalsiai ir kategoriškai tvirtina, jog: 1. karas prasidėjo 1600 m. rugsėjo mėn. Karoliui puolant Pernau. Apie kokį tai Vendeno vaivados išsišokimą niekur nė vieno žodžio nesu radęs; 2. tų pat metų liepos mėn. Švedija turėjo tikrų davinių, kad lenkų ir lietuvių seimai Žygimanto restauracijos planus atsisakė palaikyti ir, kad nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo daromi jokie kariniai pasirengimai. Švedijai iš Žygimanto pusės negrėsė joks pavojus, nes Žygimantas Švedijos atžvilgiu buvo bejėgis; 3. švedai turėjo tikrų davinių, kad visoje Livonijoje stovėjo tik 2,000 Žygimanto kariuomenės (Farenbachas); 4. tos silpnos jėgos paskatino Karolį, duodamos jam viltį lengvai ir be didelių sunkumų užkariauti Livoniją ir ją prijungti prie Švedijos; 5. kad vien tik Karolio išdidumas, jo garbės troškimas ir noras kariniais laimėjimais konsoliduoti savo valdžią Švedijoje, iššaukė šitą karą, už kurį Švedija taip brangiai turėjo sumokėti.
B. Barkman pasisako visiškai atvirai, jog atmetus visus slepiančius paaiškinimus, Karolio atnaujintas karas su Žygimantu buvo agresyvus ir dar su aiškiai išreikštu ekspansijos tikslu.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ - LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600 - 1611 METAIS
ZIGMAS RUMŠA
Beveik iš savanorių susikūrusi 1919 metų Lietuvos Kariuomene, kentėdama įvairius nedateklius, bet pilna ryžto, vijo priešus iš Lietuvos teritorijos, žingsnis po žingsnio, iš kaimo į kaimą stūmė vieną iš Lietuvos priešų, įsiveržusią Raudonąją Armiją. Mūsų karo vadovybė, derindama savo karo veiksmus su latvių ir lenkų karo vadovybių veiksmais, 1919 m. rugpjūčio 26 d. Dauguvos rajone visu frontu pradėjo puolimą, su pagrindiniu tikslu nublokšti priešą už Dauguvos upės. Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. Panevėžio grupė, dar vadinama II-ja operacine grupe, savo sudėtyje turėdama 2 pėst. pulką, Joniškėlio, Marijampolės, Panevėžio ir Baltgudžių atskirus batalionus, pasiekė Dauguvos upės krantus N. šventenas — Ilukštas ruože. Beveik tuo pat metu, latviai, veikdami į šiaurę nuo mūsų kairiojo sparno, taip pat pasiekė Dauguvos upę Bebrinės — Dvietės ruože. Skiriamoji linija Subata — Lašė — Ilukštas, šie punktai mūsų pusėje (žiūr. schemą).
Nors ties Daugpiliu kita mūsų kariuomenės operacinė grupė vedė aršias kautynes ir per Kalkūnus veržėsi link Daugpilio, o latviai dešiniajame Dauguvos upės krante dar nebuvo išvadavę Latgalijos ir Daugpilio, tačiau užimtame lietuviškame Padauguvio N. Šventenas — Ilukštas ruože buvo palyginamai ramu, išskyrus artilerijos ir sunkiųjų kulkosvaidžių bei snaiperių proginių šaudymų abiejose pusėse į atsitiktinius taikinius. Vietos gyventojai pamažu pradėjo grįžti prie kasdieninio darbo ir įvairiomis progomis reiškė pagarbą ir padėką mūsų kariuomenei. Tas buvo nenuostabu, nes vietos lietuviai, kurie tuo metu sudarė daugumą, sutiko mūsų kariuomenę kaip išvaduotoją (apie to krašto gyventojų statistiką ir nutautinimą galima rasti Lietuvių Enciklopedijoje IV-me tome — Daugpilis, VIII-me tome — Ilukštas). Gretimai stovinti lenkų kariuomenė prie Dauguvos prieš bolševikus veikė sutartinai, tačiau mūsų žemių pietuose ties demarkacijos linija savo užtvaras stūmė mūsų pusėn ir artėjo prie Jiezno — Stakliškių — Vievio — Turmanto ir kitų vietovių. Taip pat Joniškio — Šiaulių — Kelmės — Tauragės srityje plačia juosta koncentravosi I-jo Pasaulinio Karo vokiečių armijos likučiai Bermonto-Avalovo vadovaujami. Vietos žmonių paprastai jie buvo vadinami kolčakininkais. Jie visokeriopai skriaudė mūsų gyventojus ir nerodė tendencijos nešdintis iš Lietuvos. Tokia krašto padėtis mūsų karo vadovybei kėlė daug rūpesčių. Todėl pasiekus dalį Dauguvos upės kranto, mūsų etnografines - valstybines ribas ir karo veiksmams ten palengvėjus, dalis mūsų kariuomenės buvo perkelta į kitus frontus.
