Skiriamas žmogaus pašaukimui
Kreipimasis į tautą ........................................................... 1179
Donatas Stakišaitis. Meilė akivaizdi .......................................... 1181
Kun. Romualdas Dulskls. Pagrindas, ant kurio stovime .......................... 1186
Jonas Ambraziejus. Močiutė .................................................... 1187
IŠ PRIMICIJŲ
Kun. Kazimieras J. Ambrasas, SJ. Žodis savo primicijoms ....................... 1189
„Leisk man, Viešpatie, sudegti kaip žvakei" (Kun. Vytauto Vaičiūno primicijoms) 1193
PIRMOJO REDAKTORIAUS ATMINIMUI
Vincentas Liulevičius. Kazimierui Šapalui į Amžinybę iškeliavus ............... 1194
Pelagija Žemaitelienė. Pluoštelis atsiminimų apie mokytoją Kazimierą Šapalą ... 1199
„Rūpintojėlio" redakcija. Kazimierui Šapalui atminti .......................... 1200
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI [Ada Urbonaitė]. Tiesiai į tikslą
(Nekrologo vietoj Vynmedžio Šakelei-Onai Galdikaitei mirus) ................... 1201
Iš Vynmedžio Šakelės poezijos
Ne tau, ne tau ................................................................ 1205
Tu leidai ..................................................................... 1206
Ir mes dar turime ............................................................. 1206
Gyvybės mano jauną rytą ....................................................... 1207
Nevyski, jaunyste ............................................................. 1208
O Motina ...................................................................... 1208
O Viešpatie, atleisk .......................................................... 1209
Artėjant gyvybės aukos valandai ............................................... 1209
JOS MISIJA BAŽNYČIAI
Dr. Barbara Albrecht. Palaimintoji Edita Štein (Pabaiga) ...................... 1210
KĄ MES GALIME DUOTI LIETUVAI
Domė Petrutytė. Pradėkime nuo mažo - pažinkime vaiką .......................... 1217
Dr. Jonas Adomavičius. Dvidešimt penki vaiko pageidavimai ..................... 1220
KOPLYTSTULPIS. (Virginijos Juciūnaitės piešinys. Savilaldos „Rūpintojėlio" Nr. 26 viršelis)
Ne jūs mane išsirinkote,
bet aš jus išsirinkau ir paskyriau,
kad eitumėte, duotumėte vaisių
ir jūsų vaisiai išliktų, -
kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu,
Jis visa jums duotų(Jn 15, 16).
Jau 34-eri metai Tarybų Sąjungoje legalizuotas abortas. Šis lietuvių tautai primestas įstatymas - tai pasikėsinimas į šventą žmogaus teisę gyventi, įteisinimas smurto prieš pačią nekalčiausią, negalinčią apsiginti žmogišką būtybę. Nužudyta negimusi gyvybė nesugrąžinamai nusineša ir motinystės šventumą. Šimtai tūkstančių neišvydusiųjų šviesos Lietuvoje -tai aukos baisiausio genocido, vykdomo motinų rankomis. Motinų, kurioms prigimties skirta mylėti, saugoti ir ginti visa, kas gyva. Tėvai, pasmerkdami mirčiai tą, kuris tūkstantmečiais būdavo priimamas kaip Dievo dovana, sulaužo pagrindinius prigimties ir gamtos dėsnius.
Nebus nei tikrojo Atgimimo, nei tikrosios kultūros, jeigu nebus apsaugota žmogaus gyvybė. Teisingumas reikalauja, kad ją gintų įstatymai. Įstatymas šiandien baudžia už žmogžudystę, o leidžia abortą, kuris yra ne kas kita, kaip tokia pat žmogžudystė, tik dar žiauresnė, nes sunaikinama bejėgė, tik pradėjusi gyventi būtybė. Moderni medicina ir biologija nedaro jokio skirtumo tarp negimusio ir gimusio žmogaus, tą patį liudija ir žmogaus sąžinė.
Paradoksalu, bet negimusi gyvybė žudoma gydymo įstaigose, kur turėtų būti kovojama dėl kiekvieno gyvybės akimirksnio. Paminta Hipokrato priesaika ir Dievo įsakymas: Nežudyk!
Vadinamoji „moters apsisprendimo teisė“, šeimos planavimas, remiantis ekonomine ir socialine padėtimi, yra ne kas kita, kaip egoizmas, meilės šventumo paniekinimas. Taip kūdikio gyvybe mokama už „gerovę“, tariamą laisvę. Iš tikrųjų abortą lydi dvasinė degradacija, šeimos išsigimimas. Tokia šeima - tautos pagrindų griovėja, išsigimusi visuomenės ląstelė. Negimusieji šaukiasi mūsų pagalbos, nes tėvų nuosprendis atima jiems teisę gyventi.
