Karys 1961m. 3-4

Tik tuo keliu eidama ir mūsų tėvynė buvo išsikovojusi nepriklausomybę ir sulaukusi ištikimų draugų svetimųjų tarpe, kai per šimtą su viršum metų ji atkakliai veržėsi į laisvę.

Nekartosiu visiems gerai žinomos, daugelį metų užsitęsusios, Rusijos caro priespaudos Lietuvoj, kurios metu buvo žiauriai persekiojami lietuviai ir per 40-tį metų uždraustas mūsų gimtasis spausdintas žodis, kuris tačiau, dėka to mūsų didžiojo pirmojo knygnešio Valančiaus, nukreiptas spausdinti į Prūsus, jo paties daugumoj rašytas ir labai pavojingais, erškėčiuotais keliais slapta atgabentas, per tą 40-tį draudimo metų mūsų tautoje gyvai išsilaikė, kol tik išvydo šviesą, kol atgavom spaudos laisvę.

Tuo buvo įprasmintos visos mūsų garbingų knygnešių kovos, surištos su pavojum gyvybei gabenant knygas per sieną, o taip pat ir krašte jas platinant. Ką atliko kunigai, studentai, kaimiečiai, jauni ir seni Lietuvos sūnūs ir paprastos moterėlės, rodo, jog kritišku tautos laikotarpiu būti savo tautos herojum ar bent to siekti, nereikia talentų nei būti išrinktuoju, o tik reikia ryžto, tvirtos tautinės sąmonės ir patriotinės dvasios.

Lietuviai, norėdami to persekiojimo išvengti, traukėsi į užsienius, kūrė stiprias kolonijas, vėliau suvaidinusias didelį vaidmenį Lietuvos išvadavime ir nepriklausomybės atstatyme, kurios deklaracija buvo paskelbta 1918 metais, Vasario 16-tą dieną, Lietuvos sostinėje — Vilniuje.

Po trijų metų sunkių ir kruvinų kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, savanoriai, vieningai inteligentas ar žemės darbininkas, apgynė atkurtos valstybės teritoriją.

“Iš jų vieni laisvi sugrįžo, kitiems rankas pašovė,

Kitiems ant lygaus lauko mediniai kryžiai stovi”, anot poeto Miškinio.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS SUKAKTIES MINĖJIMŲ PRASMĖ

INDIJOS UŽKARIAUTOJAI ARIJAI

A. ŽYGMANTAS

Spėjama, kad arijai yra buvę šviesiaplaukiai ir mėlynakiai, tačiau seniausias istorinis liudijimas apie juos yra Tiglatpileser III (Asirijos karalius VIII a. pr. Kr.) įrašas apie medus (arijų šaką), kad jie yra “tamsūs”.³

Arijų kalbų plitimo pradžią reikia laikyti 3000 m. pr. Kr., nes 2750 m. pr. Kr. iš šiaurės rytų į priekinę Aziją įsiveržė manda (kim-rai ir skitai) tauta, gyvenusi į šiaurę nuo Taurus kalnų, tarpe Antitaurus ir augštosios Armėnijos. Tai tie patys manda, kurie I tūkstantmetyje asirų šaltiniuose iškyla madai vardu ir tapatinami su vėlesniais medais. Tuo metu kai arijų kiltys užplūdo Maž. Aziją, primesdamos savo kultūrą vietiniams gyventojams, žlunga mino-mikėninė kultūra, sunaikinta graikų kilčių veržimosi į Egėjaus jūros baseiną.³

Vardas “arijas” (Arioi) sutinkamas ir pas Herodotą kaip senasis medų vardas. Jį mini ir Asirijos Sargonas kaip asmenvardį vieno medų kunigaikščio savo pergalės įraše (714-713 m. pr. Kr.). Arijas (sanskrito kalboj “arya”) reiškia priklausąs tai pačiai padermei, ištikimas, garbingas, kilmingas.