Skaityti daugiau: PADAUGUVĮ PRISIMINUS
J. TUMAS
(Tąsa)
ČERVENĖS KALĖJIMO KIEME
Prie kalėjimo mus sustabdė, bet sėstis neleido Voros viršininkas nuėjo į kalėjimą. Po keliolikos minučių jis sugrįžo, kalėjimo vartai atsidarė, ir mus suleido į didelį kalėjimo kiemą. Vienoje kiemo vietoje keletas enkavedistų degino krūvas popierių. Mes iš to pasidarėme išvadą, kad kalėjimo administracija rengiasi evakuotis. Moterys ir vaikai kieme buvo nuo vyrų atskirti ir ten palikti, o vyrus išvedė į buvusį kitoje kalėjimo pusėje didžiulį, žole apaugusį daržą. Daržas buvo aklinai aptvertas stačių lentų augšta tvora, o jos viršus apraizgytas spygliuotomis vielomis. Už tvoros girdėjosi balsai mus saugojusių enkavedistų, kiti enkavedistai susėdo viename daržo pakrašty ant suolų ir iš ten mus stebėjo. Daržas vienu šonu rėmėsi į augštą mūrinę baltai dažytą kalėjimo tvorą, kitoje pusėje buvo vieno augšto mūrinis pastatas, kurį enkavedistai vadino kontora; trečioje pusėje — iš lentų sukalta nedidelė daržinė. Tarp daržinės ir mūrinio pastato riogsojo didelės krūvos dvokiančio mėšlo. Ten buvo pastatyta lietuvių grupė ir nuo dvokiančio mėšlo daugiausia kentėjo.
Kai tik sustojome mums paskirtoje vietoje, tai tuojau sukritome vienas prie kito ant žole apaugusios žemės. Visi buvome labai pavargę. Ypatingai buvo nusilpęs Petruitis, Giedraitis, Šarauskas, Lašas ir keliolika kitų, senesnio amžiaus vyrų. Jie buvo taip pavargę, kad kalbinami nenorom atsakinėjo. Plk. Šarauskas vėl buvo nenormalus ir kliedėjo, kaip vakar vakare. Mes, kiek galėdami, jį raminome ir guodėme. Trumpam laikui jis atgaudavo pilną sąmonę, klausinėjo kitų, kaip jie jaučiasi, bet netrukus ir vėl kliedėjo. Jo padėtis mus labai slėgė.
Po geros valandos į daržą atvežė dvi dideles statines šalto vandens ir leido mums atsigerti. Eilėmis mes ėjome prie tų statinių, gėrėme, kiek kas norėjo ir vėl eilėmis grįžome į savo vietas. Negalintiems prie statinių nueiti, mes nešėme puoduku vandenį ir juos girdėme. Visiems atsigėrus, vandens dar liko. Norintiems dar kartą atsigerti, enkavedistai neleido stačiomis prie statinių prieiti, bet liepė pilvais šliaužti, klupščiom ar keturiomis eiti. Nors tai buvo pasityčiojimas iš nelaimingų žmonių, bet atsirado nemažai tokių, kurie tas enkavedistų užgaidas vykdė. Lietuvių grupėje tokių nebuvo.
