PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 5 (1362)GEGUŽIS –MAY1960 
Punios piliakalnis .... Viršelis
Nr. 6(1363) BIRŽELIS - LIEPA — JUNE 1960
V. K. Jonynas — Vytautas ties Žalgiriu .... viršelis
Šis KARYS yra skirtas paminėti Žalgirio Mūšio 550 metų sukaktį.
T U R I N Y S
Z. Raulinaitis — Žalgirio Mūšio sukaktis *
Dr. Kostas R. Jurgela — 1410. VII. 15 Mūšis Eglijos Girioje *
J. Rūtenis — Žalgiris *
K. Tautkus — Žalgirio Mūšio sukaktis *
E. Čekienė — Motinos rankose mūsų tautos ateitis *
P. Genys — Karininkas Juozapavičius *
Suvažiavimas Kaune, iš dalyvio užrašų *
A. Žygmantas — Žalvariniai ginklai *
V. Šventoraitis — Lakvėrės miškų vilkas *
Laiškai, kronika ir kt.
Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Bileris
Skaityti daugiau: Karys 1960m. 5-6-7 Turinys, metrika
Z. RAULINAITIS
Žalgirio mūšis (raižinys iš M. Bielskio “Kronikos” 1597 m.)
Prieš 550 metų Lietuva kovėsi viename iš didžiausių jos istorijoje mūšių ir laimėjo garsiausią savo pergalę.
Trys didieji to mūšio dalyviai vadina jį įvairiai. Mūsų tradicijos nuo seno vadina jį Žalgirio mūšiu, lenkai — Grunvaldu, pralaimėję vokiečiai duoda jam Tannenbergo vardą. Kiekvienu atveju yra naudojamas kurios nors mūšio lauko vietovės vardas.
Tačiau yra istorikų, kurie norėtų tą didįjį įvykį vadinti kitais vardais. Mūsų karinis istorikas plk., vėliau brig. gen., Zaskevičius, parašė to mūšio įdomią studiją ir pavadino jį Eglėkalnio vardu. Tačiau Grunvaldo kaimas ir giria, lietuviškame vertime Žalgiris, neužleido savo senosios istorinės pozicijos ir vėliau lietuviški istoriniai veikalai teberašo apie Žalgirį.
Norėdami paminėti Žalgirio 550 metų sukaktį, šiame KARIO numeryje patiekiame skaitytojams straipsnį mūsų bendradarbio, daktaro Kosto R. Jurgėlos, žinomo lietuvių istoriko, kurio veikalas History cf Lithuanian Nation yra vienas iš svarbiausių kūrinių apie Lietuvą anglų kalba.
Ir dr. Jurgėla abejoja Žalgirio vardo tikslumu, jis siūlo naują: Eglijos Girios mūšio.
Šiam savo siūlymui paremti jis patiekia ir rimtus duomenis.
Dr. Jurgėlos sukurtas istorinis ir politinis Žalgirio, arba Eglijos Girios mūšio pagrindas yra vaizdus ir įtikinantis. Tačiau, kas ypač yra svarbu jo straipsnyje, tai atrėmimas sovietinių ir lenkiškųjų rašytojų kėslų žaloti Žalgirio mūšio istoriją, duodant iškreiptą tų laikų ir įvykių vaizdą.
Kokiais vardais bevadintume tą nepaprastos svarbos (ne tik mūsų tautos tolesnei istorijai, bet ir visos rytinės Europos) žygį, jis ir toliau lieka Vytauto Didžiojo genijaus kūrinys, iškėlęs Vytautą į didžiausią mūsų tautos valstybininką ir karį.
DR. KOSTAS R. JURGĖLA
ĮŽANGINIS ŽODIS
1410 m. liepos mėn. 15 d. mūšio lauke, Rytprūsių ežerų srityje, augščiau rinktinių ir dalinių vėliavų bei kitokių žymeniu plevėsavo trys didelės valstybinės vėliavos. Vienoje matėsi Vokiečių Ordino žymuo — juodasis kryžius baltame lauke (Eisenkreuz). Ordino priešų pusėje plevėsavo dviejų sąjungininkų valstybių vėliavos — Lietuvos su Baltuoju Vyčiu ir Lenkijos su Baltuoju Ereliu.