Skaityti daugiau: KREIPIMASIS Į TAUTĄ
Donatas Stakišaitis
Dvasingumas ir doroviškumas yra tas pat. Aukščiausias dvasingumas pasiekiamas didžiausia dora, ir šia didžiausia dora jis pasirodo. <...> Norint pradėti visapusiškai vertingą dvasinį gyvenimą, reikia drąsiai tikėti tiesa ir ją viešai išpažinti(Albertas šveiceris).
Kas mažina mūsų tautos gyvastingumą? Kas trukdo tautai atgimti ir visu gyvybingumu veržtis į ateitį? - Nusigręžimas nuo amžinųjų tiesų! Tauta miršta tada, kai išsenka kūryba, kai mintis ieško „ramybės“ materialiame pasaulyje ir užtrokšta aistros malonume, kai atsižada pareigos ir aukos. Tai dvasios ubago kelionė ir pastovus varginantis beldimasis į svetimų, be šeimininko, namų duris. Tai pasirinkimas kelionės be prasmės ir ateities.
Ateitis priklauso tik Meilei, ateities rūmų šeimininkei. Meilė reiškia, kad gyveni ir kitame žmoguje, savo artimiausioje ir mylimoje būtybėje, o per ją ir savo tautoje, pratęsdamas jos istorinę misiją, perduodamas jos gyvybinę galią ateičiai. Štai kodėl meilė yra gyvenimo gyvybė.
Santuokoje dieviškoji Malonė laukia pašauktųjų bendradarbiavimo, jų pasiryžimo gyventi tikėjime, t. y. Dieve, ir taip pagerbti Jam skirto žmogaus gyvybę, jo meilę. Tokį pasiryžimą būtų galima nusakyti Rabindrana-to Tagorės žodžiais:
Aš stengsiuosi visada laikyti švarų savo kūną, žinodamas, kad Tu jį prisilietimu gaivini visados.
Aš stengsiuosi visada apsaugoti mintis nuo neteisybių, žinodamas, kad Tu esi Tiesa, kuri mano sieloje proto šviesą įžiebė.
Aš stengsiuosi visada pašalinti piktybes iš savo širdies ir puoselėti meilę žydinčią, žinodamas, kad Tu esi altoriuje mano širdies šventovės.
Skaityti daugiau: MEILĖ AKIVAIZDI
Kun. Romualdas Dulskls
Du yra luomai: dvasiškasis ir pasaulietiškasis, tačiau tik vienas gyvenimo tikslas, nes maloningasis mūsų Viešpats yra pasakęs: Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Viešpats nepasakė: „Būkite vienuoliai ar kunigai“. Tąkart Jis kalbėjo ne apie luomus, išreiškiančius visuomeninės tarnystės pobūdį ar gyvenimo stilių, o apie pačią žmogaus sielos laikyseną. Jis kalbėjo apie pagrindą, ant kurio turi stovėti abu luomai. Tas pagrindas - tai nenuodėmingumo būklė, sąmoningas atsidavimas gėriui, gyvenimas aukštesnėje sąmonėje.
Blogis yra gėrio trūkumas, - sako šv. Tomas Akvinietis. Nuodėmė - tai pilnatvės trūkumas. Siekti tobulumo - reiškia siekti pilnatvės, šalinant trūkumus. Pasilikti nuodėmėje - tai turėti trūkumą. Kol žmogus mano, kad tik vienuolyne reikia būti tobulam, harmoningam, šventam, o pasauly - ne, jis pasilieka naivuolis. Menka sąžinė diktuoja požiūrį, kad yra šventumo luomas ir nuodėmės luomas. O iš tikrųjų yra bendras visiems žmonėms: ir dvasininkams, ir pasauliečiams - pašaukimas į tobulumą. Tik juodviejų šventumas savitas. Taip išryškėja, kas bekompromisiškai būtina visiems: eiti išganymo keliu, t. y. siekti gėrio pilnatvės, gyventi aukštesnėje sąmonėje. Tai būtina. Mes galime rinktis luomą, bet negalime rinktis vietoj išganymo pražūtį, o vietoj pilnatvės - trūkumą. Kad ir kokia įnirtinga būtų kova pastarojoje arenoje, abejonių čia nėra: žmogus turi rinktis pilnatvę. Turime rinktis šitą lygmenį ir gyventi aukštesnėje, šventumo siekio sąmonėje. Tokioje dvasios būsenoje pajuntamas ir savasis pašaukimas.