Šaltas vanduo mus atgaivino, visi jautėmės daug geriau. Ir labiausiai pavargę atitoko ir pagyvėjo. Gulėdami ant žolės, apgailestavome savo nužudytus draugus ir spėliojome, kur ir kaip toli mus varys. Neramumo kėlė moterų ir vaikų išskyrimas. Gerai supratome, kad jei negausime kiek reikia valgyti, tai pėsti netoli nueisime ir artimiausiomis dienomis tik patys stipriausi išlaikys, o visi silpnesni būsime sunaikinti.
Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE
BALYS GRAŽULIS
BALADE APIE POETĄ
(Juozo Krumino mirties šešerių metų sukakčiai paminėti)
Lietuvio poeto dalia jam išpuolė—
Nedatekliai, vargas, liga.
Audroje galingasis aras parpuolė,
O ji tebelaikė valia.
Jis klupo ir kėlės, vėl ėjo,
Kaip eina kareivis narsus.
Ir jei linko jo kūnas nuo vėjo,
Tai žodis paliko stiprus.
Braukė plunksna— paukšteliai giedojo.
Traukė kitą— pražydo gėlė ant uolos.
O kai trečią— karžygiai išjojo
Ginti mūsų brangios Lietuvos.
Ir likimo parblokštas ant kelių
Nenutraukė savosios dainos.
Braukė plunksna— kaito skruostai seselių.
Traukė antrą— širdis mylimos.
Jis mirė, kaip miršta poetai—
Nukankintas žiauriosios džiovos.
Išėjo į nuostabią šalį žadėtą.
Toli nuo gimtos Lietuvos.
Skaityti daugiau: BALADE APIE POETĄ
Lietuvis J.A.V. kariuomenėje: jo žygiai, darbai ir poilsis
E. Šulaičio nuotr.
J. SKARDIS
Per paskutinius pora metų vakariečių kariniai ekspertai laužė galvas ir buvo nepaprastai nustebinti didesniu sovietų aviacijos triumfu sensacingai parodymu 1955 metų Maskvos oro parodoje. Toje Maskvos oro parodoje vakariečiai stebėtojai buvo ligi susijaudinimo nustebinti, pamatę naują didžiulį sovietų bombonešį, praūžiantį virš jų galvų, varomą keturių galingų turbo-prop motorų. Jeigu tokio dydžio lėktuvas
- bombonešis būtų buvęs varomas geriausių tuo laiku amerikiečių ar britų turbo-prop motorų, tai tokiam lėktuvui būtų buvę reikalinga mažiausiai aštuoni motorai, o be to, toks lėktuvas būtų buvęs persunkus skridimui iš viso. “Turbo-prop” pavadinimas kilęs iš to, kad dujomis varoma turbina suka propelerius. Galingumas yra beveik toks pat, kaip sprausminių motorų, tačiau sunaudoja daug mažiau kuro. Lėktuvo paimamas kuras apriboja lėktuvo skrendamąjį nuotolį, ir vakariečiai ekspertai žinojo, kad šis sovietų bombonešis, pavadintas “Meška” (The Bear) gali nuskristi milžinišką atstumą.
Nuo tos parodos Maskvoje 1955 m. šio tipo lėktuvas galima buvo laikas nuo laiko pastebėti sovietų padangėse. Šis lėktuvas buvo sovietų pasididžiavimas ir pagrindinis dalyvis š.m. gegužės 1 d. orinių jėgų parade, tačiau to lėktuvo motorų istorija vakariečiams buvo savo rūšies paslaptis, kurią pilnai atidengė š.m. vasario mėn. Austrijoje gimęs inžinierius, Ferdinand Brandner, kalbėdamas į mažą grupę aviacijos ekspertų Ziuriche, Šveicarijoje.