Nesenai išskaityta tocharų kalba rodo ir juos buvus arijus (gyvenę šiaurinėje ir rytinėje Rytų Turkestano dalyje), Atrodo, jie yra buvę valdanti tauta, save vadinusi Arši, pavergusi tikruosius tocharus ir jiems atnešusi arijų kalbą.³

Apie arijų kiltį Wusun kalba ir vėlesnieji kiniečių šaltiniai. Kiniečiams teko su arijais susidurti centrinėje Azijoje ir 176 m. pr. Kr. apie juos taip rašoma: jie “skirtingi savo ūgiu iš visų barbarų vakarinėse srityse, o jų rasei priklauso šiandieniniai Hu (t.y. Turkestano gyventojai, iraniečiai ir indai) su žalsvomis (arba šviesiai mėlynom) akimis, raudonom barzdom ir beždžioniškos išvaizdos.”⁴⁴

Skaityti daugiau: INDIJOS UŽKARIAUTOJAI ARIJAI

SENIAUSI LIETUVIŲ PĖDSAKAI AMERIKOJE

V. MANTVYDAS

Lietuvių tautos istorijoje yra buvę daug pergalės ranka rašytų lapų, tačiau netrūksta ten ir skaudaus pralaimėjimo pastraipų, kurios, kaip žaizdos kūne, mums save primena. Vienos tokių skaudžiųjų istorijos pastraipų yra momentai, kai lietuviai turėjo bėgti svetur iš gimtųjų namų ir jieškoti sau naujos vietos — atsarginės tėvynės.

Pirmas toks geriau žinomas bėgimas yra įvykęs apie 1620 metus, kai po religinių kovų pralaimėję protestantai prisiglaudė Kurše (Latvijoje) ir iš ten per Angliją atvyko į Ameriką. Jie drauge su olandų kolonistais apsigyveno Manhattano saloje ir pradėjo statyti miestą, pavadintą Auszra. Deja, olandai savo skaičiumi juos nustelbė ir miestą pavadino New Amsterdamu, o anglai ginčą užbaigė, miestą pavadindami New Yorku. Tų pirmųjų lietuvių pavardės buvo senos lietuvių didžiūnų kilmės, kaip Ardvilas, Butvilas, Daukantas, Gedvilas, arba ir paprastos, kaip Gregas, Landis, Purvis, Zubrickas. Dar ir dabar esame čia žmonių su nu-trupėjusiomis tų pavardžių galūnėmis, kaip Ardvill, Butvill, Getvill, nors tie žmonės jau savo kilmės nebežino. Pavardė Purvis, dar nepakitusi, tebėra Brooklyne. Viena sena mechanikos dirbtuvė “Purvis Machine Shop” yra po Brooklyno tiltu, kitą žmogų, 25 metų, buvau sutikęs chemiką iš profesijos, bet jis nei su tuo dirbtuvės savininku nepažįstamas, nė savo kilmės nežino, išskyrus tai, kad jo motina esanti airė.

Kitas dar žymesnis lietuvių bėgimas vyko po 1655 metų karo su rusais, kada pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo užimtas Vilnius, nuteriotas ir 17 dienų deginamas. Tada ir Kaunas krito. Žmonės, neregėję tokio rusų kareivių žiaurumo, kas galėjo, tas bėgo į Prūsiją, o iš ten kaikurie turtingesnieji ar mokytieji per Olandiją pateko ir į Ameriką. Kelias į Naująjį Pasaulį mūsų šviesuomenei tais laikais buvo jau žinomas, o karo audros pastumti, jie siekė naujos tėvynės. Jau žinome, kad 1659 m. birželio mėnesį New Amsterdame (Manhattan) atsirado Daktaras Aleksandras Karolis Kuršius, nobilis lithuanus, buvęs Vilniaus profesorius, kuris vėliau čia įsteigė pirmąją gimnaziją ir vaistinę iš savo auginamų gydomųjų žolių. Maždaug tuo pat metu, lenkų teigimu apie 1648 metus, lenkas Daniel Lischo įsteigė New Amsterdame pirmąją karčemą. Pirmoji Dr. Kursiaus vedama mokykla buvusi toje vietoje, kur dabar Empire Trust Co. pastatas.

