PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 7 (1354) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER 1959 
Lietuviai šauliai tremtyje—Čikagoje ... Viršelis
Nr. 8 (1355)SPALIS –OCTOBER 1959
Senasis Karo Muzėjus Kaune (priekyje, vidury—gen. V. Nagevičius)...Viršelis
TURINYS
B. Brazdžionis — Šaukiu Aš Tautą
Marių Žuvėdra — Šventasis Kazimieras
K. M. J. Šarūnas — Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija pralaimėjo 1936 m.
S. Butkus — Augino Tėvas Savanorį
J. B. — Prieš 26 metus *
B. Tvarkūnas — Didįjį Invalidų Globėją prisimenant
K. Ališauskas — Plk. K. Žuko “Žvilgsnis į Praeitį”
S. Butkus — Šiemet KARIUI 40 metų
P. Dirkis — Sibiro batalionui 40 metų
V. Augustinas — Sunk. kulkosvaidžiai žygyje (nuotrauka)
A. Dapšys — Nebuvo sutikęs lietuvį 17 metų
TREMTIES TRIMITAS *
R. Skipitis — Lietuvos Šaulių S-ga ir V. Putvinskis
V. Putvinskis — Kelias į Nepriklausomybę
A. Valatkaitis — V. Putvys iš arti
P. Saladžius — Apie Lietuvos šauliškumą
Šaulė Tremtyje
S. Putvytė-Mantautienė — Šaulių moterų stovyklas Palangoje prisiminus
Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Skaityti daugiau: Karys 1959 m. 8-9-10 Turinys, metrika
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
ŠAUKIU AŠ TAUTĄ
Šaukiu aš tautą GPU užguitą
Ir blaškomą, it rudenio lapus,
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
Uždekit naują ugnį širdyse,
Vergams palikit vargo naktį klaikią! —
Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą
Ir vyturėlio rytmečio maldoj
Ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų
Papyvesio sodybose žiedai.
Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją—
Tegu lig saulės kyla jo daina!
Tegu laukai, tegu miškai kartoja:
Gana tulžies, gana mirties, gana! . . .
Skaityti daugiau: ŠAUKIU AŠ TAUTĄ
šv. Kazimiero giminė
ŠVENTASIS KAZIMIERAS
(Istorinis Scenos Vaizdelis)
MARIŲ ŽUVĖDRA
PIRMAS VEIKSMAS
(Kazimiero kambarys Krokuvos pily. Užsimąstęs Kazimieras stovi prie siauro lango ir stebi saulėleidį. Įeina tarnas.)
Tarnas:Kanauninkas Dlugošas prašo malonės pamatyti šviesųjį princą. (Tarnas žemai lenkiasi ir laukia atsakymo)
Kazimieras:Kanauninką tuojau priimsiu ... Šitas patarnavimas tegul būva paskutinis šiandieną. Eik ilsėtis prieš rytojaus didelę kelionę. Tarnas: Dėkoju Jums, šviesusis prince. Duotą man laisvą laiką panaudosiu bičiuliams ir pažįstamiems atsisveikinti. Kelionei jau viskas paruošta.
Kazimieras:Ar nėra perdaug sunku apleisti gimtąjį miestą, draugus ir pažįstamus?
Tarnas:Būtų sunku, jeigu į Vilnių reikėtų vienam išvykti. Dabar . . . Daug kas pavydi laimės tarnauti Jums. Šviesiojo princo gera širdis tarnams plačiai žinoma.
Kazimieras:Tavo ištikimybė ir prisirišimas mane džiugina. Esu už tai, Stanislovai, labai tau dėkingas ... O dabar prašau įvesti kanauninką. (Tarnas lenkiasi ir išeina.)
Skaityti daugiau: ŠVENTASIS KAZIMIERAS
K. M. JUOZAS ŠARŪNAS
Liūdno likimo ištikti, mes, ypač Lietuvos kariuomenės buvę kariai, skaitydami kiekvieną spaudoje pasirodančią istorinės vertės žinelę, vis jieškome priežasties, kodėl Prancūzija, kurią mes skaitėme galinga valstybe, kur nemažas skaičius ir mūsų karininkų baigė karo akademiją, taip greitai pralaimėjo prieš Vokietiją. Visais istoriniais dokumentais pasiremiant, jau galima tvirtinti, kad gen. Gamelenas, buvęs vyriausia Prancūzijos kariuomenės vadas, karą pralaimėjo jau 1936 metais.
Gen. Gamelenas buvo filosovo Henri Bergsono (Lenkijos žydo) filosofijos šalininkas, gerbėjas, dėl ko jo karinė ir politinė kūryba sumenkėjo. Būdamas ne ambicingas žmogus, skeptikas, karingumo netekęs karys, negalėjo išnešti toli siekiančių ir rizikingų sprendimų. Atsakomybę mėgo uždėti ant politikų pečių. Buvo vienas iš kariuomenės vadų tarpo, kuris tenkinosi ir tik pildė politikų pageidavimus. Neturėjo pareigos jausmo ir griežto pasipriešinimo net tokioms politikų direktyvoms, kurių pildymas — jo paties įsitikinimu — net kenkė valstybės saugumui. Su ramia širdimi sutiko karines vadovybes pavesti civiliniams, kurie parinko net laiką pradėti karą. Veltui gen. Gamelenas dėl jam po karo primestų apkaltinimų, savo trijų tomų apologijoje, stengėsi pasiteisinti augščiau visko iškeldamas civilinę vyriausybę.