Mūšio dalyviams, anų laikų žmonėms bei jų palikuonims tos kautynės ir tie trys žymenys simbolizavo skirtingus tautinius ir valstybinius interesus. Todėl, nors bendrai yra neginčijama, kad tas mūšis keliems šimtmečiams sulaikė vokiečių Drang nach Osten, patsai įvykis ne tiktai skirtingai vertinamas, bet ir skirtingai vadinamas.
Vokiečiams tai Tannenberg — nuo to vardo kaimo, dabar lenkų vadinamo Sztymbark, ar Stębark, kurio pašonėje vyko smarkiausios pradinės kovos ir nepertoliausiai nuo kurio, Pirmojo pasaulinio karo metais, kaizerinei Vokietijai pavyko sutriuškinti carinės Rusijos invaziją.
Lenkams tai Grunwald — nuo kaimelio (kurio vardas ir dabar nekeičiamas), kur telkėsi kryžiuočių stovykla ir rezervas mūšio lauko užnugary, ir kur mūšis baigėsi masiniu gurguolės personalo ėmimu nelaisvėn ir lėbavimu, kur po pergalės nakvojo sąjungininkų vyriausias karo vadas karalius Vladislovas Jogaila ir operacijų vadas, didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras Vytautas Didysis.
Jogaila, Lenkijos karalius. J. Mateikos pav.
Vytautas Didysis, V. Kašubos skulptūra iš Pasaulines Parodos 1939 m.
Lietuviams — tai arba Žalgiris (dažniausiai), arba Eglėkalnis, jau minėtųjų kaimų pavadinimų lietuviškieji vertimai, nors nei vienam, nei kitam sulietuvintam mūšio pavadinimui nėra rimto pagrindo. Jukgi nei viena, nei kita vietovė nebuvo paties mūšio vieta: prie Tannenbergo atsirėmė Ordino fronto kairysis sparnas, prie Grunwaldo buvo kryžiuočių stovykla, o pats mūšis virė trikampyje—laukuose į rytus nuo Grunwaldo ir į pietus nuo Tannenbergo ligi Ludwigsdorfo.
Manding, visai pagrįstai galima būtų — ir priderėtų — ir kitokį vardą tam įvykiui suteikti. Mat, tos trys vietovės buvo didžioje girioje, kurią vokiečiai pavadino Tannenbergwald. Anot Dr. Otto Schlueter (Wald, Sumpf und Siedelungsland in Altpreussen vor der Ordenszeit, Halle 1921), tos srities tikrieji autochtonai, prūsai, tą girią vadino “Jeglia”. Kitaip sakant, “Tannenbergwald” tebuvo apytikris vokiškas vertimas (panašiai ir Hitleris pasielgė su išlikusiais lietuviškais Rytprūsių vietovių pavadinimais). Nelygi balno pavidalo žemuma trikampyje tarp Grunwaldo, Tannenbergo ir Lud-wigsdorfo buvo tos girios “aikštė”. Tai kodėl neturėtume — nieko nelietuvindami ir nei vienam trikampio galui pirmenybės neteikdami — tą įvykį vadinti Mūšiu Eglijos Girioje arba Egli-jos Mūšiu?
Nėra abejonės, kad paskirti autoriai šiemet atžymės daugelį to mūšio 550 metų sukakties atžvilgių ir kad eiliniam lietuviui yra žinoma bendra ano meto įvykių raida. Todėl mėginsiu susitelkti grynai ties Eglijos mūšio epizodu, trumpai apžvelgdamas įvykių raidą nuo 1409 m. ir pateikdamas mūšio eigos ir jo pasėkų įvertinimą.