Naujasis motoras buvo suprojektuotas ne rusų, bet grupės vokiečių ir austrų, kurie II-rojo Pasaulinio karo metu dirbo garsioje Junkers vokiečių lėktuvų bendrovėje, o vėliau buvo rusų sugaudyti.
Skaityti daugiau: KAIP SOVIETAI IŠSUNKIA SAVO VERGŲ SMEGENIS
P. BLIUMAS
Kai kurie kraštutinieji vokiečių politikai vis dažniau pradeda reikšti savo pretenzijas į buvusias Trečiojo Reicho ir Adolfo Hitlerio valdymo laikais užgrobtas svetimų kraštų žemes. Nors Vokietija tebėra padalinta, trečdalis jos teritorijos tebeneša nežmonišką bolševikų okupaciją, jos gyventojai persekiojami ir žudomi, bet tiems vokiečių politikams vėl prireikė Sudetų, Silezijos, Dancigo, Mažosios Lietuvos ir net lietuviškojo Klaipėdos krašto, prie Lietuvos valstybės galutinai prisijungusio 1923 metais sausio mėnesį.
Visa laimė, kad dabartinė kanclerio Adenauerio vyriausybė laikosi nuosaikios ir išmintingos, buvusiųjų 1937 metais Vokietijos sienų atžvilgiu, politikos. Kitaip tie karštuoliai vokiečiai tuojau vėl pradėtų joti į rytus, anot jų pačių žodžių: “Wir reiten nach Osten”, arba “Drang nach Osten”.
Prieš pradedant tokį žygį, jie turėtų gerai pastudijuoti savosios valstybės nešvankaus kūrimosi istoriją: tada jie sužinotų, kad vokiečiams nepriklauso ne tik sudėtai, Mažoji Lietuva, prūsai, ar lietuviškasis Klaipėdos kraštas, ir jie ypač galėtų įsitikinti, kad ir didžiosios Vokietijos sostinė — slaviškojo vardo Berlynas yra ne vokiečių, bet jų išžudytų slavų žemėje pastatytas. Negi tie vokiečiai iki šio laiko nebūtų sužinoję, kad senovėje vokiškosios žemės prasidėjo tik už kokio šimto kilometrų į vakarus nuo Berlyno, už Elbės upės?!
Pomeranija, Dancigo koridorius, Mecklenburgas, Halšteinas, Brandenburgas, Saksonija ir Silezija kadaise priklausė slavų giminėms, o Pomeranijos rytinė pusė nuo Persuntės (Baltijos jūros rytų įtakas'' yra buvus baltų (aisčių) gyventa. Taigi, tos vietos priklausė: dabartinių čekų, slovakų, lenkų, ukrainiečių ir net lietuvių su prūsais protėviams. Senovėje tose vietose gyveno pamarėnai, liutiečiai, bardiečiai, lužičėnai, serbai ir sileziečiai. Dabar ten stovį dideli vokiečių miestai: Štetinas, Stralsundas, Rostockas, Liubeckas, Leipcigas, Dresdenas, Breslavas, Frankfurtas yra ne vokiečių, bet buvusiose slavų žemėse pastatyti, o toks Dancigas — vakarų prūsų žemėje.
Skaityti daugiau: AR TEISINGAI KAI KURIE VOKIEČIAI REIKALAUJA BUVUSIŲJŲ 1939 METAIS VOKIETIJOS SIENŲ?
Šiais metais rugsėjo 8 d. sukanka trisdešimt metų nuo Karo Mokyklos IX-tos laidos išleidimo. Per šį laikotarpį daug kas pasikeitė. Lietuva neteko Nepriklausomybės. Tos laidos dalies jau nebėra gyvųjų tarpe. Vieni mirė natūralia mirtimi, kiti tapo okupantų aukomis.
1924 m. rugsėjo 20 d. kandidatai į Karo Mokyklą rinkosi A. Panemunėn. Atlikus patikrinamuosius egzaminus ir sveikatos tikrinimą Karo ligoninėje, dalis kandidatų nubyrėjo. Po galutinės atrankos, spalio 5 d. buvo priimti kariūnais ir paskirti į 2-rą kuopą.