Aiškiai yra konstatuojama, kad Prancūzija pralaimėjo karą 1936 m. kovo mėn. 7 d., bet ne 1938 m. rugsėjo mėn. 33 d. Miunchene. Nuo 1935 — 1939 m. Prancūzijos ambasadorium Varšuvoje buvo p. Noel, kuris duoda pakankamai aiškius įrodymus, kad nurodytų metų kovo mėn. 7 d. pas jį buvo atvykęs Lenkijos užs. reikalų ministeris Beckas, kuris savo vyriausybės vardu, Prancūzijos draugingos valstybės atstovui pareiškė: Jei, sulaužydama sutartį, Vokietija bandys įvesti kariuomenę į demilitarizuotą Pareinio kraštą ir tą faktą Prancūzija paskaitys už casus belli, tai Lenkija, kaip Prancūzijos sąjungininkė, pagal susitarimą, tuojau ją parems ginklu.
Skaityti daugiau: ANTROJI PASAULINI KARĄ PRANCŪZIJA PRALAIMĖJO 1936 METAIS
STASYS BUTKUS
(Pradžia sausio mėn. Karyje)
IŠ NUMIRUSIŲ PRISIKĖLĖ 1920 m. pradžioje mūsų pulko štabas apsistojo Plungėje. Jau pavasarį, vieną pavakarį, štabo raštinėje pasilikau vienas ir rašiau. Nusileidžiančios saulės spinduliai švietė kambariuose.
Ir štai įeina į štabą keista ir labai suvargusi žmogysta. Lazda sunkiai pasiramsčiuodama. Daugiau panaši į lavoną, negu į gyvą žmogų. Tarp saulės spindulių atrodė lyg vaiduoklis. Vienam pasidarė lyg nejauku.
Padavė man voką su raštais iš Karo Ligoninės Kaune. Perverčiu juos ir randu, kad tai yra mūsų pulko mokomosios kuopos eil. Jonas Barčius, sunkiai sužeistas kovose su bolševikais, nustojęs viso 100 proc. darbingumo (nes paraližuota visa dešinioji pusė), paleistas visai iš kariuomenės ir atsiųstas į pulką gauti iš kariuomenės paleidimo dokumentus.
Pradedu j ieškoti pulko archyve Jono Barčiaus. Pagaliau didžiojoj alfabeto knygoje randu jį. O Dieve mano! Dar nejaukiau pasidaro.
Turbūt, ir mano plaukai pasišiaušė. Tik negaliu matyt jų. Prieš mane sėdi žuvęs ir palaidotas žmogus. Knygoje per Jono Barčiaus pavardę perbrauktas raudonas kryžius ir gale parašyta: Nuo žaizdų miręs 1919 m. rugsėjo 3 ar 4 d. (gerai nebeatsimenu) Zarasų ligoninėje ir palaidotas Zarasų kapinėse.
Skaityti daugiau: AUGINO TĖVAS SAVANORĮ
1933 m. liepos m. 15 d. minios žmonių visais keliais rinkosi į Kauno aerodromą sutikti atskrendančius iš Amerikos Darių ir Girėną. Visų džiaugsmingi žvilgsniai buvo nukreipti į vakarus. Išlaukus kelias valandas ir neturint jokių informacijų neramių minčių kupini temstant visi pradėjo skirstytis. Sekanti diena atnešė liūdną žinią apie šių drąsuolių mirtį.
Ir vėl pasipylė minios žmonių į Kauno aerodromą nuliūdusiais veidais tyliai komentuodami įvykį. Atskridęs iš vakarų lėktuvas padaręs ratą nusileido ant tako. Iš jo buvo iškelti du neįprastos formos karstai su a.a. Dariaus ir Girėno palaikais. Kelių dešimčių tūkstančių minia vienu metu tyliai susikaupė, o vėliau pradėjo graudžiai verkti. Neperdedant galiu tvirtinti, kad tą dieną liūdesys ir ašaros buvo apėmę visą Kauną, o laidotuvių dieną ir visą Lietuvą, nes visos laidotuvių apeigos buvo transliuojamos per Kauno radio.
Tuo savo drąsiu ir sunkiu žygiu ir gyvybės auka jie laimėjo garbingą vardą lietuvių tautos ir pasaulio aviacijos istorijoje.
Šis Stepono Dariaus žygis nebuvo staigiai sugalvotas ir įvykdytas. Jis jam ruošėsi ilgai. To žygio ruošimosi pradžią reikia nukelti at-
Prie Dariaus ir Girėno paminklo Čikagoje. Iš kraštų p. p. Daužvardžiai
gal į tuos laikus, kai vyko mūsų savanorių ginkluotos kovos už Lietuvos laisvę. Tų savanorių tarpe buvo ir Steponas Darius. Iš aukso šalies jis grįžo į karo nuteriotą tėvynę, kad ginklu ją nuo priešų gintų ir savo darbu padėtų jai atsistatyti.