Skaityti daugiau: PAGRINDAS, ANT KURIO STOVIME
Jonas Ambraziejus
Prieš mane močiutės nuotrauka. Gerumu, meile, atlaidumu į mane žvelgiančios akys; ašarų, skausmo, praradimų išvagotas veidas. Tai mano motinos motina. Motina, išauginusi būrį vaikų, penketą jų paaukojusi ant Lietuvos Laisvės aukuro. Tad dar kartą noriu pažvelgti į tą raukšlėtą veidą, suprasti tų vargo noragu išartų vagų prasmę. Juk kiekvienas ženklelis jos veide - tai jos vaikų džiaugsmas ir ašaros, tai nuo pat vaikystės sunkus gyvenimo kelias, tai šventa motinos pareiga, Lietuvos moterų dalia. Tai tikras motinos-moters grožis, matuojamas ne centimetrais, ne žiuri balais, ne greitai praeinančia jaunyste, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančiais matais. Grožis, kuriam pakanka baltos skarelės ant sidabru papuoštos galvos, kuriam netrukdo ir gyvenimo įspausta raukšlė veide.
O į jos, močiutės (močiute ją vadino ir visai svetimi žmonės), veidą gyvenimas spaudė ir spaudė vieną po kitos skausmo žymes. Varginga vaikystė Degučių kaime netoli Marijampolės. Po to - šeima, vaikai, vyro liga, mirtis. Ir šiandien dažnai pagalvojam - iš kur ji sėmėsi tiek jėgų, stiprybės. Juk labai mažai jai teko mokytis, neskaitė išmintingų knygų, negirdėjo daug mokančių paskaitų apie šeimos gyvenimą - kaip tvarkyti šeimos ūkį, kiek turėti vaikų arba, kaip dabar madinga sakyti, „planuoti šeimą“. Ji neskaitė straipsnių apie kilnią motinos pareigą, apie tai, kaip sukurti darnią šeimą. Tiesa, ji girdėjo pamokslus Marijampolės bažnyčioje, ją, kaip ir daugelį to meto žmonių, stiprino išpažintis, rengė gyvenimui švarios mūsų liaudies dainos, tradicijos, turinčios galią, amžių patikrintą prasmę. Nuo vaikystės lydėjo pasakos, padavimai, šventės ir papročiai, neužteršti iš svetur atėjusių blogybių.
Skaityti daugiau: MOČIUTĖ
IŠ PRIMICIJŲ
Kun. Kazimieras J. Ambrasas, SJ
(Vilniaus Katedra, 1989 07 03)
Garbė Jėzui Kristui!- Laudetur Jesus Christus!
Didžiai Gerbiamas Jūsų Ekscelencija, Seminarijos vadovybe, Arkikatedros šeimininkai, brangūs kanauninkai, dekanai, kunigai, mieli bičiuliai ir draugai, buvę mano mokytojai, dėstytojai, profesoriai ir pažįstami, mano studentai ir visi vilniečiai, kuriuos kasdien susitinku, artimieji ir kiti, kurie atėjote čia, į atgimstančios Lietuvos naujai pabudusią šventovę!
Leiskite su Jumis kartu pasidžiaugti. Štai iškilmingame soste sėdi mūsų arkivyskupijos Vyriausias Ganytojas Julijonas. Jo asmenyje turime akivaizdžiausią apaštalui Petrui pasakytų žodžių atšvaitą: Tu uola. Argi paniekoj, pažeminime ir neteisėtume jo išgyventi 27 metai neparodo mums, kokie ir mes turime būti: tvirti, atkaklūs, principingi?! Mes džiaugiamės Jumis, Ekscelencija, ir dėkojame, kad parodėte visai tautai, ypač dvasininkijai, koks turi būti tas, kurio ne tik delną palietė šventi aliejai, bet ir galvą papuošė vyskupiškoji mitra!
Džiaugiamės Jumis, darbštieji ir judrieji šios mūsų šventovės šeimininkai; negandų šukuoti, persekiojimų nesyk gąsdinami, vargo ir skausmo ramstomi, išlikote savo dvasia jauni, veiklūs ir pavyzdingi didingos Arkikatedros, Jūsų ir daugelio pasiryžėlių rankomis atgaivintos, darbininkai. Džiaugiamės, kad į Jūsų aptarnaujamą šventovę užsuka daug lankytojų iš Lietuvos, nepasidygi užbėgti ir konfratrai. Tenenutrūksta ši bičiuliška brolių kunigų pagalba ir toliau, nes Jūsų parapija šiuomet mūsų krašte bus bene pati didžiausia. Tesuteikia Jums dangus jėgų ir sveikatos nešti šią garbingą pareigų ir atsakomybės naštą.