Minėtai laidai mokslas buvo prailgintas, įvestas trijų metų mokymas. Pats mokslas paskirstytas į tris kursus: ruošiamąjį, jaunesnįjį ir vyresnįjį. Iš kurso į kursą pereinant reikėjo laikyti egzaminus. Laike trijų metų, dėl įvairių priežasčių dalis kariūnų apleido mokyklą.
Trijų metų bėgyje taip pat pasikeitė dalis ir kadro karininkų bei lektorių: vieni buvo perkelti i kitas kariuomenės dalis, kiti išsiųsti studijuoti į užsienius į įvairias Karo Akademijas. Be to, keli išėjo atsargon. Kadro karininkais tada buvo šie karininkai:
gen. ltn. J. Galvydis-Bykauskas — Karo mokyklos v-kas;
mjr. Pr. Kaunas — inspektorius, vėliau mokyklos v-kas;
kpt. Kynas — inspektorius; majorai V. Geštautas, J. Jackus, Juozaitis, Rekašius; kapitonai: J. Kazitėnas-Kaziutis, k. Talevičius, kpt. gyd. A. Petraitis; vyr. leitenantai: A. Pabedinskas, V. Karvelis, F. Neveravičius, K. Dulksnys, Valušis, K. Dabulevičius, A. Urbšas, Tarulis Jankauskas; leitenantai: J. Tapulionis, Žitkevičius, Mačys, Draugelis; ir vyr. ltn. Požėla — mokyklos adjutantas.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARO MOKYKLOS IX-TOSIOS LAIDOS 30-TIES METŲ SUKAKTIS
V. Tanner, The Winter War
(Suomijos kova su Rusija 1939-40).
Buvusio Suomijos užs. reikalų min. Tannerio knyga yra reikšmingas įnašas suprasti tą nepaprastai didvyrišką suomių kovą su bolševikų imperija, kovą, kuri vyko mūsų tėvynės Lietuvos nelaimių fone.
1938 pavasarį rusų pasiuntinybė Helsinkyje pradėjo pasikalbėjimus su Suomijos užs. reik. ministerija. Apie metus laiko truko tie, rusų iniciatyva pradėti ir vedami, pasikalbėjimai, kurių tikslas buvo išgauti iš Suomijos garantijas sovietų teritorijų saugumui. Pasikalbėjimų metu paaiškėjo kaip atkakliai sovietai bandė išgauti teisę pasinaudoti kai kuriomis Suomijos teritorijos dalimis ir kaip, lygiai atkakliai, Suomija spyrėsi tiems bandymams.
1939 kovo mėn. Prancūzija ir Anglija pradėjo kalbinti Sovietų Rusiją bendradarbiauti prieš Vokietiją. Tuo pačiu metu Litvinovą pakeitė Molotovas ir Rusija pradėjo agresyvią politiką. Rugsėjo 17 d. ji užpuolė, jau vokiečių parblokštą, Lenkiją. Tačiau Suomija dar vis jautėsi saugi. Jau 1937 suomiai buvo numatę naujas sumas stiprinti savo kariuomenę, viso 2,710 mil. markių išdėstytų 1938 — 1944 metams. Tačiau iki 1939 m. rugsėjo mėn. tik maža dalis tos sumos buvo išnaudota, taip, kad kariuomenei dar vis trūko daug būtinų reikmenų. 1939 m. pavasarį buvo išleista eilė įstatymų sąryšyje su valstybės saugumu.
1939 m. rudenį Pabaltijo valstybės pasirašė su Sovietų Sąjunga draugiškumo ir savitarpės pagalbos sutartis ir įsileido sovietų įgulas. Suomijoje susidarė labai nejaukus įspūdis. Baisus nujautimas neapvylė.
Spalio 5 d. Molotovas vėl kreipėsi į suomius ir pakvietė jų atstovus Maskvon pasitarti “kai kuriais konkrečiais politiniais klausimais”. Paasikivio vadovaujama suomių komisija spalio 9 d. išvyko į Maskvą.
