Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1464) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER 1970 
Žvejo laivas Baltijoje ... viršelis
Nr. 8 (1465) SPALIS - OCTOBER 1970
Kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvilas-Našlaitėlis — viršelis
TURINYS
J. Švoba — Aisčiai ir Baltijos pajūrys
Ltn. Ramutis — Linkuva - Joniškėlis - Saločiai
B. B. — Karai ir maištai
St.Baipšys — Ar reikėjo priešintis mūsų valstybės užgrobimui?
A. Gustaitis — Kunigaikščio M. K. Radvilo žemėlapis
O. Žadvydas — Šarvuočių Rinktinė
K. Uoginius — Kovoje su nusikaltimais
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1970m. 7-8 Turinys, metrika
JONAS ŠVOBA
Aisčiai nuo labai senų laikų buvo užėmę didelius plotus pagal Baltijos jūrą, tarp Vyslos, Dauguvos ir Bugo, siekdami Pripetę ir Dnieprą. Devintame amžiuje anglų keliauininkas Vulfstanas pasakojo, kad aisčių žemė buvusi labai didelė, turėjusi daug karalių ir joje buvę daug miestų. Aisčiai nesudarė vienalytės tautos, ar valstybės, jie skirstėsi atskiromis gentimis. Tačiau juos jungė vienoda religija, papročiai ir kalbų panašumas. Vakariniai ir pietiniai aisčiai, pavadinti bendru vardu—Prūsais, Dusburgo kronikos skirstomi į vienuolika giminių bei sričių: Kulmiją ir Pomezaną prie Vyslos, nuo jų į rytus Pogezaną, Varmiją, Natangą ir Sambiją, į pietus nuo Sambijos Bartą, Galindą ir Sūdaviją, prie Kuršių marių Nadraviją ir Skalaviją.1 Į šiaurę ir rytus nuo vadinamųjų prūsų kilčių gyveno kuršiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai, žemaičiai ir augštaičiai.
Aisčių gyvenamas plotas nebuvo tuščias. Atsirado jame tuštumų tik dėl kelis šimtmečius besitęsiančių naikinamųjų ir žudomųjų karų.2 Pagal dr. M. Anyso apskaičiavimą vien prūsams priskiriamų vienuolikoje sričių, be Kulmijos, kuri buvo labai sunaikinta, XIII amžiaus pradžioje turėję gyventi apie 600,000 žmonių. Dusburgo kronika tvirtina, kad minėtų šalių tarpe nebuvę nei vienos šalies, kuri karui neturėtų bent 2,000 raitelių ir dar daugiau tūkstančių pėstininkų. Sambija buvusi turtinga ir tirštai gyvenama, galėjusi pristatyti 4,000 raitelių ir 40,000 pėstininkų. Sūduviečiai buvę turtingi ir galingi. Kilmingumu ir dorumu jie viršiję visas gimines. Jie turėję 6,000 raitelių ir beveik nesuskaitomai daug kitų karių. Dr. M. Anyso apskaičiavimu, be Kulmijos, prūsai kartu galėję pastatyti apie 152,000 karių.3 Sprendžiant iš karų su kaimynais ir likusios kitos aisčių kiltys negalėjo būti silpnesnės. Todėl, galima sakyti, kad buvo visiškai natūralus pagrindas tame plote pagal Baltijos jūrą išaugti keletos dešimčių milijonų aisčių, kurios nors stipresnės kilties vardu, tautai ir valstybei. Aisčių silpnybė buvo ta, kad jie nesudarė bendros vieningos jėgos savo gynybai XIII amžiaus pradžioje, kai juos pradėjo smarkiai pulti Kryžiaus karų išjudinta Europa. Nebepagrindo vokiečių istorikai vienbalsiai sako, kad Ordinas niekuomet nebūtų įsigalėjęs prūsų šalyje, jeigu visos giminės kartu būtų stojusios į kovą prieš įsiveržėlius.3a
Aisčiai buvo apsupti jau apsikrikštijusių kaimynų, kurių kiekvienas norėjo krikštyti pagonis ir kartu pavergti juos. Dažni slavų ir kitų krikščionių puolimai, plėšimai, turto grobimai ir žmonių žudymai, šiuos ramius ir gero būdo žmones padarė žiauriais kovotojais už savo laisvę, žemę, vaikus, žmonas ir turtą. Toki karai juos atbaidė nuo krikščionių mokslo. Jie nematė kitokios krikščionybės, kaip tik surištos su vergija. Todėl jie jautė degančią neapykantą krikščioniui kareiviui ir to mokslo apaštalams. O sau drąsos kovai už laisvę ir gimtąjį kraštą jie sėmėsi savo Ramovėse, garbindami savo prigimties dievus.4
Skaityti daugiau: AISČIAI IR BALTIJOS PAJŪRYS
Pirmieji partizanų žingsniai šiaurės Augštaitijoje 1944 m. liepos - rugpjūčio mėn.