Skaityti daugiau: ŽODIS SAVO PRIMICIJOMS
(Kun. Vytauto Vaičiūno primicijoms)
Kai mintimis palydime inžinieriaus, Helsinkio grupės nario Vytauto Vaičiūno nueitą gyvenimo kelią, nejučiomis sustojame ties slenksčiu, nuo kurio prasideda kunigystė. Prabėgusio gyvenimo atkarpos pagrindinis bruožas - meilė, kurioje slypi pasirengimas ir pasiryžimas išsižadėti savęs dėl kitų. Pasirengimas, kuris neleidžia šio žodžio siela suabejoti, nes jame -kančia, šventas, kupinas liūdesio ilgesys, kova, auka, pareikalavę daug dvasinių ir fizinių jėgų. Iš viso to ir gimė šis pasirengimas kunigystei -rubikonui, kurį peržengusysis yra pajėgus tolesnį savo gyvenimą su nepalaužiamu ryžtingumu toliau kreipti meilės keliu.
Garbingas žmogus pasiryžo skelbti Evangeliją. Bet pagrindinis argumentas, keliantis džiaugsmą mums, - pasitikėjimas, jog šis žmogus ir gyvena Evangelijos dvasia. Štai jis - jau žilas - primiciantas, savo gyvenimu tai įrodęs. Štai Kristaus karys, praėjęs totalitarinio režimo išbandymus, bundančios tautos pavasarį įvykdo savo įžadą, duotą Permės lageryje. Ten, kameroje, Dievo akivaizdoje, visa siela, visu dėkingumu, pajutęs savo fizinį trapumą, kaip maldą ištarė: Jeigu išliksiu gyvas, būsiu kunigas.
Toji patirta kančia (be abejo, ir artimiausio bendražygio - nors jau pas Dievą laiminančio - švento atminimo kun. Juozo Zdebskio globa) - pagrindinės priežastys, padėjusios gūdžiame gyvenimo išbandymų sūkury sustoti, Meilės akivaizdoje atrinkti, kas svarbiausia ir kam verta paskirti likusias savo gyvenimo jėgas. Šį atsakingą kelią Vytautas Vaičiūnas pradeda žengti tada, kai tauta, atsisakydama bedieviškos sistemos varžtų, kyla prisikėlimui.
Skaityti daugiau: „LEISK MAN, VIEŠPATIE, SUDEGTI KAIP ŽVAKEI"
PIRMOJO REDAKTORIAUS ATMINIMUI
Vincentas Liulevičius
Įvairiais keliais gautos žinios iš okupuotosios Lietuvos praneša, kad buvęs gimnazijos direktorius, mokytojas ir katalikiškų organizacijų veikėjas Kazimieras Šapalas 1982 09 14 mirė Kaune smegenų insultu. Palaidotas Romainių kapinėse.
Kai „Draugo“ redaktoriaus buvo nuspręsta įdėti nekrologą ir šiuos žodžius rašąs paprašytas jį sudaryti, buvo kreiptasi laiškais ir telefonu į Amerikoje gyvenančius K. Šapalo bendradarbius, bendramokslius, mokytojus ir kt., prašant žinių. Spaudoje taip pat prašyta žinių. Atsiuntė bendraklasiai Jonas Kaunas ir Petras Pupius. Parašė K. Šapalo studijų kolega Stasys Rauckinas. Atsiliepė buvęs K. Šapalo mokinys A. R Bagdonas. Panaudoti „Švietimo darbas“ ir sukaktuvinių 1934 m. „Židinys“. Išrinktos žinutės ir iš dr. Juozo Girniaus laiško kun. Pr. Garšvai. Teko ir rašančiam žiniomis prisidėti, nes K. Šapalo vadovybėje išdirbo net 11 metų. (Tekste laužtiniuose skliausteliuose įrašyti inicialai parodo, kieno duomenimis pasinaudota.)
Mokslas ir studijos. Kazimieras Šapalas 1903 m. gimė Vartų kaime, Mykoliškių vlsč. (netoli Prienų), stambokame ūkyje. Kur jis pradėjo mokytis, nepavyko nustatyti. Pirmojo pasaulinio karo metu K. Šapalas buvo atsidūręs net Voroneže (Rusijoje), kaip ir daugelis tuometinių mokinių. Grįžęs iš Rusijos 1918 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, vėliau, kai buvo suvalstybinta, pavadintą Rygiškių Jono. 1923 m. gimnaziją baigė.
Šapalas priklausė ateitininkų organizacijai jau Voroneže būdamas. Kad taip buvo, rodo viena nuotrauka, padaryta 1916 m. Priklausė tai organizacijai ir Marijampolėje. Buvo aktyvus narys. Sutikdavo užimti organizacijoje vadovaujamas pozicijas [P.P.]. Dalyvaudavo ateitininkų suvažiavimuose. Ruošdavo referatus, ypač visuomeninės srities bei filosofijos. Ateitininkų susirinkimuose aktyviai dalyvavo diskusijose. Už gimnazijos sienų dalyvaudavo pavasarininkų susirinkimuose su paskaitomis. Rėmė ir kitas katalikiškas organizacijas paskaitomis [P.P.].