Skaityti daugiau: PRIEŠ DVIDEŠIMT ŠEŠERIS METUS
B. TVARKŪNAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ INVALIDAS
Š.m. rugsėjo mėn. 15 d. sukanka 5 metai, kai mirė a.a. gen. V. Nagius-Nagevičius, didis invalidų globėjas. Čia noriu sustoti ties jo nuopelnais besirūpinant invalidų reikalais.
1919 m. gruodžio mėn. 29 d. Lietuvos vyriausybės atsišaukimas, kviečiąs savanorius stoti į kariuomenę Motinos Tėvynės gintų, žaibo greitumu sklido visame krašte ir jau pirmomis 1919 m. sausio mėnesio dienomis drąsus savanoriai iš visų Lietuvos vietų būriais traukė į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Jau sausio pradžioje jie stojo kovon su į Lietuvą besiveržiančiais bolševikais, kovo m. pastojo kelią lenkams ir rudenį bermontininkams. Tos didvyriškos kovos pašalino Lietuvai grėsusius pavojus ir užtikrino ramų valstybės atstatymo darbą. Tačiau Laisvės kovos pareikalavo ir daug aukų. Daugybė savanorių žuvo kovoje su priešais ar mirė nuo žaizdų, o kiti Tėvynės laisvei paaukojo savo sveikatą, likdami invalidais. Iš ligoninių skirstėsi kas sau su medinėmis kojomis, lazdomis, ramentais, be rankų, akli ir šiaip Įvairiai sužaloti.
Skaityti daugiau: DIDĮJĮ INVALIDŲ GLOBĖJĄ PRISIMENANT
(PASTABOS IR NUOMONĖS)
K. ALIŠAUSKAS
Buvęs mūsų krašto apsugos ministeris, išleido savo atsiminimų knygą “Žvilgsnis į praeitį”, žmogaus ir kario atsiminimai; medžiaga istorikams; 1959 M.: 476 puslapiai. Dėl šios knygos turinio noriu čia padaryti keletą pastabų. Nebeliesiu visos knygos, bet tik tuos įvykius kur man pačiam teko dalyvauti, arba vėliau juos nagrinėti - tyrinėti. Todėl ir pradėsiu nuo knygos vidurio.
Pirmiausia noriu keletą žodžių pasakyti apie knygos autorių, kokį aš jį atsimenu. Plk. K. Žukas buvo vienas iš žymesnių mūsų jaunos kariuomenės vadų Lietuvoje 1919-1920 m. Jis dalyvavo ne tik karinėje veikloje, bet ir visuomeninėje. Kai tik stojo tarnauti į 1 pėst. pulką, jis ten tuoj pasireiškė. Pamenu gerai, kad rasė laikraštyje “Lietuva” gan įdomius straipsnius. Gynė ne tik karinius reikalus, bet ir visuomeninius, tiksliau tariant, valstybinius. Jam rūpėjo stipri gerai organizuota Lietuva, pajėgi kovoti dėl savo laisvės. Šiuo keliu eidamas jis atkreipė į save visuomeninių veikėjų dėmesį. Nuo 1920 m. birželio 19 dienos iki 1921 m. balandžio 7 d. jis buvo krašto apsaugos ministeriu, 8-tuoju iš eilės. Plk. K. Žukas savo ministeriavimo veikla išsiskiria iš pirma jo buvusių kr. aps. ministerių tarpo. Susidėjusių aplinkybių dėka ir dėl savo būdo, jam teko ypatinga darbo našta šiose pareigose. Iš pirmųjų 7-nių kr. aps. ministerių, kai kurie buvo tik labai trumpą laiką. Ilgesnį laika kr. aps. ministeriais buvo: kar. M. Velykis ir A. Merkys. Jieduir daugiausiai nuveikė. 3-čias žymesnis kr. aps. ministeris buvo plk. K. Žukas, kurio veikla žymiai skvrėsi nuo visų pirmųjų. Ministeriai, kar. M. Velykis ir A. Merkys, rūpinosi vien kariuomenės administracijos bei organizacijos reikalais. Kariuomenės vadovavimą kautynėse, dislokaciją, mokymą ir drausmę tvarkė vyr. karo vadas, kuriuo ilgesnį laiką, su protarpiais, buvo gen. S. Žukauskas. Tapus kr. aps. ministerių plk.K. Žukui, gen S. Žukauskas jau nebebuvo Vyr. karo vadu. Jisai buvo nušalintas nuo šių pareigų 1920 m. birželio 14 d. Karo vado pareigas laikinai perėmė gen Galvydis-Bykauskas.
Skaityti daugiau: PLK. K. ŽUKO “ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ”
ST. BUTKUS.
Kai tik pradėjo kurtis Lietuvos kariuomenė, tuoj pat atsirado būtinas reikalas turėti karių laikraštį. Jau 1919 m. sausio mėn. pradėta rūpintis. Iškart buvo pageidavimų leisti kariams dienraštį, bet greit tos minties atsisakyta. Priežastis paprasta: dienraščiui leisti trūks bendradarbių.
