Karo Ukrainoje ir kitų geopolitinių iššūkių kontekste visuomenėje atsirado poreikis žinoti daugiau ne tik apie išgyvenamumą, bet ir iš visuotinės gynybos perspektyvos suvokti, koks kiekvieno piliečio vaidmuo valstybės gynyboje. Krašto apsaugos ministerija (KAM) drauge su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM, siekdami stiprinti Lietuvos gyventojų žinias ir kurti išorės grėsmėms atsparią visuomenę, pristatė informacinę-edukacinę platformą „Mobilizacijos mokykla“. „Mobilizacijos mokykla“ – tai kompleksiniai 1 val. trukmės mokymai, kuriuose informacija pateikta paprastai ir aiškiai. Čia galima įgyti žinių apie priimančiosios šalies paramą, mobilizaciją ir pilietinį pasipriešinimą. Šios trys temos pateikiamos todėl, kad piliečiams būtina turėti ne tik bazinių žinių apie tai, kaip išgyventi karo atveju, bet ir žinoti, kaip funkcionuoja valstybė ištikus dienai „X“ bei kokius veiksmus gali atlikti kiekvienas pilietis. Mokymai yra įgarsinti, vizualizuoti, užduotys pateikiamos lengva žaidybine-kūrybine forma. Baigus kursus ir pasitikrinus žinias, sugeneruojamas elektroninis sertifikatas.
Minėdami žmones, rengusius 1949 metų vasarį vykusį Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, prisiminkime dramatišką ryšininkės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, vos nežuvusios nuo saviškių rankos, istoriją.
1952 metų spalio 2-osios rytas Šiluvos valsčiaus Vilkiškių kaime esančioje Sofijos Grigaitienės sodyboje nežadėjo blogo. Tiesa, šeimininkų sūnus Jonas, eidamas į gimnaziją pro Šiluvos stribyną, pastebėjo ten nemenką sujudimą: prie pastato stovėjo sunkvežimis, į kurį būrys kareivių krovė automatus ir kulkosvaidžius. Tačiau kažkokio ypatingo nerimo gimnazistui tai nesukėlė – ar maža kur susiruošė ginkluoti baudėjai. Nedilgtelėjo nuojauta vaikino paširdžiuose, nekilo mintis, kad šis ginkluotas būrys tuoj tuoj užgrius jo tėvų namus. Vėliau vaikinas negalės sau atleisti, kad taip ramiai praėjo pro stribų būstinę. Mat ši akimirka nulėmė ir jo paties, ir jo tėvų ir trijų sodyboje prisiglaudusių partizanų likimą. „Jei būtų žinota, kad jie ruošiasi pas mus, galėjau leistis namo ir pranešt“, – po kelių dešimtmečių sukurtame LRT dokumentiniame filme „Stirna“ apgailestaus J. Grigaitis.
Tuomet nei jis, kiti sodybos gyventojai, nei joje įrengtame bunkeryje slapstęsi partizanai negalėjo žinoti, kad jie jau senokai pasmerkti, nes vienas iš anksčiau čia besilankiusių kovotojų – Leonas Juška suimtas tapo išdaviku ir kad būtent jis parodė slaptavietę čekistams. O šie, nieko nelaukdami, didelėmis pajėgomis užgriuvo Vilkiškius.
Žinią apie artėjantį priešą atnešė šeimininkės duktė Jadvyga. Išėjusi į lauką, ji pastebėjo, kaip iš privažiavusio sunkvežimio iššokę kareiviai iš visų pusių šliaužia link trobos, kurioje ką tik papusryčiavę sėdi trys partizanai – du vyrai ir moteris. Šie pakyla nuo stalo. „Sudie, daugiau nesimatysim“, – ištaria kažkuris, ir visi trys dingsta bunkerio tamsoje.
Biržų gimnazijos literatai. Sėdi iš kairės: x, Pranciška Matulytė, Eugenijus Matuzevičius, Klevickaitė, Bronius Krivickas. Viršutinėje eilėje iš kairės: Paulius Drevinis, x , x, Padarauskaitė, x.