Skaityti daugiau: KAZIMIERUI ŠAPALUI Į AMŽINYBĘ IŠKELIAVUS
Petagija Žemaitelienė
Mokytoją Kazimierą Šapalą pažinau 1941 m. rudenį, kai atvyko į Kauną su paskyrimu perimti VI gimnazijos direktoriaus pareigas. Aš ten dirbau raštinėje.
Nuo pat pirmosios dienos su šioje mokykloje dirbusiais mokytojais jis pradėjo ruoštis naujųjų mokslo metų pradžiai. Ėmėsi šio darbo nuoširdžiai ir profesionaliai. Mokytojai ir darbuotojai labai gerbė direktorių. Mokiniams direktorius buvo jautrus ir tėviškas. Karo metais ypač daug jiems dėmesio skyrė, kad dėl savo jaunatviškos energijos ir patirties stokos nepadarytų kokio neatsakingo poelgio ir nenukentėtų. Buvo vienodai dėmesingas ir mažam, ir jaunam, ir suaugusiam. Patarimo, paguodos ir suraminimo sulaukdavo kiekvienas, kas kreipėsi į jį.
Tuomet šalyje maisto produktai buvo parduodami pagal korteles. Augančiam organizmui to kiekio buvo mažoka. Direktoriaus K. Šapalo rūpesčiu ir tėvų komiteto pastangomis mokyklai buvo skirta šiek tiek miltų, riebalų, cukraus. Iš jų kepykloje šefavimo pagrindais iškepdavo priešpiečiams bandelių. Tai buvo didelė parama mokiniams. Kuro įsigijimui mokyklai buvo skiriama nepakankamai lėšų. Ir čia direktorius rado išeitį: tarp tėvų ir mokyklos draugų suorganizavo „paskolą“ malkoms nusipirkti.
Karo našta vis labiau slėgė miesto gyventojų pečius. Vienas kitas pakaunės ūkininkų, atvažiavęs aplankyti savo vaikų - mokinių, atnešdavo direktoriui truputį lašinukų, kiaušinių, sūrio, sviesto arba daržovių. Tų gėrybių direktorius nepriimdavo, o pasiūlydavo oficialiai užpajamuoti registracijos sąsiuvinyje. Sudaryta komisija skirstė jas mažą atlyginimą gaunantiems, gausias šeimas turintiems ar šiaip jau paramos reikalingiems. Pats direktorius gyveno kukliai, turėjo keturis mažamečius vaikus, bet niekad šia parama nesinaudojo, pirmumą teikė kitiems.
Skaityti daugiau: PLUOŠTELIS ATSIMINIMŲ APIE MOKYTOJĄ KAZIMIERĄ ŠAPALĄ
Šiandien mes, labai išretėję Velionio bendražygiai, atėjome nulenkti galvos prieš šį garbingą vyrą ir jo taurią jaunystę. Ir ne tik jaunystę. Jaunystės dvasios, kilnių jos idealų buvo kupinas visas Velionio gyvenimas. Mus visą laiką žavėjo jo asmenybė -dvasios taurumas, didelė vidinė kultūra, Tėvynės meilė, pedagogo talentas ir meilė mokiniams, nuoširdus religinis jausmas ir darbas, dirbtas iki paskutinio atodūsio.., -
tai žodžiai iš K. Šapalo jaunystės draugo J. Sasnausko kalbos, pasakytos 1982-aisiais prie pedagogo, žurnalisto ir istoriko Kazimiero Šapalo kapo. Nedaug kas, - tik šeima, artimieji draugai, būrelis mokinių ir pažįstamų -palydėjo jį į amžino poilsio vietą. Daugelis, kurie būtų atėję atsisveikinti, tiesiog nežinojo - buvo laikai, kai apie tokias asmenybes garsiai nekalbėta, pažintim su jomis nesigirta... Lygiai kaip negarsinta jų veikla. Jie buvo priversti tylėti, bet netylėjo jų dvasia, kuri ieškojo kelių ateičiai - ne sau, kitiems, Tėvynei, kurios laisvė švietė kaip miražas, kaip tikėjimas.
Tada tik išeivių lietuvių laikraštis „Draugas" išspausdino didelį straipsnį, kuriame tiksliai, remiantis prisiminimais, atpasakotas jo gyvenimo kelias ir veikla. Užtat šiandien mūsų, gyvųjų, pareiga prisiminti ir priminti. Prie tos apybraižos tenka pridurti tik tai, ko „Draugas“ dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti - apie tos tyliosios veiklos barus. Jos vaisiai - „Žiburio" istorija. Šiam darbui K. Šapalas paskyrė nemažą savo gyvenimo dalį. Tai 20-ies metų kruopštaus, tiesiog preciziško darbo pareikalavęs, arti 700 mašinraščio lapų veikalas. Be abejo, šis veikalas daug patarnaus rašant Lietuvos švietimo istoriją.