Dr. Aleksandras Karolius Kuršius

Skaityti daugiau: SENIAUSI LIETUVIŲ PĖDSAKAI AMERIKOJE

GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

JOKŪBAS BAUBLYS

(pradžia Kario Nr. 1.)

RAUDONŲJŲ PROVOKATORIUS

Visai skirtingi buvo traukiniai, kuriuose važiavo vien komunistų partijos pareigūnai ir nariai. Tokių traukinių sąstate jau buvo tik pirmos klasės vagonai, vagonai — salionai, miegamieji, vagonai restoranai. Jų keleiviai buvo kariai, civiliai, elegantiškos ir gražios moterys. Visi jie išdidžiai ir ironiška šypsena žiūrėjo į mūsų karius.

Vieną kartą iš tokio traukinio salion — vagono peronan išlipo keleivis su caro laikų karininko drabužiais bet be antpečių. Jis priėjo prie manęs ir paklausė:

— Pasakykit man, ar galiu aš pasilikti čia ir vykti vakarų Europon?

— Tai yra jūsų asmeninis noras. Ne vieta stoties perone tokį reikalą svarstyti ir tai nėra mano kompetencijoje.

— Aš generalinio štabo pulkininkas.

— Jus ir mane stebi jūsų bendrakeleiviai. Aš siūlau jums grįžti vagonan, nes Jūsų klausimas gali būti tiesa ir kartu provokacija.

— Aš matau, kad jūs gerai mokate rusų kalbą.

— Taip. Bet drauge žinau ir raudonųjų klastingumą.

Jis pradėjo juoktis, o eidamas vagonan, pasakė:

— Pirksi ar nepirksi, bet pasiderėt galima.

— Laimingos kelionės.

Aišku, kad šis karys provokacijos tikslais buvo išėjęs peronan, nes ant paskutiniųjų traukinio vagonų buvo iškabos “atskiras skyrius”, t.y. karinis žvalgybos skyrius.

IŠGELBĖJOME VEŽAMUS SUŠAUDYTI.

Rugpjūčio 25 d. apie 15 val. buvau pakviestas prie telefono pasikalbėti. Skambino iš Vilniaus centrinės budėtoja lietuvaitė. Susijaudinusi ji pranešė, kad bolševikai Vilniuje iš kalėjimų turi sugrūstus į prekinius vagonus Vilniaus miesto ir apylinkių įkaitus ir veža juos į Kenos stotį sušaudyti. Kadangi minėtas traukinys (pasakė ir jo numerį) eis per N. Vilnios stotį, ar negalima būtų išgelbėti tuos įkaitus. Atsakiau, kad padarysiu viską ką galėsiu, kad jie nebūtų praleidžiami į Keną.

Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI

SENOVĖS LIETUVA

VYT. SIRVYDAS

Gana ilgoką 1700 metų tarpsnį (1000 m. pr. Kr. iki 700 m. po Kr.) aštuonios istorijai žinomos “žirgininkų” tautos (nuo kimerų iki chazarų) įsiviešpatavo ir sunyko senovės Lietuvos kaimynės, Ukrainos žalingose lygumose ir jos derlingame juodžemyje. Pasak Vernadskio, jos visos turėjo įtakos politiniai ir tautiniai apipavidalindamos iš indo-europiečių kamieno besirutuliojančius slavus. Ta įtaka, be abejo, palietė ir mūsų protėvius baltus (aisčius), tik, raštams tylint, o archeologijai tvirto žodžio dar netarus, sunku ką nors, be apytikrių spėliojimų pasakyti.

Istorijos raštai mūsų protėvius randa 1100 metų po Kr. ties Nemunu ir Dauguva, tirštų miškų, balų ir ežerų krašte. Bet mūsų liaudies dainose žirgui skiriama ypatinga pagarba ir dėmesys. Žirgas gi, visoms raitelių tautoms, yra brangiausias ir neatskiriamas draugas. Jis — kas jūrininkui jūroje laivas. Todėl yra pagrindo spėti, kad mūsų protėviai, pirm negu sėdo žemdirbiais sėsliau gyventi, buvo žirgininkai, arba buvo jų valdomi ir jų įtakoje. Bet kada ir kur? Šiuo atžvilgiu įdomu, kad mūsų kalba turi ir kitą vardą žirgui — “arklys”, kuris be abejojimo, turi santykio ne su “apžergtu” jojimu, bet su žemės ūkiu, su žodžiu “arti” ir “arklas”.