Skaityti daugiau: Karinė spauda
šaulių gretos jų šventėje Nepriklausomoje Lietuvoje
V. Augustino nuotr.
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
LEISKIT Į TĖVYNĘ!
(ŠVIESIAM ŠAULIO PROF. DR. BERNARDO KODAČIO ATMINIMUI)
Pereitame numeryje trumpai paminėjome šaulio prof. dr. Bernardo Kodačio mirtį. Tačiau TREMTIES TRIMITAS negali atsisveikinti su vienu pirmųjų šaulių Sąjungos organizatorių bei jos įkūrimo dalyvių trumpa korespondencine žinute. Todėl čia norime giliau pažvelgti į šviesią Velionies asmenybę ir gyvenimą, o ypač į tuos jo gyvenimo faktus, kurie šauliams ir plačiajai visuomenei yra beveik nežinomi.
Paminėjus Bernardo Kodačio vardą, dauguma pagalvos apie jį kaip apie žymų astronomą, mokslo žmogų, Kauno ir Vilniaus observatorijų direktorių, Lietuvos delegatą tarptautinėse geodezinėse konferencijose Helsinkyje, Stockholme, Rygoje, Berlyne, Danzige ir net Maskvoje, arba prisimins jo nuopelnus šaulių Sąjungai, ypač jos kūrimosi dienomis ir vėliau Klaipėdos sukilimo metu. Tačiau visai nedidelis žmonių skaičius teprisimins jį, kaip knygnešį, ir tiktai labai mažam artimųjų būreliui iškils prieš akis jo ilgas ir dramatiškas kelias į Tėvynę, turėjęs jo charakterio formavimui bei visam gyvenimui lemiamos reikšmės.
Lietuvoje buvo mėgiama daina “Leiskit į Tėvynę”. Tremtyje jinai tapo kasdieninė širdies malda:
Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus,
Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus...
Čia jausmai man žūva, kalinė širdis,
Leiskit į Lietuvą, akys ten nušvis!
“Joks žmogus nėra atskiras vienišas padaras. Daug siūlių ir saitų sieja jį su visa tauta. Kiekvieno žmogaus gyvenimo aprašymas yra mažas savo tautos kultūrinės padėties veidrodis. Ir mano gyvenimas yra mano tautos, berods, mažytėlis, bet visgi veidrodis, kuriame atsispindi jos būvis ir buitis’’.
(Bernardo Kodačio žodžiai)
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas - 1957m. 8
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
LIETUVOS ŠAULIAMS TREMTYJE
(Vladas Putvinskis-Putvys)
“Ne vien tik kardu ginsi Tėvynę!”
Šaulių himno pirmieji žodžiai šitaip ragino jau esamus ir būsimus šaulius:
Susispieskit krūvon, Lietuvos sakalėliai,
Išblaškykit miglas jūs galingais sparnais,
Ir stovėkit tvirtai, kaip jauni ąžuolėliai,
Kovą skelbkit audrom ir sunkiausiais laikais
Kraštui būkit sargais!
(J. Turčiniškis)
Kai šitie žodžiai buvo rašomi, Lietuvos žemė jau buvo nudažyta partizanų, savanorių, karių ir šaulių krauju. Kovos su bermontininkais ir bolševikais buvo jau pasibaigusios, bet tebebuvo Lenkijos grėsmė ne tik Vilniui ir Lietuvos Rytų žemėms, bet ir visai Lietuvai. Dar buvo neišdžiūvusios žuvusiųjų karžygių motinų ašaros, nevisur buvo atstatytos sudegintos ir sugriautos sodybos ir užgydytos kitos karo padarytos žaizdos. Nors kovotojams — pasiryžėliams ir jų vadovams bei mūsų politikams buvo aišku, kad brangiai atpirktoji laisvė jau yra realybė, kurią pripažįsta draugai ir vienas kitas priešas, tačiau nestigo žmonių, kurie dar netikėjo Lietuvos prisikėlimo stebuklu. Taigi reikėjo ne tik budėti ir kovoti fronte, rūpintis kovotojais ir jų papildymu, bet ir krašto viduje atremti priešo propagandą ir ardomąjį darbą, siekiantį palaužti laisvėjančios tautos kovos dvasią. Reikėjo išblaškyti šimtametės vergijos pasėtas miglas iš svyruojančių, netikinčių ir nerangiųjų. Reikėjo kovos dvasią ir pasiaukojimą Tėvynei skiepyti priaugančiom kartom. Visiems tiems ir daugeliui kitų darbų vykdyti nepakako vien valdiškų įstaigų darbo. Reikėjo nuolat spiesti į krūvą Lietuvos patriotus organizuotam visuomenės darbui. Ir tasai visuomenės darbo įnašas į atsikuriančią Lietuvos valstybę buvo labai didelis.