Dar kariams nepradėjus laikraščio leisti, Kareivių Prietelių Draugija, vadovaujama karo kapeliono kun. Bumšos, užsimojo kariams leisti laikraštį. Tai nepatiko kariams, kad civiliai asmens kištųsi į karių reikalus. 1919 m. gegužės 22 d. Krašto Apsaugos Ministerijos Literatūros Skyrius išleido pirmąjį “Kariškių žodžio” numerį. Jis buvo savaitinis ir tokiu pasiliko visą laiką. Tik 1939-1940 m. trumpą laiką buvo leidžiamas tris kartus per savaitę.
“Kariškių žodžio” nr. 1 suredagavo Literatūros Skyriaus viršininkas karininkas Petras Ruseckas, senas prityręs žurnalistas. Toliau jį redaguoti perdavė karininkui Vytautui Steponaičiui.
Nors ir savaitiniam laikraščiui, iškart trūko bendradarbių. Laikraštis buvo bendras ir karininkams, ir kareiviams. (Tik vėliau, kada karininkams pradėjo leisti kitus leidinius, “Kariškių Žodis”, vėliau pavadintas “Karys”, liko kareiviams). Žinoma, pirmieji bendradarbiai buvo iš karininkų tarpo, bet netrukus, kada laikraštis pasiekė kariuomenės dalinius fronte ir įgulose, atsirado bendradarbių ir iš kareivių tarpo.
Savo laikraštį kariai pamilo. Ypač fronte jo labai laukdavome. Tik gaila, kad fronte jo trūkdavo. Kitų numerių visai negaudavome. Išgraibstydavo anksčiau, negu pasiekdavo apkasus. Kada pasiuntinys iš apkasų vykdavo į batalijono ar pulko štabą, tai mūsų frontinių būdavo griežčiausias įspėjimas nepamiršti ir pareikalauti “Kariškių žodžio”. Bet kartais imdavo ir grįždavo tuščiomis-jau nebebuvo štabe.
Skaityti daugiau: ŠIEMET “KARIUI” 40 METŲ
|
Štabskapitonas Alfonsas Navickas
|
Poručikas Jonas Eidukas
|
Praporščikas Stasys Vytautas Kasakaitis
|
P. DIRKIS
1917 m., Rusijos caro monarchijai žlugus ir Kerenskiui paėmus valdžią lietuviuose, tarnavusiuose caro armijoje, pabudo lietuviška savigarba ir patriotizmas ir jie pradėjo rūpintis lietuviškų batalionų organizavimu. Pradėjo aktyviai vykdyti karių suvažiavimus, dirbo vykdomuosiuose jų organuose, dalyvaudavo įvairiose delegacijose į rusų karinę vadovybę, norėdami gauti leidimus steigti įvairiose vietose lietuvių karines dalis. Mat tada lietuviai remdavosi “apsisprendimo laisve”, tikėdamiesi su tais batalionais grįžti į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.
Pirmas toks leidimas buvo duotas karin. Antanui Juozapavičiui, organizuoti lietuvišką batalioną Vitebske. Kiek vėliau leidimą gavo karin. Edv Adamkavičius steigti batalioną Rovne. Greta tų dviejų pėstininkų dalinių buvo gautas leidimas karin. Juozo Mikuckio organizuoti Valke - Estijoje lietuvių raitininkų eskadroną. O dar vėliau lietuvių pėst. batalionas buvo sudarytas karin. Petro Linkaus Sibire ir pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.
Kurį laiką lietuvių batalionai ne tik sėkmingai vystėsi, bet ir veikė. Tačiau valdžią paėmus komunistams, lietuvių batalionai buvo ne tik išformuoti, kai kurių batalionų vadai, pav. Sibiro, buvo suimti, sukišti į kalėjimus, o valdiniai brutališkai išžudyti.
Skaityti daugiau: SIBIRO BATALIONUI 40 METŲ
Sunkieji kulkosvaidžiai žygyje; Gaižiūnų poligone 1938 m.
V. Augustino nuotr.
ANT. DAPŠYS
Ats. vrš. Juozas Burba žuvauja Clearwater ežere, Britų Columbijoje
Traukinys stabtelėjo. Aš su savo gyvenymo bendrakeleive ir dar porai nepažįstamų vyrų, iš išvaizdos panašių į miško kirtėjus, mieguisti skubiai išsivertėme mažoje Britų Columbijos Clearwater stotelėje, Kanadoje. Saulutė, ką tik persiritusi per vietomis sniegotus Kordiljerų kainus, maloniai šildė. Jokio vėjelio. Visur aplink matėsi tik kalnai ir jų šlaitai apaugę daugiausia spygliuočiais miškais. Oras kvepėjo sakais. Gražus slėnis. Vasara buvo ir čia jau prasidėjusi.
Prie mūsų tuoj prieina pusamžis vyras su rimtu ir būdingu seno fronto kario bruožų veidu, du.
— Aš esu Juozas BURBA iš Kuršėnų. Laukiu jūsų atvykstant, kaip laiškais susitarėme. -Šiltai spaudžiame dešines. Šeimininkas sodina mus į savo naują gražią automašiną ir veža į namus. Čia pat tiltas per sraunią North Tompson upę, lyg ir primenančią Šešupę ties Anykščiais, ar Ventą ties Mažeikiais. Prieš akis kiek išsimėtęs, bet augantis miestelis, turintis, kaip priimta, visas valdines ir kultūrines įstaigas.