Kalbininkų rateliuose tebevyksta lietuviui įdomi kova. Ją nušviečia prof. A. Senno straipsnis “Slavų ir baltų giminingumo laipsnis” kurį paskelbė “The Slavonic and East European Review” žurnalas Londone (nr. XX, 1941 m.). Kalbininkai, kaip žinoma, yra susidarę patraukliai dailią teoriją, skelbiančią, kad gilioje senovėje indo-europiečiai (“arijai”) vienu metu buvo viena tauta ir kalbėję viena kalba, taip vadinama prokalbe. Tuo pačiu kalbiniu pagrindu, kuriuo seniau kiekvienos parapijos žmonės Lietuvoje kalbėjo savo tarme (žemaitis sunkiau suprasdavo kapsą), indo-europiečių (juos toliau žymėsime tik raidėmis IE) prokalbė suskilo istorijai žinomomis kalbomis: chatų (hititų), indų, iraniečių, graikų, lotynų, keltų, germanų, slavų, baltų ir kitomis.

Skaityti daugiau: SENOVĖS LIETUVA

GEN. VLASOVO ARMIJA

L. B. B.

II pasaulinio karo metu vokiečių armijos eilėse prieš komunizmą kovėsi visa eilė iš svetimtaučių sudarytų dalinių. Vienas iš jų stambesnių junginių buvo, taip vadinama, “Rusų Išlaisvinimo Armija’’ vadovaujama gen. A.A. Vlasovo.

Daugelis II karo metu “vlasovinin-kais” vadino visus ukrainiečių, mongolų ir kitų tautų savanorių dalinius, vokiečių pradėtus organizuoti jau 1941 m. rudenį, kai tuo tarpu pats Vlasovas dar tebuvo raudonojoje armijoje ir buvo vienas iš vadovaujančių Maskvos gynimui. Faktinai, Vlasovo armijos pradžia yra skaitoma lapkričio 14 d., 1944 m. taip vadinamą “Pragos Manifestą” paskelbus.

Vokietijos — Sov. Sąjungos karui prasidėjus gen. Vlasovas vadovauja IV tankų korpui stovėjusiam Lvove. Vėliau dalyvauja Kievo gynime, bet su savo daliniu papuola į vokiečių “žiedą” kurį tačiau pavyksta pralaužti ir pasiekti savo linijas. 1941 m. spalių mėn. vokiečių II šarvuočių divizijai prasilaužus ir jau esant netoli Maskvos priemiesčių, gen. Vlasovas su grupe kitų generolų, paties Stalino skiriamas vadovauti Maskvos gynimui. Vokiečiai sumušami, gi Vlasovas pakeliamas į generolo — leitenanto laipsnį ir Stalino asmeniškai apdovanojamas Raudonosios žvaigždės ir Lenino ordinais.

1942 m. pavasarį bolševikų 2 smogiamosios armijos pradėta ofenzyva su tikslu išlaisvinti Leningradą baigiasi visišku armijos sumušimu ir apsupimu. Gelbėti armiją siunčiamas Vlasovas, kuri, Vlasovui atvykus, vokiečių buvo jau suskaldyta į mažus dalinius, vienas po kito naikinamus. Taip su tokiu vienu daliniu Vlasovas papuola į vokiečių nelaisvę Būdamas belaisvių stovykloje Vinice Vlasovas sueina į glaudų kontaktą su paprastais kareiviais. Čia žmonės pirmą kartą atvirai pradeda pasisakyti prieš komunizmą. Prisimenama ūkininkų žiaurūs varymai į kolektyvus, armijos valymai po Tuchačevskio likvidavimo ir visa kita. Vlasovas aiškiai pasisako prieš komunizmą ir tūkstantinei masei belaisvių pasako savo pirmą antikomunistinę kalbą.