Tenka atžymėti, kad vieninteliai išsamesni duomenys apie mūšio dienos įvykius ir kovos eigą yra patiekiami lenko kronikininko, Krokuvos kanauninko Jono Longino Dlugošo, kuris
Kryžiuočiai pagrobę jauną lietuvaitę, gabenasi ją į vergiją.
Skaityti daugiau: 1410. VII. 15 MŪŠIS EGLIJOS GIRIOJE
PRANAS VAIČAITIS
Oi, ūžia, švilpia blogas oras
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo karan brolius šaukt.
Jau trempia viešąjį kelelį,
Pulkai jau eina už pulkų—
O eik, vaike, balnok žirgelį,
Užstoki garbę lietuvių!
Štai kabo tavo tymo balnas
Ir kardas tavo štai šviesus,
Ir joki per miškus, per kalnus,
Malšinki priešus plėšikus.
Skaityti daugiau: ŽALGIRIO KOVA
J. Juodis
Vytautas Didysis — Žalgirio Nugalėtojas
JONAS RŪTENIS
Istorinė kronika
(pradžia kovo mėn. KARYJE)
Lenkija. Červinskas ties Vysla. Jungtinės kariuomenės stovykla. 1410 metais. Vasara. Pavakarys.
VYTAUTAS
Zindramai, mes turime
apjot visas stovyklas
ir pasitikrinti . ..
Man, kaip dedas—
tvarkos ten neperdaugiausia!
Turiu žinių, kad tavieji
puotas, kovos dar nelaimėję kelia . . .
Turi atsakymą į tai?
ZANDRAMAS
Aš abejoju . ..
VYTAUTAS
Išblaškykim abejones!
Išjokime
ir patys savo akimis
matysime . . .
Ir aš netikiu plepalams . . .
Dabar geriausias laikas—
Karalius su palyda tebus rytoj.
ZINDRAMAS
Kaip liepsi, Vade . . .
Skaityti daugiau: ŽALGIRIS
K. Tautkus.
Didi garbe tenka Lietuvos istorikams, žmonėms, kurie pasišventusiai tyrė, rankiojo, registravo ir rūšiavo mūsų tautos istoriją liečiančius faktus, kunigaikščių, vadų ir žymiųjų asmenų darbus nuo giliosios senovės. Pageltusieji Lietuvos istorijos tomai pasako mums, kaip mūsų senoliai, proseneliai gyveno, dirbo, ir kovojo už savo karšto teises, laisvę, savarankumą. Lietuvos praeities istorija yra tauri, garbinga ir didinga. Ji kiekvienam kelia pasididžiavimą, įpareigoja semtis stiprybės kovai, kad tauta nugalėtų įvairius sunkumus, nelaimes, proseniai galėtų didžiuotis savo vaikaičiais.
Šiandieninė mūsų tautos nelaimė, žiauri ir skaudi tragedija, tiesioginiai atiteko mūsų kartai ir mūsų vaikams. Kaip mūsų proseniai sugebėdavo nugalėti sunkumus, taip ir mums tenka neatsilikti ir vieningomis jėgomis kovoti iki pergalės. Mes skaitome ir didžiuojamės savo protėvių istoriniais darbais, mūsų darbais ir veiksmais didžiuosis ateities kartos, žinoma, jeigu mūsų darbai bus to verti ir pripažinti.
Senovėje niekas neturėjo nuolatinės kariuomenės, kaip dabar yra. Neturėjo jos ir lietuviai. Tačiau pavojaus ar užpuolimo metu visi vyrai rinkdavosi ir didvyriškai kaudavosi už savo sodybas, gimtines, ir šeimas. Susiklausymas ir vieningumas buvo puikus, vado ar vyresniojo žodis šventas. Jau tada suprato, kad atsikratytų priešo užpuolimų, išvengtų pavojų, reikia išvystyti puolimo taktiką. Tam tikslui būdavo sutelkiama didesnis skaičius raitų vyrų. Jau XII a. pradžioje lietuvių gentys sugebėjo susijungti ir sudaryti Lietuvos valstybę, kuriai vadovavo kunigaikščiai, įgaudami didesnės jėgos kovoti su priešu savo žemėje arba vesti kovas su priešu jo teritorijose.