LTN. RAMUTIS
Jau antra savaitė žygyje. Keliaujame Lietuvos vieškeliais plačiais . . . Gyventojai mus dažnai perspėja, kad aplink miškuose jau esą raudonarmiečių. Mes žinome, bet jie mums kelio nepastoja. Iš pašto agentūrų susirašau, kad jau yra kritę Kupiškis, Spakiškis, Rokiškis ir rusai traukią Biržų - Panevėžio kryptimi. Visų nuotaika, tačiau, gera. Blogiau su karštu maistu, nes pamaitinti virš 200 vyrų yra ne juokai. Dviejų dvarų virtuvės sugebėjo pamaitinti. O maisto, gurguolėse, vyrams nestinga. Žygiuoja Vabalninkų kuopa, Kupreliškio ir Alizavos būriai, pakelyje prisijungė gerai ginkluotas Skapiškio dalinys. Vadas — kpt. A. Tindžiulis.
— Gana! Vieną kartą turime sustoti. Persitvarkyti. Kiekvieną dieną atsiranda ir prisijungia naujų vyrų. Gausis palaida bala, — kalba kpt. Tindžiulis.
Apsistojame Linkuvos dvare. Išstatomas sargybos. Pasiunčiami slapukai ir du skyriai žvalgybon. Antrą dieną tvarkomės. Išrikiuojami vyrai. Peržiūrimi ginklai ir šovinių atsargos. Vyrai, rodos, geri. Entuziazmas veržiasi. Visi nori susidurti su pačiu priešu. Vyrų amžius įvairus: tarp 16 ir 50 metų. Išsilavinimas svyruoja tarp universiteto diplomo ir pradžios mokyklos. Kariškas apmokymas labai įvairus: baigę mokomas kuopas, buvę Rytų fronte ir atėję iš mokyklos suolo, ar nuo plūgo. Mūsų stiprybės ir tvirtumo pamatas yra apie 10-15 frontininkų ir apie 30 policininkų, kurie visi labai gerai ginkluoti. Visi kiti ginkluoti labai menkai ir šovinių atsargos mažos. Dalis ginkluoti viena-kita granata, o dalis — visiškai neginkluota. Kpt. A. Tindžiulis juokiasi, kad trečdalis dalinio tinka ūkio būriui, bet ir ten be ginklų neapsieisi. Buvo sudaryti 4 būriai ir vienas gerai ginkluotas — smogiamasis, kurio vyrai kovos krikštą jau buvo patyrę.
Penkiese nuvykome į Linkuvos partizanų štabą pasitarti. Linkuviečiai nenori nei leistis į kalbas apie susijungimą. Jie mums stato sąlygas: atsiimti Joniškėlį ir žygiuoti į Pušalotą, o jie mums apsaugos šonus ir užnugarį. Grįžome atgal į dvarą nieko nesusitarę.
Skaityti daugiau: LINKUVA - JONIŠKĖLIS - SALOČIAI
B. B.
“ . . .Laimėti mūšį, nėra augščiausias tikslas; palaužti priešo pasipriešinimą be kautynių, yra idealas ..kiniečių posakis, išsilaikęs nuo pirmojo tūkstantmečio, iki šių dienų. Jis tinka šiam metui, pasiliks ir ateičiai pagrindiniu siekiu kovų planuose, keičiantis metodams ir skalei.