Skaityti daugiau: GEN. VLASOVO ARMIJA

Šaulė Tremtyje

IŠNAUDOTINOS PROGOS TAUTOS MEILEI UGDYTI

EM. P.

Norint išgelbėti jaunąją kartą nuo ištautėjimo, tenka daugiau šiuo klausimu domėtis, jį vispusiškai nagrinėti, jieškant vis konkretesnių ir tikslesnių tam tikslui siekti priemonių. Vien tik Dievo valiai atsiduoti nepakanka, nes ir Dievas nori, kad žmogus veiktų, tada ir jis padės.

Šiandien tenka jau nugirsti, jog ištautėjimas neišvengiamas ir anksčiau ar vėliau jis vis-tiek ateis, atsieit kam dėti pastangas ir tiek daug rūpintis. Tai yra tik atsakomybės nusimetimas ir “rankų nusiplovimas.”

Turime juk labai daug gražių pavyzdžių, kaip čia gimę, augę ir net kelintos kartos lietuviai gražiai lietuviškai kalba, savo kraštą nuoširdžiai myli, dėl jo dirba ir kovoja už savo tautos teises. Kaip gražiai čia gimęs, augęs Jokūbas Stukas akcentuoja “Nesvarbu kur gimei, bet kuo gimei’’. Reikėtų tas šeimas labiau pažinti ir jų tėvų pasiklausti, kaip jie savo vaikus tokiais išaugino?

Reikia manyti, kad tie tėvai savo kraštą pirmiausiai patys labai mylėjo, jo ilgėjosi dėl jo sielojosi, kad jie savo tais išgyvenimais nuolat dalinosi su savo vaikais. Ta nuoširdi, nedirbtina tėvynės meilė užsiliepsnojo ir vaikų širdyse taip skaisčiai, kad ir jie pasiryžo dėl savo tautos dirbti ir kovoti. Gyvenimo geriausi auklėtojai tai ryškieji pavyzdžiai. Galime ir gražiai kalbėti, bet jei savo gyvenimu ir darbais tų žodžių neparemsime— tuščia toji gražbylystė. Tik vieningai galvojanti ir prie savo krašto ir tautos idealų nuoširdžiai prisirišusi šeima gali išauklėti vaikus tikrais ir ryžtingais lietuviais.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

UŽSIENIO LIETUVIŲ KARINIAI DALINIAI

VINCENTAS LIULEVIČIUS

KARINĖS AMERIKOS LIETUVIŲ ORGANIZACIJOS.

JAV lietuviai dar devynioliktajame amžiuje įsikūrė keletą šimtų draugijų. Kražių įvykių pajudinti šio krašto lietuviai pradėjo gyvai judėti savo tėvynės (Lietuvos) labui. Daugelis jų įkurtų organizacijų turėjo pašalpos tikslus. Kai kurios savo vardu ar įrašytų tikslų atžvilgiu buvo karinio pobūdžio. Jos turėjo įvairiausius vardus šventųjų ar mūsų tautos garsiųjų vyrų, būtent: Olgerdo Kareiviška Draugystė, Kareiviai Husarai Algirdo, Gvardija Karaliaus Vladislavo Jagėlos, Šv. Jugio Kareiviška Draugystė, Lietuvos Sargų Draugystė, Gvardija D. L.K. Vytauto Pirma Divizija Raitelių, Gvardija šv. Kazimiero Karalaičio (K. Gineitis: Amerika ir Amerikos lietuviai, 278 p.) Vytauto Did. Liet. kun. leib. gvardija (P. Ruseckas, red.: Pasaulio Lietuviai, 341 p.), Draugystė broliškos pašelpos po vardu švento Jurgio Kareivių (Tautos Praeitis, 1,2, 258 p.), Kareiviška, Tautiška ir Pašelpinė Draugystė Lietuvos Kareivių (Op. cit., 263 p.) ir t.t.