Lapkričio 17 d. pasitinkame Broniaus Krivicko – Biržų gimnazijos auklėtinio (o paskui ir mokytojo), studijavusio lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, užėmusio aukštas pareigas (buvo srities Visuomeninės dalies viršininkas), kultūros ir partizaninės spaudos redaktoriaus, žiauraus pokario laikmečio metraštininko, reflektavusio šį istorinį laiką poetine kalba, 103-iąjį gimtadienį.
Bronius Krivickas buvo vienas gabiausių savo kartos literatų, pasirinkęs kovotojo kelią, sudėtingomis sąlygomis (slėptuvėse, bunkeriuose) kūręs, vertęs J. W. Goethe‘s kūrybą, ranka perrašinėjęs (vėliau – mašinėle spausdinęs) tekstus, perteikiančius Lietuvos laisvės kovų ideologiją, siekius, sovietų okupacinės valdžios brutalumą, laikmečio tragizmą (pokaris pasiglemžė ir beveik visą Krivickų šeimą: visi trys šeimos sūnūs žuvo miške, tėvas po saugumiečių tardymo išprotėjo ir mirė, vėliau mirė ir mama, buvo laidojama su saugumiečių palyda, viena sesuo negrįžo iš Sibiro, pačiam B. Krivickui neteko užauginti savo sūnaus Mindaugo).
O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko, vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos ir dažniau vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.
Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.
Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.
Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinėsdraugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys
(Pranešimas padarytas konferencijoje 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventės metu, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke)
Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.
Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.
Nuo šiol Karūžiškės dvaro žemėje, netoli Medvėgalio kalno atkurtoje Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio žeminėje, lankytojai kasdieną galės ne tik pabūti, bet ir paklausyti autentiškų šio krašto žmonių, įvykių liudininkų pasakojimų, kuriuos pavyko užfiksuoti režisierei Agnei Marcinkevičiūtei. Meninį apipavidalinimą sukūrė menininkas Albertas Vidžiūnas, o specialiu įrangos programavimu rūpinosi Laimantas Kairys.
Agnė Marcinkevičiūtė, bendradarbiaudama su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriumi, rinko medžiagą šiam darbui nuo 2019 metų vasaros ir šiandien ji labai džiaugiasi, kad pavyko įamžinti gyvus liudijimus ateities kartoms. „Tai verta išgirsti, suprasti ir būti dvasiškai pasirengusiam. Todėl partizaninio karo istoriją yra labai svarbu mums žinoti ir prisiminti. O istorija išgirsta iš gyvų liudininkų, kuomet ji skamba bunkerio aplinkoje, sukurs neišdildomą įspūdį“ – režisierė A.Marcinkevičiūtė tiki, kad keliones po Lietuvą vertinantys žmonės būtinai įtrauks šią galimybę į savo vasaros planus.
„Tai - kol kas yra vienintelis man žinomas toks sprendimas Lietuvoje, kai partizanų atminimo vietoje taip lanksčiai ir šiuolaikiškai pritaikytos medijų priemonių galimybės sukuria ypatingą emocinį poveikį“ džiaugiasi atnaujinta ekspozicija Antanas Ivinskis, kuris su savo šeima nuolat prižiūri šį Lietuvos partizanų atminimui skirtą memorialą nuo pat jo įkūrimo.
Vladas Montvydas-Žemaitis (1911-1953) buvo paskutinis, ilgiausiai Žemaičių apygardai vadovavęs partizanų vadas. Žemaitis, Etmonas, Dėdė– būdamas LLA nariu ruošėsi sovietų okupacijai ir su bendraminčiais nuo pirmų okupacijos dienų įsitraukė į kovą su okupantu. Priklausė Lietuvos partizanų Žemaičių apygardai, nuo 1948 m. paskirtas jos vadu. Jis vienas pirmųjų vadų, kuris propagavo tautos intelektualinės ir dvasinės rezistencijos svarbą, leido pogrindinę spaudą ir ją platino. Jo leidiniuose subrendo garsios, tragiško likimo poetės Irenos Petkutės talentas. Taip pat Montvydas buvo penkių vaikų tėvas, juos, ištrėmus motiną, augino ir slapstė paprastų žemaičių šeimos. Montvydas vaikus lankė ir jais rūpinosi iki pat savo tragiškos žūties. 1953 m. rugpjūčio 23 d. apsuptas NKVD dalinio, jis su savo adjutantu Bronislovu Alūza-Bedaliu nusišovė.