Po II Pasaulinio karo išryškėjo “šaltojo karo” veiksmai tikslu priešą sunaikinti, ne “garbinga”, amžiais įprasta atvira kova, bet braunantis į individo moralę, krašto ekonominį, socialinį ir net religinį gyvenimą, tikslu suardyti esamą santvarką, nuversti esamą vyriausybę, pastatant “savą”, kuri tarnautų užpuoliko tikslams. Tos dviprasmės sąvokos, pradeda įgyti tiesioginę kovos prasmę artėjančiame rytdienos žmonijos gyvenime. Jau šiandieną išgyvename mažuosius, vietinius karus, vidaus karus, revoliucinius, civilinius, partizaninius, subversyvinius, tautų išlaisvinimo karus ir sukilimus. Visa ši terminologija yra klaidinanti, siauros perespektyvos, be iš anksto nustatytų teoretiškų pagrindų.
Komunistinio internacionalo plėtroje, galima būtų išryškinti keletas fazių. Pirmiausiai reikia parengti diversantų grupę, kuri numatytoje valstybėje pradėtų kurstymą — skleidžiant provokuojančius gandus klaidintų visuomenę, kuriais nors, tam kraštui opiais, klausimais. Organizuojamas pogrindžio judėjimas, pasireiškiantis veiksmais, sukeliančiais gyventojų tarpe nesaugumo jausmą, niekinant vyriausybės įtaką valstybės gyvenime. Toliau seka pogrindžio taškų apjungimas, streikų vykdymas, sukilimų, teroro, vyriausybės asmenų apkaltinimas, verčiant juos vykdyti esamai santvarkai neigiamus veiksmus, daryti nepalankius politinius pareiškimus ir kita. Kai kurstytojams pavyksta įsigalėti atskirose krašto srityse, organizuojami teroristiniai veiksmai, kad įbaugintų gyventojus, verčiant vykdyti priešo valią ir nesilaikyti vyriausybės nustatytos tvarkos ir įsakymų. Karas tada prasideda visur ir niekur, nes viskas daroma mažoje skalėje, atskiruose punktuose ir naktį. Šios fazės tikslas, gyventojų paklusnumą perkelti nuo vyriausybės sukilėliams — pogrindžio sąjūdžiui, kuris sukuria “krašto išlaisvinimo vyriausybę”, ši turi tikslą išnešti tariamą tautos išlaisvinimo apsisprendimą viešumon ir save legalizuoti. Šiuos veiksmus remia gerai apmokyti ir ginkluoti sukilėlių daliniai.
Paskutinėje fazėje, kai organizacija išsiplečia ir pasidaro pajėgi, paėmusi krašto svarbiuosius punktus savon žinion, jėga nuverčia esamą vyriausybę ir pasiskelbia tikrąja krašto atstove ir tautos valios vykdytoja. Viskas vyksta stiprioje griovimą remiančios valstybės kontrolėje, iš kur gaunama visa reikalinga pagelba tol, iki sukilėliai prieina prie savo krašto išteklių, tačiau, politinė, svetima kontrolė pasilieka.
Skaityti daugiau: Karai ir maištai
Kalėdų išvakarėse (“Naujienos” — 1966 m. gruodžio mėn. 19 d.) St. Juškėnas pasišovė išryškinti jau daug kartų spaudoje linksniuotą šią temą. Kaip paprastai, švenčių proga visi daromės sentimentalesni, atseit, plačiau praveriame savo širdis saviesiems . . . Taigi, ir p. Juškėnas mėgina pažerti savų sentimentų, neva ir savo tėvynei, jieškodamas atpirkimo ožio dėl jos likimo.
Svetimųjų jungas, uždėtas mūsų kraštui visiems sunkiai spaudžia širdis. Ne tik pažeminimas, skurdas, vargas, bet ir kraujas mūsų artimųjų, kenčiančių priespaudą įpareigoja mus šaukti, skelbti pasauliui žmoniškumo paniekinimą, tironijos triumfą, kurį ten sukūrė okupantas. Bet šitos medalio pusės p. Juškėnas nemato, o jieško “tikrojo” kaltininko Lietuvos Kareivėlio asmenyje.
Pasiblaškęs ir pasimetęs karinių pajėgų palyginimuose: ’’Prilygo modernių Europos valstybių kariuomenėms”. .. “Taigi prilygo, bet nesipriešino ir nekariavo”.. . užbaigia savo sumestą tezę, tikėdamasis sumušęs “Gintare” straipsnelio autorių, rašiusį jaunajai kartai apie Lietuvos praeitį, neskirdamas kiekybės nuo kokybės sąvokų, persimeta į lenkų ultimatumą Lietuvai, kur, neva, Lietuvos Kareivėlis irgi neparodęs reikiamos iniciatyvos, o tuo tarpu barasi dėl, neva, perdidelio karininkų įsipolitikavimo, kaip jis čia linksniuoja: verčiusių ir nuolat besistengiančių versti valdžias”...