Kai kurios labai gražiai buvo užakcentavusios Lietuvos reikalus, pav., tik ką minėtos šv. Jurgio Kareivių draugijos (įkurtos 1905 m.) nariai prisiekdavo: . .apsiimu ir prižadu. . . supagelba Dievo dėl Motinos mūsų Lietuvos nesigailėsiu ir kraują pralieti. . .” (Op. cit., 258 p.); arba Gvardija Pirmos Divizijos šv. Kazimiero Karalaičio (įkurta 1914 m., Čhicagoj, BrightonParke) sako: Šita Gvardija užsideda dėlto,idant lavinti ir mokinti lietuvius ir žemaičius kareivystės, idant laike karės, už tėvynę nešti pagelbą Lietuvai su ginklu rankoje, idant parodyti svetimtaučiams narsumą šv. Kazimiero Karalaičio, kuris savo narsumu paminė visus Lietuvos ir Žemaitijos neprietelius po kojų (Op. cit., 266 p.). Jie ir lavinosi kariškai. “Kas antra nedėlia turi atbūti muštrą kareiviška lietuviškoje kalboje, per jenerola paskirtam laike” (Op. cit., 266 p.)

Skaityti daugiau: UŽSIENIO LIETUVIŲ KARINIAI DALINIAI

TU MILŽINAS

Ben. Rutkūnas

Dr. Jonui Šliupui atminti

Naktis bežvaigždė ūkanota vargo šalį gobė
ir pavergtųjų skausmas aižo dangaus skliautą,
o Tu nešei krūtinėj broliams šviesų meilės lobį,
iš kapinynų budinai gyvenimui karalių tautą.

Su Basanavičium didžiuoju “Aušrą” ugniasparnę
paleidai skrist, ir šviest, ir laisvę krykšti -
ir dukteris ir sūnus būrei į šeimyną darnią,
pamiršti liepęs barnį vakarykštį.

Tautos budrioji Sąžine, šviesusis Vyre,
tiesos galybe skrodęs juodą, tirštą naktį,—
nuo Tavo smūgių pančiai priespaudos subiro,
kovos žaibai apvainikavo aureole Tavo drąsią kaktą.

Skaityti daugiau: TU MILŽINAS

AUŠRININKO DR. JONO ŠLIŪPO PASKUTINIS RAŠTAS

AUŠRININKO DR. JONO ŠLIŪPO PASKUTINIS RAŠTAS, RAŠYTAS VIENĄ DIENĄ PRIEŠ JO MIRTĮ 1944 M. LAPKRIČIO 6 D. BERLYNE. ŠIS RAŠTAS TURĖJO BŪTI DR. J. Š. SKAITYTAS PER RADIJĄ Į AMERIKOS LIETUVIUS, BET MIRTIS JAU NEBELEIDO

KALBA DR. JONAS ŠLIŪPAS IŠ BERGENZO PALEI BODENO EŽERĄ, 1944 m., LAPKRIČIO

MĖNESIO 6 DIENĄ.

Sveiki, gyvi, broliai ir sesers-lietuviai Amerikoje.