Priešais didelė lentpiūvė, kurioje p. Burba jau 17 metų dirba ir dabar yra oblių ir piūklų galandymo formanas. Jo žinioje yra taipgi ir mašinų remontavimas.
Mašiną šeimininkas įvairuoja kieman. Namas stovi ant pat upės kranto. Didelis daržas, kuriame gražiai ir tvarkingai auga daržovės. Nemaža gėlių. Alyvų krūmai ką tik baigė peržydėti.
Skaityti daugiau: Nebuvo sutikęs lietuvį septyniolika metų
Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.
ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ IŠ TOLIMOS PRAEITIES
1920 metais Marijampolės apskr. Krosnos valsč, Šeštokuose įsisteigė šaulių būrys. Kai buvo jų pirmas viešas pasirodymas visuomenėj, jau buvo gražus būrys vyrų, bet neturėjo vėliavos. Kur ją gauti ? Tuomet buvau dar tik 3-čios klasės gimnazistė ir atostogavau savo tėviškėje Strazdų kaime netoli šeštokų. Būrio vadas ir jo pavaduotojas kreipėsi į mane, kad padaryčiau jiems šaulišką vėliavą. Prižadėjau padaryti. Paėmiau ilgą gabalą žalios spalvos popieriaus ir suklijavau dvigubai. Iš sidabrinės spalvos polieriaus iškirpau raides ir priklijavau šūkį “Už Nepriklausomybę Lietuvos Šauliai”, Šeštokų Šaulių Būrys.
Kaip man, tokio amžiaus, nemaža buvo darbo, dirbau atsidėjusi keletą dienų. O kai darbas buvo baigtas ir broliai šauliai žygiavo gretoje su mano rankų darbo vėliava, džiaugiausi širdyje, kad galėjau savo maža darbo dalele prie jų sėkmingo pasirodymo prisidėti.
Šaulė
Suvalkų Kalvarijos šaulių 2-oji kp. šaudymo pratimuose 1926 m.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
RAPOLAS SKIPITIS
Nepriklausomybės laikais bene populiariausia organizacija Lietuvoje buvo Lietuvos Šaulių Sąjunga. Jos reikšmė mūsų nepriklausomą valstybę statant, mūsų tautinį susipratimą ugdant ir lietuvišką kultūrą puoselėjant neabejotinai buvo labai didelė. Nuo pat šios organizacijos pradžios ligi jos tragiško galo, beveik 21 metus, man teko jos nariu būti ir daugeliu atvejų teko atlikti vienokį ar kitokį darbą, pirmininkauti visuotiniuose suvažiavimuose, būti šios organizacijos vadovybėje ir jos garbės teismo nariu. Vladą Putvinskį man teko iš arti stebėti kai jis kūrė Lietuvos Šaulių Sąjungą, iš jo lūpų girdėti jo mintis ir pagrindinį tikslą, kurio jis siekė per šaulių organizaciją. Be to, turiu pažymėti, kad V. Putvinskis buvo mano tėviškės kaimynas, todėl apie jį turiu prisiminimų ir iš senesnių laikų. Dėlto laikau savo malonia pareiga nors trumpai parašyti savo atsiminimuose apie Lietuvos Šaulių Sąjungą ir apie šios organizacijos kūrėją Vladą Putvinskį.
ŠAULIŲ SĄJUNGA
1919 m. birželio mėnesio kažkurią dieną kreipėsi į mane Vladas Putvinskis su pasiūlymu dėtis į organizaciją kovai su valstybės priešais. Girdi, suomiai jau tokią organizaciją turį. Tūkstančiai civilinių gyventojų esą tos organizacijos nariai. Jie yra išmokomi vartoti kariškus ginklus ir kariauti. Jie labai daug pagelbėjo savo kariuomenei išvyti rusus iš Suomijos ir susitvarkyti namie. Tą suomių organizaciją jis man pavadino vokiškai - Shuetzenkorps, nes apie ją žinojo iš vokiškos spaudos.
Vladas Putvinskis-Putvys (1873-1929), knygnešys, L.Š.S ¡kūrėjas, pirmasis jos pirmininkas ir viršininkas.
Skaityti daugiau: LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGA IR VLADAS PUTVINSKIS
VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS
Nėra tokios jėgos pasauly, kuri galėtų pavergti tautą, tvirtai pasiryžusią ginti savo nepriklausomybę.
Šitą gilią teisybę turės pripažinti kiekvienas žmogus, kurs šiek tiek sąžiningai tyrinėjo istorijos lapus.
Tiesa, buvo tautų nuskriaustų, kurios galų galais žuvo, bet tiriant aiškiai pasirodo, kad jos pačios buvo kaltos.
Buvo tautų, kurioms teko pergyventi didžiausių sunkumų ir nelaimių.
Susipratusios, mylinčios laisvę tautos pakėlė tuos sunkumus, iš nelaimių sėmė mokslo ir sustiprėjo. Įsigalėjo, laimingai susitvarkė ir sparčiai žengia pirmyn,
Nerangios gi liko kitų pavergtos, išnaudotos, ir žuvo, paskendo.