Vertė valdžią — blogai, nevertė valdžią, irgi blogai. Atrodo, kad paskutiniu p. Juškėno pageidavimu Lietuvos Kareivėlis turėjo nuversti valdžią ir pats pasiimti iniciatyvą ginti savo kraštą -— pakelti ginklą . . .
Skaityti daugiau: Ar reikėjo priešintis mūsų valstybės užgrobimui?
ALGIRDAS GUSTAITIS
RADVILAI IR NESVYŽIUS
Kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvilas (Našlaitėlis), kaip ir daugumas kitų kunigaikščių Radvilų, pagrindinę savo būstinę turėjo Nesvyžiaus pilyje. Ji buvo išpuošta meniškais turtais. Pilį sudarė tvirtovė ir pilies rūmai su gausybe kambarių ir dvylika didelių salių. Kambariai ir salės buvo išpuoštos įvairių rūšių marmuru, alebastru, meniškais baldais, žinomų dailininkų paveikslais, vertingomis skulptūromis. Pilis pasižymėjo gausia biblioteka ir archyvu. 1560 m. Nesvyžiuje buvo įsteigta popieriaus dirbtuvė. XVII a. ten veikė teatras.
Nesvyžiaus rūmų archyve buvo laikoma beveik visų to laikotarpio Europos karalių ir valdovų raštų, adresuotų kunigaikščiams Radvilams. Ten buvo saugomi Horodlės aktai1, Liublino unijos originalai2 ir kiti svarbūs dokumentai. Nesvyžiuje buvo apie 250,000 laiškų, adresuotų kunigaikščiams Radvilams, apie 1,900,000 kitokių dokumentų, 1212 pergamente rašytų karališkų, popiežiškų ir kitokių sutarčių, laiškų ir kita. 1772 m. Nesvyžiaus rūmų biblioteka turėjo apie 20,000 knygų, tais laikais tai būta didelės bibliotekos. Tarp kitko, 1779 m. biblioteka turėjo 984 originalius paveikslus, įskaitytinai Radvilų portretus, Vytauto Didžiojo ir Jogailos, pieštus drobėje ar medyje. Toji Radvilų paveikslų galerija Nesvyžiaus pilyje susidėjo iš skaitlingų kūrinių, tapytų italų, flamų, lietuvių, prancūzų, lenkų ir vokiečių dailininkų. Prie pilies buvo garsios ginklų kalyklos, gamyklos, liedinusios net labai augštos kokybės patrankas. XVIII a. kunigaikščiai Radvilai Nesvyžiuje įsteigė karininkų (kadetų) karo mokyklą-akademiją. Pilyje buvo dvi koplyčios, kurių antrą pastatė kng. M. K. Radvilas.
Tie milžiniški lietuvių tautos turtai, kruopščiai surinkti, saugoti, vėliau buvo okupantų rusų ir dar kitų, išplėšti, išvogti, išvežti į Petrapilį (dabartinį Leningradą), paslėpti Ermitažo ir kt. muzėjuose, kur jie įgijo pasaulinio garso. Beveik visos tos didžiulės lietuvių tautos meniškos vertybės tebėra neištirtos, neaprašytos, neišnagrinėtos. Jomis tebesinaudoja rusai, lenkai, gudai ir kt. kaip “savomis”. Teisybės vardan, viską turėtų atgauti lietuviai.