Nors Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1009 metais ir nors Lietuvos valstybės kūrimo ir egzistavimo laikotarpis tyrinėtojų žymimas nuo 1226 iki 1236-ųjų metų, tačiau tarptautinis jos pripažinimas, jos tapimas pilnateise krikščioniškų Europos šalių bendrijos nare yra sietinas su 1253-jų metų liepos 6-ąją, kai valstybės gimdytojas— kunigaikštis Mindaugas iškilmingai karūnavosi Lietuvos karaliumi ir padovanojo jai katalikiškąją valstybingumo kilmę. Mindaugo epocha nepaprastai sudėtinga, sunkaus ir audringo valstybės kūrimo bei įtvirtinimo epocha. Jos metu išryškėjo titaniškos valdovo pastangos bei ryžtas sujungti, suvienyti, sutelkti visos Lietuvos jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Štai tuomet išryškėja ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia Mindaugo žmogiškosios ir patriotinės savybės. Jo aštrus protas, jo genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugas it uola iškilęs virš kitų metė istorinį žvilgsnį į ateitį. Jo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis, vienijantis. Mindaugo siekis, troškimas ir tikslas buvo vienintelis, o būtent — sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Ir vykdė šią misiją Mindaugas savo pavyzdžiu ir savais darbais...
Tiesa, Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo ir nesuprantamas, ir neįvertintas. Mat pastarieji patys troško tokios valdžios, jam pavydėjo, organizavo visokius sąmokslus. Jie siekė nuversti jį nuo sosto ne tik patys telkdamiesi Lietuvoje, bet kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas. Kurį laiką, Mindaugui pavykdavo tuos sąmokslus išardyti, bet jis matė ir įžvalgiausiai suprato, kad reikia dar kažkokios naujos priemonės savo sukurtam valstybingumui sutvirtinti.
Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Vergo rūbai visada lengvesni už kario šarvus... Taip prasideda mano pasakojimas apie mano močiutės brolį, partizaną Antaną Mosteiką, slapyvardžiu – Inkaras. Pradėsiu nuo slapto KGB apklausos protokolo, kuriame rašoma: “[…]Antanas Mosteika–Inkaras turėjo automatą. Kokias pareigas jis užėmė, nežinau, bet žinau, kad buvo neeilinis partizanas (dokumente –banditas) […]". Tai tik vienas iš daugelio dokumentų…
Taigi, kas jis, ta paslaptinga asmenybė? Dalyvaujantis visuose okupuotos Lietuvos sukilimuose ir pasipriešinimuose, sugebėjęs pabuvoti tiek užsienyje, tai yra už Sovietų Sąjungos ribų, tiek tremtyje Karelijos lageriuose ir sugebėjęs juose ne tik išgyventi, bet ir iš jų pabėgti. Persekiojamas ir ieškomas visų įmanomų okupacinei Rusijos valdžiai priklausančių slaptųjų tarnybų. Kuriam buvo užvestos operatyvinės, baudžiamosios ir filtracinės bylos, kuris buvo įtrauktas į užregistruotas agentūrines bylas: „Kroty“ (Kurmiai) ir „Sakaly“(Šakalai). Apie jo karštą būdą, turimą autoritetą, padarytas klaidas, kai nepašalini tu, bet pašalina tave, apžvelgsime pasakojime. Nes iš Aurimo Rapalio, istorinio muziejaus „Partizanų troba“ įkūrėjo, turimos archyvinės medžiagos, apklausiant tuo metu dar gyvus buvusius ryšininkus, žinoma, kad Antano Mosteikos žmona, nesulaukusi jo dvejus metus, negavusi jokios žinios ir girdėdama visus kaimo žmones kalbant, kad jis negyvas, pagautas ir sušaudytas, išteka antrą kartą. Ir išteka ne už bet ko, o už ruso, Salantų saugumo darbuotojo.
Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje – tai mūsų akyse vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos ordų gina savo žemę, namus ir šeimas. Tačiau ši ukrainiečių pasipriešinimo istorija siekia Antrojo pasaulinio karo metus: kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanų kovotojai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.
Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos laisvės kovotojai buvo ir tebėra vadinami ne partizanais, bet sukilėliais, o ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo pavadinta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. УПА –Українська повстанська армія). Strateginis kovotojų tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių okupacinių kariuomenių veiksmų.
Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.
Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.
Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.
Demokratinio ugdymo ir ugdymosi kelias pareikalaus nemaža darbo, nuolatinių dialogų, pokalbių, — net ir su kitaip galvojančiais. Pradedant tokį darbą, reikėtų sukurti tam tikrus branduolius, suburti krikščioniškos ir demokratinės minties žmones, kurie nagrinėtų politinės ir visuomeninės kultūros problemas, keltų naujas idėjas ir pasiūlytų konkrečius sprendimus. Visas šias mintis reikėtų perduoti plačiajai visuomenei per spaudą, leidinius, paskaitas, tačiau perduoti populiariai, suprantamai, — ne mokslinių disertacijų stiliumi, kurį gana dažnai pastebime Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose.
Reikia stengtis, kad tautoje būtų gaivinama rezistencinė mintis, kovojama prieš komunizmo įskiepytą nedvasingumą ir pragmatizmą, ugdomas tyras, kitų tautų neužgaunantis patriotizmas. Jau pastebime, kad patriotizmo atžvilgiu tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje, retkarčiais pasigirsta balsai, savotiškai pajuokiantys bet kokią rezistencinę veiklą, dabar ar praeityje. Vienas pavyzdys: Lietuvos, išeivijos ir net svetimtaučių spaudoje rašomi straipsniai, kuriuose bandoma įrodinėti, kad 1941 metų birželio mėn. sukilimas prieš sovietus buvęs Lietuvai ne tik nereikalingas, o tiesiog — klaida, pasunkinusi Lietuvos laisvės bylą. Šitokie įrodinėjimai ateina iš ,, liberalinio” Lietuvos ir išeivijos intelektualinio elito (nesupraskime to kabutėse parašyto žodžio klasikine liberalizmo prasme), kuris siekia tomis mintimis persunkti ir pakirsti beatgimstantį lietuvių tautos tikėjimą į aukštesnes vertybes, už kurias save gerbianti tauta privalo kovoti.
Tiesa, kad demokratija reikalauja nuolatinio dialogo ir tolerancijos, bet ji taip pat reikalauja ir tiesos bei teisingumo.
Rašant knygą „Lietuvių pasipriešinimas“, istoriniame priede buvo apžvelgiamas partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, jo esminiai bruožai. Nagrinėjant palyginimo principu įvairių tautų partizaninius judėjimus, paaiškėjo, kad jų pagrindiniai skirtumai nulemti objektyvių, nuo jų nepriklausančių sąlygų ir aplinkybių, nes priklauso visai skirtingoms kategorijoms, tipams ir formoms. Kad būtų lengviau suprasti, kas apsprendė partizaninę taktiką, nuo ko ji priklauso, remiantis objektyvia analize ir logika buvo sukurta ši labai paprasta, lengvai suprantama ir įsimintina partizaninio judėjimo klasifikacija.
Pagrindiniai, bendri taktiniai elementai būdingi visiems be išimties partizaniniams išsivadavimo judėjimams, tačiau turi ir savų skirtumų, kurie priklauso ir nuo subjektyvių, o didžiąja dalimi, nuo objektyvių priežasčių, priklausančių nuo partizaninio judėjimo kategorijos, tipo, formos, vystymosi etapo.
Pirmiausia reikia išskirti dvi skirtingas partizaninio judėjimo kategorijas:
I kategorija - partizaninis nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
II kategorija - pilietinio karo partizaninis judėjimas.
Vladislovas (Vladas) Petrauskas gimė 1915 m. rugpjūčio mėn. 24 d. Ukmergės raj. Gelvonų vlsč.Kudriošių km. (dabar Keižionių km.).
1944 m . įstojo į lietuviškąjį nacionalinį ginkluotą būrį "Žalias velnias" ir buvo vienas iš vadų , žinomas slapyvardžiu "Audra", kovojo prieš sovietų okupacinę valdžią.
1945 m. birželio mėn. 27 d.karinės-čekistinės operacijos metu buvo nužudytas savo tėvų namuose su ginklu rankoje (buvo atėjęs aplankyti sunkiai sergančios mamos) kaip partizanas (dokumente rusų kalba kak bandit).
1948 m.gegužės mėn. tėvas-Petrauskas Vincas ir brolis Petrauskas Juozas su šeima buvo ištremti į Krasnojarsko sr. Igarka. 1960 m. Juozas Petrauskas su šeima grįžo į Lietuvą.