Skaityti daugiau: KAZIMIERUI ŠAPALUI ATMINTI
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Ada Urbonaitė]
(Nekrologo vietoj Vynmedžio Šakelei-Onai Galdikaitei mirus)
Tik Vynmedžio Krauju gaiviuoju,
Gyvybe Jo aš Jam gyva!
Maža vešli aš Jam žaliuoju,
Aš jam brangi, aš Jam sava!
Mane lyg motina maitina,
Gyvybe dieviška gaivina.
(Vynmedžio šakelė)
Dar, rodos, visai neseniai matydavome ją - Vynmedžio Šakelę - jos pamėgtoje Kauno Arkikatedros Bazilikos Šv. Jono Krikštytojo koplyčioje šalia altoriaus - susikaupusią, pasinėrusią į dieviškų paslapčių apmąstymą. Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuolijos steigėja, poetė motina Augustina-Ona Galdikaitė, nubrėžusi Lietuvos Bažnyčioje šviesų pėdsaką, amžinai pasiliko gyva dieviškame Vynmedyje.
1898 m. rugsėjo 17-ąją - šv. Pranciškaus Asyžiečio žaizdų gavimo dieną - Giršinų vienkiemyje (Mosėdžio parapija) garbingoje patriarchalinėje Felikso Galdiko ir Fortūnatos Karevičiūtės-Galdikienės šeimoje gimė dukrelė — penktasis kūdikis (vienas iš vyresniųjų jos keturių brolių - Adomas vėliau tapo garsiu dailininku). Jau kitą dieną Onutė buvo pakrikštyta. Labai religinga motina savo dukrelei įdiegė stiprius krikščioniškojo gyvenimo pagrindus, ant kurių Viešpats statė didingą savo karalystės šventovę. Religinė dvasia liejosi iš Onos Galdikaitės sielos gelmių gausiomis eilėmis - maldomis. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė „Saulės“ progimnazijos, gimnazijos mokinių laikraštėliuose. 1921 m., jau būdama Miunsterio universiteto studentė, aktyviai bendradarbiavo su savo buvusiu direktoriumi Pranu Dovydaičiu, leisdami mergaičių žurnalą „Naujoji vaidilutė“. Jos eilėraščiai Vynmedžio Šakelės slapyvardžiu buvo spausdinami žurnaluose „Šv. Pranciškaus Varpelis“, „Lurdas“, „Žvaigždė“, „Moteris“.
Skaityti daugiau: TIESIAI Į TIKSLĄ
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
Ne tau, ne tau, žemele miela,
Širdis karštoji sukurta.
Ne tau pavergti mano sielą,
Ne tau, ne tau ji paskirta.
Žinau, Aukščiausias mane leido
Palietęs ugnimi dangaus.
Ir pažymėjęs mano veidą,
Man vardą suteikė žmogaus.
Jis pats išpuošęs pamylėjo,
Paskyrė mane dėl savęs.
Man amžių laimę pažadėjo
Ir pats su meile ten įves.
Skaityti daugiau: NE TAU, NE TAU
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
Tu leidai mus kaip grūdus vėtyt,
Po tundras, po taigas plačias.
Tautos vaikus po tyrus mėtyt,
Kaip vyną gerti jiems kančias.
Bandei mus, Dieve Visagali!
Ar daug radai grynų grūdų?!
Ar jais atsėsi mūsų šalį? -
Veltui gal vargęs būsi Tu?!
Vien Tu žinai. Naktis juodoji
Tau, Dieve, nieko neuždengs!..
Iš kryžiaus Tau kaltiems pamojus -
Aukščiausiam tautos nusilenks.
Skaityti daugiau: TU LEIDAI
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
Ir mes dar turime šventųjų
Šlifuotų deimantų kančios,
Nors pančiuos, bet nepavergtųjų -
Aukas jų angelai skaičiuos.
Auka, malda, su Kristaus kryžium,
Su Kristumi viena dvasia,
Jie eina mirti pasiryžę,
Širdim skaisčia, tvirta, drąsia.
Jie eina, juos malonė lydi,
Jie Kristui - Jo kančios draugai.
Su Kristaus kryžium juos išvydę,
Pakils net nuodėmių vergai.
Skaityti daugiau: IR MES DAR TURIME
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
Gyvybės mano jauną rytą
Aš Vynmedin įskiepyta!
Radau gyvenimą čia kitą, -
Gyvybės Dievo atšvaitą.
Aš Vynmedy jauna šakelė, -
Jis Saulėn mane mažą kelia.