Mikalojus Kristupas Radvilas, Našlaitėlis (gyv. 1549.II.8 - 1616.II.28) buvo Lietuvos kunigaikščio Mikalojaus Juodojo Radvilo ir jo žmonos Elzbietos Šidloveckaitės sūnus. Našlaitėliu pramintas dėl to, kad dvaro rūmuose mėgdavo vienas žaisti. Be mokymosi namuose, Nesvyžiaus pilies rūmuose, kng. M. K. Radvilas 1563-1565 mokėsi Štrasburge ir Tūbingene, 1566-67 Paryžiuje ir Romoje. Vos sugrįžęs, jau 1568 ir vėliau, 1579 - 1581 metais, dalyvavo karuose prieš Maskvą — Rusiją. 1579 m. jis buvo paskirtas Didžiuoju Lietuvos maršalu. Keliavo po Mažąją Aziją, kelionę aprašė ir 1601 m. paskelbė laiškų forma lotyniškai. Vėliau jie buvo išspausdinti vokiškai, lenkiškai ir rusiškai. 1584 m. jis vedė penkiolikos metų Višnioveckaitę, su kuria susilaukė šešių sūnų ir trijų dukterų.
Radvilas rūpinosi jėzuitų kolegijos organizavimu, spaustuvės statymu, plėtė biblioteką ir turtino paveikslų rinkinius. Miręs buvo palaidotas Nesvyžiuje. Lietuvos istorijoje žinomos net 48 kunigaikščių Radvilų šeimos.
Skaityti daugiau: KUNIGAIKŠČIO M. K. RADVILO (NAŠLAITĖLIO) 1613 METŲ ŽEMĖLAPIS AMŽIŲ PERSPEKTYVOJE
šarvuotas traukinys “Gediminas” 1920 m. šarvuotininkai rikiuotėje. Iš kairės: I eilėje plk. Itn. J. Kraucevi-čius, kpt. P. Gudelis, Itn. Pašys, Itn. J. Toliušis, Itn. Barota, viršila P. Kriščiūnas. II eilėje Itn. A. Vileniškis, Itn. A. Sidabras, karo valdininkas Cicėnas.
O. ŽADVYDAS
(Pradžia KARIO Nr. 4)
ŠARVUOTO TRAUKINIO SUFORMAVIMAS
Lietuvos Nepriklausomybės kare, bolševikai, lenkai ir bermontininkai, manevriniuose kovos veiksmuose naudodavo šarvuotus traukinius. Mūsų kariuomenė jų dar neturėjo, šią naują ginklų rūšį — šarvuotą traukinį, kariuomenės vadovybė nutarė statyti savo turimomis priemonėmis, nes kitu būdu jų įsigyti nebuvo įmanoma.
Šarvuoto traukinio įrengimo darbams vadovauti buvo paskirtas mjr. inž. Leonas Šilingas, Generalinio štabo, inžinerijos skyriaus viršininkas. Įrengimo darbai buvo pradėti 1920 m. sausio mėnesį, geležinkelių dirbtuvėse, Kaune. Statyta rusų kariuomenės pavyzdžiu. Įrengimas vyko lėtai, apie 7 mėnesius, nes trūko šarvų, specialių stovų pabūklams ir kulkosvaidžiams, tinkamų įrankių ir prityrusių mechanikų.
Baigus įrengimo ir apginklavimo darbus, rugpjūčio 25 d. karininkas (vėliau plk. ltn.) Jonas Kraucevičius gavo įsakymą suformuoti šarvuotą traukinį ir jam vadovauti.
Iš Geležinkelių dirbtuvių šarvuotas traukinys buvo perimtas iškilmingai, dalyvaujant plk. Itn. K. Žukui, Krašto Apsaugos ministeriui, kariuomenės augštiems pareigūnams bei civiliams. Šarvuotas traukinys buvo pavadintas “Gediminu”.
Tuometinėse sąlygose pirkti šarvuoto traukinio įrengimo reikmenis iš kitų valstybių nebuvo įmanoma, todėl technikos ir ginklavimo atžvilgiu jis buvo su trūkumais. Garvežys buvo pusiau šarvuotas, o artilerijos lėkštvagoniai visai be šarvų. Pabūklai nebuvo pritaikyti šaudymui visomis kryptimis. Sunkiesiems kulkosvaidžiams nebuvo įrengti specialūs stovai. Bet ir toks šarvuotas traukinys buvo gera ir reikalinga kovos priemonė veikianti geležinkelių linijomis. Be to, mūsų priešai tada irgi nepasižymėjo kokiu tobulu ginklavimu ir technika.