2019 m. (po mirties) vadovaujantis Lietuvos Respublikos dimisijos karių laipsnių suteikimo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams-kariams savanoriams ir prieškario Lietuvos kariuomenės kariams įsakymu Vladislovui (Vladui) Petrauskui suteiktas kario - viršilos laipsnis.
Už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Mūsų mažutis kraštas, lyg gintaro gabalėlis prigludęs prie neramios Baltijos krūtinės, nuo amžių kėlė ir kelia mūsų didžiųjų Vakarų ir Rytų kaimynų troškimą jį pagrobti, o darbščiąją lietuvių tautą uždusinti vergijos junge. Tačiau, nežiūrint patirtų sunkiausių smūgių, žiauriausių bandymų, mūsų tauta iki šiandien apgynė savo egzistenciją - liko gyva.
Kas per paslaptinga jėga glūdi mūsų tautoje, kad nei kruviniausios kovos, nei sunkus baudžiavos jungas, nei žiauriausia, tamsiausia carinės Rusijos priespauda nepajėgė jos palaužti? Kas per jėga ir šiandien kelia ją į žūtbūtinę kovą prieš kruvinąjį bolševizmą, neleisdama palūžti ir susmukti? Atsakymą rasime pažvelgę į savo tautos praeitį, į nueitą charakteringesnių kovų kelią.
Pirmieji sunkūs bandymai ištiko lietuvių tautą (tuo metu dar susiskaldžiusią giminėmis) XII amžiuje, kada į tylų Pabaltijo kampelį, prisidengę krikščionių tikėjimo skleidimo skraiste, ėmė veržtis iš Vakarų vokiečių riterių ordinai, nešdami mirtį, vergiją ir sunaikinimą. Geležim apsikaustę riteriai tikėjosi greitai ugnim ir kalaviju pavergti menkai ginkluotą bei organizuotą tautą, bet apsiriko. Per daug jau buvo įaugęs lietuvio sieloj jo gimtojo krašto grožis ir meilė jam, kad leistų jį mindžioti ir naikinti žiauriems atėjūnams; per daug jau buvo pamėgęs lietuvis laisvę, kad save leistų apkaustyti vergijos pančiais! Ir pakilo tauta į kruviną, atkaklią gaivališką kovą, vis daugiau spiesdamasi, jungdamasi į vieną kamieną, ir po kelių šimtmečių žūtbūtinės kovos baigė garbingą pergalę Žalgirio laukuose.
Kas atnešė šį didžiulį laimėjimą, apsaugojusį keliems šimtmečiams Lietuvą bei Rytų Europą nuo tolimesnės vokiečių ekspansijos? Pirma, tai lietuvių tautos laiku suprastas vienybės reikalas, gimtosios žemės meilė ir pasiryžimas geriau žūt, bet nevergaut, išugdę galingą tautos dvasią, nepalaužiamą ir kritiškiausiuose momentuose; antra, tai jos vadų nepaprastas suaugimas su liaudim ir nenuilstamas rūpinimasis jos ateitim bei gerove.
Tradiciškai trečiąjį gegužės savaitgalį švenčiant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, prisimenami partizanų žygdarbiai. Šiemet, gegužės 19 d., sekmadienį, visi kviečiami į Jurbarko rajoną, kuriame vyks pėsčiųjų žygis, skirtas partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto 110-osioms gimimo metinėms minėti.
Žygio ilgis 12,5 km Šimkaičių – Girdžių seniūnijose. Prasidės 10 val. nuo Paskynų bendruomenės namų (Paskynų g. 46, Paskynų k., Šimkaičių sen.).
Žygio trasa driekiasi Lapgirių mišku iki Vidaujaitės upelio, Pavidaujo mišku iki buvusio atsarginio gen. Jono Žemaičio-Vytauto bunkerio. Nuo čia 1,2 km atstumu, kirtus Vidaujos upelį, Šimkaičių girios pradžioje buvo įrengtas pagrindinis gen. Jono Žemaičio-Vytauto bunkeris, vyriausioji partizanų vadavietė, dar vadinama „prezidentūra“.