Skaityti daugiau: ŽALGIRIO MŪŠIO SUKAKTIS
EMILIJA ČEKIENĖ
Laisvė ir nepriklausomybė yra brangi kiekvienam žmogui. Jos trokšta vyrai, moterys ir net vaikai. Todėl nenuostabu, kad visos tautos savo laisvės paskelbimo dieną ir kitas tautines šventes mini nepaprastu džiaugsmu, kurį kasmet kartoja priaugančios kartos. O dar labiau laisvės vertę pajunta, brangina ir trokšta tie, kurie ją prarado.
Nors šis svetingas kraštas, priglaudęs mus, suteikia mums visas galimybes krašto laisve naudotis, tačiau, negalime būti laimingi, žinodami, kad laisvė yra tautos didžiausias turtas, kurį užgrobė svetimieji.
Mes džiaugiamės šio krašto laisvės paskelbimo dieną liepos 4-ją, bet giliai susimąstę vis dar liūdime Vasario 16-tą ir ypač birželio 14-tą Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir lietuvių trėmimo vergijon dieną. Jau 20 metų kiekvienas, bet kuriam pasaulio krašte gyvenantis lietuvis, tą tragišką įvykį mini rimtyje susikaupęs.
Tą itin skaudžiai kasmet pergyvena lietuvė motina. Ji sielojasi ne vien dėl to, kad šie tragiški tautos įvykiai jos sieloj paliko neišdildomus matyto siaubo prisiminimus ir neišgydomas sielos žaizdas, o todėl, kad ji jaučia ir gerai žino, kad tik jos — lietuvės motinos rankose yra mūsų tautos ateitis.
Dar liūdniau ją mini tėviškės padangėj, kur į kiekvieną lietuvį iš visų kryžkelių, laukų ir girių laisvės ilgesiu kalba už tėvynę kovojusių ir žuvusių didvyrių ir partizanų dvasia, kur laisvės krauju apšlakstyta ir pavergėjų išžudyta vaikų motinos gailiomis ašaromis apraudota šventa Lietuvos žemė.
Mūsų tėvynei atgavus nepriklausomybę, džiaugsmu ir laime spindėjo kiekvienas Lietuvos kampelis, džiūgavo seni, jauni ir maži vaikai įkvėpti suaugusių nuotaikos. O tą patriotinį jausmą jauniesiems įkvėpė lietuvė motina, atlikdama svarbų vaidmenį tautos gyvenime, nes ruošiant karius ginklu kariauti pirma reikėjo įdiegti juose kovingumo dvasią, stiprinti vidinį būsimų karių atsparumą ir pasiryžimą kovoti už tautos laisvę.
Šis lietuvės motinos vaidmuo nesibaigia ir dabar, nes vėl paniekintai ir pavergtai Lietuvai reikia naujų, atsparios dvasios kovotojų, o tas įgyjama tik labai palengva, iš mažens jaunąją kartą auklėjant ir ugdant toje nuolatinėj patriotizmo dvasioj.
Skaityti daugiau: MOTINOS RANKOSE MŪSŲ TAUTOS ATEITIS
P. GENYS
KARININKAS JUOZAPAVIČIUS IR ALYTAUS KAUTYNĖS
Karininką Antaną Juozapavičių dar pažinojau Rusijoje. Buvo lietuvių bataliono Vitebske vado padėjėjas.
1918 m. lapkričio mėn. pradžioje atvykęs į Vilnių pirmąjį iš mūsų karininkų susitikau karininką Juozapavičių. Iš pradžių buvo krašto apsaugos ministerio A. Voldemaro adjutantas, o vėliau 1 pėst. pulko vadas.