Šarvuotas traukinys “Gediminas” buvo šios sudėties: 1 garvežys, 3 artilerijos lėkštvagoniai (kiekvienas ginkluotas 2 pabūklais), 2 vagonai kulkosvaidžiams (kiekvienas ginkluotas 6 vokiškais Maximo sunkiaisiais kulkosvaidžiais), 3 keleiviniai III kl. vagonai ir 11 prekinių vagonų. Ant vieno artilerijos lėkštvagonio buvo pastatyta keturkampė, šarvuota (šarvų storis 20 mm) vadovietė. Galuose buvo įrengtos siauros durys, susisiekimui su pabūklų tarnybomis. Lubose buvo padaryta anga pro kurią iš vidaus kopėčiomis užlipama į sekyklą. Abiejuose šonuose buvo įtaisyta po 2 langelius, kulkosvaidžiams įstatyti. Šis artilerijos lėkštvagonis buvo ginkluotas 2 pabūklais ir 4 sunkiaisiais kulkosvaidžiais.
Skaityti daugiau: ŠARVUOČIŲ RINKTINĖ
Lietuvos Policijos šventės proga
KALPAS UOGINIUS
. . .“Nedėk į kišenių — į maišą netilps”...
— Liaudies patarlė
Pagrindinis Lietuvos policijos uždavinys buvo kova su nusikaltimais — saugoti piliečių asmens ir turto nepavojumą ir teises. Svarbiausioji iš gausybės policijos pareigų buvo sekti ir tirti visų rūšių kriminalinius nusikaltimus.
Augštesniojoje policijos mokykloje valdininkams buvo skaitoma kriminalistikos, t.y., nusikaltimų aiškinimo teorinis kursas ir praktiškos to “meno” pratybos: pirštų nuospaudų, plaukų, kraujo dėmių tyrimas ir t.t. Reikalavimai to darbo srityje buvo dideli ir griežti. Nuovadų viršininkai, ilgesnį laiką neišaiškinę kelių iš eilės nusikaltimų, buvo laikomi neveiklūs, einamoms pareigoms netinkami ir neretai būdavo degraduojami arba visai iš tarnybos atleidžiami. Kiekvieną mėnesį Piliečių Apsaugos departamentui reikėdavo pranešti kiek mėnesio bėgyje nuovados ribose nusikaltimų įvykdavo ir koks jų procentas buvo išaiškintas. Suprantama, kiekviena taisyklė turi išimčių: būna ir pateisinamų neišaiškinimo priežasčių. Kaip visose gyvenimo srityse dirbą žmonės būna nevienodų sugebėjimų, nevienodai stropūs, rūpestingi ir sąžiningi, bei laimingi, taip buvo ir policijos tarnyboje. Vienam gerai sekdavosi nusikaltimus aiškinti, kitam silpniau. O juk ir nusikaltimai nevisada vienodi ir ne visur vienodai daug jų pasitaiko. Dažnai ir labai stropiam ir laimingam sekliui, nesisekdavo išaiškinti ir piktadarius suimti. Toji laimė priklausė nuo daugelio įvairių sąlygų ir aplinkybių. Apie tokias “nelabas” sąlygas — apsunkinančias nusikaltimų išaiškinimus, čia ir kalbėsiu.
Skaityti daugiau: KOVOJE SU NUSIKALTIMAIS
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wise.
VĖLIAVOS ŠVENTINIMO IŠKILMĖS
K. Mlkv.
Birgelio mėn. 21-ji buvo didi diena Čikagos gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos istorijoje: tą dieną kuopa atšventė savo naujai įsigytos vėliavos šventinimo šventę. Vėliavą kuopai padovanojo žinomasis lietuviškų reikalų rėmėjas, Chicago Savings & Loan Association b-vės prezidentas, John Pakel.
Oras pasitaikė gražus, tad, vietoj bažnyčios ar salės, iškilmės vyko Vyčių namų kieme-sode. Už improvizuoto altoriaus stovi išsirikiavusios šventėje dalyvaujančių šaulių kuopų vėliavų tarnybos su vėliavomis. “Ramiai!” komandai nuaidėjus, dvi vėliavos fundatoriaus J. Pakel atstovės, ceremonialiai atneša suklostytą vėliavą ir perduoda ją greta altoriaus stovintiems vėliavos krikšto kūmams. Vėliavos prie stiebo pririšimo apeigose pirmąjį mazgą užriša vėliavos kūmas Juozas žemaitis, antrą — vėliavos kūma Sigutė Žemaitienė, trečią mazgą LŠST vardu užriša vicepirm. K. Milkovaitis. Puikioje, išskleistoje vėliavoje įrašas: “Per jūrą į tėvynę.”