Kaip matote, tarp šimtų tūkstančių tautiečių tapo ir man, nuo bolševikų iš tėvynės bėgant, atsidurti svetur, beja kaimyniškos Vokietijos prieglobstyje, nes su bolševikų proletariato diktatūra mums nepakeliui. Pas bolševikus ant rašto viskas dėstoma gražiai, žmoniškai — o dirbama apgaulingai, suktai ir žiauriai bei žvėriškai. Be abejonės Amerikoje Jūs esate jau tikrovėje susipažinę su bolševikų sukčiavimu ir prievartavimu, šeimų ardymu, nekaltų žmonių sušaudymu kaipo liaudies priešų ar buržujų ir augštyn iškėlimu visokių niekšų bei saldrų, nepažįstančių dorovės ir teisingumo. Dėl to tai mums, lietuviams tautiečiams, ir rūpi bolševikais nusikratyti, juos pravaryti iš Lietuvos ir savo tėvynę atkurti, jei galima dar gražesnę ir platesnę, sujungiant visą lietuvišką padermę Pabaltijy, neatsižiūrint į tai, kokia kas kalba šneka, ar kokią tikybą išpažįsta, jei tik jis būtų doras žmogus ir domėtus Baltų kultūrą kurti. Aš bent stoviu už labai plačią apykantą (toleranciją), už tautų brolybę ir laisvę, už gyventojų lygybę prieš įstatymus, už žmogaus savigarbą, darbingumą ir pasišventimą tautos ir žmonijos bendram labui. Bet tokiams mūsų tautos tikslui, kaip ir kitų tautų labiems užsimojimams, pastoja kelią žmogžudiškasai bolševizmas-alintojas net ir pačios rusų tautos, kur jis yra kilęs, — ir jis yra užsimojęs pavergti ne tiktai Europą, bet ir visą pasaulį. Tokį imperializmą turi pasaulis-išvengimui suiručių ir vergybavimo — ne tik pasmerkti bet ir jam ragus aplaužyti, nes kitaip esant karų ir badmečių kartojimasis niekuomet nepasibaigs, ir pasaulis, užuot klestėjęs palaima, pavirs tikru ir gyvu pragaru. Ir bendrai, slavų padermei-tautoms, tautelėms—išvengimui pavojų, ateičiai reikėtų suteikti laisvę smulkesniuose vienetuose, kaip va: didžiarusiai, mažarusiai (ukrainiečiai), gudai, lenkai, cechai, ir slovakai, chorvatai, serbai, bulgarai ir rumunai, kad per savitarpines varžytines jie pakiltų patys kultūroje ir paliktų kitas tautas ramybėje.

Skaityti daugiau: AUŠRININKO DR. JONO ŠLIŪPO PASKUTINIS RAŠTAS

1920 METŲ KAREIVIŲ SUKILIMAS

A. NOVAITIS

Praėjo virš 40 metų, o tragiški mūsų kariuomenės sukilimo, įvykusio 1920 m. vasario 22-23 dienomis, įvykiai, išgyventi Augštojoje Panemunėje, vis dar gyvi mano atmintyje. Jais ir noriu pasidalinti su “Kario” skaitytojais.

Pulk. Petruitis savo atsiminimuose “Laisvę Ginant” mūsų kariuomenės būklę tuo laiku apibūdino šitaip: “Kariuomenė po ištisų metų kautynių labai pavargusi, algos keli mėnesiai jau negauna, maistas labai blogas, be jokios pakaitos .

Jei dar pridėsime šaltą žiemą, menkai sutvarkytas ir blogai šildomas kareivines, prastą kareivių aprangą — tai paveikslo spalvos dar labiau sutirštės.

Nenuostabu, kad mūsų priešai — bolševikai ir lenkai — bandė išnaudoti tą būklę ir sutrukdyti Lietuvos atsikūrimo eigą. Jų agentai kurstė kareivius prieš vadovybę, prieš Laikinąją Vyriausybę, kuri ruošėsi Steigiamajam Seimui, darė pastangas išgauti pripažinimą de jure. Priešai siekė sukelti krašte suirutę, sutrukdyti Lietuvos valstybės pripažinimą, pagaliau — užgrobti kraštą. Lenkai bandė 1919 metais padaryti perversmą. Jų sąmokslas laiku buvo užgniaužtas. Šį kartą perversmą ruošė bolševikai. Karinė vadovybė jautė kareivių varganą būklę ir augantį nepasitenkinimą, darė ką pajėgė, bet ūmai ne daug ką galėjo padaryti, nes neturėjo lėšų, krašte trūko maisto ir nebuvo kitų reikmenų.