Karininkas Juozapavičius turėjo visas gero karininko ypatybes. Buvo griežtas, drąsus, energingas ir iš dalies politikas. Bolševikams paėmus Rusijoje valdžią, karininkas Juozapavičius visur vedė su jais derybas, kur tik reikėdavo ginti lietuvių bataliono reikalus Vitebske.
Griežtumo pavyzdys jam jau esant 1 pėst. pulko vadu Alytuje: Viena kuopa be karininkų atėjo į pulko štabą reikalauti, kad būtų iš daboklės paleisti areštuotieji kareiviai. Karininkas Juozapavičius nieko neatsakė, tik padavė griežtą komandą: “Dešinėn, žengte marš!” ir visa kuopa, kaip vienas, pasisuko ir nuėjo.
Antras atsitikimas: 1 pėst. pulko užuomazga stovėjo Alytuje, Vilniaus pusėje, Saratovo ir pionierių kareivinėse. Nakties metu buvo siuntinėjami patruliai iki Nemuno. Kauno pusėje daugiau šeimininkavo vokiečiai, kurie buvo užėmę artilerijos kareivines.
Vieną naktį keletas vokiečių atėjo į mūsų pusę ir pradėjo daryti kratas plėšikavimo tikslu. Žmonės pasiskundė mūsų patruliams. Šie nuėjo ir norėjo vokiečius sulaikyti. Vokiečiams pasipriešinus, vienas vokiečių buvo nušautas, o kiti suimti, pristatyti į 1 pėst. pulko štabą ir uždaryti į daboklę. Vokiečiai įteikė lietuvių pulkui ultimatumą tuojau paleisti jų areštuotus kareivius. Ultimatumas buvo paremtas nemažu būriu jų karių su kulkosvaidžiais. Karininkas Juozapavičius įsakė išstatyti mūsų sunkiuosius kulkosvaidžius ir užimti poziciją. Vokiečių ultimatumas buvo atmestas. Vokiečiai, nieko nepešę, pasišalino. Vėliau jų kareiviai buvo paleisti.
Skaityti daugiau: TAI BUVO 1919 METAIS
(iš dalyvio užrašų)
Kai vokiečiai, 1941 m., netikėtu puolimu, išstūmė Rusijos komunistines armijas iš Lietuvos, tai lietuviai buvo labai patenkinti ir draugiškai juos sutiko. Bet, po poros mėnesių, kai jie pašalino naujai atsikūrusią nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, lietuvių tauta pažvelgė į vokiečius kitomis akimis. Vokiečiai uždėjo visiems lietuviams karo duokles. Be to, sekančiais metais, pradėjo reikalauti Lietuvos vyrų jų frontui prieš rusus. Jų paskirtieji lietuviai, pavadinti generaliniais tarėjais, pasitarę su žymesniais tautos veikėjais, nesiryžo šaukti vyrus į karą.
Tuomet, vokiečiai patys paskelbė, kad tveriamas Lietuvos S.S. korpas kovai su komunistais ir pareikalavo, kad 1943 m. kovo m. į minimą korpą stotų 100,000 lietuvių. Kadangi šaukė vyrus ne Lietuvos vyriausybė, tai vyrai į kariuomenę nestojo.
Tokiu pat būdu spaudžiami Latvijos valstybininkai pakluso Hitlerio ir sudarė Latvijos S.S. legioną, kuris susitvarkęs išvyko į frontą ir kovojo į rytus nuo savo valstybės sienų Ilmenio-Nevelio ruože.
Lietuvos generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas, jieškodamas išeities, prašė Vokietijos vyriausybę leisti jam sušaukti Kaune lietuvių konferenciją, kurį galėtų apsvarstyti S. S. korpo steigimą ir Lietuvos vyrų kariuomenėn pašaukimą. Konferencija buvo leista. Gen. Kubiliūno pasiūlymu, visi valsčiai pasiuntė atstovus į savo apskričių miestus ir ten jie buvo supažindinti su esama padėtimi ir reikalu per tam tyčia atvykusius iš Kauno žymesnius asmenis, lietuvius. Po to, iš apskričių tokių susirinkimų buvo pasirinkti ir pasiųsti į Kauną atskiri apskričių atstovai. Konferencija rinkosi Kaune, Karo Muzėjuje. Pvz. iš Rokiškio apskrities vyko trys atstovai: kun. S., J. Vėgėlis ir mok., Gudonis.