Kadangi gen. T. Daukanto šaulių kuopos gretose yra katalikų ir ev. liuteronų, tai tikybines šventinimo apeigas atliko du dvasiškiai: ev. liuteronų kun. J. Pauperas ir tėvas jėzuitas J. Raibužis. Pašventintą vėliavą kūmai perdavė LŠST CV pirmininką atstovaujančiam š. K. Milkovaičiui, o šis — priklaupusiam ir vė-
Gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos vėliavos šventinimas. Iš k. stovi: mecenato J. Pakelio atstovė ir vėliavos krikštatėviai pp. Žemaičiai. Pagarbą atiduoda šaulių vadovybė. Iš k.: Karolis Milkovaitis, šaulių garbės narys Vladas Išganaitis, Algirdas Budreckas, Stasys Bernatavičius ir Stasys Jakūbaitis. šventinimo ceremonijas atlieka kun. Pauperas ir kun. Raibužis. Foto P. Maletos
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Jaunyste nebegrįš
Stebėjausi tada,
kad moja man,
tartum ranka
žydinti vyšnaitės šaka,
pro valgomo kambario
langą Virbalyj.
Tai buvo jaunystė.
Dabar, baltą vyšnios šaką
vėjas vėl blaškys.
Tik mano jaunystė
Jau niekad nebegrįš.
Ir agrastai vėliai bus žali.
Ir upelis, kada bus, liūtis patvins...
Tik jurginai šals,
prie nugriautos tvoros.
Nes nėra ten mūsų,
nes nėra čia jos . . .
O paskui ...
Galbūt. . . Mūs vėlės,
Kaip plaštakės, kaip drugeliai
ten skraidys.
Aš ir tu ir ji
ir broliai ir tėvai, kartu visi.
Ir jau taip per amžius . ..
O. K.
Nuoširdžiai sveikiname jūros šaulių “švyturio” kuopos veiklų šaulį-vadovą Juozą Kinčių ir atvykusią iš Suvalkų trikampio lietuvaitę Mariją Sidoriūtę sukūrusius šaulišką-lietuvišką šeimą.
Los Angeles Juozo Daumanto kuopos sesė Marija Banionienė, nors dar tik 5 metai kaip atvykusi iš Lietuvos, labai aktyviai įsijungė j kuopos veiklą. Kuopos vėliavos įsigijimui yra paaukojusi 50 dol. ir yra vėliavos kūma. Sveikiname Sesę!
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Visa eilė buvusių Lietuvos karių nukeliavo į amžinybę: min. St. Girdvainis, ats. karininkas, sulaukęs 80 m.; Brooklyne mirė Parojus-Paršelis Juozas, 53 m., buvo baigęs karo mokyklą aspirantu ltn, laipsniu; Laisvės kovotojas Kostas Paliliūnas mirė Čikagoje, buvo Ramovės skyriaus narys, sulaukęs 68 m. Geg. 20 d. Čikagoje mirė Krivūlės pirm. Kazys Nacius, 63 m. amžiaus. Kpt. Juozas Krutulis mirė liepos 26 d. Dorčestery, Mass. Bostone liepos 6 d., staiga, mirė Ernestas Šmitas, buvęs Lietuvos karys, II Pas. karo metu tarnavęs JAV laivyne. Leonas Šukštis mirė gyvendamas Pittstone, Pa. Korėjos karo veteranas Andrius Kižis, mirė vos 42 metų sulaukęs, gyv. Pittstone, palaidotas Carverton kapinėse. Australijoje rugp. 9 d. mirė mjr. Kazimieras Zdanevičius, sulaukęs 71 m. amžiaus.
— Algis Martišauskas, eidamas mokslus, baigė ROTC karininkų kursą ir gavo leitenanto laipsnį; išvyko į Colorado, į specialią aviacijos mokyklą, kurioj mokysis 6 mėnesius.
— Ričardas Kružikas, iš Waukegano, Ill., atlikęs vienų metų tarnybą P. Vietname, išėjo į atsargą ir laimingas grįžo pas savo šeimą. Arvydas Kasparaitis, iš Waukegano, pabuvęs mėnesį atostogų išvyko į Pietų Vietnamą tęsti toliau karinės prievolės.