Nepriklausomos Lietuvos karininkai niekad nesišalino nuo savo kareivių. Tuo metu buvo įpareigoti būti kareivinėse dar arčiau kareivių,

A. Panemunės šlaitai kareivinių rajone. Kuopa vyksta į lauko pratimus.

V. Maželio nuotr.

Skaityti daugiau: 1920 METŲ KAREIVIŲ SUKILIMAS

LIETUVOS KRYŽIŲ KALNAS

A. VALEŠKA — LIETUVOS KRYŽIŲ KALNAS

ŠAUTUVAS

ANT. BERNOTAS

Partizanas Žilvinas stovi atsirėmęs į pirties sieną. Rytinėje pirties pusėje, kur neužpučia vėjas ir nesiekia lietus. O oras šį vakarą tiesiog pasiutęs. Lyg per Vėlines. Kiaurą dieną pylė lietus, tebepila ir dabar. Dabar lietaus nematyt, tik girdėt, kaip jis zliaukia į pirties sieną. Bangomis. Lyg ežere. Tai smarkiau, tai vėl lėčiau. Tarpais ir visai nustoja. Tada girdėti, kaip vėjas šniokščia čia pat augančių beržų viršūnėse ir vakarų pusėje dunksančiame tankiame alksnyne.

Žžž-žššš-žž. . .

Žilvinas glaudžiasi prie pirties sienos. Patogumas menkas, nes pastogė labai siaura ir pajudėti nėra kur. Tik pasieniu nuo vieno sienos kampo iki kito. Jis pasižiūri pro kampą, pasiklauso, ir eina prie kito. Nepaprastai tamsu ir nieko nematyt. Tik kiek boluoja baltas beržo liemuo. Ir vėjas barškina pirties pastogėje pakabintą kažkokį daiktą. Gal lanką, gal šiaip kokį gelžgalį.

Bar-barrr. ..

Jis jau kelis kartus mėgino tą nelemtą daiktą numesti, bet jo nematyt. Kažkur augštai, pačiame čiukure. Ir kuriems velniams ten tą gelžgalį kas pakabino? Ar tik tam, kad jį be reikalo erzintų?

Jo klausa ir taip įtempta iki augščiausio laipsnio. Jis seka kiekvieną garsą, kiekvieną brakštelėjimą. Nežinai, kas, kada ir iš kur tave užklups . . . Visada turi būti pasiruošęs. Priešas nesnaudžia.

Skaityti daugiau: ŠAUTUVAS

Praną Eimutį prisimenant

Prano Eimučio kapas Kauno kapinėse. Iz. Girčio nuotr.

Nepriklausomybės laikais mūsų spauda paminėdavo ne tik augštesnio laipsnio karius, garbingai žuvusius dėl Tėvynės, bet ir žemesnio laipsnio kareivius, sakysime, Povilą Lukšį, Praną Eimutį, J. Kalasiūną, A. Zambacevičių ir kt.

Šį kartą prsiminsime Kauno Karo Komandantūros mokomosios kuopos savanorį eilinį Praną Eimutį, nuo kurio žuvimo kovo mėn. 18d. sukako 42 metai.

Kas gi iš tikrųjų buvo Eimutis? Jis buvo paprasto žemdirbio sūnus, gimęs 1897 m. Kėdainių aps., Airiogalos vai., Kajuciškių km. 1919 m. sausio 11 d. jis įstojo savanoriu į naujai atkuriamą Lietuvos kariuomenę ir kaip sumanus, žvalus ir drąsus kareivis buvo paskirtas į mokomąją kuopą, kuriai vadovavo karin. Jurgis Bobelis. Eimutis nebuvo naujokas, jis jau buvo tarnavęs rusų kariuomenėje ir Maskvoje baigęs šoferių mokyklą.

Skaityti daugiau: Praną Eimutį prisimenant

Poezija

STASYS JAKŠTAS

Į LAISVĘ

Atstūmė motina ratelį
Ir sėdos į stakles:
Audimą aus brangiam sūneliui—
Paleis ji šaudykles.

Seselė rengė savanorį,
Lydėjo su kariais . . .
Tauta į laisvę kilti nori—
Sušvisti žiburiais.

Tėvynės meilė, kaip aušrinė,
Ir motinų širdis
Rikiavo didvyrių grandinę—
Ji priešą sutramdys.

Prikels iš miego bočių Žemę
Per kančią ir aukas — —
Dangus teisingam laisvę lemia,
O priešui— tik kulkas.