Tvirtesnės sielos tautos nugali didžiausius sunkumus.
Silpnasielės, ištvirkusios — sensta, silpsta, dargi geriausiose aplinkybėse.
Ne tautos gausingumas lemia jos likimą, ne geografinis ir politinis jos padėjimas yra svarbiausias sprendikas.
Šitie dalykai yra svarbūs, bet svarbiausias yra tautos vidinis rangumas: susipratimas, mokėjimas panaudoti čia minimas išlygas ir prie jų prisitaikyti.
Kas turi akis, temato.
Skaityti daugiau: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
A. VALATKAITIS
Kovos dėl Lietuvos laisvės dar nebuvo sustojusios. Tačiau 1919 metais Žemaitija bent nuo bolševikų gaujų jau buvo laisva. Visame krašte sparčiu tempu organizavosi valstybinis gyvenimas. Tuo pačiu metu iš Kauno pasigirdo garsus Vlado Putvio-Putvinskio balsas raginąs visus piliečius imtis ginklo, mokytis jį vartoti ir ruoštis ginti tik ką atgautą Lietuvos laisvę, jei priešas į ją kėsinsis.
Žemaitijoje Putvio balsas buvo priimtas su entuziazmu. Į šaulių eiles masiniai stojo tiek kaimo, tiek miestų ir miestelių jaunimas. Atrodė, lyg jei kas dėl vienų ar kitų priežasčių nestojo savanoriu kariuomenėn, stojo į šaulius. Stojo ir suaugę ir net pagyvenę vyrai. Atskirose vietose kūrėsi šaulių grandys, būriai ir kuopos. Apskričių miestuose kūrėsi rinktinių, kurios tada vadinosi skyriais, centrai. Tokiuose centruose veikė vienetų atstovų išrinktos valdybos su skyriaus valdybos pirmininku priešakyje ir LŠS centro Kaune paskirtas skyriaus vadas. Skyrius tada apimdavo visą apskrities teritoriją ir savo struktūra buvo visiškai tas pats ką ir rinktinė prieš paskutinįjį Pasaulinį Karą. Vienetai taip pat rinkdavosi sau valdybas su pirmininkais ir kt. pareigūnais, o vieneto vadas buvo skiriamas esnčio apskrities mieste skyriaus vado. Pasitaikydavo, kad atskirose vietovėse įsikurdavo vienetas tiesiog susirišęs su Kaunu. Tačiau tuojaus po to priklausydavo vietos skyriaus vadui.
Tuo metu man teko mokytojauti tolimame Pavandenės bažnytkaimy, iš kur ir aš susisiekęs su Kaunu, 1919 m. lapkričio mėnesį suorganizavau šaulių būrį ir buvau išrinktas jo valdybos pirmininku. Netrukus, Telšių Skyriaus Vado G. buvau paskirtas to būrio pirmuoju vadu. Visiems šaulių vienetams tada buvo svarbiausias rūpestis įsigyti tada trūkstamų ginklų, išmokti juos vartoti ir išmokti rikiuotės. Buvo daromi ir šaudymo pratimai. Turimi šautuvai buvo dviejų rūšių: rusiški ir vokiški. Dažnokai vienetus lankydavo skyriaus vadas, instruktuodavo,
Suvalkų Kalvarijos 2-os š. kuopos valdyba 1934 m. Vidury kp. vadas J. Preikšaitis.
inspektuodavo ir šiaip ką patardavo. Buvome aprūpinti tuo metu palyginti gausia įvairia literatūra, iki rikiuotės ir kt. statutų, kuriuos LŠS Centro vadovybė gaudavo iš mūsų kariuomenės. Rūpinomės ir apsiuniformavimu. Mūsų pirmosios uniformos beveik nesiskyrė nuo tuometinės mūsų kariuomenės uniformos. Buvo vykdomi ir rinktinių (skyrių) šaulių visuotini suvažiavimai, į kuriuos (į apskr. miestą) suvažiuodavo beveik visi šauliai vyrai. Be paties suvažiavimo programos, buvo atliekami manevrai ir paskui paradas. Visuose tuose darbuose aktyviai dalyvavau. Tačiau gyvenimas mažame bažnytkaimy manęs nepatenkino ir todėl 1920 m. persikėliau į Telšių apskrities miestą, kur gavau darbo vietos apskrities viršininko raštinėje. Laisvu laiku padėdavau dirbti vietos skyriaus vadui, kuris tada pasikeitė. Dėl suprantamų priežasčių, jų pavardžių minėti šiandien dar negalima. Ir skyriaus vadas kartkartėmis buvo aplankomas iš Kauno atsiunčiamų instruktorių.
Skaityti daugiau: VLADAS PUTVYS IŠ ARTI
P. SALADŽIUS
Pernai minėjome 40 metų mūsų Valstybės ir kariuomenės atsikūrimo sukaktis. Šįmet sueina 40 metų nuo įsisteigimo Šaulių Sąjungos, kariuomenės talkininkės. Tremties Trimito redaktorius šaulys V.A. Mantautas savo laišku ir mane maloniai nudžiugino, primindamas Šaulių Sąjungos jubilėjinę sukaktį.