Tautų apsigynimo patirtis, LŠS įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvio žodžiais, mums sako paprastą, bet nuolat pamirštamą tiesą, kad tobulo Tėvynės gynėjo ūmai, vien kareivinėse sudaryti negalima. Ji reikia auklėti iš mažens. Tėvynės gynimo dvasia reikalinga ne vien tik tiems, kurie ginklu gina Tėvynę. Tikrai nenugalimas kraštas bus tik tas, kur visi gyventojai, vyrai ir moterys, dideli ir maži, brangins krašto laisvę ir kaip galėdami ją gins.
Todėl suburdama partizanus vienon organizacijon, kitur juos atgaivindama ir toliau beplėsdama, Lietuvos Šaulių Sąjunga pasiryžo įtraukti visą tautą į Tėvynės gynimo ir jos stiprinimo darbą. Pasiryžo ne tik padėti kariuomenei kovos lauke ar priešo užnugaryje, kaip tai daro partizanai, bet ir taikos metu ruošti tautą ateities uždaviniams ir galimiems pavojams atremti. Be kariško paruošimo, fizinio auklėjimo ir sporto, LŠS-ga stengėsi savo narius išauklėti ir tikrais Tėvynės mylėtojais ir jos gynėjais — pavyzdingais šauliais arba naujų laikų Lietuvos riteriais. Tam tikslui vykdė platų kultūros ir propagandos darbą, panaudojant spaudą, meną ir gyvą žodį. Minėtojo darbo plačia apimtimi LŠS stengėsi veikti ir į visą tautą. Ji sudarė pagrindą, kur rastų bendrą kalbą ir darbą visi lietuviai, nežiūrint partijų, pakraipų ir pažiūrų skirtumo. LŠS ėmėsi uždavinio našiai sunaudoti piliečio aukojamąjį laisvalaikį Tėvynės reikalams, duodant piliečiui pasireikšti jam tinkamiausioje srityje. Nes “nėra tokio darbo, nėra tokios vietos, nėra tokios dienos, kur nebūtų progos padaryti Tėvynei bent ką naudingo. Visur ir visuomet darbas galima taip padaryti, kad jis sustiprins Tėvynės gynimo jėgas ir tuo būdu ją gins”, — sakė Vladas Putvys.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas - 1957m. 7
— Karys Antanas Jaruševičius, kuris Čikagoje gyveno 3044 So. Seeley, dabar tarnauja Korėjoje. Kaip laikraščiai praneša, jis šiomis dienomis Korėjoje baigė karininkų akademiją
Išleistuvės
Š. m. vasario 15 d. Philadelphijos studentai at-kai suruošė išleistuves savo draugovės pirm. Kęstučiui Pliuškcniui, išvykstančiam į JAV karinę tarnybą.
Išleistuvėse dalyvavo Filadelfijos studentai ir K. Pliuškonio draugai bei pažįstami, kurie linkėjo jam daug laimės ir pasisekimo karinėje tarnyboje.