11. 30 val. prie šios vadavietės – „prezidentūros“ bus paminėtos Jono Žemaičio-Vytauto 110-osios gimimo metinės, pagerbti visi Lietuvos partizanai, aidės atminimo salvės, skambės partizanų dainos.
Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, —
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą, - Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, - Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut, Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį...
(B. Brazdžionis)
Kalėdos šiemet ir Kalėdos prieš dešimtį metų - koks didelis skirtumas tarp šių dviejų Kalėdų, pažvelgus tiek į atskirų žmonių širdis ir gyvenimą, tiek į visos lietuvių tautos gyvenimą.
Užgimimo Šventė, švęsta laisvo ir nepriklausomo gyvenimo sąlygomis, šiandien atrodo mums kaip graži pasaka, kaip neužmirštama, nors ir seniai girdėta daina. Sėdėjome tada visi prie Kūčių stalo, dalijomės plotkelėmis ir troškome, kad visi kuo ilgiausiai gyventi galėtų, džiaugėmės taika ir ramybe mūsų tėvynėje ir geidėme, kad pranašų skelbti žodžiai -garbė Dievui aukštybėse ir ramybė geros valios žmonėms žemėje - įsiviešpatautų viso pasaulio žmonių širdyse. Džiaugėmės laisvu gyvenimu, kai pasaulyje jau pradėjo šėlti audros, ir pagalvoti nepagalvojom, kad tai, kas pasaulyje blogiausia, žemiausia, niekšingiausia, įsiviešpataus mūsų tėvynėje. Tai paskutinės Šv. Kalėdos buvo laisvoje tėvynėje, ramybėje ir taikoje...
Praūžė dešimt metų... Liūdna Užgimimo Šventė šiemet. Piktoji valia bolševizmo pavidalu šėlsta mūsų tėvynėje. Vietoj pranašų žadėtos ramybės mūsų žemėje viešpatauja brutali prievarta, melas, klasta ir apgaulė, vietoje taikos - kraujas ir mirtis. Tamsiosios jėgos ir gaivalai, išnirę iš padugnių į dienos šviesą ir pamynę Dievo ir žmogaus įstatymus, triumfuoja ir naikina visa, kas gražu, kilnu ir šventa, siekia įsiviešpatauti visame pasaulyje, grasindami šėtono karalija, Vorkutos, Archangelsko ar Krasnojarsko miškų kapinynų pavidalais. Toji įžūli piktoji valia nesutramdyta, tad ar džiugins ką ramybės šventė?
Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi – laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas. Šiandienos laidotuvės yra prisikėlimo ženklas.
Šią valandą esame kaip niekad susitelkę, nes jaučiame jos iškilmingumą. Pagaliau galime atiduoti deramą pagarbą žmogui, kuris už mus guldė savo gyvybę. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Palydime į amžinąjį poilsį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Kaip vadas jis ir dabar yra su tais, kurie kovojo kartu.
Todėl šią valandą teisingumas atkuriamas ne tik Vanagui. Jis atkuriamas visiems broliams ir seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti mūsų miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, visiems, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse.
Matau čia Adolfo Ramanausko-Vanago kovos draugus. Regiu Jūsų džiaugsmą, kad pagaliau galite atiduoti paskutinę pagarbą savo vadui. Matau artimuosius, kurie, tiek daug iškentėję, neprarado vilties. Šiandien mūsų širdys džiaugiasi kartu, nes regime, kad teisūs buvo tie, kurie išlaikė viltį ir tikėjimą tiesos pergale, net ir keliaudami per tamsiausią slėnį (plg. Ps 23, 4).
Broliai ir seserys, šiandien mums reikia Vanago regėjimo. Žvilgsnio, kuris regi Lietuvą, gyvuojančią per amžius. Žvilgsnio, kuris pastebi šalia esančiųjų skriaudas ir nėra joms abejingas, bet ragina stoti į kovą su neteisybe. Žvilgsnio, kuris mato galutinę gėrio pergalę net tamsybių siautėjimo valandą. Vanago budeliai galėjo atimti iš jo regėjimą, bet negalėjo atimti žvilgsnio, kuris regi tai, kas neregima, bet yra tikriau už apčiuopiamus dalykus.
Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo
Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.
Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.
Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.
Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.
Didingas tai momentas. Bet ir graudus.
Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.
Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".
Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.
Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.
Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.
Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.
Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.