“Lietuvos Šaulių Sąjunga”—tie žodžiai tebėra giliai įrašyti širdyje. Ir man keliolika metų Šaulių eilėse teko dalyvauti: į I—mą Vlado Putvio būrį įstojau 1928 m., o po 7 metų, t.y. nuo 1935m. teko garbė būti ir Šaulių Vadovybėje. Minėdami mūsų Sąjungos sukaktį, turime prisiminti eitąjį mūsų brolių šaulių kelią, pagalvoti apie dabartį ir pasidaryti išvadas ateičiai. Gyvename skaudžią tremtį, mus kankina Tėvynės ilgesys Liūdime, kad vos nušvitus Nepriklausomybės saulei ir tik pradėjus gyventi valstybiniu gyvenimu, vos apsigydžius didžiojo karo žaizdas, svetimųjų padarytas, pasitvarkius ūkiškai ir pasivijus kultūroje didžiąsias tautas, o kitais atvejais jas net pralenkus, ir vėl atėjo mūsų tautai vergijos sutemos: bolševikinis kaimynas mūsų tautą vėl pavergė ir ją naikina. Mus visus gyvenimas pamėtė ir pavėtė, ir įtikino, kad reikia mokėti prisiminti ne tik klaidas ar liūdnus ivykius, bet ir šviesius momentus, tik nepasiduoti aimanoms. Aimanos silpnina dvasią, stabdo veiklumą.
Tremties dienas begyvendamas jau prieš kelis metus pergalvojau eitą šaulių kelią. (Žiūr “Karys” 1953m. Nr. 7-8, 9 ir 11) Jau tuomet norėjau priminti šauliams didingą ir neįkainuojamą šaulių darbo vertę. Ir reikia pabrėžti, kad Šaulinis darbas ir dabar turi būti tęsiamas ir nepabaigiamas. Šaulių Są-gos Kūrėjas V. Putvys yra pasakęs: “Šauliškumas yra amžinas ir taip senas, kaip sena žmonijos istorija, šauliškumas eina lygiagrečiai su tautine sąmone; nubunda tautos sąmonė ir jos palydovas—šauliškumas. Kaip kalbame apie Tėvynės meilę, apie žmogaus laisvę, apie kūno ir dvasios galias, apie žmogaus kultūrą ir teisingumą tai kalbame apie tikrą šauliškumą plačiąja šio žodžio prasme.”
Mūsų Kunigaikščių gadynės šauliškumas buvo užmigęs letargo miegu ir pabudo “Aušros” spindulių sušildytas ir “Varpo” gaudimo pažadintas. Kai kalbame apie Tautos sąmonės prisikėlimą, tuo pačiu turime pasakyti ir apie šauliškumą, t.y. kovos dvasios prisikėlimą. Valstybės Nepriklausomybės žydėjimo laikotarpis yra ir šauliškumo žydėjimo metas.
Atgimęs mūsų šauliškumas stipriau pasireiškė likviduojant 1919 m. rugpiūčio mėn. lenkų suorganizuotą P.O.W. sukilimą Kaune, kai savanoriškai šautuvo griebėsi mūsų intelektualai ir net kunigai.
Krašto Gynimo Idėjiniai kursai Tauragėje. Sėdi 3-čia iš k. birutiečių atstovė p. Saladžiuvienė, toliau Š. M. vadė S. P. Mantautienė, Š. S. vadas plk. P. Saladžius, birut. C. V. p-kė V. Černienė, Tauragės Rinktinės vadė L. 2., krašto gynimo idėjos sąjūdžio organizatorė dr. Ambraziejūtė-Steponaitienė, Tauragės rinktinės vadas plk. Bužinskas.
Skaityti daugiau: APIE LIETUVOS ŠAULIŠKUMĄ BEGALVOJANT (1919-1959)
VIENINTELIS LIKĘS ŠAULĖMS ŽODIS
Švenčiant Šaulių Sąjungos keturiasdešimtmetį su giliausia pagarba prisimename kankinės mirtimi Sibire mirusią Moterų Šaulių Garbės Vadę Emiliją Putvienę, kuri, kaip Sąjungos įkūrėjo žmona ir aktyvi moterų šaulių veikėja visą organizacijos gyvavimo laikotarpį nuoširdžiausiai rūpinosi visais Sąjungos, o ypač moterų šaulių reikalais.
Stovėdama arčiausia organizacijos širdies ir labiausia jausdama jos pulsą ji buvo nuolatinė skatintoja niekad nepavargti, nenusiminti o visomis kūno ir dvasios galiomis siekti idealo, kovoti, veržtis aukštyn, kuriant vis gražesnę, šviesesnę tautos ateitį.
Pati dalyvaudama suvažiavimuose, stovyklose ir visuose svarbesniuose šauliškuose įvykiuose savo veikla ir giedria nuotaika visus ramiai nuteikdavo darbui; visų mylima, visada visur laukiama, iš meilės ir prisirišimo šaulių močiute vadinama. Lankydama šaules Palangos stovykloje, kaip tikra močiutė vis su lauktuvėmis atvažiuodavo. Sielojosi visais moterų šaulių rūpesčiais, džiaugėsi jų laimėjimais. Jos kilni asmenybė liks neužmirštama. Jos likęs vienintelis rašytas moterims šaulėms žodis, I-jo periodinio leidinio žurnalo “Šaulės” išleidimo proga, brangiausias šaulėms turtas, jos kilnių minčių testamentas, kuris šios sukakties proga ir perduodamas. K.