— Mjr. R. J. Leimonas dabar eina Walter Reed ligoninėje socialinės tarnybos viršininko padėjėjo pareigas. Atlikęs karo tarnybą, jis pasiliko ir toliau joje dirbti, gaudamas majoro laipsnį. Ligoninėje jis dažnai skaito paskaitas.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
“Karas yra pats didžiausias žmogaus bandymas, kuriame jis pakyla į augštumas niekuomet dar nepasiektas bet kurioje kitoje veikloje.”
Gen. Georgės S. Patton
Argumentai — pagrįsti įrodymai — prieš karą yra perdaug gerai žinomi, kad jie būtų reikalingi kartoti. Sapnuose apie taiką tie argumentai būdavo nuolat girdimi kiekviename žmonijos kruviname ir į karą vedančiame kelyje, o vis dėlto, karas, ne taika, buvo pats ištikimiausias žmonijos palydovas, nes paskutiniuose užrašytos istorijos 35 šimtmečiuose tik vieneri iš kiekvienų 15 metų nebuvo persunkti karo laukuose pralietu krauju.
Šiandieninis pasaulis, kuris, tariamai, daugiau kaip bet kada garbina taiką, nežiūrint to, laiko nemažiau kaip 22 milionus ginkluotų vyrų, kurių didelis skaičius, kaip Vietname ir Artimuose Rytuose, dalyvauja kovose. Čia reikėtų paklausti, ar yra tiesos generolo G. S. Pattono žodžiuose: Trumpai kalbant, ar galima pritarti balsams pateisinantiems karą?
Atsakymas, nors ir skaudus, yra taip, nes pati civilizacija be to būtų nesuprantama, nesuvokiama, ar net neįmanoma. Toks įsitikinimas yra ne tik žinomo britų sociologo Stanislavo Andreskio, bet ir visos eilės kitų mokslininkų, kurie savo nuomonių pareiškimais lyg ir atlieka “velnio advokatų” rolę karo dievaičiui Marsui. Savo įsitikinimus S. Andreskis remia tokių 19-tojo šimtmečio sociologų, kaip Herberto Spencerio ir Liudviko Gumplovičiaus nuomonėmis, kurie abu, nepasmerkdami karo, pripažino karo vertę žmonijos civilizacijos formavime ir jos tobulinime.
Skaityti daugiau: Už karą, ar prieš karą?
Lietuvos kariuomenės Kūrėjų Savanorių S-gos Pertho, Australijoje, Prano Eimučio grandis. Iš k.: Andrius Klimaitis, Kazys Žuromskis, Viktoras Valaitis ir Antanas Šimkus.
GARBINGA SUKAKTIS PERTHE, V. AUSTRALIJOJE
Liepos mėn. 7 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, ats. viršila Viktoras Valaitis atšventė savo amžiaus 70 metų sukaktį. Jis buvo ir yra veiklus L. V. S-gos “Ramovės” Pertho, W.A. skyriaus narys, du metus buvo skyriaus v-bos sąstate, L.K. K. Sav. S-gos Pertho, Prano Eimučio grandies vadovas ir aktyvus vietos lietuvių bendruomeniniame gyvenime. Per tautinius minėjimus jo rankose nešama trispalvė mūsų vėliava.
V. Valaitis gimė 1900 m. liepos 7 d. Dagilių km., Plokščių valsč., Šakių aps., nedideliame ūkyje, vienintelis pas tėvus. 1919 m. sausio mėn. 15 d., tėvų palydėtas, su draugais atvyko Kaunan ir čia savanoriu įstojo į organizuojamą Kauno komendantūrą. Taip pat 1919 m. Viktoras baigė mokomąją kuopą, jaun. puskarininkio laipsniu. Jis dalyvis įvykio, kurio metu vokietis nušovė to paties dalinio sargybinį prie J.A.V. Misijos, Praną Eimutį. Vienų metų bėgyje V. Valaitis iškilo į viršilos laipsnį ir 1920-21 m. instruktoriavo organizuojamame 13 pėst. pulke. Visą karinę tarnybą jis praleido 7 pėst. pulke, kuris buvo Klaipėdos krašte.
Skaityti daugiau: Kronika