Oficialius linkėjimus Filadelfijos Santaros skyriaus vardu perdavė L. Jurskis, skaučių vardu — R. Aleknaitė, SAS CV vardu — A. Gečiauskas ir Filadelfijos studentų pirm. B. Majauskas, kuris visų susirinkusių vardu įteikė dovanėlę p. p. K. Pliuškoniams.
Aleksas Šimkūnas, Westwood Liquor krautuvės savininkas Marquette Parke, Nepriklausomybės kovų savanoris, be galo mylįs lietuvišką dainą, remia visus mūsų muzikinio gyvenimo pasireiškimus. Jis “Rigoletto” operai paskyrė 30 dol. auką. Be to, jis ir pats turi gražų balsą ir dalyvauja Marquette Parko parapijos chore, giedodamas sekmadieniais. Jis nuolat rūpinasi, kad lietuvių chorai būtų stiprūs ir gražiai skambėtų jų giesmės ir dainos.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
MŪSŲ TARPE
Rugsėjo 28-29 dienomis Bostone, Mass., įvyko rytinio JAV pakraščio skautų vadų suvažiavimas. Dalyvavo apie 40 atstovų iš Bostono, Brocktono, Worcesterio, Hartfordo, New Britaino, Waterburio ir New Yorko. Iš padarytų veiklos pranešimų paaiškėjo, kad Rajone šiuo metu yra 315 skautų, kad metų bėgyje Rajonas surinko virš 800 dol. Džiamborės Fondui, Worcesteryje buvo gražiai pravesta sporto šventė, New Yorko tuntas ir Worcesterio vietininkija turėjo puikias vasaros stovyklas; atskira stovykla buvo surengta vilkiukams.
Suvažiavimo meut vieton pasitraukiančio Rajono Vadeivos v.s. A. Matonio, buvo paskirtas ps. A. Banevičius. Suvažiavimo dalyviai vieningai pageidavo, kad didžioji Amerikos ir Kanados lietuvių skautų tautinė stovykla, kuri pramatoma sekančiais metais rugpjūčio 16—30 d., įvyktų ne prie Čikagos, bet Niagaros krioklių apylinkėje.
Per Padėkos Dienos savaitgalį New Yorke įvyks Liet. Stud. S-gos JAV-se visuotinis suvažiavimas. Šiam reikalui yra rezervuotos patalpos Hotel New Yorker posėdžiams ir bankietui. Visos Amerikos studentai kviečiami Padėkos Dienos savaitgalį praleisti New Yorke.
Skaityti daugiau: Kariai ir Jaunimas
NERA KAM IMTI BELAISVIŲ
Brooklyno lietuviai siuvėjai kai kada papasakoja tokią istoriją:
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, du Amerikos kareiviai, Brooklyno siuvėjai, Vakarų fronte ėjo žvalgybon per vienas kapines. Buvo tamsi naktis. Staiga tarp paminklų susidūrė su dviem vokiečių žvalgais. Ir vieni, ir kiti nusigando. sumišo, pakėlė rankas pasiduoti,, ginklus, žinoma, numetė, ir pradėjo vieni angliškai o kiti vokiškai rėkti “pasiduodami” Nei vieni nei kiti nesuprato riksmo reikšmės.
Tur būt, ilgai jie būtų taip rėkę, jeigu, išgirdę riksmą, nebūtų atėję kiti amerikiečiai žvalgai! Jie vokiečius paėmė į nelaisvę, o savuosius areštavo, ir visus keturis parsivarė į dalinį. P. S.
KAM KAS BAISIAUSIAS
Dar rusų caro armijoje du naujokai kalbasi apie karių laipsnius.
— Na, Griša, koks laipsnis vyriausias?
— Tur būt, generolo!
— Ką ten generolo, — atsako Miša. Grandinis, brolyt! Nuo jo tu ir aš jau esame daug kartų nukentėję, o generolo dar nematėme savo kareivinėse.
Griša, pakrapštęs pakaušį ir kiek pagalvojęs, sumurmėjo:
— Generolas, tur būt, bijo mūsųgrandinio, kad atėjęs negautų su šautuvu pastovėti. T. K.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