Skaityti daugiau: SUVAŽIAVIMAS KAUNE
A. ŽYGMANTAS
KOVOS KIRVIAI
Žalvario amžiuje daugiausia paplitusi įrankių šeima buvo kirviai, jų tarpe ir kovos kirviai. Nors kirvis, kaipo toks, yra įrankis, tačiau kautynėse jis yra geras ginklas ir atskirti kuris kirvis Žalvario amžiuje buvo tik įrankis ir kuris tik ginklas, yra beveik neįmanoma. Vėliau atsiradę lengvesni ir puošnesni kirviai laikomi ginklais, kai paprasti, sunkūs kirviai laikomi įrankiais, nors karo metu ir vieni ir kiti būdavo vartojami kautynėse.
Žalvario amžiuje vyksta kirvių specializacija. Jų pavidalas yra kopijuojamas akmens kirvių tik jie daromi žymiai plonesni. Koto įtvėrimas buvo paini problema, kuri sukūrė net skirtingas kirvio formas. 35
Pirmykštis žalvarinis kirvis, kaip ir varinis jo pirmtakas yra plokščias, kiek platėjantis ašmenų link, tačiau jo šoniniai kraštai yra beveik lygiagretūs. Liejant kirvius atvirose formose reikėdavo jų kraštus kiek palyginti, paplakti, iš to, galimas dalykas, ir kilo atkraštinis kirvis, iškilusiai šoniniais kraštais. Toks kirvis yra stipresnis ir geriau laikosi ant specialaus įskelto ir išlenkto koto. Atkraščiai neleidžia kotui nusprūsti ar nusmukti į šoną.40
žalvariniai atkraštiniai - stabdikliniai kirviai iš:
Skaityti daugiau: ŽALVARINIAI GINKLAI
Paruošė V. ŠVENTORAITIS
(Tąsa)
Girdėjau kaip atvažiavo sunkvežimis, pakėlęs užuolaidą pamačiau kaip vidun įėjo Kasikas.
—Kas tik gero ir valgomo, nešk laukan,— pasakiau jam. Po kokių 10 minučių krautuvės “reviziją” baigėme. Gera dalis krautuvės jau buvo sunkvežimyje, priedo dar įmetėm keletą statinių silkių ir raugintų kopūstų.. Lauke pasidarė visai tamsu. Mačiau prie tvoros žmogaus šešėlį, mes buvome sekami, tačiau niekas nedrįso mūsų trukdyti. O gal jie galvojo, kad miške esą yra daugiau reikalingi kaip jie kaime. . .
Raudas užvedė motorą. Grįžome tuo pat keliu kuriuo ir atvažiavome.
—Viskas eina kaip patepta,—lyg pasigirdamas murmėjo Usvelis. Duobėtas kelias mus kratė, kad net dantys barškėjo. Viena tokių nepastebėtų duobių sulaužė mašinos lingės spiruoklę. Šoferis keikėsi kiek galėdamas jieškodamas dėžėje naujos spiruoklės. Mes šaldami stovėjome ant kelio ir jo netrukdėme.
Staiga, tolumoje iškilo dvi akys, lyg vilko. Usvelis sujudo.
—Vyrai, jie atvyksta, mus vejasi. Lauk iš mašinos ir su viskuo į mišką!—jis sukomandavo.
Mums buvo aišku, kad besivejantis sunkvežimis buvo pilnas milicijos. Matyti vedėjas grįžęs iš pirties, pamatęs ištuštintą sandėlį, aliarmavo miliciją. Prieš būrį milicijos mes netturėjome jokių šansų. Daugiausia ką galėjome, tai sprukti su grobio dalimi į mišką.
Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS
PEČIOKOS PRAGARE
Iš buv. kalinio laiško)
(R.L.)
PRIERAŠAS. Laiškas rašytas buv. politinio kalinio, lietuvio, kuris enkavedistų buvo suimtas 1940 m. rugsėjo mėn. Buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, OSO (osobogo sovieščanija) Maskvoje nubaustas 8 metams “pataisos darbams” lageriuose ir, prieš karą, išgabentas į šiaurės Pačioros lagerj Komi ASSR. Po kelerių metu katorginio darbo ir ligų, visiškai išsemtas ir nebetinkamas darbui, atleistas iš lagerio kaip invalidas. Po to, labai silpnos sveikatos ištremtas į Rusijos gilumą, kur be pažjstamų, be artimųjų, be pastogės — pradžioje, vietinių gyventojų laikomas valkata, nebuvo net įsileidžiamas į pastogę nakvynei—bet, nenustodamas tikėjimo ir vilties, išliko gyvas ir sulaukė savo gyvenime didžiausio džiaugsmo: po 19 metų vėl susijungė su savo šeime Palaimos Krašte, kaip jis laiške vadina JAV.
Pradėdamas laišką, pirmiausia noriu atsakyti į Tamstos klausimą apie sutiktus šiaurės Pečioros pataisos darbų lageryje, Komi ASSR, karininkus. Labai mažai ką galiu apie juos papasakoti. Į šiaurės Pečioros lagerį buvo nugabenta daug nubaustų lietuvių, vadinamųjų “politinių nusikaltėlių”. Jie buvo surinkti iš visų Lietuvos kalėjimų į Vilniaus kalėjimus ir gabenami į lagerius Vilniuje sudarytais ešalonais iš 15-18 prekinių vagonų, talpinant į juos daugiau kaip 40 žmonių. Aš buvau išvežtas 1941 birželio 6 d. (Sėdėjau Lukiškių kalėjime nuo 1940 rugsėjo mėn.) Kiek ešalonų išvežta, pasakyti negaliu, bet patekau į penktą ešaloną, po to, kai man buvo paskelbta, kuriam laikui esu nubaustas-apie balandžio vidurį 1941 m. Atseit, nuo 1941 bal. 15 d. iki 1941 birž. mėn. 6 d. išvežta nubaustųjų 5 ešalonai. O kiek prieš tai buvo išvežta — niekas nežino. Tuo pačiu ešalonu buvo vežamas ir plk. Štencelis, bet man su juo susitikti nei pasikalbėti nebuvo progos, nes ne viename vagone buvome vežami, ir aš jį mačiau tik kai atvežę į Pečiorą, išsodino mūsų ešaloną. Čia visą ešaloną perskyrė į dvi grupes, bet mes nepatekome į vieną grupę ir susitikti negalėjome, nes abiejų grupių niekur nesujungė, kartu į darbų kolonas negabeno, ir tiktai pripuolamai kas galėjo susitikti jau darbų kolonose to lagerio, gi lageris tęsėsi kelis šimtus kilometrų, bet man su plk. Št. nebuvo lemta daugiau nei matytis nei girdėti apie jo likimą.
Nesunku atspėti, koks jį ištiko likimas — tai kankinio mirtis, kaip ir kitiem 98-99 procentams į tenai nugabentų “politinių nusikaltėlių”. Juk tam į šiaurės Pečioros lagerį ir buvo gabenami, kad nebesugrįžtų; kaip Dantės “Pragaro Vartuose” pavaizduota “palikite viltį iš čia išeiti, kurie į čia atėjote”, bet ir ant pragaro vartų yra valdžia, Dieviškoji valdžia, kuri nors 1-2 procentus išlaisvinusi.
Ir kas galėjo pakelti katorginį gyvenimą, koks jis buvo lageryje!!!
Skaityti daugiau: Laiškai, kronika ir kt.