Tik Vynmedžio Krauju gaiviuoju, -
Gyvybe Jo aš Jam gyva!
Maža vešli aš Jam žaliuoju,
Aš Jam brangi, aš Jam sava!
Mane lyg motina maitina,
Gyvybe dieviška gaivina.
Skaityti daugiau: GYVYBĖS MANO JAUNĄ RYTĄ
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
Nevyski, jaunyste, už grotų standžiųjų,
Kalėjimo mūruos apmirus niauriuos.
Neverki nuliūdus dienelių laisvųjų,
Brangiųjų tėvelių jaukiuose namuos.
Pakilki, jaunyste, virš žemės menkystės
Į Dievišką Saulę drąsiuoju aru.
Ten dieviškos galios tavy išsivystys,
Ten tapsi tu dvasios galiūnu tikru.
Kančiose tu rožėm žydėki, jaunyste,
Į Saulę Dievybės atverta širdim.
Kas meile kvėpuoja, tas amžiais nevysta,
Tas traukia pasaulį aukštyn su savim.
Skaityti daugiau: NEVYSKI, JAUNYSTE
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
O Motina šventos malonės!
Marijos žemė -mūs šalis.
Ar dar ilgai beklaidžios žmonės,
Ar pikto tvanas toliau plis?
Ar galima giliau dar smukti,
Kaip smuko jau Tava tauta!
Ar reik jai pranašu sušukti:
Pakilk! Jei ne - tu sutrinta!
Skaityti daugiau: O MOTINA...
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
O Viešpatie, atleisk besotei:
Aš trokštu dar gyventi Tau.
Daug syk gyvybę Tau aukoti,
Kad gelbėtum sielų daugiau.
Tu iš Dangaus pas mus atėjęs,
Kančias, vargus pasirinkai -
Renkuos čia kelią Apirkėjo
Ir eisiu Jo kančių keliais.
Kentėsiu čia nors metų šimtą,
Nors lig pasaulio pabaigos, -
Kad tik tauta Tavy atgimtų
Vaikais Šventosios Lietuvos.
(1978 m.)
IŠ VYNMEDŽIO ŠAKELĖS POEZIJOS
Sudiev, sudiev, graži žemele,
Švenčiausio Tėvo sukurta.
Tavasis grožis į Jį kelia -
Einu širdim Jam atverta.
Ilgiuos Tavęs, tikra Tėvyne, -
Nuo amžių mylinti Širdie!
Tu lauki meile atgaivinęs -
Skubu gaivinama vilties.
Dėkoju Tau, o Visagali,
Maža, menka, Tavim didi, -
Tave mylėti davei galios,
Šaukei gyvent Tavoj Širdy.
Skaityti daugiau: ARTĖJANT GYVYBĖS AUKOS VALANDAI
JOS MISIJA BAŽNYČIAI
Dr. Barbara Albrecht
(Pabaiga. Pradžia Nr. 24)
Karmelitės misija. Vertėjas turi būti kaip lango stiklas, kuris praleidžia šviesą, o pats yra nematomas, - šie stebinantys 15-metės gimnazistės žodžiai, man atrodo, tarsi Editos Štein gyvenimo kelio ir gyvenimo būdo šifro raktas. Ji ne tik apie save sukosi, ji buvo įrankis aukštesniam tikslui:
Aš esu tiktai Viešpaties įrankis. Kas pas mane ateina, tą norėčiau pas Jį nuvesti. O kai pastebiu, kad reikalas ne apie tai, o tėra tik domėjimasis mano asmeniu, negaliu kaip įrankis tarnauti, turiu prašyti Viešpatį, kad padėtų kitu būdu, nes būdas niekada nėra skirtas vienas.
Edita Štein, dar būdama studentė, jau per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasiryžusi viskam - dėl savo tautos (o tai buvo vokiečių tauta!) ji nutraukė studijas ir savanoriškai pasirengė tarnauti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pagalbine sesele.
Aš dabar nebeturiu nuosavo gyvenimo,- pasakiau sau. - Mano visos jėgos skirtos dideliems įvykiams. Kai baigsis karas, jei dar būsiu gyva, tada galėsiu vėl apie savo privačius reikalus galvoti.
Daugelį mėnesių infekcinėje ligoninėje slaugant sergančius šiltine ir sunkiai sužeistus Rytų fronte kareivius, iš tikrųjų dieną naktį reikėjo skirti visas savo jėgas. Ir ji jas atidavė. Edita Štein tikrai buvo paženklinta tokiam pasiaukojančiam atsidavimui. Tai jau tada išryškėjo. Doroviškai sugedusi ligoninė, gydytojai, seserys, pacientai atsidavusios, darbščios, meilės kupinos, pareigingos studentės Editos Štein akivaizdoje bemat pasikeitė. Likvidavus ligoninę, ji vėl naujai pasirengė tarnauti ir ne kartą buvo kviečiama.
Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN
KĄ MES GALIME DUOTI LIETUVAI
Domė Petrutytė
Žmogaus asmenybės didybė prasideda jo gimimu (Marija Montesori).
Nepaisant didelių kultūros laimėjimų, ypač civilizacinės bei techninės pažangos, šiandien visame pasaulyje nepaprastai sparčiai plinta ne tik materialinis skurdas, bet dar labiau dvasinis ir moralinis nuosmukis -lytinis palaidumas, nežmoniškai žiaurūs, siaubingi nusikaltimai. Šiandien žudoma ne tik iš pykčio ar pavydo, ne tik dėl noro pralobti arba kopiant aukštyn karjeros laiptais besistengiant pašalinti nuo kelio bendradarbį, kuris atrodo esąs kliuvinys. Ne tai šiandieną kelia pasibaisėjimą ir siaubą, bet tai, kad žudoma dėl pasismaginimo, dėl malonumo.
Kas gi tie nežmoniški „herojai“? Ogi daugiausia jaunimas - vaikinai ir merginos; ir ne tik jaunimas, bet ir paaugliai, ir 5-12 metų vaikai. Visa tai kelia ne tik siaubą ir pasibaisėjimą, bet ir didelį susirūpinimą, kad pamažu einama į nužmogėjimą ir išsigimimą.
Yra siūlomi įvairūs būdai, kaip žmonija turėtų gelbėtis iš to baisaus moralinio nuosmukio. Vieni mąstytojai žmonijos atgimimą sieja su socialinės santvarkos tobulinimu, kiti - su medžiaginės gerovės kėlimu, su civilizacijos bei technologijos pažanga, dar kiti žmonijos atgimimą sieja tik su religija -bet kuria religija, pripažįstančia antgamtinį gyvenimą ir tikinčia Jėzų Kristų.
Marija Montesori - viena iškiliųjų mąstytojų, susirūpinusių žmonijos ateitimi, atgimimą įžvelgė tiktai kaip paties žmogaus persiauklejimo pastangas, jo dvasinio gyvenimo nuskaidrinimą bei perkeitimą.
Skaityti daugiau: PRADĖKIME NUO MAŽO - PAŽINKIME VAIKĄ
Dr. Jonas Adomavičius
Klausimas. Mūsų spaudoje dabar pradėta rašyti apie vaiko auklėjimą pagal Montesori metodą. Koks yra medicinos požiūris į tą reikalą?
Atsakymas. Labai teigiamas - toks, koks jis yra į kiekvieną žmogaus natūralų, jo prigimčiai tinkantį reikalą. Kiekvienas gyvis turi prigimtų jėgų pats išaugti jo rūšiai tinkamu kūriniu. Netrikdykime tų prigimties duotų jėgų - ir turėsime atitinkamą giminės palikuonį. Taip netrikdant prigimtų jėgų erelis išauga tikru ereliu, uodas uodu, o žmogus - kaip pridera - žmogumi. Montesori metodas kaip tik ir priimtinas, kad skatina auklėtojus netrukdyti reikštis kūdikio prigimtoms jėgoms nuo pirmo atodūsio, siekti tas jėgas pažinti ir parengti aplinką tinkamam vaiko vystymuisi.
Seniau mūsų tėvai, kitas net beraštis, turėjo paveldėtą lietuviams ir daugeliui tautų būdingą žmonišką vaikų auklėjimo sistemą. Visai negirdėję apie Montesori, jie duodavo vaikams pagal jų amžių ir polinkį naudingus užsiėmimus: motina raugia agurkus, duoda ir dukrai indą agurkiukams raugti. Tėvas skaldo malkas, sūnus skiedras renka. Tinkamas tėvų pavyzdys, ne žodis, auklėjo lietuvius tikrais žmonėmis.
O vaikas šaukte šaukia, kad tėvai išgirstų jo 25 prašymus, idant jis galėtų išaugti tinkamas žmogus. Veltui bus jo šauksmas, jei tėvai patys netaps visiškai sveiki: ne tiek kūnu, protu, bet labiausiai vidiniu nusiteikimu, jausmais, asmenybe.
Štai tie 25 prašymai, kuriuos tik normalūs tėvai gali išpildyti:
1) Nesugadinkite manęs, tėveliai! Aš gerai žinau, kad man nereikia viso to, ko prašau: aš tik jus bandau.
2) Nebijokite būti griežti man. Aš vertinu tai. Tokie tėvai suteikia man didesnį saugumą.
Skaityti daugiau: DVIDEŠIMT PENKI VAIKO PAGEIDAVIMAI