*
BRANGIOS SESĖS ŠAULĖS
Brangios sesutės šaulės, pirmojo moterų šaulių periodinio leidinio proga siunčiu Jums nuoširdžiausius linkėjimus. Kiekvienas Kūrybinis darbas reikalauja daug pasiaukojimo ir ištvermės. Tas pirmas leidinys yra jūsų kūrybinių jėgų vystymosi ir stiprėjimo matomas ženklas. Tad linkiu ir toliau, nežiūrint tų sunkių sąlygų, kuriose Jums tenka dirbti, ištvermės, nes nuo to pareina mūsų šauliškos idėjos įvykdymas visoje tautoje.
Gyvenimas, tai nuolatinė kova. Tik idėjos darbas yra tas šaltinis, kuris toje nuolatinėje kovoje su savo tautos priešais leidžia nenusiminti ir atkakliai budėti savo Nepriklausomybės sargyboje. Mes, šaulės, turime būti, kaip plienas atsparios, nes esame pasiryžusios kurti savo tautai šviesesnę ateitį.
Siekdamos idealo, eikite drąsiai pirmyn, nes tik pasiryžėliai laimi.
EMILIJA PUTVIENĖ,
MOTERŲ ŠAULIŲ GARBĖS VADĖ.
Emilija Gruzdytė-Putvienė, knygnešė, L. š. Moterų Garbės Pirmininkė ir Garbės Vadė, bolševikų nukankinta Sibire.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
S. PUTVYTĖ-MANTAUTIENĖ
Nors moterys Šaulių Sąjungoje dalyvavo nuo pat jos įsisteigimo, o kai kurios jų, kovų už Tėvynę metu, net su šautuvu rankoje veikė partizanų eilėse, bet vis dėlto, palyginus su vyrais, jų buvo nedaug. Tik 1928 m., pradėjus organizuoti prie šaulių vieneto moterų sekcijas, šaulių moterų skaičius pradėjo augti.
1933 m. įvyko pirmasis šaulių moterų skyrių visuotinas suvažiavimas, kur Centrinė Organizacinė Komisija savo darbą baigė ir buvo išrinktas Šaulių Moterų Centro Komitetas. Tokie pat komitetai buvo išrinkti ir rinktinėse. Suvažiavimo metu, Kaune, įvyko ir pirmieji šaulių moterų ideologiniai kursai, kur paaiškėjo nepaprasta tų kursų reikšmė organizacijai ir narėms. Iš to kilo sumanymas suorganizuoti šaulėms vadovėms dviejų savaičių kursus stovykloje Palangoje. Tai buvo drąsus sumanymas, nes Šaulių Moterų komitetas neturėjo nei lėšų, nei patyrimo, o be to dar buvo negirdėta Lietuvoje, kad stovyklautų suaugusios ir net vyresnio amžiaus moterys. Daug ruoštasi, rūpintasi ir jaudintasi: “Ar neįsisirgs nepratusios prie stovyklinių sąlygų? Ar sugyvens atėjusios iš įvairių luomų nuo pulkininko iki puskarininkio žmonos, nuo mokytojos iki kaimietės? O kur prelegentai, kur stovyklos inventorius, kur pinigai?. . .
Bet kas stengiasi — tą ir Dievas laimina. Nutarta susimokėti pačioms po tris litus į dieną. Kiekviena rinktinė siunčia po 4 atstoves.
Tuo būdu su štabu susidaro apie 100 asmenų. Palapines pasisekė gauti iš Šaulių S-gos Viršininko. Palapinės puikios, dešimčiai žmonių viena ir augštos, galima stačiomis vaikščioti. Už pervežimą geležinkeliui teko pilną kainą sumokėti. Negavome net papiginimo.
Vykstame į Palangą parinkti stovyklai vietos. Kretingoje mus pasitinka malonus rinktinės vadas kapitonas B. ir drauge keliauja Palangon. Už pat Birutės kalno susirandame žavingą vietą. Sausas pušynas, graži aikštė ir puiki dauba laužams. Tada ubagaujame Palangoje. Iš ugniagesių gauname pasiskolinti statinę vandeniui važioti, iš girininko pigia kaina kartelių ir lentgalių lovoms ir stalams, kas tai mums paskolina kelius puodus, karišką virtuvę skolina Klaipėdos pulko vadas plk. L. Susirandame šaulį žveją L., kurs apsiima su mumis stovyklauti, pažada nupirkti šiaudų, susitarti su ūkininkais dėl produktų, atsiveda savo arklį ir žada mus saugoti nuo priešų, nes vienoms moterims be vyriškio visgi perdaug baisu. Taigi šauliui L. parūpiname ir šautuvą.
Skaityti daugiau: ŠAULIŲ MOTERŲ STOVYKLAS PALANGOJE PRISIMINUS
